- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-02
- Bylos Nr.
- e2-1055-1176/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15637-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Agnė Ražanauskienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „NEO Finance“
- Atsakovas
- A. Š.
- Advokatai
- Eligijus Seniutis, Eligijas Seniu
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ atstovui advokatui Eligijui Seniučiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ patikslintą ieškinį atsakovei A. Š. dėl negrąžinto kredito dalies, negautų pajamų, tarpininkavimo mokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „NEO Finance“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei A. Š., prašydama priteisti ieškovei iš atsakovės 3 701,05 Eur negrąžintos kredito dalies, 14,03 proc. negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 26 d. iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024-08-26), nuo pagal vartojimo kredito sutartį tą mėnesį turėjusios būti likusios negrąžintos vartojimo kredito sumos, 258,50 Eur tarpininkavimo mokesčio, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, atsakovė – vartojimo kredito gavėja. Jis su atsakovė 2019 m. rugpjūčio 26 d. sudarė vartojimo kredito sutartį (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 6 000,00 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui. Sutartimi atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą, 2 383,20 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 14,03 proc.), 494,60 Eur tarpininkavimo mokesčio su nuolaida iki 2024 m. rugpjūčio 26 d. Atsakovė laiku nemokėjo įmokų bei nereagavo į ieškovės siųstus raginimo laiškus. Ieškovė 2021 m. rugsėjo 29 d. atsakovei siųstu pranešimu nutraukė sutartį nuo 2021 m. spalio 5 d. Atsakovė liko skolinga ieškovei prašomas priteisti pinigų sumas.
3. Ieškovė pažymėjo, kad įvertinus atsakovės galimybę skolintis bei suderinus individualias sutarties sąlygas, ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad atsakovė sutartį vykdys tinkamai ir sumokės visą sutarties grafike nurodytą kredito mokestį. Įvertinus teisinį reglamentavimą bei vieningai formuojamą teismų praktiką, ieškovė, atsakovei nevykdant sutartyje numatytų įsipareigojimų, nutraukė su atsakove sudarytą sutartį, todėl turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Ieškovė taip pat nurodė, kad vieninteles tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus gaunamas pajamas sudaro tarpininkavimo mokestis, kuris patenka į bendrą vartojimo kredito kainą ir atitinka visus Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo bendrai vartojimo kredito kainai keliamus reikalavimus; su šiuo mokesčiu, sudarant vartojimo kredito sutartį, detaliai supažindinamas vartojimo kredito gavėjas. Nutraukus vartojimo kredito sutartį, atsakovė liko ieškovei nesumokėjusi 258,50 Eur tarpininkavimo mokesčio, todėl ši suma turi būti priteista jai iš atsakovės.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje ieškovės atstovas advokatas Eligijus Seniutis palaikė patikslintame ieškinyje išdėstytus reikalavimus, palaikė jame išdėstytus argumentus, teikė papildomus paaiškinimus dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo ir reikalaujamų priteisti sumų apskaičiavimo.
5. Teismo posėdyje atsakovė A. Š. patikslintą ieškinį pripažino iš dalies, sutiko su ieškinio reikalavimu dėl 3 701,05 Eur negrąžintos kredito dalies priteisimo. Likusią patikslinto ieškinio dalį laikė nepagrįsta. Atsakovės vertinimu, kiti ieškinio reikalavimai nepagrįsti, nes sutartis buvo nutraukta nepagrįstai (sutartis buvo vykdoma (mokama pagal grafiką) iki ir po sutarties nutraukimo), todėl su sutarties nutraukimu susietos išlaidos, kurias prašoma priteisti yra nepagrįstos. Teikė papildomus paaiškinimus dėl faktinių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas Konstatuoja:
ieškinys tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
1. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K038718955 (toliau – ir Vartojimo kredito sutartis), kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 6 000 Eur dydžio vartojimo kreditas 60 mėnesių terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 2 383,20 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 14,03 proc.); taip pat 494,60 Eur tarpininkavimo mokestį su nuolaida.
2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalį, vartojimo kredito sutartimi kredito gavėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.
3. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ; redakcija, galiojusi Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Ieškovė 2022-08-03 pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, jog minėtą pareigą ieškovė vykdė. Nesant byloje ginčo dėl šios pareigos vykdymo (ne)tinkamumo, teismas plačiau šiame sprendime dėl šių aplinkybių nepasisako.
Dėl Vartojimo kredito sutarties nutraukimo
4. Tarp šalių susiklostė vartojimo kredito suteikimo teisiniai santykiai.
5. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė atsakovei siuntė 2021-07-26 raginimą, kuriame nurodyta, kad atsakovė yra pradelsusi mokėti 3 mėnesines įmokas iš eilės. Ši aplinkybė, remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu, sudaro pagrindą nutraukti vartojimo kredito sutartį. Be kita ko, nurodyta, kad atsakovės įsiskolinimas yra 642,40 Eur. Ši suma apskaičiuota raginimo laiško išsiuntimo dieną. Nurodyta, kad nesumokėjus skolos per 14 kalendorinių dienų nuo šio laiško gavimo dienos, nedelsiant bus nutraukta vartojimo kredito sutartis.
6. Ieškovė atsakovei išsiuntė 2021-08-26 raginimą padengti 574,17 Eur įsiskolinimą. Šiame pranešime taip pat nurodyta, kad nesumokėjus skolos per 14 kalendorinių dienų nuo laiško gavimo dienos, bus nutraukta sutartis.
7. Ieškovė atsakovei išsiuntė 2021-09-29 pranešimą dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo, kuriame nurodyta, kad nutraukia su atsakove sudarytą Vartojimo kredito sutartį. Taip pat nurodyta, kad pagal sudarytą Vartojimo kredito sutartį, sutarties nutraukimas įsigalioja po 5 kalendorinių dienų po to, kai vartojimo kredito gavėjas gavo pranešimą apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą arba kai toks pranešimas tapo žinomas vartojimo kredito gavėjui kitu būdu. Vadovaujantis sudaryta vartojimo kredito sutartimi, vartojimo kredito sutarties nutraukimas įsigalioja 2021-10-05. Nurodyta, kad tam, jog sutartis būtų nenutraukta, iki šio pranešimo įsigaliojimo dienos atsakovė turi padengti įsiskolinimą, kurio suma šio laiško parengimo dieną yra 555,67 Eur.
8. Atsakovė bylą nagrinėjant teismo posėdyje laikėsi pozicijos, kad ieškovė neturėjo pagrindo vienašališkai nutraukti Vartojimo kredito sutartį, nes nebuvo visų Vartojimo kredito sutartyje numatytų sąlygų šiam veiksmui atlikti.
9. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013 ir kt.).
10. Vartojimo kredito sutarties Nr. K038718955 bendrųjų sąlygų 8.3 punkte įtvirtinta, kad Vartojimo kredito sutartis gali būti nutraukiama šalių susitarimu arba vienašališkai Vartojimo kredito sutartyje numatytais atvejais. 8.4 punkte nustatyta, kad bendrovė (ieškovė) turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą ir išsiųsdama vartojimo kredito gavėjui išankstinį raštišką pranešimą, nutraukti Vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: Vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą (8.4.1 p.); mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra nemažesne kaip 10 proc. negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės (8.4.2 p.); pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo Vartojimo kredito gavėjui (8.4.3 p.). Šios sąlygos atitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnyje numatytas sąlygas, kada vartojimo kredito davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį.
11. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.6 punkte nustatyta, kad Vartojimo kredito sutarties nutraukimas įsigalioja po 5 kalendorinių dienų po to, kai Vartojimo kredito gavėjas gavo bendrovės pranešimą apie Vartojimo kredito sutarties nutraukimą arba kai toks pranešimas tapo žinomas Vartojimo kredito gavėjui kitu būdu. Iki Vartojimo kredito sutarties nutraukimo termino suėjimo Vartojimo kredito gavėjas privalo apmokėti visas įmokas, kurių mokėjimo terminas jau suėjęs (t. y. pradelstus mokėjimus) bei palūkanas už vėlavimą grąžinti Vartojimo kreditą, jei tokios yra. Vartojimo kredito gavėjui nepadengus įsiskolinimo per numatytą terminą ir įsigaliojus Vartojimo kredito sutarties nutraukimui, Vartojimo kredito gavėjas privalo grąžinti visą paimtą Vartojimo kredito sumą, Tarpininkavimo mokestį už visą sutarties laikotarpį, palūkanas už naudojimąsi Vartojimo kreditu bei palūkanas už vėlavimą grąžinti Vartojimo kreditą, jei tokios yra.
12. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad patikslinto ieškinio reikalavimų pagrįstumą įrodinėja kartu su patikslintu ieškiniu pateikta skaičiavimo lentele.
13. 2021-07-26 raginime nurodyta, kad atsakovė yra pradelsusi mokėti 3 mėnesines įmokas iš eilės ir įsiskolinimo suma sudaro 642,40 Eur. Taigi, iš šios informacijos galima spręsti apie tai, kad ieškovė nesumokėjo įmokų už gegužės, birželio ir liepos mėnesius. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovė pradėjo vėluoti nuo 2020 m. kovo mėnesio, tačiau buvo atliekami tam tikri mokėjimai, atsakovė vykdė nereguliarius mokėjimus.
14. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad ji 2021 m. liepos 26 d. raginime nurodytą 642,40 Eur įsiskolinimą padengė ir ji toliau vykdė sutartį. Iš ieškovės atstovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kurių atsakovė neneigė, nustatyta, kad atsakovė po šio raginimo 2021 m. rugpjūčio 19 d. sumokėjo tik 250 Eur. Atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad 642,40 Eur suma būtų visa apimtimi apmokėta iki kito raginimo. Pažymėtina, kad 2021 m. rugpjūčio 26 d. atsakovei siųstame raginime ieškovė nurodė, kad įsiskolinimą sudaro 574,17 Eur. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2021-08-26 pranešimo dieną per dvi savaitės liko nepadengta dalis įmokos už gegužės (39,78 Eur), birželio (178,17 Eur) mėnesius ir įmoka už liepos mėnesį (178,22 Eur), taip pat buvo nepadengta rugpjūčio įmoka – 177,96 Eur. Šių ieškovės atstovo teiginių atsakovė byloje neginčijo ir neteikė įrodymų jiems paneigti. Atsakovė nurodo, kad po šio pranešimo padengė 200 Eur, tačiau kartu su atsiliepimu nepateikė duomenų, patvirtinančių šios sumos sumokėjimą. Į 2021 m. rugsėjo 29 d. pranešime nurodytą įsiskolinimą buvo įtraukta nesumokėta įmokos dalis už 2021 m. rugsėjo mėnesį, kuri sudarė 181,14 Eur (žr. ieškovės kartu su patikslintu ieškiniu pateiktą skaičiavimo lentelę). Iš 555,67 Eur atėmus 181,14 Eur sumą gaunasi 374,53 Eur suma. Iš šio apskaičiavimo galima spręsti, jog atsakovė galėjo sumokėti 200 Eur sumą po 2021-08-26 gauto pranešimo (574,17 – 374,53 = 199,64 Eur).
15. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad atsakovei sumokėjus po 2021-08-26 pranešimo 200 Eur, liko nepadengta birželio įmokos dalis (17,95 Eur), liepos mėnesio įmoka (178,22 Eur) ir rugpjūčio mėnesio įmoka – 177,96 Eur, kaip nurodė teismo posėdžio metu ieškovės atstovas. Sudėjus nepadengtą birželio įmokos dalį su liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesio įmokomis gaunasi 555,27 Eur (17,95 Eur + 178,22 Eur + 177,96 Eur + 181,14 Eur (rugsėjo įmoka) ), kuri iš esmės atitinka 2022 m. rugsėjo mėnesio pranešime apie sutarties nutraukimą nurodytą įsiskolinimo sumą (555,67 Eur).
16. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė nutraukimo dieną buvo pradelsusi ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės sumokėti mokėjimą už birželio mėnesį ir jis po 2021 m. rugpjūčio 26 d. pranešimo per Vartojimo kredito sutarties 8.4.3 punkte nustatytą terminą nebuvo padengtas. Todėl teismas konstatuoja, kad Vartojimo kredito sutarties nutraukimo dieną egzistavo visos sąlygos vienašališkai nutraukti sutartį. Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad atsakovė po 2021-09-29 pranešimo iki sutarties nutraukimo įsigaliojimo atliko 150 Eur dydžio mokėjimą (2021-09-30), tačiau ši faktinė aplinkybė sutarties nutraukimo įsigaliojimui neturėjo teisinės reikšmės, nes pagal Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.6 punktą, atsakovė privalėjo iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo termino suėjimo apmokėti visą susidariusį įsiskolinimą, tačiau tai nebuvo padaryta.
Dėl negrąžinto kredito dalies (ne)priteisimo
17. CK 6.874 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.
18. Kaip minėta, ieškovė patikslintu ieškiniu prašo priteisti 3 701,05 Eur negrąžintos kredito dalies. Atsakovė teismo posėdžio metu sutiko, kad bylą nagrinėjant teismo posėdžio metu ji yra negrąžinusi minėto dydžio kredito dalies. Atsižvelgiant į tai, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 3 701,05 Eur negrąžinto vartojimo kredito (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis).
Dėl negautų pajamų (ne)priteisimo
19. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 14,03 proc. negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2022-03-26 iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024-08-26), nuo pagal vartojimo kredito sutartį tą mėnesį turėjusios būti likusios negrąžintos vartojimo kredito sumos. Atsakovė atsiliepime nurodė, kokio dydžio mokėjimus atliko ieškovei, ieškovės atstovas patvirtino, kad patikslintas ieškinys parengtas, atsižvelgiant į atliktus mokėjimus. Iš proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė daugiau mokėjimų ieškovei neatliko.
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Nurodytoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje taip pat pažymėta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tokiu atveju kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad įrodžius, jog galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, t. y. negautų pajamų faktą, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).
21. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys sutartyje susitarė, kad atsakovė ieškovei iš viso sumokės 2 383,20 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, metinė palūkanų norma – 14,03 proc. Nurodytos mokėjimo (pelno) palūkanų sumos mokėjimas buvo išdėstytas kiekvieną mėnesį pagal mokėjimo grafiką mokėtinomis įmokomis. Šalys sutartimi vartojimo kredito grąžinimo terminą numatė iki 2024 m. rugpjūčio 26 d. Ieškovė už sutartą mokestį (2 383,20 Eur dydžio pelno palūkanas) suteikusi atsakovei vartojimo kreditą ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (pagal sutartį mokėtinų kasmėnesinių įmokų nemokėjimo) nutraukusi sutartį, iki šiol neatgavo nei suteikto vartojimo kredito, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, t. y. negavo to, ko pagrįstai galėjo tikėtis tinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju. Teismo vertinimu, pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) gali būti vertinamos kaip orientacinė negautų pajamų suma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgą).
22. Atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad jai būtų reikėjo mokėti mokėjimo grafike nurodyto dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas kiekvieną mėnesį Vartojimo kredito sutarties tinkamo vykdymo atveju.
23. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nustatytas ieškovės Vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisėtumas, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodė negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) faktą. Tuo atveju, jeigu sutartis nebūtų buvusi nutraukta ir atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi sutartinius įsipareigojimus, laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 26 d. iki sutarties termino pasibaigimo dienos (2024 m. rugpjūčio 26 d.) atsakovė būtų sumokėjusi ieškovei mokėjimo grafike nurodyto dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų įmokas. Byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai teikia pagrindą taikyti atsakovei civilinę sutartinę atsakomybę, priteisiant ieškovės naudai iš atsakovės negautas pajamas (apskaičiuotas pagal šalių sutartas mokėjimo (pelno) palūkanas), kurias ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai.
24. Šiame kontekste teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Todėl atsakovei tinkamai vykdant Vartojimo kredito sutartį (mokant palūkanas pagal grafiką) pradinė kreditorė palūkanas gautų ne iš karto, o dalimis per visą Vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpį. Vartojimo kredito sutarties tinkamo įvykdymo atveju, kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos kas mėnesį atitinkamai mažėtų. Kita vertus, pelno palūkanos – tai atlyginimas už naudojimąsi kredito suma, todėl jos negali būti skaičiuojamos kredito grąžinimo atveju. Atsakovei grąžinus kreditą anksčiau Vartojimo kredito sutarties termino, ieškovė negalėtų tikėtis gauti pelno palūkanas už būsimą laikotarpį. Todėl sprendžiant ieškovės reikalavimo dėl nuostolių priteisimo pagrįstumo klausimą, į šias aplinkybes būtina atsižvelgti. Todėl pagrįstai ieškovė prašo negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) skaičiuoti nuo konkretų mėnesį turėjusio būti nepadengto kredito likučio sumos. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1640-910/2020; 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1808-866/2020; 2021 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-407-852/2021; 2021 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-387-854/2021; 2021 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-224-560/2021).
25. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad ieškovė pagrįstai prašo iš atsakovės ieškovei priteisti 14,03 proc. negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2022-03-26 iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. rugpjūčio 26 d.) nuo pagal vartojimo kredito sutartį konkretų mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, todėl minėtas reikalavimas tenkinamas, konkretizuojant, kad pasibaigus terminui (2024 m. rugpjūčio 26 d.) negautos pajamos negali viršyti 673,62 Eur sumos (sudėtos mokėjimo grafike nurodytos pelno palūkanų įmokos Nr. 31-60).
Dėl tarpininkavimo mokesčio
26. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 258,50 Eur tarpininkavimo mokesčio, kurie liko nesumokėti atsakovės pagal mokėjimo grafiką. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad tarpininkavimo mokesčio įsiskolinimas skaičiuojamas nuo 2022 m. sausio 26 d. (teikė paaiškinimus pagal prie patikslinto ieškinio pridėtą skaičiavimo lentelę). Taigi, ieškovė reikalauja priteisti tarpininkavimo mokestį už laikotarpį po sutarties nutraukimo (t. y. 2022 m. sausio 26 d.) iki Vartojimo kredito sutarties pabaigos (2024 m. rugpjūčio 26 d.).
27. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad ji yra tarpusavio skolinimosi platformos www.paskoluklubas.ltoperatorius operatorius.
28. Pagal VKĮ 2 straipsnio 14 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatorius – juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą, pagal Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.4 punktą – vartojimo kredito davėjas arba Bendrovė – AB „NEO Finance“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomus viešąjį vartojimo kredito davėjų ir viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašus. Vartojimo kredito gavėjas – fizinis asmuo, su kuriuo Bendrovė sudarė vartojimo kredito sutartį (1.4 p.). Šios Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų nuostatos patvirtina, kad Bendrovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius.
29. VKĮ 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vartojimo kredito gavėjas turi būti informuotas apie vartojimo kredito tarpininkui mokamą atlygį. Susitarimas dėl šio atlygio turi būti sudarytas raštu patvariojoje laikmenoje prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito tarpininkas apie vartojimo kredito gavėjo mokamą atlygį už jo paslaugas praneša vartojimo kredito davėjui, kad šis atlygį įtrauktų į bendros vartojimo kredito kainos metinę normą (VKĮ 25 straipsnio 3 dalis).
30. Ginčo sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies redakcijoje (galiojo nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad ne mažiau kaip 50 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies normos redakcija įsigaliojo nuo 2018 m. birželio 15 d., priėmus 2018 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XIII-1241. Pastarojo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad ne mažiau kaip 50 proc. operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio dalis turi būti skaičiuojama nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų. Taigi, įstatymo leidėjas tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį susiejo su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustatė maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti.
31. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte įtvirtinta tarpininkavimo mokesčio sąvoka. Nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį Vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti Bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su Bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė Bendrovės priežiūra. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka. Pagal Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punktą, tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas; 1,2 procento per mėnesį nuo Vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1 punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota Tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur.
32. Aptariamu atveju ieškovė prašo tarpininkavimo mokesčio įmokų, kurie preliminariai buvo apskaičiuoti ieškovės tuo atveju, jei atsakovė, kaip vartojimo kredito gavėja, būtų tinkamai vykdžiusi sutartį. Reikalaujamas priteisti tarpininkavimo mokestis apskaičiuotas po sutarties nutraukimo pagal grafike nurodytus preliminarius tarpininkavimo mokesčius su nuolaida. Taigi, ieškovė prašo tarpininkavimo mokesčio už laikotarpį, kai vartojimo kredito gavėja (atsakovė) nėra faktiškai grąžinusi įmokų, juos tik dar būtų turėjusi sumokėti. Sprendimo 30 punkte aptartas VKĮ teisinis reglamentavimas aiškiai apibrėžia, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis turi būti skaičiuojamas nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo faktiškai grąžintų įmokų.
33. Vartojimo kredito sutarties bendrosiose sąlygose apibrėžta tarpininkavimo mokesčio samprata leidžia daryti išvadą, kad tarpininkavimo mokestis – tai tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus gaunamas atlygis už paslaugas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vertinimu, suteikimu ar administravimu, arba už kitas panašias paslaugas, kurios yra susijusios su tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla.
34. Teismas, įvertinęs tarpininkavimo mokesčio paskirtį, taip pat tai, kad šis mokestis buvo nustatytas ieškovės vienašališkai, ieškovė turi diskreciją apskaičiuoti mokėtinas sumas, daro išvadą, kad ieškovė, reikalaudama byloje priteisti tokio pobūdžio mokestį, turėjo pagrįsti, jog tokio dydžio išlaidas ji faktiškai patyrė. Aptariamu atveju ieškovė neįrodinėjo, kokias konkrečias operacijas turi atlikti, kokių ir kiek konkrečių išlaidų (kaštų) patiria administruodama atsakovės sutartį, valdydama tarpusavio skolinimo platformą ir ją administruodama, nutraukus Vartojimo kredito sutartį (CPK 178 straipsnis). Tokios pozicijos laikomasi ir aukštesnės instancijos teisme (žr. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-665-1012/2023). Ieškovei neįrodžius, kad prašomas priteisti tarpininkavimo mokestis atitinka faktiškai suteiktas paslaugas ir ieškovės patirtas išlaidas, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl tarpininkavimo (administravimo) mokesčio po Vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (konkrečiai nuo 2022-01-26) iki šios sutarties termino pabaigos priteisimo, todėl šį ieškovės reikalavimą atmetą kaip nepagrįstą.
35. Ieškovės prašymu ieškovei iš atsakovės priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 3 701,05 Eur sumą, skaičiuojamą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugpjūčio 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
36. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismų atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šiuo sprendimu tenkinami 94 proc. ieškovės ieškinio reikalavimų.
37. Ieškovė prašo byloje priteisti 200 Eur už ieškinio parengimą, 314,60 Eur atstovavimo išlaidų (už advokato pasirengimą bylos nagrinėjimui, atstovavimą 2022-12-12 teismo posėdyje), 78,65 Eur (už susipažinimą su atskiruoju skundu ir atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimą), 226,88 Eur (už rengimąsi ir atstovavimą 2023-04-26 teismo posėdyje). Ieškovė iš viso patyrė 820,13 Eur (200 + 314,60 + 78,65 + 226,88) bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra pagrįstos, protingos ir atitinkančios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius dydžius, todėl ieškovei iš atsakovės yra pagrindas priteisti 771 Eur (820,13 Eur * 94 proc.).
38. Valstybė šioje byloje patyrė 20,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į ieškovės patenkintų reikalavimų apimtį, iš atsakovės valstybei priteisiama 19 Eur (20,08 Eur * 94 proc.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 3 dalis). Ieškovei tenkanti sumokėti pašto išlaidų dalis neviršija 5,00 Eur dydžio sumos (20,08 – 19 = 1,08 Eur), todėl jos valstybei iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2020-01-13 įsakymas Nr. 1R-19/K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei NEO Finance, juridinio asmens kodas 303225546, iš atsakovės A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 701,05 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus vieną eurą ir 5 ct) negrąžinto kredito, 14,03 proc. negautų pajamų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 26 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki sutarties termino pabaigos (2024 m. rugpjūčio 26 d.) nuo pagal vartojimo kredito sutartį konkretų mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, kurios, pasibaigus terminui (2024 m. rugpjūčio 26 d.), negali viršyti 673,62 Eur sumos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3 701,05 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus vieną eurą ir 5 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. rugpjūčio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 771 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 19 Eur (devyniolika eurų) išlaidų, patirtų teismui siunčiant procesinius dokumentus paštu. Išaiškinti atsakovei, kad ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, įmokos kodas 5662, teismui pateikiant mokėjimo faktą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.