- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-286/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- D. R.
- Atsakovas
- Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centrui ,,Viltis“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Advokatai
- Arūnas Zeleckis
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Danutės Gasiūnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-673-262/2009 pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovui Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centrui ,,Viltis“, trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, dėl žalos atlyginimo suluošinus sveikatą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo vaikų invalidų ugdymo centro „Viltis“ patirtus nuostolius 230 630 Lt turtinės žalos vienkartinę išmoką ir neturtinės žalos atlyginimui 8 500 000 Lt, iš viso 8 730 630 Lt. Ieškovė nurodė, kad nuo 1999 m. liepos 1 d. dirbo Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centro „Viltis“ filiale Karačiūnuose auklėtoja su vaikščiojančiais vaikais ir jaunuoliais iki 21 metų, nuo 2000 m. rugsėjo mėn. buvo perkelta į Vilniaus grupę, kurioje visi vaikai buvo invalidai nuo vaikystės. 2001 m. sausio mėn. dėl neįgaliųjų kilnojimo pajuto skausmus, kreipėsi į Antakalnio polikliniką. 2001 m. balandžio 27 d. apie 16 val. keliant auklėtinį E. N. dėl fizinės perkrovos gavusi pakartotiną traumą. 2001 m. spalio 29 d. buvo atleista iš darbo dėl sveikatos. 2002 m. sausio 14 d. buvo surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas dėl fizinės perkrovos keliant vaiką invalidą. Kreipėsi į VSDFV, tačiau nelaimingas atsitikimas buvo pripažintas nedraudiminiu. 2003 m. gruodžio 16 d. VMSEK ieškovei nustatė 80 proc. nedarbingumą, kurio priežastis darbinis suluošinimas. Tačiau VSDFV 2004 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 105 nelaimingą atsitikimą darbe pripažino nedraudiminiu ir periodinės netekto darbo kompensacijos neskyrė. 2006 m. balandžio 7 d. neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba nustatė ieškovei 60 proc. nedarbingumą, kurio priežastis nelaimingas atsitikimas darbe. Ieškovė nurodė, kad jai buvo atliktos dvi stuburo operacijos. Mano, kad dėl prarastos sveikatos yra kaltas darbdavys – atsakovas, nes jos sveikatos pase nebuvo įrašyti darbe esantys kenksmingi faktoriai. Darbų saugos instrukcijoje nebuvo nurodyta vaikų kėlimo eiga, ieškovės sveikata nebuvo periodiškai tikrinama, darbe nebuvo reikalingo grafiko. Tuo buvo pažeistas 2000 m. gegužės 31 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 301, bei jo priedo 13.9 p. Ieškovė nebuvo apmokyta praktinių įgūdžių perkeliant neįgalų asmenį ir todėl buvo pažeisti ,,Įmonių darbų saugos instrukcijų rengimo tvirtinimo ir apskaitos taisyklių“, patvirtintų 1995 m. rugpjūčio 8 d., 20.1 p. bei nuo 1999 metų sausio l d. įsigaliojusių „Krovinių kėlimo rankomis bendrųjų nuostatų“ 7 p. reikalavimai. Pagal žalos atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 498 ir 501 straipsnių normas, jeigu fiziniam asmeniui, draustam socialinio draudimo būdu, nepaskirta pašalpa ar pensija dėl jo suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, tai organizacija, atsakinga už padarytą žalą, privalo atlyginti visą turėtą žalą. Pagal CK 507 straipsnio 3 dalį žala, susijusi su nukentėjusiojo asmens darbingumo sumažėjimu atlyginama kasmėnesiniais mokėjimais. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, jeigu žala asmeniui buvo padaryta iki CK įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus naujam kodeksui, žala atlyginama pagal naujojo kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki CK įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus naujam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti. Kadangi pagal žalos padarymo metu galiojusio 1964 m. CK 501 straipsnį atsakingi už padarytą žalą asmenys privalo atlyginti visą jo turėtą žalą, o pagal CK 6.283 straipsnį - visus asmens patirtus nuostolius ir neturtinę žalą, ieškovė mano, kad jai atlygintina turtinė ir neturtinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės D. R. atsakovui Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centrui „Viltis“ 1 225 Lt išlaidas, patirtas už ekspertizės apmokėjimą, į valstybės biudžetą 97 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikim. Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad ieškovė į VDI Nelaimingų atsitikimų tyrimo komisiją kreipėsi 2002 m. sausio 11 d. 2002 m. sausio 14 d. buvo surašytas Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. l, kuriame konstatuota, jog 2001 m. balandžio 27 d. įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu nukentėjo D. R. . 2003 m. gruodžio 16 d. ir 2004 m. gruodžio 22 d. Profesinio darbingumo netekimo pažymėjimuose nurodyta, jog VMSEK ieškovės invalidumo priežastimi pripažintas darbinis suluošinimas. Ieškovė kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama skirti jai netekto darbingumo periodinę kompensaciją dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe. 2002 m. vasario 7 d. VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius sprendimu Nr. 105, nepripažino nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2001 m. balandžio 27 d., draudiminiu įvykiu. VSDFV Vilniaus skyrius 2004 m. balandžio 13 d. raštu Dėl netekto darbingumo kompensacijos ieškovę informavo, kad ieškovei įvykęs nelaimingas atsitikimas nepripažintas draudiminiu, todėl nėra pagrindo jai skirti netekto darbingumo periodinę kompensaciją. 2001 m. spalio 25 d. įsakymu ieškovė buvo atleista iš užimamų pareigų dėl sveikatos (DSĮ 26 str. 10 p.). Teismas nurodė, kad ieškovė pati teigė ir nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 nurodyta, jog nelaimingas atsitikimas įvyko ir žala (ieškovės sveikatos sutrikimas) atsirado 2001 m. balandžio 27 d. apie 16 val. Tuo metu galiojo 1964 m. CK, todėl teismas sprendė, kad ieškovės patirtos žalos atlyginimo santykiams taikytinos 1964 m. CK normos, CK 84 straipsnis numatė bendrąjį trejų metų ieškininės senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams baigėsi 2004 m. balandžio 27 d., tačiau ieškinį ieškovė pateikė tik 2007 m. kovo 30 d. Tai, kad ieškovė 2004 m. vasario 5 d. kreipėsi su analogišku ieškiniu atsakovui dėl žalos atlyginimo į Vilniaus m. 2 apylinkės teismą, teismo teigimu, nesustabdo ieškinio senaties, nes 2004 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartimi, ieškovei D. R. ieškinį atsiėmus, jos ieškinys atsakovui Vilniaus vaikų invalidų ugdymui centro „Viltis“ dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, ir vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, teismas taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė. Taip pat teismas nurodė, kad ieškinys atmestinas ir kaip neįrodytas. Teismas nustatė, kad ieškovė 2001 m. pas atsakovą dirbo auklėtoja 1 etato krūviu: 0,75 etato dirbo lavinamojoje klasėje „Aušrinė“ ir 0,25 etato lavinamojoje klasėje „Senjorai“. Pagal 2001 m. kovo 25 d. direktorės patvirtintus 2001 m. balandžio mėnesio darbo grafikus (t. 1, b.l. 86-87) 2001 m. balandžio 27 d. ieškovė nuo 7 val. 30 min. iki 9 val. 54 min. dirbo „Aušrinės“ lavinamojoje klasėje, o nuo 11 val. 30 min. iki 17 val. 30 min. dirbo „Senjorų“ klasėje. Ieškovės minimas auklėtinis E. N. priklausė „Aušrinių“ klasei, tai patvirtina 2000/2001 metų auklėtojo dienynas (t. 1, b.l. 61-66). Todėl teismas padarė išvadą, kad 2001 m. balandžio 27 d. 16 val. ieškovė negalėjo kelti auklėtinio E. N. , nes tuo metu ji dirbo „Senjorų“ klasėje. Teismo teigimu, iš 2001 m. gegužės mėn. darbo grafikų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad po ieškovės minimo nelaimingo atsitikimo, 2001 m. gegužės 2, 3, 4 dienomis ieškovė dirbo pagal grafiką visą darbo dieną, dėl traumos ieškovė nesikreipė nei į darbdavį, nei į sveikatos priežiūros įstaigas, apie nelaimingą atsitikimą darbdaviui pranešė tik praėjus daugiau nei 8 mėn. po nelaimingo atsitikimo. Byloje yra pateikti 2003 m. gruodžio 16 d. ir 2004 m. gruodžio 22 d. Profesinio darbingumo netekimo pažymėjimai, kuriuose nurodyta, kad ieškovės neįgalumo priežastis yra darbinis suluošinimas, taip pat pateikta 2005 m. gegužės 2 d. Darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma, kurioje nurodyta, kad darbingumo lygio priežastis yra nelaimingas atsitikimas darbe. VSDFV sprendimu 2001 m. balandžio 27 d. įvykis nebuvo pripažintas draudiminiu dėl to, jog patirta trauma įvyko dėl jai jau anksčiau diagnozuotos ligos (stuburo patologijos). Byloje esančio 2008 m. balandžio 16 d. Mykolo Romerio Universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus atlikto ekspertizės akto Nr. EKG 4 (115)/09 (01) (t. 2, b. l. 159-176) išvadų 2 p. nurodyta, kad ieškovės netektas darbingumas yra nustatytas dėl būklės po stuburo juosmeninių 4-5 slankstelių disko išvaržos pašalinimo operacijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. ir dėl stuburo juosmeninės kryžmeninės dalies radikulopatijos. Ekspertizės akto išvadų 3 p. nurodyta, kad ieškovei stuburo juosmeninės dalies 4-5 slanksteklių išvarža susidarė tarp 2002 m. sausio 22 ir 2003 m. rugpjūčio 7 dienos. Medicininių duomenų, kad minimos ligos būtų sukeltos traumos pasekoje, traumai būdingų požymių (stuburo slankstelių lūžių, panirimų, raiščių plyšimų, trauminės išvaržos požymių), nekonstatuota. Ekspertizės akto išvadų 5 p. pažymėta, jog duomenų, kad 2001 m. balandžio 27 d. ieškovė patyrė traumą, pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra. Taip pat ekspertizės akte pažymima, kad ieškovė stuburo degeneracinėmis ligomis sirgo nuo 1978 metų. Ekspertizės akto išvadų 6 p. konstatuota, kad nuo 2001 m. gegužės 7 d. ieškovė tapo laikinai nedarbinga dėl jai anksčiau diagnozuotų susirgimų – stuburo skoliozės, stuburo deformuojančios spondilioartrozės. Atsižvelgdamas į ekspertizės akto Nr. EKG 4(115)/09 (01) išvadas, teismas sprendė, jog nuo 2001 m. gegužės 7 d. ieškovė tapo laikinai nedarbinga ne dėl atsakovo kaltės, o dėl jai anksčiau diagnozuotų susirgimų. Taip pat teismas pažymėjo, kad 1964 m. LR CK nenumatė galimybės reikalauti neturtinės (moralinės) žalos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, tokiais atvejais buvo atlyginama tik turtinė žala.
Šalies argumentai
Ieškovė D. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą. CK 1.134 straipsnio 1 punktas imperatyviai nustato, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Tuo tarpu CK 1.114 ir 1.115 straipsniai, reglamentuojantys asmenines neturtines teise, kaip civilinės teisės objektą, nustato, kad civilinė teisė saugo asmenines teises ir vertybes. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas asmeninės neturtinės teisės – teisės į sveikatą – pažeidimu, o kiti įstatymai nenumato senaties termino taikymo atitinkamiems reikalavimams, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimams senaties terminas pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį netaikomas. Suluošinimo pasekmės ieškovei buvo nustatytos 2003 m. gruodžio 16 d., kai buvo pripažintas invalidumas ir nurodyta jo priežastis – darbinis suluošinimas. Nuo tada prasidėjo ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo.
2. Teismas neteisingai nustatė, kad pati ieškovė teigė, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko tik 2001 m. balandžio 27 d. Skausmus nugaros juosmens srityje ieškovė pajuto 2000 m. rugsėjo – spalio mėnesiais, kilnodama darbe neįgalius jaunuolius. 2001 m. sausio 16 . ieškovė kreipėsi į Antakalnio polikliniką dėl skausmų juosmenyje. 2001 m. balandžio 17 d. – 2004 m. balandžio 20 d. ieškovė turėjo nedarbingumo lapelį, grįžusi į darbą 2001 m. balandžio 27 d. keldama auklėtinį, ieškovė patyrė didelį skausmą nugaros srityje.
3. Teismas neteisingai nurodė, kad į Valstybinę darbo inspekciją ieškovė kreipėsi 2002 m. sausio 11 d. Pirmą kartą į Darbo inspekciją ieškovė kreipėsi 2001 m. birželio mėnesį, bet atsakymo negavo. Antrą kartą į Darbo inspekciją ieškovė kreipėsi 2001 m. rugpjūčio 16 d. Vėliau ieškovė kreipėsi į Darbo inspekciją 2001 m. lapkričio 30 d., 2001 m. gruodžio 19 d. Tik 2002 m. sausio 14 d. buvo surašytas Nelaimingo atsitikimo darbe aktas.
4. Antakalnio poliklinikos medicininiame pažymėjime 2001 m. spalio 22 d. buvo suformuluota ieškovės sveikatos diagnozė – stuburo skoliozė, stuburo deformuojanti spondoliozė, spina bifida, radikulopatija, opaligė. Šios ligos yra susijusios su ieškovės buvusiu darbu ugdymo centre ,,Viltis“ grupėje ,,Aušrinė“ – sunkių jaunuolių kilnojimu rankomis. 2000 m. rugsėjo 1 d. ieškovė negalėjo būti pervesta dirbti į grupę ,,Aušrinė“, ieškovės sveikata turėjo būti patikrinta pagal įsakymo Dėl krovinių kėlimo rankomis bendrųjų nuostatų B. priedą Asmeninės rizikos veiksniai – fiziškai netinka vykdyti užduotį.
5. Vilniaus Greitosios pagalbos ligoninėje, esant diagnozuotai skoliozei 2003 m. rugpjūčio 7 d. ieškovei buvo atlikta stuburo slankstelių L4-L5 išvaržos pašalinimo operacija, po kurios skausmas nuo dešinės nugaros juosmens pusės perėjo į kairę. Teismas neįvertino ieškovės pateiktų kompiuterinio ir branduolinio rezonanso tomogramų aprašų: 2002 m. sausio 18 d. Nr. 02-348, 2002 m. liepos 11 d. Nr. 55 ir 2005 m. kovo 15 d. Atliktos 2002 m. sausio 18 d. ir 2002 m. liepos 11 d. kompiuterinės tomogramos stuburo išvaržos nerodė, rodė skoliozę, o 2005 m. kovo 15 d. atlikta kompiuterinė tomograma parodė, kad ir praėjus dviems metams po operacijos, stuburo išvaržos slankstelių L4-L5 aukštyje nėra, o pooperaciniai randai yra slankstelių L3-L4 aukštyje.
6. Teismas neatsižvelgė į ieškovės nurodytus argumentus, kad Naujamiesčio poliklinikos ambulatorinėje kortelėje yra melagingų duomenų apie ieškovės sveikatą. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo į teismo posėdį iškviesti M. Romerio teismo medicinos ekspertę, kuri paaiškintų kodėl 2009 m. vasario 3 d. atliktoje medicinos ekspertizėje ji pateikė neteisingus faktus ir išvadas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centras ,,Viltis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su skundu argumentus:
1. Teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas reglamentuojančias ieškinio senatį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
2. Apeliantė dirbdama pas atsakovą 2001 m. balandžio 27 d. traumos nepatyrė. Be to, ieškovė dėl neva patirtos traumos nesikreipė nei į darbdavį, nei į sveikatos priežiūros įstaigas. Apie nelaimingą atsitikimą darbdaviui pranešė tik praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams. Ekspertizės akte nurodyta, kad nuo 2001 m. gegužės 7 d. ieškovė laikinai tapo nedarbinga dėl jai anksčiau diagnozuotų susirgimų. Apeliantė dėl invalidumo nustatymo į kompetentingas įstaigas kreipėsi tik praėjus beveik trims metams nuo tariamo nelaimingo atsitikimo.
3. Apeliantė skunde nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą.
4. Apeliantė dirbo pas atsakovą pagal darbo sutartį ir už ją buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl ji laikoma apdrausta nuo nelaimingų atsitikimų darbe prasme. Todėl dėl draudimo išmokų apeliantė turėjo kreiptis į VSDFV.
5. Nepagrįstas apeliantės reikalavimas dėl pašalpos pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsnį priteisimo. Apeliantė pateikus 2001 m. spalio 22 d. Viešosios įstaigos Antakalnio poliklinikos medicininį pažymėjimą, kuriame rekomenduojama apeliantę atleisti nuo sunkaus fizinio darbo, susijusio su priverstine kūno padėtimi, apeliantei buvo pateiktas pasiūlymas pereiti dirti auklėtoja lavinamojoje klasėje. Tačiau apeliantė atsakovo pasiūlymą atmetė, todėl vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi atsakovas turėjo teisę apeliantę atleisti iš darbo ir neturėjo pareigos mokėti jai ligos pašalpos.
Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, darbuotojui sužalojus sveikatą. Kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo, ieškovė D. R. nurodė, kad ji dėl darbdavio kaltės prarado sveikatą, šiuo metu yra neįgali, negalinti užsidirbti lėšų pragyvenimui ir nurodė aplinkybes, kurios, jos nuomone, buvo svarbios jos sveikatos sutrikdymui, tarpe kurių akcentuojamas nelaimingas atsitikimas darbe – trauma keliant neįgalų auklėtinį, įvykusi 2001 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, apsiribojo pastaruoju ieškinio pagrindu – nelaimingo atsitikimo įvykiu, ir išanalizavęs faktines bylos aplinkybes (ieškovės darbo laiką konkrečioje grupėje, jos darbo grafiką, liudytojų parodymus) bei atlikęs ekspertizę, laikė, jog ieškinys nepagrįstas ir neįrodytas, be to, sprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti ir šiais pagrindais ieškinį atmetė.
Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisinės gynybos, nebūtinai turi nurodyti materialųjį ieškinio pagrindą, svarbu, jog jis nurodo faktinį ieškinio pagrindą, tuo tarpu, materialinę teisės normą pareikštu faktiniu pagrindu turi parinkti pats bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005;2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010 ir kt.).
Minėta, kad ieškovė tiek ieškinyje ir kituose savo procesiniuose dokumentuose, tiek ir visos bylos nagrinėjimo metu akcentavo ne tik nelaimingą atsitikimą darbe, tačiau ir apskritai aplinkybes, turėjusias reikšmės jos sveikatos sutrikdymui ir nurodė, jog dėl tų aplinkybių atsiradimo yra kaltas darbdavys – atsakovas Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centras ,,Viltis“. Todėl teismas turėjo nagrinėti bylą minėtu pagrindu ir analizuoti, ar ieškovė dėl darbdavio kaltės prarastos sveikatos neteko dalies pajamų (darbo užmokesčio).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog, nors teismas ir nenagrinėjo bylos minėtu pagrindu, tačiau byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą apie ieškovės prarastų pajamų dydį, todėl negrąžindama bylos pirmosios instancijos teismui, remdamasi bylos duomenimis, laiko, jog ieškinys tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 1999 m. liepos 1 d. dirbo Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centro ,,Viltis“ filiale Karačiūnuose auklėtoja, nuo 2000 metų buvo perkelta dirbti į grupę, kurioje visi vaikai buvo invalidais nuo vaikystės.
Pagal LR Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 patvirtintą asmenų, dirbančių galimos profesinės rizikos sąlygomis (kenksmingų veiksnių poveikyje ir pavojingą darbą) privalomo sveikatos tikrinimo tvarkos pirmąjį punktą nustatyta, kad asmenys, norintys įsidarbinti ar dirbantys sveikatai kenksmingų veiksnių poveikyje ir pavojingą darbą, privalo tikrintis sveikatą įsidarbindami ir periodiškai – dirbdami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos profesiniu sveikatos priežiūros įstatymu, o antrasis punktas numato, jog darbdavys, siųsdamas darbuotoją tikrintis sveikatą, išduoda privalomojo sveikatos tikrinimo medicininę pažymą (F 047/a) arba asmens medicininę knygelę (F 048/a).
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 134/493 patvirtintus krovinių kėlimo rankomis bendruosius nuostatus, darbuotojai, nuolat dirbantys krovinių kėlimo rankomis darbą, privalo prieš stodami į darbą ir periodiškai Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka tikrintis sveikatą (29 p.).
Atsakovas – buvęs ieškovės darbdavys, iš esmės pripažino, kad šių norminių aktų nei priimant ieškovę į darbą, nei vėliau jai dirbant, laikytasi nebuvo. Kad ieškovė dirbo kenksmingomis sąlygomis – kilnojo rankomis didelio svorio krovinius (neįgalius vaikus iki 21 m. amžiaus), byloje ginčo nėra. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad darbdavys (atsakovas), neužtikrindamas ieškovei sveikų ir saugių darbo sąlygų, nevykdydamas norminių aktų reikalavimų, įpareigojančių darbuotojui tikrinti sveikatą priimant į darbą ir vėliau dirbant, sudarė sąlygas aplinkybėms, sąlygojančioms ieškovės sveikatos sutrikdymą, todėl yra atsakingas už ieškovei padarytos žalos atlyginimą.
Be to, ieškovės nurodytas aplinkybes, kad jos sveikatos sutrikdymui turėjo esminės įtakos jos dirbtas darbas, patvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti ekspertai J. G. -Dorošenko ir A. R. . Šie ekspertai, atlikę byloje ekspertizę pirmosios instancijos teismo pavedimu, ekspertizės akte patvirtino aplinkybę, jog ieškovė turėjo stuburo problemų nuo 1978 metų ir kad stuburo traumai būdingų požymių nėra. Tačiau teismas ekspertų neklausė, ar tiesioginis ieškovės darbas turėjo įtakos ieškovės sveikatos pablogėjimui ir jos darbingumo netekimui. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje minėti ekspertai, remdamiesi byloje esančio ekspertizės akto aprašomąja dalimi, davė išvadą, jog D. R. sveikatos sutrikdymui, pablogėjimui ir darbingumo netekimui neabejotinai įtakos turėjo ir jos dirbtas darbas. Už šias aplinkybes, kaip minėta, yra atsakingas buvęs darbdavys – atsakovas Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centras ,,Viltis“.
Civilinio kodekso 6.283 straipsnio pirmoji dalis įpareigoja asmens suluošinimo ar jo sveikatos sužalojimo atveju, už žalą atsakingą asmenį atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą, o antroji dalis nustato, jog nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo ir kt.). Panašiai šiuos santykius reglamentavo ir 1964 m. Civilinio kodekso 498 straipsnis.
Aiškindamas ir taikydamas ginčo santykį reglamentuojančias Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo ir Civilinio kodekso nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad, draudžiant darbuotoją nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga pagal Socialinio draudimo įstatymą, atsiranda tik ribota draudiko atsakomybė mokėti apdraustajam netekto darbingumo kompensaciją; darbuotojui padarytos žalos dalį, kurios nepadengia atlyginimas pagal Socialinio draudimo įstatymą, turi atlyginti už žalą atsakingi asmenys, vadovaujantis bendraisiais žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. B. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius, bylos Nr. 3K-7-1115/2003; ir kt.).
Aiškindamas ir taikydamas CK 6.283 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, kasacinis teismas yra nurodęs, kad už žalą atsakingi asmenys privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius, o nuostoliai – tai nukentėjusiojo iš dalies netektas darbingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v UAB ,,Baltijos realizacijos centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2007). Pirmiau nurodytoje ir kitose kasacine tvarka išnagrinėtose bylose (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-103/2005; 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB ,,Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; ir kt.), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į netekto darbingumo lygį.
Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį fiziniam asmeniui sveikatos sužalojimo atveju turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Negautų pajamų dydis, esant ginčui, turi būti įrodytas. Jo įrodinėjimo pareiga byloje tenka ieškovui (CPK 178 str.). Darbuotojo sužalojimo atvejais turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo laikotarpį (terminą, už kurį priteisiamas tokios žalos atlyginimas) lemia sužaloto darbuotojo atitinkamo darbingumo netekimo laikotarpis. Atsakovas teismui pateikė duomenis apie tai, koks vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius būtų mokamas darbuotojui dirbančiam tokiose pačiose pareigose, kuriose dirbo ieškovė. Byloje taip pat pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma apie ieškovei išmokėtas netekto darbingumo išmokas, kurios turi būti įskaitomos į atlygintinos turtinės žalos dydį (t. 2, b. l. 44-46).
Ieškovei nuo 2003 m. lapkričio 27 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. nustatytas 80 procentų nedarbingumas, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. balandžio 6 d. – 50 procentų, o laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. gegužės 3 d. – 60 procentų. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2007 m. balandžio 12 d. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti žalą, todėl ieškovei D. R. patirtos žalos atlyginimas skaičiuotinas už trejų metų laikotarpį iki ieškinio pareiškimo, t. y. nuo 2004 m. balandžio 12 d. Todėl įvertinus ieškovės netekto darbingumo laipsnį laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 12 d. iki 2010 m. birželio mėn. ieškovei priteistina turtinė žala apskaičiuotina taip: 2004 m. balandžio mėn. – 99 Lt (376,25 Lt x 80 % = 301 Lt – 202 Lt); 2004 m. gegužės – rugpjūčio mėn. – 1 017,95 Lt ((738,96 Lt x 80 % = 591,17 Lt – 336,68 Lt) x 4); 2004 m. rugsėjo – gruodžio mėn. 952,88 Lt ((738,96 Lt x 80 % = 591,17 Lt – 352,95 Lt) x 4); 2005 m. sausio – birželio mėn. 1158 Lt ((738,96 Lt x 50 % = 369,48 Lt – 176,48 Lt) x 6); 2005 m. liepos – rugpjūčio mėn. 340,82 Lt ((738,96 Lt x 50 % = 369,48 Lt – 199,07 Lt) x 2); 2005 m. rugsėjo – gruodžio mėn. 740,9 Lt ((768,59 Lt x 50 % = 384,30 Lt – 199,07 Lt) x 4); 2006 m. sausio – balandžio 6 d. 608,27 Lt ((798,21 Lt x 50 % = 399,11 Lt – 199,07 Lt) x 3) + (159,64 Lt x 50 % = 79,82 Lt – 71,66 Lt); 2006 m. balandžio 7 d. – birželio mėn. 258,09 Lt ((798,21 Lt x 60 % = 478,93 Lt – 398,13 Lt) x 2) + (638,59 Lt x 60 % = 383,14 Lt – 286,65 Lt); 2006 m. liepos – rugpjūčio mėn. 54,81 Lt ((798,21 Lt x 60 % = 478,93 Lt – 451,52 Lt) x 2); 2006 m. rugsėjo – gruodžio mėn. 312,76 Lt ((882,85 Lt x 60 % = 529,71 Lt – 451,52 Lt) x 4); 2007 m. sausio mėn. 139,11 Lt ((984,38 Lt x 60 % = 590,63 Lt – 451,52 Lt); 2007 m. vasario – balandžio mėn. 230,34 Lt ((984,38 Lt x 60 % = 590,63 Lt – 513,84 Lt) x 3); 2007 m. balandžio mėn. – 46,05 Lt (590,58 Lt x 60 % = 354,35 Lt – 308,30 Lt); 2007 m. gegužės – gruodžio mėn. – 614,30 Lt (984,38 Lt x 60 % = 590,63 Lt – 513,84 Lt) x 8); 2008 m. sausio – balandžio mėn. – 351,99 Lt (1156,73 Lt x 60 % = 694,03 Lt – 606,04 Lt) x 4); 2008 m. gegužės – rugpjūčio mėn. – 547,95 Lt ((1264,19 Lt x 60 % = 758,5 Lt – 606,04 Lt) x 3) + (1264,19 Lt x 60 % = 758,5 Lt – 667,97 Lt); 2008 m. rugsėjo – gruodžio mėn. – 787,70 Lt ((1441,49 Lt x 60 % = 864,89 Lt – 667,97 Lt) x 4); 2009 m. sausio – liepos mėn. – 2084,70 Lt (1609,64 Lt x 60 % = 965,78 Lt – 667,97 Lt) x 7); 2009 m. rugpjūčio mėn. – 162,05 Lt (1383,36 Lt x 60 % = 830,02 Lt – 667,97); 2009 m. rugsėjo – gruodžio mėn. – 648,18 Lt ((1383,36 Lt x 60 % = 830,02 Lt – 667,97 Lt) x 4); 2010 m. sausio – gegužės mėn. – 778,73 Lt ((1342,91 Lt x 60 % = 805,75 Lt – 650 Lt) x 5). Visa ieškovei dėl prarasto darbo užmokesčio pajamų priteistina suma sudaro 11 888,53 Lt.
Minėta, kad žalos atlyginimo laikotarpį lemia sužaloto darbuotojo atitinkamo darbingumo netekimo laikotarpis.
Byloje nustatyta, kad D. R. nustatytas 60 procentų nedarbingumas iki 2011 m. gegužės 3 d. (t. 3, b. l. 14,47). Todėl už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 12 d. iki 2010 m. birželio mėn. jai priteistinas žalos atlyginimas 11 885,94 Lt (kaip apskaičiuota nutartyje) ir nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. gegužės 3 d. – po 155,75 Lt kas mėnesį periodinėms išmokoms (1342,91 Lt x 60 % = 805,75 Lt – 650 Lt). Po 2011 m. dėl žalos atlyginimo ieškovė ieškinį turėtų pareikšti atskirai, jeigu toliau bus nustatytas nedarbingumas.
Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš dalies patenkina ieškovės ieškinį, priteisiant jai minėtas sumas.
Taip pat iš dalies tenkintinas ieškinys ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Neturtinės žalos atlyginimas yra viena iš asmens teisių, garantuojamų Konstitucijos (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nenustato konkrečių neturtinės žalos atlyginimo dydžių atskirais neturtinės žalos atlyginimo atvejais, tačiau įtvirtina kriterijus, į kuriuos atsižvelgdamas, teismas sprendžia, koks neturtinės žalos dydis galėtų geriausiai kompensuoti asmens patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas neturtinės žalos dydį nustato, atsižvelgdamas į jos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp pažeisto asmens intereso, jam padarytos neturtinės žalos ir teisingos kompensacijos už šį pažeidimą. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. UAB „Respublikos leidiniai“, bylos Nr. 3K-3-136/2010).
Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų buvo padaryta žala vienai iš svarbiausių teisės saugomų vertybių – asmens sveikatai. Dėl to, kad atsakovas neužtikrino ieškovei sveikų ir saugių darbo sąlygų, sudarė sąlygas aplinkybėms, sąlygojančioms ieškovės sveikatos sutrikdymą, ieškovė patyrė skausmą, dvasinių išgyvenimų, nerimą dėl jos sveikatos ateityje. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje įrodyta, jog neturtinė žala ieškovei buvo padaryta.
Esminis neturtinės žalos atlyginimo sužalojus sveikatą kriterijus yra sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui. Ieškovei buvo atliktos dvi operacijos, ji turi nuolat lankytis gydymo įstaigose, nuo 2003 m. lapkričio 27 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 80 procentų nedarbingumas, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. balandžio 6 d. – 50 procentų, o laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 7 d. iki 2011 m. gegužės 3 d. – 60 procentų nedarbingumas. Sveikatos sutrikdymas turėjo ir turi neigiamą įtaką ieškovės gyvenimui, darbinei veiklai. Taip pat įvertintina ir tai, kad ieškovės kitos gretutinės ligos taip pat lėmė žalos atsiradimą. Kaip minėta, ekspertizės akte konstatuota, kad ieškovė turėjo stuburo problemų nuo 1978 metų. Teisėjų kolegija, įvertindama atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ir į pačios ieškovės elgesį, o būtent, kad įsidarbindama pas atsakovą ir žinodama apie turimas sveikatos problemas ir apie būsimo darbo pobūdį, pati neinformavo apie tai darbdavio, nesiėmė priemonių, kad jos sveikata būtų ištirta ir būtų konstatuota, ar ji gali dirbti tokį darbą, kurį dirbo pas atsakovą. Tai reikšmingos aplinkybės sprendžiant dėl kiek įmanoma teisingesnio neturtinės žalos dydžio ieškovei nustatymo.
Taip pat vienas iš kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra atsakovo turtinė padėtis. Atsakovas Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centrui ,,Viltis“ yra valstybės biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją, atsakovo pateiktus įrodymus, darytina išvada, jog atsakovo turtinė padėtis nėra gera.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, turinčias reikšmingą įtaką nustatant neturtinės žalos dydį, į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktiką bei ekonominę situaciją valstybėje, sprendžia, kad apeliantei priteistinas 6 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė nelaimingo atsitikimo darbe 2001 m. balandžio 27 d. ir kad nėra pagrindo jos ieškinio tenkinimui vadovautis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, tačiau, kaip minėta, darbuotojo sveikatos sužalojimu padarytą žalą įpareigoja atlyginti Civilinio kodekso 6.283 straipsnis ir anksčiau galiojęs Civilinio kodekso 498 straipsnis. Nors CK 6.283 straipsnio 4 d. numato, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Plenarinė sesija byloje Nr. 3K-P-276/2005 išaiškino, kad Civilinio kodekso 6.284 straipsnį, numatantį atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir jo 4 dalį aiškinant sistemiškai, darytina išvada, kad šis CK straipsnis gali būti taikomas ir tais atvejais, kai, esant nustatytoms darbdavio atsakomybės sąlygoms, nukentėjęs asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, tačiau nelaimingas atsitikimas darbe nepripažintas draudiminiu įvykiu.
Todėl, esant nutartyje aptartoms sąlygoms, teisėjų kolegijos nuomone, darbdaviui atsiranda pareiga atlyginti žalą CK 6.283 straipsnio nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti.
Byloje nustatyta, kad ieškovei 80 procentų netekto darbingumo nustatyta 2003 m. lapkričio 27 d. (t. 1, b.l. 23). Ieškinį teismui ji padavė 207 m. balandžio 12 d. (t. 1, b. l. 4). Ieškiniams dėl padarytos žalos atlyginimo yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Be to, byloje nustatyta, kad ieškovės sveikata sutrikusi iki šio ir 60 procentų nedarbingumas jai nustatytas iki 2011 metų gegužės 3 d., todėl ieškovė ir šiuo metu gali pareikšti ieškinį dėl periodinių netekto darbingumo kompensacijų priteisimo, kuris būtų mokamas nuo kreipimosi dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas, susiedamas žalos atlyginimo pagrindą su nelaimingu atsitikimu darbe 2001 m. balandžio 27 d., neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, ir šiuo pagrindu negalėjo atmesti ieškinio.
Teisėjų kolegija, remdamasi nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir D. R. ieškinį iš dalies patenkina (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.) Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys iš esmės patenkinamas, atsakovas atlygina ekspertizės atlikimo išlaidas bei išlaidas, susisijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str., 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį iš dalies patenkinti.
Priteisti ieškovei D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centro ,,Viltis“ (į. k. 9003418) 11 888,53 Lt (vienuolika tūkstančių aštuonis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus, 53 ct) netekto darbingumo kompensaciją ir po 155,75 Lt (šimtą penkiasdešimt penkis litus, 75 ct) kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. birželio mėnesio iki 2011 m. gegužės 3 d.
Priteisti ieškovei D. R. iš atsakovo Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centro ,,Viltis“ 6 000 Lt (šešis tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centro ,,Viltis“ 102 (šimtą du litus) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Iš Vilniaus apygardos teismo specialiosios sąskaitos grąžinti atsakovui Vilniaus vaikų invalidų ugdymo centrui „Viltis“ 775,00 Lt (septynis šimtus septyniasdešimt penkis Lt), sumokėtus 2008-03-28 mokėjimo nurodymu Nr. 6582.