- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-22
- Bylos Nr.
- e2A-2513-863/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-07305-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Renata Volodko, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo už akių, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. A. (A. A.) dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui A. A., prašydama priteisti iš atsakovo 911,76 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 410,29 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos pinigų sumos, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 272 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 30 Eur žyminio mokesčio ir 242 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovo 2020 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-024898 (toliau – Sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė atsakovui 25 mėnesių terminui išnuomojo televizorių Philips 55PUS7855-FZ1A2032031298, o atsakovas įsipareigojo visą Sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsižvelgiant į tai, kad pradinei kreditorei iš atsakovo nepavyko atgauti nei atlyginimo už suteiktas daikto nuomos paslaugas, nei pačio nuomojamo daikto, 2021 m. birželio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2021-06/01 pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises, į 747 pradinei kreditorei skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą pagal minėtą Sutartį. Atsakovas apie įvykusį reikalavimo teisių pagal Sutartį perleidimą buvo informuotas 2021 m. birželio 16 d. pranešimu elektroniniu paštu. Atsakovas nei pradinei kreditorei, nei ieškovei nėra atlikęs nei vieno mokėjimo Sutartimi prisiimtoms prievolėms dengti. 2021 m. vasario 22 d. pradinė kreditorė išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį. Atsakovas įsiskolinimo nepadengė ir liko ieškovei skolingas 911,76 Eur negrąžinto nuomos mokesčio iki sutarties termino pabaigos. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad šalys Sutartimi susitarė dėl 0,5 procento dydžio delspinigių, tačiau ieškovė, kaip naujoji kreditorė, mažina Sutartimi nustatytą delspinigių dydį iki 0,25 procento ir prašo priteisti iš atsakovo paskaičiuotus 410,29 Eur delspinigius už 180 dienų laikotarpį, taikant 0,25 procento dydžio normą.
3. Atsakovui procesiniai dokumentai buvo įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl atsakovo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies: pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2020 m. gruodžio 15 d. sutarties Nr. BK-024898 bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ ir specialiojoje dalyje įtvirtintą nuostatą, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą nuomininkas (atsakovas) privalo mokėti nuomotojui 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos; priteisė iš atsakovo ieškovei 911,76 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (911,76 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. kovo 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 187,60 Eur bylinėjimosi išlaidas; taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 13,44 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nustatė, kad 2020 m. gruodžio 15 d. UAB „Be kredito“ (pradinė kreditorė arba nuomotoja) ir atsakovas (nuomininkas) sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-024898 (Sutartis), pagal kurią nuomotoja perdavė nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis už Sutartyje nurodytą nuomos mokestį nuomotojai nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą (televizorių Philips-55PUS7855-FZ1A2032031298), o nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. Sutartimi šalys susitarė dėl 37,99 Eur nuomos mokesčio kas mėnesį 24 mėnesių laikotarpiui. Sutarties dalyje „Sutarties objektas“ šalys numatė, kad nuomininkui (atsakovui) tinkamai vykdžius Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą Sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal Sutartį, pasibaigus Sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą – televizorių Philips-55PUS7855-FZ1A2032031298, už 1,00 Eur. Atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, nuomos įmokų nemokėjo, todėl pradinė kreditorė 2021 m. vasario 12 d. pranešimu informavo atsakovą, kad nepadengus įsiskolinimo Sutartis nuo 2021 m. vasario 22 d. su atsakovu bus nutraukta. 2021 m. birželio 11 d. UAB „Be kredito“ reikalavimo teises į atsakovo pagal Sutartį susidariusį įsiskolinimą perleido ieškovei.
6. Teismas nurodė, kad įvertinus tarp pradinės kreditorės ir atsakovo 2020 m. gruodžio 15 d. sudarytą Sutartį, ji kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, nes atsakovas yra fizinis asmuo, pagrįstai tikėtina, sudaręs sutartį savo asmeniniams / šeimos poreikiams patenkinti, o pradinė kreditorė – verslininkė, užsiimanti kilnojamųjų daiktų nuoma, pardavimu ir pan. pobūdžio komercine veikla. Šalių sudaryta Sutartis patenka į Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) reglamentavimo sritį.
7. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų ginčijęs Sutarties sąlygas ar atsiskaitęs su pradine kreditore ar reikalavimą perėmusia ieškove, ir ieškinio dalį dėl 911,76 Eur skolos priteisimo tenkino.
8. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti delspinigius, teismas padarė išvadą, kad Sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, įtvirtinta skiltyje „Šalių atsakomybė“, ir iš esmės atkartota specialiojoje dalyje, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovas neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindintas, todėl vartojimo sutarties sąlyga laikytina individualiai neaptarta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.228⁴ straipsnio 4 dalis, CPK 178 straipsnis).
9. Teismas akcentavo VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovės prašomas priteisti delspinigių dydis, teismo vertinimu, laikytinas ne tik neatitinkančiu taikytino įstatymo nuostatų, tačiau taip pat laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, Sutarties sąlygą, numatančią tokį nepagrįstai didelį delspinigių dydį, teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas), o ieškovės reikalavimą, priteisti iš atsakovo nors ir sumažintus delspinigius, taikant 0,25 procentų delspinigių normą, atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas, patenkinęs ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, o ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetęs, taip pat priteisė ieškovei iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir, proporcingai patenkintai ieškinio daliai (68,97 procentų), dalį bylinėjimosi išlaidų – 187,60 Eur.
III. Apeliacinio skundo argumentai
11. Apeliantė (ieškovė) UAB „Legal Balance“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą už akių dalyje dėl delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovo 410,29 Eur delspinigių ir 272 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą skundžiamo teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą, bei priteisti ieškovei iš atsakovo 20 Eur žyminį mokesti?, sumokėtą už apeliacini? skunda?. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia žemiau nurodytais argumentais.
11.1. Ieškovė mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis, kadangi VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, jog šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą. Šiuo atveju Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ aiškiai įtvirtinta nuostata, jog „Šalys susitaria, kad Nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti Turtą už 1,00 Eur“. Pradinė kreditorė ir atsakovas Sutartimi susitarė, jog atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinė kreditorė ir atsakovas Sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovas, sumokėjęs visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ.
11.2. Pažymėjo, jog teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Teismas iš viso nepriteisdamas mokėtinų netesybų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
11.3. Teismas vadovavosi tik vartojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos doktrina ir sąžiningumo ir protingumo principais, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantas, vadovaudamasis teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų, bei sumažino prašomų priteisti delspinigių dydį iki 0,25 procento. Pažymėjo, kad atsakovas, sudarydamas Sutartį, prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už Sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ar nuomojamą daiktą ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams. Teismas privalėjo įvertinti ir tai, jog apeliantė po reikalavimo perleidimo sutarties, elektroniniu paštu atsakovui išsiuntė pranešimus dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę, o į teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi po protingo termino.
11.4. Mano, kad apeliantės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti ar nepriteisti iš atsakovo delspinigių, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Atsakovas nuo pat Sutarties sudarymo nevykdė prisiimto įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį, pažeidė prievolę grąžinti gautą daiktą pradinei kreditorei, į gautas pretenzijas vykdyti Sutartį nereagavo, pareiškus ieškinį teisme su ieškove nebendradarbiavo, teisminiame procese nedalyvavo. Atsakovas ieškovei ir teismui nepateikė jokių įrodymų, kad dėl sunkios finansinės padėties negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų, bei negalės sumokėti Sutartyje numatytų netesybų. Atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes.
11.5. Teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo. Remiantis minėta pozicija bei nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo už akių dalis, kuria teismas pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2020 m. gruodžio 15 d. Sutarties sąlygų nuostatą dėl 0,5 procento dydžio delspinigių ir atmetė ieškinio reikalavimą dėl 410,29 Eur delspinigių priteisimo bei, atitinkamai, proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai, priteisė ieškovei 187,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovo A. A. 2020 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-024898 (Sutartis), pagal kurią pradinė kreditorė atsakovui 25 mėnesių terminui išnuomojo televizorių Philips 55PUS7855-FZ1A2032031298, o atsakovas įsipareigojo visą Sutarties laikotarpį mokėti 37,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovui tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų – nemokant įmokų, nuo 2021 m. vasario 22 d. Sutartis su atsakovu buvo vienašališkai nutraukta. 2021 m. birželio 11 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2021-06/01 pagrindu pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovo įsiskolinimą pagal Sutartį. Atsakovas apie įvykusį reikalavimo teisių pagal Sutartį perleidimą buvo informuotas 2021 m. birželio 16 d. pranešimu elektroniniu paštu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su pradine kreditore ar ieškove.
16. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 911,76 Eur skolą laikė pagrįstu ir patenkino. Be to, teismas, nustatęs, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, taip pat tai, kad Sutarties sąlygos, kuriomis buvo sulygta 0,5 procento delspinigių norma, nebuvo individualiai aptartos, taikė sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolę ir, atsižvelgiant į VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų netesybų dydį, įvertintino minėtas Sutarties sąlygas kaip nustatančias neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą, todėl taikė CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpciją, ko pasėkoje atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Apeliantė gi mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes Sutartyje buvo numatyta teisė, o ne pareiga įsigyti Sutarties objektą, neįvertino kitų ginčo aplinkybių.
17. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
18. Ieškovė apeliaciniame skunde neginčijo to fakto, jog sudaryta Sutartis savo esme yra vartojimo sutartis, tačiau kvestionuoja VKĮ nuostatų taikymo galimybę, teigdama, kad tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis.
19. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.
20. CK 6.886 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.
21. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.
22. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).
23. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, turi būti vertinama tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi nuomininko pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Taigi, tokiu būdu neturi lemiamos reikšmės tai, kaip sutarties sąlygose suformuluota nuomininko galimybė įsigyti daiktą (kaip teisė ar kaip pareiga), nes sutarties kvalifikavimą lemia pagrindinis sutarties tikslas – naudojimasis daiktu ar jo įsigijimas. Nagrinėjamu atveju, tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta Sutartimi nuomotojas (pradinė kreditorė) perdavė nuomininkui (atsakovui) laikinai valdyti ir naudotis Sutartyje nurodytą nuomotojui nuosavybes teise priklausantį kilnojamąjį daiktą (televizorių), o nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomotojui nuomos mokestį, nustatyto dydžio kasmėnesinėmis įmokomis (viso numatyti 24 mokėjimai). Sutartyje, be kita ko, buvo numatyta, kad nuomininkui (atsakovui) tinkamai vykdžius Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal Sutartį, pasibaigus Sutarčiai, nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1,00 Eur. Įvertinus sutarties sąlygų visumą, matyti, kad tikrieji šalių ketinimai ir Sutarties sudarymo tikslas atidėto mokėjimo būdu buvo įsigyti kilnojamąjį daiktą (televizorių) atsakovo nuosavybėn, o ne tik daiktą naudoti ir valdyti. Apie tai byloja ir ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo, t. y. nutrukus sutartiniams santykiams ieškovė pareiškė reikalavimą dėl sutartinių įmokų priteisimo, o ne dėl daikto susigrąžinimo.
24. Nagrinėjamu atveju pasirašytos sutarties sąlygos ir šalių elgesys patvirtina, jog pagrindinis Sutarties sudarymo tikslas buvo ne susitarti ne dėl naudojimosi daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovui mokant kasmėnesines įmokas. Taigi, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo kredito sutartis, todėl, atitinkamai, jai taikytinos ir VKĮ nuostatos.
25. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Susitarti dėl sutartinių netesybų dydžio neabejotinai yra sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) išraiška, tačiau pažymėtina, jog šis principas, kaip ir bet kuris kitas, nėra absoliutus. Vertinant sutartines sąlygas yra svarbu nustatyti iš kokių teisinių santykių yra kilęs šalių ginčas. Nagrinėjamu atveju apeliantė pripažįsta, jog tarp šalių sudaryta sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Taip pat, kaip konstatuota aukščiau, šalių sutartiniam santykiams taikytinas VKĮ reglamentavimas.
26. Teismų praktikoje pripažįstama, jog fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko), todėl tokiu atveju vartojimo santykiuose būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).
27. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 24 punktas).
28. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Pažymėtina, jog šis VKĮ reglamentavimas yra imperatyvus ir nesuteikia teisės vartojimo kredito sutarties šalims susitarimu pažeisti vartotojo teisių apsaugos ribų. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos Sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgta.
29. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, įtvirtinta skiltyje „Šalių atsakomybė“, ir iš esmės atkartota specialiojoje dalyje, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovas neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindintas, todėl vartojimo sutarties sąlyga laikytina individualiai neaptarta (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis); byloje nėra tokių duomenų, kad minėta Sutarties sąlyga būtų individualiai aptarta su atsakovu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sutarties nuostatomis, pagal kurias atsakovas, praleidęs apmokėjimo terminą, turi mokėti kreditorei 0,5 procento dydžio delspinigius, buvo nustatyta neproporcingai didelė atsakovo civilinė atsakomybė už Sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tokia išvada nesutikti. Sutartyje numatyta 0,5 procento dydžio delspinigių norma, esanti 10 kartų didesnė nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytina ne tik prieštaraujančia VKĮ 8 straipsnio nuostatoms, bet ir akivaizdžiai per didele, neatitinkančia šalių interesų pusiausvyros, numatančia nepagrįstai didelę vartotojo (silpnesniosios šalies) civilinę atsakomybę Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas Sutarties sąlygą, numatančią 0,5 procento delspinigių dydį, pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), tokiu būdu nesant jokio pagrindo taikyti ir netesybų mažinimo institutą.
31. Pripažinus Sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ji netaikytina, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, kaip nepagrįstą (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys).
32. Teismas be kita ko pažymi, kad kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir aplinkybės (tai, kad ieškovė į teismą su ieškiniu dėl skolos ir delspinigių priteisimo kreipėsi po protingo termino, delspinigius prašė priteisti ne už visą laiką, bet už 180 dienų, prašomų delspinigių dydį sumažino, tai, kad atsakovas nuo pat Sutarties sudarymo nevykdė prisiimto įsipareigojimo mokėti nuomos mokestį, į gautas pretenzijas nereagavo, pareiškus ieškinį teisme su ieškove nebendradarbiavo, teisminiame procese nedalyvavo, atsakovas ieškovei ir teismui nepateikė jokių įrodymų, kad dėl sunkios finansinės padėties negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų bei negalės sumokėti Sutartyje numatytų netesybų, ir kt.) neturi jokios teisinės reikšmės sutartinės sąlygos dėl netesybų dydžio vertinimui kaip nesąžininga ir jos pripažinimui negaliojančia, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
33. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti šiame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Teismo sprendimo už akių dalį dėl delspinigių priteisimo palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
36. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.