Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 635 - 755 - 2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo – skolininko R. Č. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2768-811/2015 pagal pareiškėjo R. Č. skundą dėl antstolio E. S. veiksmų, suinteresuotiems asmenims E. Č., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolis E. S., išnagrinėjęs pareiškėjo 2015-02-23 skundą, 2015-03-02 patvarkymu Nr. S-2297 atsisakė jį tenkinti ir jį su vykdomosios bylos medžiaga, remdamasis CPK 510 str., persiuntė Panevėžio miesto apylinkės teismui. Patvarkyme atsisakyti tenkinti skundą antstolis konstatavo, kad CPK 739 str. nustatytas sąrašas pinigų sumų, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas, tačiau į šį sąrašą nepatenka piniginės lėšos, skirtos įsigyti būtinųjų higienos priemonių įkalinimo įstaigoje.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, vykdant išieškojimą iš laisvės atėmimo vietoje esančios sąskaitos, pripažinimo neteisėtais, pagrįstumo ir teisėtumo.

Pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, jog antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (CPK 634 str. 2 d., Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584 str., 586-587 str.). Antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (CPK 585 str. 1 d.). Siekiant kuo efektyviau ir sparčiau įvykdyti vykdomuosius dokumentus, vykdymo procese antstoliui suteikta teisė išieškojimą nukreipti į skolininko pinigų sumas ar kitokį turtą, esantį pas trečiuosius asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų (CPK 688 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje skolininkas skundą argumentavo tuo, kad atliekant bausmę piniginių lėšų jam perveda artimi žmonės, tačiau jis dėl antstolio pritaikyto arešto įkalinimo įstaigoje negali įsigyti visaverčių higienos priemonių, nusipirkti vokų, tušinukų ir pan., todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo skundą dėl antstolio veiksmų, neteisėtai pritaikė CPK 668 str. normą, draudžiančią išieškoti pinigų sumą, neviršijančią vienos minimalios mėnesinės algos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 668 str. nuostatose numatytais apribojimais yra apsaugomas turtas, kuris yra reikalingas patenkinti būtiniausius skolininko ir jo šeimos narių poreikius. Kartu įgyvendinant proporcingumo, teisingumo bei socialinės darnos principus tam tikrai skolininko turto daliai, kuris būtinas esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, yra nustatyta neliečiamybė, todėl iš jo negali būti išieškoma. Šio turto sąrašas nurodytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Pažymėtina, skolininkas atlieka bausmę Vilniaus pataisos namuose. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 str., reglamentuojantis bausmes atliekančių nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą, nustato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (173 str. 1 d.), nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė (173 str. 2 d.), nuteistieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną (173 str. 3 d.), nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas, maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai (173 str. 4 d.). Remiantis šiomis nuostatomis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atliekantiems bausmę nuteistiesiems yra garantuojamas ir užtikrinamas bausmę atliekančių asmenų minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad skolininkui R. Č., įrodinėjančiam, jog antstoliui skundžiamu patvarkymu areštavus jo asmenines lėšas jis negali įsigyti pirmo būtinumo prekių, tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.). Šioje konkrečioje situacijoje skolininkas, prašydamas naikinti antstolio patvarkymą, kuriuo areštuotos lėšos, privalėjo pagrįsti ir įrodyti jam tenkančias pačias būtiniausias išlaidas, šių išlaidų dydį, kurios nėra finansuojamos valstybės lėšomis, tačiau tokių duomenų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų ar duomenų apie tokius skolininko būtiniausius, papildomus poreikius, kurie nėra garantuojami ir užtikrinami valstybės lėšomis, CPK 688 str. taikymas pagal analogiją būtų ydingas.

Teismų įstatymo 33 str. 4 d. nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesniosios instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesniosios instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją ir įstatymus teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais.

Teismas pažymi, kad piniginės lėšos nuo trečiųjų asmenų pavedimo momento atlikimo pareiškėjui tampa pareiškėjo asmeninėmis lėšomis, todėl antstolis turi teisę areštuoti ir nukreipti išieškojimą į skolininko, atliekančio bausmę pataisos namuose, asmeninėje sąskaitoje esančias pinigines lėšas, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Analogiškai tokio pobūdžio bylas sprendžia ir kiti apygardos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-286-232/2015; Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-237-273/2015; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2699-324/2014; 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2212-343/2014; Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-289-524/2015; ir kt.).

Apelianto tvirtinimas, kad taip elgiantis su jo lėšomis pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis skelbiantis, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas bei 14 straipsnis nustatantis, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais konkrečiais duomenimis nepagrįstas. Kaip jau minėta, nuteistiesiems yra garantuojamas ir užtikrinamas bausmę atliekančių asmenų minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas. Pačios įkalinimo sąlygos nepriklauso nuo to ar asmuo gali disponuoti lėšomis sąskaitoje, ar ne. Nenustatyta, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygos būtų nežmoniškos, žeminančios jo orumą, o ribojimas naudotis gautomis lėšomis priklausytų nuo konvencijos 14 str. išvardytų savybių.

Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl antstolio E. S. veiksmų, tinkamai įvertino bylos įrodymus, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog 2015-02-13 antstolio patvarkymas pažeidžia jo interesus bei vykdymo procesą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.