Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aleksandras Rusakas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) V. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. liepos 13 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos V. G. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo atsakovui D. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu. I. Ginčo esmė Pareiškėja V. G. (toliau – ir pareiškėja) teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo nustatyti T. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąja vietą su pareiškėja; 2) nustatyti laikiną D. M. (toliau – ir atsakovas) ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarką; 3) priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui periodinėmis mėnesinėmis išmokomis po 300 Eur nuo nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; 4) nustatyti pareiškėjai 14 dienų terminą ieškiniui, kurio galimus reikalavimus užtikrina pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pareikšti terminą, pradedant skaičiuoti nuo pažymos apie mediacijos pabaigą išdavimo dienos. Teigė, kad 2026 m. gegužės mėn. šalių santykiams pradėjus blogėti, buvo nuspręsta nutraukti bendrą gyvenimą. Šiuo metu nepilnametis vaikas gyvena su pareiškėja, kuri rūpinasi visų vaiko poreikių tenkinimu. Tarp šalių kilo ginčas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo. Dėl kilusio ginčo šalys kreipėsi į teisininkus dėl procesinių dokumentų parengimo ir į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos inicijavimo. 2026 m. liepos 2 d. sprendimu paskirtas mediatorius mediacijai vykdyti. Mediacijai neprasidėjus, 2026 m. liepos 5 d. pareiškėjos gyvenamojoje vietoje atsakovas pradėjo elgtis agresyviai, jos ir jos pilnamečio vaiko atžvilgiu vartoti necenzūrinius žodžius. Atsakovui 2026 m. liepos 5 d buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Pareiškėja pažymėjo, kad vaikas yra itin jauno amžiaus, tarp vaiko tėvų kyla ginčai dėl bendravimo su vaiku, todėl siekiant užtikrinti saugią ir pastovią aplinką nepilnamečiam vaikui yra būtina imtis priemonių jos interesams apsaugoti ir iki ieškinio pareiškimo teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą, laikiną vaiko ir tėvo bendravimo tvarką bei nustatyti laikiną išlaikymo dydį. Nenustačius laikinos bendravimo tvarkos kyla konfliktų tikimybė ir dėl to kyla grėsmė mažamečio vaiko interesams. Atsakovas taip pat pakankamai neprisideda prie nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimo, o pareiškėjos gaunamų pajamų neužtenka visiškai patenkinti nepilnamečio vaiko poreikių maistui, būstui, sveikatai, ugdymui. Siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. liepos 13 d. nutartimi netenkino pareiškėjos V. G. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo teismui dienos.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus duomenis sprendė, kad pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų, kuriais grindžiamas laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su pareiškėja būtinumas, nepateikė duomenų, ar šalys iki išduodant atsakovui apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį gyveno kartu. Teismui nenustačius, kad atsakovas iki jam buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis gyveno su pareiškėja skyrium, sprendė, kad nėra pagrindo nustatyti laikiną šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su pareiškėja.

Teismui nenustačius, kad šalys iki apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį išdavimo atsakovui gyveno skyrium, sprendė, kad nėra pagrindo nustatyti ir laikiną skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir argumentus dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo iš atsakovo iki ieškinio pateikimo dienos, konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad jau šiuo metu yra kilusi ar artimiausiu metu galimai kils grėsmė nepilnamečio vaiko ar šalių interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas nenustatė, kad iki atsakovui buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis šalys gyveno skyrium ir netvarkė bendro ūkio. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė duomenų, kaip atsakovas prisideda prie nepilnamečio vaiko išlaikymo, nėra aišku, ar pareiškėja prašo priteisti ½ nepilnamečio vaiko poreikiams reikalingų lėšų dalį, ar prašo nukrypti nuo lygių dalių principo, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad šalys faktiškai yra nutraukusios bendro ūkio vedimą ar kad atsakovas iš esmės nevykdo savo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Pareiškėja pateikė teismui naujus įrodymus – susirašinėjimų kopijas. Kasacinio teismo suformuota nuosekli praktika, aiškinant, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrindė būtinybės naujus įrodymus pateikti apeliacinės instancijos teismui, todėl sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus. Be to, apeliantė neįrodė šių įrodymų pateikimo pirmosios instancijos teismui stokos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujai pateikti įrodymai neturi esminės reikšmės bylos išnagrinėjimui, o jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą (CPK 314 straipsnis).

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo teismui dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis).

CPK 147 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį bei pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes sprendė, kad prašymas neatitinka CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų, todėl prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo teismui netenkino.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė žyminį mokestį už laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja teismui nepateikė duomenų, jog įstatymų numatyto dydžio užstatas, o ne žyminis mokestis, buvo sumokėtas prieš pateikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo. Tai, kad pareiškėja, remdamasi CPK 80 straipsnio 5 dalimi, nurodo, kad už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje, nemokamas žyminis mokestis, nepaneigia fakto, kad pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas ne tik CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytas žyminis mokestis, bet ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatas. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tik bylose dėl išlaikymo priteisimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami ieškovai, tačiau dėl kitų pareiškėjos reikalavimų žyminis mokestis mokamas, nebent pareiškėja pateiktų duomenis, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista.

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).

Bylos medžiaga nustatyta, kad prašyme pareiškėja nenurodė, kokius reikalavimus ieškiniu ketina reikšti atsakovui, ji tik nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, dėl ko šalys kreipėsi į teisininkus dėl procesinių dokumentų parengimo ir į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl privalomosios mediacijos inicijavimo. Atsakovui 2026 m. liepos 5 d. buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų, kuriais grindžiamas laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su pareiškėja būtinumas, nepateikė duomenų, ar šalys iki išduodant atsakovui apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį gyveno kartu. Teismas iš gyventojų registro ir nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs tuo pačiu adresu kaip ir pareiškėja. Pareiškėja taip pat nurodė gyvenanti su nepilnamečiu vaiku būste, kuris nuosavybės teise priklauso pareiškėjai ir atsakovui. Teismas konstatavo, kad nenustačius, kad atsakovas iki jam buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis gyveno su pareiškėja skyrium, nėra pagrindo nustatyti laikiną šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su pareiškėja. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais iš esmės sutinka.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas, neatliekamas įrodymų vertinimas, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

Pasisakant dėl pareiškėjos prašymo nustatyti laikiną šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su pareiškėja, pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. Kitaip tariant, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama laikinai sureguliuoti situaciją, tam, kad, kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti vieno iš tėvų ar vaiko interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas. Esminė sąlyga, norint, jog būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo šeimos teisinių santykių byloje – pateikimas įrodymų, patvirtinančių grėsmę nepilnamečio vaiko interesams.

Nagrinėjamu atveju, tiek prašyme pirmosios instancijos teismui, tiek pateiktame atskirajame skunde apeliantė nepagrindė nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su pareiškėja būtinumo, tik nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir kad atsakovui buvo išduotas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad šalys gyvena tame pačiame būste, tik skirtinguose kambariuose, o dėl kylančių konfliktų su atsakovu susidaro grėsmė vaiko interesams, tačiau nenurodo, kokie konkrečiai vaiko interesai yra pažeidžiami, nes tai, kad šalys tarpusavyje konfliktuoja, nėra pagrindas spręsti, kad yra pažeidžiami vaiko interesai, kyla pavojus vaiko saugumui. Taigi, skundžiamos nutarties priėmimo metu faktinė situacija leido daryti išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti laikiną šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su pareiškėja, dėl ko atskirojo skundo argumentai, susiję su būtinumu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo atsakovui nustatant vaiko gyvenamąją vietą su pareiškėja, yra atmetami, kaip nepagrįsti.

Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo nustatyti tėvo ir vaiko bendravimo tvarkos, nes toks vertinimas neatitinka geriausių vaiko interesų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

CK 3.170 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant; vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena; tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.

CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nenustačius, kad šalys iki apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį išdavimo atsakovui gyveno skyrium, nėra pagrindo nustatyti laikiną tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kad šalys gyventų skyrium, priešingai, pati apeliantė nurodė, kad šalys gyvena tame pačiame būste, tik skirtinguose kambariuose, todėl pareiškėjos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos siekiamam tikslui. Teismas pažymi, kad pareiškėjos prašoma nustatyti atsakovo bendravimo su vaiku tvarka neturi tenkinti pareiškėjos interesus, nes šalių tarpusavio konfliktai nėra pagrindas spręsti, kad kyla reali grėsmė vaiko saugumui ir interesams, dėl ko būtų poreikis nustatyti tėvo ir vaiko bendravimo tvarką.

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad jau šiuo metu yra kilusi ar artimiausiu metu galimai kils grėsmė nepilnamečio vaiko interesams. Apeliantė pažymėjo, kad kylant konfliktams tarp vaiko tėvų, kyla reali grėsmė, kad mažamečio vaiko būtiniausi poreikiai gali būti nepatenkinti, nes atsakovas nepakankamai prisideda prie vaiko poreikių tenkinimo, o tai sudaro realią grėsmę mažamečio vaiko interesams ir sveikatai, dėl ko būtina priteisti laikiną išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais.

Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011). Laikinosios apsaugos priemonės dėl laikino išlaikymo vaikui priteisimo taikymas gali būti pateisinamas tik tokiu atveju, kai yra duomenų, jog atitinkamos turtinės pareigos vaiko atžvilgiu vienas iš tėvų nevykdo. Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys gyvena kartu, pareiškėja atskirajame skunde neneigia, kad atsakovas prisideda prie vaiko išlaikymo, o tai patvirtina faktą, kad atsakovas šiuo metu vykdo savo pareigą teikti vaikui išlaikymą. Pareiškėja tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nenurodė kokie yra vaiko poreikiai šiuo metu, nes vaikas yra tik (duomenys neskelbtini) mėn. amžiaus, o tai, kad pareiškėjos vertinimu atsakovo teikiamas išlaikymas vaikui nėra pakankamas, nereiškia, kad jis nėra teikiamas, juo labiau, kad teismui šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra aiški atsakovo pozicija bei jo galimybės teikti pareiškėjos prašomo dydžio išlaikymą.

Minėta, kad laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos nepilnamečio vaiko interesų laikinam užtikrinimui, kol vyksta teisminis procesas, o ne pareiškėjos interesų ar norų patenkinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė ir byloje šioje proceso stadijoje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog yra pagrindas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su pareiškėja, nustatyti vaiko ir tėvo bendravimo tvarką, bei priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis darytų neigiamą įtaką šalių vaikui, pažeistų jo teises ir interesus ar jų neatitiktų, todėl nesant duomenų, pagrindžiančių būtinybę šiuo metu taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo atsakovui D. M., nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo.

Kiti pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą iki ieškinio pateikimo, vadovavosi teismų praktika nagrinėjamu klausimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti atskirojo skundo motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos V. G. atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos V. G. atskirąjį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.