Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eoltas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje Nr. e2-6255-585/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Eoltas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės Eoltas“ dėl pažeistų teisių į juridinio asmens pavadinimą ir prekių ženklus gynimo, nuostolių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Eoltas“ prašė teismą: įpareigoti atsakovę UAB „Marijampolės Eoltas“ pakeisti juridinio asmens pavadinimą, panaikinti atsakovės domeno registraciją, uždrausti komercinėje veikloje naudoti žymenis, kuriuose yra naudojamas jos (ieškovės) juridinio asmens pavadinimas ir registruoti prekių ženklai „Eoltas“, „Viskas automobiliui“, priteisti 691 685,01 Eur nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 691 685,01 Eur sumai areštuoti atsakovės lėšas, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, o jų nesant arba nepakankant – areštuoti kitą atsakovės turtą ir (ar) turtines teises, taip pat uždrausit atsakovei ūkinėje komercinėje veikloje naudoti žymenis „Eoltas“, „Viskas automobiliui“. Ieškovė prašymą grindė tikėtinu ieškinio pagrįstumu bei didele iš atsakovės prašomų priteisti nuostolių suma, preziumuojančia jai palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmę. Siekiant užtikrinti, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų naudojant jai (ieškovei) priklausančius juridinio asmens pavadinimą bei prekės ženklus patirta žala nepadidėtų, ieškovės teigimu, tikslinga uždrausti atsakovei ūkinėje komercinėje veikloje naudoti žymenis „Eoltas“ bei „Viskas automobiliui“.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi ieškovės prašymą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad tiek pagal civilinio proceso, tiek pagal Prekių ženklų įstatymo nuostatas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina įvertinti, ar taikant šias priemones, būtų pasiektas įstatyme numatytas tikslas – išvengta teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo. Prekių ženklų įstatymas nustato du papildomus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus – užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams ir neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė yra prekių ženklo „Eoltas“ savininkė, kad atsakovės pavadinime naudojamas žymuo „Eoltas“, teismas ieškinio reikalavimus laikė preliminariai pagrįstais. Iš kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų teismas sprendė, kad ginčo šalis ilgą laiką siejo verslo santykiai, dėl ko ieškovei turėjo būti žinomas tiek atsakovės pavadinimas, tiek ir jos veikloje naudojamas žymuo, tačiau ji nesiekė teismine tvarka uždrausti atsakovei naudoti tokį žymenį. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė neatidėliotino būtinumo skubiai pašalinti ieškinyje nurodytą, bet įsiteisėjusiu teismo sprendimu dar nekonstatuotą savo teisių pažeidimą.

Sąlyginai didėlė turtinio reikalavimo suma savaime nelemia būtinumo taikyti atsakovės lėšų ir (ar) kito turto arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinant teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovės prašoma priteisti iš atsakovės nuostolių suma lygi 2012-2014 metų veiklos laikotarpiu gautam pelnui. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, yra pagrindas išvadai apie pakankamai gerą atsakovės finansinę padėtį, todėl sprendė, kad nėra grėsmės tikėtinai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „Eoltas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti.

1. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Prekių ženklų įstatymas neišskiria papildomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslų, o priklausomai nuo reiškiamo materialaus reikalavimo pobūdžio detalizuoja bendrąjį laikinųjų apsaugos priemonių tikslą – užtikrinti teismo galutinio sprendimo įvykdymą. Skubaus neteisėtų veiksmų nutraukimo būtinybė nėra ir negali būti viena iš laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo prekių ženklų gynimo bylose sąlygų.

2. Nors Prekių ženklų įstatyme pateikiamas specialus laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, jų taikymo pagrindas yra bendras ir iš esmės sutampa su CPK įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu – tikimybe, kad nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1645/2014).

3. Atsižvelgiant į tai, kad skubaus neteisėtų veiksmų nutraukimo būtinybė nėra ir negali būti viena iš laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo prekių ženklų gynimo bylose sąlygų, netenka teisinės reikšmės teismo argumentas, kad ji (ieškovė) nenurodė ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrindė neatidėliotino būtinumo skubiai pašalinti ieškinyje nurodomą teisių pažeidimą, kadangi jo įrodyti ji neprivalėjo. Teisiškai neaktualus tampa ir argumentas, kad ilgą laiką ji (ieškovė), žinodama apie savo teisių pažeidimą, nesiėmė jokių aktyvių savo teisių gynimo veiksmų.

4. Atsakovei pareikštu ieškiniu, be kitų reikalavimų, siekiama prisiteisti 691 685,01 Eur nuostolių atlyginimo. Kadangi ji (ieškovė) neturi reikiamų dokumentų nuostoliams apskaičiuoti, ieškinyje nurodytas nuostolių dydis – minimalus ir bylos nagrinėjimo eigoje tik didės. Atsakovės 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentai įrodo, kad jai ieškiniu prašoma priteisti nuostolių suma jai yra didelė. Ši aplinkybė objektyviai padidina jai (ieškovei) palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Skundžiama nutartimi teismas pripažino ieškinio reikalavimų prima facie pagrįstumą, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja abi CPK 144 straipsnyje nustatytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Marijampolės Eoltas“ prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį.

1. Priešingai nei teigia ieškovė, preliminariai įvertinus ieškinio pagrindą, akivaizdu, kad ieškinys prima facie nepagrįstas. Ieškovė ir atsakovė yra susijusios bendrovės, kurias valdo tie patys akcininkai. Tarp ieškovės akcininkų buvo pasiektas susitarimas, kad vieno iš akcininkų – P. S., steigiama bendrovė Marijampolėje veiks UAB „Marijampolės Eoltas“ pavadinimu. Taigi atsakovė buvo įsteigta su ieškovės žinia ir pritarimu. Ieškovė savo internetinėje svetainėje ją (atsakovę) pristatinėjo kaip vieną iš savo tinko įmonių. 2001 metais, ieškovei sutikus, buvo įsteigta bendrovė „Eolto prekyba“. 2008 metais įvykdytas paminėtos įmonės atskyrimo procesas, kurio metu buvo įsteigta atsakovė. Taigi ji (atsakovė) yra bendrovės „Eolto prekyba“ tam tikrų teisių perėmėja, kuri, be kita ko, perėmė iš pastarosios teisę savo pavadinime naudoti žodį „Eoltas“. Priešingai nei teigia ieškovė, ji ne tik žodžiu, bet ir tarp šalių 2014 m. sausio 2 d. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartimi davė sutikimą jai (atsakovei) savo veikoje naudoti prekių ženklą „Eoltas“.

2. Atsakovės nuomone, ieškovė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį dėl neva pažeistų jos teisių į juridinio asmens pavadinimą ir prekių ženklus pareiškė siekdama daryti jai (atsakovei) spaudimą dėl kito teisminio ginčo pagal vieno iš ieškovės akcininko ieškinį dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimo išmokėti dividendus (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-1038-259/2016).

3. Skundžiama nutartimi teismas pagrįstai nusprendė, kad 691 685,01 Eur dydžio ieškinio suma, įvertinus jos (atsakovės) valdomo turto vertę, gaunamą pelną bei apyvartą ir kitas aplinkybes, nelaikytina didele, todėl nekelia grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

4. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1093/2012). Byloje nėra įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad ji (atsakovė) ėmėsi ar rengiasi imtis kokių nors veiksmų, dėl kurių jos turtas sumažėtų ar pablogėtų finansinė padėtis ir taip neva būtų siekiama išvengti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas areštuoti atsakovės lėšas ir kitą turtą, imtis jos, kaip juridinio asmens pavadinimo ir prekių ženklų savininkės, teisių apsaugos taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis ieškovės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Byloje nustatyta, kad ieškovė pareiškė reikalavimus atsakovei dėl pažeistų teisių į juridinio asmens pavadinimą ir prekių ženklus gynimo, 691 685,01 Eur nuostolių atlyginimo.

Įvertinęs ieškinio turinį ir su ieškiniu pateiktus įrodymus, teismas ieškinio reikalavimus pripažino prima facie pagrįstais, tačiau nusprendė, kad ieškovė nepagrindė neatidėliotino būtinumo skubiai pašalinti ieškinyje nurodytą jos teisių pažeidimą, o sąlyginai didelė turtinio reikalavimo atsakovei suma nelemia būtinumo taikyti pastarosios lėšų ir (ar) kito turto areštą.

Apeliantė iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas; priešingai nei sprendė teismas, Prekių ženklų įstatymas neišskiria papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir sąlygų, o detalizuoja bendrąjį šių priemonių taikymo tikslą – užtikrinti teismo galutinio sprendimo įvykdymą.

Apeliantės skundo argumentai nepagrįsti.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, įtvirtintas bendras laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti galutinio teismo sprendimo įvykdymą. Minėto tikslo įgyvendinimą užtikrinančiomis priemonėmis sudaromos sąlygos ginčo šalies, kuriai pareikšti reikalavimai, status quo padėties išsaugojimui iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, o ieškinio tenkinimo atveju – ir iki tokio teismo sprendimo įvykdymo. Šis tikslas yra išplėstas specialiuosiuose įstatymuose, tame tarpe reglamentuojančiame prekių ženklų teisinę apsaugą, registraciją ir naudojimą Lietuvos Respublikoje. Prekių ženklų įstatymo 50³ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas ne vien teismo galutiniam sprendimui įvykdyti, bet ir užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams ar neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, esant ginčui dėl prekių ženklų, laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti siekiama ne tik galutinio teismo sprendimo įvykdymo, bet ir savo esme prevencinio tikslo – laikinos pažeidžiamų arba gresiančių, kad bus pažeistos, teisių apsaugos, kol nagrinėjama civilinė byla. Taigi priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai įvertino ne tik grėsmę apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, bet ir tai, ar apeliantė pagrindė būtinybę skubiai imtis jos teises pažeidžiančių veiksmų uždraudimo.

Remiantis Prekių ženklų įstatymo 50³ straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės. Tam, kad tokį įtarimą sukeliantis pagrindas būtų realaus pobūdžio, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti įrodymus, galinčius pakankamai įtikinti, kad jis, ar asmuo, kurio interesais prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagal Prekių ženklų įstatymo saugomų teisių subjektas ir kad pareiškėjo teisė pažeidžiama arba kad gresia toks pažeidimas. Ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, kad ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas (Prekių ženklų įstatymo 50³ str. 4 d.). Nagrinėjamu atveju būtų galima išskirti šias materialines laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas: tinkamas ieškovas ir tinkamas atsakovas; aplinkybės, sudarančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą – pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo padarytas Prekės ženklų įstatymo saugomų teisių pažeidimas (įskaitant ir gresiantį pažeidimą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287/2014).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kartu su ieškiniu pateiktus Valstybinio patentų biuro išrašus, patvirtinančius, kad nuo 1997 m. apeliantė yra prekės ženklo „Eoltas“, o nuo 2014 m. prekės ženklo „Eoltas Viskas Automobiliui“ savininkė, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje turėjo pakankamą pagrindą daryti prielaidą, kad ji (apeliantė) yra Prekių ženklų įstatymo saugomų teisių subjektas (Prekių ženklo įstatymo 2 dalies 9 punktas). Atsakovės UAB „Marijampolės Eoltas” pavadinimas preliminariai įrodo, kad jame naudojamas apeliantei priklausantis žymuo. Apeliantės pavadinimui ir prekių ženklui tapataus žymens naudojimas atsakovės pavadinime sudarytų pakankamą pagrindą spręsti apie apeliantės, kaip prekių ženklo savininkės, teisių pažeidimą, tačiau iš kartu su ieškiniu pateiktos 2010 m. spalio 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties, kurios pagrindu apeliantė tiekė prekes atsakovei, teismas nustatė, kad ginčo šalis ilgą laiką siejo verslo (bendradarbiavimo) santykiai. Šią aplinkybę įrodo atsakovės kartu su atsiliepimu į skundą pateikti duomenys – 2014 m. sausio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartis, kuria apeliantė suteikė teisę atsakovei atidaryti parduotuves, pavadintas „Eoltas“, teisę pasinaudoti specifiniais dizaino, parduotuvės įrangos, prekės pristatymo metodais, naudojamais apeliantės tinkle, teise naudoti prekės ženklą „Eoltas“ ant apskaitos ir/ar pardavimo tretiesiems asmenims dokumentų. Taigi apeliantei pakankamai ilgą laiką buvo žinomas atsakovės pavadinimas, jos veikloje naudojami žymenys. Dėl tokių faktinių aplinkybių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo įtarti, kad buvo padarytas apeliantės Prekės ženklų įstatymo saugomų teisių pažeidimas.

Nesant procesinių ir materialinių apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinimo sąlygų viseto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė patenkinti jos prašymą taikyti paminėtas priemones.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad sąlyginai didelė iš atsakovės prašomų priteisti nuostolių suma – 691 685,01 Eur, nelemia būtinumo imtis šio reikalavimo užtikrinimo areštuojant pastarosios lėšas ir kitą turtą. Nesutikimą apeliantė grindžia palygindama atsakovės 2013 – 2014 metų finansinės atskaitomybės duomenis, iš kurių matyti, kad mažėja UAB „Marijampolės Eoltas“ turto vertė, pelnas. Įvertinusi tai, kad 2014 metais atsakovės turto vertė buvo 1 464 534 Eur, pelno gauta 133 595,63 Eur, apeliantė teigia, kad reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo suma atsakovei laikytina didele, ir tai yra objektyvus pagrindas spręsti dėl grėsmės įvykdyti jai (apeliantei) tikėtinai palankų teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės 2014 metų finansinės atskaitomybės rodikliai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados. Nors UAB „Marijampolės Eoltas“ finansinės atskaitomybės duomenys įrodo, kad 2014 metų bendrovės turtas ir pelnas, lyginant juos su 2013 metais, yra sumažėjęs, visapusiškai įvertinus 2014 metų balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad teismui patenkinus apeliantės reikalavimą dėl 691 685,01 Eur nuostolių atlyginimo, atsakovė nebūtų finansiškai pajėgi šį reikalavimą įvykdyti. Paminėta, kad atsakovės 2014 metų balanse apskaityta 1 464 534 Eur vertės turto, kuris beveik 500 000 Eur viršija jos per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimus – 968 719 Eur. Pažymėtina, kad ilgalaikių įsipareigojimų atsakovė 2014 metais neturėjo. Aptarti atsakovės balanso duomenys įrodo, kad net ir įvykdžius visus savo trumpalaikius įsipareigojimus kreditoriams, atsakovei liktų beveik 500 000 Eur tikėtiniems įsipareigojimams apeliantei įvykdyti. Nors ši suma mažesnė nei apeliantės prašomi priteisti nuostoliai, apeliantė 691 685,01 Eur nuostolių dydį pagrindžia abstrakčiais duomenimis – atsakovės 2012-2014 metų gautu pelnu. Apeliantės prielaidos, kad iš atsakovės prašoma priteisti suma bylos nagrinėjimo eigoje gali tik didėti, nesudaro pagrindo areštuoti finansiškai stabilios ir pelningai veikiančios bendrovės lėšų ir kito turto.

Be to, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad vien didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2015-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1507-330/2015). Atsakovė, kaip turto savininkė, laisvai disponuoja savo turtu, t. y. gali imtis nesąžiningų veiksmų siekdama išvengti galimo išieškojimo patenkinus ieškinį, tačiau įstatymai nepreziumuoja atsakovės nesąžiningumo. Apeliantė neįrodinėjo atsakovės nesąžiningumo ir nepateikė duomenų, kad pastaroji ketinta turtą slėpti, perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį (CPK 178 str.). Taigi apeliantė neįrodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, tikėtinai jai palankaus teismo sprendimo dalyje dėl nuostolių atlyginimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys nebeįmanomas, todėl pirmosios instancijos teismas jos prašymo dėl atsakovės turto arešto netenkino pagrįstai.

Atsakovės atsiliepimo į skundą teiginiai dėl ieškinio prima facie nepagrįstumo grindžiami argumentais, kad bendrovės „Eoltas“ ir „Marijampolės Eoltas“ yra susijusios per jų dalyvius, kad ji (atsakovė) yra bendrovės „Eolto prekyba“ teisių perėmėja, kad pareikštu ieškiniu apeliantė siekia daryti spaudimą dėl kitoje byloje nagrinėjamo ginčo, kurie nėra reikšmingi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl šių argumentų pagrįstumo spręs pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo iš esmė stadijoje.

Dėl esminių skundo ir atsiliepimo į jį argumentų pasisakyta. Kiti nėra reikšmingi.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį; ją keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.