Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens L. P. atstovo advokato Valentino Račio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria L. P. atstovo advokato Valentino Račio skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausios tyrėjos Monikos Kučinos 2026 m. vasario 23 d. nutarimas, priimtas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-4581-2026 (ROIK: (duomenys neskelbtini)), paliktas nepakeistas, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2026 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-4581-2026 administracinio nusižengimo byloje A. P. (A. P.) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 416 straipsnio 5 dalį ir 424 straipsnio 5 dalį, konstatavus, kad jis 2026 m. sausio 17 d., 21.13 val., Oslo g., Vilniuje, vairavo automobilį neturėdamas šios teisės, kai ši buvo atimta, taip pat viršijo leistiną 70 km/val. greitį, važiavo 116 km/val. greičiu, įvertinus greičio matuoklio paklaidą (minus 3 procentai vairuotojo naudai), leistiną greitį viršijo 42,52 km/val. greičiu. Tokiais veiksmais A. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 ir 127 punktus. Nutarimu administracinio nusižengimo byloje už ANK 416 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą A. P. paskirta administracinė nuobauda – 200 Eur dydžio bauda, už ANK 424 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą – 950 Eur dydžio bauda, bei administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 22 mėnesiams, ir transporto priemonės – keleivinio automobilio ,,BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, A. P. paskirta galutinė administracinė nuobauda – 950 Eur dydžio bauda, ir administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 22 mėnesiams, bei transporto priemonės – keleivinio automobilio ,,BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas. Nesutikdamas su Institucijos nutarimu, suinteresuoto asmens L. P. atstovas advokatas V. Račys pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartimi netenkintas L. P. atstovo advokato V. Račio skundas, o Institucijos 2026 m. vasario 23 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas, tačiau tikslinamas teisinis turto konfiskavimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. P. buvo nubaustas už tai, kad jis vairavo automobilį, kai teisė vairuoti transporto priemonę yra atimta. Taigi, už A. P. padarytą administracinį nusižengimą numatyta galimybė skirti administracinio poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, todėl administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija ar teismas turi diskreciją nuspręsti, ar konkrečiu atveju tikslinga administracinio poveikio priemonę skirti asmeniui, padariusiam ANK 424 straipsnio 5 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas diskreciją skirti tokią poveikio priemonę, vertino tiek tokių nusižengimų paplitimo mastą, tiek galimus sunkius padarinius, tiek kitas aplinkybes, jog vairavimas neturint teisės vairuoti yra pavojingas, eismo saugumui grėsmę keliantis nusižengimas, o ANK 424 straipsnyje numatytos sankcijos asmenims, kurie pakartotinai vairuoja transporto priemones neturėdami teisės jų vairuoti ir nemoka paskirtų baudų, yra neefektyvios ir neatgrasančios.

Be to, administracinio nusižengimo byloje nustatytos kitos aplinkybės sudaro pagrindą abejoti apeliaciniame skunde nurodomu teiginiu, kad automobilio įsigijimas buvo savarankiškas L. P. sprendimas ir, esą tai investicija, su kuria sūnus neturėjo jokio realaus ryšio. Priešingai, L. P. posėdžio metu nurodė, kad ji neturi ir niekada neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, o pats A. P. teismo posėdžio metu nurodė, jog jo draugai automobilį mamai atgabeno iš Vokietijos, taip pat pripažino užsiimantis ne tik statybomis, bet su automobiliais, o automobilio įsigijimo bei jo galimo uždarbio klausimai jam buvo žinomi. Nors L. P. nurodė, kad automobilį ketino skolinti pažįstamiems, tačiau pagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino, jog tokių objektyvių duomenų apie planuotą automobilio naudojimą administracinio nusižengimo byloje nėra. Šios išvados nepaneigia ir skunde nurodoma aplinkybė, jog automobilis buvo įsigytas tik 2026 m. sausio pradžioje, todėl L. P. objektyviai nespėjo jo išnuomoti. Šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad automobilio įsigijimas nebuvo vien tik formalus L. P. sprendimas, o A. P. buvo tiesiogiai įsitraukęs į automobilio įsigijimą, jam buvo suteikti platūs įgaliojimai transporto priemonių srityje ir kuris faktiškai atliko esminius veiksmus, susijusius su automobilio registravimu bei jo dokumentų tvarkymu, todėl ir turėjo realią galimybę jį valdyti bei juo disponuoti.

Šiame kontekste nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai nustatė A. P. faktinį vaidmenį, nes neva nėra jokių duomenų, kad jis automobilį įsigijo ar jį faktiškai valdė. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi visų aplinkybių visuma, nustatydamas faktines aplinkybes, kad A. P. dalyvavo automobilio įsigijimo procese, automobilis buvo atgabentas jo pažįstamų, jis pats pripažino užsiimantis automobilių verslo sritimi (past. – iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad jis 2025 m. balandžio 17 d. įregistravo MB „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo jos vadovas, nuo 2026 m. vasario 24 d. šiai įmonei vadovauja A. Š., o įmonė užsiima automobilių nuoma), turėjo galimybę patekti į L. P. gyvenamąją vietą, žinojo, kur laikomi automobilio rakteliai, juos paėmė ir panaudojo, automobilį paėmė sąmoningai, nors teisės vairuoti neturėjo.

Nagrinėjamu atveju Administracinių nusižengimų registro duomenys apie A. P. padarytus administracinius nusižengimus leidžia spręsti, kad jis sistemingai daro KET pažeidimus. Taip pat nustatyta, jog A. P. ir anksčiau vairuodavo transporto priemones neturėdamas teisės vairuoti, nes ši jam buvo atimta, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarimu jis buvo nubaustas padarius ANK 432 straipsnio 1 dalyje, ANK 424 straipsnio 1 dalyje administracinius nusižengimus, nes vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, teisė vairuoti buvo atimta, pasibaigus atėmimo terminui vairuotojas neįvykdė teisės vairuoti susigrąžinimo sąlygų, jam paskirta bauda, informacijos apie jos sumokėjimą nėra (ROIK (duomenys neskelbtini)). Be to, matyti, kad be aptariamo atvejo A. P. ir anksčiau būdavo skiriamos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimas – teisės vairuoti transporto priemones, o paskutinį kartą, ir daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimas t. y.: 1) 2024 m. kovo 21 d. nutarimu padarius ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas – teisės vairuoti transporto priemones 6 mėnesius (ROIK (duomenys neskelbtini)); 2) 2024 m. rugsėjo 24 d. nutarimu padarius ANK 424 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas – teisės vairuoti transporto priemones 20 mėnesių (ROIK (duomenys neskelbtini)); 3) 2025 m. balandžio 23 d. nutarimu padarius ANK 424 straipsnio 5 dalyje, ANK 415 straipsnio 3 dalyje, ANK 416 straipsnio 4 dalyje buvo paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas – teisės vairuoti transporto priemones 24 mėnesius bei atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė „Mercedes Benz GL 450 matic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė juridiniam asmeniui MB „(duomenys neskelbtini)“, automobilis buvo grąžintas savininkui ir iš administracinėn traukiamo asmens buvo konfiskuojama nurodyto automobilio vertė pinigais, kuri pagal VŠĮ „Emprekis“ duomenis buvo 12 350 Eur (ROIK (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina ir tai, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nuosprendžiu (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. nutartimi apeliacinis skundas atmestas) A. P. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, todėl įvertinus visą medžiagą galima konstatuoti, jog jis nėra linkęs visais atvejais laikytis įstatymais nustatytos tvarkos. Akivaizdu, kad tiek kartų baustam A. P. buvo žinoma, kad jis neturi teisės vairuoti transporto priemones, o anksčiau taikyta administracinio poveikio priemonė – turto konfiskavimas, kuomet iš jo buvo priteista automobilio pinigų vertę atitinkanti suma, apie kurios sumokėjimą duomenų nėra, nepadarė jam teigiamos įtakos, nes, kaip matyti, jis ir toliau daro analogiškus pažeidimus bei patvirtina paties jo neigiamą požiūrį į visuomenėje nustatytas taisykles.

Nors apeliaciniame skunde teigiama esą A. P. visiškai nežinojo apie A. P. teisės vairuoti neturėjimą, tačiau remiantis administracinio nusižengimo byloje nustatytomis aplinkybėmis, šie teiginiai vertintini kaip nepagrįsti. Kaip jau minėta, A. P. teisė vairuoti buvo atimta, jis ne kartą buvo baustas už KET pažeidimus, įskaitant vairavimą neturint teisės vairuoti, o ankstesniuose Institucijos nutarimuose jam buvo taikytos ir administracinio poveikio priemonės, susijusios su transporto priemonėmis. Nors vien giminystės ryšys savaime nepatvirtina, kad L. P. turėjo žinoti visus suaugusio sūnaus administracinius nusižengimus, tačiau nagrinėjamu atveju vertintina ne abstrakti pareiga tikrinti sūnaus duomenis registruose, o konkrečių aplinkybių visuma, o būtent, pati L. P. nurodė, kad A. P. gyvena šalia jos, apie 150 m atstumu, vienoje gatvėje, tik atskiruose kiemuose, pati nurodė, kad matydavo, jog sūnus nuolat pasikviesdavo vairuotoją, be to, tvirtino, jog jie dažnai bendrauja, A. P. turėjo galimybę patekti į motinos namus, o pats A. P. pripažino, kad motina žinojo apie jo ankstesnį teisės vairuoti netekimą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie L. P. žinojimą ar bent jau pagrindą žinoti apie riziką nėra grindžiama vien giminystės faktu. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad automobilio rakteliai buvo laikomi miegamojo spintelėje, todėl L. P. esą ėmėsi visų įmanomų priemonių, tačiau raktelių laikymas namuose, kuriuose A. P. turėjo galimybę lankytis ir į juos patekti, neužtikrino realios transporto priemonės kontrolės. Šiuo atveju iš L. P. nereikalaujama visą parą fiziškai saugoti automobilį, samdyti apsaugą ar laikyti jį specialioje saugomoje aikštelėje, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tačiau vertinama tai, ar konkrečioje situacijoje ji, žinodama apie sūnaus teisės vairuoti neturėjimą ir jo ankstesnį elgesį, ėmėsi atitinkamų priemonių, kad automobilis nebūtų panaudotas. Paminėto įgaliojimo suteikimas A. P. nupirkti L. P. vardu transporto priemones, su jomis atlikti kitus aptartus veiksmus, žinant, kad A. P. neturi teisės vairuoti, rodo L. P. neatsakingus veiksmus ir požiūrį į elgesį su padidinto pavojaus šaltiniu. Todėl apeliaciniame skunde pateikiamas galimų apsaugos priemonių pavyzdys visiškai neatspindi pirmosios instancijos teismo išvadų turinio.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su ne pažeidimą padariusiam asmeniui – L. P. priklausančios priemonės konfiskavimu, teigiant, kad tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ANK 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą sąlygą konfiskuoti ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantį turtą, o kituose šio straipsnio punktuose numatytų sąlygų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais skundo argumentais sutinka iš dalies.

Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad A. P. padarė ANK 424 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ne jam priklausančiu automobiliu „BMW“, todėl vadovaujantis ANK 29 straipsnio 2 ir 4 dalimis, gali būti sprendžiamas šios ne pažeidėjui priklausančios transporto priemonės konfiskavimo klausimas, jei nustatoma bent viena ANK 29 straipsnio 4 dalies 1-5 punktuose numatytų alternatyvių papildomų sąlygų.

Skundžiamu nutarimu Institucija nusprendė konfiskuoti A. P. padaryto ir ANK 424 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo priemonę – keleivinį automobilį „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuojant esant ANK 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytam teisiniam pagrindui. Pažymėtina, kad ANK 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodyta, jog administracinių nusižengimų bylose gali būti konfiskuotas ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis turtas, jeigu turtas jam (ne pažeidėjui) buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui. Ši sąlyga taikytina tais atvejais, kai byloje nustatyta, kad nusižengimą padaręs asmuo konfiskuotiną turtą perleido savo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui, t. y. su juo (jais) sudarė sandorį jau po administracinio nusižengimo padarymo. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad automobilis BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise teisiškai priklauso administracinį nusižengimą padariusio A. P. motinai L. P., automobilis buvo įsigytas 2026 m. sausio pradžioje, kaip nustatyta ‒ 2026 m. sausio 6 d. A. P., veikdamas L. P. vardu pagal minėtą įgaliojimą, kreipėsi dėl transporto priemonės „BMW SERIE X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės deklaravimo ir transporto priemonės įregistravimo, t. y. iki A. P. administracinio numatyto ANK 424 straipsnio 5 dalyje, padarymo (pažeidimas padarytas 2026 m. sausio 17 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti turto konfiskavimą ANK 29 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu.

Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokia išvada savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog šioje byloje nėra teisinio pagrindo konfiskuoti L. P. priklausančio automobilio. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės nustatė, kad šioje byloje egzistuoja ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytas ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausančio turto konfiskavimo teisinis pagrindas, kadangi transporto priemonės perdavimas (tiesioginis ar netiesioginis) pažeidėjui nebuvo atsitiktinis ar visiškai nuo savininkės valios nepriklausantis, bet veikiau sąlygotas jos nepakankamos kontrolės ir toleruojamo rizikingo elgesio modelio. Net ir laikant L. P. teisėta savininke, darytina išvada, kad ji neįvykdė pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai, sudarydama sąlygas automobiliu naudotis asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti ir sistemingai pažeidinėjančiam teisės aktų reikalavimus. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, kad L. P., žinodama arba turėdama žinoti apie sūnaus A. P. teisės vairuoti netekimą, nesiėmė aktyvių priemonių užtikrinti, kad sūnus neturėtų galimybės naudotis jai priklausančia transporto priemone (pvz., nelaikė automobilio raktelių saugioje vietoje, neapribojo fizinės prieigos prie transporto priemonės, neįsitikino, kad sūnus ja nesinaudoja). Toks L. P. elgesys rodo ne tik pasyvumą, bet ir tam tikrą aplaidumą. Toks aplaidumas vertintinas kaip rizikos toleravimas – sąmoningas ar bent jau numanomas susitaikymas su tuo, kad transporto priemonė gali būti naudojama neteisėtai. Be to, „tylaus sutikimo“ (t. y. implicitinio leidimo) samprata šiuo atveju įgyja reikšmę: net jei aiškus leidimas nebuvo išreikštas, nuoseklus neveikimas ir kontrolės nebuvimas gali sudaryti prielaidas laikyti, kad savininkas faktiškai toleravo tokį naudojimą. Ypač tai aktualu esant glaudiems šeiminiams santykiams, kur pasitikėjimas ir neformalūs susitarimai dažnai pakeičia aiškiai išreikštą valią.

Atsižvelgdamas į pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nepaisant to, kad automobilis pirktas L. P. vardu, esant artimam giminystės ryšiui (mama ir sūnus), artimam bendravimui, gyvenimui netoliese, galimybę patekti į vienas kito gyvenamąją vietą bei A. P. dalyvavimą įsigyjant konfiskuotiną automobilį, L. P. žinant, kad jos sūnus neturi teisės vairuoti transporto priemones, žinant jo asmenines ir charakterio savybes, jokių veiksmų, ribojančių sūnaus galimybę vairuoti automobilį, nesiėmimas, leidžia spręsti, kad A. P. automobiliu naudojosi su savo mamos L. P. žinia ir tai atitinka turto konfiskavimo pagrindą, numatytą ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Institucijos nutarime nepagrįstai nustatytas ANK 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytas ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausančio turto konfiskavimo teisinis pagrindas, todėl Institucijos nutarimas tikslintinas, nurodant, kad L. P. vardu registruota transporto priemonė konfiskuojama ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo padarytas esminis proceso teisės pažeidimas, kadangi L. P., kaip konfiskuotino turto savininkė, nebuvo įtraukta į administracinę teiseną, jai nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimą ir nebuvo sudaryta galimybė ginti savo nuosavybės teisių, tačiau reikšminga aplinkybė yra ta, kad L. P. pati nurodė, jog A. P. buvo kviečiamas į bylos nagrinėjimą, o ji apie tai žinojo. Ji taip pat patvirtino, kad buvo suteikusi A. P. įgaliojimą jai atstovauti, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad L. P. apskritai neturėjo jokios galimybės ginti savo nuosavybės teisių, nėra suderinamas su pačios jos teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais. Be to, iš administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad A. P. ir L. P. elektorinio pašto adresai sutampa (nurodytas el. paštas (duomenys neskelbtini)@inbox.lt), todėl net ir išsiuntus pranešimus apie bylos nagrinėjimą, bet kokiu atveju tokį pranešimą būtų gavęs L. P. sūnus, o ne ji pati. Vis tik nagrinėjamu atveju L. P. faktiškai pasinaudojo galimybe teikti paaiškinimus, teikti skundą ir ginčyti konfiskavimą teisme, jai atstovavo advokatas, o jos pozicija dėl automobilio konfiskavimo buvo išsamiai išdėstyta ir įvertinta, todėl vien aplinkybė, kad ji pati anksčiau nepareiškė pageidavimo dalyvauti konkrečiame proceso etape, savaime nepatvirtina tokio pobūdžio esminio proceso pažeidimo, kuris lemtų priimto sprendimo panaikinimą.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl proporcingumo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė L. P. socialinės ir turtinės padėties. Teismas aiškiai nurodė, kad tokios vertės transporto priemonės konfiskavimas pensinio amžiaus asmeniui sukelia reikšmingų finansinių sunkumų ir nepatogumų, tačiau pagrįstai įvertino šias aplinkybes kartu su nusižengimo pavojingumu, A. P. ankstesniu elgesiu ir būtinybe užtikrinti eismo saugumą. Šiuo atveju automobilis buvo panaudotas ne vien paprastam KET pažeidimui. A. P. vairavo neturėdamas teisės vairuoti, nors jam teisė vairuoti buvo atimta, ir kartu leistiną 70 km/val. greitį viršijo iki 116 km/val., be to, minėtus pažeidimus padarė, kaip pats teismo posėdžio metu nurodė, vežant jo paties vaikus. Tai yra reikšmingos aplinkybės, rodančios padidintą pavojų eismo saugumui. Sprendžiant dėl konfiskavimo proporcingumo, reikšminga ir tai, kad A. P. ankstesniuose administraciniuose nusižengimuose jau buvo taikytos įvairios administracinio poveikio priemonės, įskaitant teisės vairuoti atėmimą ir turto konfiskavimą. Nepaisant to, jis ir toliau vairavo neturėdamas teisės vairuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ankstesnės poveikio priemonės nepasiekė reikiamo prevencinio poveikio. Tokioje situacijoje automobilio konfiskavimo vertinimas negali būti grindžiamas vien transporto priemonės savininkės amžiumi, jos finansine padėtimi ar subjektyviu įsitikinimu, kad automobilis buvo įsigytas kaip investicija. Turi būti atsižvelgiama ir į viešąjį interesą užtikrinti eismo saugumą bei užkirsti kelią pakartotiniam transporto priemonių naudojimui asmenų, neturinčių teisės vairuoti. Be to, pastebėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatas L. P. turi teisę konfiskuotino turto vertę susigrąžinti regreso tvarka.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos, gali būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, tai yra nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytas nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-34-507/2015, 2AT-20-942/2016, e2AT-85-697/2016, 2AT-5-303/2017, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Apeliaciniame skunde prašoma įvertinti dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų (ne)taikymo skiriant administracinio poveikio priemones.

Apygardos teismas, įvertinęs visą pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad tokių aplinkybių administracinio nusižengimo byloje nėra. Transporto priemonę A. P. vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, tokiais savo veiksmais neabejotinai sukėlė pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, todėl šio administracinio nusižengimo pavojingumas visuomenei akivaizdus. Kita vertus, įstatymo leidėjas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 5 dalyje, padarymą sankcijoje numatęs pakankamai griežtą nuobaudą, tuo tik pabrėžė pažeidimo sunkumą ir jo galimų pasekmių svarbą visuomenėje. Taigi, skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, tačiau tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su tuo, kad buvo taikytas turto konfiskavimas ir buvo konfiskuota transporto priemonė, kurią L. P. sūnus naudojo administracinio nusižengimo metu. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju apeliaciniame skunde iš esmės nėra pateikiama visiškai jokių naujų duomenų arba aplinkybių. Vien tai, kad buvo priimtas netenkinantis sprendimas, tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiamas procesinis sprendimas būtų neteisėtas ar nepagrįstas. Šiuo atveju teigtina, kad tiek Institucija, tiek apylinkės teismas objektyviai įvertino visas faktines aplinkybes bei priėmė motyvuotą sprendimą dėl taikytos administracinio poveikio priemonės – turto konfiskavimo. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai nepaneigia skundžiamoje apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartyje padarytų išvadų bei nekelia abejonių dėl priimto procesinio sprendimo teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek Institucija, parinkdama administracinio poveikio priemonę – turto konfiskavimą, tiek apylinkės teismas vertino visas reikšmingas aplinkybes. Akivaizdu, kad A. P. paimdamas mamai priklausantį automobilį neįvertino savo neteisėto elgesio galimų pasekmių, nors privalėjo tai padaryti. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui bei siekiant atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnis). Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu.

Aptartų duomenų pagrindu konstatuotina, kad A. P. Institucijos 2026 m. vasario 23 d. nutarimu paskirta ir skundžiama apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartimi palikta nepakeista administracinio poveikio priemonė – turto konfiskavimas nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, atitinka administracinio nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti, todėl tenkinti L. P. atstovo advokato V. Račio apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartis paliktina nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

suinteresuoto asmens L. P. atstovo advokato Valentino Račio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį. Patikslinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausios tyrėjos Monikos Kučinos 2026 m. vasario 23 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-4581-2026 nurodytą turto konfiskavimo teisinį pagrindą, nurodant, kad L. P. nuosavybės teise priklausantis keleivinis automobilis ,,BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuojamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.