Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aleksandras Rusakas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 18 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės V. S. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui L. S. dėl bendravimo su vaiku tvarkos ir išlaikymo vaikui pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti ieškovę ir atsakovą dalyvauti šeimos rekonstrukcijos procese, skirtame, šeimoms, kurios išgyvena skyrybas ar sudėtingas krizes, viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Taikos raktai, bei iki proceso rekonstrukcijos pabaigos nustatyti tokią laikinąją atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką: atsakovas sūnų pasiima iš vaiko gyvenamosios (namo / buto) lyginių savaičių ketvirtadienį 11 val. ir grąžina jį į vaiko gyvenamąją vietą tos pačios lyginės savaitės sekmadienį 19 val. Teigė, kad atsakovas tendencingai pradėjo nuteikinėti vaiką prieš ieškovę, formuoti jam lojalumo konfliktą, motinos atstūmimą, nebendradarbiauja perduodant vaiką. Vaikui atvykus į mamos namus vaiko tėtis nelipa iš automobilio, durų neatidaro, su vaiko mama ar močiute nesisveikina, priėjus prie automobilio durų neatidaro ir neverbaliniais metodais aiškiai rodo, kad nepageidauja vaiko perduoti. Tokia situacija vaikui kelia nesaugumo jausmą, nerimą, stresą, nes jis nesupranta, ką daryti – ar saugu eiti su mama. Vaiku po perdavimo rūpinasi „eksperimentiniu“ būdu (dėl vaiko mitybos ir kitos rutinos). Dėl vaiko vienodo dienos ritmo, vaiko maitinimo ir kitų dalykų atsakovas nesitaria, ignoruoja bet kokius ieškovės prašymus. Jeigu vaikas pas atsakovą serga, vaikas perduodamas be jokių pastabų, kad ieškovė galėtų pasiruošti, o paklausus atsakovo, kodėl jis neinformavo apie vaiko sveikatą prieš jį perduodant, atsakovas atsako, kad pas jį nesirgo. Pažymėjo, kad perėjus prie bendravimo 50:50 modelio situacija tapo kritinė. Perduodamas vaikas ieškovei verkia, isterikuoja, sako, kad nenori eiti pas mamą. Po perdavimo jį reikia raminti apie valandą laiko. 2026 m. balandžio 9 d. išvadoje prof. dr. psichologė S. pateikė rekomendaciją: siekiant keisti žalojančią tėvo įtaką vaikui, rekomenduoja teismą įpareigoti vaiko tėvus dalyvauti šeimos rekonstrukcijos procese, skirtame, šeimoms, kurios išgyvena skyrybas ar sudėtingas krizes (šią paslaugą teikia VšĮ Taikos raktai). Akcentavo, kad siekiant apsaugoti vaiką nuo šiuo metu jam žalingos situacijos yra būtina skubiai imtis priemonių. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, vaikas ir toliau bus žalingoje situacijoje, dėl to patirs emocinius sunkumus ir išgyvenimus, kurie turės sunkių pasekmių asmenybei.

Išvadą byloje tiekianti institucija išvadoje nurodė, kad 2026 m. gegužės 20 d. Tarnybos specialistai paskutinį kartą atliko mažamečio L. S. situacijos vertinimą, kurio metu nustatyti galimi nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai ir nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį. Tarnybos vertinimu, ieškovė ir atsakovas savo teises ir pareigas mažamečio vaiko atžvilgiu turi įgyvendinti atsakingai bei tinkamai, atsižvelgti į jo poreikius, prioritetinius interesus, pateisinti sūnaus lūkesčius, sukurti saugią ir stabilią aplinką bei neįtraukti į tarpusavio konfliktus. Pagal šiuo metu galiojančią bendravimo tvarką vyko ir vyksta atsakovo su sūnumi tęstinis, optimalus ir nuoseklus bendravimas, todėl mažametis vaikas turi susiformavusį santykį ir ryšį tiek su ieškove, tiek su atsakovu. Kiekvienas iš tėvų savo bendravimo su vaiku metu geba visapusiškai pasirūpinti vaiku ir užtikrinti mažamečio vaiko geriausius interesus. Pažymėjo, kad jei teismas nuspręstų, jog „50:50“ bendravimo tvarkos modelis nėra tinkamas mažamečiam vaikui ir šiuo metu neatitinka jo prioritetinių interesų, tai siūlo grįžti prie tokio bendravimo tvarkos modelio, koks buvo iki vaikui sueis 3 metai, o ne taikyti dar kitokį bendravimo tvarkos modelį, kadangi vaikas yra mažo amžiaus, jam svarbu išlaikyti rutiną, dienotvarkę ir tęstinumą. Pagal ankstesnį bendravimo tvarkos modelį atsakovas su vaiku bendravo beveik dvejus metus, todėl bendravimo tvarkos sąlygos yra nusistovėjusios ir išlaikoma vaiko rutina. Tarnybos nuomone, nėra tikslinga taikyti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi pagrindų, dėl kurių iš esmės turėtų būti ribojamas atsakovo ir sūnaus bendravimas šiuo metu nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsiliepdamas į ieškovės atskirąjį skundą, atsakovas L. S. prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą (LR CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnyje.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad aptariamų priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1901-864/2025). Be to, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

CK 3.170 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant; vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena; tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.

CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Bet kuris iš tėvų, esant svarbioms priežastims, dėl kurių negalima vykdyti teismo nutartimi patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos, t. y. konkrečiu joje įtvirtintu būdu, turi galimybę kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti kitokią bendravimo su vaikais tvarką nei teismo nustatyta. Tokį prašymą gali reikšti abi bylos šalys, t. y. tiek vaikų motina, tiek tėvas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-943/2021, 42 punktas). Todėl, esant poreikiui, tėvai bendru sutarimu gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, o esant nesutarimui arba kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bendravimo tvarkos pakeitimo, arba sankcijų už teismo sprendimo nevykdymą taikymo. Tiek vieną, tiek kitą prašymą nagrinėjantis teismas turi galimybę įvertinti, ar tėvo (motinos) nuogąstavimai dėl teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo buvo pagrįsti ir yra pakankamas pagrindas taikyti pirmiau nurodytas priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 36 punktas).

Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, viena iš vaiko teisių įvardinta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas taikomas siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

Atsižvelgdamas į anksčiau paminėtus principus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrina nepilnamečio vaiko interesus. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į toliau nurodomas aplinkybes.

Minėta, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6518-838/2023 buvo patvirtina ieškovo L. S. ir atsakovės V. S.-S. 2023 m. lapkričio 17 d. sudaryta taikos sutartis, kuria šalys susitarė dėl nepilnamečio vaiko L. S., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos ir išlaikymo vaikui. Vaikui sulaukus trejų metų šalys susitarė dėl bendravimo su vaiku 50:50 modelio (taikos sutarties 3.2.1 papunktyje numatyta, kad „Ieškovas sūnų pasiima iš vaiko gyvenamosios arba ugdymo įstaigos (V. arba V. rajone) lyginių savaičių pirmadienį 10 val. ir grąžina jį į vaiko gyvenamą vietą einančios nelyginės savaitės pirmadienį 10 val. (bendravimas savaitė / savaitė). Tiek ieškovė, tiek atsakovas gali praleisti savo bendravimo su vaiku savaitę tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir toks bendravimas su vaiku užsienyje nėra laikomas kasmetinėmis atostogomis, kurios yra aptariamos šios sutarties 3.3.1. punkte), kartu įtvirtindamos bendravimo su vaiku atostogų, švenčių metu bei kitas sąlygas.

Šalys tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose neginčijo to, kad nepaisant tarp šalių kylančių konfliktinių situacijų, bendravimas su vaiku pagal taikos sutartyje sulygtą 50:50 modelį šiuo metu yra įgyvendinamas, tokia bendravimo tvarka vyksta jau beveik devynis mėnesius (nuo (duomenys neskelbtini)). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė pakankamų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog vaiko emocinę būklę lemia būtent atsakovo ir išimtinai jo elgesys, todėl sprendė, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos siekiamam tikslui. Teismas pažymėjo, kad jų taikymas reikštų iš esmės nusistovėjusios bendravimo tvarkos pakeitimą ir reikšmingą tėvo bei sūnaus bendravimo apimties sumažinimą, galintį neigiamai paveikti jų tarpusavio ryšį, o prašomos priemonės būtų susietos su neapibrėžtos trukmės šeimos rekonstrukcijos procesu, kurio eiga ir pabaiga nėra aiškiai apibrėžtos, o ir pats įpareigojimas dalyvauti šiame procese nėra tiesiogiai susijęs su ieškinio reikalavimais bei neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui keliamų sąlygų, taip pat proporcingumo ir teisinio aiškumo principų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pažymėtina, kad Tarnybos išvada patvirtina, kad pagal šiuo metu galiojančią bendravimo tvarką vyko ir vyksta atsakovo su sūnumi tęstinis, optimalus ir nuoseklus bendravimas, todėl mažametis vaikas turi susiformavusį santykį ir ryšį tiek su ieškove, tiek su atsakovu. Kiekvienas iš tėvų savo bendravimo su vaiku metu geba visapusiškai pasirūpinti vaiku ir užtikrinti mažamečio vaiko geriausius interesus. Be kita ko, Tarnyba išvadoje nurodė, kad jei teismas nuspręstų, kad „50:50“ bendravimo tvarkos modelis nėra tinkamas mažamečiam vaikui ir šiuo metu neatitinka jo prioritetinių interesų, tai siūlė grįžti prie tokio bendravimo tvarkos modelio, koks buvo iki vaikui sueis 3 metai, o ne taikyti dar kitokį bendravimo tvarkos modelį, nes vaikas yra mažo amžiaus, jam svarbu išlaikyti rutiną, dienotvarkę ir tęstinumą. Tarnyba akcentavo, kad pagal ankstesnį bendravimo tvarkos modelį atsakovas su vaiku bendravo beveik dvejus metus, todėl bendravimo tvarkos sąlygos yra nusistovėjusios ir išlaikoma vaiko rutina. Tarnybos nuomone, nėra tikslinga taikyti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi pagrindų, dėl kurių iš esmės turėtų būti ribojamas atsakovo ir sūnaus bendravimas šiuo metu nėra.

Tai, kad Tarnyba nenustatė duomenų, kurie patvirtintų, kad vaikui būnant su atsakovu būtų kilusi grėsmė jo sveikatai, interesams arba gyvenimas kartu su atsakovu neatitiktų geriausių vaiko interesų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiais Tarnybos nurodytais argumentais, kadangi ir kiti bylos duomenys patvirtina, kad nėra duomenų kodėl turėtų būti ribojamas atsakovo ir sūnaus bendravimas šiuo metu. Teismas pažymi, kad nustatyta šalių bendravimo su vaiku tvarka neturi būti patogi ieškovei ir tenkinti jos interesus, todėl tai, kad ieškovė nesutinka su esama bendravimo tvarka ir jos vertinimu vaiko emocinę būklę lemia būtent atsakovo ir išimtinai jo elgesys savaime nėra teisinis pagrindas ją pakeisti ar panaikinti šiuo metu. Tai, kad šalys konfliktuoja ir vaikas dėl to patiria emocinę įtampą, nepatvirtina fakto, kad tėvo bendravimo su vaiku intensyvumas ar pats lygiaverčio bendravimo modelis pats savaime yra žalingas vaikui, dėl ko būtų būtinybė riboti atsakovo bendravimą su vaiku ar iš esmės keisti nusistovėjusią bendravimo tvarką. Vaiko bendravimo intensyvumas su vienu iš tėvų negali būti ribojamas dėl tėvų nesutarimų dėl vaiko auklėjimo ar bendravimo organizavimo, o tai, kad vaiko patiriami emociniai sunkumai yra nulemti būtent bendravimo su atsakovu ar jų intensyvumas, bylos medžiaga nenustatyta.

Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jos pateiktos psichologės R. M. vertinimo, kuriame konstatuojama, kad esamas bendratėvystės modelis vaikui yra žalingas, prof. dr. J. S. išvados. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas tarp šalių egzistuoja ginčas ne tik dėl faktinių aplinkybių, bet ir dėl specialistų išvadų patikimumo, apimties bei įrodomosios reikšmės. Tokių prieštaravimų vertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o laikinųjų apsaugos priemonių stadijoje teismas neturi pagrindo iš esmės vertinti, kurioms specialistų nuomonėms turėtų būti teikiama didesnė įrodomoji reikšmė.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka iš esmės sutampa su ieškinio reikalavimu, kuriuo siekiama sumažinti atsakovo bendravimo su vaiku apimtį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės savo turiniu nėra skirtos status quo (esamos padėties) išsaugojimui ar laikinam situacijos stabilizavimui, bet faktiškai nukreiptos į galutinio ginčo rezultato įgyvendinimą dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, o tokia situacija neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirties, nes jos negali būti naudojamos kaip priemonė iš anksto pasiekti galutinį ginčo rezultatą.

Pažymėtina, kad pagal CK nuostatas tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis), o tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaikais. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės prašymas įpareigoti šalis dalyvauti VšĮ Taikos raktai vykdomame šeimos rekonstrukcijos procese nėra tiesiogiai susijęs su pareikštu ieškinio reikalavimu dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, nėra pakankamai konkretus ir apibrėžtas bei neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui keliamų sąlygų, taip pat proporcingumo ir teisinio aiškumo principų. Jame nenurodytos konkrečios sąlygos, tvarka ar apimtis, kaip turėtų būti įgyvendinama bendravimo su vaiku tvarka, pasitelkiant nurodytą subjektą ar kitus trečiuosius asmenis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo įpareigoti šalis dalyvauti VšĮ Taikos raktai vykdomame šeimos rekonstrukcijos procese.

Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę ir kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko interesai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, kad tėvo bendravimo laiko su vaiku trumpinimas ir ribojimas iki teismo sprendimo geriausiai atitiks vaiko interesus (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą. Taigi, bendravimo su vaiku bei kiti ieškovės keliami klausimai (reikalavimai) bus išspręsti tik įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir išnagrinėjus ginčą iš esmės.

Minėta, kad laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos nepilnamečio vaiko interesų laikinam užtikrinimui, kol vyksta teisminis procesas, o ne ieškovės interesų ar norų patenkinimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje situacijoje mažamečiam vaikui reikalingas bent minimalus stabilumas, tokio amžiaus vaikui ypač svarbu sudaryti bent minimaliai stabilias, ramias ir saugias gyvenimo ir vystymosi sąlygas, užtikrinti pakankamą bendravimą su abiem tėvais, kad vaikas jaustų turintis mylinčius ir rūpestingus tėvus, o ne naudojančius jį kaip įrankį tarpusavio konfliktams spręsti. Ieškovė nepateikė ir byloje šioje proceso stadijoje dar nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog vaiko bendravimas su tėvu jam yra nesaugus, žalingas ar netinkamas sveikai augti ir vystytis ir dėl to būtų būtina keisti nustatytą tvarką ar riboti atsakovo bendravimo su vaiku laiką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pateikta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis darytų neigiamą įtaką šalių vaikui, pažeistų jo teises ir interesus ar jų neatitiktų, todėl nesant duomenų, pagrindžiančių esamos bendravimo tvarkos keitimo būtinumą šiuo metu, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymo ir juo labiau nėra teisinio pagrindo riboti atsakovo bendravimą su vaiku.

Kiti ieškovės atskirojo skundo ir atsakovo atsiliepimo argumentai nagrinėjamoje proceso situacijoje nėra teisiškai reikšmingi, susiję su ginčo esme, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems motyvams ir plačiau jų nekartoja. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, vadovavosi teismų praktika nagrinėjamu klausimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti atskirojo skundo motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės V. S. atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Kadangi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą nagrinės pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės, apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priimant šį procesinį sprendimą, nesprendžia (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ieškovės V. S. atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.