Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė O. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. V., prašydama pripažinti negaliojančia 2021 m. sausio 18 d. preliminariąją sutartį Nr. AV-0118, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės; taikyti vienašalę restituciją priteisiant ieškovės naudai iš atsakovės 20 000 Eur; priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad jos patėvis J. S. buvo suinteresuotas nupirkti nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, todėl išdavė ieškovei įgaliojimą, kurio pagrindu įgaliojo ieškovę sudaryti buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), su sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), 1/8 dalimis pirkimo–pardavimo sandorį. Ieškovės duomenimis, buvo sutarta minėto turto pardavimo kaina 321 900 Eur. Deryboms pažengus ypatingai toli, 2021 m. sausio mėnesį atsakovė pasikvietė ieškovę pas atsakovę atstovaujantį brokerį į darbo patalpas tariamai aptarti sandorio. Susitikimo metu atsakovė ir ją atstovaujantis brokeris nurodė, kad galutinės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymui yra būtina pasirašyti preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Susitikimo metu atsakovė pateikė ieškovei iš anksto paruoštą preliminariąją sutartį. Ieškovei atkreipus dėmesį, kad sutartyje, kuri buvo atspausdinta iš anksto ir tiesiog pateikta pasirašyti, nurodytas netinkamas pirkėjas, o būtent – pirkėju įvardintas ne ieškovės patėvis, atstovaujamas ieškovės, o pati ieškovė. Atsakovė ir brokeris ieškovei aiškino, kad tai tik formalumas, nedarantis jokios įtakos, nes jau yra suderinta galutinė pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje aiškiai nurodytas pirkėjas – J. S., preliminarioji sutartis nesukurs jokių teisinių pasekmių; taip pat nurodė, kad reikia sumokėti avansinį mokėjimą, kurį sudarius galutinę pirkimo-pardavimo sutartį ir gavus iš pirkėjo pilną atsiskaitymą, atsakovė pilnai grąžins ieškovei. Preliminariosios sutarties pagrindu atsakovei buvo sumokėtas 20 000 Eur dydžio avansinis mokėjimas. Atsižvelgiant į tai, jog pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta su minėtu pirkėju, kuriam atstovavo ieškovė įgaliojimo pagrindu, atsakovė buvo informuota ir žinojo, jog ieškovė laukia notarinės formos įgaliojimo, kurį pirkėjas išsiuntė iš Vokietijos. Atsakovę atstovaujantis brokeris 2021 m. vasario 18 d. informavo ieškovę, jog 2021 m. vasario 22 d. rezervuotas sandorio laikas Vilniaus m. 35-ajame notarų biure, notarė Auksė Poškuvienė. Ieškovė informavo atsakovę prieš paskirtą sandorį, kad 2021 m. vasario 8 d. registruota siunta išsiųstas notarinis, apostilizuotas originalus pirkėjo įgaliojimas ieškovei, vis dar nėra įteiktas ieškovei. Originalus įgaliojimas dar nebuvo gautas ir sandorio dieną. Notarė notarų biure suplanuoto sandorio laiku, t. y. 2021 m. vasario 22 d., nurodė, kad be originalaus įgaliojimo sandorio sudaryti nebus galimybės. Ieškovė notarų biure žodžiu prašė atsakovės palaukti vos keletą dienų, kol gaus siuntą. Atsakovė tuo pat metu žodžiu patvirtino, kad galės palaukti dar keletą dienų. Tačiau jau išvykus iš notarės biuro atsakovė dar tą pačią dieną, t. y. 2021 m. vasario 22 d., informavo ieškovę, jog 2021 m. vasario 23 d. siųs laišką pirkėjui, kuriame nurodys, kad galėtų parduoti turtą, jeigu pirkėjas sutiks pirkti už 20 000 Eur brangesnę kainą, t. y. už 341 900 Eur. Tokiu būdu atsakovė vienašališku sprendimu padidino turto kainą. Notarinis įgaliojimas iš Vokietijos išsiųstas 2021 m. vasario 8 d., o gautas Lietuvoje 2021 m. vasario 23 d. Sekančią dieną, t. y. 2021 m. vasario 24 d., kuomet Lietuvos paštas paruošė korespondenciją atsiėmimui, ieškovė informavo atsakovę ir pasiteiravo, kur ir kaip šiuos dokumentus perduoti atsakovei. Atsakovė pakartojo, jog turto kainą vienašališkai pakėlė ir nustatė 341 900 Eur. Pirkėjas su turto kainos padidinimu nesutiko, atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį 2021 m. vasario 24 d. (t. y. 2 dienomis vėliau nei buvo užsakytas notaras). Ieškovės vertinimu, šioje situacijoje ji sudarė preliminariąją sutartį iš esmės dėl atsakovės apgaulės. Akcentavo, kad niekuomet nesiekė asmeninėn nuosavybėn įgyti minėto turto, priešingai – visą sandorio laikotarpį visi dokumentai buvo rengiami minėto pirkėjo vardu. Atsakovė tiesiog pasinaudojo situacija, kad ieškovė pasitikėdama atsakove ir ją atstovaujančiu brokeriu ir jų nurodyta melaginga informacija, kad tai neturės jokios įtakos ir pasekmių, o avansinis mokėjimas bet kokiu atveju ieškovei bus grąžintas, pasirašė preliminariąją sutartį. Jeigu būtų žinojusi, kad pasirašiusi preliminariąją sutartį ieškovė privalės pirkti turtą ar ieškovei nebus grąžinti 20 000 Eur, tokios sutarties niekuomet nebūtų pasirašiusi. Ieškovės vertinimu, preliminarioji sutartis, kuri sudaryta be konkrečios ieškovės valios, o tiksliau – atsakovės apgaulės įtakoje, laikytina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu; bei atitinkamai taikytina restitucija.

Šalies argumentai

3. Ieškovė dublike palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė ieškinį tenkinti. Ieškovės vertinimu, esminės faktinės aplinkybės yra tai, jog ieškovė niekuomet neišreiškė valios ir neketino aptariamo turto įsigyti asmeninėn nuosavybėn, o išimtinai veikė kaip pirkėjo įgaliotas asmuo. Atsakovei ir brokeriui tai buvo žinoma. Pažymėjo, kad šioje situacijoje apgaulė (tyčiniai veiksmai), kurie turėjo lemiamos įtakos preliminarios sutarties pasirašymui, atsakovės ir ją atstovaujančio brokerio išankstinis susitarimas išgauti būtent ieškovės, o ne pirkėjo parašą ant preliminariosios sutarties, nepaisant to, jog visos šalys žinojo, kad ieškovė neketino ir niekuomet neišreiškė tokios valios įsigyti turto. Anot ieškovės, tuo atveju, jeigu atsakovė kartu su brokeriu nebūtų netikėtai pasikvietusi ieškovės į brokerio darbo patalpas (tikėtina – papildomo spaudimo sukūrimui), nebūtų tyčia apgaulės būdu įtikinę ieškovės pasirašyti preliminariosios sutarties, ieškovė nebūtų patyrusi 20 000 Eur dydžio praradimo, o turto pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis būtų buvusi pasirašyta nedelsiant po originalaus įgaliojimo gavimo. Taip pat mano, kad šiuo metu pareikštas ieškinys yra netapatus kitoje civilinėje byloje nagrinėtam ieškiniui, kadangi ieškovė niekuomet nereiškė reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Kita civilinė byla buvo nagrinėta nors ir tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau iš esmės kitu pagrindu – CK 6.165 straipsnio 4 dalies. Būtent todėl anksčiau nagrinėtoje civilinėje byloje ir buvo sprendžiami klausimai išimtinai susiję su preliminariosios sutarties netinkamu vykdymu, o būtent – nepagrįstu vengimu ar atsisakymu sudaryti pagrindinę sutartį. Pažymėjo, kad ankstesnėje civilinėje byloje buvo iš esmės skirtingas ieškinio dalykas, todėl šios civilinės bylos nėra tapačios, o ieškovė turi teisę kitoje civilinėje byloje pareikšti naują ieškinį, nepaisant to, kad ginčas yra tarp tų pačių šalių, tačiau pareiškiant iš esmės skirtingą ieškinio reikalavimą. Atsakovė neginčijo, kad ankstesnėje civilinėje byloje ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau dėl netinkamo teisės aiškinimo nepagrįstai prašo šią civilinę bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Šalies argumentai

6. Ieškovė paaiškino, kad 20 000 Eur pervesdama atsakovei, manė, kad daro paskolą jai, gerai nesuprato preliminarios sutarties esmės. Reikalingus pinigus preliminariajai sutarčiai ji buvo pasiskolinusi, vėliau jai juos grąžino J. S., o ji grąžino juos jai paskolinusiam asmeniui. Tačiau, kadangi minėtą avansą ji sumokėjo atsakovei be J. S. sutikimo, tai ji turi pareigą tuos 20 000 Eur grąžinti J. S. Pagrindinės sutarties pasirašymas J. S. vardu užtruko ilgiau nei planuota, nes vis nebuvo gaunami reikalingi dokumentai iš J. S., todėl ji sutiko pasirašyti preliminariąją sutartį, tačiau pasirašymo metu buvo kalba, kad tai tik papildomas garantas, kad pasirašius pagrindinę sutartį, jos sumokėti pinigai, jai bus grąžinami. Preliminariąją sutartį perskaitė ir pasirašė pati savo valia, taip pat ir pervedė pinigus neverčiama, tačiau ji niekada neturėjo ketinimo pagrindinę sutartį sudaryti savo vardu, todėl 2021 m. vasario 22 d. pas notarą ir nesudarė pagrindinės sutarties, nes neturėjo J. S. įgaliojimo. Nupirktą būstą ketino nuomotis iš J. S. ir jame gyventi su šeima. Apie pervestą avansą J. S. iš karto neinformavo, tai padarė nesuderinusi su juo, nes galvojo, kad tuos pinigus skolina. 2021 m. vasario 21 d. pagrindinę sutartį rengusi notarė pasakė atsakovei, kad 20 000 Eur ji gali pasilikti sau, ieškovė buvo šoke, todėl nepasiūlė pakeisti preliminariąją sutartį, tačiau prašė palaukti atsakovės dar kelias dienas, tačiau ši nesutiko ir padidino kainą 20 000 Eur, tačiau tuomet jau J. S. nesutiko pirkti.

7. Atsakovė ir jos atstovas teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nes tapatus ginčas jau yra išnagrinėtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas.

13. Ieškovė O. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Ieškovė savo atskirąjį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

13.1. Nurodo, kad neginčija, jog tarp ieškovės ir atsakovės yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, tačiau iš esmės nesutinka, jog teismo sprendimas yra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pažymi, kad civilinėje byloje Nr. e2-2769-803/2021 prašė priteisti iš atsakovės 40 000 Eur sumą, kurią sudaro 20 000 Eur sumokėto avansinio mokėjimo ir 20 000 Eur sutartinių netesybų; 5 procentų dydžio mokėjimo funkciją atliekančias metines palūkanas už negrąžintą sumą, skaičiuojant nuo 2021 m. kovo 18 d. iki ieškinio pateikimo dienos, kurios sudarė 849,32 Eur; 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys minėtoje byloje buvo grindžiamas CK 6.165 straipsnio pagrindu. Civilinėje byloje buvo nagrinėjamas vienintelis klausimas – dėl kokių priežasčių nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis ir ar privaloma atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius, ryšium su preliminariąja sutartimi. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje Vilniaus miesto apylinkės teismas ypatingai selektyviai pasirinko pusę Vilniaus apygardos teismo sprendime nurodyto argumento, pateikto sprendimo 32 punkte, nutylėdamas esmę, kad ankstesnėje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas teisės klausimas dėl sandorio galiojimo (ar negaliojimo), kas yra esmė šioje civilinėje byloje. Akcentuoja, kad ankstesnėje nagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas sandorio teisėtumo (negaliojimo) klausimas, o buvo nagrinėjami išimtinai klausimai, susiję su civilinės atsakomybės taikymu ir netesybų priteisimu. Tai reiškia, ginčui aktualios preliminariosios sutarties teisėtumo (galiojimo) klausimas nebuvo išspręstas.

13.2. Nesutinka su teismo argumentu, kad ieškovė šioje byloje pateiktu ieškiniu tariamai siekia tokio paties teisinio rezultato kaip ir anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje. Šiuo metu, net ir išnagrinėjus ankstesnį teisminį ginčą tarp ieškovės ir atsakovės, ginčui aktuali preliminarioji sutartis nėra teisiškai įvertinta, ar šis sandoris yra teisėtas ir galiojantis. Ieškovė šioje civilinėje byloje įrodinėja, kad ginčo sandoris yra negaliojantis dėl nurodytų konkrečių CK įtvirtintų sandorio negaliojimo pagrindų. Ankstesnėje civilinėje byloje teismai išimtinai nagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, vertinant, ar yra visos įstatyme numatytos keturios sąlygos, būtinos civilinės atsakomybės taikymui. Šioje civilinėje byloje ieškovė neįrodinėja civilinės atsakomybės sąlygų, neprašo taikyti civilinės atsakomybės, kadangi šio teisminio ginčo esmė – sandorio negaliojimas. Skundžiama nutartimi ieškovei ribojama teisė ginti savo pažeistas teises naudojantis konkrečiu teisės gynybos būdu – pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją. Pažymi, kad skundžiamoje nutartyje teisingai konstatuotos faktinės aplinkybės, jog tarp ieškovės ir atsakovės jau buvo išnagrinėtas teisminis ginčas, kuriame buvo nurodytas susijusios faktinės aplinkybės, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas civilinę bylą nutraukti.