Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

nuteistajam N. G., jo gynėjoms advokatėms Jevgenijai Savčenko ir Virginijai Pakalnytei-Tamošiūnaitei,

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės juridinio asmens – uždarosios akcinės bendrovės „(M.)“ atstovui advokatui Pauliui Jablonskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. I. ir jo gynėjo advokato Rolando Tilindžio, nuteistųjų V. D. ir A. Š., nuteistojo N. G. gynėjos advokatės Jevgenijos Savčenko, juridinio asmens, kuriam byla nutraukta, UAB „(M.)“ atstovo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „ (M.)“) ir jam paskirta 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(M.)“) ir jam paskirta 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „(M.)“) ir jam paskirta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „S.“) ir jam paskirta 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „S.“) ir jam paskirta 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V.“) ir jam paskirta 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V.“) ir jam paskirta 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V.“) ir jam paskirta 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir D. I. paskirta galutinė subendrinta 700 MGL (35 000 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „M.“) ir jai paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „G.“) ir jai paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „M.“) ir jai paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. D. paskirta galutinės subendrinta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant V. D. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o jį praradus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „M.“) ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „M.“) ir jam paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V.“) ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o jį praradus užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. Š. pripažintas recidyvistu;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „M.“) ir jam paskirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „M.“) ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V.“) ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdai, ir N. G. paskirta subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis 63 straipsnio 4 ir 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. birželio 2 d. nutartimi paskirta 4 (ketverių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 238 MGL (11 900 Eur) dydžio bauda bei N. G. paskirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir 238 MGL (11 900 Eur) dydžio bauda;

Uždaroji akcinė bendrovė „M.“, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant juridinį asmenį A. J. atsakomybei pagal laidavimą be užstato 2 (dvejiems) metams, ir baudžiamoji byla juridiniam asmeniui nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, uždarajai akcinei bendrovei „M.“ paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 100 MGL (5000 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo A. Š. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės juridinio asmens – UAB „M.“ apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o kiti apeliaciniai skundai atmetami. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga, visų pirma, patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunduose išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, antra, papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo D. I. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su D. I. nuteisimu (dėl UAB „M.“) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl veikimo bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), veikos kvalifikavimu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, teigiant, jog ši veika turi būti kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, taip pat nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu D. I. paskirta bausme. Nuteistoji V. D. apeliaciniame skunde nepritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui nuteisti ją pagal visus pareikštus kaltinimus, todėl prašo išteisinti. Apeliacinės instancijos teismui atmetus šį prašymą, V. D. prašo sušvelninti jai paskirtą bausmę. Iš nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su tuo, kad yra pripažintas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis), taip pat jam paskirta bausme. Nuteistojo N. G. gynėja apeliaciniame skunde prašo išteisinti jos ginamąjį dėl visų jam pareikštų kaltinimų. UAB „M.“ atstovas apeliaciniu skundu prašo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir panaikinti juridiniam asmeniui paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 71 straipsnyje.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad D. I., V. D., N. G. ir A. Š., veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami įmonės, kuri naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti, - UAB ,,G.“ dokumentus, nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. sukčiaudami PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, siekdami apgaule panaikinti UAB ,,M.“ turtinę prievolę į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėti PVM, Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui padarė didelę 44 735 Eur turtinę žalą (BK 182 straipsnio 2 dalis).

Ši veika padaryta tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis:

Tęsiant nusikalstamą veiką, tyčia, siekiant apgaule sumažinti į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėtiną PVM, imituojant UAB „M.“ atsiskaitymus su UAB „G.“ už šios įmonės neva parduotas stendų, plakatų ir lipdukų gamybos, leidinių maketavimo ir kitas paslaugas, UAB „M.“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems UAB „S.“ darbuotojams, nieko nežinojusiems apie daromas nusikalstamas veikas, D. I. pateiktų žinomai netikrų UAB „G.“ buhalterinę apskaitą tvarkančios VšĮ „B.“ direktorės V. D. surašytų ir per N. G. ir A. Š. D. I. perduotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, mokėjimo pavedimais nuo 2018 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. iš UAB „M.“ banko sąskaitos buvo pervesta 49 051,00 Eur į UAB „G.“ banko sąskaitą ar pagal UAB „G.“ vardu išrašytus žinomai netikrus kasos pajamų orderių kvitus tariamai sumokėjus grynais pinigais – 188 524,82 Eur, iš viso 237 575,82 Eur. 48 476 Eur iš UAB ,,G.“ banko sąskaitos per V. D. atstovaujamos VšĮ „B.“ sąskaitą buvo pervesti į N. G. nurodytų jo valdomų užsienio įmonių banko sąskaitas (nurodytos skundžiamo nuosprendžio 5 lape). N. G., iš šių įmonių sąskaitų paėmęs grynaisiais UAB „M.“ pervestas pinigines lėšas, dalį jų, kaip tyrimo nenustatyto dydžio atlygį, pasidalijo tarpusavyje su V. D. ir A. Š., likusią tyrimo tiksliai nenustatyto dydžio sumą grąžino D. I..

Tęsiant nusikalstamą veiką, tyčia, siekiant apgaule sumažinti UAB „M.“ Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną PVM, nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., D. I. žinomai netikras UAB „G.“ PVM sąskaitas faktūras, pagamintas V. D. ir jam perduotas per N. G. ir A. Š., pateikė UAB ,,M.“ buhalterinę apskaitą tvarkantiems UAB „S.“ darbuotojams, nieko nežinojusiems apie vykdomas nusikalstamas veikas, įtraukti į UAB „M.“ buhalterinę apskaitą ir pagal šiuos žinomai netikrus dokumentus paruošus PVM deklaracijas už 2018 m. gegužės – rugsėjo mėnesius, žinodamas, kad jose įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie bendrovės pirkimo ir mokėtiną PVM už 44 735 Eur sumą, UAB „M.“ PVM deklaracijas elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. paaiškino, kad D. I. 2018 m. gegužės mėn. tiesiogiai kreipėsi į jį, kaip į savo pažįstamą, su prašymu gauti netikrus kokios nors įmonės vardu įformintus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras), kuriuose būtų įrašyti realiai neįvykę su reklama susijusių paslaugų ar darbų pardavimai kažkokiai tai jo įmonei, kuri neva tai pagal tuos netikrus dokumentus tuos darbus nusipirko. Dar paminėjo, kad gerai, jeigu būtų galimybė per tą įmonę, kurios vardu bus įforminami netikri dokumentai, gryninti pinigus. Ar D. I. siūlė konkretų uždarbį už šią paslaugą, neatsimena. Kadangi jis (A. Š.) pats niekada netikrų dokumentų įforminimu ir pinigų išgryninimu per įmones neužsiiminėjo, nutarė pasiteirauti N. G., kuris atsakė, kad padės įgyvendinti šią paslaugą ir, kaip suprato, tą darys per savo valdomą įmonę, kurios tada neminėjo ir kurio pavadinimą (UAB „G.“) jis sužinojo tik vėliau. N. G. pažadėjo jam, kad jis galės užsidirbti kelis šimtus eurų. Kad būtų aiškesnis bendravimas, jis (A. Š.) supažindino D. I., kaip užsakovą, ir N. G., kaip šios paslaugos vykdytoją. Kiek žino, jie toliau tarpusavyje tiesiogiai bendravo dėl netikrų dokumentų įforminimo. Jam tik žinoma, kad po kurio laiko N. G. per savo pažįstamą V. D., kurios tuo metu dar nepažinojo, organizavo netikrų UAB „G.“ dokumentų dėl tariamų reklamos paslaugų ar darbų pardavimų jam nežinomai UAB „M.“ įforminimą. Kiek iš viso netikrų dokumentų buvo įforminta, kada ir kiek jų buvo perduota, nežino. Per jį (A. Š.) netikri UAB „G.“ dokumentai (PVM sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai) buvo perduodami keletą kartų. Tuos dokumentus, kaip kurjeris, perduodavo tai iš N. G. D. I., tai iš D. I. N. G.. Kiek matė, tai buvo UAB „M.“, kaip pirkėjai, išrašyti UAB „G.“ vardu įforminti dokumentai, dalis kurių buvo pasirašyti jam nežinomų K. S. ir D. I. vardu. Kartais per jį iš D. I. N. G. buvo perduodami duomenys, kurie turi būti įrašyti į netikrus UAB „G.“ dokumentus. Iš N. G. kalbų suprato, kad netikrų dokumentų įforminimu užsiima jo pažįstama, kaip vėliau sužinojo pats su ja susitikęs, V. D.. Su ja jam dėl netikrų UAB „G.“ dokumentų įforminimo teko vieną ar du kartus susitikti. Tai įvyko dėl to, kad N. G. dėl kažkokių priežasčių su ja susipyko. D. I. toliau prašant įformintų netikrų UAB „G.“ dokumentų, N. G. prašymu, jam pačiam teko nueiti pas V. D. ir atsiimti iš jos tam tikrą kiekį įformintų netikrų UAB „G.“ dokumentų. Šiuos dokumentus pats tiesiogiai vėliau perdavė D. I.. Po to nutarė nedalyvauti šioje neteisėtoje veikloje. Kartu su D. I. ir N. G. jam kartu teko susitikti tik vieną kartą 2018 m. vasarą. Tuo metu netikrų UAB „G.“ dokumentų įforminimas jau vykdavo. Šio susitikimo metu D. I. ir N. G. sprendė kažkokią jam nežinomą problemą dėl banke „įstrigusių“ pinigų, susijusių su netikrais dokumentais. Su kokiais nors pinigų pervedimais ar išgryninimais per UAB „G.“ jis niekada susijęs nebuvo. Grynųjų pinigų perdavime teko dalyvauti vieną kartą. N. G. jam buvo perdavęs voką su pinigais, kuriuos jis perdavė tiesiogiai D. I.. Kaip suprato iš N. G. kalbos, tai buvo pinigai, susiję su netikrais UAB „G.“ dokumentais. N. G., kaip ir žadėjo, su juo periodiškai atsiskaitinėjo (42 t., b. l. 158–164). Iš esmės analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu A. Š. davė ir per kitas jo apklausas (42 t., b. l. 173–175, 178–181, 195–197, 207–208).

Apklaustas pirmosios instancijos teisme A. Š. pakeitė savo parodymus, juos iš dalies priderindamas prie D. I. versijos. Pasak A. Š., D. I., kuris užsiima reklamos verslu, kreipėsi į jį pagalbos. Kaip suprato, D. I. gaminasi prekes kažkur pigiau ir jam reikia toms prekėms sąskaitų. Jis (A. Š.) kreipėsi į N. G., nes tuo metu nelabai gaudėsi tuose dalykuose ir galbūt kažkokios N. G. įmonės išrašė kelias sąskaitas D. I. įmonėms. D. I. padarydavo pavedimą į kitas N. G. ar kažkieno kito valdomų įmonių sąskaitas ir visi pavedimai būdavo su mokesčiais, palikdavo pinigų mokesčiams, pinigai būdavo grąžinami per jį, o jis grąžindavo D. I., kad šis atsiskaitytų su prekių gamintojais. Jo (A. Š.) vaidmuo buvo tarpininkavimas tarp N. G. ir D. I.. Jis matė popierines įmonių sąskaitas, UAB „P.“, UAB „G.“ dokumentus, tai buvo reklamos paslaugų įmonės. Dažniausiai būdavo vokai, pinigų neskaičiavo, pasitikėjo N. G., ką jis perduodavo, iš D. I. pretenzijų nebuvo. Paskui viskas nutrūko savaime. Dabar V. D. pažįsta, susipažino per N. G.. Nemano, kad dalyvavo nusikaltime.

Ikiteisminio tyrimo metu N. G. paaiškino, kad 2018 m. per savo draugą A. Š. jis įsitraukė į neteisėtą veiklą, susijusią su UAB „G.“ dokumentų įforminimu ir jų panaudojimu. A. Š. pasiūlė jam užsidirbti pinigų, įforminant netikrus dokumentus jo nurodytai UAB „M.“ kokios nors jam žinomos įmonės vardu, tuo pačiu padėti išgryninti per kokią nors trečią įmonę UAB „M.“ pinigus. A. Š. užsiminė, kad vienas iš užsakovų yra D. I., kaip suprato, A. Š. pažįstamas. A. Š. pasakė, kad užsakovas žada sumokėti už minėtą paslaugą 6 proc. nuo netikruose dokumentuose nurodytos visos sumos. Jis (N. G.) pasiteiravo V. D., ar galima taip padaryti. Ji atsakė teigiamai ir pasiūlė įforminti netikrus dokumentus UAB „G.“ vardu, nors gryninti pinigus per šią įmonę atsisakė. A. Š. norėjo, kad pinigai geriau būtų gryninami per UAB „G.“, tačiau V. D. griežtai atsisakė. Ji nusprendė, kad pinigai, kuriuos reikia gryninti, bus pervesti į jos VšĮ „B.“, o tada jie sutarė, jog iš VšĮ „B.“ pinigai bus perversti į jo (N. G.) užsienio įmones, iš kurių ir bus išgyninti. Dėl šios neteisėtos veiklos jis su UAB „G.“ direktoriumi D. I. nesitarė. A. Š. 1–2 kartus per mėnesį perduodavo jam lapus, kuriuose buvo įrašyti duomenys apie paslaugas ir sumas, kuriuos reikia įrašyti į netikrus UAB „G.“ dokumentus, skirtus UAB „M.“. Jis (N. G.) tuos duomenis perduodavo V. D.. Pagal juos ji įformindavo UAB „M.“ skirtus netikrus UAB „G.“ dokumentus (PVM sąskaitas faktūras), kurias jis paimdavo iš V. D. ir perduodavo A. Š.. Minėtų dokumentų pasirašyme asmeniškai niekada nedalyvavo. A. Š. jam grąžintus netikrus UAB „G.“ dokumentus jis atiduodavo V. D.. Pinigai per banko sąskaitas iš pradžių iš UAB „M.“ buvo pervedami į UAB „G.“, o toliau – į VšĮ „B.“, o dar toliau – į jo valdomas užsienio įmones. Vėliau, kai vienu momentu dalis UAB „M.“ pinigų užstrigo VšĮ „B.“ sąskaitoje, A. Š. pasiūlė įforminti ir netikrus kasos pajamų orderius, išlaikant tuos pačius 6 proc. nuo uždarbio. 2018 m. rugpjūčio mėn. tarp jo (N. G.) ir V. D. įvyko nedidelis konfliktas dėl kitų reikalų, todėl jis visiškai atsisakė su ja bendradarbiauti. Apie tai informavo A. Š., kuris pasakė, kad pats dirbs su V. D.. Po kurio laiko jį per „Facebook“ susirado A. Š. pažįstamas D. I., kuris, jo (N. G.) žiniomis, buvo netikrų dokumentų įforminimo užsakovas, ieškodamas A. Š.. Tačiau dėl tos neteisėtos veiklos su juo nekalbėjo. Tuos pinigus, kurie buvo pervesti į jo užsienio įmones, jis vėliau buvo išgryninęs ir, palikdamas sau apie 1,5–2 proc. nuo tų 6 proc. jo, A. Š. ir V. D. bendro uždarbio, grąžino juos visus A. Š. (44 t., b. l. 39–43). Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ankstesni parodymai yra teisingi, juos visiškai patvirtina (44 t., b. l. 47–52). Analogiškus parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir per kitas jo apklausas (44 t., b. l. 56–58, 66–69).

Bylos teisminio nagrinėjimo metu N. G. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė būdamas įvairios būklės – ir blaivus, ir neblaivus, buvo priklausomas nuo alkoholio, todėl prašo vadovautis teisme duodamais parodymais. Kažkada A. Š. kreipėsi į jį prašydamas supažindinti su kokia nors gera buhaltere. Supažindino su V. D. ir jie ten „judėjo“, reikėjo kartais pinigus pagryninti, jis per savo vokišką, estišką ir lenkišką įmones grynindavo, bet mano, kad čia ne Lietuvos problemos, o tų šalių problemos, jeigu kažkas ne taip su sąskaitomis. Jis nesulaukė klausimų nei iš Lenkijos, nei iš Estijos, nei iš Vokietijos mokesčių inspekcijų. Kad pinigai „vaikščiojo“ per jo sąskaitas, tai galėjo taip būti, sąskaitos buvo išrašytos, tačiau sukčiavimo tikrai nepripažįsta, nes jokios naudos iš to neturėjo. Jis apie pasisavintą PVM nieko nežino. Jo dalyvavimas – tai žmonių suvedimas ir vėliau per jį sąskaitos ėjo gryninimui pinigais, kuriuos jis atiduodavo A. Š.. D. I. nepažinojo iki susitikimo „Panoramoje“. Ir tai netiesiogiai, nes bendravo per A. Š.. Kad jis su D. I. kažką iš anksto tarėsi, tikrai ne. Naudos iš PVM pasisavinimo negavo. Kiek žino, vėliau buvo grąžintas tas PVM, todėl turi būti išteisintas. Taip pat nedalyvavo nei dokumentų gaminime, nei jų teikime.

Ikiteisminio tyrimo metu V. D. paaiškino, kad ji yra VšĮ „B.“ direktorė, tvarkė UAB „G.“ buhalterinę apskaitą. UAB „M.“ jai žinoma tiek, kad iš šios įmonės buvo pervedamos lėšos į UAB „G.“, o iš šios įmonės – į VšĮ „B.“. Nežino, ar sandoriai, kurių pagrindu buvo perversti pinigai iš UAB „M.“ į UAB „G.“, buvo realūs. Ji tik surašydavo pirminius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius). Pinigų pervedimas iš UAB „G.“ į VšĮ „B.“ buvo atliekamas ne sandorių pagrindu, o kaip paslauga, todėl jokie dokumentai nebuvo surašyti. D. I. nepažįsta, tačiau pažįsta N. G. (tvarkė jo draugų buhalterinę apskaitą). Taip pat pažįsta UAB „G.“ vadovą D. I.. Nuo 2016 m. rugpjūčio tvarką šios įmonės buhalterinę apskaitą, nesudarius sutarties. Kadangi D. I. nežinojo, ar tęsti UAB „G.“ veiklą, ji paprašė jo parduoti akcijas. 2018 m. rugsėjo mėn. buvo pasirašytos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias ji įsigijo visas akcijas, o D. I. perdavė jai banko kodų generatorių ir antspaudą. Apskaitos dokumentus turėjo iš anksčiau. Nuo 2018 m. pradžios UAB „G.“ registrų nevedė, nes D. I. nebuvo sumokėjęs už paslaugas. Ji šios bendrovės veiklos dalyvavo tik tiek, kad paruošdavo pirminius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius. Kurių įmonių vardu išrašyti pirminius dokumentus, jai nurodydavo N. G., kuris buvo pažįstamas su D. I., todėl ji manė, kad jie dirba kartu ir jis vykdo D. I. nurodymus. Be to, D. I. apie išrašomus dokumentus žinojo ir dėl to pretenzijų nereiškė. Minėtuose dokumentuose N. G. nurodydavo įrašyti UAB „M.ir kt. bei pasiimdavo išrašytus dokumentus (nepasirašytus), o vėliau grąžindavo su parašais. Kaip buvo atsiskaitoma, nežino. 2018 m. gegužės mėn. N. G. paprašė pasinaudoti jos VšĮ „B.“, kad į ja būtų pervedami pinigai iš UAB „G.“, o vėliau iš VšĮ „B.“ pinigus pervesdavo jo nurodytoms įmonėms. Ji sutiko iš draugiškumo. N. G. jos ofise lankydavosi beveik kiekvieną dieną, nurodydavo kada į UAB „G.“ sąskaitą bus gauti pinigai, kokią sumą reikia pervesti. Pinigai buvo pervedami į vokišką ir estišką įmones, kurios, kiek žino, priklausė N. G.. Gavusi informaciją iš N. G., visus duomenis perduodavo D. I.. Kadangi jokių finansinių operacijų su įmonėmis, kurioms buvo pervesti pinigai, nebuvo, ji jokių buhalterinių dokumentų nesurašė (41 t., b. l. 137–140). Papildomai apklausta V. D. patikslino, kad 2018 m. gegužės mėn. jos pažįstamas N. G. paprašė pagal jo pateiktus duomenis išrašyti fiktyvius dokumentus, t. y. PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius UAB „G.“ vardu, kurie skirti UAB „M.“. Pasakė, kad už tai užsakovai sumokės 6 proc. nuo dokumentuose nurodytos sumos be PVM. Jis sutiko padėti. Apie N. G. pasiūlymą informavo UAB „G.“ direktorių D. I., kuris taip pat sutiko su pasiūlymu. Maždaug kartą per mėnesį N. G. atnešdavo jai juodraštinius lapus su duomenimis, kuriuos reikėjo įrašyti į fiktyvius UAB „G.“ dokumentus. Pagal šiuos duomenis ji įformindavo atitinkamas UAB „G.“ PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, skirtus UAB „M.“. Šiuos fiktyvius dokumentus ji spausdindavo savo kompiuteriu ir atiduodavo N. G.. Po kurio laiko jis grąžindavo jai šiuos dokumentus, jau pasirašytus D. I. vardu, o iš UAB „M.“ pusės – K. S. vardu. 2018 m. rugpjūčio mėn. ji nustojo bendrauti su N. G., tačiau po kurio laiko į ją dėl tų pačių dokumentų įforminimo į ją kreipėsi N. G. pažįstamas A. Š.. Jis jai buvo atnešęs to paties pavidalo juodraštinius užrašus. Suprato, kad A. Š. ir N. G. yra kartu susiję su fiktyvių dokumentų užsakovais. A. Š. prašymu įformintus fiktyvius dokumentus buvo atidavusi jam pačiam. Šis vėliau grąžino jai šiuos dokumentus su D. I. ir K. S. parašais. Į UAB „G.“ registrus šių dokumentų įtraukusi nebuvo, nes D. I. nebuvo apmokėjęs paslaugas, be to, nebuvo prasmės traukti šių fiktyvių duomenų į apskaitą. Už šią fiktyvių duomenų įforminimo paslaugą N. G. ir A. Š. tiek su ja, tiek su D. I. neatsiskaitė, nors pastoviai žadėdavo (41 t., b. l. 141–144). Papildomos apklausos metu V. D. buvo parodytos UAB „G.“ vardu įforminti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros ir kasavo pajamų orderiai), išrašyti UAB „M.“. Ji patvirtino, kad visi šie dokumentai yra fiktyvūs, nes jais įformintos ūkinės operacijos niekada tarp šių bendrovių nebuvo įvykusios (41 t., b. l. 148–151). Papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu V. D. parodė, kad ji nepatvirtina savo ankstesnių parodymų (41 t., b. l. 152).

Teisme V. D. paaiškino, kad D. I. pirmą kartą pamatė teisme. Su A. Š. susipažino 2018 m. rudenį po įvykio su UAB „G.“. Tuo metu pažinojo tik N. G., kuris 2018 m. pavasarį pasiūlė jai tokį verslo modelį: reikalinga Lietuvoje registruota įmonė, kurios apyvarta nesiekia 300 000 Eur, ir yra PVM mokėtoja, kad būtų galima įsigyti prekes iš Europos Sąjungos mokėtojo arba trečiųjų šalių ir tos prekės būtų parduodamos didelei reklamos įmonei, kurios apyvarta yra virš 300 000 Eur, pelno mokestis 15 procentų, kad ieško įmonės tarpininkės prekėms įsigyti. Paklausus, ar tikrai tos prekės, paslaugos bus parduotos, ji buvo užtikrinta, kad ta reklamos įmonė tikrai turi sutartis su didžiaisiais prekybos centrais („S.“, „A.“, galbūt „D.“). Tai įmonei tarpininkei būtų paliekama 4 procentų pelno marža, t. y. nuo prekių įsigijimo ir prekių pardavimo atitektų 4 procentai. Tai didelei reklamos įmonei tai naudinga, nes jos pelno mokestis yra 15 procentų, mažos įmonės – 5 procentai, taip jie vis tiek laimi 6 procentus. Pasišnekėjo su UAB „G.“ vadovu D. I., kuris sutiko. UAB „G.“ turėtų iš kažko įsigyti tas prekes. Nežinojo, kas gamino prekes. 2018 m. gegužės–birželio mėnesiais buvo išrašytos sąskaitos faktūros, „suvaikščiojo“ pavedimai, bet pirminių dokumentų nebuvo, todėl pasakė, kad reikia pervesti pinigus tam, kad būtų pradiniai įsigijimo dokumentai. N. G. atnešė sąrašą prekių, kurios turėtų būti parduotos reklamos įmonei, rekvizituose buvo nurodyta įmonė UAB „V.“. Sąskaitas faktūras paruošė, buvo užtikrinta, kad atsiskaitymai bus pavedimais ir paskui jie turės sumokėti tiems, iš ko tos prekės bus įgytos. Tos prekės, kiek suprato, jau buvo parduodamos UAB „P.“ tiems prekybos centrams. Sąskaitą faktūrą ji rašydavo pagal sąrašą. Sąskaitos buvo popierinės – atspausdinta ir paduota. Paskui N. G. grąžindavo pasirašytas UAB „M.“ direktorės K. S.. Vieną kartą A. Š. atnešė sąrašą už rugpjūčio mėnesio faktūrą, tokią pačią lentelę irgi išrašė, atidavė jau A. Š.. Po kokio laiko N. G. informavo, kad UAB „V.“ atsisakė tokio modelio ir tos faktūros liko gulėti jos spintoje, nors buvo paruoštos. Po poros mėnesių N. G. atėjo ir pasakojo apie tą patį verslo modelį, tik kitą įmonę, įvardijo, kad tai bus UAB „M.“, atsiskaitymas pavedimais, kad viskas tvarkoje, viską reikia deklaruoti, tvarkingai rodyti mokesčių inspekcijai, o įgijimo dokumentus parodys vėliau. Manė, kad VšĮ „B.“ pirks prekes ne iš PVM mokėtojo, o UAB „G.“, bus prekės galbūt iš Baltarusijos. Gegužės ir birželio mėnesį pavedimų bendra suma buvo apie 49 000 Eur, kurie iš UAB „G.“ buvo pervesti jai į VšĮ „B.“, iš VšĮ „B.“ tada buvo pervesta į išrašuose nurodytas įmones, kad jie parūpins įgijimo dokumentus ir apmokės gamintojui. Liepos–rugpjūčio mėnesiais buvo paaiškinta, kad reikia rašyti faktūras su kasos orderiais, kad jiems reikia su gamintoju grynaisiais atsiskaityti. Ji parašė tas faktūras, 2018 m. liepą ir rugpjūtį buvo išrašytos pardavimo sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai. Kai vyrukai atėjo, ji pasakė, kad įgijimo dokumentų neturi, pardavimus daro. Buvo žadėta, kad bus, nes UAB „G.“ reikalingas PVM, jie viską deklaruoja, viską susimoka, tai čia yra UAB „G.“ lėšos, dabar reikia tvarkyti situaciją: arba perveda UAB „G.“, nes visus pavedimus išvedė iš UAB „G.“, kad įgytų prekes, arba daro pavedimą iš UAB „M.“ PVM sumai. Buhalterinės apskaitos įstatymas leidžia prekes pajamuotis pagal pažymą be pradinių dokumentų, tai nėra draudžiama, jie parašo pažymą, užsipajamuoja, bet ta įmonė tada neturi jokių sąnaudų, visas PVM yra apskaičiuojamas nuo viso pardavimo ir tada tą PVM UAB „G.“ turi gauti, nes tai įmonės lėšos, jis skolingas valstybei tą sumą. Dar yra variantas, kad jeigu yra PVM įstatymo 79 straipsnio 1 ir 9 punktai, galioję iki 2023 m. balandžio 30 d., kurie numato, kad kai yra pardavėjo ir pirkėjo susitarimas, tai trečioji įmonė gali išrašyti PVM pardavimo sąskaitą faktūrą, kadangi buvo visos pozicijos nurodomos, supranta, kad jos buvo parduodamos, tos prekės, nebuvo „iš lubų“ paimtos ir surašytos prekės į faktūras, tai buvo konkrečios prekės, kurios buvo parduotos didesniems tinklams, kažkur tas gamintojas yra. Jei gamintojas sutaria su prekių „pirkėju X“, kurios neatskleidė ir UAB „M.“, faktūras gali išrašyti trečiasis asmuo. Vienintelė buvo išlyga, kad pardavėjas ir pirkėjas turi būti susitarę, kad išrašys faktūrą trečiasis asmuo, tas susitarimas gali būti išreikštas žodžiu arba raštu, nėra reikalavimo, kad tik raštu būtų susitarimas. Trečiasis asmuo, kaip šiuo atveju gali būti, kad buvo pažadėti 4 procentai nuo pelno mokesčio, turi finansinę naudą, nes buvo žadėta, kad viskas tvarkingai „suvaikščios“. Trečiasis asmuo neturi sąnaudų, turi nuo visos pardavimo sumos, jeigu būtų 200 000 Eur parduota, tai nuo visos sumos turi 21 procentą PVM sumokėti, bet tokia išlyga buvo. Nuo 2024 m. gegužės 1 d. to daryti jau nebegalima. Apie tai, kad D. I. nieko nežinojo apie UAB „M.“, gali pasakyti, kad negalima nieko nežinoti, ypač kai atlieki pavedimus virš 40 000 Eur, viską jis žinojo, tiesiog norėjo pelno – 4 procentų nuo apyvartos. D. I. tikrai buvo faktinis ir oficialusis vadovas, po įvykio vykdė veiklą. Jai generatorius buvo perduotas 2018 m. rugsėjo mėnesį, iki tos dienos neturėjo jokios prieigos prie banko sąskaitos, nes jis turėjo generatorių ir mobilų parašą. Ji asmeniškai D. I. rodė dokumentus. Prie jos D. I. nepasirašinėjo. Į klausimą dėl teisme duotų parodymų nesutapimo su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais atsakė, kad pasirašė po pirmos ir antros apklausos pas tyrėją, kad tik ją greičiau paleistų.

Iš minėtų nuteistųjų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pakeistų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, matyti, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad kaltinime nurodyti UAB „G.“ vardu surašyti dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai ir jų kvitai) yra netikri, kadangi PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkinių operacijų, kurios buvo įformintos šiais dokumentais, tarp UAB „G.“ ir UAB „M.“ nebuvo. Tą žinojo ir suprato visi nuteistieji. Jie viso baudžiamojo proceso metu tik kėlė skirtingas versijas, kokiam tikslui UAB „M.“ buvo reikalingi šie netikri dokumentai, bandydami įrodyti, kad bendrai sukurta schema, įforminant fiktyvius dokumentus, savaime nėra neteisėta. Be to, menkino savo vaidmenį šioje schemoje, neigdami tarpusavio išankstinį susitarimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nepaisant to, jog D. I., A. Š., N. G. ir V. D. iš esmės nepripažino išankstinių tarpusavio susitarimų ir nepripažino veikę bendrai, išanalizavus nusikalstamą schemą patvirtinančius bylos duomenis, nekyla abejonių, kad be kiekvieno iš šių keturių asmenų tiesioginio dalyvavimo veikoje ir veikimo mechanizmui trūkus nors vienos grandies, sėkminga veiksmų seka nebūtų buvusi įmanoma.

Nuteistojo D. I. gynėjo apeliaciniame teisme akcentuojama ta pati D. I. iškelta versija, susijusi su „tiekėjų X“, kuris teikė paslaugas ir prekes UAB „M.“ be dokumentų, todėl reikėjo kokios nors kitos įmonės dokumentų, pagrindžiančių tokių paslaugų ir prekių įsigijimą UAB „M.“. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas plačiau nepasisakė dėl šios versijos, kadangi, kaip minėta, konstatavo, kad D. I. kaltę pripažino visiškai. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl D. I. versijos, pirmiausia pažymi, kad jis nebuvo oficialus UAB „M.“ vadovas. Jis šią bendrovę faktiškai valdė per realiai jokios įtakos neturinčią formalią direktorę K. S.. Šią aplinkybę patvirtino ne tik apklausta K. S., bet ir pats D. I.. Pažymėtina, kad faktinio vadovo, kuris realiai valdo bendrovę per statytinį asmenį, t. y. slepia savo ryšius su bendrove, keliama versija, akivaizdu, negali būti grindžiama vien paties faktinio vadovo parodymais. Iškeltai versijai patvirtinti reikia svaresnių įrodymų, kurių iš tiesų nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama D. I. versija, kuria nuteistasis siekia paneigti savo tyčią apgaule išvengti PVM mokėjimo į valstybės biudžetą, baudžiamojo proceso metu nepasitvirtino. Svarbu yra tai, kad D. I. nepanoro atskleisti „tiekėjo X“ tapatybės. Būtent šis tiekėjas teoriškai galėtų patvirtinti aptariamą versiją, tačiau dėl D. I., kuris pats ir iškėlė šią versiją, pozicijos neatleisti jo tapatybės nėra galimybės įsitikinti versijos realumu.

Šioje byloje buvo tiriama ir nustatyta D. I., kaip iniciatoriaus, sukurta schema, pagal kurią jis per A. Š. ir (ar) N. G. perduodavo V. D. duomenis, kuriai sumai ir kokioms prekėms (paslaugoms) kita įmonė (šiuo atveju – UAB „G.“) turėtų išrašyti UAB „M.“ PVM sąskaitas faktūras. V. D. pagal šiuos duomenis parengus UAB „G.“ vardu netikrus dokumentus, jie per N. G. ir (ar) A. Š. buvo perduodami D. I.. Nepaisant to, kad D. I. tiesiogiai nebendravo su V. D., ji visą informaciją gaudavo iš tarpininkų A. Š. ir (ar) N. G.. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. Š. ir N. G. šioje schemoje sudaro tarpininkų – padėjėjų grandinės jungtį, buvusią būtina UAB „M.“ ir UAB „G.“ bendrai veiklai sujungti, t. y. buhalteriniams dokumentams, imituojantiems neva vykusius realius sandorius, įforminti. Byloje iš esmės neginčijamai nustatyta, kad D. I. kreipėsi į A. Š., šis – į N. G., o šis – dar į V. D.. Pastebėtina, kad A. Š., N. G. ir V. D., bent jau ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės patvirtino šios schemos egzistavimą. Tuo pačiu šie asmenys nepatvirtino D. I. versijos, jog jam fiktyvūs dokumentai buvo reikalingi būtent siekiant pagrįsti UAB „M.“ paslaugų ir prekių įsigijimą iš „tiekėjo X“. A. Š. teigimu, D. I. kreipėsi į jį su prašymu gauti netikrus kokios nors įmonės vardu įformintus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras), kuriuose būtų įrašyti realiai neįvykę, su reklama susijusių paslaugų ar darbų, pardavimai kažkokiai tai D. I. įmonei, kuri neva tai pagal tuos netikrus dokumentus tuos darbus nusipirko. A. Š. tik teisme, pakeisdamas savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškino, kad, kaip suprato, D. I. gaminasi kažkur prekes pigiau ir jam reikia toms prekėms sąskaitų. N. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. Š. pasiūlė jam užsidirbti iš neteisėtos veiklos, įforminant netikrus dokumentus UAB „M.“ kokios nors jam žinomos įmonės vardu. Už šią paslaugą užsakovas (D. I.) mokėtų 6 proc. nuo netikruose dokumentuose nurodytos sumos. Teisme N. G. prašė nesivadovauti jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes tuo metu buvo priklausomas nuo alkoholio, tačiau naujų aplinkybių, t. y. ir patvirtinančių D. I. versiją, nenurodė. V. D. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė tik tai, kad iš jos pažįstamo N. G. buvo sulaukusi prašymo pagal jo pateiktus duomenis išrašyti fiktyvius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamo orderius) UAB „G.“ vardu, kurie skirti UAB „M.“. N. G. pasakė, kad užsakovas sumokės 6 proc. nuo dokumentuose nurodytos paslaugų ar darbų vertės be PVM. Apie tai, kad pardavėjas ir pirkėjas gali susitarti, jog PVM sąskaitą faktūrą gali išrašyti trečiasis asmuo, V. D. užsiminė tik bylą nagrinėjant teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. Š., N. G. ir V. D. teisme pakeisdami savo parodymus ir juos priderindami prie D. I. parodymų, taip pat siekė paneigti savo tyčią, bendrininkaujant su D. I., apgaule išvengti PVM mokėjimo į valstybės biudžetą.

Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kaltinamojo parodymai, pirmiau duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, skirtingai nei parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tačiau kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), teismas turi teisę juos perskaityti, t. y. ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Tokių parodymų perskaitymas gali būti reikšmingas tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą, jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-48-788/2018, 2K-292-693/2018, 2K-118-458/2021, 2K-7-196-303/2022). Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, tiki A. Š., N. G. ir V. D. būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes būtent šie parodymai sutampa tarpusavyje ir vieni kitus logiškai papildo. V. D., nors ir buvo apklausta būdama laikinai sulaikyta, tačiau abiejose apklausose (2018 m. lapkričio 22–22 d.) dalyvavo jos pasirinktas gynėjas. Nei ji, nei gynėjas pastabų dėl V. D. daromo spaudimo nenurodė. Be to, iš esmės šiuos savo parodymus V. D. papildė, neiškreipdama jų esmės, ir vėlesnės apklausos metu (2018 m. lapkričio 30 d.), kai jau nebuvo laikinai sulaikyta. Šių savo parodymų, nenurodydama motyvų, nepatvirtino apklausiama tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje (2022 m. vasario 15 d.). Iš N. G. ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų protokolų matyti, kad jis buvo apklaustas taip pat dalyvaujant gynėjui, nors ir parinktam valstybės įgaliotos institucijos, kuris pastabų dėl įtariamojo būsenos nenurodė, todėl N. G. teisme pateiktas pasiaiškinimas, jog jis per apklausas buvo neblaivus, yra neįtikinamas. Be to, vėlesnių apklausos metu dalyvavo jo pasirinktas gynėjas ir įtariamasis patvirtino visus anksčiau duotus parodymus. Panašiai ikiteisminio tyrimo metu vyko ir V. Š. apklausos. Pirmoje apklausoje dalyvavo V. Š. parinktas gynėjas, antroje ir trečioje gynėjo nebuvo, o ketvirtoje dalyvavo V. Š. pasirinktas gynėjas, tačiau visų šių apklausų metu duoti parodymai buvo nuoseklūs, kiekvienos paskesnės apklausos metu jis tvirtino prieš tai atliktų apklausų metu duotus parodymus. Taigi, tiek A. Š., N. G. ir V. D., tiek iš dalies paties D. I. parodymais nustatyta minėta schema, kurią visiems bendromis pastangomis įgyvendinant, buvo rengiami netikri dokumentai apie tariamas UAB „G.“ ir UAB „M.“ ūkines operacijas, o vėliau buvo panaudojami, įtraukiant juos į UAB „M.“ apskaitą, tokiu būdu panaikinant prievolę mokėti PVM.

Nepaisant to, kad visi nuteistieji, nors iš esmės ir pripažino egzistavus minėtą schemą, tvirtino, kad neturėjo tikslo sukčiauti PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje. Tokia jų pozicija laikytina nepagrįsta. Bylos duomenimis, V. D. yra patyrusi finansininkė, tvarkanti kitų įmonių finansinę apskaitą, todėl ji negalėjo nežinoti ir nesuvokti, kad fiktyvių dokumentų, patvirtinančių tariamai įvykusias finansines operacijas (nagrinėjamu atveju – įformintų UAB „G.“ vardu), pagaminimas ir panaudojimas kitos bendrovės finansinėje apskaitoje sukels atitinkamas pasekmes, t. y. sumažins arba panaikins tos įmonės turtinę prievolę sumokėti į biudžetą PVM. Didelę patirtį valdant įmones, o bet kokios įmonės veikla yra susijusi su prievole apskaičiuoti ir mokėti mokesčius, turėjo taip pat D. I. ir N. G.. Iš A. Š. parodymų taip pat matyti, kad jis puikiai suprato tiek D. I. jam pateikto prašymo esmę, tiek po to sekusius įvykius, gaminant UAB „G.“ vardu netikrus dokumentus ir juos perduodant D. I.. Nuteistųjų A. Š., N. G. ir V. D. tiesioginę tyčią dėl sukčiavimo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje patvirtina ir aplinkybė, kad jie turėjo turtinės naudos, kurią jiems suteikė D. I.. Jiems buvo pažadėta 6 proc. nuo netikruose UAB „G.“ vardu išrašytuose dokumentuose nurodytos sumos. Pažymėtina, kad D. I., savo versijai dėl „tiekėjo X“ pagrįsti, buvo nurodęs, kad už jo prašymo vykdymą su N. G. buvo susitarta dėl 25 proc. nuo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos, t. y. į šią sumą įėjo ir visi mokesčiai, kurie turėjo būti privalomai sumokėti. Visgi kiti nuteistieji šių procentų niekada nebuvo nurodę, kalbėjo tik apie 6 proc. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, 2K-91-511/2022, 2K-279-697/2022). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91-511/2022, 2K-133-489/2023). Pabrėžtina, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2022). Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad visi nuteistieji suvokė bendrai dalyvaujantys D. I. sukurtoje minėtoje schemoje ir norėjo taip veikti.

Teisėjų kolegija papildomai pasisakys dėl apeliantės V. D. argumentų, susijusių su PVM sąskaitos faktūros įrašymu trečiojo asmens, kuriuos, be kita ko, ji buvo nurodžiusi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl jų nepasisakyta. Apeliantė įrodinėja, kad UAB „G.“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros UAB „M.“ nėra suklastotos, kadangi pagal PVM įstatymo 79 straipsnio 1 ir 8 dalis įvykusį prekių (paslaugų) tiekimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra arba užtikrinti, kad tai padarytų pirkėjas arba trečiasis asmuo. Atsakydama į šiuos argumentus teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad, kaip minėta, byloje nėra abejonių, kad apeliantės minimos PVM sąskaitos faktūros yra netikros, kadangi jokių verslo santykių tarp UAB „G.“ ir UAB „M.“ nebuvo. Šių santykių buvimą paneigia kitų nuteistųjų ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme duoti parodymai. Antra, apie tai, kad UAB „G.“, UAB „M.“ ir „tiekėjas X“ teoriškai gali būti laikomi atitinkamai trečiuoju asmeniu, pirkėju ir pardavėju, bylos teisminio nagrinėjimo metu nurodė tik V. D.. Kaip matyti iš kitų nuteistųjų parodymų, tokio susitarimo nebuvo. Nors pagal PVM įstatymo 79 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1817 redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) 8 dalį, prekių tiekimą arba paslaugų teikimą prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo vardu turi teisę įforminti trečiasis asmuo, o išankstinio susitarimo dėl to nereikalaujama, vis tiek nagrinėjamu atveju turi būti atskleistas pardavėjas, t. y. „tiekėjas X“, kurį žino, tačiau atsisako nurodyti, D. I., o V. D., pagal bylos aplinkybes, jo net nežino. Tokiu atveju net nėra pagrindo kalbėti apie PVM sąskaitų faktūrų išrašymą trečiojo asmens vardu. Pačiose PVM sąskaitose faktūros taip pat nėra nurodyta, kad jos išrašomos ne pardavėjo, o trečiojo asmens.

Nepagrįsti yra ir apeliantės V. D. argumentai dėl to, kad šioje byloje specialisto išvadoje dėl UAB „G.“ ūkinės finansinės veiklos ekspertė gretino PVM deklaracijų, iSaf registrų suvestinių duomenis su patektomis PVM sąskaitomis faktūromis ir nenustatė nukrypimų VMI pateiktose PVM deklaracijose nuo iSaf registruose pateiktų duomenų bei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų. Priešingai nei teigia apeliantė, tai anaiptol nereiškia, kad PVM deklaracijose teikti duomenys yra teisingi. Kaip minėta, ne tik kiti nuteistieji, bet ir apeliantė pripažino, kad UAB „G.“ nepardavė UAB „M.“ jokių prekių ar paslaugų ir šių aplinkybių nepaneigia apeliantės pateiktas minėtos specialisto išvados interpretavimas.

D. I. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo tyčią padaryti didelę turtinę žalą valstybei išvengiant PVM prievolės, paneigia ir jo elgesys ikiteisminio tyrimo metu, kai, suvokęs atliktų veiksmų esmę – įtarimų esmę, jis ėmėsi veiksmų sumokėti mokestinę PVM nepriemoką. Teisėjų kolegijos pažymi, kad šis apelianto elgesys nepaneigia jo tyčios išvengti šios prievolės. Turint omeny D. I. patirtį faktiškai vadovaujant įvairioms įmonėms, jas perkant ir parduodant, teismo neįtikina argumentai, kad jis tik ikiteisminio tyrimo metu suprato, jog vykdant jo organizuotą schemą, pasirūpinant fiktyviais prekes ir paslaugas įsigijimą patvirtinančiais kitos įmonės vardu išrašytais dokumentais, UAB „M. iš tiesų išvengė turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Atsižvelgiant į minėtų PVM sąskaitų faktūrų anuliavimo ir informavimo apie tai VMI laiką, matyti, kad tai buvo padaryta tik galutinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje, t. y. jau byloje surinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių įtarimą. Be to, ši aplinkybė galėtų būti reikšminga nebent sprendžiant klausimą dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 dalis). Tačiau žalą atlygino juridinis asmuo, o ne D. I., kuris yra tik faktinis šios bendrovės vadovas. Aptariama aplinkybė labiau reikšminga UAB „M.“ baudžiamosios atsakomybės individualizavimui.

Netenkinus D. I. gynėjo apeliacinio skundo prašymo dėl D. I. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nėra pagrindo ir kitą veiką dėl netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo perkvalifikuoti iš BK 300 straipsnio 3 dalies į 1 dalį. Byloje yra nustatytas būtinasis BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis – didelė žala. Kitų nuteistųjų kaltės dėl BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo byloje taip pat visiškai įrodytos.

Iš nuteistojo N. G. gynėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutikimas su nuteisimu iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors turėjo vadovautis duotais teisme. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija iš esmės jau pasisakė, palaikydamas skundžiamo nuosprendžio išvadą, kad teisingais, t. y. atitinkančiais kitų nuteistųjų nurodytas aplinkybes ir kitą byloje surinktą medžiagą, laikytini N. G. būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Į apeliacinio teismo argumentus, kad jam, neturinčiam prieigos prie įmonės sutarčių, rekvizitų ir pan., neįmanoma buvo atlikti nusikalstamus veiksmus, kuriais jis kaltinamas, teisėjų kolegija taip pat iš esmės atsakė pasisakydama dėl bendrininkavimo. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką, todėl N. G. nebuvo būtina žinoti tikslių duomenų, kurių pagrindu buvo išrašomos netikros PVM sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai. Kaip minėta, jis atliko tarpininko vaidmenį tarp šiuos duomenis turinčio asmens (D. I.) ir juos gaunančio asmens (V. D.).

Dėl UAB „V.“ netikrų dokumentų pagaminimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. I., A. Š. ir N. G., veikdami bendrininkų grupėje, 2018 m. birželio mėn. pagamino netikrą UAB „V.“ dokumentą ir jį panaudojo, t. y. D. I., turėdamas tikslą paimti UAB „D.“ į UAB „V.“ banko sąskaitą perverstus 8587,37 Eur, žinodamas, kad ši bendrovė, pagaminus netikrus dokumentus, tariamai perleista S. S., taip pat žinodamas, kad ši bendrovė jokių paslaugų UAB „D.“ neatliks ir prekių neparduos, pagamino netikrą dokumentą – PVM sąskaitą faktūrą, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „V.“ pardavė UAB „D.“ lapelių už 8587,70 sumą, ir šį dokumentą per A. Š. perdavė N. G. ir S. S. pasirašyti ir pateikti bankui, turint tikslą nuimti iš sąskaitos šiuos pinigus ir įtraukti į buhalterinę apskaitą. Dėl šios veikos yra nuteisti D. I., A. Š. ir N. G., tačiau šią nuosprendžio dalį skundžia tik N. G..

Ikiteisminio tyrimo metu D. I. dėl UAB „V.“ banko sąskaitoje „užstrigusių“ pinigų parodė, kad sprendžiant šią problemą A. Š. buvo atvažiavęs pasitarti kartu su N. G.. Buvo ir antrasis susitikimas tarp tų pačių asmenų dėl šios problemos (46 t., b. l. 23–29). Papildomai apklaustas dėl 2018 m. birželio 28 d. PVM sąskaitos faktūros patikslino, kad 2018 m. gegužės–birželio mėn. sužinojo, jog neužbaigtas sutarties, sudarytos tarp UAB „V.“ ir UAB „D.“, vykdymas. Nors įmonė jau buvo parduota, jis sprendė šią problemą. Paskambino A. Š., kuris pirko UAB „V.“ kito asmens, t. y. S. S. vardu, ir pasiteiravo, ar jis galės išrašyti PVM sąskaitą faktūrą UAB „D.“ UAB „V.“ vardu. A. Š. už tai pažadėjo, kad gaus 400 Eur. 2018 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą su S. S. pavarde ir parašu jam pateikė A. Š.. Duomenis, kuriuos reikia įrašyti į šią faktūrą, pasakė jis (46 t., b. l. 36–40). Apklaustas teisme D. I. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes.

Nors nuteistojo N. G. gynėjo apeliaciniame skunde prašoma vadovautis D. I. būtent teisme duotais parodymais, kuriais jis paneigė N. G. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Visų pirma, D. I. teisme nepaneigė savo ikiteisminio tyrimo duotų parodymų, susijusių būtent su UAB „V.“ akcijų perleidimo aplinkybėmis ir problemos dėl šios bendrovės banke „įstrigusių“ pinigų, netikros PVM sąskaitos faktūros sukūrimu ir panaudojimu siekiant pasiimti šiuos pinigus. Kaip matyti iš visų trijų nuteistųjų, taip pat S. S. parodymų, N. G. vaidmuo tiek fiktyviai parduodant UAB „V.“ akcijas S. S., tiek vėliau sprendžiant minėtą problemą buvo aktyvus ir svarbus. Būtent per jį D. I. ir A. Š. bendravo su S. S., kvietė jį atvykti į Lietuvą ir atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su minėtų pinigų iš sąskaitos išgryninimu. Tuo metu S. S. buvo formalus UAB „V.“ vadovas, todėl jo dalyvavimas einant į banką, pasirašant minėtą netikrą PVM sąskaitą faktūrą buvo būtinas. Minėti parodymai patvirtina, kad dėl to buvo rengiami visų nuteistųjų bendri susitikimai, kuriuose buvo aptariama banke „įstrigusių“ pinigų problema ir jos sprendimo būdai, vienas iš jų – netikros PVM sąskaitos faktūros sukūrimas ir panaudojimas. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, N. G. nesutinka, kad pagamino minėtą netikrą dokumentą, tačiau pirmosios instancijos teismas to ir nenustatė. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad PVM sąskaitą faktūrą pagamino D. I., o N. G. vaidmuo šioje veikoje pasireiškė tuo, kad šis dokumentas per jį buvo perduotas pasirašyti S. S. ir pateikti bankui. Kitaip tariant, N. G. šiuo atveju yra bendrininkas, be kurio indėlio į šią veiką ji nebūtų padaryta. Jau minėta, kad bendrininkavimas yra tada, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Iš paties nuteistojo N. G. parodymų matyti, kad jis puikiai suvokė, kad pats UAB „V.“ akcijų perleidimo procesas jo senam pažįstamam S. S. buvo fiktyvus, todėl, be abejo, puikiai suprato, kad paskesni šio, kaip bendrovės vadovo, atlikti veiksmai kreipiantis į banką dėl pinigų išgryninimo, panaudojant ir netikrą PVM sąskaitą faktūrą, yra nusikalstami. Jis pats dalyvavo šioje veikloje kartu su S. S., todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad N. G. yra kaltas dėl 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo.

Dėl UAB „G.“ buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. D. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti šios bendrovės turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Iš apeliantės V. D. ir jo gynėjo argumentų matyti, kad V. D. yra netinkamas subjektas atsakyti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes ji tik tvarkė UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, o atsakingas yra vadovas – D. I.; apskaitą tvarkantis asmuo atsakingas tik už teisingą duomenų įvedimą, o ne už patį apskaitos organizavimą. Bylos duomenimis, nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. spalio 12 d. UAB „G.“ vadovu buvo D. I. (11 t., b. l. 1–6). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus išvadoje Nr. 04/10-2-5-13540 dėl UAB „G.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo konstatuota, kad UAB „G.“ apskaitos registrai, kuriuose būtų apskaitytos visos tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. ) vykdytos ūkinės finansinės operacijos, visi pirkimai, pardavimai, atsiskaitymai, įsipareigojimai, tyrimui nepateikti. Tyrimui nepateikta ir kasos knyga, nepateikti kasos dokumentai, todėl nustatyti, ar visos ūkinės finansinės operacijos buvo apskaitytos ir pagrįstos dokumentais (negalima pritaikyti palyginimo metodo), ar buhalterinė apskaita buvo tvarkoma laikantis buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, negalima. Jeigu apskaitos dokumentai surašomi nebuvo ir apskaitos registrai nebuvo vedami, UAB „G.“ nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimo, todėl tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti UAB „G.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Jeigu UAB „G.“ neišsaugojo tiriamojo laikotarpio apskaitos dokumentų ir registrų, UAB „G.“ nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti UAB „G.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. (11 t., 127-135 b. l.). Specialisto išvadą surašiusi specialistė B. D. buvo apklausta pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (teisėjų kolegijai nutarus atlikti dalinį įrodymų tyrimą) ir abiem atvejais savo išvadą patvirtino. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės gynėjo argumentais, kad ši specialisto išvada yra sąlyginė, tačiau tai nereiškia, jo pirmosios instancijos teismas negalėjo ja vadovautis. Joje iš tikrųjų iškelta sąlyga, kad UAB „G.“ nesilaikė atitinkamų Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, tik jeigu būtų nustatyta, kad apskaitos dokumentai nebuvo surašomi, apskaitos registrai nebuvo vedami, neišsaugoti tiriamojo laikotarpio apskaitos dokumentai ir registrai. Pažymėtina, kad šių aplinkybių nustatymas yra ne specialisto, o teismo kompetencija, todėl paprastai tokio pobūdžio bylose (dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo) pateiktos specialisto išvados yra sąlyginės. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio turimo metu buvo dedamos pastangos surasti visus UAB „G.“ buhalterinius dokumentus (jie buvo pateikti ne tik savanoriškai, bet ir atliekant kratą, tačiau, kaip matyti, buvo pateikti ir rasti ne visi buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuos privalo turėti bendrovė). Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog negalima tik iš dalies nustatyti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio, o ne apskritai, kad nėra tokios galimybės. Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ne tik už tai, kad visiškai negalima nustatyti minėtų pasekmių, bet ir už tai, kad tik iš dalies negalima nustatyti. Nesutiktina su apeliantės gynėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju specialistė atliko byloje esančių duomenų teisinį vertinimą, nes, atsakydama į 3 klausimą, padarė išvadą, jog jokios paslaugos (darbai) nebuvo teikiami, o tai viršijo specialistės kompetencijos ribas. Į šį argumentą apeliacinės instancijos teismo posėdyje motyvuotai atsakė pati specialistė B. D., tokiu būdu jį paneigdama. Pasak specialistės, ji išvadoje tik nurodė, kad jeigu pagal UAB „G.“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius ši bendrovė jokių prekių ir paslaugų UAB „M.“ neperdavė, o ši bendrovė realiai jokių pinigų už tai nemokėjo, tai UAB „G.“ vardu buvo įformintos PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimo dokumentai, kuriuose buvo užfiksuotos neįvykusios ūkinės operacijos, iškreipiant tikrąją ūkinę, komercinę, finansinę būklę bei duomenis apie turtą. Po šio teiginio specialistė nurodo, kokie įstatymai tokiu atveju būtų pažeisti. Taigi, gynėjo akcentuojama specialisto išvados dalis yra suformuluota ne kaip nustatytas faktas, o kaip jau minėta sąlyginė išvada. Šiame kontekste primintina, kad aplinkybę, jog tarp minėtų bendrovių nebuvo įvykusios PVM sąskaitose faktūrose nurodyti prekių (paslaugų) pardavimai, nustatė jau teismas. Sugretinus šią teismo nustatytą aplinkybę su specialistės nurodyta sąlygine išvada, daroma besąlyginė išvada dėl atitinkamų Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimo, konstatuojant, kad dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „G.“ turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Grįžtant prie tinkamo subjekto atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tiesų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį reikalingas specialus subjektas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas tyčia pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, faktiškai neįvykusių operacijų fiksavimas ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-976/2017, 2K-139-628/2019, 2K-168-719/2021 ir kt.). Pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį už buhalterinių įrašų teisingumą atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti įstatymo nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, už apgaulingą apskaitos tvarkymą kaip vykdytojai gali atsakyti tiek asmuo, tiesiogiai tvarkantis apskaitą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistas), tiek ir įmonės vadovas, kuris sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui būtinų apskaityti dokumentų arba teikia suklastotus ar netikrus dokumentus tam, kad juose užfiksuoti melagingi duomenys būtų įtraukti į apskaitą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-71-976/2017, 2K-7-41-511/2017, 2K-269-648/2017, 2K-129-788/2023). Nagrinėjamu atveju nuteistieji, išskyrus pačią V. D., neminėjo, kad dalyvaujant D. I. sukurtoje schemoje, joje būtų dalyvavęs ir UAB „G.“ vadovas D. I., t. y. jie tartųsi ir su juo, prašytų jo parašų, gautų ar perduotų dokumentus ir pan. Minėta, kad D. I. prašymas per A. Š. ir N. G. buvo nukreiptas į V. D., nenurodant konkrečios įmonės, kurios vardu reikia išrašyti netikras PVM sąskaitas faktūras. Bendrovę, t. y. UAB „G.“, pasiūlė būtent V. D., o pasiūlė dėl to, kad tvarkė šios bendrovės buhalterinę apskaitą, disponavo visais rekvizitais, reikalingais rengti šios bendrovės vardu netikrus dokumentus. Teisėjų kolegija kritiškai vertina V. D. parodymus, kad D. I. viską žinojo. Jeigu tikėti tokia versija, minėtuose PVM sąskaitose faktūrose turi būti D. I. parašai, tačiau byloje specialisto išvadomis nustatyta, kad tai nėra jo parašai. V. D. parodymus apie tai, kad jis žinojo apie aptariamą schemą ir sutiko joje dalyvauti, nuosekliais parodymais paneigė ir pats D. I.. Iš jo parodymų matyti, kad jis buvo tik formalus UAB „G.“ vadovas, o šią bendrovę realiai valdė, turėjo visus buhalterinius dokumentus, banko kodų generatorių būtent V. D.. Taigi, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nagrinėjamu atveju V. D. yra tinkamas subjektas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo

D. I. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas tiesiogine tyčia padaręs aštuonias nusikalstamas veikas, iš kurių penkios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis (trys veikos), 300 straipsnio 3 dalis), trys – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 300 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajam D. I. bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į tai, kad yra nustatyta viena nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti (jis pripažino padaręs nusikalstamas veikas, padėjo jas išsiaiškinti, nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei viena atsakomybę sunkinanti (jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) aplinkybės. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę D. I. buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys. D. I. dalyvauja paramos ir pagalbos projektuose, dirba UAB „P.“ ir UAB „M.“, vedęs, turi stiprių socialinių saitų, inicijavo ir per juridinį asmenį UAB „M.“ atlygino nusikalstamomis veikomis padarytą žalą, duomenų apie gydymą psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, priklausomybės ligų centruose byloje nėra. D. I. praeityje neteistas, po aptariamų nusikalstamų veikų naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu pradėta nebuvo, baustas administracine tvarka, paskutinį kartą – 2020 m. gruodžio 14 d. už greičio viršijimą, paskirta nuobauda sumokėta. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti D. I.: 1) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant jos dydį nustatant artimą minimaliam baudos dydžiui, numatytam už apysunkio nusikaltimo padarymą; 2) už tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant jos dydį nustatant artimą minimaliam baudos dydžiui, numatytam už apysunkio nusikaltimo padarymą; 3) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant artimą minimaliam baudos dydžiui, numatytam už apysunkio nusikaltimo padarymą; 4) už tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant artimą minimaliam baudos dydžiui, numatytam už nesunkaus nusikaltimo padarymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrė tinkamos rūšies bausmes ir teisingai nustatė jų dydžius. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą subendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (veikos dėl UAB „G.“), nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (veikos dėl UAB „S.“) bei nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (veikos dėl UAB „V.“), vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, buvo pagrįstai subendrintos apėmimo būdu, nes minėtos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį ir veikos skiriasi pagal savo kategoriją, po ko, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (veika dėl UAB „V.“), ir D. I. paskirta galutinė subendrinta 700 MGL dydžio (35 000 Eur) bauda. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nėra per griežta, o yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad paskirta nuteistajam bausmė yra per griežta, kadangi didžioji nuteistojo D. I. dokumentų klastojimo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmų nesukėlė realių neigiamų padarinių ir žalos, nuteistasis neturėjo tikslo nuslėpti perdavimo dokumentų ir fiktyviai perleidinėti įmones, jo veiksmai vertinami kaip jauno verslininko aplaidumas ir gyvenimo klaida. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Šioje byloje neginčijamai įrodyta, kad D. I. atlikti įmonių perleidimai buvo fiktyvūs, buvo pagaminti įmonių perleidimą imituojantys dokumentai, o perleidimo metu įmonės finansinės apskaitos, kiti veiklos dokumentai, įmonių spaudai naujiems pirkėjams perduodami nebuvo, jis turėjo tikslą paslėpti įmonių finansinės apskaitos dokumentus tam, kad nebūtų galima nustatyti įmonių veiklos rezultatų ir atskleisti jų veiklos. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad D. I. ir kitų bendrininkų veiksmais Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui padaryta 44 735 Eur turtinė žala, todėl nuteistojo teiginiai, kad jo neteisėti veiksmai nesukėlė realių neigiamų padarinių, yra deklaratyvūs. Juolab, nuteistasis D. I. nerodė iniciatyvos atlyginti padarytą žalą, o UAB „M.“ žalą atlygino tik galutinėje tyrimo stadijoje. Apeliaciniame skunde taip pat D. I. veiksmai yra sugretinami su J. Ž. ir S. S., kurie buvo nuteisti kitose bylose panašaus pobūdžio atliktais veiksmais, nurodant, kad jiems buvo paskirtos švelnesnės (baudų) bausmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu kaltinamuoju (nuteistuoju). Teismų praktikoje ne kartą buvo aiškinama, kad vien vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas savaime nereiškia, jog visiems asmenims, padariusiems tokį patį nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209-222-2018). Be to, J. Ž. ir S. S. buvo kaltinami padarę tik po vieną nusikalstamą veiką, tuo tarpu, kaip minėta, D. I. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už aštuonių nusikalstamų veikų padarymą. Juolab, nuteistojo D. I. vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo gan aktyvus, t. y. jis buvo minėtų nusikalstamų veikų iniciatorius ir į jų vykdymą įtraukė taip pat ir kitus asmenis. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo skirti nuteistajam dar švelnesnę bausmę ar mažinti jos dydį.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės dėl švelnesnės bausmės skyrimo, kadangi jis pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, dar ikiteisminio tyrimo metu atlygino padarytą turtinę žalą, padėjo išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad pagal BK 62 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tuo tarpu, BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir jeigu yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistajam D. I. taikyti BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, kadangi nėra nustatytos būtinos, įstatyme įtvirtintos šio straipsnio taikymo sąlygos. Visų pirma, nuteistasis D. I. iš tikrųjų nepripažino savo kaltės dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir nepadėjo ikiteisminiam tyrimui jas išsiaiškinti (nors asmuo ir turi įstatymo garantuojamą teisę atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą veiką, tačiau naudojimasis šia teise taip pat turi atitinkamas pasekmes, t. y. D. I. davus parodymus tik įpusėjus ikiteisminiam tyrimui, negalima laikyti, kad jis padėjo ikiteisminiam tyrimui). Antra, pats D. I. žalos neatlygino, tai padarė juridinis asmuo. Trečia, jis pats savo noru neatvyko ar nepranešė apie savo padarytas nusikalstamas veikas. Nors nustatyta viena D. I. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau nenustatyta nei viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Taigi, kaip matyti, šioje byloje nėra pagrindo D. I. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, kadangi nėra visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų.

Be kita ko, skundžiamu nuosprendžiu D. I. nustatytas dviejų mėnesių terminas savanoriškai sumokėti paskirtą baudą. Kaip matyti, apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su šiuo terminu ir prašo nustatyti ilgesnį terminą. Šis prašymas motyvuojamas iš esmės tuo, kad nuteistasis nėra finansiškai pajėgus per tokį trumpą terminą sumokėti baudą, kadangi kartu su sutuoktine augina du mažamečius vaikus, turi banko paskolą, nuteistojo ir jo sutuoktinės pajamos per 2024 metus sudarė atitinkamai 10 861 Eur ir 35 912 Eur. Nuteistojo gynėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir šias aplinkybes patvirtinančius duomenis. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus duomenis, pažymi, kad aplinkybės, jog nuteistasis augina mažamečius vaikus ir turi banko paskolą iki 2045 metų, yra neabejotinai svarbios ir parodo, kad nuteistasis iš tikrųjų turi šeimyninių ir finansinių įsipareigojimų, tačiau kai kurios iš jų egzistavo dar iki aptariamų nusikalstamų veikų padarymo (vienas iš nuteistojo vaikų gimė dar 2014 m. rugpjūčio 2 d., o banko paskola gyvenamajam būstui buvo paimta 2015 metais), tačiau tai neturėjo jokios įtakos nuteistajam ir neatgrasė jo nuo nusikalstamų veikų darymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas baudos sumokėjimo terminas (du mėnesiai) yra pakankamai adekvatus nuteistajam, kuris dirba dviejose darbovietėse ir gauna pastovias pajamas, sumokėti 35 000 Eur baudą. Ypač turint omeny aplinkybę, kad skundžiamas nuosprendis įsiteisėja tik apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dieną (nuo kurios skaičiuojamas minėtas dviejų mėnesių terminas), tai reiškia, kad nuteistasis nuo skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos – 2025 m. birželio 30 d. (šią dieną nuteistasis sužinojo apie jam paskirtą baudą) realiai turi kiek daugiau nei vienerius metus baudai sumokėti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nustatyti ilgesnį, nei skundžiamame nuosprendyje nurodytas dviejų mėnesių, savanoriško baudos sumokėjimo terminą. Pažymėtina ir tai, kad šio apeliacinio skundo prašymo atmetimas neužkerta kelio nuteistajam analogišką prašymą pateikti nuosprendžio vykdymo metu arba antstoliui, kartu pridedant aktualius duomenis.

V. D. skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista tiesiogine tyčia padariusi tris nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajai V. D. bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į tai, kad yra nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (ji nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų grupėje, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo atsižvelgta ir į tai, kad, nors V. D. iki aptariamų nusikalstamų veikų padarymo teista nebuvo, tačiau iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo ji buvo nuteista tris kartus, paskutinį kartą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 24 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (4 veikos) 280 MGL dydžio (14 000 Eur) bauda. Visos veikos yra analogiško pobūdžio, susijusios su nusikaltimais nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, dokumentų klastojimu. Be kita ko, V. D. aštuonis kartus bausta administracine tvarka, iš kurių šešis kartus bausta kaip juridinio asmens vadovė, turi galiojančių nuobaudų, be to, nuteistoji dirba. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti V. D.: 1) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui; 2) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui; 3) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą bendrindamas bausmes už atskirai kiekvieną nusikalstamą veiką, t. y. vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės pagrįstai subendrintos bausmių apėmimo būdu, nes nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, ir V. D. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nėra per griežta, o yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų bei jos asmenybės pavojingumą. Papildomai pažymėtina, kad V. D. nuteista Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda, tačiau, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tiek skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, tiek ir šiuo metu šis nuosprendis vis dar yra neįsiteisėjęs, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai V. D. paskirta bausmė nebendrinama su minėtu Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžiu. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuo V. D. padarytų nusikalstamų veikų praėjo ilgas laiko tarpas (daugiau nei septyneri metai), ilgalaikis baudžiamasis persekiojimas savaime sukėlė nuteistajai neigiamus padarinius, nors V. D. darė naujas nusikalstamas veikas, tačiau realiai laisvės atėmimo bausmės neatlikinėjo, dirba, turi nuolatinę gyvenamą vietą, nuo proceso nesislapstė, pagrįstai nusprendė, kad, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, tikslinga atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 (dvejiems) metams be intensyvios priežiūros ir nustatė nuteistajai pareigas: 1) tęsti darbą, o jį praradus, registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra pakankamai individualizuotas ir tinkamai nustatytas, todėl dar jį trumpinti nėra pagrindo.

Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė jai švelnesnių bausmės rūšių – baudos ar laisvės apribojimo skyrimo, nors tam yra visos sąlygos – nuteistoji dirba, turi gyvenamąją vietą, bendradarbiauja, nuo nusikalstamų veikų praėjo daugiau nei šešeri metai. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės skundžiamame nuosprendyje jau buvo įvertintos ir į jas buvo atsižvelgta tiek skiriant nuteistajai V. D. bausmę, tiek atidedant jos vykdymą. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo skirti nuteistajai jos siūlomas bausmes. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad, kaip minėta, V. D. praeityje (iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo) teista tris kartus, be kita ko, už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, susijusias su apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, dokumentų klastojimu ir pan., paskutinį kartą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 24 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (keturios veikos) galutine 280 MGL dydžio (14 000 Eur) bauda. Be to, V. D. kelis kartus bausta administracine tvarka, t. y. už ataskaitų, deklaracijų ar kitų mokesčių administratoriaus funkcijoms įgyvendinti reikalingų dokumentų ir duomenų pateikimo tvarkos pažeidimą, transporto priemonių savininkams (valdytojams) nustatytų reikalavimų nevykdymą, Kelių eismo taisyklių pažeidimą, pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą ir už tai, kad nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, dauguma paskirtų piniginių baudų nesumokėta. Šios aplinkybės iš esmės tik neigiamai charakterizuoja nuteistąją ir jos gyvenimo būdą. Akivaizdu, kad ankstesni V. D. teistumai ir baustumai, susiję su analogiško pobūdžio veikomis, parodo jos neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtinas elgesio normas ir patvirtina, kad išvadų dėl savo neteisėto elgesio ji nedaro, tai yra sąmoningai pasirinktas nuteistosios gyvenimo būdas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skirti jai švelnesnę ir su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jų dydžius. Atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajai paskirta galutinė subendrinta bausmė yra pakankamai švelni, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajai gali būti pasiekti paskiriant jai dar švelnesnę bausmę.

A. Š. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas tiesiogine tyčia padaręs tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 3 dalis), o viena – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 300 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajam A. Š. bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra dvi nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistas, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Kaip matyti, apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą A. Š. pripažinti recidyvistu. Pasak apelianto, nuteistasis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo nepagrįstai pripažintas recidyvistu, kadangi tuo metu jo teistumai buvo išnykę, tačiau sutikti su šiais teiginiais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog A. Š. yra recidyvistas, nes jis šioje byloje aptariamas nusikalstamas veikas padarė 2018 metais, būdamas teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, buvo atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktą, turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Tai reiškia, kad naujas nusikalstamas veikas padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, t. y. neišnykus teistumui. Be to, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą pripažinti nuteistąjį A. Š. recidyvistu pagrįstai motyvavo ir tuo, kad po aptariamų nusikalstamų veikų padarymo jis buvo nuteistas dar du kartus, t. y. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 3 d. nuosprendžiu ir Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžiu (skundžiamo nuosprendžio priėmimo ir šiuo metu – neįsiteisėjusiu nuosprendžiu). Akivaizdu, kad nuteistasis sistemingai daro panašaus arba analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Taigi, įvertinus minėtas reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį A. Š. recidyvistu.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-62-511/2026, 2K-86-511/2026). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad A. Š. recidyvistu buvo pripažintas tik skundžiamu nuosprendžiu, todėl, vadovaujantis aktualia teismų praktika, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė A. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas, pašalinant nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

Iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų motyvų taip pat matyti, kad skiriant bausmę A. Š. buvo įvertinti jo asmenybę charakterizuojantys duomenys – jis išsituokęs, dirba ir gauna nuolatinių pajamų, turi gyvenamąją vietą, duomenų apie A. Š. priklausomybės ligų gydymąsi ar psichikos ligų gydymąsi nėra. A. Š. anksčiau teistas, be kita ko, už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas (sukčiavimą, dokumentų klastojimą ir disponavimą suklastotais dokumentais, ir kt.), taip pat daug kartų baustas administracine tvarka, paskirtų piniginių baudų nemoka. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti A. Š.: 1) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui; 2) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui; 3) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas nuteistajam A. Š. už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes, t. y. vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, pagrįstai subendrintos bausmių apėmimo būdu, kadangi veikos buvo padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, po ko, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu pagrįstai subendrinta su bausme paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir A. Š. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Papildomai pažymėtina, kad A. Š. nuteistas Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 203 straipsnio 2 dalį 200 MGL dydžio (10 000 Eur) bauda, tačiau, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tiek skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, tiek ir šiuo metu šis nuosprendis vis dar yra neįsiteisėjęs, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. Š. paskirta bausmė nebendrinama su minėtu Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžiu. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nuo A. Š. padarytų nusikalstamų veikų praėjo ilgas laiko tarpas (daugiau nei septyneri metai), ilgalaikis baudžiamasis persekiojimas savaime sukėlė nuteistajam neigiamus padarinius, nors A. Š. per numatytą laikotarpį padarė naujas nusikalstamas veikas, tačiau realiai laisvės atėmimo bausmės praeityje neatlikinėjo, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuteistasis nesiekia tokio pavojingumo, kad jį būtų reikalinga izoliuoti nuo visuomenės bei pagrįstai nusprendė, kad, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, tikslinga nuteistajam A. Š. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 3 (trejiems) metams be intensyvios priežiūros ir nustatė nuteistajam pareigas: 1) tęsti darbą, o jį praradus, registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, maksimalus (trejų metų) bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra pakankamai individualizuotas ir pagrįstai nustatytas, todėl dar jį labiau trumpinti nėra pagrindo.

Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo duomenimis, nuteistasis A. Š. iki aptariamų nusikalstamų veikų darymo teistas vieną kartą, o po jų – dar du kartus, visos padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai kategorijai – nusikalstamoms veikoms nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams bei finansų sistemai. Anksčiau jam buvo skirtos tiek griežtesnės (laisvės atėmimo), tiek švelnesnės (baudos) bausmės, taip pat du kartus taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis išvadų dėl savo neteisėto elgesio nepadarė, nepakeitė savo požiūrio į visuomenėje priimtinas elgesio taisykles bei baudžiamajame įstatyme numatytus reikalavimus ir toliau darė naujas veikas. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenų matyti, kad nuteistasis A. Š. kelis kartus baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus. Šios aplinkybės itin neigiamai apibūdina nuteistąjį ir atskleidžia jo nenorą visuomenėje nusistovėjusių normų. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad nuteistasis sumokėjęs beveik visas jam paskirtas baudas už padarytus administracinius nusižengimus, kas iš tikrųjų vertintina tik teigiamai, tačiau šią aplinkybę nusveria kiti byloje prieš tai jau aptarti neigiamai nuteistąjį charakterizuojantys duomenys bei savaime nesudaro pagrindo jam švelninti paskirtą bausmę.

Pasak apelianto, nuteistasis A. Š. su buvusia sutuoktine augina ir išlaiko du mažamečius vaikus, dirba, turi gyvenamąją vietą, byloje taip pat pilnai išspręstas turtinės žalos atlyginimo klausimas, kas iš esmės sudaro pagrindą jam skirti švelnesnę bausmę. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios nurodytos aplinkybės skundžiamame nuosprendyje jau buvo įvertintos ir į jas buvo atsižvelgta tiek skiriant nuteistajam A. Š. bausmę, tiek atidedant jos vykdymą. Be to, vien tai, kad nagrinėjamu atveju viena iš atsakomybę sunkinančių aplinkybių nuteistajam yra šalintina, atsižvelgiant į prieš tai minėtų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio nuteistojo A. Š. bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir daryti priešingos išvados dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ar jos dydžio, taip pat dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino, kuris atitinka įstatymo reikalavimus, nėra neproporcingas, neteisingas ar per griežtas.

N. G. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas tiesiogine tyčia padaręs tris nusikalstamas viekas, iš kurių dvi priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 3 dalis), o viena – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 300 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas parinkdamas nuteistajam N. G. bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į tai, kad yra nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo atsižvelgta ir į tai, kad N. G. anksčiau teistas devynis kartus, be kita ko, ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, taip pat jis buvo daug kartų baustas už įvairius administracinius nusižengimus, paskirtų piniginių baudų nemoka. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir N. G. asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. N. G. išsituokęs, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti N. G.: 1) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui; 2) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui; 3) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas N. G. už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes. Nagrinėjamu atveju paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, buvo pagrįstai subendrintos apėmimo būdu, kadangi veikos buvo padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, po ko subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir N. G. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nėra per griežta, o yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą. Papildomai pažymėtina, kad N. G. nuteistas Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 150 MGL dydžio (7500 Eur) bauda, tačiau, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tiek skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu, tiek ir šiuo metu šis nuosprendis vis dar yra neįsiteisėjęs, todėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam N. G. paskirta bausmė nebendrinama su minėtu Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžiu. Be to, kadangi skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis N. G. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, kuri buvo subendrinta Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. birželio 2 d. nutartimi, o aptariamos nusikalstamos veikos buvo padarytos iki minėtos nutarties, pirmosios instancijos teismas, teisingai vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su ankstesne nutartimi paskirta bausme, ir N. G. paskyrė galutinę subendrintą 5 (penkerių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 238 MGL (11 900 Eur) dydžio baudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia bausmė nuteistajam, kuris sistemingai daro naujas nusikalstamas veikas, yra proporcinga ir ne per griežta, todėl keisti ar švelninti ją dar labiau nėra jokio pagrindo. Kaip matyti, apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl to nepasisako.

UAB „M.“ atstovo apeliaciniame skunde neginčijama UAB „M.“ kaltė, nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, tačiau nesutinkama su juridiniam asmeniui paskirta baudžiamojo poveikio priemone – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, prašo ją panaikinti bei prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis atlygino padarytą turtinę žalą. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Nagrinėjamu atveju UAB „M.“ atlygino padarytą turtinę žalą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dar tyrimo stadijoje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios aplinkybės nepripažino kaip atsakomybę lengvinančios, tokiu būdu netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas, nustatant minėtą UAB „M.“ atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BPK 328 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, aplinkybė, kad UAB „M.“ visiškai atlygino nusikaltimais padarytą žalą valstybei, skundžiamame nuosprendyje buvo pagrįstai įvertinta kartu su kitais pagrindais bei sąlygomis, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą atleisti UAB „M.“ nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas realios įtakos UAB „M.“ baudžiamosios atsakomybės individualizavimui neturi.

Dėl juridiniam asmeniui UAB „M.“ paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pažymėtina, kad, vadovaujantis BK 71 straipsnio 2 dalimi, juridiniam asmeniui teismas gali paskirti nuo 100 iki 2000 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, kad UAB „M.“ padarė tris nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė juridinio asmens UAB „M.“ vieną atsakomybę lengvinančią (juridinis asmuo visiškai pripažino savo kaltę bei nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) bei vieną atsakomybę sunkinančią (juridinis asmuo padarė nusikalstamas veikas veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad juridinis asmuo UAB „M.“ visiškai atlygino nusikaltimais padarytą žalą valstybei, tai patvirtina ir byloje pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštas, kuriame nurodyta, kad UAB „M.“ nėra skolingas valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetams, pinigų fondams. Juridinis asmuo UAB „M.“ praeityje trauktas baudžiamojon atsakomybėn nebuvo, naujų ikiteisminių tyrimų juridinio asmens atžvilgiu pradėta nėra, taip pat juridinis asmuo nebuvo baustas administracine tvarka. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „M.“ tikslinga skirti 100 MGL (5000 Eur) įmoką nuo nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurios dydis yra lygus baudžiamajame įstatyme numatytam minimaliam įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydžiui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visas bylos reikšmingas aplinkybes įvertino ir nustatė teisingai, o paskirta UAB „M.“ baudžiamojo poveikio priemonė nėra perteklinė, o yra proporcinga, pakankamai individualizuota ir adekvati padarytų nusikaltimų pavojingumui. Akivaizdu, kad bet kurios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes, tačiau jos yra dėsningas kaltininko nusikalstamų veikų rezultatas. Šios pasekmės yra neišvengiamos, siekiant užtikrinti BK 67 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nusikalstamas veikas padaręs UAB „M.“ buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir juridiniam asmeniui nepaskirta jokia bausmė. Tai reiškia, kad UAB „M.“ neįgijo teistumo ir nepatyrė kitų neigiamų padarinių, kuriuos sukelia sankcijos už padarytas nusikalstamas veikas taikymas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptariama baudžiamojo poveikio priemonė sudarys galimybę dar kartą įvertinti savo veiksmų pasekmes ir veiksmingai paveiks nusikalstamas veikas padariusį asmenį. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „M.“ paskirtos įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis yra minimalus, todėl ją naikinti ar sumažinti jos dydį dar labiau nėra pagrindo. Taigi, nagrinėjamu atveju, siekiant padaryti UAB „M.“ teigiamą poveikį dėl įvykdytų finansinių ir turtinio pobūdžio veikų, šiam juridiniam asmeniui pagrįstai paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 71 straipsnio 2 dalyje numatyta turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, o jos dydis yra tinkamas ir proporcingas padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymų matyti, kad iš nuteistojo N. G. valstybės naudai prašoma išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktu, paskirtos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatės. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso metu N. G. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgiama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo N. G. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo A. Š. ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės juridinio asmens – UAB „M.“ apeliacinius skundus patenkinti iš dalies, o kitus apeliacinius skundus atmesti. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 30 d. nuosprendį – pašalinti nustatytą A. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir nustatyti UAB „M.“ atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji savo noru atlygino padarytą žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Neišieškoti iš nuteistojo N. G. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.