Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, išvadą byloje teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovaujama Šiaulių skyriaus,

Teismas n u s t a t ė : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu. Ginčo esmė

Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-6171-446/2023 priteistą išlaikymą ir priteisti iš atsakovo ATS1 išlaikymą nepilnamečiams vaikams N.Ž. ir E.Ž. kiekvienam po 280 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki vaikų pilnametystės, išlaikymą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; 2) priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog Šiaulių apylinkės teismas 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-6171-446/2023 nutraukė šalių santuoką ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią ATS1 įsipareigojo mokėti išlaikymą po 150 Eur kiekvienam vaikui. Nuo teismo sprendimo priėmimo išaugo nepilnamečių vaikų poreikiai ir mokamo išlaikymo nepakanka patenkinti net būtinųjų vaikų poreikių. Šiuo metu nepilnamečių vaikų išlaikymui (maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) per mėnesį reikalinga suma siekia daugiau nei 730 Eur. Ieškovė pateikė detalius vaiko poreikių paskaičiavimus, nurodydama, kad dukros E. būtiniausiems poreikiams tenkinti per mėnesį reikalinga 730 Eur suma, o sūnaus N. poreikiams – 725 Eur suma. Be kasmėnesinių išlaidų, ieškovė nurodė patirianti dideles vienkartines išlaidas vaikų sveikatai ir ugdymui, kurias pagrindė rašytiniais įrodymais. Dalį poreikių ieškovė padengia valstybės mokamais vaiko pinigais, tačiau likusi suma, reikalinga vaikams, sudaro daugiau nei 600 Eur kiekvieną mėnesį. Ieškovė nurodė, kad šiuo metu stengiasi sudaryti sąlygas, jog būtų patenkinti ne tik būtinieji poreikiai, bet vaikai gyventų pilnavertį gyvenimą, tačiau vien jos lėšų tam neužtenka, o atsakovas geranoriškai teikti didesnio išlaikymo nesutinka. Pažymėjo, kad atsakovo turtinė padėtis leidžia teikti didesnį išlaikymą, jis yra MB „Šiaurės prekyba“ ir MB „Šiaurės konstrukcijos“ vadovas ir savininkas. Padidintą išlaikymą prašo priteisti nuo 2025 m. gegužės 9 d., nes tada buvo išduota mediacijos pažyma. Ieškovės vertinimu, tai laikytina momentu, kai atsakovas buvo informuotas apie būtinybę teikti didesnį išlaikymą, tačiau geranoriškai to daryti nesutiko. Atsakovas ATS1 atsiliepime į ieškinį nurodė su ieškiniu sutinkantis iš dalies. Nurodė, kad sutinka padidinti išlaikymą ir mokėti po 200 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui, tačiau nesutinka su reikalaujama 280 Eur suma. Jo teigimu, ieškovės reikalaujamas dydis yra nepagrįstas ir dirbtinai išpūstas, įtraukiant į vaikų poreikius prabangos prekes (pvz., brangią „Nike“, „Adidas“ avalynę, telefonus), vienkartines išlaidas (pvz., kambarių atnaujinimą) bei pačios ieškovės asmenines išlaidas (būsto kaupimo lėšas, interneto mokesčius darbui iš namų). Atsakovas akcentavo, kad jam yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, o jo finansines galimybes griežtai riboja Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas. Pagal šį planą, atskaičius 700 Eur sumą būtinosioms išlaidoms ir 50 Eur administravimui, visas likęs pajamų likutis privalo būti skiriamas kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl, atsakovo vertinimu, reikalavimas padidinti išlaikymą bendrai 260 Eur suma yra neįmanomas nepažeidžiant kreditorių interesų. Atsakovas papildomai nurodė, kad turi ir kitų įsipareigojimų - privalo išlaikyti neįgalią motiną J.Ž. bei kitą nepilnametę dukrą (A.), kuriai pagal susitarimą skiria 200 Eur per mėnesį. Atsikirsdamas į ieškovės pateiktus įrodymus, atsakovas pažymėjo, kad dalis išlaidų (pvz., buitinės technikos įsigijimas, remonto darbai) yra skirti ieškovės asmeninio turto pagerinimui, o komunalinės išlaidos turi būti dalijamos trims asmenims, įvertinant ir tai, kad ieškovė dirba iš namų. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad ieškovės teiginiai apie nepakankamą prisidėjimą yra klaidinantys, nes be priteisto išlaikymo jis savanoriškai perveda lėšas tiesiogiai vaikams. Atsakovas pateikė banko išrašus, įrodančius, kad per dvejų metų laikotarpį (2023-2025 m.) jis papildomai pervedė dukrai E. 1 200 Eur, o sūnui N. - 792 Eur jų asmeninėms reikmėms, pramogoms ir dovanoms. Taip pat nurodė aplinkybę, jog atlikus DNR tyrimus paaiškėjo, kad jis nėra biologinis vaikų tėvas, tačiau jausdamas moralinę atsakomybę, toliau sąžiningai vykdo tėvo pareigas. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad vaikams augant jų poreikiai didėja, o pasikeitus ekonominei situacijai ankstesnio išlaikymo dydžio nepakanka, todėl pritarė reikalavimui padidinti išlaikymą, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį.

Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, pakeitė Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-6171-446/2023 (kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių) nustatytą išlaikymo dydį ir priteisė iš atsakovo ATS1 išlaikymą nepilnamečiams vaikams: N.Ž. ir E.Ž. kiekvienam po 280 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki vaikų pilnametystės, šią sumą pervedant į ieškovės IES1 sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 15 dienos už einamąjį mėnesį, nustatė, kad išlaikymo suma kasmet indeksuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, paskyrė ieškovę IES1 uzufrukto teise tvarkyti išlaikymą, priteistą iš atsakovo nepilnamečiams vaikams, priteisė iš atsakovo ATS1 ieškovei IES1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš atsakovo ATS1 valstybei 70,20 Eur žyminį mokestį.

Teismas nurodė, kad orientacinis vieno vaiko išlaikymo dydis yra apie 777 Eur per mėnesį. Ieškovės prašoma priteisti 280 Eur suma iš atsakovo sudaro apie 36 proc. šio orientacinio dydžio. Tai rodo, kad ieškovės reikalavimas yra pagrįstas, protingas ir neviršija būtinojo socialiai priimtino vaiko poreikių patenkinimo lygio. Teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus, jog ieškovė patiria nepagrįstas išlaidas „prabangos“ prekėms (firminė avalynė, telefonai). Pažymėjo, kad šiuolaikinėje visuomenėje paauglių aprūpinimas kokybiška avalyne, drabužiais bei ryšio priemonėmis atitinka įprastus, socialiai priimtinus standartus ir negali būti automatiškai laikomas pertekliniu išlaidavimu. Be to, ieškovės prašoma 280 Eur suma yra ženkliai mažesnė už orientacinį vieno vaiko būtinųjų poreikių dydį (kuris, kaip minėta, siekia apie 777 Eur). Tai reiškia, kad ieškovė iš atsakovo prašo priteisti lėšas tik bazinei, būtiniausiai vaiko poreikių daliai tenkinti.

Teismas pažymėjo, kad bankroto procesas neatleidžia tėvo nuo konstitucinės ir imperatyvios pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis aiškiai numato, kad reikalavimai dėl lėšų vaikui išlaikyti (alimentų) nėra nurašomi net ir pasibaigus bankroto procesui.

Teismas nustatė, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, valdo verslus (MB „Šiaurės prekyba“, MB „Šiaurės konstrukcijos“). Svarbi aplinkybė yra ta, kad pats atsakovas procesiniuose dokumentuose pripažino ir pateiktais duomenimis patvirtino, jog be priteisto išlaikymo jis savanoriškai teikia papildomą paramą tiesiogiai vaikams. Atsakovas nurodė, kad per dvejų metų laikotarpį (nuo 2023 m. gegužės 17 d. iki 2025 m. liepos 23 d.) į vaikų asmenines sąskaitas papildomai pervedė iš viso 1 992 Eur įvairioms pramogoms, dovanoms ir asmeninėms išlaidoms. Šis faktas patvirtina, kad atsakovo reali finansinė padėtis yra geresnė, nei formaliai atsispindi jo bankroto mokumo atkūrimo plane, ir jis turi objektyvią galimybę skirti didesnes lėšas vaikų išlaikymui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad orientacinis vieno vaiko poreikių dydis (remiantis 1 MMA kriterijumi) yra apie 777 Eur. Atėmus valstybės mokamą išmoką (122,50 Eur), tėvams tenkanti finansinė našta sudaro apie 654,50 Eur. Padalijus šią sumą abiem tėvams lygiomis dalimis, kiekvienam tenka po ~327 Eur. Ieškovės prašoma 280 Eur suma yra mažesnė už šią orientacinę sumą, todėl ji vertintina kaip visiškai pagrįsta ir nepažeidžianti atsakovo interesų. Įvertinus tai, kad prašoma 280 Eur suma yra pagrįsta ir būtina vaikų poreikiams, o atsakovas turi galimybę (ką įrodo jo paties elgesys) ją mokėti, teismas ieškinį tenkino visiškai.

Teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingus atsakovo argumentus, susijusius su abejonėmis dėl biologinės tėvystės ir atliktais DNR tyrimais. Pagal CK 3.137 straipsnio 2 dalį, vaiko ir tėvų tarpusavio teisės bei pareigos (įskaitant pareigą išlaikyti) yra grindžiamos vaiko kilme, kuri patvirtinama įrašais civilinės būklės aktų registre. Kol duomenys apie tėvą vaiko gimimo įraše nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, atsakovas yra laikomas vaiko tėvu ir jam tenka visos iš to kylančios imperatyvios pareigos.

Ieškovė naudojosi profesionalios teisininkės paslaugomis, išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos rašytiniais byloje esančiais įrodymais ir nėra per didelės. Kadangi ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, iš atsakovo ieškovei priteistos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos - 500 Eur.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas ATS1 apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio ir nustatyti, kad iš apelianto ATS1 priteistinas periodinis išlaikymas vaikams mokamas taip: E.Ž. už laikotarpį nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki pilnametystės (2025 m. gruodžio 9 d.) po 200Eur kas mėnesį, N.Ž. laikotarpiu nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki 2025 m. gruodžio 9 d. po 200 Eur kas mėnesį, laikotarpiu nuo 2025 m. gruodžio 10 d. iki pilnametystės po 280 Eur kas mėnesį bei sumažinti iš apelianto ieškovės naudai priteistas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, jas perskaičiuojant proporcingai galutinai patenkintų reikalavimų daliai.

Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

Apeliantas su skundžiamu teismo sprendimu sutinka iš dalies (dėl išlaikymo didinimo iki 200 Eur) ir jį skundžia dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (CK 3.192 straipsnio 2 dalis) bei faktinių aplinkybių neįvertinimo (CPK 185 straipsnis).

Teismas, nustatydamas 280 Eur sumą kiekvienam vaikui atgaline data (nuo 2025 m. gegužės 9 d.), neįvertino, kad tuo laikotarpiu apeliantas privalėjo teikti išlaikymą dviem nepilnamečiams vaikams. Bendra 560 Eur suma per mėnesį, pridedant indeksavimą, yra objektyviai per didelė našta asmeniui, kuriam iškelta fizinio asmens bankroto byla. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama realiai, o ne idealizuotai. Teismas rėmėsi „idealizuota“, o ne realia apelianto turtine padėtimi. Nors vaiko poreikiai yra prioritetiniai, jie negali būti tenkinami visiškai ignoruojant realias tėvo pajamas ir įsipareigojimus. Apeliantui yra iškelta fizinio asmens bankroto byla (Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis), kas savaime įrodo jo nemokumą ir ribotas finansines galimybes. Priteista 560 Eur suma, kartu su privalomu periodinių išmokų indeksavimu, sudaro neproporcingai didelę dalį apelianto pajamų, faktiškai paliekant jį žemiau skurdo ribos ir eliminuojant galimybę vykdyti mokumo atkūrimo planą.

Teismas nevertino kumuliacinio efekto laikotarpiu nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki 2025 gruodžio 9 d. Šiuo laikotarpiu apeliantas privalėjo išlaikyti du nepilnamečius vaikus. Teismas, nustatydamas maksimalų išlaikymo dydį abiem vaikams vienu metu, neatsižvelgė į tai, kad bendra prievolės suma (560 Eur) turi būti vertinama kaip visuma apelianto biudžeto kontekste. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant dėl išlaikymo dydžio padidinimo, būtina įvertinti, kaip tai paveiks tėvo galimybes tenkinti kitus būtinus poreikius bei kitų išlaikytinių interesus. Šiuo atveju teismas nepagrįstai nustatė tokią sumą, kurios apeliantas objektyviai negalėjo mokėti praeityje (atgaline data), nes tai prieštarautų patvirtintam bankroto procesui.

Fizinio asmens bankroto tikslas yra ne tik kreditorių reikalavimų tenkinimas, bet ir skolininko mokumo atkūrimas bei jo socialinė integracija. Priteisdamas 280 Eur sumą vaikui, kai tėvas yra bankroto procese, teismas turi itin kruopščiai pagrįsti, kodėl nukrypstama nuo minimalaus išlaikymo standarto (orientacinio 0,5 MMA dydžio), ypač kai vaiko poreikiai nėra išskirtiniai (pvz., susiję su ypatingomis gydymo išlaidomis). Skundžiamame sprendime tokio detalaus pagrindimo nėra, o nustatytas dydis tampa baudžiamojo pobūdžio priemone, o ne realia parama vaikams. Apelianto įsitikinimu teisingas ir proporcingas CK 3.192 straipsnio 2 dalies taikymas šioje byloje reikalauja, kad laikotarpiu kol abu vaikai buvo nepilnamečiai, išlaikymo dydis neviršytų apelianto pripažintos 200 Eur sumos vienam vaikui (iš viso 400 Eur). Padidintas 280 Eur dydis N. išlaikymui gali būti taikomas tik nuo 2025 m. gruodžio 10 d., t. y. kai, pasibaigus išlaikymo prievolei E., bendra apelianto finansinė našta sumažėja ir tampa atitinkanti jo realias turtines galimybes.

Pirmosios instancijos teismo nustatytas periodinis išlaikymas dviem nepilnamečiams po 280 Eur kiekvienam vaikui reiškia 560 Eur/mėn. nuolatinę prievolę. O apelianto faktiniai (savanoriški) pervedimai per 24 mėnesius sudarė 1 992 Eur, t. y. vidutiniškai apie 83 Eur/mėn., todėl iš epizodinių mokėjimų daryti išvadą apie staigų ir tvarų apelianto pajėgumą vykdyti 560 Eur/mėn. pareigą yra ekonomiškai nepagrįsta. Be to, apeliantas papildomai išlaiko dar vieną nepilnametę dukrą, A.Ž., kuriai reguliariai moka po 200 Eur/mėn. (tai patvirtina mokėjimo dokumentai, susitarimai). Tokiu atveju bendra apelianto periodinių išlaikymo prievolių suma sudarytų 760 Eur/mėn., kas, įvertinus apelianto mokumo atkūrimo (bankroto) režimą ir jo ribojamas disponuojamas lėšas, objektyviai lemtų ne vykdymą, o nutarties neįvykdytinumą. Dėl to apelianto siūlomas diferencijuotas dydis – iki 2025 m. gruodžio 9 d. po 200 Eur kiekvienam nepilnamečiui, o nuo 2025 m. gruodžio 10 d. N. po 280 Eur/mėn. – yra proporcingas, realiai įvykdomas ir atitinka CK 3.192 straipsnio reikalavimą derinti vaiko poreikius su tėvų turtine padėtimi.

Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtintas apelianto mokumo atkūrimo planas. Priteisus 560 Eur sumą išlaikymui, apeliantui liekančios lėšos neleidžia užtikrinti minimalių savo poreikių bei plane numatytų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Tai sukelia riziką, kad bankroto procesas bus nutrauktas, o tai pažeistų tiek skolininko, tiek pačių vaikų ilgalaikius interesus. Išmintingas teisingumo vykdymas reikalauja, kad išlaikymo padidinimas būtų laipsniškas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą padidinti išlaikymą iki 280 Eur kiekvienam vaikui (iš viso 560 Eur per mėnesį), nepakankamai įvertino tą faktą, kad apeliantas dalyvauja fizinio asmens bankroto procese. Ši aplinkybė nėra tik formali detalė – tai esminė teisinė būsena, kuri tiesiogiai riboja asmens disponavimą savo pajamomis ir nustato griežtas finansinio elgesio taisykles.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vienodą 280 Eur išlaikymo sumą kiekvienam vaikui nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki jų pilnametystės, priėmė formalų sprendimą, kuris neatitinka realios faktinės situacijos dinamikos ir pažeidžia teisingumo bei protingumo principus. Teismas neįvertino esminės aplinkybės – dukra E.Ž. sulaukė pilnametystės 2025 m. gruodžio 9 d., t. y. praėjus vos vienai dienai po skundžiamo sprendimo priėmimo. Tai reiškia, kad laikotarpiu, už kurį išlaikymas priteistas atgaline data (nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki 2025 m. gruodžio 9 d.), apelianto finansinė našta buvo dviguba. Tuo tarpu nuo 2025 m. gruodžio 10 d. teisinė prievolė teikti išlaikymą E.Ž. pagal CK 3.194 straipsnio 1 dalį pasibaigė. Tik pasibaigus prievolei išlaikyti E.Ž. (nuo 2025 m. gruodžio 10 d.), atsilaisvinusi pajamų dalis leidžia proporcingai padidinti išlaikymą likusiam nepilnamečiui sūnui N.Ž. iki 280 Eur. Toks diferencijavimas užtikrina, kad vaikas gaus didesnį išlaikymą tada, kai tėvas objektyviai tampa pajėgus jį mokėti, nepažeidžiant kitų kreditorių interesų ir išlaikant asmens mokumą.

Teismas priteisė ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi apeliantas sutiko su daliniu ieškinio tenkinimu (iki 200 Eur), o ginčas apeliacinėje instancijoje vyksta tik dėl skirtumo tarp 200 Eur ir 280 Eur, bylinėjimosi išlaidos turi būti perskaičiuotos proporcingai.

Ieškovė atsiliepimu prašė teismo apeliacinį skundą atmesti.

Ieškovė nurodo, kad atsakovas jaunas, darbingas, o vien bankroto bylos iškėlimas nesudaro pagrindo jį atleisti nuo imperatyvios pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė pats atsakovas, papildomo ar geriau apmokamo darbo nesiieško ne dėl to, kad negali, o, kaip jis pats išsireiškė, dėl to, kad „neapsimoka“, nes vis tiek viskas atiteks kreditoriams.

Pažymi, kad šiuo atveju priteistas išlaikymo dydis kiekvienam vaikui neviršija orientacinio MMA dydžio. Tą teismas detaliai aptarė skundžiame sprendime. Todėl lieka neaišku, apie kokį nukrypimą nuo minimalaus išlaikymo standarto kalba apeliantas savo skunde. Teismo priteistas išlaikymo dydis žymiai mažesnis už Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taikomą minimalaus išlaikymo dydį, kurio pagrįstumo ieškovė net neturi pareigos įrodinėti (net ir neturėdama pareigos pagrįsti tokio dydžio išlaikymo reikalingumą, ieškovė į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius apie išaugusius vaikų poreikius ir išlaidas šių poreikių patenkinimui).

Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamų, pakankamų vaikui išlaikyti, todėl tėvas (motina) turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti. Vien ta aplinkybė, kad atsakovui buvo iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo nepriteisti nepilnamečiams vaikams tokio išlaikymo, kuris būtinas bent minimaliai patenkinti išaugusius nepilnamečių vaikų poreikius.

Apeliantas savo skunde nurodo, jog jis siūlo diferencijuotą išlaikymo dydį – iki 2025 m. gruodžio 9 d. po 200 Eur kiekvienam nepilnamečiui, o nuo 2025 m. gruodžio 10 d. N. po 280 Eur/mėn. Tačiau toks apelianto teiginys ir pozicija nebuvo reiškiama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas nurodė, kad sutinka padidinti išlaikymą kiekvienam vaikui po 200 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo priėmimo dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka. Diferencijuotas išlaikymo dydis yra naujai suformuota apelianto pozicija, kuri nebuvo analizuojama ir vertinama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į CPK 312 straipsnyje numatytą draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, teismas šių apeliacinio skundo argumentų turėtų visai neanalizuoti.

Pirmosios instancijos teismas proporcingumo principo nepažeidė, tinkamai įvertino tiek išaugusius nepilnamečių vaikų poreikius, tiek ir tėvų turtinę padėtį, jų aktyvius veiksmus, siekiant pagerinti savo turtinę padėti, ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Be to pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino tai, kad nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove ir jai tenka kasdieninė vaikų priežiūros našta.

Apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai apie tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas yra privalomas dokumentas, kuriame aiškiai numatyta, kokią savo pajamų dalį apeliantas skiria būtiniesiems poreikiams, išlaikymui ir kreditorių reikalavimų tenkinimui, laikytini teisiškai nereikšmingais, kadangi pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose patvirtino, kad mokumo atkūrimo planas jau yra įvykdytas ir jis vaikų išlaikymui gali skirti didesnę pinigų sumą. Be to, aplinkybę, kad net ir esant neįvykdytam mokumo atkūrimo planui, apeliantas vaikų išlaikymui gali skirti didesnę sumą, nei numatyta plane, teismo posėdžio metu patvirtino pats atsakovas, nurodydamas, kad kitai savo nepilnametei dukrai skiria kitokią sumą, nei numatyta mokumo atkūrimo plane. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie fizinio asmens bankroto proceso ignoravimą yra deklaratyvūs, nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisiškai nereikšmingais laikytini ir apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad sprendime teismas neatsižvelgė į tai, kad E.Ž. sulaukė pilnametystės praėjus vos vienai dienai po sprendimo priėmimo (2025 m. gruodžio 9 d.). CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Ieškovė prašė padidintą išlaikymą nepilnamečiams vaikams priteisti nuo 2025 m. gegužės 9 d., nes tada buvo išduota mediacijos pažyma. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką laikytina, kad ieškovė, kreipdamasi dėl mediacijos su atsakovu vykdymo, atliko pareigą informuoti atsakovą apie būtinybę teikti vaikams didesnį išlaikymą, šios aplinkybės jau egzistavo kreipimosi dėl mediacijos metu, todėl atsakovo pareiga mokėti didesnį išlaikymą nepilnamečiam vaikui atsiranda nuo 2025 m. gegužės 9 d. Todėl teismas pagrįstai padidintą išlaikymą priteisė abiem vaikams nuo mediacijos pažymos išdavimo datos, o ne nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Nors atsakovas ir nurodo, kad ginčas neva buvo tik dėl skirtumo, t. y. tarp 200 Eur ir 280 Eur, tačiau iš procesinių dokumentų matyti, kad apeliantas sutiko didesnį išlaikymą teikti tik nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, tuo tarpu teismas priteisė didesnį išlaikymą nuo 2025 m. gegužės mėnesio. Be to, pats apeliantas savo skunde ne kartą nurodo, kad dukra E.Ž. sulaukė pilnametystės 2025 m. gruodžio 9 d., t. y. praėjus vos vienai dienai po skundžiamo sprendimo priėmimo (atsakovas sutiko didesnį išlaikymą teikti tik nuo teismo sprendimo priėmimo dienos). Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad dukrai E.Ž. apeliantas didesnio išlaikymo teikti nesutiko.

Be to, pastebėtina tai, kad mediacijos procese atsakovas nesutiko teikti didesnio išlaikymo. Jo prašymo esmė buvo pasiūlymas ieškovei nustatyti tokią bendravimo su vaikais tvarką, pagal kurią jis galėtų lygiaverčiai, 50/50 principu, prisidėti prie vaikų priežiūros ir auginimo. Taigi iš esmės apelianto nesutikimas teikti didesnį išlaikymą nepilnamečiams vaikams sąlygojo tai, kad ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą su ieškiniu ir dėl to patyrė bylinėjimosi išlaidas (priežastinio ryšio teorija). Ieškovės ieškinys buvo patenkintas pilna apimtimi, todėl teismas skundžiamu sprendimu užtikrino esminę bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę „pralaimėjęs moka“.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nepilnamečio vaiko N.Ž., gimusio (duomenys neskelbtini), ir nepilnametės E.Ž., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai yra ieškovė IES1 ir atsakovas ATS1. Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-6171-446/2023 buvo nutraukta šalių santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys susitarė, jog atsakovas ATS1 teiks išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis po 150 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį iki jų pilnametystės. Ieškovė IES1 gyvena kartu su nepilnamečiais vaikais adresu (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, ieškovė yra darbinga, dirba (darbas organizuojamas iš namų), gauna su darbo santykiais susijusias pajamas. Ieškovė taip pat gauna valstybės mokamas išmokas vaikams (vaiko pinigus), kurios sudaro 122,50 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui.

Nustatyta, kad atsakovui ATS1 Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-2404-1004/2022 iškelta fizinio asmens bankroto byla. 2022 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas, pagal kurį atsakovo pajamos paskirstomos būtiniesiems poreikiams, bankroto administravimui ir kreditoriams. Atsakovas yra MB „Šiaurės prekyba“ ir MB „Šiaurės konstrukcijos“ vadovas ir savininkas. Atsakovas taip pat turi kitų turtinių įsipareigojimų: teikia išlaikymą kitai nepilnametei dukrai po 200 Eur kas mėnesį bei remia neįgalią motiną J. Ž.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo, prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams kiekvienam po 280,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki vaikų pilnametystės, išlaikymą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimu (skundžiamas sprendimas) pakeitė Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-6171-446/2023 nustatytą išlaikymo dydį ir priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams: N. Ž. ir E.Ž. kiekvienam po 280 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2025 m. gegužės 9 d. iki vaikų pilnametystės, šią sumą pervedant į ieškovės sąskaitą iki kiekvieno mėnesio 15 dienos už einamąjį mėnesį. Teismas konstatavo, kad ieškovės prašoma 280 Eur suma yra ženkliai mažesnė už orientacinį vieno vaiko būtinųjų poreikių dydį, kuris siekia apie 777 Eur. Kas, teismo vertinimu, reiškia, kad ieškovė iš atsakovo prašo priteisti lėšas tik bazinei, būtiniausiai vaiko poreikių daliai tenkinti. Teismas pažymėjo, kad bankroto procesas neatleidžia tėvo nuo konstitucinės ir imperatyvios pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, atsakovas yra darbingo amžiaus, valdo verslus (MB „Šiaurės prekyba“, MB „Šiaurės konstrukcijos“). Svarbia aplinkybe teismas vertino tai, kad pats atsakovas pripažino ir pateiktais duomenimis patvirtino, jog be priteisto išlaikymo jis savanoriškai teikia papildomą paramą tiesiogiai vaikams, kas patvirtina, kad atsakovo reali finansinė padėtis yra geresnė, nei formaliai atsispindi jo bankroto mokumo atkūrimo plane, ir jis turi objektyvią galimybę skirti didesnes lėšas vaikų išlaikymui.

Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad: 1) pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama realiai, o ne idealizuotai. Apelianto vertinimu teismas rėmėsi „idealizuota“, o ne realia apelianto turtine padėtimi; 2) pirmosios instancijos teismas ignoravo fizinio asmens bankroto procesą. Apeliantui liekančios lėšos neleidžia užtikrinti minimalių savo poreikių bei plane numatytų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo; 3) teismas sprendime neatsižvelgė į tai, kad E. Ž. sulaukė pilnametystės praėjus vos vienai dienai po sprendimo priėmimo (2025 m. gruodžio 9 d.); 4) teismas priteisė ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas, nors apeliantas sutiko su daliniu ieškinio tenkinimu (iki 200 Eur), o ginčas apeliacinėje instancijoje vyksta tik dėl skirtumo tarp 200 Eur ir 280 Eur, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti perskaičiuotos proporcingai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti aukščiau nurodytiems apelianto argumentams. Įvertinus apskųsto sprendimo turinį ir bylos medžiagą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių šalių nurodytų faktinių aplinkybių, argumentų bei byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama realiai, o ne idealizuotai. Apelianto vertinimu teismas rėmėsi „idealizuota“, o ne realia apelianto turtine padėtimi. Be to apeliantas nurodo, kad jam yra iškelta fizinio asmens bankroto byla (Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartis), kas, jo nuomone, savaime įrodo jo nemokumą ir ribotas finansines galimybes.

Pagal CK 3.201 straipsnio 1 dalį, teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Pagal CK 3.201 straipsnio 2 dalį, priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomų vaiko priežiūros išlaidų (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydis gali būti peržiūrėtas (pakeistas) dviem pagrindais: 1) įvykus esminiam tėvų turtinės padėties pasikeitimui; 2) pasikeitus nepilnamečio vaiko poreikiams. Asmuo gali remtis abiem pagrindais, reikalaudamas pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį. Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo pagrindo, tas asmuo, kuris reikalauja pakeisti teismo procesiniu sprendimu priteisto išlaikymo dydį, turi pagrįsti, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą tą padaryti (CPK 12 str., 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-313/2018). Teismas, spręsdamas klausimą dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo, visų pirma turi nustatyti, kokiu pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, ir, ištyręs bei įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoti, ar šis pagrindas egzistuoja, ar jis yra įrodytas; tik tada, atsižvelgdamas į įstatyme įtvirtintus kriterijus ir suformuotą tokios kategorijos bylose teismų praktiką, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-687/2018).

Pagrindiniai vaiko išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 3.192 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Be to, CK 3.192 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Visapusiškam vaiko vystymuisi ne tik turi būti tenkinami jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nustatant nepilnamečių vaikų išlaikymo poreikį, orientaciniu kriterijumi, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai, todėl bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo, šį ieškinio reikalavimą grįsdama tuo, kad nuo Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. Nr. 2YT-6171-446/2023 šalių nepilnamečių vaikų poreikiai yra gerokai padidėję ir atsakovo mokamo išlaikymo kiekvienam vaikui po 150 Eur nepakanka patenkinti net būtinųjų vaikų poreikių, todėl prašė padidinti mokamą išlaikymą iki 280 Eur kiekvienam vaikui. Atsakovas, prašydamas iš jo priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams sumažinti iki 200 Eur, iš esmės pritaria ieškovės argumentams dėl išaugusių šalių nepilnamečių vaikų poreikių padidėjimo, taigi tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja išlaikymo dydžio pakeitimo pagrindas dėl pasikeitusių nepilnamečių vaikų poreikių. Šiuo atveju šalys nesutaria tik dėl to, kokio dydžio išlaikymas reikalingas šalių nepilnamečiams vaikams. Šiuo aspektu, atsakovas pažymi, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama realiai, o ne idealizuotai, nors vaiko poreikiai yra prioritetiniai, jie negali būti tenkinami visiškai ignoruojant realias tėvo pajamas ir įsipareigojimus.

Pažymėtina, kad šiuo atveju priteistas išlaikymo dydis kiekvienam vaikui neviršija orientacinio MMA dydžio. Tą detaliai aptarė ir teismas skundžiame sprendime. Todėl, remiantis nutarties 25 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovė neturi pareigos itin detaliai įrodinėti mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė iš atsakovo prašo priteisti lėšas tik bazinei, būtiniausiai nepilnamečių vaikų poreikių daliai tenkinti, o ne perteklinėms ar su išskirtiniu gyvenimo lygiu susijusioms išlaidoms padengti. Byloje nustatyta, kad prašomas priteisti išlaikymas yra skirtas kasdieniams ir objektyviai būtiniems vaikų poreikiams užtikrinti. Pažymėtina, kad vaikų poreikiai natūraliai didėja jiems augant, ypač atsižvelgiant į didėjančias ugdymo, laisvalaikio, sveikatos priežiūros bei bendras pragyvenimo išlaidas valstybėje. Vien infliacijos ir išaugusių kasdienių paslaugų bei prekių kainų aplinkybės lemia, kad prieš kelerius metus nustatytas išlaikymo dydis nebeatitinka realių nepilnamečių vaikų poreikių. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė net ir neturėdama pareigos pagrįsti prašomo dydžio išlaikymo reikalingumą, į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius išaugusius vaikų poreikius ir išlaidas šių poreikių patenkinimui. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, prašoma suma neviršija orientacinio minimalaus vienam vaikui reikalingo išlaikymo dydžio, siejamo su minimaliosios mėnesinės algos rodikliu, todėl darytina išvada, kad ieškovė siekia užtikrinti tik minimalių ir būtinųjų vaikų poreikių patenkinimą.

Išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Nors tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, kartu pripažįstama, kad jis nėra lemiantis sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, kas savaime įrodo jo nemokumą ir ribotas finansines galimybes.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, fizinio asmens bankroto proceso iškėlimas pats savaime neatleidžia tėvo nuo konstitucinės ir imperatyvios pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra viena iš fundamentalių tėvų pareigų, kylančių tiek iš Konstitucijos, tiek iš civilinių teisinių santykių reglamentavimo, todėl ši pareiga turi prioritetinį pobūdį kitų turtinių įsipareigojimų atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje aiškiai nustatyta, jog reikalavimai dėl lėšų vaikui išlaikyti (alimentų) nėra nurašomi net ir pasibaigus bankroto procesui. Tokiu teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjas expressis verbis išreiškė valią suteikti nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolei prioritetą prieš kitų kreditorių finansinius reikalavimus. Vadinasi, net ir esant atsakovo nemokumui ar vykstant bankroto procesui, vaikų teisė gauti tinkamą išlaikymą išlieka saugoma ir negali būti paneigiama.

Be to, kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, turinčio pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų įmanomų ir prieinamų priemonių tam, kad būtų gaunamos pakankamos pajamos vaikui išlaikyti. Todėl vien bankroto bylos iškėlimo faktas negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas mažinti vaikams priteistiną išlaikymą ar perkelti finansinę vaikų išlaikymo naštą kitam iš tėvų. Priešingas aiškinimas neatitiktų prioritetinės vaiko teisių apsaugos principo bei paneigtų nepilnamečių vaikų teisę į tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinęs šalių paaiškinimus bei jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovas yra darbingo amžiaus asmuo, valdantis verslus, todėl objektyvių duomenų, jog jis neturėtų jokių galimybių gauti pajamų ir vykdyti pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, byloje nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai reikšminga aplinkybe laikė tai, kad pats atsakovas procesiniuose dokumentuose pripažino bei pateiktais duomenimis patvirtino, jog, be teismo priteisto išlaikymo, jis savanoriškai papildomai skyrė lėšų vaikams, įvairioms jų pramogoms, dovanoms ir asmeninėms išlaidoms. Šios aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad faktinis atsakovo elgesys paneigia jo procesiniuose dokumentuose dėstomą poziciją apie visišką lėšų nebuvimą bei itin ribotas finansines galimybes.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tuo atveju, jei atsakovas turi finansinių galimybių skirti lėšų vaikų pramogoms, dovanoms ar kišenpinigiams, tokios lėšos pirmiausia turi būti naudojamos stabilaus ir reguliaraus teismo nustatyto išlaikymo pareigai vykdyti. Savanoriškai teikiama papildoma parama nepaneigia pareigos užtikrinti būtinąjį vaikų išlaikymą ir negali būti vertinama kaip pagrindas mažinti teismo priteistiną išlaikymą.

Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės nepateikė naujų argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Apeliantas iš esmės tik pakartojo tas pačias aplinkybes ir argumentus, kurie jau buvo išsamiai įvertinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl vien deklaratyvus nesutikimas su teismo išvadomis nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas ignoravo fizinio asmens bankroto procesą. Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtintas apelianto mokumo atkūrimo planas. Priteisus 560 Eur sumą išlaikymui, apeliantui liekančios lėšos neleidžia užtikrinti minimalių savo poreikių bei plane numatytų įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Minėti apelianto argumentai, atmestini kaip nepagrįsti.

Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybę dėl atsakovui iškeltos fizinio asmens bankroto bylos, tačiau pagrįstai sprendė, jog ši aplinkybė savaime nepaneigia atsakovo pareigos prioritetine tvarka išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nepilnamečių vaikų teisė į tinkamą išlaikymą turi viršenybę prieš kitus tėvo turtinius įsipareigojimus kreditoriams. Be to, teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi baigta fizinio asmens ATS1 bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl neva tebevykstančio bankroto proceso bei dėl šios aplinkybės tariamai negalimos vykdyti pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus nagrinėjamu atveju netenka teisinės reikšmės ir aktualumo. Pažymėtina, kad vien bankroto proceso buvimas ar anksčiau patvirtintas mokumo atkūrimo planas savaime negali būti vertinami kaip besąlyginis pagrindas mažinti nepilnamečiams vaikams priteistino išlaikymo dydį, ypač tais atvejais, kai bankroto procesas jau yra pasibaigęs. Pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra prioritetinio pobūdžio, todėl asmens finansiniai sunkumai savaime nepaneigia jo pareigos pagal turimas objektyvias galimybes tinkamai prisidėti prie vaikų išlaikymo. Taip pat pažymėtina, kad byloje nustatytos aplinkybės apie papildomai vaikams savanoriškai teiktas lėšas, atsakovo darbingo amžiaus statusą bei jo vykdomą verslo veiklą pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog atsakovas turi objektyvių galimybių prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo didesne apimtimi, nei teigia apeliaciniame skunde.

Šiuo atveju, įvertinus byloje esančių duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šalių nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti būtinų išlaidų dydį ir šalių galimybes šiuos poreikius patenkinti, išlaikymo vaikui dydį nustatė netinkamai ar neteisingai, ar iš atsakovo priteisė daugiau, nei leidžia jo turtinė padėtis ir pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad skundžiamame sprendime teismas neatsižvelgė į tai, kad E.Ž. sulaukė pilnametystės praėjus vos vienai dienai po sprendimo priėmimo (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, tik pasibaigus prievolei išlaikyti E. Ž. (nuo 2025 m. gruodžio 10 d.), atsilaisvinusi pajamų dalis leidžia proporcingai padidinti išlaikymą likusiam nepilnamečiui sūnui N.Ž. iki 280 Eur. Toks diferencijavimas užtikrina, kad vaikas gaus didesnį išlaikymą tada, kai tėvas objektyviai tampa pajėgus jį mokėti, nepažeidžiant kitų kreditorių interesų ir išlaikant asmens mokumą. Sutikti su šiais apelianto argumentais taip pat nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovė prašė padidintą išlaikymą nepilnamečiams vaikams priteisti nuo kreipimosi dėl mediacijos dienos, t. y. nuo 2025 m. gegužės 9 d., kai buvo išduota mediacijos pažyma. Pagal CK 3.200 straipsnio nuostatas išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pasikeitus vaiko poreikiams ar atsiradus kitam pagrindui pakeisti vaikui priteisto išlaikymo dydį, vaiko išlaikymo lėšas tvarkantis asmuo turi apie tai informuoti kitą tėvą. Nuo to momento, kai tėvas sužino apie poreikį didinti išlaikymą, bet jo neteikia, atsiranda pagrindas priteisti įsiskolinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018).

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2025 m. gegužės 9 d. kreipėsi dėl mediacijos, tokiu būdu aiškiai išreikšdama atsakovui poreikį didinti vaikams teikiamą išlaikymą. Taigi, būtent nuo šios datos atsakovui tapo žinoma apie padidėjusius vaikų poreikius ir būtinybę mokėti didesnį išlaikymą. Atsakovui nesutikus savanoriškai mokėti ieškovės prašomo išlaikymo dydžio, atsirado pagrindas teismine tvarka priteisti padidintą išlaikymą nuo kreipimosi dėl mediacijos momento.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, kad išlaikymo dydžio pakeitimas turėjo būti siejamas tik su dukros pilnametystės sukaktimi ar teismo sprendimo priėmimo momentu. Vaikų poreikių padidėjimo aplinkybės egzistavo jau kreipimosi dėl mediacijos metu, o nepilnamečiai vaikai turėjo teisę į jų poreikius atitinkantį išlaikymą nuo to momento, kai atsakovas buvo informuotas apie būtinybę jį didinti. Vien tai, kad vienas iš vaikų netrukus po sprendimo priėmimo sulaukė pilnametystės, nepaneigia fakto, jog iki pilnametystės ji turėjo teisę gauti jos poreikius atitinkantį išlaikymą. Aplinkybė, kad vienam vaikui išlaikymo prievolė ateityje pasibaigs, savaime nepaneigia pareigos iki tol tinkamai vykdyti išlaikymo prievolę abiem vaikams. Taigi nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo išlaikymo dydžio pakeitimą sieti su būsima aplinkybe – vieno iš vaikų pilnametystės sukaktimi.

Apeliantas nesutinka su tuo, kad teismas priteisė ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, jis sutiko su daliniu ieškinio tenkinimu (iki 200 Eur), o ginčas apeliacinėje instancijoje vyksta tik dėl skirtumo tarp 200 Eur ir 280 Eur, bylinėjimosi išlaidos turi būti perskaičiuotos proporcingai.

Nors apeliantas nurodo, kad iš esmės sutiko su daliniu ieškinio tenkinimu ir neprieštaravo išlaikymo padidinimui iki 200 Eur kiekvienam vaikui, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies tokia apimtimi, kuri lemtų proporcingą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš esmės pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ir priteisė būtent tokio dydžio išlaikymą, kokio ieškovė prašė. Taigi ieškovė laikytina bylą laimėjusia šalimi. Atsakovas nesutiko su ieškovės prašomu išlaikymo dydžiu, teikė atsikirtimus, prašė priteisti mažesnį išlaikymą bei aktyviai ginčijo ieškovės reikalavimų pagrįstumą, todėl ieškovei objektyviai kilo būtinybė kreiptis į teismą ir patirti bylinėjimosi išlaidas savo pažeistoms teisėms apginti. Vien aplinkybė, kad atsakovas pripažino dalį ieškinio reikalavimų ar sutiko dėl tam tikros išlaikymo padidinimo apimties, nepaneigia fakto, jog pagrindinis ginčas byloje kilo būtent dėl išlaikymo dydžio, o ieškovės reikalavimai šioje dalyje buvo patenkinti visiškai. Todėl nėra pagrindo taikyti proporcingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, o apelianto argumentai nesudaro pagrindo keisti šios sprendimo dalies.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

Apibendrinęs išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų inicijavus apeliacinį procesą

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą ieškovė įgijo teisę į išlaidas, patirtas už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 484 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstos, o jų dydis, vertinant kompleksiškai, atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus kriterijus. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistina 484 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovo ATS1 apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.