Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) ATS1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį ir atsakovo ATS1 priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Ieškovė atsiliepimo į priešieškinį nepateikė.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Tarnyba) pateikė teismui išvadą, kurioje nurodoma, kad abiejų šalių gyvenamosiose vietose (ieškovės nuomojamame bute ir sutuoktinių bute, kuriame gyvena atsakovas ) sąlygos vaikams gyventi yra tinkamos, jie nėra įrašyti į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Abu tėvai rūpinasi vaikais, yra sudarę jiems tinkamas gyvenimo sąlygas, tenkiną jų būtinuosius poreikius. Abu vaikai į klausimus dėl ieškinio ir priešieškinio reikalavimų dėl amžiaus atsakyti nesugebėjo. Kadangi mažamečiams vaikams labiau reikalinga motinos globa, jų interesus labiau atitiktų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove. Manytina, jog vaikų interesams neprieštarautų 50/50 proc. laiko bendravimo su tėvais tvarka, tik trumpesniais nei po savaitę laikotarpiais. Kad nebūtų išbalansuota tėvų teisių ir pareigų pusiausvyra bei išvengta jų tolimesnių ginčų, išlaikymas turėtų būti priteisiamas tėvo/ motinos, su kuriuo nėra nustatyta vaikų gyvenamoji vieta. Išvada gali būti tikslinama ištyrus visus įrodymus.

Teismo posėdyje skyriaus atstovė nurodė, kad įvertinus proceso eigoje pateiktus įrodymus, išvadą tikslina. Vaikams sąlygos pas abu tėvus yra puikios, jie abu gyvena netoli vaikų mokymo ir gydymo įstaigų, maksimaliai rūpinasi vaikais, bendrauja su jų ugdymo įstaiga. Skundų buvo gauta tik dėl tėvų tarpusavio santykių, susijusių su vaikais (vedimo pas gydytojus, daiktų pirkimo), o ne dėl netinkamo elgesio su vaikais. Todėl vaikų gyvenamoji vieta nustatytina su motina, su kuria jų ryšys yra stipresnis. Atsakovo siūloma bendravimo 50/50 tvarka, kartu neteikiant išlaikymo, neatitinka vaikų interesų, nes ginčai tarp tėvų kyla net dėl elementarių pirkinių. Todėl nustatytina ieškovės siūloma bendravimo tvarka, o jos reikalavimas dėl išlaikymo iš atsakovo priteisimo tenkintinas. Paaiškina, kad 50/50 yra tik bendravimo tvarka, o ne vaikų gyvenamoji vieta. Ši tvarka kitose bylose gali būti taikoma, tačiau šioje byloje dėl konkrečių aplinkybių netinka. Tačiau ir tokiu atveju netiktų vaikų gyvenimo pas tėvus laikotarpiai po savaitę, jie turėtų būti trumpesni.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Santuoką, užregistruotą (duomenys neskelbtini) Kelmės rajono savivaldybės administracijos teisės ir personalo skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), tarp ATS1 ir IES1 nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Nustatyti, kad po santuokos nutraukimo ieškovei IES1 paliekama ikisantuokinė pavardė „Š.“.

Atsakovo ATS1 reikalavimą ieškovei IES1 dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Po santuokos nutraukimo nustatyti nepilnamečių vaikų N. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina IES1 jos gyvenamojoje vietoje.

Nustatyti sekančią tėvo ATS1 bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką:

1. Kas antrą mėnesio penktadienį (t. y. lyginiais metų savaitgaliais) tėvas pasiima vaikus iš motinos namų (arba kitos tėvų sutartos vietos ir atsižvelgiant į ugdymo įstaigos darbo laiką) 16.00 val. ir grąžina į motinos namus (arba kitą tėvų sutartą vietą ) sekmadienį iki 20.00 val.;

2. Kiekvieną savaitę tėvas bendrauja su vaikais antradienį ir ketvirtadienį nuo 17.00 val. iki 20 val., pasiimdamas juos iš motinos gyvenamosios vietos ar ugdymo įstaigos, atsižvelgiant į ugdymo įstaigos darbo laiką, ir grąžindamas į motinos namus (arba kitą tėvų sutartą vietą) tą pačią dieną iki 20.00 val.;

3. Poriniais metais tėvas pasiima vaikus per Šv. Kūčias (gruodžio 24 d. ) 11.00 val. ir grąžina į motinos namus (arba kitą tėvų sutartą vietą) antrą Šv. Kalėdų dieną (gruodžio 26 d.) iki 20 val.;

4. Neporiniais metais tėvas pasiima vaikus pirmą Šv. Velykų dieną (sekmadienį) 11.00 val. ir gražina į motinos namus (arba kitą tėvų sutartą vietą) antrą Velykų dieną iki 20.00 val.;

5. Neporiniais metais tėvas pasiima vaikus Naujųjų Metų išvakarėse (gruodžio 31 d.) 17.00 val. ir grąžina į motinos namus (arba kitą tėvų sutartą vietą) sausio 01 d. iki 20 val.;

6. Motinos gimimo dieną (lapkričio 13 d.) ir Motinos dieną (gegužės pirmą sekmadienį) vaikai praleidžia su motina;

7. Tėvo gimimo dieną (vasario 09 d.) ir Tėvo dieną (birželio pirmą sekmadienį) vaikai praleidžia su tėvu; kuris pasiima vaikus iš motinos namų (arba kitos tėvų sutartos vietos ir atsižvelgiant į ugdymo įstaigos darbo laiką) 11.00 val. (jei tai nedarbo diena) arba 17 val. (jei tai darbo diena) ir grąžina į motinos namus (arba kitą tėvų sutartą vietą) iki 20.00 val.;

8. Poriniais metais vaikai žiemos atostogas praleidžia su motina, o neporiniais metais - su tėvu;

9. Neporiniais metais vaikai pavasario ir rudens atostogas praleidžia su motina, o poriniais metais - su tėvu;

10. Vaikų vasaros atostogų metu tėvas ne mažiau kaip 28 kalendorines dienas praleidžia su vaikais, laikotarpį išskaidant į dvi dalis ne mažiau kaip po 14 dienų, atsižvelgiant į vaikų norus bei tėvų atostogų grafikus darbovietėse. Atostogų grafikus tėvai turi suderinti raštu ne vėliau kaip iki kiekvienų metų gegužės 15 d. Atostogų metu kiekvienas iš tėvų turi teisę išvykti iš Lietuvos su nepilnamečiais vaikais, apie tai iš anksto informuojant kitą tėvą/motiną;

11. Esant prieštaravimų tarp šios tvarkos punktais nustatytų bendravimo sąlygų, pirmenybė teikiama 3-7 p., po jos – 8-10 p. nustatytai tvarkai;

12. Apie aplinkybes, dėl kurių numatytas vieno iš tėvų ir vaikų bendravimas aukščiau nustatytais atvejais taptų neįmanomas, šalys nedelsiant informuoja viena kitą raštu ( el. paštu, sms žinute ir pan.). Tokios aplinkybės gali būti vaikų liga, artimojo mirtis, iš anksto suplanuotos atostogos, komandiruotės ir panašiai;

13. Vaikų gimtadieniai švenčiami tėvų sutarimu, pirmenybę teikiant vaikams pasirinkti vietą ir laiką šventei;

14. Visi kiti klausimai, kylantys dėl bendravimo tvarkos su vaikais, turi būti sprendžiami tėvų bendradarbiavimo ir vaikų interesų prioriteto principais.

Priteisti iš ATS1 materialinį išlaikymą vaikams N. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. V., gim. (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis po 250 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos - 2025 m. rugpjūčio 18 d. - iki vaikų pilnametystės, šią sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Nustatyti, kad išlaikymą vaikams uzufrukto teise valdo jų motina IES1.

Padalinti sutuoktinių santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą, t. y. priteisti atsakovui butą su rūsiu R-44, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovei 24 600 Eur piniginę kompensaciją; priteisti ieškovei automobilį „Seat Altea“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini) , o atsakovui 800 Eur piniginę kompensaciją; priteisti atsakovui iš ieškovės 1 375 Eur piniginę kompensaciją už atsakovo 2024 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymu N. Š. sumokėtą buto kainos dalį; atlikus tarpusavio užskaitymus galutinai priteisti iš atsakovo ieškovei 20 425 Eur piniginę kompensaciją už jam priteisto turto vertę.

Civilinė bylą dalyje pagal ieškinio reikalavimus dėl automobilio „Peugeot Boxer“ padalinimo ir dėl prievolių N. Š. vykdymo nutraukti.

Paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, jog sutuoktiniai pripažįsta, kad netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo nuo 2024 m. lapkričio mėn., kai ieškovė su vaikais išsikraustė gyventi atskirai, t. y. žymiai ilgiau nei metus laiko, be to, ieškovė pripažįsta nuo 2025 m. gegužės mėn. gyvenanti su kitu partneriu - sugyventiniu, o per proceso byloje laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio mėn. Šalys taikytis nebandė ir net nepageidavo. Teismas sprendė, kad sutuoktinių taikymas negalimas, jų santuoka pripažįstama iširusia ir taikiai nesusitarus - nutrauktina CK 3.60 – 3.62 straipsnių tvarka.

Teismas šalių argumentus dėl kito sutuoktinio kalto tarpusavio elgesio šeimoje vertino kaip lygiareikšmius, nenusveriančius priešingos pusės argumentų, nepagrindžiančius kurio nors iš sutuoktinių kaltės ir tik patvirtinančius skirtingą jų požiūrį į šeimą bei nesugebėjimą rasti bendro problemų sprendimo.

Teismas byloje nustatė, kad sutuoktinių santykiai buvo blogi ilgą laiką, sutuoktiniai pripažino, jog gimus vaikams po kurio laiko tarp jų prasidėjo pykčiai, jie apsigyveno atskiruose kambariuose, po to jie 2024 m. balandžio mėn. be rezultatų užbaigė mediacijos procesą, o ieškovė su vaikais išsikraustė gyventi atskirai 2024 m. lapkričio mėn., t. y. dar daugiau nei po pusės metų. Teismas darė išvadą, kad toks ryšių su sutuoktiniu, su kuriuo galutinai nepavyko susitaikyti, nutraukimas negali būti laikomas nei šeimos, nei sutuoktinio palikimu ir nesudaro pagrindo kaltei konstatuoti.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai dėl ieškovės išsikraustymo jam netikėtinumo, nes staiga buvę geri ir artimi santykiai jai tapo nereikalingi, sunkiai suprantami, kadangi mediacija dėl santuokos nutraukimo įvyko dar 2024 m. balandžio mėn.

Teismas sprendė, kad jokių ieškovės neištikimybę patvirtinančių įrodymų ieškovas nepateikė, o jo manymo argumentai (jog žmona važiavo poilsiauti į užsienį, ten lankėsi pasilinksminimo įstaigose, kur vartojo alkoholį, buvo kitų vyrų) yra nekonkretūs ir niekuo nepagrįsti, jais remiantis daromos prielaidos aiškiai tendencingos ir neįrodytos, be to, kelionės vyko 2025 m. pavasarį, t. y. jau santuokai iširus ir sutuoktiniams apsigyvenus atskirai, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Taip pat teismas nurodė, kad jokių įrodymų, jog dar gyvendama su atsakovu ieškovė būtų kažkaip bandžiusi „ieškoti kitų vyrų“, kaip teigia atsakovas (per pažinčių programėles, vykdama į susitikimus, bet kokia forma palaikiusi romantiškus santykius ir kt.), nėra. Todėl ieškovės raštus teismas vertino kaip patvirtinimą, jog šeimoje ji nebuvo laiminga, kas neabejotinai prisidėjo prie santuokos iširimo, tačiau negali būti pagrindu pripažinti kaltus veiksmus CK 3.60 straipsnio 2 dalies, 3 dalies prasme.

Teismas ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo pripažino neįrodyta dar ir dėl to, jog jokių įrodymų, kad ieškovė būtų palaikiusi kokius nors santykius su dabartiniu sugyventiniu iki 2025 m. gegužės mėn., nėra ir neįrodinėjama, todėl jos apsigyvenimas su nauju partneriu, formaliai nenutraukus santuokos, negali būti laikomas nei neištikimybe, nei kaltę patvirtinančia aplinkybe.

Esmine šalių santuokos iširimo priežastimi teismas laikė ne kažkurios vienos iš šalių kaltę, o išsiskyrusius požiūrius į bendrą gyvenimą ir atsiradusių problemų sprendimą, negalėjimą (ar net nenorėjimą) šiuos požiūrius suderinti tarpusavio sutarimu. Teismas sprendė, jog abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti bei remti vienas kitą, būti lojaliam, dėl ko bendras šalių gyvenimas santuokoje tapo neįmanomas, atitinkamai santuoka iširo dėl abipusės kaltės ir neturtinė žala nei vienam sutuoktiniui negali būti priteisiama.

Teismui nustačius, kad sutuoktiniams apsigyvenus atskirai vaikai liko su motina (t. y. gyvena su ja nuo gimimo iki dabar) ir jokių ginčų dėl to (tik dėl bendravimo tvarkos) nebuvo, teismas konstatavo įrodytu, kad vaikų ryšys su ieškove yra aiškiai stipresnis, nei su atsakovu. Todėl nustatant vaikų gyvenamąją vietą teismas pagrindiniu kriterijumi laikė vaikų ryšį su tėvais, o ne su gyvenamosios vietos sąlygomis, nes būtent asmeninis ryšys yra lemiamas vaikams (juo labiau – mažamečiams, kurie nuo tėvų visiškai priklausomi) ir šalių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su motina (ieškove).

Teismas taip pat nustatė, kad šalims gyvenant atskirai bendravimo tvarka 50/50 modeliu niekada nebuvo taikoma, abu vaikai yra mažamečiai (dar nelanko mokyklos), ir vaikų motina tam prieštarauja (kas tokią tvarką nustačius aiškiai padidintų tėvų konfliktų riziką ir įtakotų vaikų emocinę būklę). Teismas kritiškai vertino atsakovo poziciją dėl 50/50 bendravimo modelio, nes tai labiau atspindi ne tik atsakovo siekį maksimaliai būti su vaikais, o bekompromisę poziciją iš principo, labiau rūpinantis savo, o ne vaikų interesais.

Teismas sutiko su Tarnybos atstovės išvados posėdyje argumentais, jog ištyrus visus įrodymus tvarka 50/50 šioje byloje laikytina neatitinkančia vaikų interesų. Be to, tokios tvarkos nustatymas (nepriklausomai nuo to, ar keleto dienų, ar savaitės, ar kitokiais laikotarpiais) iš esmės kaitaliotų ne tik vaikų (kas svarbiausia), bet ir abiejų tėvų įprastą gyvenimo būdą. Todėl teismas pripažino atsakovo siūlomą bendravimo su vaikais tvarką netinkama - neatitinkančia susiklosčiusios praktikos, vaikų interesų, su esminiais trūkumais ir didinančia konfliktinių situacijų riziką.

Ieškovės siūlomą bendravimo tvarką teismas laikė iš esmės atitinkančia bylos faktines aplinkybes, todėl nustatė bendravimo tvarka ieškovės pasiūlymo pagrindu, tačiau atitinkamai ją pakoregavus.

Teismas konstatavo, jog pakanka išlaikymą priteisti po 250 Eur/mėn. išmokomis kiekvienam vaikui, sudarant atsakovui galimybę (kai nėra jokių abejonių, jog jis tai ir darys) dar apie 100 Eur/mėn. sumas kiekvienam vaikui skirti savo nuožiūra.

Teismas nurodė, kad nėra ginčo, jog atsakovo buto pardavėjai paskutinė 2 700 Eur įmoka sumokėta 2024 m. gruodžio 30 d. šalims gyvenant atskirai iš jo vieno lėšų, todėl jam iš ieškovės priteistina pusės šios įmokos dydžio – 1 350 Eur kompensacija.

Nesant ginčo dėl automobilio „Seat Altea“ vertės (apie 1600 Eur), automobilis priteisiamas ieškovei, kuri juo iki šiol naudojasi, o atsakovui iš jos priteisiama pusės vertės - 800 Eur kompensacija. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų dėl to, jog ieškovės sesuo davė 2 000 Eur automobilio įsigijimui.

Sutuoktiniams susitarus, kad 2020 m. spalio 5 d. pirkimo sutartimi abiejų sutuoktinių vardu įgytas butas (duomenys neskelbtini), nutraukiant santuoką padalinamas lygiomis dalimis, teismas butą priteisė atsakovui, o ieškovei iš jo priteisė pusę vertės (22 600 Eur kompensaciją.

Reikalavimo padalinti automobilį „Peugeot Boxer“ ieškovei atsisakius ir šalims nurodžius, kad jis seniai parduotas, šioje dalyje teismas bylą nutraukė. Dėl analogiškų motyvų teismas nutraukė ir byla dalyje dėl prievolių N. Š. vykdymo, nes atsakovo pateiktas mokėjimo dokumentas patvirtina, jog ši prievolė yra pilnai įvykdyta, ką pripažino ieškovė.

Atsakovas ATS1 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą dalyje dėl santuokos nutraukimo ir priimti naują sprendimą - nutraukti santuoką dėl ieškovės IES1 kaltės; taip pat dalyje dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir nustatyti apelianto ir nepilnamečių vaikų pateiktą bendravimo tvarką. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas skubotai, neatskleidus bylos esmės ir pažeidžiant rungimosi principą. Akcentuotina, kad ieškovė santuoką prašė nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pripažindama savo kaltę, todėl teismas spręsdamas priešieškinio reikalavimus, turėjo analizuoti ir vertinti visas bylos aplinkybes, nes sprendimo grįsti prielaidomis negalima.

Teismas nutraukdamas santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turėjo vertinti tai, kad ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima spręsti, jog apeliantas santuokos metu elgėsi netinkamai ir apelianto elgesys ar jo priimami sprendimai turėjo įtakos santuokos nutraukimui.

Ieškovė buvo nelojali jam, gyvendama santuokoje, nesiekė santuokos išsaugoti, nebemylėjo apelianto, svajojo apie kitus vyrus, siekė su jais santykių, ko pasėkoje, dar net nenutraukus santuokos jau apsigyveno su kitu vyru, t. y. apelianto draugu.

Nesutiktina su teismo motyvais, kad šalys, inicijavusios mediaciją dar 2024 m. balandį, iš esmės jau buvo priėmusios sprendimą dėl santuokos nutraukimo, todėl tolimesnis šalių elgesys, anot teismo, neturėtų būti vertinamas. Šiame procese nei viena bylos šalis neprašė nustatyti, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. Manytina, kad ši aplinkybė patvirtina, jog nei viena iš bylos šalių mediacijos pabaigos nesiejo su santuokos nutraukimu, todėl ir buvo tęsiamas tolimesnis bendras gyvenimas, bendro ūkio vedimas, iki kol ieškovė galutinai nusprendė santykius tęsti ne su apeliantu, o su kitu vyru.

Teismas neanalizavo su kuo konkrečiai ieškovė leido laiką užsienyje, t. y. nesiekė išsiaiškinti, ar ieškovė užsienyje laiką leido su dabartiniu sugyventiniu ar su kitu asmeniu; neanalizavo ir tikrųjų apelianto ir ieškovės tarpusavio santykių, nesiaiškino ar tuo metu bent viena bylos šalis dar dėjo pastangas santuokos išsaugojimui.

Teismas turėjo vertinti liudytojo K. P. parodymus, nes neištikimybės faktas gali būti įrodinėjamas ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir paaiškinimais, įskaitant ir liudytojų parodymus.

Iš teismo sprendimo lieka nežinoma kokiais motyvais ir įrodymais remiantis buvo nustatyta, jog ieškovės užrašai neperžengė svajonių ribos. Taip pat lieka nesuprantama, kaip svajonės (apeliantas mano, kad tai ne svajonės, o faktai) apie kitą vyrą, meilę, sužadėtuves, atitinka lojalumo principą ir santuokos tikslus.

Be to, tai, kad ieškovės elgesio negalima laikyti tinkamu sutuoktinės elgesiu, patvirtina ir tai, kad ieškovė siekia žeminti atsakovą. Šias aplinkybes patvirtina ieškovės rašytos žinutės, kuriuose atsakovas vadinamas „mėšlu“, „šeimos galva ale“, tikslu pažeminti atsakovą ne tik kaip vyrą, bet ir kaip vaikų tėvą. Pati ieškovė pripažįsta žinutėmis, kad turi kitą vyrą ir atsisako nurodyti nuo kada. Tokie ieškovės veiksmai patvirtina, jog ieškovė ne tik santuokos metu susirado naują meilę ir su kitu vyru susižadėjo, paliko atsakovą, bet ir atsakovo atžvilgiu naudoja psichologinį smurtą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių net nevertino.

Šiuo atveju teismas įrodymus vertino atsietai ir sprendimą grindė tik ieškovės nurodytais pamąstymais, kadangi ieškovė byloje nepateikė nei vieno įrodymo, kuris leistų spręsti apie tai, kad apeliantas pažeidė sutuoktinio pareigas, buvo nelojalus ar nesiekė išsaugoti santuokos. Teismas neanalizavo šalių santykių iki pradėjimo gyventi skyriumi.

Teismas turėjo nustatyti ne datą nuo kada ieškovė pradėjo gyventi su dabartiniu sugyventiniu, o datą, kada ieškovė pradėjo su juo bendrauti, susitikinėti, tačiau šios aplinkybės nebuvo analizuojamos. Galiausiai priežastys lėmusios santuokos nutrūkimą, buvo pateiktos, kaip prielaidos, kurias iškėlė pats teismas, bet ne šalys. Prielaida apie išsiskyrusius šalių požiūrius į šeimą, yra nesuprantama. Teismas nustatydamas ir apelianto kaltę dėl santuokos nutraukimo, tuomet turėjo nurodyti motyvus, kuriais remiantis buvo prieita prie išvados, jog jo požiūris į šeimą, į šeimos vertybes pakito, taip pat turėjo nustatyti ir tai, kad apeliantas negebėjo savo požiūrio derinti prie ieškovės požiūrio ir taip spręsti kylančių problemų. Tačiau tokių parodymų šalys neteikė, todėl šioje dalyje teismo sprendimas turėtų būti vertinamas, kaip nepagrįstas.

Apeliantas vaikų gyvenime dalyvauja intensyviai nuo vaikų gimimo, su jais leidžia ne tik laisvą laiką, savaitgalius, bet ir rūpinasi vaikais jų ligos atveju. Apelianto ir vaikų ryšys nepertraukiamas. Vaikų savijautą leidžiant laiką su apeliantu atspindi ir teismui pateikta gausybė fotonuotraukų. Vien tai, kad ieškovė nusprendė palikti bendrus šeimos namus ir pradėti drausti apeliantui daugiau leisti laiko su vaikais, t. y. tiek, kiek apeliantas įprastai praleisdavo laiko su vaikais, nesudaro pagrindo teigti, kad bendravimo tvarka 50:50 negali būti nustatoma, nes iki teismo sprendimo ji nebuvo taikoma.

Teismo motyvai iš esmės įtvirtina diskriminaciją dėl lyties, nes teismas sprendžia, kad vaikų motina vaikams yra svarbiausias asmuo, nepaisant to, kad vaikai dar negeba išreikšti savo nuomonės. Taip pat teismo motyvai atskleidžia ne tik teismo šališkumą, bet ir rungimosi principo pažeidimą, pažeidžia pareigą remiantis teisės aktais priimant sprendimą, motyvuoti teismo sprendimą. Galiausiai teismas tokių motyvų pagrindu paneigia ir šalių, kaip tėvų, lygiateisiškumo principą. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė vaikus pagimdė, nesudaro pagrindo apelianto atskirti nuo vaikų ir riboti jo bendravimo galimybes su vaikais.

Teismas, nustatydamas bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais, pažeidė vaikų interesus, bendravimo tvarką nustatė ignoruodamas vaikų ir tėvo itin artimą tarpusavio ryšį, taip pat nevertino aplinkybės, jog dėl tokios bendravimo tvarkos vaikai išgyvena didelį stresą ir nerimą, vaikų atsiskyrimas nuo tėvo baigiasi ašaromis, nes vaikai nori būti su apeliantu ir būti savo namuose, kuriuose ir augo.

Tarnybos Išvadoje labai aiškiai nurodyta, kad Tarnyba neprieštarautų šalių nepilnamečių vaikų interesams nustatyta 50:50 procentų laiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu/motina tvarka. 2026 m. sausio 28 d. vykusio posėdžio metu Tarnyba savo išvadą žodžiu patikslino, tačiau Tarnyba nurodė, kad bendravimo modelis „50:50“ negali būti taikomas tik tokiu atveju, jei nebūtų priteisiamas išlaikymas vaikams.

Taikius bendravimo modelį „50:50“, vaikai galėtų visapusiškai ir nuosekliai bendrauti tiek su apeliantu, tiek ir su ieškove, būtų užtikrinti vaikų interesai, būtų sukuriamas pastovumas, nuoseklumas ir vaikai patirtų ženkliai mažiau streso ir įtampos, atitinkamai ir bylos šalys turėtų mažesnį kiekį kontaktų, todėl būtų užkirstas kelias ir galimiems konfliktams.

Byloje nėra duomenų, jog apelianto bendravimas su vaikais kenktų vaikų interesams, tokių duomenų neteikiant bei nenurodant ir ieškovei, atsižvelgus į tai, kad tiek apeliantas, tiek ir ieškovė gyvena tame pačiame mieste, netoli vienas kito, vaikai lanko ugdymo įstaigą, kuri patogiai pasiekiama abiem iš šalių, taip pat įvertinus tai, kad šalių vaikai turi glaudžius ir artimus ryšius su abiem tėvais, įvertinus tai, kad apeliantas intensyviai dalyvavo ir dalyvauja vaikų gyvenime, geba jais visapusiškai pasirūpinti, spręstina, kad maksimalus bendravimas idealiąja sąvokos prasme – vaikų praleidimas po 50 procentų laiko su kiekvienu iš tėvų, t. y. šalių vaikų gyvenimas po savaitę su kiekvienu jiems yra stabilumo garantas – jausti kiekvieno tėvo meilę bei dėmesį, bei rūpestį. Tokia bendravimo tvarka, užtikrintų tinkamą vaikų emocinę savijautą ir net eliminuotų pačių tėvų galimybes manipuliuoti situacijomis perduodant vaiką vienas kitam.

Ieškovė IES1 atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytais motyvais:

Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs bylos aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatavo, jog esmine šalių santuokos iširimo priežastimi yra ne kažkurios vienos iš šalių konkreti ir esminė kaltė, o išsiskyrę požiūriai į bendrą gyvenimą ir atsiradusių problemų sprendimą, negalėjimas (ar net nenorėjimas) šiuos požiūrius suderinti tarpusavio sutarimu.

CK 3.61 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu. Atsakovui nesutinkant nutraukti santuoką bendru sutuoktinių sutikimu, ieškovė prašė nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nurodydama, kad santuokos iširimą sąlygoja abiejų sutuoktinių skirtingas požiūris į abipusius santykius, tarpusavio bendravimą.

Ieškovė 2024 m. lapkričio 20 d. su vaikais išsikraustė gyventi kitur, nes gimus vaikams nebuvo atsakovo pagalbos juos auginti, liko viena, šalys vienas nuo kito atitolo, pradėjo nesutarti, pyktis, ėmė gyventi kiekvienas atskirus gyvenimus, todėl ieškovei teko išsikraustyti iš šalių gyvenamosios vietos, nes atsakovas atsisakė kraustytis.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad užbaigus mediacijos procesą, šalys ir toliau vedė bendrą ūkį, gyveno kartu, yra visiškai nepagrįsti.

Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas skundžiamame sprendime nenurodė motyvų, kurių pagrindu sprendžia, jog bendravimo modelis „50:50“ pakenktų vaikams ar neatitiktų jų interesų, yra visiškai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviais įvertinęs bylos aplinkybes, visiškai pagrįstai pripažino atsakovo siūlomą bendravimo su vaikais tvarką 50/50 netinkama - neatitinkančia susiklosčiusios praktikos, vaikų interesų, su esminiais trūkumais (dėl išlaikymo, kt.) ir didinančią konfliktinių situacijų riziką. Pažymėtina ir tai, kad abu vaikai yra mažamečiai (dar nelanko mokyklos), niekada pagal atsakovo prašomą tvarką negyveno. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką iš esmės įtvirtino tarp šalių susiklosčiusią nuo gyvenimo skyriumi, įprastą bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Kelmės rajono savivaldybės administracijos Teisės ir personalo skyriuje sudaryta santuoka tarp E. Š. (po santuokos sudarymo – V.) ir ATS1 , santuokos įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Šalims santuokos metu gimė vaikai – N. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. V., gim. (duomenys neskelbtini).

Valstybės įmonės Regitra duomenimis, IES1 vardu registruota transporto priemonė Seat (E) Altea, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ATS1 ir IES1 vardu įregistruota bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė į butą su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2020 m. spalio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį.

Iš 2024 m. balandžio 17 d. pažymos dėl mediacijos atlikimo matyti, kad laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio 8 d. iki 2024 m. balandžio 17 d. tarp ginčo šalių atlikta neteisminė mediacija; mediacijos rezultatas – mediacija pasibaigė nesudarius taikos sutarties, šalys nesusitarė dėl klausimų išsprendimo.

Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad šalys kalba dėl bendravimo su vaikais, dėl vaikų priežiūros, dėl buto pardavimo, dėl ieškovės bendravimo su kitu vyru.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo

Ieškovė ieškiniu prašė santuoką tarp šalių nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o atsakovas pateiktu priešieškiniu – dėl ieškovės kaltės, priteisiant jam iš ieškovės 5 000 Eur neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalys netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo nuo 2024 m. lapkričio mėn., mediacijos procesas dėl santuokos nutraukimo vyko dar 2024 m. balandžio mėn., kuris nesibaigė susitaikymu, o bylos nagrinėjimo laikotarpiu sutuoktiniai nebandė ir net nepageidavo taikytis, darė išvadą, jog yra pagrindas santuoką tarp šalių pripažinti iširusia ir nutrauktina CK 3.60 – 3.62 straipsnių tvarka. Teismas netenkino atsakovo priešieškinio reikalavimo santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės skundžiamą sprendimą motyvuojant tuo, kad sutuoktiniai pripažino, jog gimus vaikams po kurio laiko tarp jų prasidėjo pykčiai, jie apsigyveno atskiruose kambariuose, kas rodo abipusę kaltę, taip pat po mediacijos pabaigos situacijos šalys taikiai neišsprendė, ieškovė su vaikais išsikraustė gyventi atskirai 2024 m. lapkričio mėn.; atsakovo teiginiai apie ieškovės neištikimybę (jog žmona važiavo poilsiauti į užsienį, ten lankėsi pasilinksminimo įstaigose, kur vartojo alkoholį, buvo kitų vyrų) laikytini nepagrįstais, nes kelionės vyko 2025 m. pavasarį, t. y. jau santuokai faktiškai iširus ir sutuoktiniams apsigyvenus atskirai, be to, ieškovės ranka rašyti raštai apie tam tikras aplinkybes vertintini kaip svajonės/fantazijos ir neperžengia būtent svajonių ribų (nesvarstomi naujos meilės paieškos planai, neaptariami konkretūs veiksmai ar asmenys ir pan.). Teismas sprendė, jog jokių įrodymų, kad dar gyvendama su atsakovu ieškovė būtų kažkaip bandžiusi „ieškoti kitų vyrų“ ar palaikiusi kokius nors santykius su dabartiniu sugyventiniu anksčiau nei 2025 m. gegužės mėn., nėra, todėl ieškovės apsigyvenimas su nauju partneriu, formaliai nenutraukus santuokos, negali būti laikomas nei neištikimybe, nei kaltę patvirtinančia aplinkybe. Teismas konstatavo, jog faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo skirtingas abiejų sutuoktinių požiūris į šeimą, bendrą gyvenimą, gyvenimo būdą bei šeimos narių teises ir pareigas, taip pat negalėjimas ar nenorėjimas dėti pakankamai pastangų atsiradusioms problemoms spręsti, ieškoti kompromisų, derintis vienas prie kito.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria dėl santuokos nutraukimo nustatyta abiejų sutuoktinių kaltė. Teigia, kad ieškovė santuoką prašė nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pripažindama savo kaltę ir ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima spręsti, jog apeliantas taip pat yra kaltas dėl santuokos nutraukimo. Apeliantas akcentuoja, kad ieškovė buvo nelojali, negerbė apelianto, nesirūpino šeima, nes siekė ne šeimos interesų patenkinimo, bet išimtinai savo poreikių tenkinimo, gyvendama santuokoje, siekė ir svajojo, kūrė ateities planus su kitu vyru, ieškojo naujų santykių. Be to, nei viena iš bylos šalių mediacijos pabaigos nesiejo su santuokos nutraukimu, nes šalys toliau gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinės aplinkybės, kad šiame procese nei viena bylos šalis neprašė nustatyti, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi; neanalizavo su kuo konkrečiai ieškovė leido laiką užsienyje, t. y. nesiekė išsiaiškinti, ar ieškovė užsienyje laiką leido su dabartiniu sugyventiniu ar su kitu asmeniu; neanalizavo ir tikrųjų apelianto ir ieškovės tarpusavio santykių, nesiaiškino ar tuo metu bent viena bylos šalis dar dėjo pastangas santuokos išsaugojimui; nevertino liudytojo parodymų; netinkamai vertino ieškovės užrašus; nevertino, kad ieškovė siekia žeminti atsakovą, turi kitą vyrą, atsakovo atžvilgiu naudoja psichologinį smurtą; nebuvo įvertinta tai, kad ieškovė nesiekė ir nenorėjo išsaugoti šeimos, nemylėjo apelianto, sugriovė jo viltis turėti darnią šeimą, santuokoje kūrė planus apie savo naują gyvenimą, apie naują meilę, rašė, kad būdama santuokoje susižadėjo su kitu vyru; teismas turėjo nurodyti motyvus, kuriais remiantis buvo prieita prie išvados, jog atsakovo požiūris į šeimą, į šeimos vertybes pakito, taip pat turėjo nustatyti ir tai, kad jis negebėjo savo požiūrio derinti prie ieškovės požiūrio ir taip spręsti kylančių problemų.

Santuokos nutraukimo sąlygos reglamentuojamos CK 3.60 straipsnio nuostatose, pagal kurias sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, kai ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (1 dalis); teismas pripažįsta sutuoktinį kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (2 dalis); preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jei, inter alia, jis yra neištikimas (3 dalis). CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors, pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktas; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018). Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pritaria išsamiai motyvuotam pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad santuokos iširimą lėmė ne vieno iš sutuoktinių konkretus elgesys, bet ilgą laiką besiklostę šalių tarpusavio santykių sunkumai, skirtingas požiūris į šeimą, bendrą gyvenimą ir tarpusavio pareigas, taip pat abiejų sutuoktinių nesugebėjimas ar nenoras spręsti kilusių problemų, ieškoti kompromisų ir derinti tarpusavio poreikių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažinti nepagrįsta.

Iš šalių paaiškinimų byloje nustatyta, jog šalių tarpusavio santykiai pradėjo blogėti gimus vaikams, tarp sutuoktinių kilo nesutarimai, jie pradėjo gyventi atskiruose kambariuose, konfliktavo, o nuo 2024 m. lapkričio mėn. faktiškai nebetvarkė bendro ūkio ir negyveno santuokinio gyvenimo. Nors šalys skirtingai vertina jų tarpusavio konfliktų priežastis ir kiekvieno iš jų elgesį, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad santuokos iširimą lėmė išimtinai ieškovės veiksmai ar esminis jos, kaip sutuoktinės, pareigų pažeidimas ar neištikimybė (CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės sprendimas su vaikais išsikraustyti gyventi atskirai nuo 2024 m. lapkričio mėn. buvo jau anksčiau susiklosčiusių sutuoktinių santykių pasekmė, o aplinkybė, kad šalys po mediacijos pabaigos (2024 m. balandžio mėn.) tam tikrą laiką (iki 2024 m. lapkričio mėn.) ir toliau gyveno kartu, savaime nepatvirtina, kad atsakovas ar ieškovė realiai dėjo pakankamas pastangas santuokai išsaugoti.

Apelianto nurodomos aplinkybės dėl ieškovės galimo ne lojalumo, jos elgesio užsienio kelionių metu, santykių su kitu vyru bei jos asmeniniuose užrašuose išdėstytų minčių taip pat nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, kad santuoka iširo būtent dėl ieškovės kaltės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad nurodytos ieškovės kelionės vyko jau po faktinio šalių santuokinio gyvenimo nutrūkimo (po 2024 m. lapkričio mėn.), o byloje nėra objektyvių duomenų apie ieškovės neištikimybę ar santykius su kitu asmeniu tuo metu, kai šalys dar faktiškai gyveno kaip sutuoktiniai (iki 2024 m. lapkričio mėn.). Vien ieškovės užrašuose išreikštos mintys, svajonės ar ateities planai („2023 m. surado savo likimo antrą pusę, savo sielos žmogų, yra beprotiškai įsimylėję ir laimingi“, „sutiko savo gyvenimo meilę“, „pradėjo savo verslą, uždirba nuo 4000 Eur į mėnesį“, įsikraustė į naujus nuosavus namus su dideliais langais, gavo raudoną „Audi“ ir t.t.), nesant konkrečių juos patvirtinančių veiksmų ir objektyvių įrodymų, savaime neįrodo esminio sutuoktinės pareigų pažeidimo ir negali būti vertinamos kaip lemiama santuokos iširimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ieškovės užrašų vertinimo. Apeliantas akcentuoja ieškovės užrašuose nurodytą kitą vyrą, meilę, sužadėtuves ir ateities planus, tačiau vien tokių įvykių aprašymas užrašuose byloje nėra objektyviai įrodytas realiai įvykusiais, t. y. byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių užrašuose nurodytų aplinkybių realumą, konkrečius ieškovės veiksmus ar jų įgyvendinimą. Todėl šie užrašai vertintini kaip pačios ieškovės mintys, tačiau, nesant ją patvirtinančių kitų įrodymų, savaime nėra pagrindo pripažinti nei ieškovės neištikimybės, nei kitokio esminio sutuoktinės pareigų pažeidimo.

Vertinant apelianto argumentą, kad ieškovė pripažino savo kaltę dėl santuokos iširimo ieškiniu reikšdama reikalavimą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat savaime nepatvirtina išimtinai ieškovės kaltės. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovui nesutinkant nutraukti santuoką bendru sutuoktinių sutikimu, ji kreipėsi į teismą su reikalavimu nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nurodydama, kad santuokos iširimą sąlygoja abiejų sutuoktinių skirtingas požiūris į abipusius santykius, tarpusavio bendravimą. Taigi sutuoktiniams nesutinkant nutraukti santuoką bendru sutarimu (CK 3.51 straipsnis), taip pat neatitinkant santuokos nutraukimo sąlygų pagal CK 3.55 straipsnį, vienas iš sutuoktinių gali kreiptis į teismą CK 3.60-3.61 straipsnių pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju ieškovės pozicija dėl santuokos nutraukimo pagrindo negali būti aiškinama kaip vienašalis pripažinimas, kad santuoka iširo išimtinai dėl jos kaltės.

Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginys, kad ieškovė pati pripažino savo kaltę ir todėl turėjo būti nustatyta išimtinė jos kaltė dėl santuokos iširimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo nustatoma ne vien pagal jo procesinę poziciją, tačiau įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymų visumą, sprendžiant, ar konkretus sutuoktinis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir ar dėl tokio pažeidimo bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Apeliantas taip pat remiasi liudytojo K. P. parodymais. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad liudytojas teigė, jog jo ir šalių šeimos draugavo, tačiau jis nežinojo, nuo kada šalys gyvena atskirai. Jam žinoma, kad 2025 m. gegužės mėn. ieškovė kartu su jo tuometine žmona buvo Italijoje ir vyko į Vokietiją, o jo žmonos siųstose nuotraukose matėsi vyrų, tačiau liudytojas patvirtino, kad ieškovės dabartinio partnerio tarp jų nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu šie liudytojo parodymai nepatvirtina, kad ieškovė kelionių metu palaikė romantinius santykius su kitu vyru ar, kad ieškovė buvo neištikima atsakovui tuo metu, kai šalys dar gyveno santuokinį gyvenimą. Pirmosios instancijos teismas minėto liudytojo parodymus vertino kaip nekonkrečius ir apeliacinės instancijos teismas tokiam vertinimui pritaria.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai ir neanalizavo šalių santykių iki gyvenimo skyrium pradžios. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl šalių tarpusavio santykių nesutarimų pradžios, kurie prasidėjo iš esmės po vaikų gimimo, gyvenimo atskiruose kambariuose, mediacijos proceso, vėlesnio ieškovės išsikėlimo gyventi kitur, taip pat teismas vertino šalių argumentus dėl galimos ieškovės neištikimybės ir santykių su kitu asmeniu. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino šalių tarpusavio santykius ir elgesį tiek atskirai, tiek bendrame kontekste. Aplinkybė, jog apeliantas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, byloje esančius įrodymus vertina kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas, savaime nesudaro pagrindo manyti, jog dėl to pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir (ar) neteisingą sprendimą.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo su kuo konkrečiai ieškovė leido laiką užsienyje, t. y. apelianto vertinimu, teismas turėjo siekti išsiaiškinti, ar ieškovė užsienyje laiką leido su dabartiniu sugyventiniu ar su kitu asmeniu. Minėta, jog byloje nustatyta, kad ieškovė su vaikais išsikėlė iš bendros gyvenamosios vietos 2024 m. lapkričio mėn., o apelianto nurodomos ieškovės kelionės vyko 2025 m. pavasarį. Be to, liudytojas LUD1 parodė, kad jo buvusios žmonos siųstose nuotraukose matėsi vyrų, bet tai nebuvo ieškovės dabartinis draugas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės kelionės, bendravimas su kitais asmenimis, apsigyvenimas su kitu asmeniu po to, kai šalys jau nebevedė bendro ūkio ir gyveno atskirai, neleidžia daryti išvados, jog būtent toks jos elgesys lėmė santuokos iširimą.

Be kita ko, apeliantas nurodo, kad netinkamą ieškovės elgesį patvirtina jos atsakovo atžvilgiu rašytos žinutės, kuriose atsakovas vadinamas žeminančiais žodžiais, taip pat ieškovės nurodymai, kad ji turi kitą vyrą, ir atsisakymas nurodyti, nuo kada tokie santykiai yra prasidėję. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad tokio pobūdžio ieškovės pasisakymai gali būti vertinami kaip patvirtinantys šalių konfliktinius santykius ir netinkamą bendravimą bei nepagarbą. Tačiau pavienių žinučių turinys, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė dar šalims gyvenant kartu buvo neištikima ar kad jos elgesys sudarė esminį sutuoktinės pareigų pažeidimą, dėl kurio iširo santuoka.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl santuokos iširimo priežasčių, apeliantas nurodo, kad teismas turėjo nustatyti ir motyvuoti, jog atsakovo požiūris į šeimą ir šeimos vertybes pakito, taip pat kad jis nesugebėjo savo požiūrio derinti prie ieškovės požiūrio ir spręsti kylančių problemų. Šiuo aspektu ieškovė pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad gimus vaikams ji iš atsakovo nesulaukė pakankamos pagalbos ir palaikymo, nurodė, kad, vaikams ir jai sergant, atsakovas vykdavo sportuoti, buitimi daugiausia rūpinosi ji viena, atsakovas slėpdavo savo pinigus, su ja bendraudavo pakeltu tonu. Ieškovės teigimu, šalys atitolo viena nuo kitos, pradėjo nesutarti ir pyktis, todėl ilgainiui ėmė gyventi atskirus gyvenimus. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir paties atsakovo paaiškinimai, jog šalys gyveno skirtinguose kambariuose, pykosi, o jo požiūriu žmona buvo atsakinga už vaikus, tuo tarpu jis išlaikė šeimą. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalių nesutarimai ir skirtingas požiūris į šeimos gyvenimą, vaikų priežiūrą, buitinių ir kitų šeimos pareigų pasidalijimą bei tarpusavio bendravimą susiformavo ilgainiui ir iš esmės nebuvo susijęs su kurio nors vieno iš sutuoktinių elgesiu ar konkrečiu jo požiūrio į šeimą pasikeitimu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apelianto reikalavimas atskirai nustatyti, kada ir kaip pakito būtent jo požiūris į šeimą, nėra reikšmingas sprendžiant dėl bendros santuokos iširimo priežasties ir abiejų sutuoktinių kaltės. Kaip minėta, bylos aplinkybės patvirtina, jog šalys skirtingai suvokė tarpusavio pareigas, kartu esant nesutarimams bei atsiribojimui, ko pasėkoje, tai sudaro pagrindą išvadai, kad abu sutuoktiniai negebėjo tinkamai spręsti kilusių nesutarimų ir derinti savo interesų taip, kad būtų išsaugotas bendras šeimos gyvenimas.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad ieškovė savo veiksmais vienašališkai ir iš esmės pažeidė sutuoktinės pareigas taip, kad būtent dėl šių veiksmų tapo neįmanomas tolesnis bendras sutuoktinių gyvenimas. Teismas, visapusiškai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, kad faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo skirtingas abiejų sutuoktinių požiūris į šeimą, bendrą gyvenimą, gyvenimo būdą bei šeimos narių teises ir pareigas, taip pat negalėjimas ar nenorėjimas dėti pakankamai pastangų atsiradusioms problemoms spręsti, ieškoti kompromisų, derintis vienas prie kito. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad santuokos iširimą lėmė ne vienos iš šalių veiksmai, bet abiejų sutuoktinių elgesys ir jų tarpusavio santykių pobūdis. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis ir atitinka CK 3.61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavus, kad, šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas (CK 3.70 straipsnio 2 dalis).

Dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo

CK 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.170 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su motina (ieškove) ir patvirtino konkrečią tėvo (atsakovo) bendravimo tvarką su vaikais.

Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino byloje pateiktus įrodymus, tarp jų šalių paaiškinimus, Tarnybos išvadą ir pateiktus duomenis, ir kt., atskleidžiančius tėvų ir vaikų ryšį, kiekvieno iš tėvų užimtumą, jų galimybes pristatyti vaikus į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, gyvenamąsias aplinkas ir vietas.

Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria nustatyta skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarka. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino jo glaudų ir nenutrūkstamą ryšį su vaikais, jo aktyvų dalyvavimą vaikų gyvenime nuo jų gimimo, taip pat nepagrįstai atmetė jo siūlomą 50:50 bendravimo modelį. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į vaikų emocinę būklę ir jų patiriamą stresą atsiskiriant nuo tėvo, nepagrįstai sureikšmino vaikų ryšį su motina bei tokiu būdu, apelianto vertinimu, paneigė tėvų lygiateisiškumo principą. Apeliantas prašo nustatyti sekančią jo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką:

Apeliantas bendrauja su vaikais kiekvienų metų lyginėmis savaitėmis, pasiimant juos iš ugdymo įstaigos pirmadienį po ugdymo ir/ar kitų užsiėmimų, o kai ugdymas nevyksta iš ieškovės gyvenamosios vietos iki 17 val. ir pristato vaikus į jų ugdymo įstaigą kitą pirmadienį iki ugdymo laiko pradžios, o ugdymui nevykstant į ieškovės gyvenamąją vietą nuo 9 val. iki 10 val.

Ieškovė bendrauja su vaikais kiekvienų metų nelyginėmis savaitėmis, pasiimant juos iš ugdymo įstaigos pirmadienį po ugdymo ir/ar kitų užsiėmimų, o kai ugdymas nevyksta iš apelianto gyvenamosios vietos iki 17 val. ir pristato vaikus į jų ugdymo įstaigą kitą pirmadienį iki ugdymo laiko pradžios, o ugdymui nevykstant į apelianto gyvenamąją vietą nuo 9 val. iki 10 val.

Kiekvienų metų Motinos ir Tėvo dieną vaikai praleidžia atitinkamai su tėvu (apeliantu) ir motina (ieškove). Jeigu Motinos diena sutampa su apelianto matymosi su vaikais savaitgaliu, apeliantas pristato vaikus į jų gyvenamąją vietą šventinę dieną 11:00 val. Jeigu tėvo diena sutampa su ieškovės bendravimo su vaikais savaitgaliu, ieškovė pristato vaikus į apelianto gyvenamąją vietą šventinę dieną 11:00 val.

Apeliantas per Šv. Kūčias ir Kalėdas poriniais metais bendrauja su vaikais tokia tvarka: jeigu tai ne jo buvimo su vaikais savaitė pasiimdamas vaikus iš ieškovės gruodžio 24 d. nuo 11.00 val. ir parveždamas iki 26 d. 12.00 val. į ieškovės gyvenamąją vietą. Neporiniais metais vaikai Šv. Kūčias ir Kalėdas švenčia su ieškove ir jeigu tai ne jos buvimo su vaikais savaitė pasiimdama vaikus gruodžio 24 d. nuo 11.00 val. ir parveždama iki 26 d. 12.00 val. Kiekvienais metais, gruodžio 26 d., iki 12 val. vaikai nuvežami pas tą iš tėvų, pas kurį vaikai privalo būti pagal nustatytą įprastą vaikų buvimo tvarką, nurodytą 1-2 punktuose.

Apeliantas per Šv. Velykas neporiniais metais bendrauja su vaikais tokia tvarka: jeigu tai ne jo buvimo su vaikais savaitė, pasiimdamas vaikus Šv. Velykų dienos išvakarėse nuo 17 val., ir parveždamas iki antros Šv. Velykų dienos 17 val. Poriniais metais vaikai Šv. Velykas praleidžia su ieškove ir jeigu tai ne jos buvimo su vaikais savaitė pasiimdama vaikus Šv. Velykų dienos išvakarėse nuo 17 val., ir parveždama iki antros Šv. Velykų dienos 17 val. Kiekvienais metais iki antros Šv. Velykų dienos 17 val. vaikai nuvežami pas tą iš tėvų, pas kurį vaikai privalo būti pagal nustatytą įprastą vaikų buvimo tvarką, nurodytą 1-2 punktuose.

Visas kitas Valstybines šventes ir nedarbo dienas, vaikai švenčia su tuo iš tėvų, pas kurį jie turi būti pagal šioje sutartyje įvardintą bendravimo su vaikais tvarką.

Kiekvienas iš tėvų vaikų vasaros atostogų metu turi teisę bendrauti su vaikais dvi savaites, vienu kartu nepertraukiamai, šalių iš anksto ne mažiau kaip prieš mėnesį suderintu laiku savo nuožiūra pasirinktoje vietoje, vienas kitam pranešant iš anksto apie bendravimą su vaikais, ne mažiau kaip prieš dvi savaites telefonu SMS žinute arba el. paštu. Pasibaigus atostogoms, toliau taikoma 1-2 punktuose numatyta bendravimo tvarka.

Kiekvienas iš tėvų vaikų pavasario, rudens, žiemos atostogų metu turi teisę bendrauti su vaikais pusę atostogų laiko. Poriniais metais, pusę vaikų pavasario, rudens, žiemos apeliantas bendrauja su vaikais pirmąją atostogų dalį, pasiimdamas vaikus iš jų buvimo vietos, jei tai ne apelianto bendravimo su vaikais savaitė. Antrąją atostogų dalį vaikai praleidžia su ieškove, kuri vaikus pasiima iš apelianto gyvenamosios vietos sutartu laiku. Neporiniais metais, pirmąją pusę vaikų pavasario, rudens, žiemos ieškovė bendrauja su vaikais, pasiimdama vaikus iš jų buvimo vietos, jei tai ne ieškovės bendravimo su vaikais savaitė. Antrąją atostogų dalį vaikai praleidžia su apeliantu, kuris vaikus pasiima iš ieškovės gyvenamosios vietos sutartu laiku. Pasibaigus atostogoms, toliau taikoma 1-2 punktuose numatyta bendravimo tvarka.

Vaikų gimtadieniai švenčiami kartu su tėvais, pirmenybė teikiama vaikams pasirinkti vietą ir laiką šventei.

Apie aplinkybes, dėl kurių numatytas vieno iš tėvų ir vaikų bendravimas aukščiau nustatytais atvejais taptų neįmanomas, šalys informuoja viena kitą nedelsiant (el. paštu, sms žinute ir pan.). Tokios aplinkybės gali būti vaikų liga, artimojo mirtis, iš anksto suplanuotos atostogos, komandiruotės ir panašiai.

Visi kiti klausimai kylantys dėl bendravimo tvarkos su vaikais, turi būti sprendžiami bendradarbiavimo principo pagrindu.

Ieškovė su šiais atsakovo argumentais nesutinka, nurodydama, kad abu šalių vaikai yra mažamečiai (dar nelanko mokyklos), niekada pagal atsakovo prašomą 50:50 bendravimo modelį negyveno ir tokios bendravimo tvarkos šalys netaikė, be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką iš esmės įtvirtino tarp šalių susiklosčiusią įprastą bendravimo tvarką nuo šalių gyvenimo skyriumi pradžios.

Pažymima, kad apelianto prašomas nustatyti bendravimo su vaikais modelis, pritaikant vadinamąjį „50:50 procentų laiko“ modelį, gali būti taikomas, tačiau bet kokiu atveju turi būti vertinama ir atsižvelgiama į konkretų atvejį ir jo aplinkybių visumą, kas taip pat akcentuojama ir teismų praktikoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, išaiškino, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas; tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-404-969/2021, 19 punktas).

Byloje nustatyta, kad šalims pradėjus gyventi atskirai (nuo 2024 m. lapkričio mėn.) vaikai liko gyventi su motina, su kuria gyvena nuo gimimo iki šiol. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad šalims gyvenant atskirai 50:50 bendravimo modelis nebuvo taikomas, o abu vaikai yra mažamečiai, dar nelankantys mokyklos. Šios aplinkybės reikšmingos vertinant, ar būtent atsakovo siūlomas bendravimo modelis konkrečiu atveju atitiktų vaikų interesus. Tai, kad 50:50 modelis iki šiol nebuvo taikomas, savaime nereiškia, kad toks modelis apskritai negalimas, tačiau ši aplinkybė kartu su vaikų amžiumi, susiklosčiusia jų gyvenimo ir bendravimo tvarka bei tarp tėvų išlikusiais nesutarimais turi būti įvertinta sprendžiant dėl tokios tvarkos tinkamumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nepilnamečiai vaikai yra pakankamai mažo amžiaus (6 metų ir 4 metų), dėl ko svarbią reikšmę turi ne tik ryšio su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų išlaikymas bei puoselėjimas, tačiau kartu ir stabilios namų aplinkos turėjimas. Todėl teismas, nustatydamas skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi rasti balansą tarp dviejų vaiko interesų – turėti stabilią namų aplinką ir maksimaliai bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, balansą labiausiai nagrinėjamu atveju atitinka būtent ieškovės pasiūlyta (ir pirmosios instancijos teismo nustatyta) nepilnamečių vaikų bendravimo su atsakovu tvarka. Tokia tvarka yra aiški, konkreti, įgyvendinant šią tvarką vaikams suformuojama atitinkama rutina, pagrįsta žinojimu, jog nustatytomis dienomis juos pasiims atsakovas ir grąžins į jų stabilią namų aplinką pas ieškovę (ar kitą tėvų sutartą vietą). Tuo tarpu atsakovas tokiu būdu turės galimybę su vaikais praleisti kiekvienos savaitės antradienio ir ketvirtadienio vakarus nuo 17.00 val. iki 20.00 val. bei kas antrą savaitgalį, t. y. lyginės savaitės savaitgalius, dėl ko bus realizuojama tiek atsakovo bendravimo teisė su vaikais bei tarpusavio ryšio kūrimas ir išlaikymas, tiek ir užtikrinami nepilnamečių vaikų interesai bei teisė bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (atsakovu). Pastebėtina ir tai, kad tokia aiški bei konkreti, pagrįsta rutina tvarka šiuo metu atitiktų geriausiai nepilnamečių vaikų interesus ir dėl to, kad tokia tvarka nusistovėjusi nuo tada, kai ieškovė su vaikais išsikėlė iš bendros gyvenamosios vietos 2024 m. lapkričio mėn.

Apeliacinio skundo argumentai grindžiami ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas stipresnį vaikų ryšį su motina, iš esmės diskriminavo atsakovą dėl lyties ir paneigė tėvų lygiateisiškumo principą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas vaikų gyvenamąją vietą su motina nustatė įvertinęs konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, tai, kad vaikai nuo gimimo gyvena su motina ir šalims apsigyvenus atskirai liko jos priežiūroje. Teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, kad vaikai yra nuo gimimo glaudžiai susiję su motina ir su ja nuolat gyvena, negali būti vertinama kaip diskriminacija dėl lyties ar tėvų lygiateisiškumo principo pažeidimas.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo siūlomą bendravimo su vaikais tvarką, atsižvelgia į Tarnybos išvadoje bei teismo posėdžio metu Tarnybos atstovės pateiktą vertinimą. Tarnyba nurodė, kad vaikai yra pakankamai nedidelio amžiaus, todėl jų interesus labiausiai atitiktų ne tokia bendravimo tvarka, kai vaikai su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų būna lyginėmis/nelyginėmis savaitėmis, o trumpesni nepertraukiamo laiko laikotarpiai. Nors Tarnyba neprieštaravo 50:50 bendravimo tvarkos modeliui su skyrium gyvenančiu tėvu/motina, tačiau vertino, kad toks bendravimas turi būti padalintas trumpesniais laikotarpiais. Nagrinėjamu atveju apelianto prašoma nustatyti bendravimo tvarka neatitinka tokio Tarnybos pateikto vertinimo, nes pagal atsakovo siūlomą tvarką atsakovas bendrauja su vaikais kiekvienų metų lyginėmis savaitėmis, o ieškovė – kiekvienų metų nelyginėmis savaitėmis.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad tiek pagal įstatymą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką teismas nustato tik skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016 35 punktą). Todėl apelianto pateikta prašoma nustatyti bendravimo su vaikais tvarka yra ydinga ir tuo aspektu, kad apeliantas prašo nustatyti vaikų bendravimo tvarką ne tik su atsakovu, bet ir su ieškove, su kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta (CK 3.170 straipsnis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus ir įvertinusi apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, šiuo atveju neturi pagrindo abejoti, kad ginčo šalių vaikų interesus ir susiklosčiusią teismų praktiką labiau atitinka pirmosios instancijos teismo nustatyta, o ne apelianto prašoma nustatyti skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarka.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, esant poreikiui (pavyzdžiui, nustačius, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarka dėl kokių nors priežasčių neatitinka vaikų interesų), tėvai bendru sutarimu gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaikais tvarką, o esant nesutarimui, kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bendravimo tvarkos pakeitimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021). Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir pasikeitus aplinkybėms dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes, susijusias su santuokos nutraukimo pagrindu ir bendravimo tvarkos su šalių nepilnamečiais vaikais nustatymu. bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, teisėjų kolegiją pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas atmestas, o ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, dėl to bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos (tenkančios kiekvienai iš šalių) sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.