Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, sekretoriaujant Aistei Bareikei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui S. G. (S. G.), jo atstovei advokatei Eglei Tamašauskaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. G. atstovės advokatės Eglės Tamašauskaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. birželio 26 d. nutarties, kuria netenkintas S. G. skundas ir paliktas nepakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau ir – Institucija) vyriausiojo tyrėjo Dano Morkūno 2025 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-30274-2025 administracinio nusižengimo byloje, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo D. Morkūno 2025 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-30274-2025 S. G. nubaustas už tai, kad jis 2025 m. lapkričio 23 d., apie 9.50 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę ,,Volkswagen Passat“, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,26 promilės girtumas. Tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus ir padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Jam paskirta 890 Eur bauda bei administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisė vairuoti transporto priemones) 15 mėnesių. Institucijos 2025 m. gruodžio 16 d. nutarimą S. G. apskundė Vilniaus regiono apylinkės teismui. Skundžiama Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. birželio 26 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto S. G. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo D. Morkūno 2025 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-30274-2025 administracinio nusižengimo byloje paliktas nepakeistas. Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį ar nutraukti administracinio nusižengimo teiseną.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skunde nurodoma, kad asmens administracinė atsakomybė negali būti grindžiama vien tik pareigūno subjektyviu vertinimu, o administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė turi būti įrodyta objektyviais, patikimais ir nuosekliais įrodymais, objektyviai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus įrodymų visumą. Byloje esantys duomenys, liudytojų parodymai ir paties administracinio nusižengimo protokolą surašiusio pareigūno M. G. (M. G.) parodymų prieštaringumas rodo, kad S. G. vairavimo faktas nėra įrodytas, o visi neaiškumai ir abejonės, kurie negali būti pašalinti, vadovaujantis in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, turėjo ir turi būti aiškinami S. G. naudai.

Skunde nurodoma, kad asmens kaltė administracinio nusižengimo bylose gali būti konstatuota tik tada, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-35-648/2021). Pagal ANK 422 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą, asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, kai administracinio nusižengimo bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad: 1) asmuo vairavo transporto priemonę; 2) vairuodamas transporto priemonę asmuo buvo neblaivus. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad S. G., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę ar kad buvo sustabdytas policijos pareigūno, vairuojantis automobilį. Vienintelis dokumentas, neva patvirtinantis šią aplinkybę, yra policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, kurio, kaip pažymima skunde, turinys yra melagingas ir neatitinka tikrovės ir negalėjo būti pagrindas traukti S. G. administracinėn atsakomybėn. 2025 m. lapkričio 23 d. tarnybinio pranešimo turinio neatitikimą tikrovei patvirtina iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Informacijos teikimo skyriaus gauti ir bylos medžiagoje esantys policijos pareigūnų vaizdo įrašymo priemonėmis 2025 m. lapkričio 23 d. užfiksuoti vaizdo įrašai. Iš šių vaizdo įrašų turinio akivaizdu, kad 2023 m. lapkričio 23 d. tarnybiniame pranešime yra užfiksuotos tikrovės neatitinkančios ir neteisėtą policininko elgesį pateisinančios aplinkybės, jog policijos pareigūnas neva sustabdė S. G., vairuojantį transporto priemonę būnant neblaiviam, nors akivaizdu, kad to nebuvo – nei viename vaizdo įraše nėra užfiksuota, kad S. G. vairuojamas automobilis būtų stabdomas, kad S. G. apskritai būtų vairavęs atitinkamą transporto priemonę, juolab būdamas neblaivus, ar kad S. G. būtų sustabdytas neblaivus prie transporto priemonės vairo. Be to, teisme duodamas parodymus pats pareigūnas nurodė, kad jis nesustabdė neva S. G. vairuojamo automobilio. Todėl melagingas ir akivaizdžiai tikrovės neatitinkantis 2025 m. lapkričio 23 d. tarnybinis pranešimas negali būti laikomas objektyviu ir patikimu įrodymu. Skunde pažymima, kad iš policijos pareigūno transporto priemonėje esančia kamera daryto vaizdo įrašo apskritai neįmanoma identifikuoti nei automobilio markės ir modelio, nei valstybinio numerio, nei vairuotojo asmens, atitinkamai ir to, ar automobiliu važiavo vienas ar keli asmenys. Todėl akivaizdu, kad bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad S. G. apskritai vairavo ar vairavo konkretų automobilį ,,Volkswagen Passat“ būdamas neblaivus. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šių gynybos nurodytų aplinkybių bei argumentų ir jų netyrė ir nevertino, taip pat konstatavo klaidingas aplinkybes, jog iš pareigūno tarnybinio automobilio kameros daryto vaizdo įrašo matyti konkreti S. G. vairuojama transporto priemonė, kuri policijos pareigūno buvo pastebėta judanti ir pareigūnas ją sekė.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi vien tik subjektyviais liudytojo – policijos pareigūno M. G. parodymais, kurie laikytini prieštaringais ir nepatikimais, bei neatitinkančiais kitų bylos medžiagoje esančių duomenų. Tai patvirtina vien ta aplinkybė, kad pareigūnas M. G. surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y. kad jis sustabdė automobilį, kurį neva vairavo S. G., kuriam buvo nustatytas neblaivumas. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos 2025 m. lapkričio 23 d. neblaivumo nustatymo akte pareigūnas M. G. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, t. y. kad jis nustatė S. G. neblaivumo požymius: neadekvačią elgseną, nerišlią kalbą, nekoordinuotus judesius, kai iš policijos pareigūno dėvimos kūno kameros užfiksuotų vaizdo įrašų matyti, kad S. G. kalba normaliai, elgiasi adekvačiai, jo judesiai nėra nekoordinuoti. Be to, aptariamame neblaivumo nustatymo akte nurodyta, kad policijos pareigūnas įvertino bendrą asmens būklę ir pažymėjo, jog S. G. negali eiti tiesia linija – pėda po pėdos, stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą (užsimerkęs ir atsimerkęs). Apklausiamas teismo posėdyje M. G. nurodė, kad jis šių asmens būklės įvertinimo testų neatlikinėjo, tokių testų atlikimas neužfiksuotas ir vaizdo įrašuose. Taip pat skunde paminima, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog policijos pareigūnas į neblaivumo nustatymo aktą nepagrįstai įrašė, kad alkoholis buvo vartojamas prieš 8 valandas, nors akivaizdu, jog pagal S. G. paaiškinimą net vėliausiai 23.00 valandą iš vakaro vartojus alkoholį iki policijos pareigūno atvykimo į privatų kiemą 9.50 valandos kitos dienos ryte praėjo daugiau nei 10 valandų. Tai nėra policijos pareigūno padarytos žmogiškos klaidos – tai yra tendencingas ir sąmoningai tyčinis duomenų ,,fabrikavimas“, idant pateisinti savo veiksmų neteisėtumą, įsiveržiant į privačią teritoriją, bei siekis, galimai turint kažkokių asmeninių interesų, nubausti konkretų asmenį už tai, ko jis iš tiesų nepadarė. Kita vertus, atsitiktinis panašaus automobilio radimas privačiame kieme ir subjektyvus pareigūno įsitikinimas, nesant objektyvių įrodymų, negali būti pagrindas traukti asmenį administracinėn atsakomybėn.

Taip pat skunde nurodoma, kad M. G. teismo posėdžio metu teikti parodymai neatitinka vaizdo įrašuose užfiksuotų vaizdų: 1. Pareigūno automobilis stovi prie sankryžos (o ne važiuoja, kaip kad teigė pareigūnas), kai tolėliau gatve sankryžą kerta ir pravažiuoja tamsus automobilis (skunde atkreiptas dėmesys, kad iš tokio atstumo nuo policijos automobilio, iš kurio buvo darytas vaizdo įrašas, identifikuoti nei spalvos, nei markės neįmanoma); 2. Automobilis jokio posūkio nerodo; 3. Vaizdo įraše nematyti, kad pravažiuojantis automobilis padidintų greitį; 4. Automobilis nedaro jokių įtartinų manevrų. Skunde atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio metu policijos pareigūnas negalėjo nurodyti nei kokiu greičiu važiavo tamsus automobilis, kurį jis vijosi, nei kokiu greičiu važiavo policijos pareigūno vairuojama transporto priemonė. Lygiai taip pat policijos pareigūnas M. G. negalėjo nurodyti, kokiu atstumu buvo tamsios spalvos automobilis, fiksuotas vaizdo įraše, nuo policijos pareigūno automobilio, spėliodamas, kad galbūt 50 ar 30 metrų, tačiau užtikrindamas, kad jis aiškiai matė vairuotojo, vairavusio tamsų automobilį, veidą bei aprangą ir atpažino, kad tai neva buvo būtent S. G.. Skunde nurodoma, kad, jeigu iš vaizdo įrašo, daryto pareigūno automobilyje įmontuota vaizdo kamera, neįmanoma identifikuoti pravažiuojančio automobilio markės, modelio bei kas apskritai važiuoja automobiliu, tai kyla labai didelės abejonės, kad pareigūnas M. G. per porą sekundžių ne tik pamatė pakankamai dideliu atstumu nuo policijos pareigūno automobilio pravažiuojančią transporto priemonę, bet ir aiškiai pamatė vairuojančio asmens veidą, jį sugebėjo įsiminti ir atpažinti. Iš policijos pareigūno transporto priemonėje sumontuotos vaizdo kameros atlikto vaizdo įrašo, transporto priemonė buvo dingusi iš pareigūno akiračio ir net nesimato, kur ji nuvažiavo. Akivaizdu, kad pakankamai plačia trajektorija filmuotame vaizdo įraše užfiksuotai transporto priemonei dingus iš kameros akiračio, ji, priešingai nei teigė liudytojas M. G., dingo ir iš policijos pareigūno akiračio ir policijos pareigūnas, būdamas pakankamai dideliu atstumu, negalėjo matyti, kur nuvažiavo automobilis ir kur nuėjo S. G.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnas važiavo keliu, kuris iš vairuotojo pusės (kairės pusės) yra apaugęs aukštomis, tankiomis eglėmis (apie 10 vienetų), kurios visiškai užstoja pastatą, už kurio kampo buvo rastas S. G. Skunde taip pat nurodoma, kad sunkiai tikėtina, jog per 30 sekundžių laikotarpį automobilis ne tik galėtų nuvažiuoti pakankamai didelį atstumą, įskaitant posūkį, bet ir per tą patį laiką sustoti privačiame kieme, išjungti variklį, uždaryti automobilio dureles, nubėgti už tolimiausio namo kampo, atsitraukti kelnių užtrauktuką ir atlikti gamtinius reikalus, negana to, tuo pat metu dar ir prisidegti cigaretę, ypač įvertinus S. G. nustatytą neblaivumo laipsnį (1,26 promilės). Tokia situacija negalima ir neįmanoma, todėl M. G. nurodytos aplinkybės ir teisme duoti parodymai neturėjo būti vertinami kaip patikimi, objektyvūs ir atitinkantys kitus byloje esančius duomenis. Taip pat skunde pažymima, kad vaizdo įrašuose negirdėti jokių policijos transporto priemonės skleidžiamų specialiųjų garsų ir nematyti švyturėlių atspindžių, nors M. G. nurodė, kad stabdė bei vijosi įtartinai manevruojančią transporto priemonę su švyturėliais ir garsiniais signalais. M. G. parodymai neatitinka kūno kamera atliktų vaizdo įrašų, kurie parodo, kad S. G. nesuprato, dėl ko jam liepiama pūsti, ir iš pat pradžių neigia vairavęs transporto priemonę. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad kūno kameros vaizdo įrašas nutrūksta, kai S. G. nurodo, kad su šiuo pareigūnu jis susiduria ne pirmą kartą, nes, akivaizdu, policijos pareigūnas ją tiesiog išjungia jam netinkamoje vietoje. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareigūno parodymai yra nuoseklūs, atitinka jo tarnybinių veiksmų eigą ir dera su kitais byloje esančiais duomenimis, yra visiškai nepagrįstos ir neteisėtos. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė dėl nurodytų aplinkybių ir argumentų, kurie buvo išdėstyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jų nenagrinėjo ir nevertino.

Skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl liudytojų teiktų parodymų. Pažymėta, kad nebuvo pagrindo liudytojo G. B. (G. B.) parodymus vertinti kritiškai vien dėl to, kad jis yra S. G. vaikystės draugas, nors objektyvūs duomenys patvirtina nuoseklius, detalius ir kitus byloje esančius įrodymus atitinkančius liudytojo parodymus. Skunde pabrėžiama, kad draugystės faktas savaime nėra ir negali būti pagrindas abejoti liudytojo parodymų objektyvumu, nes liudytojo santykiai su proceso dalyviais savaime nereiškia, kad jo parodymai yra nepatikimi, o parodymų patikimumas turi būti vertinamas pagal turinį, nuoseklumą, atitikimą kitiems įrodymams, o ne pagal socialinius ryšius. Skunde pažymima, kad liudytojo G. B. parodymai sutampa tiek su O. G. parodymais dėl automobilio užvedimo pašildymui, tiek su I. J. parodymais dėl automobilio stovėjimo kieme, tiek sutampa su vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis (automobilis stovi, variklis išjungtas, durelės uždarytos), bei sutampa su S. G. pateiktais paaiškinimais. Tai reiškia, kad G. B. parodymai nėra izoliuoti – jie yra įrodymų visumos dalis, kuri logiškai ir nuosekliai paneigia pareigūno M. G. versiją. Pirmosios instancijos teismas šio nuoseklumo neįvertino, kaip neįvertino ir to, kad liudytojas G. B. yra vienintelis liudytojas, buvęs įvykio vietoje visą laiką. Tai reiškia, kad G. B. yra vienintelis tiesioginis liudytojas, galintis patvirtinti faktines aplinkybes, net ir tas, kurių pareigūnas nematė ir negalėjo matyti. Šis liudytojas neturi jokio teisinio intereso byloje, atitinkamai davė parodymus prisiekęs, todėl abejoti jo parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojo G. B. parodymai turėjo būti laikomi objektyviais ir vertinami ginčo situacijoje, nes jie atitinka fizines realijas. Tai reiškia, kad jo parodymai yra fiziškai įmanomi, o pareigūno versija – fiziškai neįmanoma. Teismas šio neatitikimo neanalizavo.

Taip pat apeliaciniame skunde kritiškai vertinama pozicija dėl G. B. parodymų nevertinimo dėl to, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog G. B. sudarė neblaivaus asmens įvaizdį. Skunde pažymima, kad vien vaizdo įrašas, kuriame trumpame kadre užfiksuotas G. B., negali būti pagrindas vertinti jo neblaivumo lygio – jis policijos pareigūno įvykio metu nebuvo apklaustas, atitinkamai nebuvo patikrintas jo blaivumas. Kita vertus, nenustačius asmens neblaivumo lygio ir neįvertinus konkretaus asmens gebėjimų bendrauti, prisiminti aplinkybes, negalima teigti, kad jis negali suvokti ir atsiminti elementarių aplinkybių. Akivaizdu, kad šiuo atveju teismas nepagrįstai eliminavo G. B. parodymus ir jų nevertino kaip patikimų. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnas M. G. neapklausė G. B. įvykio vietoje, nors jis buvo vienintelis liudytojas, kuris galėjo patvirtinti/paneigti policijos pareigūno iškeltą versiją ir S. G. pareikštus kaltinimus. Tai ne tik laikytina akivaizdžiu procesiniu pažeidimu, bet ir dar labiau sumenkina policijos pareigūno duotų parodymų patikimumą bei kelia abejones pareigūno veiksmų objektyvumu. Pareiškėjo ir jo atstovės advokatės manymu, teismas nepagrįstai taikė ,,draugo parodymų kritiškumo“ standartą tik vienai pusei (selektyvus kritiškumo standarto taikymas), nors pareigūnas M. G. taip pat pažinojo S. G., pripažino, kad jis S. G. buvo stabdęs anksčiau, jis galimai turėjo išankstinį nusistatymą, be to, pareigūnas išjungė vaizdo kamerą būtent tuo momentu, kai S. G. pradėjo apie tai kalbėti. Tai reiškia, kad pareigūno parodymai taip pat turėjo būti vertinami kritiškai, nes egzistuoja galimas šališkumo, galimo asmeninio nusistatymo ir galimo konflikto kriterijus. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių objektyviai nevertino, nors jos yra tiesiogiai susijusios su įrodymų patikimumu.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai laikė, jog liudytojų I. J. ir O. G. parodymai nepaneigia S. G. kaltės. Nuoseklūs ir neprieštaringi tiek šių liudytojų, tiek liudytojo G. B. parodymai ir kitų įrodymų visuma patvirtina, kad S. G. 2025 m. lapkričio 23 d. nevairavo jokios transporto priemonės. Taigi, pareiškėjo ir jo atstovės advokatės vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių, patikimų ir pakankamų įrodymų jog S. G., būdamas neblaivus vairavo ,,Volkswagen Passat“. Vienintelis ,,įrodymas“ – pareigūno tarnybinis pranešimas ir žodinis teiginys, kuris yra abejotinas, prieštaringas ir nepagrįstas, prieštarauja vaizdo įrašams, liudytojų parodymams, S. G. paaiškinimams. Skunde nurodoma, kad pagal teismų praktiką pareigūno tarnybinio pranešimo ar žodinio paaiškinimo nepakanka asmens kaltei įrodyti. Teisme jis turi būti vertinamas kritiškai ir grindžiamas kitais objektyviais įrodymais: vaizdo ar garso įrašais, nepriklausomų liudytojų parodymais, nuotraukomis, dokumentais ar ekspertų išvadomis Administracinių nusižengimų bylose kaltė negali būti grindžiama vien prielaidomis ar nepatvirtinta subjektyvia ir prieštaringa pareigūno iškelta versija. Todėl šiuo atveju bylos medžiagoje esančių įrodymų visumai paneigiant pareigūno M. G. nurodytas aplinkybes, arba kylant abejonėms dėl S. G. kaltės, vadovaujantis in dubio pro reo principu, S. G. negalėjo ir negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 422 straipsnio 5 dalimi.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra nustatyta esminių administracinio nusižengimo teisenos pažeidimų, dėl kurių Institucijos priimtas 2025 m. gruodžio 16 d. nutarimas turėtų būti panaikintas, o S. G. skunde nurodytas aplinkybes dėl procesinių pažeidimų neva paneigia pareigūno M. G. kūno kamera padaryti vaizdo įrašai. Remiantis vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis, pareigūno M. G. veiksmai nėra teisėtas administracinio proceso vykdymas. Tai – psichologinis spaudimas, dėl kurio S. G. pasirašė dokumentus jų net neskaitęs. Be to, policijos pareigūnas M. G. neįteikė S. G. protokolo kopijos, net nurodė, kad S. G. niekur atvykti nereikės; neteisingai užfiksavo S. G. paaiškinimus 2025 m. lapkričio 23 d. neblaivumo nustatymo akte, tarnybiniame pranešime ir administracinio nusižengimo protokole; nurodė neteisingą alkoholio vartojimo laiką; neįjungė kūno kameros persekiojimo metu. Policijos pareigūno M. G. elgesys S. G. atžvilgiu ne tik kad buvo nepagrįstas ir neteisėtas, bet ir laikytinas pažeidžiančiu policijos pareigūnų etikos kodekso nuostatas (vien dėl nekorektiškos leksikos, neadekvačių ir nepamatuotų veiksmų ir naudotų grasinimų) bei galimai viršijančių turimus įgaliojimus. Tai tik dar kartą patvirtina ne tik procesinių pažeidimų faktą, bet ir liudija policijos pareigūno neadekvatumą ir netinkamą situacijos vertinimą bei akivaizdžią klaidą dėl persekioto automobilio pametimo iš akiračio ir atsitiktinai aptikto galimai panašaus automobilio supainiojimo. Šių S. G. nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai neanalizavo, jas ignoravo, formaliai padarydamas klaidingas ir niekuo nepagrįstas išvadas, kad policijos pareigūnas M. G. ne tik nepadarė jokių procesinių pažeidimų, bet nebuvo ir nėra suinteresuotas bylos baigtimi ar siekė nepagrįstai patraukti S. G. administracinėn atsakomybėn.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad, atsižvelgiant į ANK 622 straipsnio 1 ir 2 dalis, ir į tai, kad S. G. dėl šios bylos iškėlimo patyrė išlaidų advokato teisinei pagalbai šioje byloje, nagrinėjant ją tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, apmokėti, administracinio nusižengimo bylos nutraukimo atveju šios išlaidos turėtų būti priteistos iš valstybės.

Institucijos nuomone, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą Nr. eII-133-834/2026, teismo posėdyje išklausė pareiškėją ir jo atstovę E. Tamašauskaitę, liudytojus, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, vadovaudamiesi įstatymu ir teisine sąmone, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį netenkinti pareiškėjo skundo ir Institucijos priimtą nutarimą Nr. 10-ANR_N-30274-2025 paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybės patrauktas asmuo ir jo atstovė advokatė E. Tamašauskaitė prašė jų pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kaip nepagrįstą ir neteisėtą, panaikinti skundžiamą nutarimą, administracinę teiseną S. G. atžvilgiu nutraukti bei priteisti procesines išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustas administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. G. ir liudytojas M. G.. Apeliacinės instancijos teismo apklaustas administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo S. G. parodė, kad jam nebuvo įteiktas administracinio nusižengimo protokolas, pats kopijos neprašė, nes susinervino, o protokolą pasirašė ir nurodė, kad gailisi, nes taip sakė pareigūnas. Jis gailėjosi, kad buvo girtas. Protokolo neskaitė, buvo išgėręs, todėl galvojo, kad protokolas surašytas dėl girtumo, o ne dėl vairavimo neblaiviam. Protokolą gavo žmonai pasikreipus į policiją. Į alkotesterį pūtė, tačiau nepamena, ar matė rezultatą, rezultatas buvo pasakytas. Nepamena, ar matė alkotesterio čekį ir ar jį pasirašė. Jo nebuvo prašoma atlikti veiksmų, nurodytų neblaivumo nustatymo akte: stovint pirštu pataikyti į nosies galą, eiti tiesia linija pėda po pėdos. Nuo kelio, pro kurį patenkama į G. B. teritoriją, namo nesimato, ten yra daug medžių, kelias nėra atviras. Kai policijos pareigūnas atvyko į G. B. teritoriją, policijos garsinio signalo negirdėjo ir mirksinčių šviesos signalų nematė. Teigia, kad niekur nevažiavo. Maždaug 9.00 val. jam paskambino žmona ir pasakė, kad jai reiks jos automobilio ir kad jį pašildytų, nes automobilis senas, kartais negalima užvesti variklio. Iš vakaro gėrė pas draugą name, kur stovėjo automobilis, todėl kartu ėjo iki automobilio. Naudojasi išmaniuoju telefonu ir, teismui paprašius, galėtų pateikti programos ,,Google Maps“ duomenis apie judėjo tuo metu, tačiau to padaryti nemoka. Įvykio metu telefono pametęs nebuvo, tik nepamena, kada pakeitė telefoną. Apeliacinės instancijos teismo apklaustas liudytojas M. G. parodė, kad surašė administracinio nusižengimo protokolą, bet nepamena, ar jį įteikė S. G.. Įvykis buvo žiemą. Pagarsinus liudytojo M. G. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, liudytojas parodė, kad įvykio metu buvo vienas ir viskas vyko taip, kaip nurodė. Apeliacinio teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas tarnybiniame automobilyje esančios vaizdo kameros fiksuotas vaizdo įrašas (rinkmenos pavadinimas V1713-HOJ736_ch2_20251123094943_20251123095504 10-AP-39) ir užduoti tikslinamieji klausimai, į kuriuos atsakydamas liudytojas M. G. parodė, kad jam išvažiuojant iš garažo, buvo labai nedidelis atstumas ir tą automobilį matė važiuojantį (duomenys neskelbtini) gatve. Važiuojant į garažus jau buvo matoma (duomenys neskelbtini) ir kitos gatvės sankryža. Jis matė vairuotojo bendrus bruožus, tarnybinio automobilio rakursas nepaima tiek, kiek jis mato. Sekamas automobilis nebuvo dingęs iš jo (pareigūno M. G.) akiračio. Vaizdo įrašo peržiūros metu teismui paklausus, kurioje vietoje yra matomas automobilis, M. G. parodė, kad šioje vietoje automobilio nemato. Jis matė automobilio markę. Jeigu pasimatys vaizdo įraše, bus įvažiavimo vėžės, nes automobilis dideliu greičiu įvažinėjo. Atvažiavęs į teritoriją, jis iš karto bėgo, nesustojo, netikrino automobilio, nes vairuotojo jau nebuvo, vairuotojas išbėgo iš automobilio. Jis neprisiminė, kurioje vietoje pastebėjo, kad vairuotojas išlipo iš mašinos ir staigiai nubėgo už namo. Kamera turbūt neužfiksavo, kaip vairuotojas išlipo ir pabėgo, gal rakursas ne tas buvo. Turėjo būti pateikti duomenys, kada buvo įjungti švyturėliai. Švyturėliai buvo įjungti iki kol sutiko administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Apeliacinio teismo posėdžio metu buvo peržiūrėti kūno kameros fiksuoti vaizdo įrašai (rinkmenų pavadinimai: BODY 110-AP-39; export-tem5o 10-AP-39; export-wrf1c 10-AP-39). Vaizdo įrašų peržiūros metu liudytojas M. G. parodė, kad švyturėliai turėjo būti įjungti, nes manipuliatorius yra jo rankoje, šiaip manipuliatoriaus į rankas neima. Uždavus tikslinamuosius klausimus, liudytojas M. G. parodė, kad, kai atvažiavo, rankose buvo manipuliatorius, tai turėjo išjungti švyturėlius. Jis nedarė asmens būklės įvertinimo testo, kuriuo asmuo turėtų stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą. Nerišli kalba ir nekoordinuoti judesiai matomi, S. G. su juo tiesiai eiti negalėjo, svyravo, jis netgi laikė S. G., todėl taip nustatė. Jautėsi, kad S. G. yra išgėręs, gal automatiškai pažymėjo, kad pirštu į nosies galą negali pataikyti. Visą laiką imamas naujas alkotesterio antgalis. Jeigu žmogus pageidauja dalyvauti bylos nagrinėjime, protokole yra parašyta tvarka. Būna dar girtesnių žmonių, visiems bendrą tvarką aiškina. Neprisimena, ar informavo, kada numatytas bylos nagrinėjimas, šiaip visą laiką pasako. Matė, kad kažkas su kompiuteriu atsitikę, tai nepamena, ar turėjo antrą egzempliorių įteikimui. Kūno kamerą valdo pats, reikalavimas įjungti kūno kamerą tada, kai yra bendravimas su žmogumi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Teismų praktikoje yra pažymima kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltę patvirtinančių įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka daryti išvadoms apie asmens kaltumą ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-39-2014, Nr. 2AT-18-942/2015, Nr. 2AT-31-303/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju S. G. Institucijos 2025 m. gruodžio 16 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą ANK 422 straipsnio 5 dalyje, už tai, kad jis 2025 m. lapkričio 23 d., 9.50 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę neblaivus, kai nustatytas 1,26 promilės girtumas. Apeliantas neigia savo kaltę dėl ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neištyrė byloje esančių įrodymų visumos, įrodymus tyrė ir vertino nevisapusiškai ir neobjektyviai, pažeidė in dubio pro reo principą, nepagrįstai pripažino pareigūno parodymus patikimais, ignoravo vaizdo įrašų turinį, nepagrįstai nuvertino liudytojų parodymus, objektyviai neįvertino pareigūno procesinių pažeidimų ir netinkamo elgesio, ignoravo kasacinio teismo praktiką ir priėmė sprendimą, remdamasis prielaidomis.

Apygardos teismas pakartotinai ištyręs ANK bylos medžiagą, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, neturi pagrindo nesutikti su skunde nurodytais argumentais ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, liudytojo M. G. parodymus ir vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Institucijos 2025 m. gruodžio 16 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo sudėties požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis). Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai ir, nesant bent vieno iš jų, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi, tokiu atveju nėra faktinio administracinės atsakomybės pagrindo ir, remiantis ANK 565¹ straipsnio 1 punktu, administracinio nusižengimo teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-699/2017, 20 punktas; 2AT-10-693/2018, 19 punktas; 2AT-9-976/2020, 4 punktas).

Pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, transporto priemonių vairavimas, kai tai daro neblaivūs (ne mažiau negu 0,41 promilės, bet ne daugiau negu 1,5 promilės) ar apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat apsvaigimo patikrinimo vengimas arba alkoholio (nustatytas ne mažiau negu 0,41 promilės neblaivumas), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas iki patikrinimo užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų iki vieno tūkstančio vieno šimto eurų.

Vertinant apelianto argumentus jam inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėties požymių kontekste vis tik pažymėtina, kad remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, sprendžiant dėl vairavimo fakto nustatymo, remiamasi lingvistine žodžio „vairuoti“ prasme. Vairavimo, esant vairuotojui neblaiviam, veika nesiejama su nuvažiuotu atstumu, o šios normos taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N1-413/2007, Vilniaus apygardos teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. ATP-212-149/2015, ATP-477-149/2016, Klaipėdos apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-446-417/2012, Kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-43-327/2013, Kauno apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-165-594/2017, 8.1. punktas). Taigi, nagrinėjamu atveju, norint patraukti S. G. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį, turėjo būti nustatyta, kad automobilis judėjo valdomas šio asmens.

Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, jog S. G. nebuvo sustabdytas policijos pareigūnų ir nebuvo užfiksuotas, sėdintis automobilio vairuotojo vietoje. S. G. nuo pat sulaikymo momento neigė vairavęs automobilį, būdamas neblaivus, o jam surašytame ANK protokole pasirašė, tik dėl to, kad taip liepė pareigūnas. Pirmosios instancijos teismas S. G. kaltę vairavus transporto priemonę esant neblaiviam grindė policijos pareigūno M. G. parodymais bei byloje esančiais vaizdo įrašais ‒ M. G. kūno kameros vaizdo įrašu bei M. G. vairuoto tarnybinio automobilio vaizdo įrašu bei kitais byloje ištirtais įrodymais. Visgi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog ANK byloje yra surinkta pakankamai duomenų pagrindžiančių S. G. kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo.

Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog liudytojo M. G. parodymai yra nuoseklūs, konkretūs ir atitinka byloje esančių duomenų visumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas M. G. parodė, jog važiuodamas tarnybiniu automobiliu matė S. G. veidą ir asmenį atpažino, nes atstumas buvo nedidelis. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas M. G. parodė, kad jis matė vairuotojo bendrus bruožus. Peržiūrėjus pareigūno tarnybiniame automobilyje esančios kameros užfiksuotą vaizdo įrašą (rinkmenos pavadinimas V1713-HOJ736_ch2_20251123094943_20251123095504 10-AP-39) matyti, kad atstumas tarp policijos pareigūno tarnybinio automobilio ir (duomenys neskelbtini) gatve važiuojančio automobilio yra pakankamai didelis (vaizdo įrašo laikas 0.03.56), negalima nustatyti, ar automobilį vairavo S. G., nes asmens visiškai nesimato. Taip pat iš šio vaizdo įrašo nėra galimybės nustatyti automobilio modelio, nes tolumoje matyti tik pravažiuojanti priekinė šoninė nenustatyto automobilio modelio dalis. Todėl pritartina apeliaciniame skunde nurodytam argumentui, kad kyla pagrįstų abejonių, jog pareigūnas M. G. galėjo aiškiai pamatyti vairuojančio asmens veidą, sugebėjo jį įsiminti ir atpažinti, įsidėmėti automobilio modelį. Taip pat abejonių dėl liudytojo M. G. parodymų patikimumo kelia pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad sekamas automobilis nebuvo dingęs iš jo akiračio, bei kad matė, kaip S. G. išlipo iš automobilio ir nubėgo už namo. Iš tarnybinio automobilio vaizdo kameros įrašo (vaizdo įrašo pavadinimas V1713-HOJ736_ch2_20251123094943_20251123095504 10-AP-39) matyti, kad persekiojamas automobilis nebuvo visą laiką matomas. Iš šio vaizdo įrašo iš viso nėra aišku, kokį konkretų automobilį persekiojo M. G., o teritorija, į kurią jis atvažiavo ir kurioje stovėjo S. G. automobilis, yra apsodinta medžiais, kurie riboja matomumą. M. G. įvažiavus į teritoriją matosi prie namo stovintis ,,Volkswagen Passat“ automobilis uždarytomis durimis, užgesintas, iš keleivio pusės išlipa asmuo, kaip nustatyta liudytojas G. B., M. G. staigiai išlipęs iš automobilio nubėga už namo ir grįžta už peties vesdamas S. G. Taigi, tokios nustatytos aplinkybės paneigia M. G. nurodytas aplinkybes, jog persekiojamas automobilis nebuvo dingęs iš jo akiračio, kad jis matė, kaip S. G. atsidarė dureles ir išlipo iš automobilio bei nubėgo už namo. Pastebėtina ir tai, kad po vaizdo įrašo peržiūros liudytojas M. G. teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme visgi patvirtino, kad automobilis nebuvo visą laiką jo akiratyje. Taigi, apygardos teismo vertinimu, liudytojo M. G. parodymai nėra nuoseklūs ir neatitinka aptartame vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių. Be to, abejonių kelia ir tai, jog šioje situacijoje S. G. per vos daugiau nei 30 sekundžių nuo automobilio pastebėjimo sankryžoje galėjo spėti atlikti veiksmus ‒ važiuoti iki teritorijos, kurioje buvo rastas stovintis automobilis, užgesinti jį, išlipti iš automobilio, nubėgti už namo, rūkyti ir atlikti gamtinius reikalus, ypač, kai pats pareigūnas M. G. nurodė, jog asmuo buvo neblaivus, svirduliavo.

Apygardos teismo vertinimu, abejonių dėl S. G. kaltės jam vairavus automobilį esant neblaiviam, kelia ir pareigūno kūno kameros vaizdo įraše (rinkmenos pavadinimas BODY 110-AP-39) užfiksuota automobilio būklė ‒ matosi, kad automobilis ,,Volkswagen Passat“ apšerkšnijęs, išjungtas. Vaizdo įraše matyti, kad atšildytas yra automobilio variklio dangtis, priekinis langas ir vairuotojo pusėje esančių durų langas, tačiau pačios vairuotojo pusėje esančios durys, taip pat galinės durys ir jų langai buvo apšerkšniję, todėl darytina išvada, kad automobilio variklis nebuvo užvestas ilgą laikotarpį. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo S. G. ir liudytojai O. G. ir G. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad S. G. savo žmonos O. G. prašymu buvo užkūręs automobilį, kad šis sušiltų. Šie parodymai atitinka padarytai išvadai, kad automobilis nebuvo užkurtas ilgam laikotarpiui. Tokios išvados nepaneigia ir liudytojo M. G. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad įvažiavime į teritoriją buvo matomos įvažiavimo vėžės, kurios yra užfiksuotos ir kūno kameros vaizdo įraše (rinkmenos pavadinimas BODY 110-AP-39). Pastebėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šios vėžės yra padarytos neseniai. Kaip nurodė ir liudytojas M. G., įvykio dieną buvo šalta, tai patvirtina ir vaizdo įraše užfiksuotas apšerkšnijęs automobilis, todėl vėžės galėjo būti padarytos ankstesnę dieną ir per naktį sustingti, o iš tarnybiniame automobilyje esančio vaizdo įrašo nematyti, kad persekiojant automobilį būtų sukeltos dulkės, ar liktų kuro išmetamųjų dalelių pėdsakai (pvz. dūmai, garai). Dėl šios priežasties negalima konstatuoti, kad matomos vėžės įrodo, jog S. G. vairavo automobilį administracinio nusižengimo protokole nurodytu laiku. Taip pat pastebėtina ir tai, kad iš vaizdo įrašų nėra matyti, girdėti, jog M. G. vairuotoje tarnybinėje transporto priemonėje būtų veikę garsiniai signalai, ar įjungti švyturėliai.

Sutiktina, jog apygardos teismui kelia abejonių vaizdo įrašuose (rinkmenų pavadinimai: BODY 110-AP-39 ir export-tem5o 10-AP-39) užfiksuoti ir liudytojo M. G. nurodyti S. G. bandymai susitarti su policijos pareigūnu, tačiau, kaip matyti iš minėtuose vaizdo įrašuose užfiksuotų duomenų, S. G. tiksliai nenurodė, dėl ko norėtų susitarti ar kokiu tikslu siūlo pinigų sumą. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šie S. G. veiksmai netiesiogiai patvirtina jo kaltę laikytini nepagrįstais. Tai, kad tokių siūlymų rimtai nevertino ir pats pareigūnas, matyti iš to, jog nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo pareigūno papirkimo.

Taigi, įvertinus administracinio nusižengimo byloje surinktų įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl S. G. kaltės padarius ANK 422 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes ir in dubio pro reo principą, kad visos abejonės turi būti vertinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad administracinio nusižengimo teisena S. G. nutraukiama.

Skunde taip pat nurodomi tam tikri procesiniai pažeidimai dėl protokolo neįteikimo, neteisingų duomenų fiksavimo neblaivumo akte, kūno kameros neįjungimo persekiojimo metu, pareigūno M. G. elgesio, tačiau jų vertinimas neturi įtakos galutiniam sprendimui, todėl teismas jų plačiau nevertina.

Dėl proceso išlaidų

Apeliaciniu skundu S. G. atstovė advokatė prašo priteisti iš valstybės S. G. naudai visas patirtas išlaidas – 1 500 Eur advokato paslaugoms apmokėti bei pateikė išlaidas už advokatės suteiktas teisines paslaugas (skundo dėl Institucijos 2025 m. gruodžio 16 d. nutarimo parengimas, atstovavimas administracinio nusižengimo bylos nagrinėjime teisme ir apeliacinio skundo dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. birželio 26 d. nutarties parengimas) patvirtinančius dokumentus (2026 m. vasario 12 d. ir 2026 m. liepos 10 d. sąskaitas už teisines paslaugas ir sąskaitos išrašus).

Pažymėtina, kad ANK 666 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-218-1073/2020, 23 punktas; 2K-41-697/2021, 17 punktas). Taigi, skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą tiek pirmoje, tiek apeliacinėje instancijoje pateikė S. G. atstovė advokatė E. Tamašauskaitė, į tai, kad apeliacinis skundas yra tenkinamas ir administracinio nusižengimo teisena nutraukiama, ir į byloje keliamų klausimų sudėtingumą, pateiktų skundų apimtis (pirmosios instancijos teismui teiktą skundą sudaro 8 lapai, o apeliacinį skundą – 15 lapų), į tai, kad apygardos teisme skundas išnagrinėtas žodinio proceso tvarka, pripažįsta, jog 1 500 Eur suma nėra per didelė ir tenkina prašymą priteisti iš valstybės S. G. naudai visas patirtas proceso išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 654 straipsniu, 666 straipsniu

nutaria:

S. G. atstovės advokatės Eglės Tamašauskaitės skundą tenkinti: Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. birželio 26 d. nutartį bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. gruodžio 16 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-30274-2025 administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną S. G. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalį nutraukti. Priteisti S. G. iš valstybės 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.