Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Žalvaris“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-948-343/2006 pagal ieškovų D. G., E. G. ir Ž. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Žalvaris“, trečiasis asmuo V. B., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra, būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašydamas jį pakeisti, tai yra sumažinti ieškovui D. G. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 120 000 Lt, o turtinės žalos atlyginimą iki 10 706,80 Lt bei nustatyti, jog priteista žala ieškovui išmokama periodinėmis išmokomis, o kitą sprendimo dalį prašo palikti nepakeistą. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas iš esmės sutinka su teismo nustatytos ieškovui priteistinos žalos dydžiu, tačiau laiko, kad neteisingai įvertintos aplinkybės, patvirtinančios tai, jog darbo metu ieškovas buvo neblaivus, darbus aukštyje dirbo savavališkai, dėl šios priežasties nustatyta nepagrįstai maža paties ieškovo kaltės dalis ir priteista nepagrįstai didelė nustatytos žalos dalis. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas, nustatydamas priteistiną turtinės žalos atlyginimą, padarę skaičiavimo klaidą.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas surinko visus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui spręsti, teisingai aiškino bei taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, tačiau įvertindamas nustatytas aplinkybes, susijusias su ieškovo neblaivumu įvykio metu, veiksmų savavališkumu bei nustatydamas ieškovo D. G. bei atsakovo kaltės laipsnį dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, netinkamai pritaikė CPK 176 - 185 straipsniuose nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir nustatydamas atlygintiną žalos dydį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neigė savo kaltę dėl šio nelaimingo atsitikimo, tačiau iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų bei reikalavimų darytina išvada, kad kaltė iš esmės jau neneigiama, pripažįstama, jog darbdavys panaudojo ne visas reikiamas priemones saugioms darbo sąlygoms užtikrinti ir neginčijama prievolė atlyginti ieškovui padarytą žalą. Tačiau laikoma, kad netinkamai įvertinti paties ieškovo veiksmai ir dėl to neteisingai nustatytas iš atsakovo priteistinas žalos dydis. Tuo tarpu esant mišriai kaltei atsakovo atsakomybė gali būti sumažinta konstatavus, jog paties darbuotojo (ieškovo) didelis neatsargumas padėjo arba buvo tiesioginė priežastis žalai atsirasti (CK 6.282 str.).

Kaip minėta, apeliantas teigdamas, jog ieškovo kaltė dėl šio nelaimingo atsitikimo yra didesnė, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, remiasi dviem argumentais, tai yra, kad ieškovas paminėtus darbus vykdė savavališkai, o taip pat tuo, kad ieškovo neblaivumas turėjo lemiamą reikšmę šiai nelaimei įvykti. Pažymėtina, kad šias aplinkybes atsakovas nurodė Nelaimingo atsitikimo akte, atsikirsdamas į šio akto išvadas. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmojo apelianto argumento, sprendžia, kad bylos medžiaga patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog darbdavys neįrodė ieškovo veiksmų savavališkumo, tai yra, kad vamzdynus aukštyje jis pjaustė savo iniciatyva, negavęs atsakovo leidimo, be pagrindo kaip atramą naudojosi betoniniu skersiniu, o ne medine pakyla (bokšteliu), nelaukė atvykstant manipuliatoriaus (CPK 186 str.).

Pagal 2003 m. birželio 16 d. Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą Nr. 1 šis nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl to, jog ieškovas nebuvo aprūpintas asmeninėmis apsaugos priemonėmis (neturėjo saugos diržų ir šalmo; netinkamai buvo organizuotas darbas, nebuvo patikrinta ieškovo sveikata, nepatikrinta ar jis gali dirbti aukštyje, nebuvo supažindintas su technologija kaip atlikti darbus aukštyje; darbdavys netinkamai kontroliavo kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų; pats darbuotojas nesilaikė Saugos darbe aktų reikalavimų, nes darbo vietoje buvo apsvaigęs nuo alkoholio (t. 1, b. l. 7 – 10). Pagal 2004 m. vasario 24 d. Saugos darbe ekspertizės akto Nr. 11 - 529 išvadas - darbdavys neparengė reikiamo statybos darbų technologijos projekto, o parengtoje dokumentacijoje detaliai nenumatė saugaus darbų atlikimo metodų ir būdų; ieškovas nebuvo reikiamai instruktuotas, jam nebuvo išduotos nei asmeninės, nei apsaugančios nuo kritimo priemonės (baudž. byla t. 1, b. l. 217 - 225). Kėdainių rajono apylinkės teismas 2004 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu trečiąjį asmenį V. B., pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnio pirmojoje dalyje už tai, kad jis, paskirtas įgaliotu asmeniu vadovauti įmonės struktūriniam padaliniui, pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus. Šis teismas konstatavo, kad V. B. pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo pirmosios dalies 3, 14 punktų reikalavimus: įvertinus darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos būklę, spręsti, kokios kolektyvinės bei asmeninės apsaugos priemonės turi būti naudojamos, jomis aprūpinti įmonę, darbo vietą, darbuotojus, organizuoti šių priemonių patikrinimus, aprūpinti saugiomis darbo priemonėmis, diegti saugius darbo bei technologijos procesus; kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų. Nusprendė, jog jis nevykdė ir nekontroliavo 2006 m. birželio 2 d. paties paruoštų Techninių priemonių negabaritinių juodojo metalo konstrukcijų demontavimui 2 skyriaus 2, 3 punktų reikalavimų instruktuoti pavaldžius darbuotojus, laikinai nušalinti nuo darbo neblaivų skyriaus darbuotoją. Nurodė, jog V. B. žinojo, kad ieškovas yra neapmokytas, nepatikrinta jo sveikata pavojingiems darbams aukštyje, tačiau pavedė jam dirbti tokį darbą. Taigi paminėtuose dokumentuose nėra nustatyta, kad ieškovas minimus darbus dirbo savavališkai, šia aplinkybe nuo pareikšto kaltinimo nesigynė ir trečiasis asmuo V. B.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos rašytinius įrodymus, pagrįstai jais grindė savo išvadas. Iš bylos medžiagos matyti, kad paminėtas Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas nebuvo skundžiamas. Apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas taip pat ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 22 d. nuosprendis.

Teismas, atmesdamas atsakovo argumentus, jog ieškovas savavališkai dirbo stovėdamas ant estakados, o nesinaudojo medine pakyla (bokšteliu) ir nelaukė atvykstant manipuliatoriaus, be kitų įrodymų taip pat rėmėsi faktu, kad oficialiuose dokumentuose šio įrenginio buvimas įvykio vietoje iš viso nėra užfiksuotas. Tokią teismo išvadą patvirtina minimoje baudžiamojoje byloje atliktos įvykio vietos apžiūros protokolas, Nelaimingo atsitikimo akto medžiaga, kurioje buvo užfiksuota įvykio vieta (baudž. byla t. 1, b. l. 5 – 8, 53 - 59). Apie tokio įrenginio buvimą taip pat nėra duomenų ir paties trečiojo asmens V. B. 2005 m. birželio 9 d. surašytame įvykio vietos apžiūros akte (baudž. byla t. 1, b. l. 60 - 61). Tuo tarpu kaip buvo paminėta šioje nutartyje anksčiau, vamzdynų demontavimo darbus AB “Kėdainių biochemija” teritorijoje ieškovas su kitais darbuotojai vykdė ne vieną mėnesį. Teismas, nagrinėdamas šią aplinkybę, byloje surinktų įrodymų kontekste taip pat teisingai įvertino tą aplinkybę, kad 2003 m. birželio 2 d. buvo parengtos medinės pakylos (bokštelio) naudojimo taisyklės ir surašytas pakylos priėmimo aktas (baudž. byla t. 1, b. l. 72 - 74), tačiau šios taisyklės nustatyta tvarka nėra patvirtintos, be to yra pagrindas abejoti ar įmanoma tą pačią dieną pagal labai bendrą eskizą šią pakylą pagaminti, patikrinti jos mechaninį atsparumą bei stabilumą, konstatuoti, kad šis įrenginys yra tinkamas naudoti ir perduoti dirbantiems aukštyje darbuotojams naudotis. Pažymėtina tai, kad liudytojas E. T., dirbantis pas atsakovą marketingo direktoriumi ir atsakovo pavedimu tyręs šį įvykį, teismui paaiškino, kad fotografavo įvykio vietą ir matė medinį bokštelį, kuris stovėjo apie 50 m nuo ieškovo kritimo vietos. Teigė, kad bokštelio nefotografavo, nes laikė, kad šis daiktas yra už įvykio vietos ribų (t. 2, b. l. 62). Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įvykio vietą fotografavo ne vien šis liudytojas, buvo fotografuojama įvairiais rakursais ir byloje esančiose nuotraukose yra užfiksuota ne tik pati įvykio vieta, tačiau minimos medinės pakylos (bokštelio) nė vienoje iš šių nuotraukų nėra (baudž. byla t. 1, b. l. 8, 55 - 59).

Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė trečiojo asmens V. B. bei atsakovo iniciatyva apklaustų bendrovės darbuotojų liudytojų B. J., R. S., E. T. paaiškinimais, kad minimas bokštelis darbo vietoje buvo (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo veiksmų savavališkumo taip pat nepatvirtina atsakovo argumentai, kad jis neteisėtai ėmėsi darbo neatvykus manipuliatoriui, kurio pagalba, kaip aiškino teismui trečiasis asmuo V. B., liudytojai B. J., R. S., galima buvo perkelti pakylą (bokštelį), nukelti ant žemės nupjautus vamzdžius. Visų pirma, kaip jau buvo nurodyta, ieškovas minimą darbo dieną į šį objektą buvo atvežtas bendrovės transportu iš bendrovės buveinės, esančios Palemone, Kauno m. ir byloje nėra įrodymų, kad jam buvo pavesta dirbti ne aukštyje, o ant žemės. Antra, atsakovo liudytojas B. J., dirbantis vairuotoju, teismui paaiškino, kad jis vairuoja manipuliatorių, kurio pagalba pjaunami ir perkeliami iš vienos vietos į kitą vamzdžiai, tačiau tą dieną į minimą objektą jis nevažiavo ir neturėjo važiuoti, nes jam buvo pavestas kitas darbas. Tvirtino matęs, jog vamzdžius pjaudavo nuo pakylos, kurią dviese galima panešti (t. 2, b. l. 63). Liudytojas H. Ž., dirbantis Darbo inspekcijoje ir atlikęs šio nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą, paaiškino, kad šis nelaimingas atsitikimas darbe įvyko todėl, kad ieškovas nebuvo supažindintas su darbų vykdymo instrukcija, ją pasirašė tik atsakingas asmuo V. B., o tie kurie dirbo – su ja nebuvo supažindinti. Teigė, kad nesant bokštelio ir manipuliatoriaus, turėjo būti apsaugos priemonės, t. y. šalmas, diržai, nes statybos objekte jie yra privalomi. Tačiau ieškovui nebuvo išduotas nei šalmas, nei diržai. Šis liudytojas teismui patvirtino ir kitas aplinkybes, kurias Nelaimingo atsitikimo akte jis nurodė kaip šio įvykio priežastis.

Kaip žinoma, civiliniame procese yra leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Teisėjų kolegija, remdamasi paminėta taisykle laiko, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad atsakovas neįrodė savo teiginių, jog panaudojo visas reikiamas priemones, kurios buvo būtinos siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų, o ieškovas, pjaustydamas vamzdynus, nesinaudodamas medine pakyla ir nelaukęs atvykstant manipuliatoriaus, elgėsi savavališkai.

Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad turint omenyje tai, jog ieškovas įvykio metu buvo neblaivus, net ir pritaikius visas būtinas darbų saugos priemones, nebūtų buvę galima išvengti šio nelaimingo atsitikimo ir sunkių pasekmių. Visų pirma, minėtame Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 22 d. nuosprendyje nustatyta, kad be kitų darbų saugos reikalavimų pažeidimų, kurie buvo priežastimi nelaimingam atsitikimui įvykti, taip pat buvo neįvykdytas 2003 m. balandžio 29 d. patvirtintų atsakovo Skyriaus vadovo pareiginių nuostatų Nr. 23 2 skyriaus 3 punkto reikalavimas laikinai nušalinti skyriaus darbuotoją nuo darbo, jeigu jis darbo metu yra neblaivus. Apeliantas skunde tvirtina, kad bendrovė turi apie 100 metalų supirkimo aikštelių, įmonės skyriai yra pagrindiniuose 5 Lietuvos miestuose, pas atsakovą dirba 250 darbuotojų, o vienas skyriaus vadovas (nagrinėjamu atveju V. B.) vadovauja darbams ne viename objekte, todėl skyriaus vadovas fiziškai neturi galimybių užtikrinti nuolatinę darbo drausmės kontrolę kiekviename objekte, kiekvieno darbuotojo atžvilgiu. Tačiau šie argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti nuosprendyje konstatuotą pažeidimą (CPK 197 str. 2 d.). Priešingai, apelianto teiginiai leidžia spręsti, kad bendrovės atliekamų darbų apimtys reikalauja peržiūrėti darbų organizavimą. Antra, nežiūrint atsakovui tenkančios įrodinėjimo naštos, jis teismui nepateikė įrodymų ir neprašė teismo padėti surinkti įrodymus (ekspertizės išvados, kt.), kurie pagrįstų apelianto teiginius, jog ieškovo apsvaigimas nuo alkoholio tiesiogiai nulėmė nelaimingą atsitikimą (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama antrą apelianto argumentą, susijusį su ieškovo neblaivumu įvykio metu, pažymi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas nesutiko su atsakovo argumentais, kad jo neblaivumas turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui įvykti. Tačiau faktas, jog ieškovas neskundė teismo sprendimo, kuriame šis priežastinis ryšys yra konstatuotas, o taip pat argumentai, išdėstyti atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, bei jo atstovės paaiškinimai apeliacinės instancijos teismui, leidžia spręsti, kad šiuo metu ieškovas iš esmės pripažįsta, jog ši aplinkybė turėjo įtakos žalos atsiradimui, tačiau nesutinka su apelianto teigimu, kad ieškovo kaltės dalis yra didesnė ir turėtų sudaryti ne 20 procentų, kaip nustatė teismas, o 40 procentų. Taigi abi nagrinėjamo ginčo šalys pripažįsta, kad teismas pagrįstai taikė mišrios kaltės principą.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas abiejų šalių kaltės laipsnį ir pripažindamas, kad darbdavio kaltė sudaro 80 procentų, o darbuotojo – 20 procentų, rėmėsi tuo, kad nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo dokumentuose ieškovo neblaivumas įvardintas kaip paskutinė priežastis jam įvykti. Teisėjų kolegija, laiko, kad vien šis argumentas neduoda pagrindo išvadai, kiek gi ieškovo girtumas lėmė nelaimingą atsitikimą ir laiko pagrįstais apelianto argumentus, jog teismas pažeidė civilinio proceso taisykles, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 str.). Teismas taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiasis Teismo formuojamą praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau Konstitucinis Teismas) dar 2006 m. kovo 28 d. nutarime išdėstytas nuostatas.

Paminėtame nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo) svarbą ir nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, o žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų, tų kategorijų bylose. Konstatavo, kad bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti atitinkamos jurisprudencijos tęstinumą, kad teismų praktika būtų koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas visais atvejais būtų deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nukentėjusiojo neblaivumas darbo metu ir darbo vietoje, ypač tuo atveju, kai dirbama pavojingomis sąlygomis (aukštyje, su judančiai mechanizmais ir kt.), net ir esant darbdavio kaltei, traktuojamas, kaip didelis neatsargumas, neeliminuojantis darbdavio deliktinės atsakomybės, tačiau nustatant kaltės proporcijas, lemiantis didelę darbuotojo kaltės dalį.

Šioje nutartyje jau anksčiau paminėtame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2005 m. birželio 13 d. nutarime konstatuota, kad nukentėjusiojo (žuvusiojo) R. S. apsvaigimas nuo alkoholio nelėmė nelaimingo atsitikimo darbe, tačiau šią aplinkybę traktavo kaip nukentėjusiojo (žuvusiojo) didelį neatsargumą, padėjusį žalai atsirasti, kuris neeliminuoja darbdavio deliktinės atsakomybės ir laikė, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs 40 procentų darbdavio ir 60 procentų paties nukentėjusiojo kaltę, teisingai nustatė kaltės proporcijas (Civilinė byla Nr. 3K-P-276/2005; L. S. v. UAB „Vigidas“; procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.1; 16.3; 17.7; 44.5.2.16).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2006 m. liepos 18 d. nutartimi išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą civilinėje dėl žalos, susijusios su fizinio asmens gyvybės atėmimu nelaimingo atsitikimo darbe atveju, atlyginimo, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybę, kad nukentėjusysis, dirbęs pavojingą darbą, buvo apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje nustatytas 0, 55 promilės etilo alkoholio kiekis), kaip didelį neatsargumą ir nustatė darbdavio bei nukentėjusiojo kaltę po 50 procentų (Civilinė byla Nr. 2A-296/2006; N. Č. ir E. Č. v. AB „Kasyba“; procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.2 (S). Kitoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą nustatė, jog ieškovės vyras G. G., kuris dirbo pas atsakovą UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ vairuotoju ir žuvo darbe įvykus nelaimingam atsitikimui, tai yra remontuodamas automobilio Mercedes Benz 2535 pneumosistemą, buvo apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje nustatytas 1, 53 promilės etanolio koncentracija). Teisėjų kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šią aplinkybę kaip didelį neatsargumą ir darbdavio bei nukentėjusiojo kaltę nustatė po 50 procentų (Civilinė byla Nr. 2A–355/2006(S); G. G. ir G. G. v. UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“, UAB „If draudimas“; procesinio sprendimo kategorijos 16.2.1; 16.2.4;73.2.6.3).

Taigi teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta šalių kaltės proporcija, neatitinka formuojamos teismų praktikos.

Kartu teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo bei atsakovo (darbdavio) kaltės proporcijos taip pat neatitinka faktines bylos aplinkybes (CPK 185 str.). Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovui D. G. UAB ,,Kauno Petrašiūnų darbo rinkos Mokymo centro“ 1998 m. spalio 5 d. išduotu pažymėjimu ,,B“ Nr.040430 buvo suteikta teisė pjaustyti metalą deguonies liepsna ir dirbti naudojant dujas ūkio reikmėms. Nuo 2003 m. sausio 21 d. jis dirbo pas atsakovą suvirintoju. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovas, būdamas jauno amžiaus ir turėdamas nemažą bendrą darbinę, o taip pat suvirintojo patirtį, suprato arba turėjo suprasti alkoholio įtaką jo atliekamo darbo saugumui bei galimas pasekmes. Be to, nors minėtame Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 22 d. nuosprendyje be kitų darbų saugos reikalavimų pažeidimų, konstatuota tai, kad ieškovas nebuvo apmokytas aukštyje dirbti pavojingus darbus, nebuvo patikrinta ar pagal sveikatos būklę jam galima pavesti šį darbą, tačiau darbo sutartimi ieškovas darbdaviui buvo įsipareigojęs vykdyti 2002 m. sausio 4 d. pareiginės ,,Metalo pjaustymo propano – butano dujomis saugos ir sveikatos instrukcijos“ Nr.71 bei ,,Suvirintojo dujomis saugos ir sveikatos instrukcijos“ Nr. 72 reikalavimus. Tuo tarpu šiose instrukcijose be specialių reikalavimų ir bendro reikalavimo laikytis vidaus darbo tvarkos taisyklių, specialiai nurodytas draudimas ateiti į darbą neblaiviam, darbo metu vartoti alkoholinius gėrimus ir dirbti apsvaigus nuo jų (atitinkamai 1.6 ir 1.5.6 punktai). Bylos medžiaga nustatytas priešingas ieškovo elgesys, nei reikalaujama šiuose aktuose, tai yra, kad ieškovas, kuris darbo dienos pradžioje buvo blaivus, darbo metu vartojo alkoholį: po nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko apie 13 val., jo kraujyje buvo nustatytos 1,74 promilės etilo alkoholio, kas atitinka vidutinį girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 7 - 10). Kaip minėta, aplinkybė, jog ieškovas nebuvo nušalintas nuo darbo, galiojančiu teismo nuosprendžiu bei Nelaimingo atsitikimo darbe aktu yra pripažinta, kaip viena iš priežasčių, nulėmusi šį atsitikimą, tačiau ir pats ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo drausmės reikalavimus, todėl akivaizdu, kad šis pažeidimas, kuris neeliminuoja atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės, vertintinas kaip didelis neatsargumas, turėjęs įtakos nelaimingam atsitikimui įvykti ir žalai atsirasti. Ieškovo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti anksčiau paminėtų faktų (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinio skundo ribose tenkintinas apelianto reikalavimas pakeisti teismo nustatytą šalių kaltės proporciją padidinant ieškovo kaltės dalį iki 40 procentų ir atitinkamai sumažinant ieškovui teismo priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nuo 263 643, 98 Lt iki 130 706, 80 Lt (CPK 6.248 str. 4 d., 6.247 str., 6.250, 6.282 str. 6.283 str. 1, 2 d.).

Nustatydama iš atsakovo priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas suskaičiuodamas turtinės žalos dydį padarė aritmetinę klaidą, kuri turi būti ištaisyta (CPK 329 str. 1 d.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad teismas teisingai nustatė, jog ieškovas prašo priteisti 327 270,66 Lt turtinės žalos atlyginimą. Sumažinus šią sumą 20 procentų (ieškovo kaltės dalis) bei atėmęs ieškovo gautą 1000 Lt pašalpą, teisingai nurodyta, kad ieškovui turėtų būti priteista 260 816,53 Lt. Teismas taip pat teisingai sprendė, kad taikytina CK 6.290 straipsnio pirmoji dalis, numatanti, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, į atlygintinos turtinės žalos dydį įskaitytinos. Tačiau teismas suklydo, sudėdamas sprendime išvardintas paminėtas išmokas ir klaidingai nustatė priteistiną 103 643, 93 Lt sumą, tuo tarpu, kai teisinga suma yra 76 160, 93 Lt (11406, 25 Lt + 5598, 45 Lt + 4229, 90 Lt + 6248, 45 Lt 157 172, 55 Lt = 184 655, 60 Lt; 260 816, 53 Lt - 184 655, 60 Lt = 76 160, 93 Lt).

Teisėjų kolegijai padidinus ieškovo kaltės dalį iki 40 procentų, pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistas turtinės žalos atlyginimas sumažinamas iki 10 706, 80 Lt (327270, 66 Lt ? 60 procentų – 1 000 Lt pašalpa – 184 655, 60 Lt socialinio draudimo išmokos), o teismo priteistas 160 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas sumažinamas iki 120 000 Lt. Bendra ieškovui iš atsakovo priteisto žalos atlyginimo suma mažinama nuo 263 643, 98 Lt iki 130 706, 80 Lt.

Apeliantas nurodo, jog sprendžiant neturtinės žalos atlyginimą, teismas be pagrindo neatsižvelgė į bendrovės turtinę padėtį, kuri 2005 metais gerokai pablogėjo (sumažėjęs pelnas, dideli finansiniai įsipareigojimai bankams ir lizingo bendrovėms), į tai, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl ieškovo didelio neatsargumo, į padarytos turtinės žalos dydį (CK 6.250 str. 2 d.). Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, nes apelianto pateikti įrodymai neduoda pagrindo spręsti, kad dėl ieškovui priteistino žalos atlyginimo išieškojimas gali ženkliai pabloginti bendrovės ūkinę – finansinę būklę, tuo tarpu ieškovo kaltė įvertinta nustatant šalių kaltės proporcijas. Be to ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydis nėra neprotingai didelis.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl periodinių mokėjimų. Kaip žinoma, civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytini sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (CK 1.5 str.). Pirmosios instancijos teismas turtinės žalos atlyginimą priteisdamas vienkartine išmoka, atsižvelgė į itin skaudžias pasekmes: ieškovui lūžę stuburo slanksteliai, visiškai pakenktos nugaros smegenys (paralyžuotos visos galūnės), iki pat senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos yra nedarbingas. Bylos medžiaga patvirtina ir blogą turtinę padėtį: jis su žmona bei dešimties metų dukra gyvena vieno kambario bendrabutyje. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad priteisiamas nedidelis turtinės žalos atlyginimas ir iš esmės už žalą, susidariusią už praėjusį laikotarpį, nes socialinio draudimo išmokas ieškovui moka ne atsakovas, o SODRA. Tuo tarpu neturtinės žalos atlyginimo priteisimo periodinėmis išmokomis įstatymas nenumato (CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (CPK 88 str.). Kaip matyti iš šios nutarties, teisėjų kolegija apeliacinį skundą patenkina iš dalies. Atsižvelgiant į tai, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, šalims turi būti atlyginamos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovų reikalavimų suma buvo 745 570,66 Lt, todėl už ieškinį turėtų būti sumokėtas 11 455,70 Lt dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Ieškovai įstatymu yra atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl dalis žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį, valstybei turi būti priteisiama tik iš atsakovo, proporcingai ieškovų patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93, 96 str.). Apeliacinės instancijos teismui patenkinus iš dalies atsakovo apeliacinį skundą, atitinkamai turi būti pakeistas ir bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas. Taigi priteisus iš atsakovo ieškovui D. G. 130 706,80 Lt, tai yra apie 18 procentų nuo prašytos 745 570,66 Lt sumos, proporcingai iš atsakovo valstybei turi būti priteista 18 procentų nuo minėto mokėtino žyminio mokesčio už ieškinį (11 455,70 Lt), tai yra 2 062 Lt.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 3 658,74 Lt žyminį mokestį (t. 2, b. l. 124). Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, todėl atsakovui iš ieškovų turėtų būti priteista dalis už šį skundą sumokėto minėto mokesčio (CPK 93, 80).

Proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams tarp šalių taip pat yra paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93, 88, 96 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo valstybei priteista 46 Lt minėtų išlaidų, teisėjų kolegija palieka nepakeistą. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad 12, 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, priteistina valstybei iš atsakovo (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Žalvaris“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 4 d. sprendimą pakeisti.

Sumažinti ieškovui D. G. (a. k. duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Žalvaris“ (į. k. 120504795) priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 120 000 Lt (šimtas dvidešimt tūkstančių litų), o priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 10 706,80 Lt (dešimt tūkstančių septyni šimtai šeši litai, 80 ct). Bendrą priteisto žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 130 706, 80 Lt (šimtas trisdešimt tūkstančių septyni šimtai šeši litai 80 ct).

Sumažinti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Žalvaris“ valstybei priteistą žyminį mokestį už ieškinį iki 2 062 Lt (du tūkstančiai šešiasdešimt du litai).

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų D. G., E. G. ir Ž. G. atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Žalvaris“ 1 000 Lt (tūkstantis litų) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Žalvaris“ valstybei 12,4 Lt (dvylika litų 40 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.