Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Audriaus Cinino ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. S. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo B. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir B. S. paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme nuo 2026 m. kovo 28 d., 11.18 val., iki 2026 m. kovo 29 d., 10.33 val., (viena diena), išbūtas laikas, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, B. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones septynerius metus, šį terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymo paskyrimo dienos, t. y. nuo 2026 m. kovo 29 d. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsnio 5 dalimi, B. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, į valstybės biudžetą iš B. S. išieškant konfiskuotino turto – automobilio „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 6 440 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

B. S. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2026 m. kovo 28 d., apie 11.18 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį ,,BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,93 promilės etilo alkoholio koncentracija.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Apelianto vertinimu, jam paskirta bausmė nebuvo pakankamai individualizuota. Teismas pernelyg sureikšmino jo ankstesnius teistumus ir administracinius nusižengimus, tačiau nepakankamai įvertino jo socialinę padėtį, darbo veiklą, šeimines aplinkybes, pastangas gydytis nuo priklausomybės alkoholiui. Pasak apelianto, bausmė paskirta neatsižvelgiant į proporcingumo principą.

Teigia, kad jam paskirtas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra per ilgas. Apeliantas nurodo, kad dirba statybų srityje, vyksta į objektus, organizuoja darbus, todėl galimybė vairuoti jam yra būtina darbo veiklai atlikti, o kartu ir šeimos išlaikymui.

Taip pat skunde akcentuoja, kad automobilis ,,BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė buvo išieškota iš apelianto, nuosavybės teise priklauso UAB „J.“. Išieškota pinigų suma, apelianto vertinimu, jam yra itin didelė finansinė našta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistasis B. S. faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir savo kaltės neginčija. Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme bei nustatytu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – terminu, taip pat ir su baudžiamojo poveikio priemone – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimu. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-142/2012, 2K-492/2014, 2K-232-942/2018). Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, teismas atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu B. S. už nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, skirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinta vienu trečdaliu, ir skirta galutinė keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą – padarytas vienas nesunkus tyčinis baigtas nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nustatęs, jog nagrinėjamą veiką apeliantas padarė būdamas pripažintas kaltu padaręs tyčinius nusikaltimus, tarp jų už nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas pripažino B. S. recidyvistu, taip pat nustatė apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo teisingumo, pažymi, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.), pripažindamas asmenį recidyvistu, teismas turi motyvuoti tokį sprendimą ir išdėstyti jį nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-511/2026, 2K-86-511/2026).

Įvertinusi pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį recidyvistu ir tuo pačiu procesiniu sprendimu nustatydamas jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas, netinkamai taikė įstatymą – BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant sprendimą pripažinti minėtą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę B. S., atsižvelgė į kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis. Teismas įvertino, jog apeliantas yra darbingo amžiaus, dirbantis (b. l. 67–68), vedęs, turintis pastovią gyvenamąją vietą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis praeityje teistas, taip pat už analogiškos veikos padarymą, be to, yra teistas už dokumentų klastojimą, turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, smurtinius nusikaltimus, vairavimą neblaiviam (b. l. 71–83), baustas administracine tvarka (b. l. 140–142). Pažymėjęs, jog byloje nėra duomenų apie psichiatrinį ar priklausomybės ligų gydymą, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas vertino, kad nagrinėjamo įvykio aplinkybės bei asmenį charakterizuojantys duomenys sudaro pagrindą manyti, jog apeliantas turi ilgalaikių problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo ir savo elgesio, esant apsvaigus nuo alkoholio. Teismas atkreipė dėmesį ir į apelianto teisiamojo posėdžio metu nurodytą aplinkybę, jog metus laiko gydėsi priklausomybės ligų centre, šiuo metu taip pat nori gydytis turimą priklausomybę. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog apelianto padaryta tyčinė nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, asmenį charakterizuojančios aplinkybės rodo, jog jis linkęs ignoruoti visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, o ankstesni teisės pažeidimai leidžia teigti, jog yra rizika, kad nusikalstamas elgesys gali kartotis, sprendė, jog B. S. skirtina laisvės atėmimo bausmė. Su tokiu argumentavimu teisėjų kolegija sutinka. Nors skundžiamame nuosprendyje konstatuota B. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, naikintina, tačiau vien tik minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio apelianto pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jam skirtą bausmę, o nuteistojo padaryto nusikaltimo rūšis, pavojingumas iš esmės lieka tie patys. Paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis sumažinta vienu trečdaliu (paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra per griežta. Tokios išvados apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nepakeičia.

Priešingai, nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino apelianto visišką kaltės prisipažinimą, nuoširdų gailėjimąsi – byloje buvo pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, turėjusi įtakos nustatant nuteistajam skirtinos bausmės dydį. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, taikant sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat buvo įvertinta – nuteistajam taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Kaip pirmiau aptarta, teismas vertino ir apeliantą charakterizuojančius duomenis – tai, kad jis, kaip teigė, po ankstesnių įvykių gydėsi priklausomybės ligų centre, yra dirbantis. Nors apeliantas akcentuoja, kad išlaiko nepilnamečius vaikus, o vienam iš vaikų reikalinga speciali priežiūra, teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės egzistavo ir nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau tai pakankamos įtakos apeliantui neturėjo, todėl neigiamos pasekmės yra nulemtos paties nuteistojo neteisėto elgesio ir šiais argumentais švelninti paskirtos bausmės teisėjų kolegija pagrindo taip pat nenustato. Nors apeliantas pabrėžia, kad vairuodamas neblaivus jis nesukėlė eismo įvykio, teisėjų kolegija pažymi, jog vairuodamas būdamas neblaivus B. S. savo veiksmais sukėlė realų pavojų tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, o pasekmių buvo išvengta tik laimingo atsitiktinumo dėka, todėl švelninti paskirtos bausmės remiantis tokiais argumentais pagrindo nėra. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto teiginiais, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos ir bausmės vykdymas nuteistajam atidėtas.

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Iš bylos medžiagos matyti, kad B. S. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jam paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo. Taigi, baudžiamojoje byloje buvo nustatytas formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tačiau, kaip numatyta BK 75 straipsnio 4 dalyje, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023, 2K-203-976/2023). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, jog nėra pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, tinkamai įvertino bylos duomenų visumą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, B. S. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas penkiolika kartų, nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas šiuo nuosprendžiu, padarė esant neišnykusiam teistumui. Be to, kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo, nuteistajam praeityje buvo taikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, kuris buvo panaikintas ir nuteistasis pasiųstas atlikti neatliktą skirtos laisvės atėmimo bausmės dalį, jam ne kartą skirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, tačiau nuteistasis, jas atlikęs, vėl nusikalsdavo. Už analogiškas veikas – numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, iki nagrinėjamo nuosprendžio priėmimo apeliantas buvo teistas net tris kartus (2020 m. rugpjūčio 27 d., 2020 m. rugsėjo 1 d. bei 2024 m. vasario 12 d. nuosprendžiais), tačiau pakartotinai nusikalto. Pirmiau išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, itin neigiamai apibūdina nuteistąjį – kaip sistemingai pažeidžiantį teisės normų reikalavimus, bei paneigia pagrindą manyti, jog bausmės tikslai jam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Akivaizdu, kad dėl paskirtos bausmės nuteistasis patirs atitinkamų nepatogumų bei suvaržymų, tai turės įtakos ir nuteistojo šeimai, visgi pažymėtina, jog būdamas ne kartą teistas, atitinkamai, suvokdamas gresiančias pasekmes, apeliantas visgi pasirinko neteisėto elgesio modelį, todėl negali tikėtis išvengti įstatymo numatytos sankcijos.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

Apeliantas iš esmės neginčija jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis specialia teise bei turto konfiskavimo, tačiau teigia, jog uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra per ilgas, o išieškota pinigų suma jam yra itin didelė finansinė našta. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, su apelianto teiginiais dėl neteisingo nuosprendžio nesutinka.

Kaip reglamentuota BK 68 straipsnio 1 dalyje, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Už šio kodekso 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad B. S. kartu su bausme taikytina baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), pažymėjo, kad analizuojamu atveju, vairuodamas automobilį, kai jam nustatytas 1,93 promilės neblaivumas, nuteistasis grubiai pažeidė KET, elgėsi pavojingai. Skundžiamame nuosprendyje įvertino, kad B. S. vairavo transporto priemonę dienos metu Vilniaus mieste, kur eismo sąlygos yra intensyvios, darbo dieną, be to, įvykio vietoje buvo pašalinių žmonių, atsižvelgė į tai, kad apeliantas transporto priemonę vairavo, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, kadangi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. vasario 12 d. nuosprendžiu jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas, uždraudimas vairuoti transporto priemones septyneriems metams, be to, atsižvelgė ir į baustumus administracine tvarka už sistemingus nusižengimus – transporto priemonių vairavimą, neturint šios teisės. Atsižvelgdamas į visas minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas B. S. skyrė teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą maksimaliam terminui, t. y. septyneriems metams. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju tiek paskiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos terminą reikšmingos bylos aplinkybės buvo įvertintos, apeliacinės instancijos teismas su skundžiamo nuosprendžio argumentais sutinka. Nors, kaip nurodoma skunde, apeliantas dirba statybų srityje, vyksta į objektus, organizuoja darbus, todėl galimybė vairuoti jam yra reikalinga darbo veiklai atlikti, o kartu ir šeimos išlaikymui, tai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės ar jos termino teisingumo nepaneigia. Kaip matyti, apeliantui specialiosios teisės atėmimas maksimaliam terminui jau buvo skirtas ankstesniu nuosprendžiu, bet jis vėl nusikalto, todėl spręsti, kad bausmės tikslus galėtų padėti įgyvendinti švelnesnė (trupesnio termino) baudžiamojo poveikio priemonė, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad B. S. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį ,,BMW “, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) todėl nekyla abejonių, kad šis automobilis kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė pagal BK 72 straipsnį laikytinas konfiskuotinu turtu. Minėtas automobilis priklauso ne B. S., o UAB „J.“, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nustatydamas konfiskuotino turto vertę, byloje nesant specialisto atlikto konkrečios transporto priemonės įvertinimo, pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi VšĮ „Emprekis“ vidutinės transporto priemonės kainos Lietuvoje nustatymo aktu. Sprendimą išieškoti iš B. S. visą konfiskuotino turto vertę atitinkančią sumą pirmosios instancijos teismas priėmė įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nuteistasis vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,93 promilės neblaivumas, alkoholį vartojo visą naktį, taip pat ir prieš vairuodamas), taip pat ir tai, kad apelianto finansinė padėtis yra stabili, jis yra dirbantis, turintis atitinkamas pajamas. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio argumentus ir išvadas, vertina, jog apelianto teiginys apie paskirtą didelę finansinę naštą daryti išvados, jog teismo sprendimas yra neproporcingas, pagrindo nesudaro.

Baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad nuteistajam ankstesniais teismų nuosprendžiais buvo skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimas (išieškota automobilio „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 2 840 Eur (2020 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendis), išieškota automobilio „Mercedes Benz“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti suma – 9 070 Eur (2020 m. rugsėjo 1 d. nuosprendis), išieškota automobilio BMW , valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti suma – 12 882 Eur (2024 m. vasario 12 d. nuosprendis)), tačiau nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų tai nesustabdė, sprendžia, kad baudžiamojo poveikio priemonė – visos automobilio rinkos vertės išieškojimas, šiuo konkrečiu atveju padėtų įgyvendinti bausmės tikslus, tokios sumos išieškojimas nebūtų neproporcingas. Toks sprendimas yra pakankamai individualizuotas, nesuvaržys nuteistojo asmens teisių daugiau, negu yra būtina, priešingai, užtikrins teisingą viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyrą, taip pat užtikrins prevencinius tikslus ir paties nuteistojo atgrasymą nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų darymo.

Apibendrinus konstatuotina, jog apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai individualizuotos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių nepasitvirtino, tačiau pirmosios instancijos teismas suklydo, pripažindamas nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė Vilniaus apygardos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų. Pažymos duomenimis, valstybės naudai iš B. S. priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 116,67 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šiuo nuosprendžiu yra atmetamas. Nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, vertina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo principą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo dėl būtino gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis) nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo B. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. nuosprendį:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veikas padarė recidyvistas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš B. S. nepriteisti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.