- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-06
- Bylos Nr.
- e2-1160-823/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00780-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Ieškovas
- Vengrijos įmonės Richter Gedeon Vegyeszeti Gyar RT
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Vengrijos įmonės Richter Gedeon Vegyeszeti Gyar RT. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3748-585/2018, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl prevencinio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų byloje pagal patento savininko ieškinį dėl jo galimai pažeistų teisių gynimo. Ieškovė Vengrijos įmonė Richter Gedeon Vegyeszeti Gyar RT. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad atsakovė UAB „Inteli Generics Nord“ pažeidė jos Europos patentą Nr. 1 448 207 B1 „Dozės režimas ir farmacinė kompozicija, skirti skubiai kontracepcijai“, ir iki patento galiojimo pabaigos uždrausti atsakovei sandėliuoti, naudoti, platinti, siūlyti parduoti, parduoti, reklamuoti, importuoti ir eksportuoti vaistinius preparatus, kurių veiklioji medžiaga yra levonorgestrelis, įskaitant vaistinį preparatą „Avodele“.Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę nutraukti vaistinių preparatų, kurių veiklioji medžiaga yra levonorgestrelis, įskaitant vaistinį preparatą „Avodele“, naudojimą, platinimą, pardavimą, importą, eksportą ir reklamą Lietuvos Respublikoje, pašalinti iš Lietuvos rinkos jau patiektus vaistinius preparatus „Avodele“ ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti parduoti, reklamuoti, importuoti ir eksportuoti vaistinį preparatą „Avodele“. Nurodė, kad sutampančių su ieškinio reikalavimais laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra pateisinamas ir būtinas, kadangi, užsitęsus ieškinio nagrinėjimui, ieškovės vaistinis preparatas „Escapelle“ dėl savo didesnės kainos gali apskritai būti išstumtas iš rinkos ir ieškovė dėl to patirtų itin didelių finansinių nuostolių. Laikinosios apsaugos priemonės taip pat yra būtinos dėl to, kad nėra galimybės kitokiu būdu skubiai užkirti kelio atsakovės neteisėtiems veiksmams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 30 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Teismas nurodė, kad tik skubaus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis pagrindžia šių priemonių taikymo būtinumą. Ieškovui akivaizdžiai delsiant ginti savo teises, laikinųjų apsaugos taikymo būtinumas gali būti teismo nekonstatuojamas netgi tais atvejais, kai ieškinys yra iš esmės pagrįstas, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas formaliai nutrauktų ieškovo nurodomus ir įrodinėjamus neteisėtus atsakovo veiksmus. Nors ieškovė savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo akcentavo, kad jos turi būti taikomos skubiai, tačiau ieškinyje nurodė, kad ginčo vaistiniai preparatai atsakovės platinami, reklamuojami ir parduodami nuo 2014 m. sausio 31 d. Ieškovei nurodžius, kad teises į patentą Lietuvoje ji turi nuo 2005 metų, o atsakovė nuo 2014 metų vaistinius preparatus platino ir reklamavo (o reklamavimas yra kuo didžiausio viešinimo intensyvumo reikalaujantis veiksmas), taip pat atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės vaistiniai preparatai yra praėję valstybės reguliuojamą registravimo procedūrą, teismas sprendė, jog ieškovė, kelerius metus nesirūpinusi savo teisių gynimu, savo veiksmais patvirtino, kad nustatytomis aplinkybėmis nėra skubos riboti atsakovės teises iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė Vengrijos įmonė Richter Gedeon Vegyeszeti Gyar RT. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti; taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę nedelsiant nutraukti vaistinių preparatų, kurių veiklioji medžiaga yra levonorgestrelis, įskaitant vaistinį preparatą „Avodele“, naudojimą, platinimą, pardavimą, importą, eksportą ir reklamą Lietuvoje, pašalinti iš Lietuvos rinkos jau patiektus vaistinius preparatus „Avodele“ ir iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo uždrausti parduoti, reklamuoti, importuoti ir eksportuoti vaistinį preparatą „Avodele“ Lietuvoje. Atskirąjį skundą ieškovė grindžia šiais pagrindiniais argumentais:Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą intelektinės nuosavybės bylose turi būti ne tik vadovaujamasi bendrosiomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio nuostatomis, bet ir įgyvendintos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB (toliau – ir Direktyva) nuostatos, bei, konkrečiu atveju, Lietuvos Respublikos patentų įstatymo (toliau – PĮ) 55 straipsnio nuostatos. Intelektinės nuosavybės apsaugos bylose numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, kurį kaip vienintelį ir pagrindinį tikslą ginčijamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, bet skubus neteisėtų veiksmų nutraukimas. Atsakovės daromas pažeidimas yra nuolatinis ir tęstinio pobūdžio, atsakovės elgesys, parduodant kiekvieną „Avodele“ vaistinio preparato pakuotę, negrįžtamai pažeidinėja ieškovės Europos patentu Nr. 1 448 207 B1 saugomas intelektinės nuosavybės teises. Atsakovė nesąžiningai naudojasi ieškovės, kuriant vaistinį preparatą, atliktų bandymų, patikrų, klinikinių tyrimų rezultatais tam, kad gautų naudos parduodama vaistinį preparatą „Avodele“, kurio kokybinė ir kiekybinė sudėtis, farmacinė forma, dozavimo režimas yra saugomi Europos patentu Nr. 1 448 207 B1. Atsakovės daromas pažeidimas patvirtina būtinumą nedelsiant užtikrinti ieškovės teises ir laikinosiomis apsaugos priemonėmis nutraukti vaistinio preparato „Avodele“ naudojimą, platinimą, pardavimą, importą, eksportą ir reklamą Lietuvoje, pašalinti iš Lietuvos rinkos jau patiektus „Avodele“ vaistinius preparatus. Nedelsiant nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, Europos patentu Nr. 1 448 207 B1 saugomų ieškovės intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo mastas bei ieškovei daroma žala didėja.Atmesdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė akivaizdžiai delsė ginti savo pažeistas teises. Tačiau nei Direktyva, nei teismas, darydamas išvadą dėl prašymo nepagrįstumo, neapibrėžia, koks terminas yra objektyvus ieškovei kreiptis į teismą dėl Europos patentu saugomų teisių gynimo. Ieškovės vertinimu, jos teisei pareikšti reikalavimus dėl Europos patento pažeidimo taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas. Be to, byloje nėra informacijos apie tai, kada tiksliai ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą, o vaisto registravimo arba pardavimo data negali būti vertinama kaip ieškovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą data. Priešingai nei nurodoma ginčijamoje nutartyje, byloje nėra informacijos ir apie ginčo preparato intensyvią reklamą. Teismas nepagrįstai savo išvadą grindė aplinkybe, kad atsakovės vaistinis preparatas yra praėjęs valstybės reguliuojamą registravimo procedūrą. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, suteikdama rinkodaros teises vaistiniam preparatui „Avodele“, nevertino, ar vaistinis preparatas „Avodele“ ir jo išleidimas į rinką pažeistų trečiųjų asmenų, būtent ieškovės, intelektinės nuosavybės teises.Atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė UAB „Inteli Generics Nord“ prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų yra ieškinio preliminarus pagrįstumas. PĮ 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, jog buvo šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimas. Ieškovė ieškinio reikalavimais prašo apginti savo kaip patento savininkės teises, tačiau ieškovės patentu saugomas išradimas yra nepatentabilus ir patento galiojimas Lietuvoje turėtų būti panaikintas: patentas jau yra pripažintas negaliojančiu Ispanijoje (galutinį sprendimą pripažinti patentą negaliojančiu priėmė Ispanijos Aukščiausiasis Teismas), Didžiojoje Britanijoje (sprendimą pripažinti patentą negaliojančiu priėmė Anglijos ir Velso Aukštasis Teisingumo Teismas ir vėliau šis sprendimas buvo patvirtintas apeliacinėje instancijoje), Vokietijoje, bei Prancūzijoje. Atitinkamai, net prima facie požiūriu nepagrįsta spręsti, kad atsakovė atlieka patentą pažeidžiančius veiksmus. Šiuo atveju ieškinys neatitinka tokio įrodytinumo lygio, kuris pateisintų laikinųjų apsaugos priemonių, savo pobūdžiu ir mastu sukuriančių teisines pasekmes, iš esmės sutampančias su pasekmėmis, kylančiomis tenkinus ieškinio reikalavimus, taikymą. PĮ numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas ir tikslai sutampa su CPK įtvirtintu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu ir tikslais, taigi, vertindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia ieškovė, turėjo teisę ir pareigą vadovautis CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu laikinosioms apsaugoms priemonėms taikyti, konkrečiai, turėjo vertinti, ar nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus įmanoma ateityje įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Grėsmė ieškovei palankaus sprendimo įvykdymui kiltų tik tuo atveju, jei nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei būtų padaryta nepataisoma žala, dėl ko ateityje teismo sprendimas įpareigoti nutraukti pažeidimą netektų prasmės. Ieškovė nei ieškinyje, nei atskirajame skunde nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad dėl tariamo patento pažeidimo jai yra daroma nepataisoma žala. Ieškovės teiginys, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių jai daroma žala didėja, nereiškia, kad daroma žala yra nepataisoma, nes ieškovė, net jei būtų priimtas jai palankus teismo sprendimas, turėtų galimybę patirtos žalos atlyginimą prisiteisti, pareikšdama dėl to atskirą ieškinį.Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pati ieškovė neskubėjo ginti savo tariamai pažeistų teisių į patentą. Ieškovė pirmą kartą kreipėsi į atsakovę su reikalavimu nutraukti neteisėtus veiksmus tik 2018 m. kovo 13 d., nors atsakovės generinis preparatas „Avodele“ Lietuvoje buvo užregistruotas 2014 m. sausio 31 d., o prekyba juo buvo pradėta nuo 2016 m. balandžio 8 d. (Avodele 0,75mg tab.) ir 2017 m. balandžio 12 d. (Avodele 1,5mg tab.). Minėta informacija yra viešai prieinama per www.vvkt.lt puslapį ir ieškovė, kuri yra farmacinė bendrovė, vykdanti veiklą Lietuvoje per savo atstovybę, negalėjo apie tai nežinoti. Akivaizdu, kad tariamu pažeidimu daroma žala nėra ir negali būti vertinama kaip nepataisoma, nes priešingu atveju ieškovė tikrai skubėtų ginti savo teises. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovė akivaizdžiai patirtų nuostolių. Nuostoliai pasireikštų ne tik negautų pajamų forma (dėl neparduotų produktų), bet ir tiesioginių išlaidų forma, nes atsakovė turėtų papildomų išlaidų dėl produktų atšaukimo iš rinkos bei sutarčių su vaistinėmis nutraukimo. Tuo tarpu ieškovė, jei ir patirtų nuostolių dėl tariamo patento pažeidimo, tai tik negautų pajamų forma dėl jos vaistinio preparato „Escapelle“ pardavimų sumažėjimo, o tai yra ne kas kita, kaip įprastinė rinkos reakcija į konkurenciją. Taigi, atsakovei laikinosiomis apsaugos priemonėmis daroma žala būtų didesnė, nei žala, kurią ieškovė tariamai patirtų nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių.Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtina atsižvelgti ne tik į šalių interesų pusiausvyrą, bet ir viešąjį interesą. Draudimas prekiauti vaistiniu preparatu „Avodele“, kuris, kaip ieškinyje pažymėjo pati ieškovė, galimai yra pigesnis nei ieškovės vaistinis preparatas „Escapelle“, prieštarautų viešajam interesui – būtų ribojama vartotojų pasirinkimo galimybė rinktis iš keleto tapačių chemine sudėtimi vaistinių preparatų, jų galimybė pasirinkti pigiausią tos pačios cheminės sudėties vaistą.Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės apima bet kokį vaistinį preparatą, kurio veiklioji medžiaga yra levonorgestrelis. Tačiau tokia reikalavimo apimtis yra nepagrįsta, nes viršija patento apsaugos ribas. Kaip matyti iš patento apibrėžties, jis saugo ne bet kokią farmacinę kompoziciją su levongestreliu, o tik farmacinę kompoziciją, kaip pavienio panaudojimo dozę, kuri turi 1,5 ± 0,2 mg levonorgestrelio. Pažymėtina, kad atsakovės vaistinis preparatas „Avodele“ yra dviejų sudėčių: (a) Avodele 0,75 mg tab. (tabletėje yra 0,75 mg levonorgestrelio, dozavimas – antra tabletė po 12 val. po pirmos tabletės, t. y. dozavimas nėra 2 tablečių pavienis panaudojimas); ir (b) Avodele 1,5 mg tab. (tabletėje yra 1,5 mg levonorgestrelio, pavienio panaudojimo dozė). Taigi, tik Avodele 1,5 mg tab. galimai patenka į ieškovės patento apsaugos ribas, tuo tarpu Avodele 0,75 mg tab. nepatenka į patento apsaugos ribas. Ieškovė Vengrijos įmonė Richter Gedeon Vegyeszeti Gyar RT pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – Bratislavos apygardos teismo 2015 m. vasario 16 d. sprendimą byloje dėl ieškovės teisių į patentą gynimo ir Rygos miesto Vidzemes rajono teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės teigimu, naujai pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovės teisės į patentą yra ginamos kitose Europos Sąjungos valstybėse. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos 2018 m. rugpjūčio 30 d. rezoliucija ieškovės naujai pateikti įrodymai buvo priimti ir prijungti prie bylos. Atsakovė UAB „Inteli Generics Nord“ pateikė rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės pateiktų naujų įrodymų, kuriuose nurodė, kad ieškovės pateikti užsienio teismų sprendimai neturi ir negali turėti įrodomosios galios CPK įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimui pagrįsti. Spręsdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą Lietuvos teismai turi vadovautis ir vadovaujasi išimtinai nacionalinės proceso teisės normomis, tuo tarpu ieškovės pateikti užsienio teismų sprendimai buvo priimti remiantis kitomis procesinėmis normomis bei teismų praktika nei Lietuvoje. Be to, Bratislavos apygardos teismo 2015 m. vasario 16 d. sprendimo priėmimo metu patentas Nr. 1448207 B1 dar nebuvo galutinai pripažintas negaliojančiu kitose valstybėse, konkrečiai, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje bei Estijoje. Kaip matyti iš Rygos miesto Vidzemes rajono teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimo, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Latvijoje buvo sprendžiamas iki ieškinio pateikimo, nepranešus atsakovui. Teismui nebuvo atskleistas faktas, kad patentas Nr. 1448207 B1 jau yra galutinai pripažintas negaliojančiu kitose valstybėse, todėl teismas neturėjo galimybės tinkamai įvertinti ieškinio prima facie pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje pagal patento savininko ieškinį dėl jo teisių pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų. Pagrindų peržengti skundo ribas ar absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338, 320 straipsniai).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir sąlygų
CPK 144 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, įtvirtintas bendras laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti galutinio teismo sprendimo įvykdymą. Šis tikslas yra išplėstas specialiuosiuose įstatymuose, tarp jų ir reglamentuojančiuose išradimų teisinę apsaugą ir patento savininko teisių gynimą. Vadovaujantis PĮ 55 straipsnio 2 dalimi, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis patentų bylose gali būti siekiama ne tik galutinio teismo sprendimo įvykdymo, bet ir savo esme prevencinio tikslo – laikinos pažeidžiamų arba gresiančių, kad bus pažeistos, patento savininko teisių apsaugos, kol nagrinėjama civilinė byla.Ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodinėja būtinybę skubiai nutraukti atsakovės neteisėtus veiksmus kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Šiai sąlygai pagrįsti ieškovė turi įrodyti, kad su ieškinio reikalavimais sutampančios prevencinio pobūdžio priemonės konkrečiu atveju turi būti taikomos nedelsiant, nelaukiant teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 178 straipsnis). Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, „skubos“ sąlyga nagrinėjamu atveju yra viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, kurios nenustačius prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismo negali būti tenkinamas net ir tuo atveju, jei ieškinys teismo įvertinamas kaip preliminariai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės minima Direktyvos preambulės 22 punkto nuostata nesudaro prielaidų teigti, jog prevencinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti teismo taikomos kiekvienu atveju kilus ginčui dėl intelektinės nuosavybės savininko teisių pažeidimo. Priešingai, šiame punkte akcentuojama būtinybė užtikrinti laikinųjų priemonių proporcingumą pagal bylos ypatybes bei tokių priemonių taikymo pagrįstumą tais atvejais, kai nustatoma, jog delsimas intelektinės nuosavybės teisės turėtojui padarytų esminę nepataisomą žalą, kurios atsiradimo grėsmę turi pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis asmuo. Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad vien tik ieškovo kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kad kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-784/2010). Teismų praktikoje taip pat akcentuojama proporcingumo principo svarba taikant laikinąsias apsaugos priemones, t. y. būtinybė teismui atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, taip pat ir į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017). Kadangi ieškovo reikalavimų pagrįstumas pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje teismo įvertinamas tik preliminariai, su ieškinio reikalavimais sutampančių ir iš esmės tokias pat pasekmes kaip ieškinio patenkinimas sukeliančių, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jei ieškovas įrodo, kad konkrečiu atveju tokia skuba yra būtina ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje neteisingai aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas intelektinės nuosavybės bylose, akcentuodamas tik teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys nesudaro pagrindo tokiai išvadai. Kaip matyti iš ginčijamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė nenustatęs būtinybės imtis skubių veiksmų atsakovo galimai neteisėtiems veiksmams nutraukti, o ne dėl ieškovės prašymo neatitikties CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo sąlygą.
Dėl preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimo
Pagal PĮ 55 straipsnio 2 dalį prevencinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos jei yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimas. Taigi, minėta įstatymo nuostata įtvirtina preliminarų ieškinio pagrįstumą kaip vieną būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Nors, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismo buvo atmestas nenustačius būtinybės imtis skubių veiksmų atsakovo galimai neteisėtiems veiksmams nutraukti, o ne dėl preliminaraus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė nepranešęs atsakovei, o atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą atsikerta, be kita ko, preliminariu ieškinio reikalavimų nepagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas pasisakys ir dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad PĮ 55 straipsnio 2 dalies nuostatos formuluotė – „yra pakankamas pagrindas įtarti“, skiriasi nuo CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią ieškovas turi tik „tikėtinai pagrįsti“ savo ieškinio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismų praktika, suformuota taikant CPK 144 straipsnio 1 dalį, pagal kurią atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo teismas gali tik tuo atveju, jei reikalavimo tenkinimo negalimumas yra akivaizdus jau pradinio jo pateikimo momentu (kai reiškiamas reikalavimas yra absurdiškas, tokio reikalavimo įgyvendinimas negalimas pagal teisės normų reikalavimus ir pan.) negali būti besąlygiškai vadovaujamasi patentų ginčuose, kadangi PĮ 55 straipsnio 2 dalis reikalauja aukštesnio teismo įsitikinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumu. Tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, lemia ne tik lingvistinė PĮ 55 straipsnio 2 dalies formuluotė, bet ir šios nutarties 13 punkte aptartas proporcingumo principas, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių, sutampančių su ieškinio reikalavimais, taikymas patentų ginčuose paprastai yra susijęs su itin reikšmingomis teisinėmis pasekmėmis atsakovui, todėl gali būti pateisinamas tik esant pakankamai akivaizdžiam ieškovo teisių pažeidimui. Patentų ginčų nagrinėjimo praktikoje Europos valstybėse laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų tenkinama pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo padarytas patento savininko teisių pažeidimas, turi būti nustatyta, jog reikalavimas grindžiamas ieškovui priklausančiu patentu, kurio galiojimas nekelia pagrįstų abejonių, be to, pats pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus (žr., pvz., Ni?ajov?, Martina; Preliminary Injunctive Relief Against Patent Infringements in Germany, Austria and the United Kingdom MIPLC Master Thesis (2015/16)). Užsienio valstybių teismų sprendimai, kuriais ieškovo patentas pripažintas negaliojančiu, ypač jei tokie sprendimai yra priimti daugiau nei vienoje jurisdikcijoje, teismo gali būti vertinami kaip įrodymai, leidžiantys pagrįstai abejoti ieškovo patento galiojimu ir savo ruožtu tapti pagrindu teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl nepakankamo pažeidimo akivaizdumo (žr., pvz., Šveicarijos Federalinio patentų teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimą byloje S2014_001). Nagrinėjamu atveju atsakovė yra pateikusi į bylą įrodymus, kad ieškovės patentas, kuriuo grindžiami ieškovės reikalavimai šioje byloje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje bei Prancūzijoje yra pripažintas negaliojančiu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje yra pareiškusi priešieškinį dėl ieškovei priklausančio Europos patento EP 1448207 B1 pripažinimo negaliojančiu, kuris pirmosios instancijos teismo teisėjo 2018 m. rugpjūčio 6 d. rezoliucija priimtas nagrinėti. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės argumentams, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju netaikytinos dar ir dėl to, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra tenkinama pakankamai akivaizdaus ieškovės teisių pažeidimo sąlyga. Teismas taip pat sutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovės pateikti užsienio teismų procesiniai sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bylose pagal ieškovės pareikštus reikalavimus nepatvirtina būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje, pirmiausia dėl to, kad tai yra tarpinio pobūdžio teismo procesiniai sprendimai, kuriais nėra galutinai patvirtintas ieškovės reikalavimų pagrįstumas. Be to, šie tarpiniai sprendimai priimti teismams įvertinus sąlygas kitose rinkose, kurios gali būti reikšmingos teismui sprendžiant dėl ieškovei galimai daromos žalos esminio ir negrįžtamo pobūdžio ir kurios nebūtinai sutampa su sąlygomis, susiklosčiusiomis Lietuvos Respublikos rinkoje.
Dėl būtinybės skubiai nutraukti neteisėtus veiksmus
Kaip jau minėta, net ir esant pakankamai pagrindo įtarti, kad yra daromas patento savininko teisių pažeidimas, ieškovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pagrįsti, kad su ieškinio reikalavimais sutampančios prevencinio pobūdžio priemonės konkrečiu atveju turi būti taikomos nelaukiant teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. įrodyti skubaus galimai neteisėtų veiksmų nutraukimo būtinybę kaip antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Šiai sąlygai pagrįsti vertinamos tiek konkretaus ginčo faktinės aplinkybės (galimai ieškovui daromos žalos pobūdis ir tai, ar ieškovui daroma žala ieškinio tenkinimo atveju galėtų būti tinkamai ir pakankamai pašalinta nuostolių atlyginimo forma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sukeliamos teisinės pasekmės atsakovui), tiek paties ieškovo veiksmai, siekiant galimo savo teisių pažeidimo pašalinimo. Nors intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo bylos pripažįstamos susijusiomis su skubių veiksmų poreikiu pagal savo prigimtį, daugelio Europos valstybių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškovui gali būti sunku įrodyti „skubos“ sąlygą jei jis pernelyg ilgai nesiėmė jokių veiksmų savo teisėms ginti. Tokia pozicija pagrindžiama tuo, kad iš ieškovo, kuris teigia, jog patiria nepataisomą žalą dėl atsakovo veiksmų, tikimasi šį tvirtinimą atitinkančio elgesio – kuo ilgesnis laiko tarpas, per kurį ieškovas nesiėmė jokių veiksmų pažeidimui pašalinti, tuo mažiau įtikinamu atrodo ieškovo tvirtinimas, kad jam daroma žala yra nepataisoma, ir kad atsakovo veiksmai turi būti nutraukti nedelsiant, nelaukiant teismo proceso pabaigos. Protingas terminas, per kurį ieškovas turėtų kreiptis su reikalavimu nutraukti atsakovo neteisėtus veiksmus, yra susijęs su konkrečios bylos faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau jis bet kuriuo atveju neturi būti ilgesnis nei tikėtina teismo proceso trukmė. Pavyzdžiui, Vokietijoje pagrįstu terminu ieškovui kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pripažįstami 1 – 2 mėnesiai nuo to momento, kai ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą (žr., pvz., Patent litigation in Germany: overview by Wolfgang Kellenter and Benedikt Migdal, Hengeler Mueller. Thomson Reuters, 2018), panašus (t. y. ne daugiau kaip keleto mėnesių) terminas pripažįstamas protingu ir Jungtinės Karalystės teismų (žr., pvz., Anglijos Aukštojo Teisingumo Teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimą byloje AAH Pharmaceuticals Ltd & Ors v Pfizer Ltd & Anor, [2007] EWHC 565 (Ch)). Pažymėtina, kad ieškovė nepagrįstai tapatina protingą terminą, per kurį ieškovė turėjo imtis veiksmų savo teisėms ginti, su ieškinio senaties terminu. Ieškinio senaties terminas susijęs su asmens galimybe ginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį, tačiau jis nėra susijęs su ieškovo veiksmų vertinimu, siekiant pagrįsti skubaus neteisėtų veiksmų nutraukimo būtinybę kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Kaip jau minėta, ieškovo teisė kreiptis į teismą su ieškiniu savaime nelemia jo teisės į laikinąsias apsaugos priemones jo reikalavimams užtikrinti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės delsimą imtis veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti vertino ne kaip aplinkybę, pagrindžiančią preliminarų ieškinio nepagrįstumą (dėl galimai praleistų ieškinio senaties terminų), o kaip aplinkybę, paneigiančią skubaus atsakovės veiksmų nutraukimo poreikį, atsižvelgiant į tai, kad tokie atsakovės veiksmai pačios ieškovės ilgą laiką buvo toleruojami, ir su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Nagrinėjamoje byloje pati ieškovė nurodė, kad atsakovė pradėjo platinti, reklamuoti ir parduoti ieškovės kaip patento savininkės teises galimai pažeidžiantį vaistinį preparatą Lietuvos Respublikoje 2014 m. sausio 31 d., tačiau į atsakovę su pretenzija ieškovė kreipėsi tik 2018 m. kovo 13 d., o į teismą, be kita ko, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 2018 m. balandžio 26 d. Taigi, nuo galimo pažeidimo pradžios iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praėjo ketveri metai. Toks terminas, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pakankamai ilgas, kad pats savaime leistų teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų uždraudimo skubos poreikio, nebent ieškovė papildomai pagrįstų reikšmingą aplinkybių pasikeitimą prieš kreipiantis į teismą, tačiau tokių aplinkybių ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo. Ieškovė taip pat nepagrindė, kad skubiai (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo) nenutraukus atsakovės galimai neteisėtų veiksmų jai bus padaryta nepataisoma žala, kurios nagrinėjamu atveju nebūtų galima tinkamai pašalinti nuostolių atlyginimo forma. Ieškinyje nurodytas teiginys, kad dėl atsakovės veiksmų ieškovės vaistinis preparatas „Escapelle“ gali apskritai būti išstumtas iš rinkos, yra tik ieškovės prielaida, nepagrįsta jokiais įrodymais. Atskiruoju skundu ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas ieškovė, be kita ko, nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kada tiksliai ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą, be to, byloje nėra duomenų apie aktyvią atsakovės vaistinio preparato reklamą. Tačiau atskirajame skunde pati apeliantė nenurodo konkrečios datos, kada jai tapo žinoma apie jos teisių pažeidimą, o apie atsakovės vaistinio preparato reklamą nurodyta pačios ieškovės teismui pateiktame ieškinyje. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentais atitinkamos pirmosios instancijos teismo išvados nėra paneigtos (CPK 178 straipsnis), juolab, kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovės vaistiniai preparatai yra praėję valstybės reguliuojamą registravimo procedūrą, kurios duomenys yra viešai prieinami, ir ieškovei, kaip farmacinei kompanijai, veikiančiai Lietuvos Respublikos rinkoje, turėjo (galėjo) būti žinomi. Apeliantės argumentas, kad Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, suteikdama rinkodaros teises vaistiniam preparatui „Avodele“, nevertino, ar vaistinis preparatas „Avodele“ ir jo išleidimas į rinką pažeistų trečiųjų asmenų, būtent ieškovės, intelektinės nuosavybės teises, nurodytos išvados nepaneigia, juolab atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė neteigia ir neįrodinėja, kad šiuo atveju į teismą kreiptis delsė pagrįstai siekdama išsiaiškinti, ar atsakovės registruoto vaistinio preparato sudėtis pažeidžia jos kaip patento savininkės išimtines teises.
Dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apimties
Nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesant jų taikymo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas detaliau neanalizuoja atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentų, susijusių su prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apimtimi, kadangi šių argumentų analizė neturėtų jokios įtakos nagrinėjamo ginčo baigčiai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.