Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Žirono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Z. L., L. L. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Senrema“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1091-28/2007 pagal ieškovų Z. L. ir L. L. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Senrema“ dėl žalos, susijusios su sveikatos sužalojimu nelaimingo atsitikimo darbe metu, atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai Z. L. ir L. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami priteisti Z. L. sumažėjusį darbo užmokestį dėl visiško ar dalinio nedarbingumo už praėjusį laikotarpį ir negautas prarastas mėnesinio darbo užmokesčio pajamas ateityje, VSDFV nesumokėtą ligos pašalpą – 46 682,08 Lt ir 40 000 Lt neturtinės žalos; priteisti ieškovei L. L. 20 000 Lt neturtinės žalos (t. 1 b. l. 1-10). Nurodė, kad Z. L. dirbo pagal 2002-06-18 darbo sutartį atsakovo įmonėje dažytoju, kuris 2004-12-22, atlikdamas pastato, esančio Vilniuje, Tilto g. 1, statybos rekonstrukcijos darbus - numušinėdamas pertvaros dalį virš karnizo, nukrito iš 4,60 m aukščio ir buvo sunkiai sužalotas. Nelaimingo atsitikimo darbe metu perdangos kraštas nebuvo aptvertas saugančiais nuo kritimo iš aukščio aptvarais, nebuvo įrengtos kitos kolektyvinės apsaugos priemonės. Nuo 2005-04-04 iki 2006-04-30 ieškovui buvo nustatyta 2 invalidumo grupė, jis pripažintas nedarbingu, nuo 2006-03-27 iki 2007-03-27 ieškovui palikta galioti 2 invalidumo grupė, ieškovas pripažintas iš dalies darbingu, nustatant 35 % darbingumo lygį. VSDFV Vilniaus 7 pensijų skyrius paskyrė ir pradėjo mokėti nuo 2005-05-01 ieškovui invalidumo/netekto darbingumo pensiją. Ligos pašalpa ieškovui nebuvo mokama, kadangi VSDFV Vilniaus skyrius 2005-01-25 sprendimu nepripažino nelaimingo atsitikimo darbe draudiminiu įvykiu.

Atsakovas UAB ,,Senrema” nepripažino ieškinio, nurodė, kad ieškovas Z. L. buvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, tačiau nelaimingas atsitikimas nebuvo pripažintas draudiminiu įvykiu dėl to, kad apdraustasis buvo neblaivus, o atsakovui nenumatyta pareiga kompensuoti ieškovui jo negautų pajamų dėl nedraudiminiu pripažinto įvykio (t. 1 b. l. 58-64). Žala ieškovui atsirado dėl jo paties didelio neatsargumo, kas sudaro pagrindą mažinti žalos dydį arba reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti. Atsakovo teigimu, Z. L. atėjo į darbą blaivus, visiems dirbantiesiems išėjus pietauti, jis liko darbo vietoje ir tuo metu nukrito nuo perdengimo. Ant perdengimo karnizo buvo pradėti mūro darbai, todėl buvo ištempta virvė. Nors karnizo aukštis buvo tik 45 cm, bet jo plotis buvo 80-85 cm, todėl tik neblaivaus darbuotojo neprognozuojami veiksmai galėjo būti nukritimo nuo perdengimo priežastimi. Ieškovui pavesti darbai nebuvo atliekami prie perdengimo krašto, todėl jam nebuvo išduotas saugos diržas, o buvo išduotas darbo kostiumas ir apsauginis šalmas, kurio nelaimingo atsitikimo metu jis nebuvo užsisegęs.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui Z. L. iš atsakovo UAB „Senrema“ 600 Lt ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2004-12-23 iki 2005-04-31, 1 008,78 Lt negauto darbo užmokesčio dėl netekto darbingumo už laikotarpį nuo 2005-05-01 iki 2006-09-01, netekto darbingumo periodinę kompensaciją po 60,17 Lt kas mėnesį, mokėtiną nuo 2006-10-01 iki Z. L. nustatyto darbingumo netekimo termino pabaigos, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, atmetė kitą ieškinio dalį (t. 1, b. l. 138-142). Nurodė, kad 2004-12-23 nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodyta, jog Z. L. dirbo UAB „Senrema“ dažytoju pagal darbo sutartį. Nelaimingas atsitikimas įvyko 2004-12-22; Z. L. darbų vadovo nurodymu turėjo nuardyti pertvaros, kuri trukdė sienos pakėlimui; objekte dirbusiems statybininkams 11.00 val. (prasidėjus pietų pertraukai) nusileidus į pirmą aukštą pietauti, likęs ant perdangos vienas Z. L. nukrito ant žemės. Pagal minėtą 2004-12-23 nelaimingo atsitikimo darbe aktą, nukentėjusysis buvo apmokytas darbų saugos ir sveikatos klausimais, atitinkamai instruktuotas atlikti ir saugiai dirbti tą darbą, kurį atliekant įvyko nelaimingas atsitikimas. Nelaimingo atsitikimo metu nukentėjęs buvo neblaivus, jo kraujyje rasta 2,75 g/l etilo alkoholio.

Teismo teigimu, nelaimingo atsitikimo darbe aktas yra pripažintinas oficialiu rašytiniu įrodymu ir aplinkybės, nurodytos šiame dokumente, pripažįstamos visiškai įrodytomis, kol jos nebus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus (CPK 197 str. 2 d.). Pagal šį aktą nelaimingo atsitikimo priežastimi laikytinas „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų“ reikalavimų pažeidimas, pagal kurį nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atitinkamais įrenginiais, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais, kuriuos sudaro papėdės lentelės, porankiai ir viduriniai tašeliai, ar kitos lygiavertės priemonės. Jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių negalima naudoti, tai naudojami saugos diržai ar kitos saugos priemonės. Teismas nurodė, kad karnizo aukštis virš perdangos buvo tik 45 cm (žemesnis nei 70 cm), nelaimingo atsitikimo darbo metu perdangos kraštas nebuvo aptvertas saugančiais nuo kritimo iš aukščio aptvarais, nebuvo įrengtos kitos kolektyvinės saugos priemonės, nukentėjusiajam nebuvo išduotas saugos diržas ir kitos priemonės, todėl darbdavio veika vertintina kaip neteisėtas neveikimas dėl atsakovo kaltės ir sudaro vieną iš pagrindų civilinei atsakomybei atsirasti (Dirbančiojo aukštyje saugos ir sveikatos instrukcijos reikalavimų 15.2. p., Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str., 46 str.). Be to, nukentėjusysis buvo neblaivus, todėl, leidus jam dirbti, buvo pažeistas DK 123 straipsnio 1 dalies reikalavimas, įpareigojantis darbdavį neleisti darbuotojui tą dieną dirbti, bei Saugos ir sveikatos norminio akto „Darbo tvarkos taisyklių“ 9.2.1. punkto reikalavimų pažeidimas, kuriuo įmonės darbuotojams draudžiama darbo metu vartoti alkoholinius gėrimus, kitas toksines ar narkotines medžiagas, būti neblaiviems. Tačiau faktas, jog nukentėjusysis buvo neblaivus, pagrindžia Z. L. kaltę, kuri pasireiškė tyčia, o nukentėjusiojo kaltės dydžio šiuo atveju nesumažina DK darbdaviui numatyta teisė nušalinti neblaivų darbuotoją nuo darbo, nes byloje neįrodyta aplinkybė, jog darbdavys turėjo galimybę ar privalėjo įvertinti Z. L. neblaivumą ir atitinkamai jį nušalinti nuo darbo.

Teismo nuomone, nurodyti ieškovo ir atsakovo neteisėti veiksmai yra priežastiniame ryšyje su įvykusiu nelaimingu atsitikimu, atsakovo kaltės dydis dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo vertintinas 30%, o ieškovo - 70%. Pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį, 6.282 straipsnio 1 dalį atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai nukentėjusiojo nustatytai kaltei.

Teismo teigimu, draudžiant darbuotoją pagal Socialinio draudimo įstatymą nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga draudimu, atsiranda tik ribota draudiko atsakomybė ir visa žala nukentėjusiajam nėra padengiama iš draudimo mokamo atlyginimo, todėl už žalą atsakingas asmuo turi atlyginti likusią jam neatlygintą jos dalį bendraisiais pagrindais. Pagal CK 6.290 straipsnį socialinio draudimo išmokos yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį ir draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Taigi įstatymo normomis yra nustatyta, kokiais atvejais už žalą atsakingas asmuo privalo atlyginti žalą visa apimtimi, o tais atvejais, kai paskirta socialinio draudimo išmoka nevisiškai padengia atsiradusią žalą, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu, likusią žalos dalį turi atlyginti už žalą atsakingas asmuo bendraisiais pagrindais. Šiuo atveju draudimo įmokas mokėjo darbdavys –atsakovas, todėl įstatymas nenumato jam pareigos atlyginti draudimo išmokas išmokančiai įstaigai net tuo atveju, jeigu tokia išmoka būtų nukentėjusiam išmokėta, o kadangi įvykis nebuvo pripažintas draudiminiu, tai atsakovui nenumatyta pareiga atlyginti nukentėjusiojo patirtus nuostolius negautos draudiminės išmokos dalyje. Kadangi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo paskirtis – nustatyti nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo santykius, bet ne reglamentuoti atsakomybę už žalą, ieškovą apdraudus nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, atsakovas yra atleistas nuo pareigos ieškovui mokėti žalos atlyginimą toje dalyje, kurioje nukentėjusysis negavo draudimo išmokos dėl savo kaltės ir neteisėtų veiksmų. Todėl ieškovui iš atsakovo priteistini 30% sumos nuo mokėtinos draudimo išmokos, nustatant, kad žala dėl netekto darbingumo mokama periodinėmis kompensacijomis.

Taip pat teismas nurodė, kad DK 250 straipsnyje nustatyta, jog darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą; jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais. Teismo teigimu, įvertinus nukentėjusiojo darbų saugos reikalavimų pažeidimus, jo kaltę, sunkias sužalojimo pasekmes, taip pat darbdavio kaltę, nustatoma 5 000 Lt suma neturtinės žalos atlyginimui.

Teismo nuomone, ieškovės L. L. prašymas dėl jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, nes neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 str.), o kai ji padaryta sveikatos sužalojimo atveju, tai įstatyme numatyta, jog nukentėjusiojo patirti nuostoliai ir neturtinė žala atlyginama nukentėjusiajam (CK 6.283 str.). Todėl ieškovė neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 25 d. nutartimi ištaisė rašymo apsirikimą, nuodydamas, kad ieškovo kaltės dydis dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo vertintinas 70 procentų, o atsakovo kaltės dydis – 30 procentų (t. 1, b. l. 149).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Senrema“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą ir atmesti ieškinį (t. 1, b. l. 156A-161). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nėra pagrindo kompensuoti prarastas pajamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kadangi nelaimingas atsitikimas darbe nebuvo pripažintas draudiminiu įvykiu dėl nukentėjusiojo neblaivumo.

2. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, tačiau pagal šio straipsnio 4 dalį, minėtą straipsnį galima taikyti tik tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka.

3. Teismas negali teigti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko, atliekant darbą, nes tai nėra įrodyta. Be to, nepagrįstas teismo teiginys, jog, atsakovui neįrengus statybvietėje reikalaujamų saugos priemonių darbuotojams nuo kritimo iš aukščio apsaugoti, jo veiksmai vertintini, kaip neteisėtas neveikimas dėl atsakovo kaltės. Z. L. vykdė darbą ant perdengimo, o ne šalia teismo sprendime minimo karnizo. Darbas ant perdengimo nėra tas pats, kaip darbas ant kopėčių, stogo, laiptų ar įvairių paaukštinimų, todėl nėra traktuojamas, kaip darbas aukštyje. Dirbančio aukštyje saugos ir sveikatos instrukcijų reikalavimų 15.2 punktas nurodo, jog tik priklausomai nuo atliekamo darbo pobūdžio papildomai turi būti išduodamos asmeninės apsaugos priemonės-apsauginis šalmas, apsauginis diržas, virvė, apsauginiai akiniai.

4. Nors atsakovas neginčijo Nelaimingo atsitikimo darbe akto, tačiau tai nereiškia, kad sutinka su juo. UAB „Senrema” nepažeidė darbų saugos reikalavimų, ką pripažino ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, nutraukdama ikiteisminį tyrimą, pradėtą 2005-01-26.

5. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo turtinę padėtį. Z. L., gyvendamas kaime, turi namą ir žemės ūkio paskirties žemės. Tai leidžia jam, esančiam iš dalies darbingam (35 % darbingumas), užsiimti ūkine veikla ir gauti pajamas. Per dalinio darbingumo laikotarpį jis net neieškojo darbo, iš ko galima spręsti, kad ieškovui pakanka gaunamų pajamų.

Apeliaciniu skundu ieškovai L. L. ir Z. L. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą, pripažįstant, jog dėl 2004-12-22 įvykusio nelaimingo atsitikimo, kurio metu buvo sunkiai sužalotas Z. L., 30% yra kaltas pats ieškovas, o 70% kaltės tenka atsakovui UAB ,,Senrema”, priteisiant ieškovui Z. L. iš atsakovo UAB „Senrema” 1 400 Lt ligos pašalpos už laikotarpį nuo 2004-12-23 iki 2005-04-31, 2 353,82 Lt negauto darbo užmokesčio dėl netekto darbingumo už laikotarpį nuo 2005-05-01 iki 2006-09-01, 28 923,64 Lt netekto darbingumo periodinę kompensaciją, mokėtiną vienkartine išmoka, priteisiant iš UAB „Senrema” ieškovui 28 000 Lt, o ieškovei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 176-183). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Neteisingi teismo motyvai, kuriais argumentuojamas ieškovui nustatytas kaltės dydis. Į medicinos įstaigą nukentėjusysis atgabentas 11.26 val., jo kraujyje nustatyta 2,75 g/l alkoholio. Vertinant nukentėjusiajam nustatytą alkoholio koncentracijos kiekį, akivaizdu, jog alkoholis buvo vartojamas ne pietų pertraukos metu, bet iki darbo dienos pradžios ar tuoj pat prasidėjus darbo dienai. Todėl darbdavys ar jam atstovaujantis įgaliotas asmuo turėjo galimybę ir privalėjo įvertinti Z. L. neblaivumą ir nušalinti jį nuo darbo.

2. Nukentėjusysis nelaimingo atsitikimo dieną vykdė ne pertvaros nuardymo darbus šalia 45 cm aukščio ir 80-85 cm pločio karnizo, o mūrijo rekonstruojamo pastato sieną. Esmine nelaimingo atsitikimo kilimo priežastimi buvo ne nukentėjusiojo apsvaigimas, bet darbdavio darbų saugos norminių aktų pažeidimas.

3. Ieškovas netekto darbingumo periodinę kompensaciją, kaip ir visą kitą turtinės žalos atlyginimo sumą, prašė priteisti vienkartine išmoka (CK 6.288 str. 1 d.). Nelaimingo atsitikimo metu sužalotam asmeniui dažniausiai pirmaisiais metais po sužalojimo, kuomet egzistuoja didesnė tikimybė, jog sveikata gali pagerėti ir bent minimaliai priartėti prie ankstesnės sveikatos būklės, būtina turėti lėšų, pakankamų sveikatos reabilitacijai, kurių negali kompensuoti periodinės išmokos, todėl pagal CK 6.288 straipsnio 3 dalį žalos kompensavimo būdą (periodinėmis išmokomis ar vienkartine išmoka) pasirenka pats nukentėjęs asmuo, o teismas, netenkindamas tokio prašymo, privalėjo argumentuoti tokį savo sprendimą.

4. Z. L. prašė priteisti iš atsakovo 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o teismas priteisė 5 000 Lt, nors, teismo teigimu, ieškovo kaltę dėl nelaimingo atsitikimo sudaro 70%, o atsakovo - 30%.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad žala, padaryta sveikatos sužalojimo atveju, atlyginama tik nukentėjusiajam (CK 6.283 str.). CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta, jog žala gali ir turi būti atlygina tik betarpiškai sužalotam asmeniui, nes dėl asmens sužalojimo jo artimieji neabejotinai patiria didelius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie įtakoja jų sveikatą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

CPK 263 straipsnio 1 dalyje suformuluoti teismo sprendimui keliami teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimai yra tarpusavyje tampriai susiję, todėl neįvykdymas vieno iš šių reikalavimų, reiškia kito pažeidimą. Teismo sprendimas turi būti priimamas teisingai nustačius faktines bylos aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str. 2 d.).

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas, susijusias su darbdavio (atsakovo) atsakomybe už žalą dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris nepripažintas draudiminiu įvykiu, su šalių kaltės proporcijos nustatymu, taip pat su ieškovo Z. L. teise į žalos atlyginimą, susižalojus sveikatą nelaimingo atsitikimo darbe metu, bei ieškovės L. L. neturima teise į neturtinės žalos atlyginimą. Teisingai nustatęs nurodytas faktines aplinkybes, teismas turėjo pagrindo iš dalies patenkinti ieškovo Z. L. ieškinį, o, priteisdamas jam turtinės žalos atlyginimą, iš esmės tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Nagrinėjamu atveju apygardos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas Z. L. buvo sužalotas 2004 m. gruodžio 22 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu, darbo vietoje. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2004 m. gruodžio 23 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 duomenimis, ieškovo darbo vieta buvo nesaugi, nelaimingo atsitikimo priežastimis nurodytos statinio statybos darbų teisės akto pažeidimas, neįrengus kolektyvinės saugos priemonės, tuo pažeidžiant Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58.1 punkto reikalavimus, leidimas atlikti darbą asmeniui, kuriam šis darbas buvo neleistinas dėl jo sveikatos būklės, t. y. dėl ieškovo neblaivumo (nustatytas 2,75 g/l etilo alkoholio kiekis), tokiu būdu pažeidžiant DK 123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą darbdaviui nušalinti neblaivų darbuotoją nuo darbo, bei saugos ir sveikatos norminio akto „Darbo tvarkos taisyklių“, patvirtinto 2001 m. sausio 19 d. UAB „Senrema“ direktoriaus įsakymu Nr. 1, 9.2.1 punkto, kuriuo darbuotojams draudžiama darbo metu vartoti alkoholinius gėrimus, kitas toksines ar narkotines medžiagas, būti neblaiviems, pažeidimas.

CK 6.283 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu fizinis asmuo suluošintas arba kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius tokiu atveju sudaro negautos pajamos ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas neužtikrino saugios darbo vietos ieškovui Z. L., neįrengė statybvietėje reikalaujamų saugos priemonių darbuotojams bei nenušalino jo, t. y. neblaivaus darbuotojo, nuo darbo, savo elgesiu pažeisdamas nelaimingo atsitikimo metu galiojusių Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58.1 punkto, įmonėje patvirtintos Dirbančiojo aukštyje saugos ir sveikatos instrukcijos 15.2 punkto, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 ir 46 straipsnių bei DK 123 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas Z. L. nelaimingo atsitikimo metu buvo neblaivus, tokiais savo veiksmais pažeisdamas norminiais teisės aktais nustatytą draudimą būti neblaiviam darbo metu (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 str., UAB „Senrema“ darbo tvarkos taisyklių 9.2.1 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju tiek ieškovo Z. L., tiek atsakovo veiksmai buvo neteisėti. Juolab kad šią aplinkybę patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. spendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. nutartimi nustatyti faktai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 18 d. nutartyje, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kuriuo atmestas atsakovo skundas dėl minėto nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 panaikinimo ir pakartotinio aplinkybių išnagrinėjimo, nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58.1 punkto reikalavimai ir Z. L. darbo vieta iš tikrųjų buvo nesaugi, o darbdavys, t. y. atsakovas, pažeidė DK 123 straipsnyje numatytą pareigą nušalinti nuo darbo neblaivų darbuotoją. Taip pat teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad nukentėjusysis (ieškovas) sąmoningai (tyčia) siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas. Be to, pažymėjo, kad neturi reikšmės aplinkybė, ar nelaimingo įvykio metu Z. L. betarpiškai vykdė būtent jam pavestus darbus, bei tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko jau paskelbus pietų pertrauką. Teismas konstatavo, kad 2004 m. gruodžio 23 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas yra surašytas tinkamai bei teisingai, ir nėra pagrindo naikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. kovo 19 d. sprendimo, kuriuo atmestas UAB „Senrema“ skundas dėl minėto akto.

Todėl nepagrįsti apelianto UAB „Senrema“ apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepažeidė darbų saugos reikalavimų. Pažymėtina tai, kad nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kaip specialus dokumentas, kuriuo nustatomos nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybės ir priežastys, o ne ikiteisminio tyrimo metu priimti procesiniai sprendimai dėl baudžiamojo proceso procedūrų nutraukimo, turi lemiamą reikšmę vertinant, ar buvo pažeistos darbo saugą reglamentuojančios teisės normos, ir ar tie pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo sužalojimu.

Nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir apelianto UAB „Senrema“ argumentai, kad šiuo atveju netaikytinas CK 6.283 straipsnis. Nagrinėjamu atveju ieškovas Z. L. buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga, atsakovas mokėjo draudimo įmokas, tačiau įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe nebuvo pripažintas draudiminiu įvykiu dėl to, kad ieškovas Z. L. šio įvykio metu buvo neblaivus, tačiau, esant visoms sąlygoms, būtinoms deliktinei atsakomybei atsirasti, šiam asmeniui padarytą žalą CK 6.283 straipsnio pagrindu privalo atlyginti darbdavys. Nors nurodyto straipsnio 4 dalis numato, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose, 2005 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 3K-P-276/2005 išaiškino CK 6.284 straipsnio 4 dalies normą ir konstatavo, kad darbdavys, nesant įstatyme numatytų jo atsakomybę eliminuojančių sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka taip pat atsako už žalą dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris nepripažintas draudiminiu įvykiu. Šiame nutarime nurodyta, kad CK 6.284 straipsnį ir jo 4 dalį aiškinant sistemiškai, darytina išvada, kad šis CK straipsnis taikomas ir tais atvejais, kai, esant nustatytoms darbdavio atsakomybės sąlygoms, nukentėjęs asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nelaimingas atsitikimas darbe nepripažintas draudiminiu įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 13 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-276/2005; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-286/2010, 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-260/2007). Dėl pasakyto, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju darbdaviui atsiranda pareiga atlyginti žalą ieškovui Z. L. CK 6.283 straipsnio nustatyta tvarka.

Esant mišriai kaltei atsakovo atsakomybė gali būti sumažinta konstatavus, jog paties darbuotojo (ieškovo) didelis neatsargumas padėjo arba buvo tiesioginė priežastis žalai atsirasti (CK 6.282 str.). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nukentėjusiojo neblaivumas darbo metu ir darbo vietoje, ypač tuo atveju, kai dirbama pavojingomis sąlygomis (aukštyje, su judančiais mechanizmais), net ir esant darbdavio kaltei, traktuojamas, kaip didelis nukentėjusiojo neatsargumas, neeliminuojantis ir darbdavio deliktinės atsakomybės, tačiau, nustatant kaltės proporcijas, lemiantis didelę darbuotojo kaltės dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2008, 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-490/2008, 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-260/2007).

Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusysis, darbo metu būdamas neblaivus (jo kraujyje rasta net 2,75 g/l etilo alkoholio), dirbdamas pavojingomis tam sąlygomis, buvo supažindintas su darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais dokumentais, be to, šį darbą dirbo jau kelerius metus ir žinojo jo specifiką bei pavojingumą, tačiau šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, tarp jų - nevartoti darbo metu alkoholinių gėrimų, laikytis saugos reikalavimų, saugoti sveikatą, buvo itin neapdairus ir nerūpestingas, todėl iš dalies prisiėmė riziką ir dėl galimų pasekmių. Dėl nurodytų ir kitų byloje nustatytų aplinkybių, apygardos teismas turėjo pagrindo taikyti mišrios civilinės atsakomybės institutą, bei nustatyti 30 procentų atsakovo kaltės bei 70 procentų ieškovo (nukentėjusiojo) kaltės proporciją (CK 6.248 str.). Tai atitinka ir suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2008, 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-664/2010, 2009 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-256/2009, 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-397/2008).

Dėl pasakyto teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apygardos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas (darbdavys) privalo atlyginti visus ieškovo (nukentėjusiojo) nelaimingo atsitikimo darbe metu patirtus nuostolius, juos proporcingai sumažinant, atsižvelgiant į teisingai byloje nustatytą mišrią šalių kaltę, ir nėra pagrindo apeliacinių skundų argumentais naikinti šios teismo sprendimo dalies.

Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos dydžiu, suklydo aiškindamas bei taikydamas teisės normas, dėl ko negalima palikti galioti teismo sprendimo dalies, kuria nustatytas neturtinės žalos dydis.

Neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais, o kai tokios žalos atlyginimas numatytas įstatyme, tai preziumuojamas ir neturtinės žalos faktas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. balandžio 11 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-115/2006) yra išaiškinęs, kad bendrojoje teisės normoje – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje – įtvirtinta įstatyminė asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą visais sveikatos sužalojimo atvejais, o CK 6.283 straipsnio 1 dalis yra specialioji norma, nustatanti turinį žalos, atsirandančios asmeniui dėl sveikatos sužalojimo; prievolė atlyginti nukentėjusiajam sveikatos sužalojimu padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus sužalotojo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą, kuri yra žalos asmeniui dalis, atsirandanti kaip sveikatos sužalojimo pasekmė.

Įstatyme (CK 6.250 str.) nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos ribos (minimumas ar maksimumas), įvertinti neturtinę žalą palikta teismui. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y., nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į: 1) žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006). Nurodytoje ir kitoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad esminis neturtinis žalos dydžio nustatymo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009, 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008, 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2007, 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007, 2006 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2006, 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–540/2006, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nesivadovavo paminėtais kriterijais, tinkamai neįvertino reikšmingų aplinkybių, be to, nepakankamai atsižvelgė ir į teismų praktiką, nors tai reikšminga teisingam įgyvendinimui įstatymo reikalavimo, jog žala būtų atlyginama teisingai, nustatant protingą jos dydį, siekiant nukentėjusiojo ir žalą padariusiojo asmens interesų pusiausvyros.

Dėl pasakyto, įvertinusi apygardos teismo nustatytas nelaimingo įvykio aplinkybes bei pasekmes, ieškovo netekto darbingumo lygį, turtinės žalos dydį, šalių kaltės proporciją bei kitas aukščiau paminėtas faktines aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bei teismų praktiką atitinka ieškovui Z. L. atlygintina 15 000 Lt dydžio neturtinė žala (CK 1.5 str., 6.250 str., 6.283 str.).

Be to, pažymėtina, kad nepagrįsti ieškovų apeliacinio skundo argumentai, kad teisę į neturinės žalos atlyginimą nagrinėjamu atveju turi būti ir nukentėjusiojo sutuoktinė ieškovė L. L.. Kaip minėta aukščiau, įstatymas imperatyviai nustato, kad sveikatos sužalojimo atveju, nukentėjusiam asmeniui atliginami visi jo patirti nuostoliai bei neturtinė žala (CK 6.283 str.). Taigi, priešingai nei fizinio asmens mirties atveju, teisės aktai nenumato galimybės nukentėjusiojo (susižalojusio sveikatą) asmens artimiesiems teisės į žalos atlyginimą. Dėl to pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė L. L. neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų nėra pagrindo patenkinti atsakovo apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais, o ieškovų skundas iš dalies tenkintinas, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. padidinant priteistinos ieškovui Z. L. neturtinės žalos dydį (CPK 263 str., 329 str., 330 str.).

Iš dalies patenkinus ieškovų apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, pagal CPK taisykles pakeistinas ir teismo sprendime nurodytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, proporcingai patenkintų ir atmestų ieškovų reikalavimų daliai (CPK 93 str., 96 str. 1 d.). CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ieškovai buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o padidinus jų ieškinio reikalavimų patenkinimą, padidintina ir iš atsakovo priteistina valstybei žyminio mokesčio dalis (CPK 93 str., 96 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą. Padidinti teismo sprendimu iš atsakovo UAB „Senrema“ priteistą ieškovui Z. L. neturtinės žalos atlyginimą iki 15 000 Lt, o valstybei žyminį mokestį - iki 563,25 Lt.

Palikti nepakeistą kitą apygardos teismo sprendimo dalį.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Senrema“ 28,20 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.