Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Cidreplus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Cidreplus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Canvita“ dėl nuosavybės teisės pažeidimo pašalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, ir pagrįsti šį prašymą svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.

CPK 314 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui teikti naujus įrodymus užtikrina teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (arba sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Tam tikrais išskirtiniais atvejais apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, gali pritaikyti išimtį, bet prieš tai turi įsitikinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise ir ar naujai prašomas priimti įrodymas (įrodymai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą (nagrinėjamu atveju sprendžiant procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovei nebuvo pranešta apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą (CPK 147 straipsnio 1 dalis), todėl kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikto paminėto įrodymo pateikti pirmosios instancijos teismui objektyviai nebuvo galimybės.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas priima atsakovės naujai teikiamą įrodymą ir vertins jį kartu su kita byloje esančia medžiaga.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas yra grindžiamas tik argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, o ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos buvimas nekvestionuojamas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas (CPK 320, 338 straipsniais), dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (grėsmės teismo sprendimo įvykdymui), nurodė, kad šiuo atveju draudimas naudotis ginčo daiktais reikštų, jog yra sustabdoma kavinės veikla, kas teismo vertinimu, nėra proporcinga laikinoji apsaugos priemonė šiame ginče, nes ne tik sukeltų grėsmę atsakovei prarasti pajamas, bet ir pačiai ieškovei ateityje gauti žalos kompensavimą, jei tokia būtų padaryta, kaip šiuo atveju nurodo ieškovė. Paaiškėjus ieškovės nurodomoms aplinkybėms, jog ieškovės turtui padaryta žala, ieškovė galės pasinaudoti teismine tvarka dėl žalos atlyginimo.

Apeliantė atskirajame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas viena vertus skundžiamoje nutartyje pasisakydamas dėl to, kad paaiškėjus aplinkybėms, jog turtas yra nudėvimas jį naudojant ir dėl to atsirado žala, pripažįsta, kad turto gali neišlikti ir atitinkamai – teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje gali būti neįvykdytas, nesureguliavo ginčo situacijos, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įgyvendinimas, bet užprogramavo tolimesnę ginčo situaciją. Be to, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl sprendė, jog atsakovės veiklos vykdymas ir (arba) interesai yra didesnė vertybė, nei ieškovės nuosavybės teisės apsauga. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą tvirtina, jog daikto naudojimas pagal jo paskirtį savaime nereiškia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui bei ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovė ketintų turtą paslėpti, sunaikinti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinti galimo teismo sprendimo vykdymą. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad daiktai buvo perduoti atsakovei ir šiuo metu yra jos valdomi.

Pasisakant dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, teismų praktikoje pažymima, kad visų pirma būtina identifikuoti, kokio teisinio rezultato ir kokių padarinių atsiradimo siekiama pareiškus atitinkamą reikalavimą ar reikalavimus, nes laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2022; 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-641-934/2023).

Taigi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo konkrečioje byloje teismas sprendžia kiekvienu atveju individualiai vertindamas susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes bei tikslus, kurių siekiama tiek ieškinio reikalavimu (reikalavimais), tiek prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, be kita ko, vadovaudamasis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo, sąsajumo principais.

Pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esama padėtis) išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014).

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę, uždraudžiant atsakovei naudotis Daiktais, kadangi yra didelė rizika, jog laiku nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei atsakovei naudojantis ieškovės turtu jis yra nudėvimas ir kyla reali grėsmė, kad gali būti visiškai nudėvėtas. Taigi šiuo atveju yra aktualios prevencinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tik ieškovo kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-784/2010). Kadangi ieškovo reikalavimų pagrįstumas pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje teismo įvertinamas tik preliminariai, su ieškinio reikalavimais sutampančių ir iš esmės tokias pat pasekmes kaip ieškinio patenkinimas sukeliančių, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad konkrečiu atveju tokia skuba yra būtina ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1160-823/2018; 2022 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-287-467/2022).

Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užkirsti kelią tam, kad galutinio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Atsakovo nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos prievoles, neprivalo įrodyti neabejotino atsakovo nesąžiningumo, ieškovui pakanka pateikti bent labiau tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo turimus ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo, išvadai, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, padaryti turi būti atsižvelgiama į tokių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1146-330/2022). Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-784/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-802/2010; 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-71/2012).

Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę pašalinti ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus ir grąžinti ieškovei inventorių (Daiktus). Taigi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimas – uždrausti atsakovei naudotis ginčo daiktais iki įsiteisės būsimas teismo sprendimas, iš esmės sukeltų tokias pat pasekmes kaip ieškinio patenkinimas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-943/2019). Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, prevencinio ieškinio padavimo atveju (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.255 straipsnis) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1745/2011; 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-532/2012), tačiau, tokie atvejai yra išimtiniai, nes susiję su negalimumu kitu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymo. Taigi, teismas tokio pobūdžio byloje, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi vertinti ne tik grėsmę palankaus teismo sprendimo įvykdymui, bet ir tai, ar šalis pagrindė būtinybę skubiai imtis jos teises pažeidžiančių veiksmų uždraudimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009; 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-344-180/2016). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti, kokie padariniai kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir kokie padariniai kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos, o ieškinys – atmestas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog šiuo atveju egzistuoja grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymui. Šiuo atveju ieškovė tvirtino, kad atsakovė dėl fizinio nusidėvėjimo poveikio Daiktams, neperduos ieškovei Daiktų tokios būklės, kurios jie yra šiuo metu. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nekonstatavo, jog tolimesnis Daiktų naudojimas tikėtina sąlygos žalos kilimą ieškovei, o tik, ieškovei nurodžius argumentus dėl žalos kilimo, akcentavo, kad tokiai žalai visgi kilus, ieškovė galėtų kitomis teisinėmis priemonėmis reikalauti žalos atlyginimo. Antra, tariamas fizinis Daiktų nusidėvėjimas nėra susijęs su galimai ieškovei būsimo palankaus teismo sprendimo apsunkintu įvykdymu ateityje, t. y. apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Daiktų būklė nėra susijusi su grėsme, jog galėtų nepavykti įvykdyti ieškiniu pareikšto reikalavimo – grąžinti ieškovei Daiktus. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, jog tariamai daroma žala grindžiama tik deklaratyviais teiginiais, nepateikiant objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nesąžiningumą ir grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, t. y. jog atsakovė sąmoningai siekia pabloginti Daiktų būklę. Be to, ieškovė nepateikė jokių skaičiavimų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad ginčo turto vertė iki bylos išnagrinėjimo žymiai sumažėtų.

Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė šiuo atveju neįrodė, kad netaikius ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo atsakovei naudotis Daiktais – būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala ieškovės turtiniams ar neturtiniams interesams ar nebūtų užkirstas kelias ieškovės interesų pažeidimui.

Vertinant proporcingumo principą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui kad, taikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeistas proporcingumo principas. Pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų iš esmės visiškai apribota atsakovės galimybė vykdyti veiklą dar iki tol, kol bus išspręstas ieškovės inicijuotas teisminis ginčas. Nors ieškovės tvirtinimu, byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad apribojimas naudotis Daiktais sąlygotų veiklos sustabdymą, tačiau šį argumentą paneigia atsakovės pateiktas antstolio 2026 m. gegužės 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, kad restorano patalpa nėra didelė ir didelę dalį restorano inventoriaus sudaro dalis Daiktų. Todėl tenkinus ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu, iš esmės būtų užtikrintas ne būsimo teismo sprendimo, kuris galėtų būti palankus ieškovei, įvykdymas, bet faktiškai būtų iš anksto tenkinamas ieškinys. Tuo tarpu ieškovė nenurodė, jog jai būtina šiuo metu pačiai disponuoti Daiktais, o net ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė neprarastų nuosavybės teisės į ginčo Daiktus. Todėl šioje proceso stadijoje nėra pagrindo išvadai, jog yra pažeidžiamos ieškovės nuosavybės teisės.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės byloje akivaizdžiai būtų neproporcingos siekiamiems tikslams ir pažeistų šalių interesų pusiausvyros principą.

Šiuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių procesinių dokumentų, byloje yra kilęs ginčas dėl visų Daiktų buvimo atsakovės žinioje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakove, jog byloje esantys įrodymai, patvirtinantys ieškovės nuosavybės teisę į Daiktus, nagrinėjamu atveju nepatvirtina fakto, jog atsakovė Daiktais disponuoja. Būtent tokios aplinkybės galėtų būti nustatytos tik nagrinėjant bylą iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone – uždraudimu atsakovei naudotis Daiktais, reikalinga užkirsti žalai atsirasti ar padidėti, taip pat neįrodė grėsmės galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, t. y. nenustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.

Dėl bylos procesinės baigties

Kiti atskirojo skundo (bei atsiliepimo į jį) argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, rėmėsi aktualia teismų praktika, todėl apeliantės atskirasis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Atmesti apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Cidreplus“ atskirąjį skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.