Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo (kreditoriaus) A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „SKENERIS“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos BUAB „SKENERIS“ bankroto byloje Nr. eB2-758-553/2017, suinteresuoti asmenys – A. K. ir R. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „SKENERIS“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „SBS Legale“ (toliau – bankroto administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 29 d. 2015 m. vasario 27 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Kreditorius A. Š. pateikė teismui prašymą, kuriame prašė pripažinti BUAB „SKENERIS“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad įmonės bankrotą nulėmė tyčiniai jos vadovo A. K. bei vienintelio akcininko R. K. veiksmai, sąmoningai nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tęsiant įmonės veiklą ir didinant įsiskolinimus. Buvo sudaryti akivaizdžiai įmonei nenaudingi ir žalingi sandoriai, o taip pat priimti kiti nuostolingi bei ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. A. K. 2013–2014 metais atsiskaitymus su kreditoriais vykdė pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymo eiliškumą ir sąmoningai pažeidė didžiausių įmonės kreditorių teises bei suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – UAB „Neiluva“, kurios įsipareigojimai atsirado vėliau. BUAB „SKENERIS“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, galbūt nepripažįstant visų 2012–2014 metais gautų pajamų, ne laiku į apskaitą įtraukiant ūkines operacijas.BUAB „SKENERIS“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „SBS Legale“, atsiliepime į kreditoriaus prašymą prašė jį atmesti. Nurodė, kad prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grindžiamas iš esmės tik subjektyviomis prielaidomis, o kreditoriaus nurodytos aplinkybės nepatvirtina išvadų apie suinteresuotų asmenų sąmoningą ir tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Mano, kad būtent nesėkmingas sandoris su kreditoriumi, užsitęsę teisminiai ginčai, o ne atskiri kreditoriaus nurodyti įmonės veiklos epizodai, lėmė bankroto bylos iškėlimą. Kreditoriaus nurodomu laikotarpiu įmonės finansinė padėtis nebuvo tokia, kad suinteresuoti asmenys būtų turėję neabejotiną pareigą nedelsiant inicijuoti bankroto bylą. Nėra įrodyti ir kiti argumentai dėl tokio valdymo organų pareigų pažeidimo, kurie leistų vertinti bankrotą kaip tyčinį. Nuomos sutartis su UAB „Neiluva“ ne tik buvo realiai vykdoma, bet jos sąlygos nebuvo nuostolingos ar žalingos įmonei. Paaiškino, kad net ir klaidingas sąnaudų atvaizdavimas buhalterijoje ar pavėluotas sąskaitų įtraukimas į apskaitą, jei tokie faktai būtų nustatyti, yra laikytini formaliu teisės aktų pažeidimu, o ne veiksmais, sukėlusiais tyčinį bankrotą.UAB „Riva Consulting“, teikusi UAB „SKENERIS“ apskaitos paslaugas iki bankroto bylos iškėlimo, raštu teismą informavo, kad buhalterines paslaugas UAB „SKENERIS“ teikė nuo 2007 m. liepos 2 d. iki 2014 m. spalio 20 d. UAB „Riva Consulting“ tvarkė UAB „SKENERIS“ buhalterinę apskaitą pagal pateiktus dokumentus, todėl sąskaitos ir kiti dokumentai įtraukti į apskaitą pateikimo UAB „RIVA Consulting“ dieną.

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo (kreditoriaus) A. Š. prašymą dėl UAB „SKENERIS“ bankroto pripažinimo tyčiniu.Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėju, jog pateikti duomenys leidžia spręsti apie įmonės nemokumą 2010 ir 2012 metais, nes pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) įmonės nemokumui yra aktualūs ne apskritai visi įsipareigojimai, o tik pradelsti. Teismo vertinimu, kreditorius nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, kad pradelsti UAB „SKENERIS“ įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės 2010 ir 2012 metais, o argumentai, kad įmonė jau 2013 metų vasario mėnesį buvo nemoki, nepagrįsti jokiais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. vasario 13 d. paskolos sutartimi UAB „SKENERIS“ A. K. perdavė 50 000 Lt, o A. K. įsipareigojo paskolą grąžinti per dvejus metus ir 2014 m. balandžio 24 d. kasos pajamų orderiu grąžino paskolą su palūkanomis, iš viso 52 972 Lt. Kasos pajamų orderį pasirašė buhalterė S. K. ir A. K. Teismo vertinimu, nors pareiškėjas kėlė abejones dėl šio dokumento tikrumo, tačiau jokių atitinkamas abejones patvirtinančių įrodymų nepateikė.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog UAB „SKENERIS“ 2013 m. balandžio 2 d. nuomos sutarties sudarymo metu būtų buvusi nemoki, todėl kreditoriaus argumentai yra nepagrįsti. Buldozerio nuomos sutartis buvo pasirašyta po paslaugų sutarties su kreditoriumi, taigi buldozeris buvo nuomojamas veiklai vykdyti. Nors pareiškėjas teigia, kad nuomos kaina buvo neprotingai didelė, tačiau, teismo vertinimu, negalima daryti neginčijamos išvados, kad nuomos kaina neatitiko tuo metu galiojusios rinkos kainos. Buldozerio vertė yra 165 000 Lt, o iki sutarties pabaigos per 18 mėnesių UAB „SKENERIS“ būtų sumokėjęs 92 772 Lt. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog buldozerio nuomos kaina per gana trumpą laikotarpį viršijo jo įsigijimo kainą, nesudaro pagrindo vertinti, kad tokiais veiksmais buvo siekiama tyčinio įmonės bankroto. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareiškėjo pateiktu didžiausių vadovo pirkimų už pinigines lėšas (grynuosius) 2013–2014 metais sąrašu, nustatė, kad mokėjimai, atlikti po 2013 m. liepos 1 d., UAB „SKENERIS“ raštu informavus A. Š., kad sutarties neįvykdys, iš viso sudaro 3 548,41 Lt. Teismas darė išvadą, kad šie mokėjimai nėra lemiami veiksmai, sąlygoję įmonės nemokumą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bankroto administratorės pateiktais rašytiniais paaiškinimais, nustatė, kad 2013 m. gegužės 23 d. UAB „SKENERIS“ pradelsti įsipareigojimai sudarė 31 111,15 Lt sumą, o įmonės turtas sudarė 198 406 Lt sumą. Teismas darė išvadą, kad įmonė ginčijamo sandorio sudarymo dienai nebuvo nemoki ir neturėjo prievolės laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės. Nors kreditorius teigia, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną jis turėjo reikalavimo teisę į UAB „SKENERIS“, tačiau teismas šiuos argumentus vertina abejotinai, kadangi reikalavimo teisė kreditoriui galėjo atsirasti ne anksčiau nei nuo 2013 m. liepos 1 d., kai UAB „SKENERIS“ informavo kreditorių A. Š., jog negalės įvykdyti paslaugų sutarties.Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, jog 2011-2013 m. išmokėti atlyginimai bei atliktų paslaugų savikaina ženkliai viršijo įmonės deklaruotas pajamas, nesudaro pagrindo vertinti, kad buvo nesilaikoma pajamų ir sąnaudų kaupimo ir palyginimo principų. Vadovaujantis kaupimo principu, apskaitoje sąnaudos registruojamos, kai patiriamos, neatsižvelgiant į laiką, kada buvo išleisti pinigai. Be to, ne visos per ataskaitinį laikotarpį patirtos išlaidos tampa sąnaudomis ir ne visos ataskaitinio laikotarpio sąnaudos yra susijusios su to paties laikotarpio išlaidomis. Taigi, vien sąnaudų atvaizdavimas buhalterinėje apskaitoje atitinkamu laikotarpiu neleidžia daryti išvados, kad jos nebus padengtos gautomis pajamomis kitais ataskaitiniais laikotarpiais. UAB „SKENERIS“ darbuotojai, kuriems buvo apskaitomi darbo užmokesčiai, buvo įtraukti į kreditorių sąrašą, taigi, nors jiems buvo apskaityti darbo užmokesčiai, tačiau negavus pajamų vėlesniais ataskaitiniais laikotarpiais, darbo užmokesčiai nebuvo išmokėti. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog visos sąskaitos–faktūros buvo įvestos vieną ir tą pačią dieną taip pat nesudaro pagrindo vertinti buhalterinės apskaitos vedimo netinkamu, nes įstatymai nedraudžia buhalterinių dokumentų tikslinimo. Teismas darė išvadą, kad kreditorius neįrodė, jog UAB „SKENERIS“ buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai.

Pareiškėjas (kreditorius) A. Š. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti BUAB „SKENERIS“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neįrodė egzistuojant aplinkybių pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą: Pareiškėjo argumentai, jog 2013 m. vasario mėnesį įmonė buvo nemoki, yra pagrįsti rašytiniais įrodymais – BUAB „SKENERIS“ 2011–2014 metų veiklos ataskaita, kurioje analizuojant įmonės finansinius dokumentus, padaryta išvada dėl įmonės faktinio nemokumo. Nepagrįsta, jog tik nuo to momento, kai įmonė pareiškė, jog sutarties įvykdyti negalės ir grąžins avansą, pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę. Įmonės vadovas per 5 dienas (iki 2013 m. vasario 17 d.) iš banko / bankomato išsigrynino 78 800 Lt. Byloje nėra pateikta duomenų, kad išsigryninta pinigų suma būtų panaudota įmonės interesais.Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti civilinėje byloje Nr. e2-1501-854/2017 A. K. nurodytas aplinkybes dėl įmonės akcininko aktyvaus dalyvavimo įmonės veikloje. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neįrodė egzistuojant aplinkybių pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą:Atsakovės vadovas A. K., matydamas, jog įmonės finansinė padėtis yra sunki, savo veiksmais dar labiau blogino ir taip blogoje finansinėje padėtyje esančios įmonės būklę: toliau tęsė įmonės veiklą didindamas įmonės įsiskolinimus; sudarė įmonei akivaizdžiai finansiškai nenaudingus ir kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius, o taip pat priėmė kitus nuostolingus bei ekonomiškai nenaudingus įmonei sprendimus; vykdė atsiskaitymus su įmonės kreditoriais nesilaikydamas CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo.Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, buldozeris buvo nuomojamas ne veiklai vykdyti, o siekiant sukurti fiktyvią reikalavimo teisę UAB „Neiluva“ naudai, kad tokiu būdu būtų išvengta atsiskaitymo su likusiais kreditoriais.Net pripažinus, jog įmonė 2013 m. vasario mėnesį nebuvo nemoki, teismas privalėjo vertinti, kaip įmonė laikėsi CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės nuo 2010 m. iki pat bankroto bylos iškėlimo, kadangi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytų veiksmų vertinimas nesiejamas tik su laikotarpiu, kai įmonė jau buvo nemoki. Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje buvo pakankamai įrodymų, kad sąskaitos–faktūros buvo išrašytos atgaline data, todėl priešinga pirmosios instancijos teismo pozicija skundžiamoje nutartyje yra nepagrįsta. Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą atsakovė BUAB „SKENERIS“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme. Atsakovė atsiliepime pateikė įrodymus, kad įmonė buvo moki dar ir 2013 m. gegužės 23 d., o apeliantas šių įrodymų nepaneigė. Teismas pagrįstai nevertino su gauto avanso panaudojimu susijusių aplinkybių, kadangi paslaugų sutartyje nebuvo numatyta avanso panaudojimo tvarka, todėl atsakovė galėjo jį naudoti kaip tuo metu manė esant reikalinga. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, jog lėšos buvo panaudotos ne atsakovės reikmėms.Kreditorius nepateikė įrodymų, kad nuomos sandorio kaina buvo žalinga ar bent jau ženkliai per didelė. 2013 metais panašaus buldozerio, esančio Lietuvoje, vertė galėjo būti dar didesnė nei 157 – 211 tūkst. Lt, todėl 1 492,70 Eur/mėn. (5 154 Lt/mėn.) nuomos kaina, kuri būtų sudariusi 3 proc. ar mažesnę dalį buldozerio kainos, ypač jei buvo susitarta dėl galimybės išsipirkti techniką, nelaikytina per didele.PVM sąskaitų–faktūrų pagrindu UAB „Neiluva“ reiškė finansinį reikalavimą, sąskaitos atitinka joms keliamus reikalavimus, gavimo momentu įtrauktos į apskaitą ir deklaruotos PVM deklaracijoje, sąskaitų numeracija yra tęstinė, skirtingų laikotarpių, todėl pagrindo teigti, kad sąskaitos suklastotos, nėra. Netgi Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų bei jų užpildymo taisyklių 54 ir kiti punktai numato mokėtojų pareigą tikslinti PVM deklaraciją, taigi klaidų taisymas yra skatinamas, o ne laikomas tyčinio bankroto ar nusikalstamos veikos požymiu. Be to, sąskaitų įtraukimas į apskaitą, nors ir pavėluotai, leidžia geriau nustatyti įmonės veiklą, įsipareigojimų dydį, struktūrą, o ne atvirkščiai.Kreditorius atskirajame skunde remiasi savo užsakytos atsakovės veiklos ataskaitos išvadomis. Ši ataskaita yra kreditoriaus užsakymu parengtas dokumentas, kuris neatitinka įrodymams keliamų patikimumo, sąsajumo reikalavimų, nes yra parengta tam kvalifikacijos neturinčio asmens. Ataskaitą parengęs N. L. jos parengimo dienos metu nebuvo įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą, nebuvo advokatas (advokato padėjėjas), auditorius (auditoriaus padėjėjas). Ataskaitą N. L. parengė kaip pareiškėjo atstovas, įgyvendindamas bankroto bylą nagrinėjančio Vilniaus apygardos teismo jam suteiktą teisę ĮBĮ 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka pareiškėjo lėšomis susipažinti su atsakovės dokumentais. Yra pagrindas abejoti ne tik ataskaitą parengusio asmens kompetencija, bet ir išvadų teisingumu ir objektyvumu, kadangi priešingai nei aukščiau nurodytų profesijų atstovams, ataskaitą parengusiam asmeniui nėra keliami kvalifikacijos reikalavimai, nenumatyta atsakomybė už neteisingų, neobjektyvių duomenų pateikimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis), o to paties straipsnio 3 dalyje pateikiamos tyčinio bankroto prezumpcijos (aplinkybės, kurioms esant laikoma, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia), kurias, objektyviai egzistuojant prezumpcijose nurodytoms sąlygoms, privalo paneigti atsakovas.Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir prezumpcijos įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d.; iki tol jie buvo formuojami teismų praktikoje. Kasacinio teismo išaiškinta, kad po 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusio ĮBĮ 20 straipsnio turinys atitinka iki tol galiojusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017). Taigi, nepaisant to, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis, veiksmų, (ne)atliktų iki 2013 m. spalio 1 d. vertinimas pagal ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintus tyčinio bankroto kriterijus (t. y. iki šio straipsnio redakcijos įsigaliojimo), nors ir laikytinas materialiosios teisės normų pažeidimu, tačiau iš esmės atitinka iki tol formuotą kasacinio teismo praktiką, todėl ĮBĮ 20 straipsnio (jame įtvirtintų požymių ir prezumpcijų) taikymas automatiškai nelemia nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nutartis, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 29 d., kai ĮBĮ jau buvo įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir prezumpcijos.Kasacinio teismo praktikoje, kuria iš esmės teisingai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, išaiškinta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią, minėta, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 30, 31 punktus). Tyčiniu bankrotu laikomas ne tik įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, tačiau ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Vadovaujantis naujausiais kasacinio teismo išaiškinimais, tokiu atveju turi būti nustatytas ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016 30 punktas).CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą prašydamas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose nustatytais pagrindais. Teismas skundžiama nutartimi atsisakė pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.Pareiškėjas atsakovės tyčinį bankrotą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme įrodinėja iš esmės šiais epizodais: 2013 m. vasario 13 d. įmonės, atstovaujamos R. K., sudaryta paskolos sutartimi su A. K.; UAB „SKENERIS“ ir UAB „Neiluva“ sudaryta 2013 m. balandžio 2 d. nuomos sutartimi Nr. 13 KT-06; 2014 m. balandžio 24 d. paskolos grąžinimu P. D.; išlaidomis darbuotojų (kurie nieko nedirbo) atlyginimams mokėti bei kitoms įmonės veiklai nereikalingoms paslaugoms apmokėti; įmonės 2010–2014 m. neapskaitytomis gautomis pajamomis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant pareiškėjo nurodytus argumentus ir epizodus (nutarties 22.1–22.4 punktai) pirmiausia turi būti nustatyta įmonės finansinė padėtis (turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis) nurodytu laikotarpiu, bei tuo pačiu laikotarpiu įmonę valdę asmenys.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atskirojo skundo pagrindą, konstatuoja, kad apeliantas iš esmės atsisakė savo prašyme nurodytų argumentų, jog atsakovė buvo faktiškai nemoki dar iki 2013 metų. Todėl toliau vertintini tik apelianto argumentai dėl to, kad 2013 m. vasario mėnesį atsakovė jau faktiškai buvo nemoki. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti vertinama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika). Įmonės balanso duomenimis apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo ir to, jog jame nurodyti duomenys atitinka realią finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1262-798/2017; 2017 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-432-330/2017; 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2024-381/2016).Nurodyta praktika nagrinėjamu atveju yra itin aktuali, nes šalys savo argumentus įrodinėja iš esmės suvestiniais pirminių apskaitos dokumentų apibendrinimais: pareiškėjas – veiklos ataskaita, atsakovė – bankroto administratorės atlikta kreditorių reikalavimų analize. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tik bankroto administratorės duomenimis, kad 2013 m. gegužės 23 d. UAB „SKENERIS“ pradelsti įsipareigojimai sudarė 31 111,15 Lt, o jos turto vertė buvo 198 406 Lt. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, anksčiau nurodyti tiek pareiškėjo, tiek bankroto administratorės įmonės pirminių apskaitos dokumentų apibendrinimai yra su akivaizdžiais ir esminiais trūkumais, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino.Įvertinęs pareiškėjo pateiktą veiklos ataskaitą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ji nėra pakankamai informatyvi – joje neatskleisti pradelsti įmonės įsipareigojimai, kurie turi esminę reikšmę jos mokumui įvertinti. Kita vertus, pateikta veiklos ataskaita rodo akivaizdžius buhalterinės apskaitos trūkumus įmonėje ir bendrą tęstinę nuostolingą įmonės veiklą, dėl kurios tarp šalių ginčo nėra.Įvertinęs bankroto administratorės pateiktus duomenis, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašyme nurodyto atsakovės nemokumo momento (2013 m. vasario mėn.) iš esmės net netyrė, o vertino ir išvadas darė pagal bankroto administratorės pateiktą kitą laikotarpį – 2013 m. gegužės mėn. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas bankroto administratorės duomenis naudojo selektyviai. Pavyzdžiui, vertindamas bankroto administratorės nurodytą įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį 2013 m. gegužės 23 d. teismas pirminių apskaitos dokumentų nevertino, o vertindamas atsakovės įsipareigojimus P. D. (jų dydį) teismas rėmėsi tik pirminiais apskaitos dokumentais, nors jie prieštaravo bankroto administratorės nurodytiems duomenims. Teismas, pagal pirminius apskaitos dokumentus (sutartį ir sąskaitos išrašus) nustatė, kad P. D. įmonei pervedė 30 000 Eur, kurie pagal 2009 metais sudarytą sutartį turėjo būti paskola įmonei. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bankroto administratorė nurodė kitokį įsipareigojimų P. D. dydį, kuris yra kelis kartus didesnis nei tas, kurį nustatė teismas – 417 788,88 Lt (121 000,02 Eur). Bankroto administratorė paaiškino, kad tai ilgalaikis įsipareigojimas pagal paskolos sutartį. Bankroto administratorės nurodytas įsiskolinimas akivaizdžiai neatitinka 2009 m. spalio 9 d. paskolos sutarties sąlygų (2 ir 4 punktai), o pirminiai apskaitos dokumentai (banko išrašai) akivaizdžiai prieštarauja kitoms paskolos sutarties sąlygoms – paskola turėjo būti pervesta iki 2009 m. gruodžio 31 d. (sutarties 2 punktas), o mokėjimo pavedimai atlikti tik 2011 metais, mokėjimo paskirtis nenurodyta. Šie prieštaravimai tarp bylos duomenų pirmosios instancijos teismo nebuvo pašalinti.Kita vertus, nors pareiškėjas akcentuoja, kad sutartis 2009 m. gruodžio 31 d. su P. D. sudaryta tik vienu egzemplioriumi (12 punktas), kuris lieka pas paskolos davėją, tačiau kasacinis teismas yra pasisakęs, jog įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad paskolos sutartis yra sudaryta, taip pat tai, jog įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2012).Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas dar 2014 m. liepos 23 d. nutartyje, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, nurodė, kad pagal 2013 metų UAB „SKENERIS“ pelno (nuostolių) atskaitą įmonė 2013 metais įmonė patyrė 107 577 Lt nuostolių. 2013 metų balanso duomenimis 2013 metų pabaigoje įmonės turtas sudarė 198 406 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 174 682 Lt. Teismas nurodė, kad „tiek 2013 metais, tiek šiai dienai UAB „SKENERIS“ atitinka nemokios įmonės statusą, nes 623 159,03 Lt sumai pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, kuri lygi 49 423,58 Lt“. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1813/2014, palikta nepakeista. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bankroto administratorės pateiktais duomenimis ir spręsdamas dėl atsakovės nemokumo momento, turėjo atsižvelgti ir į ankstesnes išvadas bei motyvuoti, kodėl nuo jų nukrypstama.Apeliacinės instancijos teismui įvertinus ir kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat kyla pagrįstų abejonių dėl skolų UAB „Neiluva“ ir sandorių su šia įmone. Kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pradelstus įmonės įsipareigojimus, apsiribojo tik 2013 m. gegužės 23 d. finansinės padėties analize pagal bankroto administratorės apibendrinimą, tačiau neatsižvelgė į pagrįstas abejones keliančius įmonės sandorius su UAB „Neiluva“, sąlygojusius esminius įmonės turto pokyčius.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal atsakovės 2013 m. balansą, atsakovė 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo 243 302 Lt vertės turto, o jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 529 790 Lt sumą (po vienerių metų mokėtinos sumos – 417 789 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos – 112 001 Lt). Ginčo nėra, jog įmonės veikla buvo nuosekliai nuostolinga, o pareiškėjo 2013 m. vasario 11 d. pavedimu sumokėtas 100 430 Lt avansas buvo iš esmės vienintelės atsakovės pajamos 2013 metais. 2013 m. vasario 13 d. atsakovė, atstovaujama eksperto (ir vienintelio akcininko) R. K., sudarė paskolos sutartį su A. K., kuria A. K. iš įmonės pasiskolino 50 000 Lt sumą (t. y. iš esmės pusę metinių pajamų) iki 2014 m. balandžio 24 d. Įvertinus tai, kad įmonės finansinė padėtis buvo pakankamai sunki dar 2012 m. gruodžio 31 d. (ir ji tik blogėjo iki pat bankroto bylos iškėlimo), bankroto administratorės pateikta 2013 m. gegužės 23 d. finansinė analizė dėl 31 111,15 Lt pradelstų įsipareigojimų apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstas abejones, nes šis finansinės padėties pokytis, pagal bylos duomenis, yra paremtas atsakovės skolos apmokėjimo termino UAB „Neiluva“ kaita. Kaip rodo bylos duomenys, atsakovė 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Neiluva“ buvo skolinga 70 568,03 Lt, tačiau 2013 m. gegužės 23 d. ši skola nebuvo pradelsta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas 2013 m. balandžio 2 d. atsakovės ir UAB „Neiluva“ sutartį, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ši sutartis nėra tik nuomos sutartis, nes šios sutarties 2.4 punktu atsakovė įsipareigojo padengti ankstesnius įsipareigojimus UAB „Neiluva“ pagal 2008 m. spalio 1 d. sutartį Nr. 08KT-51 iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Be to, sutarties 3.1 punktu buvo įkeistas atsakovės materialusis turtas – ekskavatorius CASE CX130 nuomotojo naudai.Nors atsižvelgtina į praktikoje dažnai susiklostančią situaciją, kai finansinius sunkumus patiriančios, bet veiklos neketinančios nutraukti įmonės ne visada gali tiksliai laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įmonei priklausančios įrangos įkeitimas, užtikrinant jau anksčiau (nuo 2008 m. spalio 1 d.) atsiradusių prievolių įvykdymą, pažeidžia atsakovės kreditorių interesus. Įrangos įkeitimas už jau anksčiau atsiradusią prievolę reiškia akivaizdų pirmenybės suteikimą įkaito gavėjui, palyginti su kitais kreditoriais, kurie tokios pirmenybės neįgyja. Šios aplinkybės teismas netyrė, atsakingų asmenų paaiškinimų byloje taip pat nėra (nei A. K., nei R. K. atsiliepimų į prašymą nepateikė, byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka). Taigi, būtent dėl šio sandorio esmingai pasikeitė atsakovės finansinė būklė, nes po 2013 m. balandžio 2 d. sutarties formaliai nebuvo pagrindo skolą UAB „Neiluva“ laikyti pradelsta. Priešingu atveju, įmonė atitiktų nemokumo sąvoką, nes, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ji turėjo turto už 198 406 Lt, o pradelsti įsipareigojimai sudarytų 101 679,18 Lt (31 111,15 Lt + 70 568,03 Lt).Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad aukščiau nurodyto sandorio sudarymo aplinkybės iš tiesų kelia pagrįstų abejonių ir dėl suinteresuotų asmenų sąžiningumo ir vieno kreditoriaus privilegijavimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2013 m. balandžio 2 d. nuomos sutartyje numatytas įkeitimo sandoris buvo patvirtintas 2013 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) notarės J. K., kuri, pagal pareiškėjo paaiškinimus, yra atsakovės direktoriaus A. K. sutuoktinė, tačiau tuo metu įmonę atstovavo R. K., nes 2013 m. gegužės 16 d. vienintelio akcininko (R. K.) sprendimu R. K. save paskyrė įmonės direktoriumi. Po minėto sandorio, 2013 m. gegužės 29 d. vienintelio akcininko sprendimu A. K. vėl buvo paskirtas įmonės direktoriumi, o R. K. paskirtas į įmonės eksperto pareigas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl ekonominio sprendimo nagrinėjamu atveju taip pat nepasitvirtina, nes anksčiau minėta 2008 m. spalio 1 d. sutartis Nr. 08KT-51 buvo dėl to paties buldozerio nuomos, be įkeitimo ir galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Duomenų apie sutarties nutraukimą byloje nepateikta, taigi, laikytina, kad ji galiojo. Pagal su pareiškėjų 2013 m. vasario 8 d. sudarytą paslaugų sutartį, su kuria buvo siejama būtinybė sudaryti 2013 m. buldozerio nuomos sutartį, darbai turėjo būti atlikti per 4 mėnesius nuo sutarties pasirašymo ir avanso gavimo (4.2 punktas), todėl darbai pagal paslaugų sutartį su pareiškėju turėjo būti baigti anksčiau nei 2013 m. rugsėjo 30 d. ( t. y. birželio mėn.). Taigi, pirmosios instancijos teismo ir bankroto administratorės nurodytos faktinės aplinkybės, kad nuomos sutartis turėjo būti sudaryta dėl sudarytos paslaugos sutarties su pareiškėju akivaizdžiai neatitinka tikrovės, nes atsakovė paslaugų sutarties sudarymo metu jau turėjo galiojančią sutartį dėl to paties buldozerio nuomos ir be jai priklausančio turto įkeitimo, todėl tikroji priežastis sudaryti 2013 m. balandžio 2 d. sutartį buvo anaiptol ne sudaryta paslaugų sutartis su pareiškėju.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nuo nenustatytos datos atsakovės ekskavatorius Case CX130 buvo jau saugomas UAB „Neiluva“, remiantis šios įmonės 2014 m. lapkričio 17 d. raštu. 2015 m. vasario 9 d. vykusio pirmojo BUAB „SKENERIS“ kreditorių susirinkimo metu be kita ko buvo nutarta UAB „Neiluva“ įkeistą BUAB „SKENERIS“ priklausantį ekskavatorių Case CX130 su priklausiniais parduoti iš varžytinių, o 2015 m. kovo 24 d. varžytinių aktu ekskavatorius perduotas UAB „Neiluva“ nuosavybėn. UAB „Neiluva“ yra didžiausias atsakovės kreditorius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, anksčiau nurodyti duomenys kelia pagrįstas abejones, kad nuomos sutartimi su UAB „Neiluva“ buvo siekiama sudaryti apgaulingą įvaizdį dėl įmonės finansinio pajėgumo (mokumo) ir de facto privilegijuojamas vienas įmonės kreditorius. Šios abejonės, vadovaujantis bankroto bylose vyraujančiu viešuoju interesu, turi būti pašalintos.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus tyrimo dėl subjekto, kuris ginčo (pareiškėjo nurodytu) laikotarpiu buvo atsakingas už įmonės valdymą. Subjekto klausimas šiuo atveju yra aktualus ne tik dėl to, kad skirtingus anksčiau nurodytus sprendimus priėmė skirtingi įmonės vadovai, tačiau ir dėl pareiškėjo iškelto klausimo, kad vienintelis atsakovės akcininkas galėjo būti ir de facto atsakovės vadovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra suformavusi pagrindinius kriterijus dėl de facto vadovo nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui Pagal kasacinio teismo praktiką de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos atlieka užduotis ir priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent esminių (strateginių) verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad paviršutiniškas šalių nurodytų argumentų vertinimas be išsamaus byloje esančių įrodymų ištyrimo ir jų viseto įvertinimo, iš esmės tik pakartojant bankroto administratorės pateiktus argumentus lėmė nemotyvuotų pirmosios instancijos teismo išvadų susiformavimą bei netinkamą procesinės teisės normų taikymą, sprendžiant dėl įmonei nenaudingų sandorių sudarymo bei kitų atsakovės valdymo organų veiksmų ar neveikimo. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o, atsižvelgiant į nustatytus materialiosios ir procesinės teisės normų pažeidimus, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš naujo beveik visa apimtimi ir naujais aspektais. Įrodinėjimo proceso ypatumai, kompetencijų pasiskirstymo tarp skirtingų instancijų teismų principas bei įrodymų teikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas įstatymu (CPK 314 straipsnis) suponuoja būtinybę procesą šioje byloje kartoti iš naujo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokio pobūdžio bylose dominuojantis viešasis interesas suponuoja, kad teismas turėtų būti aktyvus, savo iniciatyva aiškintis paminėtas aplinkybes ir pareikalauti bankroto administratorės pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius finansinės atskaitomybės duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1093/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėtų pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus nustatyti tikrąją įmonės turto vertę 2013 metais, pradelstus įsipareigojimus ir anksčiau nurodytų įmonei galbūt nenaudingų sandorių sudarymo, kuriais galbūt siekiama sudaryti apgaulingą įvaizdį dėl įmonės finansinio pajėgumo (mokumo), aplinkybes. Aiškinantis šiuos aspektus neatmestina galimybė paskirti byloje buhalterinę ekspertizę, taip pat tikslinga bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje, į jį kviečiant suinteresuotus asmenis, kurie pateiktų paaiškinimus dėl įmonės veiklos ir sandorių 2013 metais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SKENERIS“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.