Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, tretieji asmenys TAR4, TAR5, uždaroji akcinė bendrovė „Kristada“, TAR6, uždaroji akcinė bendrovė „Mano Būstas Kaunas“, TAR3.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu. Ieškovas IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui ATS1, kuriuo prašo: 1) įpareigoti atsakovą ATS1 nutraukti ieškovo IES1 nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus, pasireiškiančius neįrengtos pastogės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalių faktiniu užėmimu, atribojimu, patekimų blokavimu, pertvarų ar kitų konstrukcijų įrengimu bei kitais veiksmais, dėl kurių ieškovui IES1 ribojama galimybė naudotis jam priklausančia neįrengtos pastogės idealiąja dalimi ir patekti į ją per abi pastato (duomenys neskelbtini) laiptines; 2) įpareigoti atsakovą ATS1 per 1 (vieną) mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį neįrengtoje pastogėje esančioje adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. pašalinti įrengtas pertvaras/sienas ir/ar kitas konstrukcijas, angas durims (kurios nebuvo užfiksuotos neįrengtos pastogės kadastrinių matavimų byloje) suneštus daiktus/statybines medžiagas, statybinį laužą ir kitus atliktų statybos darbų padarinius bei užtikrinti ieškovui IES1 netrukdomą patekimą į minėtą neįrengtą pastogę per abi pastato (duomenys neskelbtini) laiptines; 3) uždrausti atsakovui ATS1 ateityje be ieškovo IES1 rašytinio sutikimo ar nustatytos neįrengtos pastogės (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarkos atlikti ieškovo IES1 nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus neįrengtoje pastogėje, pasireiškiančius minėtų patalpų faktiniu atribojimu, pertvarų ar kitų konstrukcijų įrengimu jose, patekimų blokavimu ar kitais veiksmais, kuriais būtų ribojama ieškovo IES1 teisė naudotis jam priklausančia neįrengtos pastogės idealiąja dalimi ir patekti į ją per abi pastato (duomenys neskelbtini) laiptines; 4) atlyginti ieškovo IES1 turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti atsakovui ATS1 vykdyti bet kokius statybos, rekonstrukcijos, remonto, pertvarkymo ar kitus fizinius darbus neįrengtoje pastogėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – Neįrengta pastogė), taip pat atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų ribojamos ieškovo IES1 teisės naudotis jam priklausančia neįrengtos pastogės (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi ir į ją patekti per abi pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laiptines. Prašyme ieškovas nurodo šias aplinkybes:

Ieškovas yra Neįrengtos pastogės bendraturtis (3/100 ir 10/100 dalys), o atsakovas atlieka fizinius veiksmus bendrosios dalinės nuosavybės objekte be ieškovo ir kitų bendraturčių sutikimo, ribodamas ieškovo ir kitų bendraturčių teisę naudotis jam priklausančia Neįrengtos pastogės dalimi bei faktiškai atribodamas konkrečią Neįrengtos pastogės erdvę savo naudai be jokių susitarimų su ieškovu ir kitais Neįrengtos pastogės bendraturčiais. Atsakovas ne tik ignoravo ieškovo pretenziją, bet ir ėmėsi aktyvių savavališkų veiksmų: pašalino ieškovui priklausančius daiktus iš Neįrengtos pastogės dalies, laikinai užkalė duris į Neįrengtą pastogę iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio koridoriaus, o vėliau duris atlaisvinęs pastatė sieną ties įėjimu į Neįrengtą pastogę iš ieškovo koridoriaus. Šios faktinės aplinkybės patvirtina realią ir aktualią grėsmę, kad atsakovas tęsdamas pradėtus Neįrengtos pastogės rekonstrukcijos – statybos darbus ir toliau kurs naują faktinę situaciją, kuri vėliau pareikalaus neproporcingų pastangų atkurti ieškovo bei kitų Neįrengtos pastogės bendraturčių pažeistas teises, įskaitant konstrukcijų ardymą, pertvarų šalinimą ir faktinio naudojimosi atstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad Neįrengta pastogė yra bendrosios dalinės nuosavybės daiktas, o atsakovo veiksmai tiesiogiai pažeidžia ieškovo kaip bendraturčio teisę naudotis jam priklausančia Neįrengtos pastogės dalimi, laikinosios apsaugos priemonės šioje byloje yra būtinos siekiant išsaugoti esamą faktinę padėtį iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje apskritai nevertino ir nepasisakė dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo, todėl teismas pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytą teismo pareigą įvertinti tikėtiną ieškinio pagrįstumą, o tai yra savarankiškas pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti. Ieškovo pareikštas ieškinys yra nepagrįstas, kadangi atsakovas turi teisę vykdyti statybos darbus konkrečioje pastogės dalyje jam išduoto statybą leidžiančio dokumento pagrindu. 2006 m. kovo 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – KMSA) miesto plėtros departamento statybos leidimų ir infrastruktūros skyrius išdavė atsakovui statybos leidimą Nr. 38-3-GR90-130 (toliau – SLD), kuriuo suteikė teisę atsakovui atlikti Daugiabučio gyvenamojo namo Pastogės dalies rekonstravimą adresu (duomenys neskelbtini) pagal pateiktą ir Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotojo patvirtintą 2005 m. gruodžio 30 d. Projektavimo sąlygų sąvadą Nr. S-40-6-1989 (toliau – PSS), išvadą I-40-6-1989 (toliau – Išvada), projektavimo sąlygas (toliau – Projektas). Pagal tuo metu galiojusi teisinį reglamentavimą atsakovui buvo išduotas SLD, kuris galiojo iki 2016 metų ir vėliau tapo neterminuotu, kadangi 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 45 punkto nuostata, kurioje buvo numatyta, kad 2010 m. spalio 1 d. galioję, taip pat po 2010 m. spalio 1 d. išduoti ir galiojantys statybą leidžiantys dokumentai galioja neterminuotai. Taigi, atsakovui 2006-03-31 išduotas SLD šiuo metu yra galiojantis ir galioja neterminuotai. Šią aplinkybę ieškovui patvirtino ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau – VTPSI) 2025-12-17 raštu atsakydama į ieškovo skundą. Atsakovas atitinka visus Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 d. numatytus statytojui taikomus reikalavimus – (i) žemės sklypas tiek SLD išdavimo metu, tiek ir šiuo metu yra nesuformuotas, tačiau SLD išdavimo metu atsakovas gavo valstybinės žemės patikėtinio Kauno apskrities viršininko administracijos sutikimą, (ii) atsakovas turi galiojantį SLD, (iii) atsakovas pastogės dalį valdo nuosavybės teise. Taigi, atsakovas turi įstatyminę teisę įgyvendinti savo, kaip statytojo, teises jam išduoto SLD pagrindu, tuo tarpu teismas nepagrįstai šią atsakovo teisę apribojo taikydamas laikinąsias apsaugos priemones.

Antra, ieškinys yra nepagrįstas ir dėl to, nes atsakovas vykdo statybos darbus turėdamas visus reikiamus sutikimus ir pritarimus, tame tarpe ir Daugiabučio namo bendraturčių pritarimą. Kadangi pastogė nuosavybės teise priklausė atskiriems patalpų savininkams, tame tarpe ir atsakovui bei ieškovui, pastogė nelaikytina bendro naudojimo objektu. Su tuo sutinka ir ieškovas (ieškinio 32 punktas). Iš projektavimo užduoties nustačius, kad (i) nebus rekonstruojami bendro naudojimo objektai/patalpos, (ii) Pastogės dalies paskirtis bus keičiama iš negyvenamosios į gyvenamąją, (iii) Pastogės dalis yra registruota nekilnojamojo turto registre kaip atsakovo nuosavybė, (iv) Projektu buvo patvirtinta konkreti rekonstruojamos Pastogės dalis, atsakovui nebuvo būtinas ir reikalingas visų Daugiabučio namo savininkų sutikimas ir pakako tik Daugiabučio namo savininkų daugumos pritarimo, kurį atsakovas gavo 2005-08-31. Daugiabučio namo savininkų daugumos pritarimas buvo įformintas Daugiabučio namo patalpų savininkų 2005 m. rugpjūčio 31 d. viešojo aparimo protokolu Nr. 10-52-850/05 (toliau – Protokolas). Iš Protokolo turinio matyti, kad Daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Daugiabutis namas) buvo 4 butai ir 14 negyvenamųjų patalpų bei 18 savininkų. Apklausos anketos buvo įteiktos 18-kai savininkų. Grąžinta buvo 10 anketų ir 10 iš jų buvo pripažintos galiojančiomis. Siūlomam sprendimo būdui pritarė 11 savininkų (įskaitant ir atsakovą). Kadangi SLD išdavimui buvo pakankamas gautas Daugiabučio namo savininkų daugumos pritarimas, ieškovo susilaikymas nuo balsavimo SLD išdavimui neturėjo jokios įtakos. Tuo tarpu jeigu ieškovas 2005-ais metais parengtam Projektui nepritarė, jis turėjo teisę savalaikiai reikšti prieštaravimus, tačiau jokių pretenzijų nereiškė. Apie atsakovo ketinamus tęsti statybos darbus ieškovas buvo informuotas dar kartą 2025 m. spalio 28 d. Taip pat atsakovas ne kartą buvo supažindintas ir su Projektu bei jo sprendiniais, todėl puikiai žinojo, kokioje Pastogės dalyje yra ketinama įrengti gyvenamąsias patalpas. Šiuo metu ieškovo reiškiami prieštaravimai vykdomiems darbams yra nesavalaikiai, kadangi Projekto sprendinius bendraturčiai vertino ir su jais buvo supažindinti dar 2005 metais, SLD buvo išduotas 2006-03-31, apie išduotą SLD ieškovas žinojo jau seniai, tačiau jo neginčijo, o šiuo metu SLD ginčijimo senaties terminas jau yra pasibaigęs. Įsigydamas 10/100 dalių Pastogės iš Ž. P., ieškovas turėjo ir galėjo žinoti, kad buvęs šios Pastogės dalies savininkas buvo išdavęs atsakovui sutikimą vykdyti Pastogės dalies rekonstrukcijos darbus konkrečioje Projekte nurodytoje Pastogės dalyje.

Trečia, ieškovas klaidina teismą nurodydamas, kad patekimas į rekonstruojamą Pastogės dalį yra numatytas per atsakovo koridorių. Visgi, patekimas į rekonstruojamą Pastogės dalį nėra ir niekada nebuvo numatytas nei per ieškovo koridorių nei per Daugiabučio namo laiptinę, kurią savavališkai savo butu užstatė ir šiuo metu naudojasi išimtinai tik ieškovas. Patekimas į rekonstruojamos Pastogės dalį yra numatytas per kitą Daugiabučio namo laiptinę, todėl rekonstravus Pastogės dalį į ją nebus patenkama per ieškovo koridorių. Ieškovas neginčija aplinkybės, kad dar 2005 metais jis buvo supažindintas su Projektu ir jo sprendiniais ir jiems neprieštaravo, jokių pretenzijų nereiškė. Ieškovo valios pasikeitimas po 20-ies metų neturėtų ir negalėtų būti pagrindas apriboti atsakovo, kaip statytojo, teises. Ieškinys yra grindžiamas kasacinio teismo praktika, susijusia su statybos ir statybą leidžiančio dokumento panaikinimo klausimais, tačiau atsakovas SLD teisėtumo neginčija. Nepagrįsti ieškinyje nurodyti argumentai, kad Pastogės dalies ploto pasikeitimas po rekonstrukcijos pažeis Pastogės bendraturčių teises ir interesus, nes neva tai bus užimama didesnė Pastogės dalis. Atsakovas paaiškina, kad Pastogės dalies plotas po rekonstrukcijos pasikeis todėl, kad bus įveiklinamas šiuo metu nenaudingas (esamas iki 1,6 aukščio) Pastogės plotas ties rekonstruojamu naudingu plotu.

Ieškovas neįrodė negatoriniam ieškiniui taikomų sąlygų. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 13/100 dalių Pastogės, tačiau kaip ir nurodė pats ieškovas ieškinyje, naudojimosi tvarka Pastoge nėra nustatyta. Visgi savaime tai nereiškia, kad ieškovas turi teisę ir galimybę naudotis visa Pastoge, sandėliuoti bet kurioje Pastogės vietoje savo daiktus, kurie, be kita ko, yra pavojingi ir galimai neteisėti, užimti didesnę Pastogės dalį, nei jam priklauso. Tuo tarpu atsakovas įrodė, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktuose keliamus reikalavimus – (i) atsakovas įgyvendina savo, kaip statytojo, teisę ir atlieka Pastogės dalies rekonstrukcijos darbus jam išduoto SLD apimtyje ir Projekte numatytoje Pastogės dalyje, (ii) atsakovas iš Pastogės dalies perkėlė ieškovo daiktus tik po dviejų raštiškų raginimų ir tik po to, kai pats ieškovas atsisakė tokius daiktus perkelti, (iii) atsakovas yra Pastogės dalies savininkas, kuris, atlikdamas statybos darbus Pastogės dalyje, įgyvendina savo, kaip statytojo, teisę. Taigi, atsakovo veiksmai yra teisėti, o ieškovo teisės nėra pažeidžiamos. Todėl neegzistuoja antroji negatorinio ieškinio sąlygą – ieškovo teisių pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstai apribojo atsakovo, kaip statytojo teises, ignoruodamas faktą, kad statybos darbams vykdyti yra išduotas SLD, SLD išdavimui buvo gauti visi reikalingi sutikimai ir pritarimai, statybos darbai vykdomi Projekto apimtyje, o ieškovui nėra ribojamas joks patekimas į bendro naudojimo patalpas. Reikalavimų, kuriais būtų siekiama nuginčyti SLD, ieškovas nereiškė. Atsakovas vertina, kad byloje nesant objektyvių kriterijų išvadai padaryti, kad statybos darbus atsakovas atlieka neteisėtai, byloje pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė laikytina neatitinkančia ekonomiškumo principo. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia atsakovui neadekvačias neigiamas ekonomines pasekmes, yra neproporcingos, nepagrįstai apsunkina atsakovo veiklą bei varžo jo teises ir teisėtus lūkesčius, pažeidžia teisingumo principą, todėl turėtų būti panaikintos.

Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones motyvuodamas tuo, kad atsakovas iš Pastogės dalies, kurioje buvo pradėti vykdyti statybos darbai, perkėlė ieškovo daiktus į kitą Pastogės dalį. Atsakovas paaiškina, kad ieškovas sąmoningai, siekdamas visais įmanomais būdais trukdyti atsakovui pradėti Pastogės dalies rekonstrukcijos darbus, sandėliuodavo įvairius pavojingus daiktus būtent toje Pastogės dalyje, kurioje buvo ketinama tęsti jau pradėtus rekonstravimo darbus. Atsakovas 2026-01-13 išsiuntė ieškovui raginimą/prašymą, kuriame nurodė, kad Pastogės dalyje yra sandėliuojami galimai ieškovo daiktai (įvairi tekstilė, avalynė, rūbai, degios medžiagos, elektros laidai, statybinės atliekos, kt.), kurie kelia grėsmę ne tik namo gyventojų saugumui, tačiau taip pat ir aplinkiniams pastatams bei tretiesiems asmenims. Kadangi į raginimą ieškovas nesureagavo, pakartotinis raginimas ieškovui buvo išsiųstas 2026-01-20. Tačiau ieškovui nereaguojant ir į pakartotinį raginimą dėl daiktų pašalinimo, daiktai iš Pastogės dalies buvo perkelti į kitą Pastogės dalį atsakovo iniciatyva, daiktų perkėlimą fiksuojant antstolei S. Vaicekauskienei. Atsakovas, perkeldamas ieškovo daiktus į kitą Pastogės dalį, siekė ne pažeisti ieškovo, kaip Pastogės bendraturčio teises, tačiau įgyvendinti savo, kaip statytojo teises jam išduoto SLD pagrindu. Atsakovo veiksmai buvo teisėti ir turėjo priežastį, tuo tarpu ieškovas ilgą laiką sąmoningai trukdė atsakovui vykdyti statybos darbus neturėdamas tam jokio pagrindo. Todėl ieškovo nurodyti teiginiai, kad atsakovas ieškovo daiktus pernešė į kitą Pastogės dalį neturėdamas tam jokio pagrindo – nepagrįsti, o teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėjo įvertinti daiktų pernešimo priežastis ir atsakovo išankstinius veiksmus iki daiktų pernešimo.

Nors pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių formuluotė nežymiai skiriasi nuo ieškinio reikalavimo, tačiau tiek taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tiek ieškinio reikalavimu yra siekiama to paties tikslo – uždrausti atsakovui vykdyti statybos darbus Pastogės dalyje. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, o laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti tik pareiškus prevencinį ieškinį (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1627-467/2010). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis išspręsti klausimus, kurie bus sprendžiami teismo sprendimu, turėtų būti išimtinė ir susijusi su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo realų įvykdymą (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-795-464/2010). Nagrinėjamu atveju ieškovas pasirinko savo teisių gynimo būdą pareikšdamas negatorinį ieškinį, todėl negatoriniu ieškiniu reiškiami materialiniai reikalavimai negali sutapti su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonės.

Taip pat netenkinta ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė būsimam teismo sprendimo vykdymui, kadangi atsakovas darbus vykdo jam išduoto SLD pagrindu, SLD išdavimo metu buvo gauti visi reikalingi sutikimai ir pritarimai tokiam SLD gauti, pats SLD nėra ginčijamas, SLD ginčijimo senaties terminai yra suėję, ieškovui yra užtikrinta galimybė patekti į visas Pastogės patalpas, kuriose nėra atliekami statybos darbai, todėl nėra jokios realios grėsmės sprendimo vykdymui, kadangi ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, kadangi ne tik neišsiaiškino visų aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, bet ir pažeidė pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Todėl esant neteisėtai skundžiamai nutarčiai ji turi būti panaikinta, o ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas.

Atskiruoju skundu iš esmės siekiama, jog apeliacinės instancijos teismas jau šioje proceso stadijoje atliktų išsamų ginčo išnagrinėjimą ir įvertintų visus atsakovo materialinio pobūdžio argumentus (dėl SLD galiojimo, bendraturčių sutikimų ir pan.). Tačiau toks reikalavimas prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių paskirčiai – šios priemonės taikomos siekiant užtikrinti galimo teismo sprendimo efektyvumą, o ne iš anksto išspręsti ginčą iš esmės. Atskiruoju skundu teigiama, kad vien SLD, kaip administracinis dokumentas, savaime suteikia teisę vykdyti darbus ir todėl paneigia bet kokį civilinį ginčą tarp bendraturčių. Tokia argumentacija yra teisiškai nepagrįsta. Statybą leidžiantis dokumentas pats savaime nei panaikina bendrosios dalinės nuosavybės teisinio režimo, nei suteikia statytojui teisę vienašališkai riboti kito bendraturčio naudojimąsi bendru daiktu, atriboti erdves, blokuoti patekimus ar keisti faktinę daikto naudojimo tvarką, kai dėl tokių veiksmų kyla bendraturčių ginčas. Būtent dėl šios priežasties teismas vertino ne SLD galiojimą, o realią riziką, kad bylos nagrinėjimo metu bus toliau keičiama faktinė neįrengtos pastogės padėtis, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti beprasmis. Aplinkybė, kad SLD nėra nuginčytas administracine tvarka, savaime nepaneigia galimo civilinių teisių pažeidimo. Priešingai, šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar atsakovo faktiniai veiksmai bendrosios dalinės nuosavybės objekte atitinka bendraturčių teisių pusiausvyrą ir ar jie neperžengia ribų, kurias bendraturtis gali vienašališkai įgyvendinti, ypač kai tarp bendraturčių nėra nustatyta naudojimosi tvarka. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovas atliko veiksmus, kurie peržengia vien statybos reglamentavimo ribas – pašalino ieškovo daiktus, užkalė duris ir pastatė sieną ties įėjimu į pastogę. Tokie veiksmai tiesiogiai susiję su bendraturčių naudojimosi bendru daiktu ribojimu, todėl jų teisėtumas vertintinas civilinio proceso tvarka.

Atskirajame skunde pateikiamas išsamus aiškinimas, kad 2005–2006 m. statybos leidimui gauti pakako daugiabučio namo savininkų daugumos pritarimo ir kad visų bendraturčių sutikimas nebuvo reikalingas. Tačiau šie argumentai susiję su ginčo esmės vertinimu, kuris negali būti išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių stadijoje. Ieškovas ieškinyje būtent ir kelia klausimą, ar statybos leidimo išdavimo metu buvo gauti reikalingi bendraturčių sutikimai ir ar bendraturčių valia buvo išreikšta taip, kaip to reikalauja bendrosios dalinės nuosavybės teisinis režimas. Net ir pripažinus, kad Pastogė nėra bendrojo naudojimo objektas, tai savaime nereiškia, kad vienas bendraturtis gali vienašališkai keisti jos faktinį naudojimą. Bendroji dalinė nuosavybė suponuoja pareigą derinti veiksmus, kai jie keičia daikto naudojimo tvarką, atriboja erdves ar riboja kitų bendraturčių galimybę naudotis daiktu pagal jų dalį. Todėl atsakovo teiginys, kad „Ieškovo susilaikymas neturėjo reikšmės“, yra būtent tas ginčijamas teiginys, kuris turi būti įrodinėjamas ir vertinamas nagrinėjant bylą iš esmės, o ne naudojamas kaip pagrindas panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas siekia pagrįsti teiginį, kad ieškovas apie planuojamus darbus žinojo jau 2005 m. ir nesiėmė jokių veiksmų, todėl dabar nebegali ginti savo teisių. Tačiau toks argumentas nėra lemiamas sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nepaneigia tikėtino ieškinio pagrįstumo, kai pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir faktinė padėtis keičiama šiuo metu. Todėl ginčo aktualumas ir grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui kyla ne iš 2005 m. aplinkybių, o iš dabartinės faktinės situacijos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).

Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus – V. L. 2026-01-29 kadastrinius matavimus, Projektą kartu su statybą leidžiančiu dokumentu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, raginimus, foto nuotrauką, NTR išrašą, elektroninį laišką. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė video medžiagą apie vykdomus statybos darbus. Šalys apeliaciniam teismui neišreiškė atskiro prašymo pridėti šiuos papildomus įrodymus prie bylos, tačiau apeliacinis teismas pasisakys dėl šių duomenų pateikimo. Teismo vertinimu, šalys nepagrindė aplinkybės, kad jų teikiamų įrodymų pateikimo į bylą būtinybė iškilo jau po nutarties pirmosios instancijos teisme priėmimo, tačiau įvertinus aplinkybę, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepranešus atsakovui, įvertinus kilusio ginčo pobūdį bei įrodinėtinas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šalių pateiktus papildomus įrodymus prideda prie nagrinėjamos bylos.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pirmosios laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo, todėl tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį. Apelianto manymu, laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikytos, kadangi ieškinys net preliminariai nėra pagrįstas.

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai turi įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus bei įsitikinti, kad, bylą išnagrinėjus iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau tikėtinas ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste nėra tapatus ieškinio pagrįstumo įvertinimui, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Tik nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus (t. y. išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės) bus atsakyta į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, jei taip, kokia apimtimi, ar jo teisės pažeidžiamos, ar jos turi būti apgintos teismo tvarka, jei taip, kokiu būdu ar forma.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti ar, atitinkamai, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė teisme ieškinį atsakovui dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu – prašo įpareigoti atsakovą nutraukti ieškovo nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus, pasireiškiančius neįrengtos pastogės faktiniu užėmimu, atribojimu, patekimų blokavimu, pertvarų ar kitų konstrukcijų įrengimu bei kitais veiksmais, dėl kurių ieškovui ribojama galimybė naudotis jam priklausančia neįrengtos pastogės idealiąja dalimi ir patekti į ją per abi pastato laiptines. Taip pat prašoma atkurti Pastogę į iki prieš tai buvusią padėtį bei uždrausti atsakovui be ieškovo rašytinio sutikimo ar nustatytos neįrengtos pastogės naudojimosi tvarkos atlikti ieškovo nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus neįrengtoje pastogėje. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą taikė laikinąsias apsaugos priemones byloje - nutarė iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti atsakovui vykdyti bet kokius statybos, rekonstrukcijos, remonto, pertvarkymo ar kitus fizinius darbus neįrengtoje pastogėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat atlikti bet kokius veiksmus, kuriais būtų ribojamos ieškovo teisės naudotis jam priklausančia neįrengtos pastogės dalimi ir į ją patekti per abi pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laiptines.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas pateiktame ieškinyje aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, ieškinys pirmosios instancijos teismo priimtas, todėl konstatuotina, kad ieškovo ieškinio reikalavimai atitinka pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – tikėtino ieškinio pagrįstumo. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2025 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-340-912/2025 33 punktas). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė konkrečiai dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo nedaro nutarties nepagrįsta ir negaliojančia, kadangi teismas nagrinėjamu atveju įžvelgė tikėtiną ieškinio pagrįstumą bei nenustatė, kad ieškovas pasinaudojo neleistinu savo teisių gynimo būdu ar ieškinys nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Ieškovas ne tik aiškiai suformavo ieškinio pagrindą bei dalyką, paaiškino aplinkybes, jo manymu, reikšmingas ieškinio tenkinimui, bet ir pridėjo įrodymus, todėl šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos detaliai išnagrinėti įrodymų bei pateikti šių įrodymų vertinimo, kadangi visos aplinkybės bus įvertintos tik abejoms šalims pateikus savo pozicijas ir bylą išnagrinėjus iš esmės.

Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra egzistuojanti reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).

Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi tai, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).

Byloje pareikštų ieškovo prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai ir juose išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad šiuo atveju yra aktualios tiek konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, tiek ir prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Nagrinėjamu atveju ieškovas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia uždrausti atsakovui vykdyti statybos, rekonstrukcijos, remonto darbus Pastogėje bei atlikti kitus veiksmus, ribojančius ieškovo teisę naudotis jam priklausančia neįrengtos pastogės dalimi ir į ją patekti per abi pastato laiptines. Taigi, šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar atsakovo veiksmai bendrosios dalinės nuosavybės objekte (remonto ir rekonstrukcijos darbai) atitinka bendraturčių teisių pusiausvyrą ir ar jie neperžengia ribų, kurias bendraturtis gali vienašališkai įgyvendinti, kadangi tarp bendraturčių nėra nustatyta naudojimosi tvarka. Ieškovas taip pat siekia išvengti galimos žalos atsakovui ir toliau atliekant remonto darbus Pastogėje.

Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje nurodoma, kad pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-381/2015; 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1222-330/2021).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Neįrengtos pastogės 3/100 dalys pagal 1997-04-18 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-2041 ir 10/100 dalys pagal 2023-07-19 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 7KV-3744, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) priklauso ieškovui IES1. Atsakovui ATS1 priklauso 35/100 dalys Pastogės, kitos dalys priklauso suinteresuotiems asmenims. Naudojimosi tvarka Pastoge nėra nustatyta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovas jau ėmėsi aktyvių faktinę padėtį keičiančių veiksmų, t. y. pašalino ieškovui priklausančius daiktus iš neįrengtos pastogės dalies, laikinai užkalė duris į neįrengtą pastogę iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio koridoriaus, o vėliau duris atlaisvinęs pastatė sieną ties įėjimu į neįrengtą pastogę iš ieškovo koridoriaus. Paminėti veiksmai patvirtina realią ir aktualią grėsmę, kad atsakovas ir toliau savavališkai ribos ieškovo galimybę naudotis jam priklausančia neįrengtos pastogės idealiąja dalimi, todėl yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia atsakovo teisių labiau nei būtina ir yra būtinos ieškovo teisių apsaugai užtikrinti. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas pateikė video medžiagą, kad atsakovas, nepaisydamas pritaikytų apribojimų, ir toliau atlieka remonto ir rekonstrukcijos darbus Pastogėje, ieškovas tiek ieškinyje, tiek prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemone išsamiai išdėstė motyvus dėl būtinybės šioms priemonėms taikyti. Atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl SLD galiojimo ir atliekamų darbų Pastogėje teisėtumo bus įvertinti tik bylą išnagrinėjus iš esmės.

Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia atsakovui neadekvačias neigiamas ekonomines pasekmes, yra neproporcingos, nepagrįstai apsunkina atsakovo veiklą bei varžo jo teises ir teisėtus lūkesčius, pažeidžia Konstitucijoje ir CK įtvirtintą teisingumo principą, todėl turėtų būti panaikintos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovo išdėstytais teiginiais dėl minėtų principų galimo pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės užtikrintų ginčo turto (Pastogės) status quo išsaugojimą ir didelių suvaržymų atsakovui nesukeltų, atsakovas nuo išduoto SLD daug metų jokių darbų Pastogėje nevykdė. Nėra abejonių, kad savavališki vieno iš bendraturčių veiksmai su bendru nekilnojamuoju turtu gali pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus, sukelti realios materialinės žalos. Todėl siekiant užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą (konservacinė paskirtis) bei užkirsti kelią dar didesnei žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (prevencinė priemonė), tikslinga taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi būti suprantamos kaip galutinio ginčo išsprendimo forma ar vienašališkas kurios nors šalies teisių apribojimas. Teismas, taikydamas tokias priemones, siekia pusiausvyros – užtikrinti, kad nei viena iš šalių, iki teismo sprendimo priėmimo, neturėtų galimybės vienašališkai keisti faktinės situacijos savo naudai ir taip pakenkti kitos šalies teisėms ar interesams.

Atskirajame skunde išdėstyti motyvai, kad laikinosios apsaugos priemonės sutampa su ieškinio reikalavimu, todėl negalėjo būti taikomos, nepagrįsti. Kaip minėta anksčiau, ieškiniu keliami keli reikalavimai, ne tik uždrausti atsakovui vykdyti statybos ir remonto darbus Pastogėje, bet ir atlikti kitus, galimai bendraturčių teises ribojančius veiksmus, be raštiško bendraturčių sutikimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė grėsmę galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įgyvendinimui, kadangi atsakovas aktyviais veiksmais keičia faktinę Pastogės padėtį. Kol nėra išnagrinėti visi ieškinyje keliami reikalavimai bei šalių nurodomos bylai reikšmingos aplinkybės, tol, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jokie statybos ir remonto darbai Pastogėje negali būti atliekami. Tokio pobūdžio ginčai reikalauja itin išsamaus aplinkybių vertinimo, kadangi jei susiję su Konstitucijos ginamu nuosavybės neliečiamumo principu. Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių egzistuoja tikimybė, jog galimai ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįgyvendinamas atsakovui rekonstravus Pastogę arba tokių padarinių šalinimas pareikalaus didelių resursų, o tokie veiksmai bus priešingi bendraturčių interesams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, leidžia išsaugoti situaciją dėl ginčo objekto iš esmės nepakitusią (status quo) iki galutinio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo bei šios priemonės nelems neproporcingo atsakovo teisių suvaržymo.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai taikė teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos aktualios teismų praktikos. Atskirojo skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar atskirojo skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Kadangi kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės šioje proceso stadijoje vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Atsakovo ATS1 atskirąjį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.