Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. I. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai) 2017 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-45-237/2017 pagal ieškovo P. I. ieškinį atsakovei L. M. dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo ir atsakovės L. M. priešieškinį ieškovui P. I. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, išlaikymo dydžio pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo procesinio sprendimo priėmimo. Raseinių rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ieškovo P. I. ieškinį dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo atmesti, atsakovės L. M. priešieškinį dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo ir išlaikymo dydžio pakeitimo tenkinti iš dalies (3 t., b. l. 69–83).Ieškovas P. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Atsižvelgiant į jo gaunamas pajamas, aplinkybė, kad pagal skundžiamą teismo sprendimą jis kas mėnesį turi teikti 170 Eur dydžio išlaidymą sūnui, sumokėti bylinėjimosi išlaidas, todėl prašo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą už apeliacinį skundą iki procesinio sprendimo priėmimo (3 t., b. l. 106–113).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas (nuo 2018 m. sausio 1 d. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai) 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi nustatė 10 dienų terminą sumokėti 101 Eur dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui kvitą (3 t., b. l. 122).Teismas nurodė, kad ieškovas yra dirbantis, gauna 730–740 Eur dydžio atlyginimą (atskaičius mokesčius), kad pagal teismo sprendimą jis turi kas mėnesį mokėti 170 Eur dydžio išlaikymą sūnui, taip pat sumokėti 41,80 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Teismo vertinimu, nėra pagrindo atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes jo gaunamos pajamos yra pakankamai didelės, be to, ieškovas nepateikė duomenų, kad teikia išlaikymą sūnui.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas P. I. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atidėti žyminio mokesčio mokėjimą (3 t., b. l. 125–127). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovas gali sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Ieškovas gauna 675,63 Eur pajamas, o ne 730–740 Eur. Byloje yra pateikti duomenys apie ieškovui priklausantį turtą. Atsižvelgiant į tai, kad jis turi teikti išlaikymą sūnui, mokėti bylinėjimosi išlaidas, taip pat jam reikia lėšų būtiniems poreikiams tenkinti, todėl teismas nepragrįstai įpareigojo sumokėti žyminį mokestį.Teismui nusprendus, kad kartu su prašymu nėra pateikta pakankamai duomenų, teismas galėjo pareikalauti pateikti papildomus duomenis.Teismas atsisakydamas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą sudarė kliūtis ieškovui pasinaudoti teise į apeliaciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas. Žyminis mokestis – tai įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 straipsnis). CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, jo mokėjimo sąlygas ir tvarką, kuri visiems asmenims užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens turtinė padėtis, tiesiogiai lemianti asmens galimybes sumokėti žyminį mokestį, negali būti jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą varžančiu veiksniu. Dėl to proceso įstatyme yra nustatyti teisiniai instrumentai skirti padėti asmenims, negalintiems dėl savo turtinės padėties sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminio mokesčio, faktiškai ir efektyviai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Negalėdamas proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiškiamą procesinį prašymą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jį atidėti (CPK 84 straipsnis).Žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo instituto tikslas – prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui. Šio instituto taikymas yra tikslingas tuo atveju, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau bus pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Tokiu būdu asmeniui sudaroma galimybė iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo surinkti reikiamą sumokėti pinigų sumą. Šios nuostatos yra laikomasi ir teismų praktikoje, pagal kurią, jeigu asmens turtinė padėtis žyminio mokesčio mokėjimo metu yra komplikuota, bet yra aplinkybių, rodančių, kad artimiausiu laiku sunki turtinė padėtis gali pagerėti, žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas. Taigi prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia jam sumokėti viso ar dalies žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą, bet ir įrodymus, kad sprendimo priėmimo dieną jis žyminį mokestį, jei jo skundas bus atmestas, turės galimybę sumokėti (CPK 84 straipsnis, 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-117-180/2017).Siekiant tinkamai nustatyti žyminio mokesčio dalį, kurios mokėjimą ieškovas prašo atidėti, būtina nustatyti, koks žyminis mokestis mokėtinas. CPK 80 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad turtiniuose ginčuose žyminio mokesčio dydis priklauso nuo ieškinio sumos: jei ieškinio suma iki 30 000 Eur žyminį mokestį sudaro 3 procentai ieškinio sumos, bet ne mažiau kaip 20 Eur; kituose (neturtiniuose) ginčuose – 100 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Jei procesiniai dokumentai pateikiami teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis).Apeliaciniu skundu ieškovas P. I. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau įvertinus skundo argumentus matyti, kad iš esmės skundžiama tik dalis sprendimo, t. y. nustatyta bendravimo tvarka bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (3 t., b. l. 106–113). Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl ieškovo bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi, daroma išvada, kad tai yra vienas neturtinis reikalavimas, o reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra išvestiniai, nes įstatymų leidėjas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą visais atvejais išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, todėl šie reikalavimai atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Kadangi apeliacinis skundas paduotas elektroninėmis ryšio priemonėmis, todėl nagrinėjamu atveju mokėtinas ne 101 Eur, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, o 75 Eur dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis). Todėl nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ar ieškovas P. I. turi galimybę sumokėti 75 Eur žyminio mokesčio apeliacinio skundo padavimo metu ar yra pagrindą žyminio mokesčio mokėjimą atidėti iki sprendimo priėmimo.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovo P. I. pateiktus duomenis iš darbovietes, t. y. (duomenys neskelbtini) 2017 m. lapkričio 21 d. pažymą (3 t., b. l. 115), nustatė, kad ieškovo mėnesinės pajamos sudaro 730–740 Eur, todėl nėra pagrindo atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes ieškovo pajamos nuolat didėja, t. y. 2017 m. gegužės mėn. jam buvo išmokėta 566,05 Eur, 2017 m. birželio mėn. – 661,59 Eur, 2017 m. liepos mėn. – 726,75 Eur, 2017 m. rugpjūčio mėn. – 735,79 Eur, 2017 m. rugsėjo mėn. – 735,51 Eur, 2017 m. spalio mėn. – 740,11 Eur, taigi pastaruosius kelis mėnesius ieškovo pajamos sudarė 730–740 Eur. Vien aplinkybė, kad per pastaruosius dvylika mėnesių vidutiniškai ieškovo pajamos sudarė 675,63 Eur savaime nereiškia, kad teismas, vertindamas ieškovo finansinę padėtį, privalo orientuotis į vidutinį dvylikos mėnesių darbo užmokestį, o ne į pastarojo ketvirčio gautas pajamas. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo bei visos jo šeimos turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo, taip pat darbo užmokesčių, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1600-196/2017), tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas P. I. pateikė tik dalį minėtų duomenų, t. y. (duomenys neskelbtini) pažymą apie išmokėtą darbo užmokestį (3 t., b. l. 115), išrašą iš Nekilnojamojo turto registro, kad ieškovo vardu nėra registruota nekilnojamojo turto (3 t., b. l. 117), išrašą iš Kelių transporto priemonių registro, kad ieškovui priklauso transporto priemonė (3 t., b. l. 118). Pažymėtina, kad ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie mokėjimo įstaigų (bankų) sąskaitose esamus (arba nesamus) piniginių lėšų likučius, šių lėšų srautus ir jų naudojimą, todėl daroma išvada, kad apeliacinio skundo padavimo momentu ieškovas iš tiesų neturėjo galimybės disponuoti piniginių lėšų suma, reikalinga žyminiam mokesčiui sumokėti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien aplinkybė, kad ieškovas turi teikti 170 Eur dydžio išlaikymą sūnui, savaime nereiškia, kad jis neturi galimybės sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nes iš vidutinio praėjusių dvylikos mėnesių darbo užmokesčio vidurkio 675,63 Eur atėmus 170 Eur, t. y. teismo sprendimu priteistą išlaikymą nepilnamečiam sūnui, ieškovui vis tiek lieka daugiau nei 500 Eur. Kaip minėta nutarties 17 punkte, pastaruosius keturis mėnesius ieškovo pajamos buvo didesnės nei minėtas vidurkis, todėl yra pagrindo išvadai, kad piniginių lėšų dalis, tenkanti ieškovui, jo būtinųjų poreikių tenkinimui yra didesnė nei 500 Eur. Be atsižvelgiant į tai, kad ši suma yra didesnė nei Lietuvos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (nuo 2018 m. sausio 1 d. ji lygi 400 Eur sumai), todėl nėra pagrindo vertinti, kad ieškovas dėl savo sunkios finansinės padėties negali sumokėti įstatyme numatyto dydžio žyminio mokesčio.Nors teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas turi atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurias, be kita ko, sudaro ir antrinės teisinės pagalbos išlaidos (3 t., b. l. 69–83, 114), tačiau pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas atsiranda tik įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui, todėl ši aplinkybė neturi įtakos vertinant ieškovo finansinę padėtį ir jo galimybes sumokėti žyminį mokestį. Aplinkybė, kad ieškovas P. I. nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau rengiant apeliacinį skundą naudojasi mokama advokato P. B. pagalba (3 t., b. l. 119), tai suponuoja išvadą, kad ieškovo turtinė padėtis galimai nėra tokia bloga kaip yra deklaruojama, kad jis neįstengtų valstybei sumokėti įstatymu nustatyto žyminio mokesčio (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-57-302/2017).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas prašydamas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą visiškai neįrodinėja, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, neva sunki jo turtinė padėtis pagerės, ir tuo atveju, jei bus priimtas ieškovui nepalankus teismo procesinis sprendimas, jis turės galimybę sumokėti žyminį mokestį, kas taip pat sudaro pagrindą prašymą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo vertinti kaip nepagrįstą. Apibendrinant, daroma išvada, kad ieškovas nepateikė išsamių duomenų viseto, leidžiančio teismui nustatyti ieškovo realią finansinę padėtį apeliacinio skundo pateikimo momentu, pripažinti ją sunkia ir spręsti apie žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 84 straipsnį bei pagrįstai ieškovui nustatė terminą žyminiam mokesčiui sumokėti.Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė apeliacinio skundo trūkumus savaime nereiškia, kad tokiu būtu yra sukuriamos teisinės kliūtys ieškovui pasinaudoti teismine gynyba. Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo netenkintas apelianto prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, negali būti vertinama kaip savaime užkertanti kelią įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismui nustačius apeliacinio skundo trūkumus yra ribojamos apelianto teisės pasinaudoti teismine gynyba, atmestini. Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos iš esmės teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad ieškovas nepagrindė prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki sprendimo priėmimo, todėl pagrįstai nustatė apeliacinio skundo trūkumus ir terminą šiems trūkumams pašalinti, t. y. sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Tačiau įvertinus nutarties 12 punkte nurodytą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai apskaičiavo mokėtino žyminio mokesčio dydį, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikslinga patikslinti už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dydį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad atskirojo skundo nagrinėjimo dieną jau yra pasibaigęs skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi ieškovui nustatytas apeliacinio skundo trūkumų šalinimo terminas, todėl apeliantėms nustatytinas naujas terminas trūkumams pašalinti (CPK 7 straipsnis). Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Patikslinti ir nustatyti ieškovui P. I. terminą iki 2018 m. vasario 15 d. sumokėti 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti pirmosios instancijos teismui įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.