Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijos Tamošiūnienės ir Agnės Tikniūtės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elektrum Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, išvadą teikianti institucija biudžetinė įstaiga Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių pardavėjo (rangovo) atsakomybę už netinkamą prekės (saulės elektrinės) įdiegimą ir jos techninį suderinamumą su esamais elektros tinklais, įrodinėjimo naštos paskirstymą vartojimo pirkimo–pardavimo ir statybos rangos santykiuose, rangovo pareigą informuoti užsakovą apie kliūtis tinkamam sutarties įvykdymui, taip pat dėl įrodymų vertinimo taisyklių bei sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo, į bylą kaip trečiojo asmens neįtraukus elektros skirstomųjų tinklų operatoriaus, aiškinimo ir taikymo. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 4 055,78 Eur turtinės žalos atlyginimą, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2020 m. birželio 9 d. saulės energijos elektrinės pirkimo–pardavimo ir įrengimo sutartimi (toliau – Sutartis) atsakovė įsipareigojo perduoti jam nuosavybės teise 48 vienetus monokristalinių saulės modulių, keitiklį, antžeminę montavimo konstrukciją, kabelius, įrangos naudojimo instrukciją ir organizuoti saulės energijos elektrinės sumontavimo, bandymų ir paleidimo darbų atlikimą, parengti projektinę dokumentaciją, o ieškovas įsipareigojo sudaryti sąlygas atlikti šiuos darbus, priimti saulės energijos elektrinę ir sumokėti Sutartyje nurodytą kainą. Elektrinės įrengimo vieta pagal Sutartį nustatyta ieškovo žemės sklype. Ieškovas visas Sutarties sąlygas įvykdė. Saulės elektrinė pradėjo veikti 2020 m. rugsėjo mėnesį, tačiau nepagamino tiek elektros, kiek turėjo pagaminti: nuo 2020 m. rugsėjo mėn. iki 2022 m. rugsėjo mėn. turėjo būti pagaminta 34 848 kWh, o buvo pagaminta 25 250 kWh (nepagaminta 9 598 kWh elektros energijos). Ieškovas, mokėdamas už elektrą vidutiniškai po 11 ct/kWh, patyrė 1 055,78 Eur nuostolių (9 598 × 0,11 Eur). Dėl atsakovės nebendradarbiavimo ieškovas buvo priverstas sudaryti teisinių paslaugų sutartį su advokatu dėl teisinių paslaugų teikimo ikiteisminio ginčo bei teisminio ginčo nagrinėjimo metu, už atskirą apmokėjimą buvo atliktas saulės elektrinės monitoringas (jį atliko UAB „Emsolis“), todėl ieškovas papildomai patyrė 3 000 Eur išlaidų, kurias kaip nuostolius turi atlyginti atsakovė. Dėl netinkamai įgyvendinto statinio projekto ieškovas gavo kitokios kokybės daiktą, nei buvo nustatyta Sutartyje, todėl patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomų rūpesčių, emocinę depresiją, bemieges naktis, gaišo laiką įtikinėdamas atsakovę, kad ji yra neteisi. Dėl to iš atsakovės priteistinas ir 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovė nesilaikė Sutarties, nepateikė projektinės dokumentacijos, neorganizavo įrenginių techninės būklės patikrinimo. Atsakovės iniciatyva buvo du kartus keičiamas saulės elektrinės įvadinis kabelis, kurio skerspjūvis buvo per mažas; po kabelio pakeitimo atsijungimų skaičius sumažėjo, tačiau problema neišnyko. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2024 m. gegužės 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neidentifikavo ir teisiškai nekvalifikavo nagrinėjamos bylos šalių teisinių santykių, nenustatė, neištyrė, neįvertino faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl atsakovei taikytinos civilinės atsakomybės, nenustatė konkrečias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas patvirtinančių arba paneigiančių aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp šalių pateiktų rašytinių įrodymų, nenustatė, dėl kokių priežasčių atsakovės sumontuota saulės elektrinė neveikia tinkamai, tuo tikslu nepasiūlė šalims skirti teismo ekspertizės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.363 straipsnio 8 dalies 1 punktą, kuris įtvirtina prezumpciją, kad pardavėjas yra atsakingas už trūkumus, atsiradusius dėl netinkamo prekių įdiegimo (instaliavimo, įrengimo ar montavimo), kai įdiegimas yra pirkimo–pardavimo sutarties dalykas ir jį atliko pardavėjas arba jis už tai yra atsakingas. Byloje yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad saulės elektrinė atsijunginėja ir negali būti tinkamai eksploatuojama. Teismai, konstatuodami, jog ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes pagal CK 6.363 straipsnio 8 dalies 1 punktą preziumuojama, kad būtent atsakovei kyla atsakomybė dėl saulės elektrinės atsijunginėjimų ir negalimumo jos tinkamai eksploatuoti.

Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovui priklausančio elektros tinklo techninių charakteristikų ir jų suderinamumo su saulės elektrine vertinimas bei reikiamų techninių sprendimų parinkimas nepateko į atsakovės atsakomybės sritį, ir nepagrįstai, remdamiesi tokiais motyvais, neatsižvelgė į faktą, kad ieškovas yra vartotojas. Verslą vykdančiam rangovui (šiuo atveju atsakovei) yra nustatyta didesnė atsakomybė už tinkamą sutarties rezultatą. Būtent rangovas turi pareigą užtikrinti, kad atliekami darbai bus kokybiški, atitiks sutartyje nustatytą darbų rezultatą.

Net ir konstatavę, kad saulės elektrinė neturi trūkumų, teismai negalėjo ignoruoti fakto, jog, prijungta prie ieškovui priklausančio anksčiau įrengto elektros tinklo, saulės elektrinė atsijunginėja ir veikia netinkamai. Byloje nenustatyta, jog ieškovui priklausantis elektros tinklas būtų įrengtas su trūkumais ar neatitiktų jam keliamų reikalavimų, taigi akivaizdu, kad saulės elektrinė buvo įrengta neįvertinus ir neužtikrinus jos techninio suderinamumo su esamu elektros tinklu, o tai buvo atsakovės pareiga. Pareiga užtikrinti įrengiamos saulės elektrinės suderinamumą su esamu elektros tinklu yra konstatuota ir Ekspertizės akto išvadose.

Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.697 straipsnio 3 dalį, pagal kurią rangovas, projektuotojas, statinio projekto ekspertizės rangovas ir statybos techninis prižiūrėtojas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų. Saulės elektrinės perdavimas perdavimo–priėmimo aktu nešalina atsakovės atsakomybės už saulės elektrinės netinkamą įdiegimą, nesuderinimą su ieškovo esamais elektros tinklais, o tai lemia saulės elektrinės atsijunginėjimus ir neefektyvų darbą.

Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-701/2022, 2022 m. kovo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2022 ir kt., kuriose išaiškinta, kad rangovas, vykdydamas statybos rangos sutartyje nurodytus darbus, turi imtis visų reikalingų priemonių tam, kad šie statybos darbai būtų atlikti tinkamai ir būtų pasiektas statybos rangos sutartyje nurodytas darbų rezultatas. Neįspėjus užsakovo apie grėsmę rangos sutarties rezultatams, pasekmių rizika tenka rangovui.

Teismai taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1034/2002 ir kt., kurioje išaiškinta, kad teismas privalo savo iniciatyva aiškintis atitinkamų proceso šalies pateiktų dokumentų atitiktį nurodytiems teisės aktams – iura novit curia (teismas žino teisę) ir parinkti taikytinas teisės normas. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad ginčo teisiniams santykiams netaikytini Reikalavimai (kurie atnaujinti 2022 m. lapkričio 28 d.), taip pat nepagrįstai nesivadovavo šiuo norminiu aktu, motyvuodami netinkamos redakcijos dokumento pateikimą į bylą ir nurodymą Ekspertizės išvadoje. Nėra ginčo, kad pirmoji Reikalavimų redakcija priimta 2019 m., t. y. iki saulės elektrinės įrengimo darbų pradžios, taigi saulės elektrinės įrengimo metu šis dokumentas galiojo. Nors teismai nurodė, jog į bylą pateikta Reikalavimų redakcija (2022 m. lapkričio 28 d.) dar negaliojo saulės elektrinės įrengimo metu, tačiau nesiaiškino, koks teisinis reguliavimas buvo nustatytas nuo 2019 m. galiojusioje Reikalavimų redakcijoje ir ar jis iš esmės skyrėsi nuo į bylą pateiktos dokumento redakcijos. Taigi nebuvo nustatytas ginčui aktualaus teisinio reguliavimo turinys.

Teismai neatsižvelgė į Ekspertizės akto išvadas, nepagrįstai jas atmesdami vien tuo pagrindu, kad didžioji dalis nustatytų trūkumų buvo susiję su ieškovo turimu elektros tinklu. Ekspertizės akte konstatuota, kad rangovė (atsakovė) privalėjo įvertinti, ar ieškovo elektros tinklas tinkamas 15,84 kW saulės elektrinei prijungti, privalėjo suderinti elektrinės prijungimą ir generavimo sprendinius su esama elektros sistema ir jos projektu, taip pat nurodytos galimos netinkamo veikimo priežastys: inverterio gedimas, prijungimas neįvertinus tinklo varžos ir struktūros bei neatlikus būtinų elektros linijos varžų matavimų. Taigi, pagal Ekspertizės akto išvadas, saulės elektrinės netinkamo veikimo priežastis akivaizdžiai nėra ieškovo jau anksčiau įrengto elektros tinklo charakteristikos. Atmesdami Ekspertizės išvadas, teismai nenustatė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamų pagrindų, dėl kurių eksperto išvada galėtų būti atmesta, ir taip netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 183, 185 ir 265 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl ekspertizės, kaip įrodymo, vertinimo.

Yra pagrindas konstatuoti absoliutų skundžiamos nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nebuvo įtrauktas už skirstomųjų tinklų priežiūrą atsakingas ESO, kurio teisėms ir pareigoms priimti teismų procesiniai sprendimai gali turėti įtakos. Teismams nusprendus, kad saulės elektrinės netinkamas veikimas yra nulemtas ne pačios saulės elektrinės trūkumų, o anksčiau įrengto elektros tinklo savybių, toks sprendimas turi įtakos ESO teisėms ir pareigoms, nes teismų procesiniais sprendimais atsakomybė už saulės elektrinės atsijunginėjimus ir nepakankamą elektros energijos pagaminimą iš esmės perkeliama skirstomojo tinklo operatoriui (be kita ko, žr. Ekspertizės akto 3 ir 5 rekomendacijas). Be to, byloje yra konstatuota, jog ESO 2020 m. liepos 7 d. prijungimo sąlygose nurodė, kad elektrinei prijungti yra parinktas optimalus taškas, atsižvelgiant į techninius ir ekonominius rodiklius, ir ši aplinkybė buvo įvertinta kaip atsakovės atsakomybę paneigiantis faktas.

Atsiliepimas į kasacinį skundą kasaciniame teisme nebuvo gautas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo santykio teisinio kvalifikavimo ir rangovo pareigų turinio aiškinimo

Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija skirta teisiniams santykiams identifikuoti, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-516-701/2020, 27 punktas). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (žr. CPK 2 straipsnį). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021, 22 punktas; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2022, 17 punktas; 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024, 33 punktas). Netinkamai kvalifikavus teisinį santykį, kyla neteisingo šalių įrodinėjimo naštos paskirstymo rizika.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai Sutartį kvalifikavo kaip mišrią sutartį, turinčią vartojimo pirkimo–pardavimo (CK 6.350–6.370 straipsniai) ir vartojimo rangos (CK 6.672–6.680 straipsniai) elementų, ir padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovės civilinei atsakomybei taikyti būtinųjų sąlygų. Kasaciniu skundu ieškovas teigia, kad teismai netinkamai nustatė ginčo Sutarties sąlygas ir nepagrįstai vertino, jog atsakovė jų nepažeidė.

CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismai, spręsdami dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo, esant sudarytai mišriai sutarčiai, turi nustatyti, iš kurių teisinių santykių sutartimi prisiimtas įsipareigojimas netinkamai įvykdytas, ir atitinkamai taikyti tą teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-611/2026, 29 punktas).

Pagal šioje teisės normoje nustatytą teisinį reguliavimą, mišrios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006; 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020, 25 punktas). Šiuo atveju Sutartyje nėra individuliai aptarta, kokios teisės normos jai taikytinos.

Byloje nustatyta, kad Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais pardavėja (atsakovė) įsipareigojo perduoti pirkėjui (ieškovui) nuosavybės teise 1.2 papunktyje nurodytų parametrų saulės energijos elektrinę ir organizuoti jos sumontavimo, bandymų ir paleidimo darbų atlikimą pirkėjo naudai, parengti projektinę dokumentaciją, o pirkėjas įsipareigojo sudaryti sąlygas atlikti šiuos darbus, priimti saulės energijos elektrinę ir sumokėti Sutartyje nurodytą kainą (Sutarties 1.1 papunktis). Sutarties 1.2 papunktyje nurodyti šios elektrinės duomenys: saulės moduliai, 48 vnt., „Canadian Solar CS3K-330MS“, monokristaliniai; „Huawei“ keitiklis SUN 2000-15KTL M0, CORAB antžeminė montavimo konstrukcija, kabeliai, jėgainės galingumas 15,84 kW, įrangos naudojimo instrukcija, įžeminimas (121 Eur su PVM), žemės kasimo darbai 15 m (12,10 Eur su PVM/m). Montavimo darbus atliks pardavėjos (atsakovės) rangovė UAB „Anykščių energetinė statyba“, UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, UAB ,,Argo Energija“ arba kitas pardavėjos rangovas (Sutarties 1.4 papunktis). Byloje nustatyta, kad ieškovas yra vartotojas, o atsakovė – verslininkė. Taip pat nustatyta, kad ginčo elektrinė yra antžeminis įrenginys, dėl kurio montavimo atlikti žemės kasimo darbai, įrengtas įžeminimas bei pamatų konstrukcijos, todėl ji laikytina inžineriniu statiniu.

Atsižvelgiant į tai, kad Sutarties dalykas apėmė ne tik saulės elektrinės įrenginių pardavimą, bet ir statybos darbus bei įsipareigojimą parengti projektinę dokumentaciją, konstatuotina, jog šalių santykiai papildomai kvalifikuotini kaip vartojimo statybos rangos (CK 6.681 straipsnis) ir projektavimo rangos (CK 6.700 straipsnis) teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog saulės elektrinė buvo įrengta supaprastinta tvarka (pagal techninę užduotį), nekeičia pagal Sutartį atliktų darbų teisinės prigimties. Nors viešosios teisės aktai dėl mažos galios elektrinių neįtvirtina pareigos rengti visos apimties techninio projekto, tačiau bet kokio inžinerinio statinio įrengimas reikalauja parengti techninį sprendinį. Atsakovė Sutartimi įsipareigojo parengti projektinę dokumentaciją, o techninė užduotis savo esme yra projektinis dokumentas, kurio pagrindu vykdyta saulės elektrinės statyba, todėl šalių santykiams taikomos projektavimo rangos nuostatos (CK 6.700 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad saulės elektrinė priskirtina inžinerinėms sistemoms, jos techninis suderinamumas su elektros skirstomaisiais tinklais yra esminė jos funkcionavimo sąlyga. Nors įrengimas vyko supaprastinta tvarka, tai neatleidžia atsakovės nuo pareigos parengti techniškai pagrįstą sprendinį, kuris užtikrintų realų (Sutarties sudarymo metu deklaruoto pajėgumo) sistemos veikimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas byloje prašė taikyti atsakovei sutartinę civilinę atsakomybę ir atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl to, kad atsakovės ieškovui parduota saulės elektrinė neveikia tinkamai (atsijunginėja dėl įtampos šuolių tinkle) ir dėl to ginčo saulės elektrinė pagamina mažiau elektros energijos, nei pagal savo galingumą turėtų pagaminti. Ieškovas byloje įrodinėja, kad saulės elektrinė neatitinka tokių jos kokybės rodiklių, kokių jis tikėjosi su atsakove sudarydamas Sutartį. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad dėl tinklo suderinamumo vertinimo nebuvo atskirai susitarta ir ji neturėjo pareigos saulės elektrinę įrengti taip, kad jos veikimas būtų suderintas su elektros tinklu. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai su šia atsakovės pozicija sutiko. Taigi ginčo esmė yra ne tai, ar atskiri saulės elektrinės įrenginiai (sudedamosios dalys) turi savarankiškų techninių defektų, bet tai, ar atsakovė, įsipareigojusi ieškovui suprojektuoti ir įrengti saulės elektrinę, privalėjo užtikrinti jos suderinamumą su ieškovo jau turimu elektros tinklu. Kitaip tariant, ar atsakovė bei jos pasitelktas rangovas turėjo suprojektuoti ir įrengti ginčo saulės elektrinę taip, kad ieškovas galėtų ja naudotis tinkamai pagal paskirtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netinkamai kvalifikavę tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nepagrįstai pritarė tokiai atsakovės pozicijai, taip faktiškai atleisdami atsakovę, kaip profesionalią pardavėją ir rangovę, nuo atsakomybės už galutinį rezultatą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės taikymo pagrindui nustatyti arba jį paneigti šiuo atveju esminę reikšmę turi tinkamas sutarties turinio aiškinimas, nustatant rangovo pareigų užtikrinti sutarties rezultato kokybę apimtį. Nustatant atsakovės pareigų apimtį, ne mažiau reikšminga ir ginčo objekto – saulės elektrinės – teisinė ir techninė (inžinerinė) prigimtis bei atliekama funkcija. Saulės (šiluminė ir fotovoltinė) energija yra viena iš atsinaujinančių išteklių energijos rūšių (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), o atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti elektrinė apibrėžiama kaip nuosavybės ar kita teise valdoma visuma tarpusavyje technologiškai susijusių elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos įrenginių ir jų technologinių priklausinių, skirtų elektros energijai gaminti ar elektros ir šilumos energijai gaminti bendrosios gamybos būdu (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Taigi, saulės elektrinės paskirtis – gaminti elektros energiją.

Bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė, nusprendę, kad ieškovas neįrodė saulės elektrinės gedimų ar trūkumų, ir padarę išvadą, kad didžioji dalis teismo eksperto konstatuotų trūkumų yra susiję su ieškovo jau turimo elektros tinklo charakteristikomis, jo konfigūracija ir pan. Tačiau šiuo aspektu teismai neatsižvelgė į tai, kad Sutartimi buvo susitarta ne tik dėl saulės elektrinės pardavimo, bet ir dėl jos projektavimo bei įrengimo (sumontavimo, bandymų ir paleidimo darbų).

Šiame kontekste teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CK 6.363 straipsnio nuostatas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas remiasi šiuo metu aktualia CK 6.363 straipsnio („Prekių kokybės reikalavimai“) 8 dalies 1 punkto, kuriame įtvirtinta, kad pardavėjas yra atsakingas už trūkumus, atsiradusius dėl netinkamo prekių įdiegimo (instaliavimo, įrengimo ar montavimo) tuo atveju, kai įdiegimas yra pirkimo–pardavimo sutarties dalykas ir jį atliko pardavėjas arba jis už tai yra atsakingas, redakcija. CK 6.363 straipsnio pakeitimas (2021 m. birželio 29 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-466) buvo priimtas įgyvendinant 2019 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/771 dėl tam tikrų prekių pirkimo–pardavimo sutarčių aspektų, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (ES) 2017/2394 ir Direktyva 2009/22/EB bei panaikinama Direktyva 1999/44/EB.) Sutarties sudarymo metu (2020 m. birželio 9 d.) galiojusio CK 6.363 straipsnio („Daikto kokybė (atitiktis sutarčiai) ir pirkėjo teisės, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas“) 6 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-700) buvo nustatyta, kad jeigu pirkimo–pardavimo sutartyje numatytas daikto instaliavimas, įrengimas ar montavimas ir daiktą instaliavo, įrengė ar sumontavo pardavėjas arba jo pasitelkti tretieji asmenys, bet koks dėl netinkamo daikto instaliavimo, įrengimo ar montavimo atsiradęs trūkumas prilyginamas daikto kokybės trūkumui. Taigi, nors pasikeitė minėto straipsnio dalių numeracija ir formuluotė, tačiau pagrindinis šio teisinio reguliavimo principas nesikeitė – vartojimo pirkimo–pardavimo santykiuose pardavėjas atsako už galutinį rezultatą, jei jis ar jo pasitelktas asmuo atliko daikto įrengimo (montavimo) darbus.

Sutarties sudarymo metu galiojusio CK 6.363 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Pardavėjas atsako pirkėjui už bet kokią daikto neatitiktį sutarčiai, esančią daikto perdavimo metu (CK 6.363 straipsnio 2 dalis). Daikto savybės atitinka sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir daiktas, kurį pardavėjas pateikė kaip pavyzdį ar modelį; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas tinka naudoti pagal konkrečią paskirtį, apie kurią pirkėjas pranešė pardavėjui sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėjas sutiko; 4) daiktas atitinka kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą, dėl daikto konkrečių savybių (CK 6.363 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad saulės elektrinė neveikia tinkamai, tačiau nesutariama, kas už tai yra atsakingas.

Sutartį kvalifikavus ir kaip projektavimo rangos bei statybos rangos sutartį, ginčo saulės elektrinės projektavimo ir statybos (įrengimo) darbų kokybei taikytinos ir CK 6.684, 6.695, 6.697, 6.703 straipsnių nuostatos. CK 6.684 straipsnio 1 dalyje nustatyta rangovo pareiga vykdyti statybos darbus pagal normatyvinių statybos dokumentų nustatytus reikalavimus ir sutartį, kurioje nustatyta darbų kaina bei statinio kokybės reikalavimai. CK 6.695 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rangovas atsako užsakovui už nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, taip pat už tai, kad nepasiekė šiuose dokumentuose ar sutartyje numatytų statybos darbų rodiklių (įmonės gamybinių pajėgumų, atsparumo ir kt.). CK 6.697 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta rangovo, jeigu ko kita nenustato sutartis, pareiga per visą garantinį laiką užtikrinti, kad statybos objektas ne tik atitiktų normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius, bet ir būtų tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį. CK 6.703 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad projektuotojas (tyrinėtojas) atsako už netinkamą techninių dokumentų parengimą ar tyrinėjimo darbų atlikimą, taip pat už statinio statybos darbų perdirbimą dėl netinkamai atliktų projektavimo (tyrinėjimo) darbų arba netinkamai parengtų techninių dokumentų bei už darbų (dokumentų) trūkumus, kurie buvo nustatyti darbų pagal parengtus techninius dokumentus vykdymo metu ar priimant tyrinėjimo darbų rezultatą, ar naudojant šių darbų pagrindu sukurtą objektą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog Sutartimi atsakovė ieškovui įsipareigojo perduoti 15,84 kW galingumo saulės elektrinę (Sutarties 1.2 papunktis). Taigi, 15,84 kW galingumo saulės elektrinės, kaip inžinerinio statinio, kokybė turi būti vertinama remiantis jos funkcinio tinkamumo naudoti pagal paskirtį kriterijumi. Bet koks projektinis ar montavimo sprendinys, kuris dėl nesuderinamumo su tinklo parametrais daro įrenginio eksploatavimą neefektyvų, teisiškai kvalifikuotinas kaip rezultato kokybės trūkumas, už kurį pagal CK 6.363 straipsnio 6 dalį ir 6.697 straipsnio 3 dalį atsako rangovas.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad į Elektros įrenginių įrengimo bendrąsias taisykles nėra įtraukti reikalavimai projektinėje dokumentacijoje pateikti duomenis apie vartotojo turimą elektros tinklą, savaime nesuponuoja kitokio teisėjų kolegijos vertinimo. Atsakovė, įsipareigojusi ne tik parduoti saulės elektrinę, bet ir parengti projektinę dokumentaciją bei organizuoti elektrinės sumontavimo, bandymų ir paleidimo darbus, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad įrengta elektrinė būtų tinkama naudoti pagal savo paskirtį. Šios pareigos vykdymas negali būti vertinamas atskirai nuo konkrečių elektros tinklo, prie kurio tokia elektrinė įrengiama, techninių savybių vertinimo. Todėl atsakovė, kaip profesionali šios srities dalyvė, turėjo įvertinti aplinkybes, galinčias turėti įtakos įrengiamos saulės elektrinės veikimui, ir, nustačiusi, kad esamo elektros tinklo konfigūracija gali lemti netinkamą elektrinės veikimą, apie tai informuoti ieškovą bei imtis priemonių tinkamam rezultatui pasiekti. Rangovo pareiga užtikrinti rezultato kokybę apima ir pareigą įsitikinti, ar pasirinktoje įrengimo vietoje egzistuoja techninės galimybės pasiekti sutartą galingumą.

Tokia išvada atitinka bendrąją rangovo pareigą užtikrinti rangos darbų rezultatą. CK 6.663 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangovo atliekamų darbų kokybė turi atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą. Be to, CK 6.659 straipsnio 1 dalyje nustatyta rangovo pareiga įspėti užsakovą apie aplinkybes, sudarančias grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui. Rangovas, neįvykdęs šios pareigos, atsako už daikto trūkumus (CK 6.659 straipsnio 2 dalis).

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai Ekspertizės akto, kaip įrodymo, turinio apskritai nevertino, padarę išvadą, kad Reikalavimai, kuriais teismo ekspertas rėmėsi atlikdamas ekspertizę, nėra atsakovei privalomas norminis teisės aktas, kuriuo atsakovė įsipareigojo vadovautis vykdydama Sutartį. Be to, teismo ekspertas rėmėsi vėlesne jų redakcija, nei buvo sudaryta Sutartis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismų nurodytos aplinkybės ir tai, kad Sutartyje nėra tiesiogiai įtvirtinto atsakovės įsipareigojimo jais vadovautis, nesudaro pagrindo išvadai, jog Reikalavimai nėra reikšmingi atsakovės veiksmams (neveikimui) bendrosios rūpestingumo pareigos laikymosi aspektu.

Minėti Reikalavimai yra elektros skirstomųjų tinklų operatoriaus parengta elektrinių projektavimo metodika, nustatanti techninius reikalavimus ir rekomenduojamus sprendinius projektuojant elektrines bei vertinant jų prijungimo prie elektros skirstomojo tinklo sąlygas. Iš Reikalavimų preambulės (žr. Ekspertizės akto priedą Nr. 4) matyti, kad Reikalavimai parengti atsižvelgiant į tai, jog buvo priimtas 2016 m. balandžio 14 d. Komisijos reglamentas (ES) 2016/631 dėl tinklo kodekso, kuriame nustatomi generatorių prijungimo prie elektros energijos tinklo reikalavimai, o ESO parengtais Reikalavimais siekiama užtikrinti elektrinių prijungimo prie elektros tinklo techninių projektų atlikimo kokybę. Nors ESO Reikalavimai nėra įstatymas ar poįstatyminis teisės aktas, tačiau neatsižvelgti į šiuos reikalavimus reiškia pažeisti bendrąją rangovo rūpestingumo pareigą ir CK 6.659 straipsnyje įtvirtintą pareigą įspėti užsakovą apie aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, buvimą (šiuo atveju – galbūt netinkamą techninę bazę (infrastruktūrą).

Reikalavimų laikymasis sudaro prielaidas tinkamai įvertinti esamo elektros tinklo techninius parametrus ir parinkti tinkamus techninius sprendinius, todėl šio dokumento nuostatos vertintinos sprendžiant, ar rangovas veikė rūpestingai bei profesionaliai ir tinkamai įvykdė iš sutarties ir įstatymo kylančias pareigas užtikrinti rezultato kokybę ir informuoti užsakovą to negalint padaryti. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdami dėl atsakovės veiksmų teisėtumo ir tinkamo sutartinių pareigų vykdymo, teismai turėjo vertinti ne tik formalų Reikalavimų teisinį statusą, bet ir jų turinį, paskirtį bei reikšmę nustatant profesionaliam rangovui taikytiną rūpestingumo, atidumo ir tinkamo darbo rezultato užtikrinimo standartą.

Minėta, kad rangovas turi užtikrinti, jog darbų rezultatas atitiktų sutartyje nustatytą paskirtį, įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus ir būtų tinkamas naudoti pagal paskirtį. Be to, atsakovės pareiga užtikrinti tinkamą rezultatą nagrinėjamu atveju vertintina ir vartojimo pirkimo–pardavimo santykių aspektu. Sutarties sudarymo metu galiojusio CK 6.363 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinti daikto atitikties sutarčiai kriterijai. Nagrinėjamu atveju saulės elektrinė buvo įrengta ne kaip atskiri įrenginiai, bet kaip bendra su ieškovo turimu elektros tinklu turėjusi tinkamai veikti sistema. Todėl jos kokybės atitiktis Sutarčiai turi būti vertinama ne vien pagal atskirų įrenginių technines charakteristikas, bet ir pagal tai, ar visa įrengta sistema yra funkciškai tinkama naudoti pagal paskirtį. Tai, kad elektrinės veikimo trūkumus galimai lemia ieškovo anksčiau įrengto elektros tinklo charakteristikos, savaime nereiškia, kad atsakovė už juos neatsako, jeigu šios aplinkybės turėjo būti įvertintos projektuojant ir įrengiant elektrinę.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo byloje dėl civilinės atsakomybės taikymo, kai ginčas kilęs iš su vartotoju sudarytos mišrios sutarties, turinčios statybos rangos elementų

Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015).

Kaip minėta, ginčas šioje byloje kilo dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, kuri yra verslininkė. Minėta ir tai, kad ieškovas yra vartotojas, o tarp šalių sudaryta Sutartis turi ir vartojimo pirkimo–pardavimo santykių, ir projektavimo rangos santykių, ir statybos rangos santykių, elementų. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad teismai netinkamai taikė CK 6.363 straipsnio 6 dalį (Sutarties sudarymo metu galiojusi redakcija), reglamentavusią pardavėjo atsakomybę už netinkamą prekės įrengimą. Vartotojui (ieškovui) įrodžius faktinę aplinkybę, kad saulės elektrinė nuolat atsijunginėja ir dėl to nėra pasiekiamas šalių sutartas rezultatas, įrodinėjimo našta dėl šio trūkumo priežasčių tenka pardavėjai (atsakovei).

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai, paskirstydami įrodinėjimo naštą, taip pat nepagrįstai neatsižvelgė, kad ieškovas pretenzijas dėl saulės elektrinės trūkumų pateikė per garantinį terminą. CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rangovas, projektuotojas, statinio projekto ekspertizės rangovas ir statybos techninis prižiūrėtojas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ši materialiosios teisės norma reiškia specifinį įrodinėjimo naštos pasiskirstymą, teisme sprendžiant ginčus dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių statybos darbų trūkumų. Tokio ginčo atveju netaikomos bendrosios procesinės įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės; užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; o rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas, jo atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022, 35 punktas).

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje ieškovui teko pareiga įrodyti, kad garantiniu laikotarpiu ginčo saulės elektrinė turėjo defektą, t. y. veikimo sutrikimą, pasireiškiantį tuo, kad elektrinė atsijunginėdavo ir dėl to neveikė tinkamai pagal savo paskirtį – negamino elektros energijos tokiu būdu, kokio galima pagrįstai tikėtis iš tinkamai suprojektuotos ir įrengtos saulės elektrinės. Tačiau konkreti šio defekto atsiradimo priežastis nėra aplinkybė, kurią ieškovas, taikant CK 6.697 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą specialiąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, privalėjo įrodyti tam, kad būtų konstatuota rangovės atsakomybė.

Atsakovei, siekiančiai išvengti atsakomybės, teko pareiga įrodyti, kad nustatytas defektas atsirado dėl CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių – dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų. Todėl atsakovės nurodoma aplinkybė, kad saulės elektrinės veikimo sutrikimus lėmė ieškovo elektros tinklo charakteristikos, savaime nepašalina atsakovės atsakomybės. Atsakovė turėjo įrodyti ne tik tai, kad esamo elektros tinklo charakteristikos buvo susijusios su elektrinės veikimo sutrikimais, bet ir tai, kad ši aplinkybė patenka į CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nustatytų atsakomybę šalinančių aplinkybių apimtį. Vien nustatyta techninė sąsaja tarp elektros tinklo parametrų ir elektrinės atsijungimų savaime nepatvirtina rangovės atsakomybės nebuvimo.

Kartu pažymėtina, kad CK 6.697 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialioji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė nepanaikina ieškovo pareigos įrodyti dėl nustatyto defekto patirtų nuostolių faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp nustatyto defekto ir ieškovo prašomų atlyginti nuostolių. Nagrinėjamu atveju ieškovas nuostolius kildina iš dėl saulės elektrinės veikimo sutrikimų nepagaminto elektros energijos kiekio, kurio vertę apskaičiuoja pagal elektros energijos kainą, kurią jis mokėjo elektros energijos tiekėjui. Be to, ieškovas prašo atlyginti išlaidas, patirtas dėl specialisto atlikto saulės elektrinės veikimo sutrikimų vertinimo.

Taigi ieškovas turi pagrįsti, kad dėl nustatyto saulės elektrinės defekto buvo pagamintas mažesnis elektros energijos kiekis, negu būtų pagamintas elektrinei tinkamai veikiant, taip pat pagrįsti dėl to patirtų nuostolių apskaičiavimą ir išlaidų, patirtų dėl ieškovo užsakyto ir UAB „Emsolis“ specialisto atlikto saulės elektrinės monitoringo, faktą bei dydį. Tačiau iš ieškovo negali būti reikalaujama įrodyti konkretaus atsakovės neteisėto veiksmo, sukėlusio nustatytą elektrinės defektą, jeigu taikoma CK 6.697 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialioji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, nes ieškovui būtų faktiškai nustatyta pareiga įrodyti tas aplinkybes, kurių įrodinėjimo naštą įstatymas perkelia rangovei.

Todėl nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta turi būti paskirstoma taip: ieškovas turi įrodyti garantiniu laikotarpiu nustatyto saulės elektrinės defekto faktą, dėl šio defekto patirtų nuostolių faktą ir dydį bei ryšį tarp defekto ir šių nuostolių, o atsakovė, siekdama išvengti atsakomybės, turi įrodyti, kad defektas atsirado dėl CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, reikalaudami iš ieškovo įrodyti konkrečius atsakovės projektavimo ar montavimo veiksmus, nulėmusius elektrinės veikimo sutrikimus, nepagrįstai perkėlė ieškovui tą įrodinėjimo naštos dalį, kuri pagal CK 6.697 straipsnio 3 dalį tenka rangovui.

Verslininko (rangovo) atsakomybė vartojimo rangos santykiuose nėra apribota vien tik mechaniniu įrangos sumontavimu. Profesionaliam rangovui tenka imperatyvi pareiga informuoti vartotoją apie bet kokias technines kliūtis (įskaitant elektros tinklo parametrus), kurios gali trukdyti pasiekti galutinį sutarties rezultatą (CK 6.659 straipsnis).

Taip pat esminę reikšmę turi pareigos užtikrinti galutinį darbo rezultatą aiškinimas. Kadangi Sutarties dalykas yra iš esmės inžinerinės sistemos (inžinerinio statinio) sukūrimas ir sumontavimas, rangovas privalo užtikrinti jos funkcinį tinkamumą naudoti pagal paskirtį per visą garantinį terminą (CK 6.697 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai, nepagrįstai susiaurinę šių pareigų apimtį ir nevertinę atsakovės neveikimo (techninių matavimų neatlikimo ir vartotojo neįspėjimo, neinformavimo), padarė esmines teisės taikymo klaidas, kurios lėmė neteisingą bylos baigtį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš dalies netinkamai identifikavo, iš kokių sudėtinių ir kompleksinių teisinių santykių kilo ginčas, neatsižvelgė į Sutarties turinį, dalyką ir jos esmę, ieškovo, kaip vartotojo, statusą (nors bylos nagrinėjimo metu patvirtinta, kad ieškovas yra vartotojas) ir su tuo susijusias civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Dėl to netinkamai nustatė galimas atsakovės, kaip pardavėjos, atsakomybės ribas bei atsakovės, kaip rangovės, pareigų apimtį ir tinkamai neatskleidė bylos esmės.

Dėl teismo aktyvumo vartojimo ginčuose ir rungimosi principo užtikrinimo vertinant įrodymus reikšmės teisingam bylos esmės atskleidimui

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas šalių teisiniuose santykiuose veikia kaip vartotojas, t. y. silpnesnioji sutarties šalis, kuriai įstatymas suteikia papildomas apsaugos garantijas. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, vartojimo ginčų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam, siekiant atskleisti bylos esmę ir užtikrinti teisingą ginčo išsprendimą. Teismas tokiose bylose negali apsiriboti vien pasyviu stebėtojo vaidmeniu.

Iš bylos duomenų matyti, kad siekiant nustatyti technines saulės elektrinės veikimo sutrikimų priežastis, byloje buvo atlikta teismo ekspertizė (Ekspertizės aktas Nr. 2410-01). Jos metu ekspertas konstatavo tokias technines aplinkybes: kad rangovė įrengė elektrinę neįvertinusi linijos varžos bei įtampos nuostolių esant 764 metrų atstumui iki transformatoriaus, ir parinko neoptimalų prijungimo tašką. Tačiau bylą nagrinėję teismai šio ekspertizės akto ir jame pateiktų išvadų iš esmės nevertino, formaliai motyvuodami tuo, kad ekspertas, atlikdamas ekspertizę, rėmėsi vėlesne Reikalavimų redakcija (2022 m.), nei buvo sudaryta Sutartis (2020 m.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad proceso šalių teisė būti išklausytoms yra esminis teisė į teisingą teismo procesą elementas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei atsakovė savo atsikirtimuose, nei kitos proceso šalys bylos nagrinėjimo iš esmės metu nesirėmė aplinkybe dėl Reikalavimų redakcijų nesutapimo. Šį aspektą teismas savo iniciatyva identifikavo tik išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį. Tokia situacija, kai teismo sprendimas grindžiamas argumentu, kuris nebuvo šalių diskusijos objektas, vertintina kaip rungimosi principo pažeidimas, nes ieškovas prarado galimybę pateikti paaiškinimus ar įrodymus, pagrindžiančius, kad ginčui aktualus normatyvinis reguliavimas iš esmės nesikeitė nepriklausomai nuo byloje taikytinos Reikalavimų redakcijos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, jei teismui kilo abejonių dėl to, kokiomis nuostatomis vadovavosi ekspertas, teismas, atlikdamas pareigą būti aktyviam byloje, susijusioje su vartotojo teisių gynimu, privalėjo iškviesti ekspertą apklausti (CPK 217 straipsnis) arba siūlyti šalims skirti papildomą ekspertizę (CPK 219 straipsnis). Be to, Reikalavimų redakcijų turinio palyginimą buvo galima atlikti ir pasinaudojant įrodymų išreikalavimo institutu (CPK 179, 199 straipsniai), jei toks dokumentas neskelbiamas viešai, užuot visiškai pašalinus esminį įrodymą iš bylos medžiagos. Formalus Ekspertizės akto atmetimas, nevertinant jo turinio ir jame konstatuotų faktų apie galimą rangovo profesinį aplaidumą, ir kartu likę neišanalizuoti liudytojų parodymai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Toks teismų pasyvumas lėmė tai, jog bylos esmė liko neatskleista, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje dėl netinkamo teisinio santykio kvalifikavimo buvo neteisingai paskirstyta įrodinėjimo našta. Bylą nagrinėję teismai ieškovui, įrodžiusiam faktinį saulės elektrinės defektą (nuolatinius saulės elektrinės atsijunginėjimus), nepagrįstai perkėlė pareigą įrodyti konkrečias technologines rangovo klaidas ir paneigti atsakovės atsikirtimus. Teismai netyrė, ar egzistuoja CK 6.697 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti rangovo atsakomybę šalinantys pagrindai, taip nepagrįstai atleisdami profesionalų rangovą nuo pareigos pagrįsti savo elgesio atitiktį didžiausio rūpestingumo standartui.

Šioje byloje padarytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pažeidimų pašalinimas reikalauja iš naujo nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, turinčias reikšmės atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės (ne)taikymui. Šios aplinkybės yra susijusios su techniniu saulės elektrinės įrengimo procesu, projektavimo sprendiniais bei ikisutartinės informavimo pareigos vykdymu, o tai yra fakto klausimai. Kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, o sprendžia tik su teisės taikymu susijusius klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išskyrus atvejus, nustatytus CPK 360 straipsnyje. Pagal CPK 360 straipsnį, kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse; byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio, byloje nesant įvertintų visų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti reikalingų įrodymų, byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-378/2021, 18 punktas). Be to, taip užtikrinama šalių teisė į teisingą teismą, nes, grąžinus bylą apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į Lietuvoje įtvirtintą ribotos kasacijos modelį, būtų susiaurinta šalių galimybė ginčyti kuriai nors jų nepalankų teismo procesinį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-969/2021, 45 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bylos esmė nebuvo atskleista, nes teismai, klaidingai vertindami rangovės pareigų apimtį, visai netyrė esminių faktinių aplinkybių ir įrodymų (taip ir liko nenustatyta, dėl kokių priežasčių atsakovės sumontuota saulės elektrinė neveikia tinkamai), reikšmingų atsakovės civilinės atsakomybės (ne)taikymui). Skundžiami apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduodama iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais motyvais ir atsižvelgdama į aplinkybę, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, iš esmės nenustatydami atsakovės civilinei atsakomybei (ne)taikyti reikšmingų aplinkybių, konstatuoja pagrindą naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi nustatytiems pažeidimams pašalinti būtina rinkti papildomus duomenis (galbūt apklausiant teismo ekspertą ar įtraukiant į procesą skirstomojo tinklo operatorių) bei juos tirti iš esmės naujais aspektais, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl teismo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas)

Ieškovas kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad į bylą nepagrįstai kaip trečiasis asmuo neįtraukta ESO ir tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Ieškovo vertinimu, teismų išvados dėl elektros tinklo ypatybių tiesiogiai veikia šios bendrovės teises ir pareigas, nes teismų procesiniais sprendimais atsakomybė už saulės elektrinės veikimo trikdžius faktiškai perkelta skirstomojo tinklo operatoriui. Be to, ESO 2020 m. liepos 7 d. prijungimo sąlygos, kuriose nurodoma, kad optimalus elektrinės prijungimo taškas parinktas atsižvelgiant į techninius ir ekonominius rodiklius, įvertinta kaip atsakovės atsakomybę paneigiantis faktas.

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021, 16 punktas). Aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; 2025 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-71-823/2025, 59 punktas).

Sprendžiant, ar dėl asmens teisių ir pareigų yra nuspręsta teismo procesiniame sprendime, reikia įvertinti, ar apie asmenį išdėstyti teiginiai nustato jam teises ar pareigas, ar kitaip teisiškai gali turėti įtakos jo teisėms. Vien asmens paminėjimas teismo procesiniame sprendime, padarytas aprašomojo pobūdžio teiginiais dėl kito asmens veiklos ar pasisakymo, be patvirtinimo, kad pats asmuo atitinkamai veikė, nesudaro pagrindo vertinti, jog nuspręsta dėl asmens teisių ir pareigų ar nustatytas su šio asmens veikla susijęs faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-695/2020, 23 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar sprendimas daro poveikį nedalyvavusio byloje asmens materialiosioms teisėms ir pareigoms, visų pirma būtina įvertinti sprendimo rezoliucinę dalį bei joje suformuluotą išvadą, taip pat atsižvelgti į bylos (ginčo) pobūdį. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš ieškovo ir atsakovės sutartinių santykių dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo procesinis sprendimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo iš atsakovės (ar atsisakymo ją priteisti) tiesiogiai nekeičia ESO teisinės padėties. Teismo sprendimu nesukuriama bendrovei ESO naujų prievolių, ji neįpareigojama atlikti jokių veiksmų (pvz., pakeisti transformatoriaus ar reguliuoti įtampos), todėl ESO materialioji teisinė padėtis lieka nepakitusi.

Nors pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ESO 2020 m. liepos 7 d. prijungimo sąlygomis ir nurodė, jog jos paneigia atsakovės atsakomybę (žr. sprendimo 4 lapo 2 pastraipą), o Ekspertizės akte pateiktos rekomendacijos ESO dėl tinklo parametrų reguliavimo yra reikšmingos techniniu požiūriu, tai neapima šios bylos dalyko – atsakovės sutartinės prievolės vykdymo ir profesinės pareigos užtikrinti techninį suderinamumą vertinimo. Faktinis aplinkybių, susijusių su operatoriaus valdoma infrastruktūra, vertinimas laikytinas įrodymų tyrimu, o ne sprendimu dėl neįtraukto asmens teisių CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Todėl konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimą nėra teisinio pagrindo.

Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į kasacinio teismo šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamas kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 542 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 2 662 Eur teisinio atstovavimo išlaidas. Kasaciniam teismui nusprendus civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.