Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo, vieno iš tėvų bendravimo tvarkos nustatymo, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

Tauragės apylinkės teisme 2026 m. balandžio 10 d. gautas ieškovės IES1 ieškinys atsakovui ATS1 dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vieno iš tėvų bendravimo tvarkos nustatymo, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto padalinimo.

Teisme 2026 m. balandžio 23 d. gautas atsakovo atskirasis skundas, kuriuo prašė panaikinti 2026 m. balandžio 14 d. nutartį dėl nustatyto šalių vaikams laikino periodinio išlaikymo priteisimo iš ATS1, kaip nepagrįstą ir neteisėtą. Nurodė, kad teismas priėmė nagrinėti ieškinį pagal ieškovės reikalavimus dėl periodinio išlaikymo vaikams priteisimo ir bendravimo tvarkos nustatymo pažeisdamas teismingumo nuostatas. Atsakovo, ieškovės ir jų bendrų vaikų nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta pradedant procedūrą (pateikiant ieškinį) 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo Jungtinėje Karalystėje. To nepaneigia ir fiktyvios ieškovės ir bendrų vaikų gyvenamųjų vietų deklaracijos (duomenys neskelbtini), nes pagal atsakovo pateikiamus duomenis iš Jungtinės Karalystės Vaikų išlaikymo tarnybos, vaikų mokyklų, akivaizdu, jog visų proceso šalių interesų centras ir faktinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, o Jungtinėje Karalystėje.

Ieškovė 2026 m. gegužės 14 d. pateikė nuomonę dėl ieškinio teismingumo, kurioje mano, kad ieškinys teismingas (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui. Nurodė, kad nepilnamečių dukrų NEP1, NEP2 bei ieškovės IES1 deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini), kur rengiasi ateityje persikelti gyventi. Nepilnamečių dukrų pilietybė yra Lietuvos Respublikos, tautybė – (duomenys neskelbtini). Atsakovas ATS1 turi Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą, kas yra reikšminga aplinkybė, leidžianti ginti vaikų teises būtent per Lietuvos Respublikos teismus. Teismo procesas vyks lietuvių kalba, o priteisus išlaikymą, sprendimą bus labai lengva įvykdyti, nes skolininkas Lietuvoje turi realaus turto. Be to, pagal pateiktą į bylą 2023 m. birželio 5 d. Priedą Nr. 1 prie Teisinių paslaugų sutarties LJ-2023-06-0002, atsakovo ATS1 gyvenamoji vieta nurodyta adresu (duomenys neskelbtini), kas paneigia, jog pastarasis Lietuvos Respublikoje negyvena. Pagal CPK 30 straipsnio 4 dalį, ieškinys asmeniui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma arba, kuris neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, gali būti pareiškiamas pagal jo turto vietą. Šiuo atveju atsakovas turi nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, t. y. butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skunde teigiama, jog tiek apeliantė, tiek atsakovas yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Remiantis 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo 3 straipsnio a punkto vi papunkčio bei CPK 784 straipsnio 1 dalies nuostatomis, byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Taip pat nurodoma, jog Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SP-5391-439/2025, patvirtinta taikos sutartis, kuria yra nustatyta, kad nepilnamečių dukrų NEP1 ir NEP2 gyvenamoji vieta nustatoma su jų mama - IES1 pagal jos gyvenamąją vietą. Skunde teigiama, jog nepilnamečių dukrų bei ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje adresu (duomenys neskelbtini), kur rengiasi persikelti gyventi. Nepilnamečių dukrų pilietybė yra Lietuvos Respublikos, tautybė – (duomenys neskelbtini). Atsakovas ATS1 turi Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą, teismo procesas vyks lietuvių kalba, o priteisus išlaikymą, sprendimą bus labai lengva įvykdyti, nes skolininkas Lietuvoje turi realaus turto. Taip pat teigiama, jog pagal pateiktą į bylą Teisinių paslaugų sutartį LJ-2023-06-0002, ATS1 gyvenamoji vieta nurodyta adresu (duomenys neskelbtini), kas paneigia, jog atsakovas Lietuvos Respublikoje negyvena. Skunde teigiama, jog atsakovas savo gyvenamąją vietą formaliai išdeklaravo tik prasidėjus mediacijos procesui, kuris vyko nuo 2025 m. spalio 9 d. iki 2025 m. lapkričio 5 d., kas įrodo atsakovo nesąžiningumą, nors mediacijoje dalyvavo ir sutiko su mediacijos vykdymu Lietuvos Respublikoje, kaip ir su vaikų gyvenamosios vietos nustatymu. Esant šioms aplinkybėms, tikslinga ir toliau nagrinėti klausimą susijusį su vaikų išlaikymu, tėvo bendravimu su vaikais Lietuvos Respublikoje, atsakovas turi sudaręs teisinių paslaugų sutartį su teisininku Lietuvos Respublikoje ir teisme turi atstovą.

Dėl turto, esančio Lietuvoje, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto padalinimo perdavimo nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams, skunde pasisakoma, jog CPK 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Todėl ieškovė pasirenka teikti ieškinį pagal atsakovo turto buvimo vietą. Atsakovas turi butą (duomenys neskelbtini), dėl ko byla teisminga Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmams.

Byloje egzistuoja tarptautinis elementas, nes visos proceso šalys faktiškai jau ilgą laiką negyvena Lietuvos Respublikoje. Laikinas išlaikymas NEP1 ir NEP2 jau yra teikiamas Didžiojoje Britanijoje pagal šios valstybės teisės aktų reikalavimus. Iš bylos medžiagos matosi, jog ieškovė ir atsakovas Jungtinėje Karalystėje susilaukė bendrų vaikų. Ieškovė savo ieškinyje nurodo, jog nuo 2011 metų ieškovė ir atsakovas gyveno Jungtinėje Karalystėje, ten jie abu turi darbus. Atsakovas turi savo verslą ir nuo 2011 metų niekada nebuvo grįžęs gyventi ar dirbti į Lietuvos Respubliką ilgesniam nei mėnesio laikotarpiui. Atsakovas išvykimą į Jungtinę Karalystę yra deklaravęs iki ieškinio šioje byloje pateikimo teismui dienos. Mediacijos metu jisai nurodė mediatorei, jog jis, ieškovė ir vaikai nuolat gyvena Didžiojoje Britanijoje, todėl byla dėl išlaikymo ir bendravimo tvarkos bei mediacijos procesas šiuo klausimu negalimas Lietuvos Respublikoje. Kodėl ieškovei buvo išduota mediacijos pažyma, jis nežino.

Atsakovui paskutinė žinoma ieškovės ir vaikų faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Jungtinė Karalystė. NEP1 ir NEP2 Jungtinėje Karalystėje yra nuo pat gimimo, ten lanko ugdymo įstaigas. Atsakovo žiniomis, nei atsakovas, nei bendri šalių vaikai, nei pati ieškovė negyvena Lietuvoje ir pagrindinė bei vienintelė jų gyvenamoji vieta yra Jungtinė Karalystė. Atsakovas pagal Jungtinės Karalystės teisės aktų reikalavimus teikia mergaitėms periodinį išlaikymą. Atsakovas mano, jog atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką analogiškose bylose (2024 m. balandžio 29 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-103-916/2024) ieškinys dėl išlaikymo priteisimo bei dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo yra nenagrinėtinas Lietuvos Respublikoje.

Ieškovė ieškinyje taip pat reiškia reikalavimą pripažinti bendrąja daline nuosavybe įgytą butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat prašo iš atsakovo priteisti ieškovės naudai už pastarajam liekantį nekilnojamąjį turtą bei už gautas pajamas pardavus butą, viso sumoje 95 983 Eur kompensaciją. Kadangi skundžiamoje nutartyje ankstesni ieškinio reikalavimai pripažinti neteismingais Lietuvos Respublikos teismams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pagal CPK 31 straipsnio 1 dalį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo, teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turto buvimo vieta yra Kauno mieste, ieškinys šioje dalyje pagrįstai perduotas nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktai, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektas šiuo atveju yra Tauragės apylinkės teismo 2026 m. birželio 4 d. nutarties, kuria ieškovės ieškinys dalyse dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo, vieno iš tėvų bendravimo tvarkos nustatymo, turto, esančio Sakartvele, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto padalinimo paliktas nenagrinėtas, o dalyje dėl turto, esančio Lietuvoje, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto padalinimo perduotas nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu CPK 782 straipsnio pagrindu ir tarptautinio teismingumo taisyklių

Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu, t. y. kiekvienu atveju teismas, iškeldamas bylą, turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 13 punktas). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas). Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 17 punktas; 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022, 18 punktas).

Teismas, spręsdamas bylos iškėlimo klausimą, turi pasitikrinti jurisdikciją kiekvienam šeimos byloje su tarptautiniu (užsienio) elementu keliamam reikalavimui atskirai. Net ir tuo atveju, jei teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą santuokos nutraukimo byloje, tai nereiškia, kad jis automatiškai turi jurisdikciją ir sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir (ar) išlaikymo klausimą, t. y. teismas gali turėti jurisdikciją spręsti tik vieną iš pareikštų reikalavimų, kelis iš pareikštų reikalavimų, visus reikalavimus arba nė vieno iš jų, todėl kiekvienoje byloje jis privalo įvertinti aplinkybes, lemiančias teisės akto, reglamentuojančio jurisdikcijos nustatymo taisykles kiekvienam pareikštam reikalavimui atskirai, pasirinkimą. Tais atvejais, kai teismas, gavęs sutuoktinių prašymą dėl santuokos nutraukimo ar vieno iš sutuoktinių ieškinį dėl santuokos nutraukimo, nustato, kad byla galbūt turi tarptautinį (užsienio) elementą (pavyzdžiui, vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, vienas iš sutuoktinių yra užsienio valstybės pilietis ir pan.) ir šeimoje yra nepilnamečių vaikų, turi patikrinti, ar iš šalių ar vienos iš jų pateiktų duomenų galima nustatyti, kur yra nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, kokia jų pilietybė. Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėse narėse, taikomas ES teisinis reguliavimas. Jei sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo jurisdikciją, tada teismas turi aiškintis, ar susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. Hagos konvencijos narė – jei ne, ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose. Jei sprendžiamam klausimui negali būti taikomas nei ES teisinis reguliavimas, nei 1996 m. Hagos konvencija ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties atitinkamiems klausimams reguliuoti, tokiu atveju bus taikomos nacionalinės teismingumo taisyklės. CPK 785 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos teismų išimtinio teismingumo taisykle tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose lex fori (teismo vietos teisė) gali būti taikoma tik tais atvejais, kai jurisdikcijos neįmanoma nustatyti nė pagal vieną ES ar kitą tarptautinės teisės aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės taikymo sprendžiant jurisdikcijos nustatymo klausimą šeimos bylose apžvalga Nr. AC-43-1. Teismų praktika. 2015, 43, p. 632–713; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų, reglamentuojančių taikytinos teisės nustatymo taisykles šeimos bylose, apžvalga).

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės ieškinį dalyse dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo priteisimo, vieno iš tėvų bendravimo tvarkos nustatymo, turto, esančio Sakartvele, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto padalinimo paliko nenagrinėtą. Teismas konstatavo, kad šalys ir jų nepilnametės dukros gyvena Jungtinėje Karalystėje, todėl ieškinio reikalavimai, susiję su nepilnamečiais vaikais yra teismingi Jungtinės Karalystės teismams vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencija ir 2007 m. Hagos konvencija. Klausimai dėl nekilnojamojo turto, esančio Sakartvele, teismingi Sakartvelo teismams, o reikalavimus, susijusius su Kaune esančiu nekilnojamuoju turtu perdavė nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams.

Ieškovė atskiruoju skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka teigdama, kad nepilnamečių dukrų ir ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, kur rengiasi persikelti gyventi. Nepilnamečių dukrų NEP1 ir NEP2 pilietybė yra Lietuvos Respublikos, tautybė – (duomenys neskelbtini). Atsakovas turi Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą, teismo procesas vyks lietuvių kalba, o priteisus išlaikymą, sprendimą bus labai lengva įvykdyti, nes skolininkas Lietuvoje turi realaus turto. Todėl ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams ir bendravimo tvarkos nustatymo turi būti nagrinėjami Lietuvos teismuose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą (Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a ir c punktai): kai atsakovas aiškiai sutiko su jurisdikcija arba įsitraukė į klausimo nagrinėjimą iš esmės, pasitaikius pirmai galimybei neprieštaraudamas jurisdikcijos pasirinkimui (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies b punktas); jeigu vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje su sąlyga, kad atsakovas kartu su vaiku gyveno toje valstybėje arba turėjo joje gyvenamąją vietą ir ten vaiką išlaikė (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies d punktas); jeigu šalys sudarė rašytinį susitarimą dėl jurisdikcijos, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies e punktas); arba kai sprendimą priėmė institucija, kompetentinga asmens civilinės būklės arba tėvų valdžios nustatymo klausimais, nebent jurisdikcija buvo grindžiama vien vienos iš šalių pilietybe (Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio c ir d punktai; Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nuo 2026 m. sausio 15 d., NEP1 nuo 2013 m. rugsėjo 26 d., NEP2 nuo 2026 m. sausio 15 d., atsakovo deklaruotas išvykimas į Jungtinę Karalystę nuo 2025 m. spalio 27 d. Ugdymo įstaigų pažymos patvirtina, kad šalių nepilnametės dukros lanko mokyklas Jungtinėje Karalystėje – NEP2 lanko (duomenys neskelbtini) pradinę mokyklą nuo 2024 m. birželio 10 d., NEP1 lanko (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą nuo 2024 m. rugsėjo 3 d. Mokymo įstaiga 2026 m. balandžio 21 d. pažymoje nurodė, kad NEP1 gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). Šį adresą nurodė ir NEP2 ugdymo įstaiga. Taip pat pateikti duomenys iš Vaikų išlaikymo tarnybos Jungtinėje Karalystėje, iš kurių nustatyta, kad atsakovas pagal Jungtinės Karalystės teisės aktų reikalavimus teikia nepilnamečiams vaikams NEP1 ir NEP2 šios tarnybos paskaičiuotą periodinį išlaikymą (123,80 GBP kas mėnesį).

Nors ieškovė su nepilnametėmis dukromis 2026 m. sausio 15 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo metu ginčo šalys su nepilnamečiais vaikais nuolatinai gyvena Jungtinėje Karalystėje. Šią aplinkybę patvirtina ne tik aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės, tačiau ir proceso šalių rašytiniai paaiškinimai, t. y. ieškovė pati nurodo, kad ateityje ketina persikelti gyventi į Lietuvą, taigi, kol kas Lietuvoje dar negyvena, o atsakovas nurodo, kad visi darbai, verslai, reikalai ir kitas gyvenimas yra susijęs su Jungtine Karalyste, kurioje visi nuolat gyvena, dukros lanko mokyklas. Be to, nepilnametė NEP2 gimė Jungtinėje Karalystėje, ką patvirtina byloje esantis (duomenys neskelbtini) gimimo įrašas. Ieškovės pateiktoje 2016 m. paskolos sutartyje ir atsiskaitomosios sąskaitos sutartyje atsakovo ATS1 gyvenamoji vieta nurodyta taip pat Jungtinėje Karalystėje, kur atsakovas deklaravo išvykimą. Šie duomenys patvirtina, kad šalys jau ilgą laiką savo gyvenimą kuria ne Lietuvoje, turi ten pajamas, susilaukė vaikų, kurie lanko ugdymo įstaigas Jungtinėje Karalystėje, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės ir nepilnamečių vaikų nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas nėra esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kadangi remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnio 2 dalimi fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Gyvenamosios vietos svarba yra vienas iš kriterijų sprendžiant ginčo jurisdikciją. Šiuo gi atveju, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės, atsakovo ir nepilnamečių vaikų asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras yra Jungtinėje Karalystėje, todėl sprendžiant ieškinio dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams jurisdikcijos klausimą turi būti patikrinta, ar egzistuoja 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas siejamasis kriterijus.

2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta sprendimų dėl išlaikymo pripažinimo sąlyga ir kartu netiesioginė teismingumo taisyklė, pagal kurią vienoje susitariančiojoje valstybėje (kilmės valstybėje) priimtas sprendimas pripažįstamas ir vykdomas kitoje susitariančiojoje valstybėje, jeigu, pradedant procedūrą, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena ir išlaiko gyvenamąją vietą, kurioje yra asmens pirmoji (arba pagrindinė) gyvenamoji vieta, kurioje jis dirba (gauna darbo užmokestį) arba lanko mokyklą. Vien asmens buvimas aktualiu metu vienoje ar kitoje valstybėje nėra pakankamas pagrindas jo nuolatinei gyvenamajai vietai toje valstybėje nustatyti. Sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, reikšmingi tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs kriterijai. Svarbu ne tik turėti ryšių su konkrečia valstybe, t. y. gyventi joje, turėti šeimą, dirbti, bet lygiai tiek pat svarbus ir asmens apsisprendimas konkrečią valstybę laikyti savo nuolatine, pastovia gyvenamąja vieta, ketinimas joje pasilikti. Tai valstybė, su kuria asmuo turi tvirtesnį (artimesnį, ilgalaikį) subjektyvų ryšį negu su bet kuria kita valstybe, vieta, kurią asmuo laiko pagrindiniu savo interesų centru ir kuri skiriasi nuo vietos, į kurią laikinai pritraukia verslo, atostogų ar kiti reikalai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024).

Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą ir kasacinio teismo suformuotus įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus, nėra pagrindo pritarti apeliantės argumentui, kad ieškinio pareiškimo metu ieškovės ir nepilnamečių vaikų įprastinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenų visuma leidžia spręsti, kad jų įprastinė gyvenamoji vieta buvo ir iki šiol yra Jungtinėje Karalystėje, kurioje gyvena ir atsakovas. Atsižvelgiant į tai, nėra nei su atsakovo, nei su išlaikymo kreditoriaus (nepilnamečių vaikų) įprastine gyvenamąja vieta susijusio kriterijaus, kuris nagrinėjamą išlaikymo ginčą sietų su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija pagal pirmiau aptartas 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio nuostatas. Aplinkybės, kad ieškovė su vaikais deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje ar, kad teisinių paslaugų sutartyje atsakovo gyvenamosios vietos adresas nurodytas Kaune, nesudaro pagrindo išvadai, kad šalys realiai gyvena Lietuvoje ir nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant nagrinėjamos bylos tarptautinės jurisdikcijos klausimą.

Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo teisinius santykius remdamasis 2007 m. Hagos konvencija dėl reikalavimo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams teismingumo. Taip pat pagrįstai rėmėsi 1996 m. Hagos konvencija, spręsdamas klausimą dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais nustatymo teismingumo. Tiek nepilnamečių vaikų, tiek atsakovo faktinė ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiams vaikams ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, kadangi šie pareikšti reikalavimai yra teismingi Jungtinės Karalystės teismams.

Dėl dalies ieškinio reikalavimo perdavimo nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams

Ieškovė ieškinyje taip pat reiškia reikalavimą pripažinti bendrąja daline nuosavybe įgytą butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat prašo iš atsakovo ATS1 priteisti ieškovės naudai, už pastarajam liekantį nekilnojamąjį turtą bei už gautas pajamas pardavus butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), viso sumoje 95 983 Eur kompensaciją. Atskirajame skunde ieškovė nurodė pasirenkanti ieškinį šioje dalyje reikšti pagal CPK 30 straipsnio 4 dalį – pagal atsakovo turto buvimo vietą, kadangi atsakovas turi butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), todėl ieškinys, anot ieškovės, teismingas Tauragės apylinkės teismui.

Pirmosios instancijos teismas šią ieškovės reikalavimo dalį perdavė nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams, vadovaudamasis CPK 31 straipsnio 1 dalimi, t. y. pagal nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietą.

Pagal bendrojo teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą (CPK 29 straipsnis). Pagal išimtinio teismingumo taisyklę ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (CPK 31 straipsnio 1 dalis). Išimtinis teismingumas negali būti šalių susitarimu keičiamas (CPK 32 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendrojo ir išimtinio teritorinio teismingumo atribojimo klausimą, lemiamą reikšmę turi nagrinėjamo ginčo sąsaja su nekilnojamojo daikto teisiniu režimu. Bet kuriuo atveju, nustačius, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, ieškinys turi būti reiškiamas nekilnojamojo daikto ar jo pagrindinės dalies buvimo vietos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-1075/2020).

Įvertinęs ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikytinos CPK 31 straipsnio 1 dalies imperatyvios išimtinio teismingumo taisyklės, nustatančios, kad ieškovės ieškinio teismingumą sprendžia nekilnojamojo daikto, dėl kurio yra reiškiamas ieškinio reikalavimas buvimo vieta. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas (pripažinti bendrąja daline nuosavybe įgytą butą) yra kildinamas būtent iš nuosavybės teisinių santykių, t. y. ieškovės keliamas reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su daiktinėmis teisėmis į ginčo turtą (butą), o šios kategorijos ieškiniams taikytinos išimtinio teismingumo taisyklės (CPK 31 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas yra išimtinai teismingas nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui, t. y. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams, o ieškovė savo pasirinkimu negali pakeisti imperatyvios išimtinio teismingumo taisyklės.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą bei tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias teismingumo taisykles, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Šiuo atveju kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės IES1 atskirąjį skundą atmesti.

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2026 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.