Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Giedrė Telksnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiosios specialistės 2026 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. VTPSI-ANR_N-125-2026 (ROIK 26296567949) paliktas nepakeistas ir J. V. skundas netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Institucijos teigimu, aplinkybės dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose nagrinėjamos administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) įrodo faktą, kad J. V. supranta, jog yra užėmęs valstybinės žemės plotą ir sutinka su padarytu žemės naudojimo tvarkos pažeidimu, bei bando jį pašalinti. Šie J. V. veiksmai galėtų turėti reikšmės vertinant Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo pagrįstumą, jeigu jis būtų kreipęsis su prašymu į teismą, tačiau minėti argumentai nėra reikšmingi šios bylos kontekste, nes J. V. skundžia Institucijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimo teisėtumą. Tuo tarpu apelianto nurodyta administracinė byla yra susijusi su galimu ateityje valstybinės žemės ploto suformavimu, pertvarkymu ar įsigijimu, todėl jos nagrinėjimo rezultatas neturi prejudicinės reikšmės vertinant jau nustatyto žemės naudojimo tvarkos pažeidimo faktą. Galimi būsimi administraciniai sprendimai dėl valstybinės žemės naudojimo teisinio statuso savaime nepaneigia anksčiau konstatuoto žemės naudojimo tvarkos pažeidimo. Be to, priešingai nei nurodo J. V., pirmosios instancijos teismas neprivalėjo stabdyti bylos nagrinėjimo, nes nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje visos reikšmingos aplinkybės galėjo būti nustatytos savarankiškai, nelaukiant kitos bylos išnagrinėjimo rezultatų, o ir J. V. pirmosios instancijos teisme tokio prašymo net nebuvo išreiškęs.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutarties motyvus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą – palikti Institucijos nutarimą nepakeistą, dėl to paduotas apeliacinis skundas nesuponuoja pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį.

ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekso nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymu apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020).

Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

ANK 110 straipsnio 1 dalis numato, kad savavališkas žemės, miško, vandens telkinių užėmimas arba naudojimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. Visais atvejais taikant administracinę atsakomybę pagal šią teisės normą, būtina byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyti bent vieną ar abu alternatyvius šio administracinio nusižengimo objektyviuosius požymius – savavališką žemės, miško, vandens telkinio užėmimą ir (ar) savavališką tokio žemės, miško, vandens telkinio naudojimą, neturint tam teisinio pagrindo. Taip pat svarbu nustatyti tai, kad asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir (ar) naudoja valstybinį ar privatų žemės sklypą, aiškiai suprasdamas, kas yra jo savininkas. Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte įtvirtina, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Šio straipsnio 11 punkte numatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo statyti statinius ir įrenginius tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus reikalingus leidimus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus 2025 m. rugsėjo 23 d. prašymu, 2025 m. balandžio 14 d. buvo atliktas neplaninis patikrinimas, kurį atlikus buvo nustatyta, jog Sklypo savininkai naudojasi žeme už Sklypo ribų, t. y. buvo nustatyta, kad yra aptvertas ir naudojamas 318 kv. m. valstybinės žemės plotas, kuris iš šiaurinės pusės atribotas 54,10 m ilgio segmentine tvora, o iš vakarinės pusės – 25,03 m ilgio segmentine tvora su vartais ir varteliais; aptvertos valstybinės žemės 157 kv. m. plote įrengta betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė ir pastatyti sandėliukai. Užimtas valstybinės žemės plotas (318 kv. m.) naudojamas kaip vientisas masyvas su žemės ūkio paskirties Sklypu, taip ribojama teisė naudotis valstybine žeme, o tvoros, vartai ir varteliai, betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė, valstybinėje žemėje įrengtos neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo. Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde iš tiesų nėra ginčo, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei kad valstybinės žemės plote yra įrengti Institucijos 2026 m. vasario 24 d. nutarime nurodyti objektai. Nepaisant nurodyto, J. V., analogiškai kaip ir pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad (duomenys neskelbtini) sklypo dalis yra įgyta 2018 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), pirkdamas Sklypą nemanė, kad užimama daugiau žemės nei priklauso, viskas buvo pastatyta, o pats jokių aktyvių valstybinės žemės užėmimo veiksmų neatliko, todėl jo veiksmuose negali būti konstatuota tiesioginė tyčia, be to, anot apelianto, Institucijos nutarimas nebuvo aiškiai surašytas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais J. V. argumentais neturi jokio pagrindo sutikti.

ANK 618 straipsnio, kuriame reglamentuojami reikalavimai, keliami ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje turiniui, 2 dalyje įtvirtinta, kad nutarime turi būti: nutarimą priėmusio pareigūno pareigos, vardas, pavardė; administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo data; duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį; sprendimas pripažinti ar atsisakyti pripažinti fizinį ar juridinį asmenį nukentėjusiuoju, jų vardai ir pavardės (kai nukentėjusysis – fizinis asmuo), pavadinimai ir atstovų duomenys (kai nukentėjusysis – juridinis asmuo), jų adresai, elektroninio pašto adresai, telefono numeriai; duomenys apie kitus administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančius asmenis; išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės; nurodytas šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis, kuriuose nustatyta atsakomybė už asmens padarytą administracinį nusižengimą; nurodytas specialusis įstatymas ar kitas teisės aktas, kurio reikalavimus asmuo pažeidė; administracinio nusižengimo byloje priimtas sprendimas. Be kita ko, kaip pagrįstai akcentuojama ir apeliaciniame skunde, teismų praktikoje pripažįstama, jog Institucijos priimtas nutarimas turi būti suformuluotas aiškiai, nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis nusižengimas, turi būti išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės.

Aptartą teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką sugretinęs su Institucijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimo turiniu, taip pat įvertinęs apeliacinio skundo argumentų kontekste, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad šis nutarimas neatitinka jam keliamų ir ANK 618 straipsnyje numatytų reikalavimų. Iš Institucijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimo turinio matyti, kad jame yra aiškiai ir detaliai aptarta J. V. inkriminuoto bei ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis, įskaitant ir tuos objektus, kurie patenka į valstybinės žemės plotą. Minimame nutarime yra nurodytas visas sąrašas tokių objektų (tvora, kartu pažymint jos išmatavimus ir vietą, vartai ir varteliai, betoninių trinkelių stovėjimo aikštelė, sandėliukai). Detaliai yra aptarti ir surinkti duomenys, kuriais vadovaujantis yra identifikuoti šie valstybinėje žemėje esanty, statiniai. Be to, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, priimtas procesinis sprendimas pagrįstas byloje esančiais objektyviais įrodymais, t. y. oficialių registrų duomenimis, žemės sklypo planais (skirtingu laikotarpiu), viešai prieinamuose šaltiniuose (Regia, Geoportal, Google Street Views) užfiksuotais duomenimis. Iš nutarimo turinio matyti ir tai, kad apelianto akcentuojamos atitinkamos datos yra nurodomos neatsitiktinai, tokiu būdu konkretizuojant visas nustatytas aplinkybes, detaliai išdėstant nagrinėjimo metu gautus duomenis, kurie apima tiek kadastrinių matavimų laiką, tiek įsigijimo laiką bei kitas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas datas. Todėl vien šiuo pagrindu vertinti, kad Institucijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimas suformuluotas neaiškiai, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pats J. V. jokių aktyvių valstybinės žemės užėmimo veiksmų neatliko, visgi, atkreiptinas dėmesys, jog atsakomybė pagal ANK 110 straipsnį kyla ne tik už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą, bet ir už savavališką jų naudojimą. Nagrinėjamu atveju Institucijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimu J. V. nubaustas ne už savavališką valstybinės žemės užėmimą, bet už naudojimą. Kaip jau nustatyta, apeliantas Sklypą įsigijo pagal 2018 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ir nors tuo metu tvora, vartai ir varteliai, betoninių trinkelių stovėjimo aikštelė, sandėliukai, esantys valstybinėje žemėje, jau buvo įrengti, tačiau lemiamas veiksnys yra tai, jog J. V. po Sklypo dalies įsigijimo užimta valstybinės žemės dalimi sąmoningai naudojosi kaip savo ir nesiėmė jokių veiksmų žemės naudojimo pažeidimui pašalinti, taip pažeisdamas Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte įtvirtintą imperatyvią pareigą žemės sklypus naudoti, juose vykdyti ūkinę ir kitą veiklą taip, kad nebūtų pažeidžiamos teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytos žemės sklypų ribos, savavališkai neužimama ir (ar) nenaudojama žemė, vandens telkiniai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikas, praėjęs nuo Sklypo įsigijimo buvo pakankamas tiek įsitikinti Sklypo įregistruotomis ir nustatytomis ribomis, tiek, nustačius neteisėtą valstybinės žemės naudojimo faktą, imtis aktyvių veiksmų siekiant tai pakeisti. Atitinkamai sutiktina su Institucijos atsiliepime pateiktu vertinimu, kad šiuo atveju atsakomybė taikytina ne už praeityje kitų asmenų atliktus veiksmus, o už J. V. tęstinį neteisėtą naudojimąsi valstybine žeme. Vien aplinkybė, jog tam tikra faktinė situacija egzistavo iki nuosavybės teisės įgijimo, nesudaro pagrindo ją toliau palaikyti ar naudotis valstybine žeme neturint tam teisinio pagrindo ir savaime neeliminuoja J. V. atsakomybės už tęstinį neteisėtą valstybinės žemės naudojimą po nuosavybės teisės įgijimo.

J. V. teigimu, pirkdamas Sklypą 2018 m. nemanė, kad užimama daugiau žemės nei priklauso, perkant su paskola vertintojai apžiūrėjo kiemą, vizualiai viskas atrodė tvarkingai, be to, pasitikėjo S. Š. valstybinės žemės išpirkimo procesu, tačiau šios aplinkybės nešalina Sklypo savininko, šiuo atveju – J. V., atsakomybės. Atkreiptinas dėmesys, kad net jei 2018 m. vasario 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo metu J. V. nežinojo šių aplinkybių, jos tapo neabejotinai žinomos 2019 m., kai Sklypas buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. sausio 28 d. parengtame žemės sklypo plane M1:500 yra nurodytos Sklypo ribos, su kuriomis, akivaizdu, J. V. buvo supažindintas – jis pasirašytinai sutiko su Sklypo plane išbraižytomis ribomis ir apskaičiuotu plotu, todėl nėra pagrindo abejoti, jog aplinkybės dėl Sklypui priklausančių žemės ploto ribų tapo neabejotinai žinomos atlikus kadastrinius matavimus. Taigi apeliantas, po šių atliktų kadastrinių matavimų, žinodamas bei suprasdamas, kad negali naudotis gretimai esančia valstybine, jam nepriklausančia, žeme, nesiėmęs jokių veiksmų pažeidimui nutraukti ir toliau ja besinaudodamas, veikė tiesiogine tyčia. Tokia tyčios forma konstatuotina atsižvelgus, be kita ko, į sąmoningą neteisėtos faktinės situacijos palaikymą bei valstybinės žemės naudojimą kaip savos. Be to, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, manymą apie valstybinės žemės naudojimą netiesiogiai patvirtina ir Institucijai 2025 m. spalio 10 d. pateiktas prašymas atidėti patikrinimo procedūras, nes yra inicijuojamas teritorijos formavimo ir pertvarkymo projektas bei tuo pagrindu prašant atidėti veiksmus iki šio proceso pabaigos. Kartu nurodytina ir tai, kad apeliaciniame skunde akcentuojama Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto, taip pat nepaneigia konstatuoto administracinio nusižengimo padarymo fakto. Tai yra, galimi būsimi administraciniai sprendimai dėl valstybinės žemės naudojimo teisinio statuso savaime nepaneigia konstatuoto žemės naudojimo tvarkos pažeidimo. Visos reikšmingos aplinkybės šioje administracinio nusižengimo byloje galėjo būti nustatytos savarankiškai, nelaukiant kitos bylos išnagrinėjimo rezultatų, todėl nebuvo jokio pagrindo stabdyti administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo, juo labiau, jog net ir apeliantas tokio prašymo nebuvo išreiškęs ir apie jį užsiminė tik apeliaciniame skunde.

Administracinėn atsakomybėn patraukto J. V. įsitikinimu, Institucija negalėjo priimti 2026 m. vasario 24 d. nutarimo, nes buvo suėję nuobaudos skyrimo terminai, o ANK 39 straipsnyje esanti paaiškėjimo diena turi būti aiškinama kaip diena, kurią, pažeidimas esant minimaliam Institucijos rūpestingumui, galėjo ir privalėjo būti pastebėtas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šie teiginiai yra nepagrįsti. ANK 39 straipsnyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Pasibaigęs nuobaudos skyrimo terminas yra kliūtis patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, todėl kiekvienu atveju būtina tiksliai nustatyti, kada prasidėjo šio termino eiga ir kada terminas baigiasi. Teisės doktrinoje trunkamuoju teisės pažeidimu laikomas toks pažeidimas, kurio darymas tęsiasi tam tikrą laiko tarpą, ir tokiu pažeidimu pripažįstamas veikimas ar neveikimas, kuris suponuoja tam tikrų asmeniui teisės aktų pagrindu atsiradusių pareigų nevykdymą. Tokie pažeidimai prasideda nuo tam tikro neteisėto veiksmo atlikimo ar nuo pareigos veikti ar neveikti atsiradimo momento ir pasibaigia, kai kaltininkas pats nutraukia pareigos nevykdymą, jį nutraukia kiti asmenys arba pareigos vykdymas pasibaigia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N575-1006/2008, N-444-628/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-46-895/2016). Įvertinus nurodytą teismų praktiką ir administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, nėra pagrindo sutikti, kad dvejų metų senaties terminas baigėsi ne vėliau kaip 2021 m. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad J. V. inkriminuotas ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas yra trunkamojo pobūdžio. Kaip matyti, šio administracinio nusižengimo padarymo laikas yra siejamas būtent su valstybinės žemės neteisėto naudojimo paaiškėjimo momentu, todėl Institucijai 2025 m. spalio 14 d. atliktus patikrinimą, nuo šios datos ir turi būti skaičiuojamas dvejų metų nuobaudos paskyrimo terminas. Šiuo atveju Institucijai 2026 m. vasario 24 d. priimant nutarimą, dvejų metų nuobaudos paskyrimo terminas nebuvo suėjęs, dėl ko vertintina, jog minima nuostata pažeista nebuvo. Šios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad pagal tokį aiškinimą Institucija gali bet kada atlikti patikrinimą ir pareikšti, kad pažeidimas ką tik paaiškėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju senaties terminas turi būti skaičiuojamas atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris vis dar daromas jo paaiškėjimo metu, tai senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos, tačiau jei gaunama informacija apie jau baigtą daryti trunkamąjį teisės pažeidimą – senaties termino eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-15-507/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-19-648/2022).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė ir administracinės nuobaudos skyrimo pažeidimų. ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl J. V. skirtos nuobaudos, todėl apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad įvertinus padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis (apie jo administracinius baustumus – padaryti administraciniai nusižengimai susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, visos paskirtos administracinės nuobaudos (baudos) sumokėtos) bei atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, J. V. už padarytą administracinį nusižengimą paskirta švelniausia administracinė nuobauda yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, paskirta vadovaujantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis bei įvertinus visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir J. V. neskirti jokios administracinės nuobaudos nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, jog tiek Institucija, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad J. V. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 110 straipsnio 1 dalyje, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto J. V. apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.