Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Brand marketing / universalūs projektai“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Brand marketing / universalūs projektai“ iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. eB2-607-278/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Brand marketing / universalūs projektai“ iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovei UAB „Brand marketing / universalūs projektai“ iškelta bankroto byla. Remiantis nurodytais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas vertina skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.Bankroto institutas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą bei pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Tačiau pradedant bankroto procesą, yra itin svarbu išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų, nors ir rimtų, finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant ją kaip rinkos dalyvį. Įstatymas numato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tik tuo atveju, jei yra tam tikros objektyvios teisinės ir faktinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė faktiškai yra nemoki (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis), teismas apie įmonės (ne)mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1000/2013, 2013 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1338/2013).Nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantė iš esmės grindžia vieninteliu argumentu, kad jos įsiskolinimas VSDF biudžetui yra laikinas ir bus padengtas iš debitorių gautinomis sumomis, todėl nėra pagrindo įmonės bankroto bylos iškėlimui. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pozicija nesutinka.Įmonės nemokumas skundžiama nutartimi konstatuotas ne tik įsipareigojimų VSDF biudžetui nevykdymo pagrindu, bet visapusiškai išanalizavus byloje esančius ir viešai prieinamus įmonės finansinės veiklos rezultatus apibūdinančius duomenis. Visų pirma, pažymėtina, kad siekiant gauti aktualius ir realią įmonės finansinę padėtį atspindinčius duomenis, teismas įpareigojo įmonės vadovą pateikti praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditoriaus pareiškimo pateikimo teismui dienos (2016 m. rugpjūčio 25 d.) finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose įmonei iškeltas bylas bei vykdomus išieškojimus, kreditorių ir skolininkų sąrašus ir kitus duomenis. Nepaisant to, kad teismas patenkino apeliantės prašymą pratęsti pasirengimo bankroto bylos nagrinėjimui terminą, pastarosios motyvuotą siekiu pateikti visus teismo reikalaujamus duomenis, nurodytas teismo įpareigojimas įmonės vadovo buvo įvykdytas tik iš dalies. Teismui buvo pateikti tik 2015 m. finansinės atskaitomybės duomenys bei įmonės skolininkų ir kreditorių sąrašai. Iš pastarojo sąrašo negalima nustatyti, kurie iš jame nurodytų kreditorių finansinių reikalavimų yra pradelsti. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl įmonės (ne)mokumo ir pagrindo jai iškelti bankroto bylą sprendė pagal į bylą pateiktus ir teismo iniciatyva surinktus oficialių registrų duomenis (CPK 179 straipsnio 2, 3 dalys).Visapusiškas apeliantės finansinės veiklos rezultatus apibūdinančių duomenų vertinimas patvirtina teismo išvadą dėl jos nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). 2015 m. balanse apskaityta 131 657 Eur turto, kurį visą sudaro trumpalaikis turtas: 105 935 Eur vertės atsargos, nebaigtos vykdyti sutartys ir 25 729 Eur per vienerius metus gautinos sumos, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų 2015 m. balanse apskaityta 537 447 Eur. Apeliantės teismui pateiktame kreditorių sąraše nurodyta 526 171 Eur įsipareigojimų suma, tačiau, kaip minėta, nepateikta duomenų, kokią dalį šios sumos sudaro pradelsti įsipareigojimai kreditoriams. Nepaisant to, iš byloje įmonės kreditorių – VSDFV Utenos skyriaus ir VMI, pateiktų duomenų nustatyta, kad vien tik bendra įsipareigojimų šiems kreditoriams suma – 68 543, 66 Eur, viršija pusę 2015 m. balanse apskaityto turto vertės. Toks apeliantės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis atitinka nustatytąjį ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje ir sudaro bankroto bylos iškėlimo pagrindą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Byloje nepateikta duomenų, kad UAB „Brand marketing / universalūs projektai“ vykdo veiklą, įsipareigojimus kreditoriams (CPK 178 straipsnis). Viešai prieinamais duomenimis nustatyta, kad įmonė neturi jos vardu registruoto nekilnojamojo turto, turi tik vieną darbuotoją. Be to, apeliantės 2015 m. nuosavas kapitalas, palyginus su 2014 m., sumažėjo nuo 992 839 Eur iki 131 657 Eur, o grynasis nuostolis 2015 m. – 297 184 Eur. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad byloje nustatyti įmonės finansiniai sunkumai yra laikino pobūdžio.Skundo argumentas, kad UAB „Brand marketing / universalūs projektai“ įsipareigojimą VSDF biudžetui galėtų įvykdyti iš debitorių gautinų sumų, nelemia kitokio, nei byloje nustatyto, įmonės finansinės padėties vertinimo. Visų pirma, dėl to, kad vien tik apeliantės pateiktas debitorių sąrašas neįrodo, kad įmonė disponuoja iš pastarųjų gautinomis sumomis (CPK 185 straipsnis). Teismų praktikoje pažymėta, kad debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas, o nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-955-241/2016). Antra, net ir egzistuojant galimybei, kad debitoriai įvykdys savo įsipareigojimus apeliantei, iš į bylą pateikto įmonės debitorių sąrašo matyti, kad jame apskaitytos 3 235,80 Eur sumos nepakaktų pradelstų įsipareigojimų padengimui.Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo nutartį.Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, priimta rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta (ĮBĮ 10 straipsnio 13 dalis). Apeliantei apskundus Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį, šio procesinio sprendimo įsiteisėjimas buvo atidėtas iki jos atskirojo skundo išnagrinėjimo (CPK 331 straipsnio 6 dalis, 338 straipsnis). UAB „Brand marketing / universalūs projektai“ bankroto procedūros iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo negalėjo būti pradėtos, todėl apeliantė neturėjo teisinio pagrindo teikti prašymą jas sustabdyti laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.