Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio, pagreitinto proceso tvarka, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini)., Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, vedęs, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, anksčiau teistas:

1) Raseinių rajono apylinkės teismo 2004 m liepos 21 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių viešųjų darbų bausme;

2) Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 3 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį 4 MGL (520 litų) bauda;

3) Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu pagal 281 straipsnio 4 dalį 2 metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms;

4) Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 3 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto per visą bausmės atlikimo laiką;

5) Jurbarko rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281 str. 7 d. 28 MGL (1054,48 eurų) bauda, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams ir 6 mėnesiams ir automobilio konfiskavimas;

6) Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 26 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį 40 parų areštu, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams bei automobilio konfiskavimas;

7) Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. kovo 18 d. nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 281 straipsnio 7 dalį, BK 243 straipsnį 1 metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas 3 metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones bei automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas;

8) Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281ˡ straipsnio 1 dalį, 243 straipsnį 40 MGL dydžio (2000 Eur) dydžio bauda, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas 3 metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones bei automobilio konfiskavimas;

9) Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (2 veikos), subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda, 60 parų arešto ir 40 MGL (2000 Eur) dydžio baudos bausmėmis, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones: draudimą vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 5 metams ir automobilių konfiskavimu, arešto bausmę atlikęs 2024 m. gruodžio 23 d., bauda nesumokėta, teistumas neišnykęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

M. D. vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, t. y. 2026 m. kovo 9 d. apie 12.00 val. nuo (duomenys neskelbtini), lauko keliu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo A. K. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu 12.00 val. alkoholio kiekio matuokliu Alcotest 7510 Nr. ARKB-0231, patikros Nr. 2430035, nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,28 promilės etilo alkoholio koncentracija ir pasiūlius atlikti pakartotinį neblaivumo tikrinimą, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 452 ,,Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu ar savarankiškos veiklos vykdymo metu nustatymo“ patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 4 punkte, jis tikrintis neblaivumą atsisakė ir taip vengė neblaivumo patikrinimo.

Šiais savo veiksmais M. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Be to, M. D. tyčia vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę: esant 2024 m. spalio 17 d. įsiteisėjusiam Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiui, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 281ˡ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 60 parų arešto bausme ir 40 MGL (2000 eurų) bauda ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones penkiems metams ir transporto priemonių konfiskavimas, ir būdamas 2024 m. spalio 28 d. probacijos tarnybos supažindintas su paskirta baudžiamojo poveikio priemone bei jos nevykdymo pasekmėmis, neturėdamas teisės vairuoti, 2026 m. kovo 9 d. apie 12.00 val. nuo (duomenys neskelbtini), lauko keliu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo A. K. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu 12.00 val. alkoholio kiekio matuokliu Alcotest 7510 Nr. ARKB-0231, patikros Nr. 2430035, nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,28 promilės etilo alkoholio koncentracija ir pasiūlius atlikti pakartotinį neblaivumo tikrinimą, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 452 ,,Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu ar savarankiškos veiklos vykdymo metu nustatymo“ patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 4 punkte, jis tikrintis neblaivumą atsisakė.

Šiais savo veiksmais M. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje.

Kaltinamasis M. D. teisiamojo posėdžio metu savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi. Paaiškino, kad buvo kovo 8 d., šventė, išgėrė, vėliau atvažiavo vaikų teisės. Atvažiavus vaikų teisėms, pasiėmė vaiką, nuėjo pas giminaitę ir paliko vaiką, o grįžęs sėdo į automobilį (nes jame buvo raktai), kad nereikėtų bendrauti su vaikų teisėmis, ir išvažiavo. Vaikų teisės važiavo iš paskos, vėliau užklimpo ir atvažiavo policija. Paskui jį išvežė į Raseinius kraujo tyrimui, ten lyg atsisakė, o vėliau išvežė į Šiaulius, į areštinę. Išvežė todėl, kad buvo išgėręs. Pirmą kartą matavo neblaivumą, o antrą kartą atsisakė tikrintis. Atsisakė antrą kartą tikrintis, nes buvo išgėręs, ne tas galvoje buvo. Pirmu pūtimu įpūtė tiek, kiek nurodyta kaltinime. Vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti. Žinojo, kad neturi teisės vairuoti, bet būdamas išgėręs apie tai nepagalvojo. Galvojo, kad draudimo vairuoti laikotarpis jau pasibaigęs, nes atliko arešto bausmę, todėl manė, kad viskas baigta, nes nereikėjo eiti į probaciją. Pripažįsta, kad vairavo neturėdamas teisės vairuoti. Žinojo, kad buvo paskirta baudžiamoji priemonė – 5 metų draudimas vairuoti. Gėrė su J., buvo draugas ir A. K.. Kovo 8 d. gėrė. Kovo 9 d. ryte vairavo. Kovo 9 d. jau negėrė, bet buvo apsvaigęs nuo ankstesnio gėrimo. Kovo 9 d. J. dar galėjo gerti, kitų nematė. Nuėjo miegoti prieš rytą. Atvažiavo vaikų teisės. Kovo 9 d. ryte A. buvo kambaryje, bet jį mažai matė, nežino, ką jis veikė. Atvažiavo vaikų teisės, J. su jomis konfliktavo, jis pasiėmė vaiką ir nunešė pas giminaitę. Grįžęs sėdo į automobilį, nes jame buvo raktai, ir išvažiavo. Į automobilį įlipo vienas, vėliau įlipo A. K. ir J. Nežino, kodėl jie įlipo į automobilį, jis atsisėdo ir iškart išvažiavo. Važiavo trise: jis, J. ir A. Nelabai prisimena, ką J. veikė automobilyje, o A. K. lyg gale miegojo, būdamas neblaivus. Kai vairavo automobilį, ar jam J. M. ką nors sakė, nepasakys. Ar A. K. ką nors sakė, neprisimena. Automobilis priklauso A. K.. Neklausė A. K., ar gali paimti jo automobilį. 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu buvo skirtos dvi bausmės: areštas ir bauda. Realiai nežino, kaip yra su ta bauda, t. y. 2000 Eur, nes atrodė, kad viskas buvo surašyta į vieną, bet nežino, kaip ten yra. Arešto bausmę yra atlikęs, o dėl baudos nieko nežino. Savo elgesį vertina blogai. Važiuos kitą dieną po teismo posėdžio koduotis dėl alkoholio vartojimo, nes, kai išgeria, visokios bėdos atsiranda. Dėl A. K. gali pasakyti, kad jį tiek ir tematė: atėjo, iškart sėdo ir važiavo. Iš tikrųjų gerai neprisimena, ar A. K. įlipo, kai jis įsėdo, ar A. K. jau buvo automobilyje, nes buvo gerai išgėręs. Nelabai gerai prisimena, kaip viskas įvyko. Tai, ką pasakoja, yra tiesa, tik susimaišė dėl A. K., nes jis buvo automobilyje. Matė, kad A. K. buvo automobilyje gale, jis miegojo. Atrodo, kad A. K. nesuprato, kad jis vairuoja automobilį. Kaimo keliukais važiavo. Gal kokius 3 km. Galutinio tikslo neturėjo, tik norėjo pasišalinti nuo vaikų teisių ir viskas. Lyg turėtas administracines baudas sumokėjo, posėdžio dienai nežino tiksliai, tik žino, kad kažkokias baudas yra mokėjęs. Planuoja įsidarbinti, bet pirmiausia nori užsikoduoti, kad nebevartotų alkoholio. Jei teismas paskirtų baudą, galėtų mokėti dalimis, iškart tokios sumos neturėtų. Jam A. K. nedavė automobilio. Vaikų teisės atvažiavo dėl jo žmonos, jie atvažiuoja apžiūrėti, kaip gyvena, tai jų darbas. Jokių skundų dėl vaikų nepriežiūros niekada nebuvo. Nelabai atsimena, kokias baudas mokėjo, žino, kad mokėjo, reikėtų žiūrėti dokumentus, galėjo mokėti prieš kokius 2 metus. Ar po baudų sumokėjimo buvo paskirtos kokios nors baudos, nežino. Pastaruoju metu, kiek supranta, yra bauda, nes, kaip galvojo, viskas buvo sudėta į krūvą, kai atliko areštą. Daugiau kitų baudų neturėjo. Nežino, kaip buvo su A. K., neprisimena, ar jis sėdėjo automobilyje, ar miegojo, bet atrodo, kad, kai įsėdo į automobilį, jis jau buvo automobilyje. Kai užklimpo su automobiliu, nieko nedarė – jis pats išlipo iš automobilio ir iškart atvažiavo policija. Jį nuvedė į policijos automobilį, todėl nematė, ką darė A. K.. Tuo metu, kai užklimpo, nematė, ką A. K. darė – jis pats atidarė duris ir iškart prisistatė policija. Ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad visi išlipo iš automobilio ir pradėjo stumti automobilį, tačiau šiandien galėjo susimaišyti. Pernai dirbo pas ūkininką, vėliau rudenį išėjo iš darbo, nes darbai pasibaigė, ir užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. Taip pat jau beveik metus lankosi pas gydytojus dėl nugaros išvaržos, planuojama operacija. Turto neturi, pajamų turi nedaug, jo motina turi turto. Žmona augina pusantrų metų vaiką, ji nedirba, o jis pats atidirbinėja už pašalpas. Teismo posėdžio metu teismui kaltinamąjį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnį įspėjus dėl jo kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo, t. y. dėl kaltinamojo veiksmų kvalifikavimo kaip neblaivumo patikrinimo vengimo, kai nustatyti neblaivumo požymiai, kaltinamasis dėl to savo pozicijos neišreiškė ir paaiškino, kad jis neginčija pirmu pūtimu nustatyto neblaivumo laipsnio.

Liudytojas A. K. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad kaltinamasis yra jo dukros sutuoktinis. Automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso jam. Neleido M. D. vairuoti savo automobilio, niekam neduoda automobilio, tik vieną kartą buvo davęs dukrai. Tą įvykio dieną, kiek gali pasakyti, kad nepameluotų, atrodo, kad jau buvo automobilyje, kai sėdo M. D. vairuoti, greičiausiai miegojo. Buvo išgėręs iš vakaro, todėl negali tiksliai pasakyti. Gėrė su M., jo draugu ir J., šventė kovo 8 d. Neprisimena, kas įvyko automobilyje, greičiausiai miegojo, nes nieko nematė, jokio vaizdo. Greičiausiai jį išvežė, o M. vairavo automobilį, nes miegojo automobilyje ir nieko nejuto. Tik, kai sušuko, kad užklimpo, tai tą prisimena. Paskui iššoko su dukra ir išlėkė stumti automobilio. Išlipę pamatė, kad policija atvažiavo. M., greičiausiai, vairavo. Prisimena tą dalį, kad užklimpo, paskui davė pūsti pareigūnai ir tada įpūtė 1,62. Negali pasakyti, kokios būklės buvo M., gal jam pačiam buvo kažkas su sveikata, kad mažai ką atsimena. Nesikreipė į gydymo įstaigą po įvykio. Prašė dokumentų, pasakė, kad jie namie, bet jie buvo automobilyje, susimaišė. Paskui namo ėjo pėstute. Negali pasakyti, kiek išgėrė alkoholio, retai geria – gal kartą per mėnesį arba kartą per du mėnesius. Negali pasakyti, kiek išgėrė M. D.. Gėrė degtinę, tik neprisimena pavadinimo. „Audi A6“ yra registruotas jo vardu, techninis pasas išduotas jo vardu. Automobilis reikalingas važiuoti pas gydytojus. Važiuoti pas gydytojus dabar reikės balandžio 14 d. 14 val. Važiuoja ten dėl gerklės vėžio. Gydytojai tikrina, ar vėžys plečiasi, ar nesiplečia, ar neplinta į kūną, kartais per dieną reikia praeiti iki 5 gydytojų. Neturi, kas jį pavežtų iki gydytojų. Giminės gyvena toli. Dukra gali vairuoti ir ji turi teisę vairuoti. Vairavimo stažas yra nuo 1976 m. ir niekada nebuvo atimta teisė vairuoti.

Teismo posėdžio metu liudytoja J. D. (buvusi M.) paaiškino, kad kaltinamasis M. D. yra jos vyras, transporto priemonės savininkas A. K. yra jos tėtis. Įvykis buvo kovo 9 d., M. vairavo automobilį neblaivus. Automobilis, kurį vairavo M., yra „Audi A6“, kuris priklauso jos tėčiui A. K.. Kovo 9 d. ji buvo kartu su kaltinamuoju ir transporto priemonės savininku. Tą dieną M. vairavo, o ji sėdėjo, dabar tiksliai neprisimena, kur sėdėjo – gale ar priekyje, ir jie bėgo nuo socialinių darbuotojų. Automobilyje buvo trise: ji, jos tėtis ir M. Jie visi trise į automobilį sulipo kieme vienu metu ir išvažiavo. Prieš sulipdami į automobilį visi trys vartojo alkoholį. Tuo metu socialinės darbuotojos atiminėjo vaikelį ir vyko konfliktas. Tėtis automobilyje miegojo, tiksliai neprisimena. Tėtis beveik visada užvedimo raktelius palieka automobilio užvedimo spynelėje. Teisingai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji sėdėjo priekyje automobilyje šalia vyro, o tėtis įlipo į galą. Tėtis automobilyje jau buvo įlipęs prieš tai, bet jis, lyg ir, miegojo. Ji tiksliai nežino, ar jis miegojo, nes, kai įlipo į automobilį, neatsisuko. Ne visi kartu įlipo į automobilį. Tėtis jau buvo automobilyje. M. pasakė, kad važiuojame, tada ji įlipo iš vienos pusės, o M. – iš kitos pusės, o tėtis jau buvo automobilyje. Kada tėtis įlipo į automobilį, negali pasakyti. Ten tiesiog labai greitai visi įvykiai vyko: su vaikučiu, su socialinėmis darbuotojomis, buvo daug įvykių, todėl tikrai nepasakys, per kurį laiką tėtis atsidūrė automobilyje. Su socialinėmis darbuotojomis konfliktas vyko ne pusvalandį. Ten M. bėgo su vaikeliu, paskui parbėgo, socialinės darbuotojos vijosi juos. Pats konfliktas vyko, kai jos atiminėjo vaikelį ir jos susikibo kieme, o paskui M. išėjo su vaiku, todėl ten dar vyko daug įvykių. Ji nežino, kada tėtis galėjo įlipti į automobilį, bet patį įvykį, kai socialinės darbuotojos atvyko, tėtis matė. Tėtis, kai vyko konfliktas su socialinėmis darbuotojomis, buvo tik išėjęs iš kambario, iš virtuvės prie durų. Tėtis nuo pat pradžių buvo kambaryje, nes jie visi buvo kambaryje. Tėtis, gaunasi, kaip ir stovėjo lauke, nes jis pro duris išėjo į lauką. Ji nežino, kada tėtis nuėjo miegoti į automobilį, nes jie lakstė dėl vaiko. M. išbėgo su vaiku, socialinė darbuotoja jį vijosi. Ji pirmiausia susikibo su socialine darbuotoja, o jis jau bėgo. Paskui tėtis matė patį įvykį, kai socialinės darbuotojos atvažiavo ir jie su jomis pradėjo konfliktuoti. Galėjo praeiti visa valanda nuo socialinių darbuotojų atvykimo iki jų išvažiavimo. Atsimena, kad tėtis miegojo automobilyje, nes, kai M. išnešė vaikutį, jis gal įlipo į automobilį ir atsigulė. Tėtis atsibudo, kai M. užklimpo. Ten važiavo pro mišką, užklimpo, ir tada jau atvažiavo policijos pareigūnai, tuomet tėtis ir pabudo. Tėtis, atsibudęs, sakė: „Kodėl mes važiuojame? Kur mes važiuojame?“.

Teismo posėdžio metu liudytoja S. B. paaiškino, kad su kaltinamuoju M. D. šiuo metu jos nebesieja jokie santykiai. Kai vyko šie įvykiai, ji buvo šeimos socialinė darbuotoja. Su transporto priemonės savininku A. K. jos nesieja jokie ryšiai, žinau, kad jis yra M. D. uošvis. Kovo 9 d. jos su kolege lankėsi šeimoje, buvo ankstesni įvykiai, ir jų eigoje matė, kaip visi trys asmenys (M. D., J. M. ir A. K.) sėdo į automobilį ir pasišalino iš savo namų. Ji stovėjo prie automobilio kitoje gatvėje ir laukė kolegės. Tiesiog matėsi dalis kiemo, kur stovėjo automobilis, ir visi tie minėti asmenys susėdo į automobilį, t. y. matėsi, kad visi trys asmenys sėdasi į automobilį ir išvyksta iš kiemo. Ji matė, kad trys asmenys sėdasi į automobilį. Veiksmas vyko labai greitai, nepasakys, ar visi trys į automobilį įsėdo vienu metu, nes jie ten ruošėsi ir sėdosi. Panašiai vienu metu visi trys asmenys susėdo. M. D. gal šiek tiek vėliau įsėdo į automobilį, bet tai buvo kelių minučių bėgyje. Tuo metu J. M. ir A. K. buvo kieme, o M. D. atėjo truputį vėliau, bet, kaip ir minėjo, tai buvo sekundžių reikalas, nes viskas vyko labai greitai. Nepasakys, į kurias vietas susėdo asmenys, nes buvo šioks toks atstumas, o automobilį užstojo kieme esantys pastatai, gal ten buvo šulinys, dabar negali pasakyti, buvo krūmai ir kieme buvę rakandai. Buvo diena, valandos nepasakys, bet buvo apie vidurdienį, prieš pietus, buvo šviesu. Kai trys asmenys įsėdo į automobilį, jie pajudėjo iš savo kiemo, o jos su kolege, išlaikydamos tam tikrą saugų atstumą, bandė juos vytis, sekė. Kai jos juos sekė, nematė, kas kur sėdėjo automobilyje, nes, kaip ir minėjo, išlaikė tam tikrą atstumą dėl savo saugumo. Prieš visiems įvykiams prasidedant ir prieš trims asmenims įsėdant į automobilį ji su jais bendravo. Situacija buvo tokia, kad tėvai buvo neblaivūs ir su savimi turėjo mažametį sūnų. Tėvas tą sūnų nunešė pas kaimynę, kuri buvo blaivi, kad vaiką paliktų saugiai. Jos kolegė nuėjo iš paskos pas tą kaimynę, kad užtikrintų, jog vaikas galės ten saugiai pabūti, kol atvyks Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai, o ji tiesiog nuvažiavo prie tos kaimynės kiemo, kad galėtų sulaukti savo kolegės. Tuo tarpu jų kieme vėl vyko tai, ką ir anksčiau ji minėjo.

Teismo posėdžio metu liudytoja A. B. paaiškino, kad su kaltinamuoju M. D. jos nesieja jokie santykiai, pažįsta jį tik iš darbinės aplinkos, su transporto priemonės savininku A. K. jos nesieja jokie santykiai, tik teko jį matyti. Nematė, kas vairavo automobilį. Kovo 9 d. sekė įvykis po įvykio. Jos su kolege atvyko į šeimą darbiniais reikalais, vyko eilinis apsilankymas ir socialinių paslaugų poreikio vertinimas, nes ji yra atvejo vadybininkė. Įvykiai buvo tokie, kad asmenys – M. D., J. D. ir A. – buvo rasti namuose neblaivūs. Buvo iškviesta policija, o M. tada savo nepilnametį sūnų nešė pas kaimynę, ji sekė iš paskos. Pas kaimynę jis paliko savo mažametį sūnų, o ji dar liko pas kaimynę su ja pasikalbėti ir informuoti, kad atvyks Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnai. Atstumo nuo M. D. namų iki tos kaimynės nežino, tačiau matėsi M. D. kiemo dalis. Privažiavo kolegė S., atsisėdo į automobilį ir pastebėjo, kad visi trys asmenys pajudėjo iš kiemo. Tada nusprendė sekti iš paskos ir pranešti policijos pareigūnams. Iš kiemo asmenys išvažiavo automobiliu. Kaip minėti asmenys įsėdo į automobilį, nematė, nes, kai atėjo, kolegė jau stovėjo ir laukė automobilyje. Matėsi, kad kažkas sėdi gale, kad kažkas vairuoja, o paskui matėsi, kad kažkas stumia automobilį, kai jis užklimpo. A. K. buvo įvykio vietoje nuo pat pradžių. Kai jos atvyko, jis buvo kieme, prie automobilio. A. K. pakeltu balsu bendravo, tik dabar nepasakys, ar vaiko tėtis, ar mama jam sakė: „Eik į kambarį, nesikišk.“ Kol bendravo su tėvais, A. K. galimai buvo kambaryje, nes jis nedalyvavo jų pokalbyje. Kai jam pasakė eiti į kambarį, jis nuėjo. Kaip A. K. atsirado automobilyje, nematė, nes ji nusekė paskui M., kai jis nešė vaiką pas kaimynę ir paskui matė, kaip automobilis pajudėjo iš kiemo.

Teismo posėdžio metu liudytoja T. G. paaiškino, kad yra tyrėja. Kaltinamojo M. D. asmeniškai nepažįsta, teko su juo susidurti tarnybos metu. Transporto priemonės savininko A. K. nepažįsta, įvykio metu jį matė pirmą kartą. Neprisimena, kada tas įvykis, kai M. D. vairavo automobilį neblaivus, buvo, žino, kad buvo šaltuoju sezonu, buvo sniego. Nepamena, ar įvykis buvo šiais metais. Jie gavo pranešimą, kad socialinėms darbuotojoms reikalinga pagalba nustatant tėvų neblaivumą. Važiavo į namus, adreso neprisimena. Paskui gavo papildomą pranešimą, kad trys neblaivūs asmenys išvažiavo automobiliu ir važiavo laukų keliuku. Tų kaimelių pavadinimų neprisimenu, bet ten buvo miško keliukas. Iki jiems atvykstant asmenys pasišalino, todėl nepavyko nustatyti jų neblaivumo. Dėl to važiavo ten, kur nurodė socialinės darbuotojos, nes jos sekė iš paskos. Tiesiog važiavo pagal jų nurodymus – kur jos važiavo, ten važiavo ir jie. Kai jie privažiavo, automobilis buvo užklimpęs sniege, purve. Vairuotojas mėgino išvažiuoti iš tos vietos, kur jie buvo įklimpę, o kiti du asmenys iš galo stūmė automobilį. Vairuotojas buvo M. D., nes jis išlipo iš vairuotojo pusės. Automobilį padėjo stumti M. D. sugyventinė J. M. ir jos tėvas, kurio vardo ir pavardės neprisimena. Kiek pamena, J. M. atsisakė nusistatyti girtumą, tačiau ji buvo akivaizdžiai neblaivi. Automobilio savininkui girtumą nustatė. Vairuotojui girtumą nustatinėjo – pirmuoju pūtimu buvo nustatytas girtumas, o antrą kartą tikrintis neblaivumą jis atsisakė, todėl buvo pristatytas į Raseinių ligoninę, kaip pats pageidavo. Tačiau, kiek žino, ten jis taip pat atsisakė atlikti kraujo tyrimą. M. D., išlipęs iš automobilio, jiems sakė, kad jis vairavo.

Kadangi nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės yra aiškios, o kaltinamasis nėra kaltinamas padaręs labai sunkius nusikaltimus, po kaltinimo paskelbimo teismui davė išsamius parodymus ir sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko ir prokurorė, kaltinamojo gynėjas, šioje baudžiamojoje byloje buvo taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsnis.

Ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. kovo 10 d. įtariamasis M. D. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas, psichinėmis ligomis neserga, nesigydo. Į priklausomybių įskaitą neįrašytas. Galvos traumų neturėjęs, viską suvokia ir gali duoti parodymus. 2026 m. kovo 9 d. nuo ryto buvo namuose, (duomenys neskelbtini), su sugyventine J. M.. Jie augina 1 metų sūnų. Į svečius atvažiavo A. K. su savo automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo, būdamas blaivus. Dar atėjo Z. Š.. Trise gėrė degtinę. Kiek išgėrė, nežino, viena butelį tai tikrai. A. su jais negėrė. Jis (M. D.) pasiėmė sūnų ir jį nunešė pas giminaitę V. Š., kurios paprašė, kad ji pažiūrėtų vaiką. Vaiką palikus, grįžo į namus, grįžus rado atvažiavusią socialinę darbuotoją. J. jau konfliktavo su socialine darbuotoja. Tada visi sugalvojo išvažiuoti. Visi susėdo į A. automobilį. Jis (M. D.) atsisėdo į galą, A. į vairuotojo vietą, J. taip pat į galą. Ar Z. kartu važiavo, neatsimena. Išvažiavo iš kiemo, nes nenorėjo daugiau kalbėti su socialine. Važiavo lauko keliais, važiavo pasislėpti. Socialinė darbuotoja važiavo iš paskos. Važiuojant jie užklimpo sniege ir nėjo išvažiuoti. Visi išlipo stumti automobilį, o jis (M. D.) atsisėdo į vairuotojo vietą, kad susuktų vairą ir tuo metu atvažiavo policijos pareigūnai. Jie pagalvojo, kad jis (M. D.) vairavo tą automobilį, nors taip nebuvo, jis tik įlipo, kad susuktų vairą, kad greičiau išstumtų iš sniego. Ar automobilio variklis tuo metu buvo užvestas, nepamena. Pareigūnai nustatė jam girtumą, antrą kartą atsisakė tikrintis, nes tuo metu jam taip atrodė. Savo kaltės nepripažįsta, nes nevairavo to automobilio (1 t., b. l. 134; 2 t., 113-115).

Ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. kovo 17 d., 19 d. įtariamasis M. D. savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi ir paaiškino, kad psichikos sveikatos centro įskaitoje neįrašytas, psichinėmis ligomis neserga, nesigydo. Į priklausomybių įskaitą neįrašytas. Galvos traumų neturėjęs, viską suvokia ir gali duoti parodymus. 2026 m. kovo 9 d. nuo ryto buvo namuose, (duomenys neskelbtini), su sugyventine J. M.. Jie augina 1 metų sūnų. Į svečius atvažiavo A. K. su savo automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo būdamas blaivus. Dar atėjo Z. Š.. Trise gėrė degtine. Kiek išgėrė, nežino, viena butelį tai tikrai. A. su jais negėrė, ar gėrė, nežino. Atvyko į namus socialinės darbuotojos, tarp kurių kilo konfliktas. Konfliktavo jis ir sugyventinė J. Tada pasiėmė sūnų ir jį nunešė pas giminaitę V. Š.. Jos paprašė, kad ji pažiūrėtų jo vaiką. Socialinės darbuotojos kvietė policiją nustatyti girtumą, nes matė, kad yra girti, todėl pas giminaitę ir nunešė vaiką. Vaiką palikus, grįžo į namus, grįžus rado atvažiavusią socialinę darbuotoją. J. jau konfliktavo su socialine darbuotoja. Tada visi sugalvojo išvažiuoti. Išvažiavo, kad nereikėtų pūsti ir būtų nustatytas girtumas. Visi susėdo į A. automobilį. Sėdo už vairo, A. sėdo į galą tikriausiai, J. taip pat į galą, o gal šalia, nepamena. Ar Z. kartu važiavo, neatsimena. Išvažiavo iš kiemo, nes nenorėjo daugiau kalbėti su socialine ir kad nustatytų girtumus. Važiavo lauko keliais, važiavo pasislėpti. Socialinės darbuotojos važiavo iš paskos. Važiuojant užklimpo sniege ir nėjo išvažiuoti. Visi išlipo stumti automobilį, o jis (M. D.) atsisėdo į vairuotojo vietą, kad susuktų vairą ir tuo metu atvažiavo policijos pareigūnai. Pirmos apklausos metu sakė, kad nevairavo automobilio, nors vairavo, norėjo išvengti atsakomybės. Matė policija, kaip jis išlipo iš automobilio, rado jį prie vairo. Kiek žino, pati J. ir jos tėvas sakė, kad jis (M. D.) vairavo automobilį girtas. Liepė išlipti iš automobilio ir iš karto išvežė į areštinę. Kas paėmė automobilio raktelius, nežino. Pareigūnai nustatė girtumą, antrą kartą atsisakė tikrintis, nes tuo metu taip atrodė. Buvo nuvežtas į Raseinių ligoninę nusistatyti girtumą, ten atsisakė, atsisakė mokėti. Ar rašėsi ant neblaivumo akto, nepamena. Nieko nematė, kaip J. vaikščiojo su peiliu ir kam nors grasino, nes tuo metu buvo išėjęs su vaiku, todėl nieko pasakyti negali, o kad rovė plaukus socialinei darbuotojai, taip pat nieko negali pasakyti. Savo kaltę pripažįsta, kad vairavo uošvio automobilį neblaivus, teisių neturi, nėra jų įgijęs, bei žino, kad uždrausta vairuoti bet kokią transporto priemonę bei yra su tuo supažindintas probacijoje. Galvojo, kad yra pasibaigęs vairavimo laikas. Yra bedarbis, registruotas Užimtumo tarnyboje (1 t., b. l. 145-148, 155-158).

Ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. kovo 10 d. liudytojas A. K. parodė, kad M. D. gyvena su jo dukra J. M., jis yra jo žentas. 2026 m. kovo 8 d. vakare jis, būdamas blaivus nuvažiavo savo automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pas M. D. į (duomenys neskelbtini). Ten M. pasiūlė jam išgerti ir taip gavosi, kad išgėrė ir ten liko nakvoti. Kitą dieną, iš ryto buvo atėjęs kažkoks Z. ir visi jie gėrė. Jo dukra J. taip pat gėrė su jais. Jis jau tą dieną negėrė, todėl nuėjo į kieme esantį savo automobilį, atsisėdo priekinėje keleivio vietoje ir ten miegojo. Automobilio rakteliai buvo užvedimo spynelėje. Paskui pabudo, kai automobilis jau važiavo. Vairuotojo vietoje sėdėjo jo žentas M. D., gale sėdėjo J. M.. Iškart nesusigaudė, kas vyksta ir klausė, ką čia jis daro. M. atsakė, kad važiuoja. Nieko nenuvažiavus užklimpo sniege. Tada jie su J. M. išlipo iš automobilio ir pradėjo jį stumti, kad išvažiuotų. Iškart pamatė iš priekio atvažiuojančius policijos pareigūnus. Kai pareigūnai atvyko, M. D. sėdėjo vairuotojo vietoje. Paskui iš M sužinojo, kad vaiką jie buvo nunešę pas kaimynę. Jis būtų tikrai neleidęs M. vairuoti jo automobilio. M. pasinaudojo proga, kad jis miegojo. Jo „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilis apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atlikta techninė apžiūra ir registruotas jo vardu. Prašo grąžinti jam jo automobilį (1 t., b. l. 82-85).

Ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. kovo 13 d. papildomos apklausos metu liudytojas A. K. papildomai parodė, kad jo automobilį, būdamas girtas, vairavo M. D.. Su M. D. važiavo kartu bei važiavo kartu dukra, kaip suprato, M. norėjo pabėgti. Ko jis kartu važiavo, nežino, tiesiog su dukra sėdo ir išvažiavo. Buvo girtas, nelabai ką pamena, pasakė, kad miegojo automobilyje, nors tuo nėra tikras, jam taip atrodė, o gal ir buvo kambaryje, to nepamena. Jis konflikto nematė, galbūt tuo metu buvo kambaryje ar kur kitur, neprisimena, todėl apie konfliktą tarp jo dukros, M. ir socialinių darbuotojų negali nieko pasakyti. Dėl išgerto alkoholio kiekio neprisimena. Automobilį vairavo M. D., po to važiuojant užklimpo, padėjo stumti automobilį ir iš karto atvažiavo policija. Kai atvyko policija, M. sėdėjo prie vairo, policijos pareigūnė paėmė automobilio raktelius. Davė visiems pūsti, jo klausė policijos pareigūnai, kas vairavo automobilį, jis pasakė, kad M.. M. iš karto sulaikė ir uždarė į areštinę. Klausė kieno automobilis, jis pasakė, kad jo. Automobilis saugojimo aikštelėje (1 t., b. l. 88-91).

Ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. kovo 12 d. liudytoja J. M. parodė, kad (duomenys neskelbtini), gyvena kartu su sugyventiniu M. D. apie 4 metus. Turi vieną bendrą vaiką, kuriam yra (duomenys neskelbtini). 2026 m. kovo 9 d. nuo 6.00 val. ryto namuose minėtu adresu pradėjo gerti degtinę. Kartu su ja gėrė ir sugyventinis M., šventė moters dieną. Tą pačią dieną, apie 11.00 val., į jų namus atvyko socialinės darbuotojos, tai yra A. B. ir S. B.. Žino, kad prieš tai skambino jos vyrui, tačiau ką kalbėjo, ji nežino, lyg jas pasiuntė ant keturių raidžių negražiai. Jų šeima yra lankoma socialinių darbuotojų dėl išgėrinėjimo, yra prižiūrima šeima dėl sūnaus. Atvykusios socialinės darbuotojos suprato, kad jie abu su M. yra girti, todėl ji norėjo su savo sūnumi pabėgti, nes nenorėjo pūsti, nenorėjo, kad būtų užfiksuotas jos girtumas. Iš pradžių ji socialines darbuotojas su savo sūnumi pasitiko lauke, nes norėjo pabėgti, vaiką buvo įsisukusi į savo striukę. Jai nepavykus to padaryti, socialines darbuotojas įsileido į savo namus. Viduje namo virtuvėje buvo sugyventinis M.. Socialinės darbuotojos pasakė, kad jiems bus iškviesta policija. Tada M. griebė sūnų ir išbėgo į lauką, o socialinės iš paskos pradėjo vytis ir išbėgo į lauką. Tada ji, norėdama sutrukdyti socialinėms vytis M., susistumdė su socialinėmis darbuotojomis, kad galėtų M. su vaiku pabėgti. Kiek žino, M. nubėgo pas savo pusseserę V., pavardės nežino, (duomenys neskelbtini). Ji A. viena ranka sugriebė už plaukų ir laikė, jos nepaleido, nes ji norėjo vytis M., ji to neleido padaryti. Tuo metu galėjo jai sukelti fizinį skausmą, laikydama A. plaukus. Kažkuri ją stumtelėjo ir ji paleido A. Ji su peiliu S. B. negrasino, nes jo rankose neturėjo. Matė, kad A. nusivijo M. S. B. liko kieme, kur stovėjo jos automobilis, nežino, toliau ji S. nebematė. Įvykį matė jos tėvas, kuris taip pat kartu gėrė su jais. Tėvas taip pat buvo neblaivus. Po kokių 15 minučių M. parėjo be vaiko ir sėdo visi trys į tėvo A. K. automobilį „Audi A6“, valstybinio numerio nežino, ir išvažiavo iš namų. Automobilį vairavo M., būdamas neblaivus. Ji sėdėjo šalia M., o tėvas sėdėjo gale už jos. Jie norėjo pabėgti, nes matė, kad automobiliu iš paskos atvažiuoja socialinės. Nuvažiavus kokius 5 kilometrus, jie užklimpo. Visi trys bandė išsistumti automobilį, bet tuo metu atvyko policija. M. bei ją sulaikė, ją sulaikė už pareigūnų įžeidinėjimą. Automobilį nuvežė į aikštelę. Tėvą, kiek žino, paleido. Tėvas nemiegojo savo automobilyje ir nežino, kodėl jis taip teigia, kartu gėrė, viską matė bei kartu su jais išvažiavo. M. vairavo automobilį neblaivus, be teisių (1 t., b. l. 94-97).

Ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. kovo 12 d. liudytoja S. B. parodė, kad dirba Raseinių socialinių paslaugų centre, jos pareigos yra socialinė darbuotoja, dirbanti su šeimomis. 2026 m. kovo 9 d., apie 11 val., vyko (duomenys neskelbtini), kur gyvena jos prižiūrima šeima – M. D. ir J. M., jų nepilnametis sūnus, gim. 2024 m. Kartu su ja vyko jos kolegė A. B., kuri yra atvejo vadybininkė. Nuvykusios minėtu adresu rado abu tėvus, t. y. M. D. ir J. M. bei J. M. tėvą A. K. kieme, kartu buvo ir mažametis jų vaikas M. M. D.. Visi suaugę asmenys joms atrodė neblaivūs, jie visi svirduliavo, J. M. buvo basa. Jos su kolege pasakė jiems, kad eitų visi į vidų ir nuėjo. Asmenų blaivumui patikrinti ji iškvietė policiją. Kai M. D. ir J. M. suprato, kad yra iškviesta policija, M. D. su vaiku norėjo išeiti, jos kolegė A. mėgino sulaikyti M. D., kad jis neišeitų, o ji tuo tarpu stovėjo prie durų. J. M. laikė apkabinusi jos kolegę A., kad ji netrukdytų M. D. ir vaikui išeiti, o M. D. ją pastūmė nuo durų ir išėjo. Tuo metu jai M. D. jokio fizinio skausmo nesukėlė. Jam išėjus į lauką ji, jos kolegė ir J. M. išėjo paskui jį. J. M. toliau mėgino laikyti A. ir tempė ją už plaukų, tada A. išsivadavusi nubėgo paskui M. D. su vaiku, o ji ėjo link automobilio, kuris buvo gatvėje prie namo, o atsisukusi pamatė, kad J. M. ateina link jos atkišusi peilį jai juo grasindama. Tada ji nubėgo į automobilį ir norėjo važiuoti tolyn nuo jos ir pakartotinai skambino policijai. Pavažiavo toliau, o J. M. pastovėjusi grįžo į kiemą, tada ji vėl grįžo prie kiemo automobiliu ir J. M. pamačiusi ją, vėl atkišusi peilį ėjo link jos juo grasindama. Iš tokių J. M. veiksmų suprato, kad moteris ketina ją sužaloti, mano, ji tikrai galėjo tai padaryti, nes turėjo peilį, dėl to labai išsigando. Netrukus M. D. grįžo jau be vaiko, tada visi trys asmenys įsėdo į kieme buvusį automobilį „Audi“ ir tuo automobiliu išvažiavo, dėl to jos dar kartą skambino policijai ir sekė paskui juos iki kol atvyko policija. J. M. turėjo rankose peilį ir ėjo link jos, kada ji buvo netoli savo automobilio. Žiūrėjo į ją ir nešėsi rankose peilį link jos, juo nemosikavo, nebuvo iškėlusi virš galvos, tiesiog ėjo ir eidama neišsakė jokių grasinančių žodžių. Ji suprato, kad geruoju čia nesibaigs, sėdo į automobilį ir nuvažiavo tolyn nuo kiemo. Ji išsigando, kai J. ėjo su peiliu. Automobilis stovėjo prie keliuko, ne kieme. Peilis galėjo būti apie 20 cm ilgio, virtuvinis, rankenos nematė, nes rankoje buvo, o geležtės plotis galėjo būti apie 2 cm. J. atėjo nuo kiemo pusės ir ėjo link jos. Iš kur ji paėmė peilį, ji nežino. Ji išsigandusi automobiliu pavažiavo už dar vienos sodybos ir sustojo. Sustojo, nes buvo palikta kolegė. Per veidrodėlius pamatė, kad J. atėjo iki pagrindinio kelio, ji pažiūrėjo į jos pusę ir tada greitai apsisuko ir nuėjo į kiemą. Ji tada apsisuko su automobiliu ir grįžo atgal prie J. M. sodybos šiek tiek tolėliau. Ji stovėjo, nelipo iš automobilio ir žiūrėjo, kas vyksta kieme, kur yra jos kolegė ir pamatė, kad J. vėl tuo pačiu keliuku ateina link jos automobilio rankose laikydama peilį. Ji pamačiusi, kad J. vėl antrą kartą eina link jos su peiliu, pradėjo vėl važiuoti. J. neatėjo link kelio, nes pamatė, kad ji nuvažiuoja ir vėl grįžo į savo kiemą. Matė tai per veidrodėlius. Ji apsisuko, sustojo ir skambino savo kolegei A. A. paklausė, ar viskas gerai, ji atsakė, kad gerai, kad privažiuotų prie jos. Pamatė einant A. iš paskos M.. M. su vaiku nuėjo pas kaimynę. Ji tada privažiavo iki M. kaimynės, kur jis nuėjo. Kaip suprato, M. savo vaiką paliko kaimynei, o A. paprašė prižiūrėti vaiką iki kol atvyks vaiko teisės. Ji apsuko savo automobilį ir laukė, kol ateis A., žiūrėjo, kas vyksta J. kieme. Matė, kad visi trys asmenys lipo į automobilį, tačiau jai trukdė atstumas ir pastatai, todėl negali pasakyti, kas sėdo už vairo. Jos važiavo paskui, kad jų nepamestų ir nurodytų policijai, kur jie yra, kad būtų nustatyti girtumai. Važiavo paskui laikydamasi atstumo ir nematė, kas vairavo automobilį. Jie važiavo keliukais greitai, vairuotojo nesimatė. Vienu tarpu jos atsiliko ir pagalvojo, kad pametė juos, tačiau likus apie 500 metrų per krūmus matėsi, kad stovi automobilis. Ji taip pat sustojo ir niekur nevažiavo. Matėsi, kad vaikšto aplink automobilį, labiau matė J., nes ji buvo apsirengusi šviesiau, ar vaikščiojo vyrai, nesimatė, trukdė krūmai. Laikėsi atstumo, prie jų nevažiavo, nes bijojo. A. visą laiką buvo ryšyje su policija ir laukė atvažiuojant. Laukė apie 15 minučių, buvo abi su kolege strese, drebėjo rankos. Atvykus policijai nuvažiavo prie stovinčio automobilio, o jos grįžo, kur buvo paliktas vaikas. A. dar kartą susisiekė su pareigūne, sakė kad automobilis ant traliuko, netrukus atvažiuos. Pasakė, kad norės rašyti pareikšimą, dėl to ji ir parašė pareiškimą dėl grasinimų jai su peiliu, o A. dėl jai sukelto fizinio skausmo (1 t., b. l. 100-104).

Ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. kovo 16 d. liudytoja A. B. parodė, kad 2026 m. kovo 9 d. apie 11.00 val. ji su kolege S. B. atvyko į namus pas J. M. ir M. D. atlikti socialinių poreikių šeimos vertinimą. Sustojus gatvėje prie namų, (duomenys neskelbtini), kieme buvo pastebėtas M. D. ir J. M., kurie matėsi, kad yra akivaizdžiai neblaivūs. Išlipus iš automobilio nuėjo į kiemą, kuriame pamatė basomis kojomis stovinčią J. M., kuri svirduliavo ir rankose laikė susuktą į užklotą savo mažametį sūnų. Priėjus arti J. M., pastebėjo, kad ji po truputį žengia atgal ir ruošiasi nuo jos kartu su rankose laikomu sūnumi bėgti. Tuomet jos paprašė, kad sustotų. Jai pasakė „Sustok, kur tu bėgi, pati neapsirengus, vaikui šalta, nori pasikalbėti“. Išgirdusi jos prašymą J. M. sureagavo į jos pasakymą, sustojo ir grįžo atgal iki jos. Tuo metu kieme buvo J. M. tėvas, kuris stovėjo ir žiūrėjo. Jai bendraujant su J. M., iš už namo kampo išlindo J. M. sugyventinis M. D.. M. D. kelis kartus paprašius, kad įleistų į namo vidų, šis atrakino duris, kadangi raktas buvo pas M. D.. Stovint šalia M. D., kol jis rakino namo duris, šis svirduliavo ir iš jo burnos sklido stiprus alkoholio kvapas. M. D. atrakinus namo duris, visi kartu įėjo į kambarį. Einant į namo vidų, iš J. M. burnos sklido stiprus alkoholio kvapas. Įėjus į vidų, virtuvės kambaryje akivaizdžiai matėsi po stalu sudėti ir sustatyti tušti alkoholio buteliai. Joms būnant kambaryje, kalbantis su M. D. ir J. M., jie suprato, kad yra iškviesta policija. Tuomet M. D. norėjo išsinešti savo mažametį sūnų, kuris buvo net neaprengtas lauko rūbais. Tuomet ji bandė jam pastoti kelią, jį sulaikyti, kad neišeitų su vaiku į lauką ir nepabėgtų. Tuo metu jos kolegė S. B. buvo prie laukinių durų. Įvykus susistumdymui su M. D., ji atsitraukė prie durų, kad jis negalėtų išeiti. Tuomet J. M. ją tempė, sugriebusi už liemens nuo durų, į kambarį, taip padėdama M. D. išnešti vaiką iš kambario. M. D. išsprūdus į kiemą, ji, ištrūkusi iš J. M. glėbio, skubiai išėjo į kiemą paskui M. D. su vaiku. Jai jau būnant kieme, J. M. sugriebė už plaukų ir tempė, taip ją sulaikydama ir tokiu savo veiksmu sukėlė jai fizinį skausmą. Tuo metu, kai J. M. laikė įsikibusi į jos plaukus ir tempė juos, ji norėdama ištrūkti, atstūmė ją nuo savęs ir jai išsilaisvinus sekė paskui M. D., kuris nešėsi savo vaiką, bėgo nuo jos per kiemus. Pamatė, kad jis užėjo į gyvenamą namą pas kaimynę, pas kurią paliko savo vaiką ir išėjo atgal į savo namus. Tada ji užėjo pas kaimynę, kuriai paaiškino situaciją, pasakė, kad yra iškviestos vaiko teisės ir paprašė, kad iki atvykstant vaiko teisėms pasirūpintų mažamečiu vaiku. Šį incidentą, kai jai J. M. tempė už plaukų, taip pat matė jos kolegė S. B.. Jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Medikų pagalbos įvykio vietoje neprireikė, tačiau ji nuvyko į gydymo įstaigą patikrai, nes šiuo metu jaučia galvos skausmą. Medikai apžiūrėjo, gydymo neskyrė. Pas teismo medicinos ekspertą nevyko. Ji nematė J. M. su peiliu, nes tuo metu ėjo paskui M. D., kuris nešėsi savo mažametį sūnų pas kaimynę. Kieme liko jos kolegė S. B.. Ji nematė vaikštant J. M. su peiliu ir nieko pasakyti negali, viską matė kolegė S. Po to kolegė S. jai skambino ir klausė, ar viskas gerai, ji atsakė, kad viskas gerai ir grįžo prie automobilio. Su kolege S. sėdo į automobilį ir pamatė, kad iš M. ir J. kiemo juda automobilis, tuomet jos važiavo paskui, kadangi žinojo, kad visi trys asmenys neblaivūs, todėl sekė paskui. Kas vairavo automobilį, ji nematė. Laikėsi atstumo ir ji susisiekė su 112 pranešdama, kur jos yra, kad žinotų policija. Pavažiavus miško keliuko neblaivių asmenų automobilis užklimpo, jos sustojo gerokai toliau, laikėsi atstumo. Joms vaizdą užstojo krūmas, tačiau matėsi visi trys asmenys, vaikštantys aplink automobilį. Po to privažiavo policija ir nuvyko prie jų, o jos grįžo pas kaimynę laukti vaiko teisių specialistės (1 t., b. l. 107-110).

Ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. kovo 17 d. liudytoja T. G. parodė, kad 2026 m. kovo 9 d. dirbo kartu su Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK RS vyriausiuoju patruliu M. K.. Apie 11.17 val. iš Šiaulių AVPK OVS budėtojo buvo gautas pranešimas, kad Raseinių paslaugų centro socialinė darbuotoja prašo patikrinti tėvų blaivumą, namuose 1 metų mažametis. Praneša socialinė darbuotoja, laukia vietoje. Vykstant į įvykio vietą buvo gautas patikslinimas iš socialinių darbuotojų, kad visi namuose buvę neblaivūs asmenys vaiką paliko pas kaimynę ir tamsios spalvos automobiliu „Audi“ išvažiavo, kas vairavo, nematė. Važiuojant lauko keliu nuo (duomenys neskelbtini), miško keliuke pastebėtas juodos spalvos automobilis „Audi A6“, valstybinių neprisimena, kuris buvo užklimpęs sniege, du asmenys automobilį stūmė iš galo, o trečias asmuo jį vairavo. Automobilį stūmė J. M. ir jos tėvas A. K., o vairuotojas M. D. buvo už vairo vairuotojo pusėje ir bandė išvažiuoti. Kai jie atvyko, stūmę asmenys nuo automobilio atsitraukė, o iš vairuotojo vietos išlipo M. D.. Ji užgesino automobilio variklį ir paėmė automobilio raktelius. Automobilis priklauso A. K., kuriam buvo nustatytas girtumas. J. M. tikrintis girtumą atsisakė, tačiau buvo akivaizdžiai neblaivi, iš burnos sklido alkoholio kvapas, eidama svirduliavo. Vairuotojui M. D. buvo nustatytas 2,28 prom. girtumas, jis mėgino automobiliu išvažiuoti iš sniego, kuriame buvo užklimpęs. Praėjus 18 minučių nuo pirmojo tikrinimo, M. D. atsisakė tikrintis blaivumą antrą kartą, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės, su tuo sutiko, paprašė būtį nuvežtas į VšĮ „Raseinių ligoninę“ priėmimo skyrių pasidaryti kraujo tyrimą, tačiau ten nuvykęs pasakė, kad nenori mokėti tiek daug pinigų ir darytis kraujo tyrimą atsisakė. Jis neturi teisės vairuoti transporto priemones, kai teisė vairuoti yra atimta. Automobilis apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atlikta techninė apžiūra, įregistruotas nustatyta tvarka. M. D. sulaikytas ir pristatytas į Šiaulių AVPK areštinę. Paimtas automobilis „Audi A6“, valstybinio numerio neprisimena, su spynelės užvedimo rakteliu ir nuvežtas į saugomą aikštelę Raseinių r., Alėjų k., Bažnyčios g. 6A. Automobilio registracijos liudijimas pridėtas prie bylos. Surašė tarnybinį pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 281ˡ str. 1 d. Įvykis filmuotas kūno kamera. Vėliau vykta pas socialines darbuotojas, iš kurių buvo gauti pareiškimai dėl fizinio skausmo sukėlimo ir grasinimo peiliu (1 t., b. l. 113-116, 135-138).

Iš 2026 m. kovo 9 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos T. G. tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo matyti, kad 2026 m. kovo 9 d. dirbant skiriamaisiais ženklais žymėtu tarnybiniu automobiliu „MB VITO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su Šiaulių AVPK Raseinių r. PK RS vyriausiuoju patruliu M. K., 11.17 val. iš Šiaulių AVPK OVS budėtojo buvo gautas pranešimas, kad ,,Raseinių paslaugų centro socialinė darbuotoja prašo patikrinti tėvų blaivumą, namuose 1 metų mažametis, praneša socialinė darbuotoja, laukia vietoje“. Vykstant į įvykio vietą buvo gautas patikslinimas iš socialinių darbuotojų, kad visi namuose buvę neblaivūs asmenys vaiką paliko pas kaimynę ir tamsios spalvos automobiliu „Audi“ išvažiavo. Kas vairavo, nematė. Važiuojant lauko keliu nuo (duomenys neskelbtini) miško keliuke pastebėtas juodos spalvos automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo užklimpęs sniege, du asmenys automobilį stūmė iš galo, o trečias asmuo jį vairavo. Nustatyta, kad automobilis priklauso A. K., neblaiviam (12.26 val. nustatyta 1,62 prom. girtumas), kuris kartu su savo dukra J. M., neblaivia (tikrintis girtumą atsisakė, buvo akivaizdžiai neblaivi, iš burnos sklido alkoholio kvapas, eidama svirduliavo), stūmė automobilį iš galo, o iš užvesto automobilio vairuotojo vietos išlipo M. D., neblaivus (12.00 val. nustatyta 2,28 prom. girtumas), kuris ir mėgino automobiliu išvažiuoti iš sniego, kuriame buvo užklimpęs. Praėjus 18 min. nuo pirmojo tikrinimo M. D. atsisakė tikrintis blaivumą antrą kartą, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės, su tuo sutiko, paprašė būti nuvežtas į VŠĮ „Raseinių ligoninė“ Priėmimo skyrių pasidaryti kraujo tyrimą, tačiau ten nuvykęs pasakė, kad nenori mokėti tiek daug pinigų ir darytis kraujo tyrimą atsisakė. Asmuo neturi teisės vairuoti transporto priemones, kai teisė vairuoti yra atimta. Automobilis apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atlikta techninė apžiūra, įregistruotas nustatyta tvarka. M. D. sulaikytas ir pristatytas į Šiaulių AVPK areštinę. Įvykio vieta vaizdo stebėjimo kameromis nestebima, apžiūros metu fotografuota, paimtas automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su spynelės užvedimo rakteliu, užplombuotas plombomis Nr. POLICIJA NR. S 06167- POLICIJA NR. S 06173, priverstinai nuvežtas ir saugomas aikštelėje Raseinių r., Alėjų k., Bažnyčios g. 6A, automobilio registracijos liudijimas Nr. I439062. Asmenų blaivumui tikrinti naudotas alkoholio matuoklis Alcotest 7510 Nr. ARKB-0231, metrologinės patikros Nr. 2430035, galioja iki 2026 m. gegužės 12 d. Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 1-8, 42-49).

Iš 2026 m. kovo 9 d. įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolo, matyti, kad įvykio vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini)., miško kelyje priekiu link Akmeniškių miško galu link Ražaičių k. yra stovintis sniege užklimpęs juodos spalvos automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilio išorė padengta dulkėmis ir purvu, matosi delnų antspaudai. Po priekiniu stiklu, kairėje pusėje (vairuotojo) apačioje yra automobilio VIN odas (duomenys neskelbtini). Priekinių kairės pusės (vairuotojo) durelių langas nuleistas. Apžiūrint automobilio saloną matosi odinės juodos spalvos sėdynės, kairės (vairuotojo) pusės durelės iš vidaus išteptos purvu, ant sėdynės yra dvi medžiaginės, pilkos spalvos margos pagalvėles. Vairuotojo prietaisų skydelyje ridos rodmenys – 330 023 km. Magnetola originali. Priekinėje dešinėje (keleivio pusėje ant sėdynės yra akiniai, ant grindų šluota, skirta automobiliui valyti. Daiktadėžėje yra automobilio registracijos liudijimas, žalios spalvos, Nr. (duomenys neskelbtini), kiti automobilio dokumentai. Apžiūrint automobilio galą matosi celofaniniai maišeliai su įvairiais daiktais, rankšluostis. Ant grindų kairėje (vairuotojo) pusėje yra tuščia alkoholinio gėrimo alaus „Calsberg“ skardinė 568 ml., 5 proc. alk. tūrio. Apžiūrint automobilio bagažinę joje yra metalinės išlankstomos kopėčios, įrankių dėžė, kiti daiktai. Pakėlus bagažinės grindų dangtį ten yra atsarginis automobilio ratas ir akumuliatorius „KYOTO“. Įvykio vieta vaizdo stebėjimo kameromis nestebima, apžiūros metu fotografuota, paimtas automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su spynelės užvedimo rakteliu, užplombuotas plombomis Nr. POLICIJA Nr. S6167-POLICIJA Nr. S 06173, automobilis priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę Raseinių r., Alėjų k., Bažnyčios g. 6A, registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), saugomas prie bylos (1 t., b. l. 9-34).

Iš Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2026 m. birželio 17 d. kitų objektų apžiūros protokolo nustatyta, kad buvo apžiūrėtas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos T. G. kūno kameros vaizdo įrašas, 2026 m. kovo 9 d. įrašo trukmė 35 min. 3 s. Apžiūros metu užfiksuota, kad policijos tarnybinis automobilis sustoja ir pareigūnė sako, kad „važiavo užklimpo, tai dabar D. važiavo, galės pūsti“. Išlipa pareigūnė iš tarnybinio automobilio ir eina prie stovinčio laukuose automobilio ,,Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) M. D. stovi vairuotojo pusėje, lauke prie automobilio ir dar du asmenys, J. M. ir A. K.. Pareigūnė klausia M. D., ar turi vairuotojo pažymėjimą, atsako, kad atimtas. Po to J. M. įžeidinėja policijos pareigūnę. Policijos pareigūnė išima iš automobilio raktelius. Po to pareigūnė sako: „padedam tiems, kuriuos puolėt“. Iš pašalinių asmenų girdima, kaip sako „mes matėm, kaip D. važiavo“. Duoda pūsti M. D. ir pirmu pūtimu įpūtė 2,28 promiles. Atliekamas testas su M. D. dėl neblaivumo. Pareigūnė apžiūri automobilyje esančius dokumentus, draudimas yra, techninė apžiūra yra. Automobilis registruotas A. K. vardu. Antrą kartą siūloma M. D. pūsti, tačiau jis atsisako, atsisako tikrintis neblaivumą. M. D. policijos pareigūnė paaiškina, kad tikrintis reikės už savo lėšas, ar viską suprato, sako, kad susimokės. Paprašoma automobilio savininkui susirinkti asmeninius daiktus iš automobilio. Automobilis bus nuvežtas į saugojimo aikštelę. Iš asmenų sako: „mačiau, užklimpo ir iš vairuotojo pusės išlipo“. Policijos pareigūnai pildo procesinius dokumentus, sprendžia kaip vežti sulaikytus asmenis (2 t., b. l. 85-90).

Iš 2026 m. kovo 9 d. neblaivumo nustatymo akto matyti, kad 2026 m. kovo 9 d. M. D. nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas. Prietaisu Alkotest 7510, Nr. ARKB-0231 (patikros sertifikato Nr. 2430035, galioja iki 2026 m. gegužės 12 d.) 2026 m. kovo 9 d. 12.00 val. M. D. nustatytas 2,28 promilių girtumas, o antru tikrinimu jis pūsti atsisakė (1 t., b. l. 37-38).

Iš transporto priemones registracijos liudijimo Nr. I439062 matyti, kad automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas A. K. vardu (1 t., b. l. 41). Iš VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, kad 2008 metų gamybos automobilio „Audi A6“ vidutinė kaina Lietuvoje su PVM 2026 m. kovo mėn. yra 3300 eurų (1 t., b. l. 50).

Iš 2026 m. kovo 17 d. Lietuvos probacijos tarnybos Vakarų Lietuvos skyriaus rašto ir baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo priežiūros plano matyti, kad 2024 m. spalio 17 d. M. D. įtrauktas į Probacijos tarnybos registrą, o 2024 m. spalio 28 d. pasirašytinai supažindintas su baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 5 m.) vykdymo priežiūros planu Nr. 10DN-699 bei baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo tvarka ir sąlygomis (1 t., b. l. 69-73).

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį motyvai

Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Pirmiau nurodyti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė pagal šį BK straipsnį.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 13 straipsnyje ir Kelių eismo taisyklių 14 punkte numatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Siekiant užtikrinti šio draudimo laikymąsi, policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalis, Kelių eismo taisyklių 17 punktas). Tačiau Kelių eismo taisyklių 17 punkto norma įprastai taikoma, kuomet vairuotojas apskritai atsisako tikrintis neblaivumą alkotesteriu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 452 „Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu ar savarankiškos veiklos vykdymo metu nustatymo“ taisyklių 4 punkte nurodyta, kad policijos, pareigūnai per tikrinimą nustatę, kad įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra didesnė už leidžiamą Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, ne anksčiau kaip po 15 minučių ir ne vėliau kaip po 30 minučių nuo pirmojo tikrinimo atlieka pakartotinį tikrinimą. Kai pirmojo ir pakartotinio tikrinimo rezultatai skiriasi, laikoma, kad per patikrinimą nustatyta asmens iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracija yra ta, kuri yra mažiausia iš nustatytų per pirmąjį ir pakartotinį tikrinimą. Šis Taisyklių punktas yra imperatyvus, todėl nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai privalėjo tikrinti M. D. neblaivumą antrą kartą, tačiau M. D. antrą kartą tikrintis neblaivumą sąmoningai atsisakė, t. y. įvykio vietoje atsisakė antrą kartą pūsti į alkotesterį ir paprašė jį nuvežti kraujo tyrimui, nuvežtas į ligoninę, pasakė, kad nenori mokėti tiek daug pinigų ir darytis kraujo tyrimą atsisakė, kas reiškia, kad nebuvo įvykdytas minėtų taisyklių 4 punkto reikalavimas. Šių aplinkybių neginčijo ir pats kaltinamasis, be to, šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojos T. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti paaiškinimai, 2026 m. kovo 9 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos T. G. tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo, Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2026 m. birželio 17 d. kitų objektų apžiūros protokolo, 2026 m. kovo 9 d. neblaivumo nustatymo akto duomenys.

Teismų praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio administracinių nusižengimų bylas (pažymėtina, kad anksčiau vengimas patikrinti neblaivumą užtraukdavo administracinę atsakomybę), aiškinta, kad neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas. Konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-65-303/2015, 2AT-62-303/2017). Priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-65-303/2015).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog M. D. vieną kartą neblaivumą alkotesteriu tikrinosi, tačiau antrą kartą išreiškė savo valią nesitikrinti neblaivumo, kai buvo galimybė tokį patikrinimą atlikti, t. y. kad jis tyčia vengė neblaivumo patikrinimo, į tai, kad policijos pareigūnų reikalavimas pasitikrinti neblaivumą, nustačius neblaivumo požymius (iš burnos sklindantį alkoholio kvapą), buvo teisėtas, todėl siekiant pašalinti M. D. kaltinimo pagal BK 281ˡ str. 1 d. netikslumus, nes tai, kad kaltinamasis tokiu būdu vengė neblaivumo patikrinimo pakankamai aiškiai nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, kaltinimas tikslintinas dėl padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y. inkriminuojant neblaivumo patikrinimo vengimą, kai jam nustatyti neblaivumo požymiai, nevykdant minėtų taisyklių 4 punkto reikalavimo. Teismo pažymėtina, kad kaltinimo patikslinimas pašalinant iš jo nurodytą aplinkybę, jog M. D. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau kaip 1,51 promilių neblaivumas, ir inkriminuojant M. D. neblaivumo patikrinimo vengimą, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai, nevykdant minėtų taisyklių 4 punkto reikalavimo, kaltinamojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 281ˡ straipsnio 1 dalį įtakos neturi, kaltinamojo teisinės padėties nesunkina ir jo baudžiamosios atsakomybės nekeičia. Be to, dėl kaltinimo patikslinimo teisminio nagrinėjimo metu informavus kaltinamąjį, jo gynėją advokatą bei prokurorę, prieštaravimų nebuvo išreikšta. Tai atitinka ir aktualią teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-505-1121/2024, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-493-365/2024).

Taigi, byloje ištirtais įrodymais (tarp jų – kaltinamojo paaiškinimais teisme, kurie iš esmės sutampa su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo papildomos apklausos metu, liudytojų A. K., J. M., S. B., A. B., T. G. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, neblaivumo nustatymo akto duomenimis, tarnybinio pranešimo, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolu bei kitais aukščiau nurodytais įrodymais) nustatyta, kad kaltinamasis M. D. 2026 m. kovo 9 d. apie 12.00 val. vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, t. y. nuo (duomenys neskelbtini), lauko keliu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo A. K. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnams tikrinimo metu 12.00 val. alkoholio kiekio matuokliu Alcotest 7510 Nr. ARKB-0231, patikros Nr. 2430035, nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,28 promilės etilo alkoholio koncentracija ir pasiūlius atlikti pakartotinį neblaivumo tikrinimą, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 452 ,,Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu ar savarankiškos veiklos vykdymo metu nustatymo“ patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 4 punkte, jis tikrintis neblaivumą atsisakė ir taip vengė neblaivumo patikrinimo.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis M. D. paaiškino, kad automobilį vairavo suprasdamas, kad yra neblaivus, bet vis tiek sėdo į automobilį ir išvažiavo, nes norėjo pabėgti nuo atvykusių jų šeimos patikrinti vaiko teisių apsaugos specialisčių, paskui bevažiuojant užklimpo sniege, bandė visi automobilį išstumti, tada atvažiavo policija, o pareigūnams tikrinant neblaivumą alkotesteriu leidosi patikrinimas tik pirmą kartą, antrą kartą tai daryti atsisakė, nes taip jam tuo metu atrodė. Nors teisme nurodė, kad gėrė iš vakaro ir įvykio dieną alkoholio nevartojo, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad gėrė degtinę trise, tačiau visgi pripažino, kad buvo apsvaigęs nuo ankstesnio gėrimo, taigi, suprato, jog būdamas neblaivus sėdo už automobilio vairo ir išvažiavo. Teismo vertinimu, kaltinamasis, po alkoholio vartojimo vairavęs kaltinime nurodytą motorinę transporto priemonę, suvokė, jog yra neblaivus (su nustatytu girtumo laipsniu pirmu pūtimu sutiko, nors antrą kartą pasitikrinti neblaivumą atsisakė) ir negali jos vairuoti. Įvertinus tai, kad KET reikalavimai, keliami vairuotojams, yra visiems žinomi, tarp jų ir tai, jog KET draudžia vairuoti transporto priemonę esant neblaiviam, tačiau kaltinamasis vis tiek vairavo transporto priemonę, būdamas akivaizdžiai neblaivus, o pareigūnams siekiant atlikti neblaivumo patikrinimą tokia tvarka, kokia reglamentuota teisės aktuose, to vengė, konstatuotina, kad jo veiksmai buvo tyčiniai. Be to, teistumų istorija rodo, kad kaltinamasis praeityje yra ne kartą teistas už transporto priemonių vairavimą neblaiviam.

Dėl nurodytų aplinkybių pripažintina, kad M. D. veikoje nustatyti ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Kaltinamojo veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, sudėtį, jo kaltė byloje įrodyta visiškai.

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo pagal BK 243 straipsnį motyvai

Pagal BK 74 straipsnio 2 dalį asmuo, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą ir išplėstinį turto konfiskavimą), atsako pagal BK 243 ar 244 straipsnį. BK 243 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vengė vykdyti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą ir išplėstinį turto konfiskavimą). Šiame straipsnyje numatyta veika objektyviai pasireiškia aktyviais veiksmais ar neveikimu, jos turinį nulemia tai, kokios teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo stengiasi išvengti kaltininkas. Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, t. y. baudžiamasis nusižengimas laikomas baigtu, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas. Subjektyviai veika pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įpareigojimus ir pan.; suvokia savo pareigas, baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, nes dėl jų yra įspėtas, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia, ir viską suvokdamas nori taip elgtis – vengti įvykdyti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-495/2020).

Kiekvienu atveju, nustačius baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimą, būtina įvertinti, ar padarytas pažeidimas pagal savo pobūdį bei pavojingumą atitinka nusikalstamos veikos, nustatytos BK 243 straipsnyje, požymius. Teismų praktikoje, vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą pagal BK 243 straipsnį, išskiriami du pagrindiniai jos požymiai, t. y. veikos sistemiškumas, rodantis aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą, bei tokios veikos piktybiškumas (piktavališkumas) – siekis parodyti nepagarbą teismo sprendimui ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-895/2020, 2K-254-511/2018, 2K-184-648/2021).

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad kaltinamojo M. D. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, įrodyta visiškai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kaltinamasis M. D., žinodamas, kad Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2024 m. spalio 17 d.) buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje (2 veikos), ir jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones 5 metams. Nagrinėjamo įvykio metu šios baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo terminas nebuvo pasibaigęs, taigi kaltinamasis tyčia vengė vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, kuomet jis nagrinėjamo įvykio metu, būdamas akivaizdžiai apsvaigęs nuo alkoholio (alkotesteriu pirmu kartu nustatytas 2,28 promilės neblaivumas, o antru kartu neblaivumą tikrintis atsisakęs), vairavo kaltinime įvardintą transporto priemonę. Tai įrodo paties kaltinamojo paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu, pareigūnės tarnybinis pranešimas, Probacijos tarnybos pateikti duomenys, ĮKNR duomenys bei kiti byloje esantys įrodymai.

Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje nurodoma, kad vienkartinis teismo sprendimu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimas savaime nešalina baudžiamosios atsakomybės pagal BK 243 straipsnį, tačiau kiekvienu atveju, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo pagal BK 243 straipsnį, būtina įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-184-648/2021). Šios teismų praktikos kontekste pažymėtina, kad laikotarpiu nuo baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo vairuojant transporto priemonę, kaltinamasis daugiau nusikalstamų veikų nėra padaręs, tačiau iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad kaltinamasis šios rūšies baudžiamojo poveikio priemonę pažeidinėja sistemingai, be to, yra padaręs ir administracinių nusižengimų, susijusių su šios baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimu, kas rodo, jog jokių išvadų kaltinamasis nei iš buvusių teistumų, nei baustumų nedaro, laikytis įstatymų nėra suinteresuotas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nors kaltinamojo padaryta nusikalstama veika jau laikytina pavojinga, tačiau, nagrinėjamu atveju, jos pavojingumą didina ir šios veikos padarymo aplinkybės: vairavo stipriai apsvaigęs (pirmu kartu alkotesteriu nustatytas 2,28 prom. girtumas), o antru kartu neblaivumą tikrintis atsisakė; automobilyje kartu važiavo dar du neblaivūs keleiviai; vairavo vidurdienį, kada eismas, tikėtina, būna intensyvesnis (nepaisant, kad važiavo lauko keliu), vairavo esant sudėtingoms eismo sąlygoms, nes įvykio metu būta dar sniego, nes bevažiuojant užklimpo sniege, o užklimpusį automobilį kiti du neblaivūs keleiviai stūmė vairuojant neblaiviam vairuotojui (kaltinamajam M. D.), kas dar daugiau didina riziką galimai nelaimei. Šios aplinkybės leidžia kaltinamojo elgesį laikyti piktavališku, o veikos aplinkybes – pavojingomis. Be kita ko, kaltinamojo pavojingumą didina ir tai, kad toks nuteistojo elgesys nėra atsitiktinis, kadangi, kaip jau minėta, kaltinamasis yra padaręs ne vieną administracinį nusižengimą, susijusį su baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimu, o paskutiniaisiais teismo sprendimais (Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. rugsėjo 5 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu) buvo nuteistas už analogiškų veikų – pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir 243 straipsnį – padarymą. Todėl nagrinėjamu atveju yra nustatyti tiek veikos sistemingumo kriterijus, rodantis aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą, bei piktybiškumo kriterijus – siekis pademonstruoti nepagarbą teismo sprendimui ar pan.

Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad M. D. žinojo apie anksčiau jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą bei galimas pasekmes, nevykdant minėtos baudžiamojo poveikio priemonės, tačiau vėl pakartotinai vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Teismo vertinimu, kaltinamasis M. D. sąmoningai nusprendė šios baudžiamojo poveikio priemonės nepaisyti, ignoravo jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. piktybiškai vengė atlikti BK 68 straipsnyje numatytą ir jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Šios aplinkybės sudaro pagrindo teigti, jog kaltinamasis savo elgesiu šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus vairuodamas transporto priemonę, neturėdamas tokios teisės ir būdamas neblaivus, taip sukeldamas realų pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui. Be to, kaip minėta, kaltinamasis M. D. yra jau praeityje ne kartą teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Atitinkamai tyčinius kaltinamojo veiksmus galima laikyti pakankamai pavojingais BK 243 straipsnio prasme.

Apibendrinant aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad kaltinamasis M. D. tyčia vengė vykdyti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. vairavo transporto priemonę, neturėdamas tokios teisės ir žinodamas, kad jam teismo nuosprendžiu uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 5 metams, nesilaikė įstatymais nustatytų elgesio taisyklių, susijusių su didesnio pavojaus šaltinio vairavimu, keliančiu itin didelę grėsmę tiek savo, tiek aplinkinių sveikatai ar net gyvybei, demonstravo akivaizdžią nepagarbą teismo sprendimams. Taigi, ši jo veika yra pavojinga ir atitinka BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius.

Atsižvelgiant į tai, kad M. D. kaltinimas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį buvo patikslintas, atitinkamai tikslintinas kaltinimas ir pagal BK 243 straipsnį, taip pat tikslintina data, kada kaltinamasis probacijos tarnybos buvo supažindintas su paskirta baudžiamojo poveikio priemone, t. y. kaltinime nurodyta, kad 2024 m. spalio 24 d., tačiau iš probacijos tarnybos pateiktų duomenų matyti, kad jis su baudžiamojo poveikio priemone buvo supažindintas 2024 m. spalio 28 d.

Dėl bausmės skyrimo

BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos baudos arba arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. BK 243 straipsnio sankcijoje yra numatytos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto bausmės.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam M. D., atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį (padarytos 2 tyčinės nusikalstamos veikos), jų pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdė vieną nesunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą), į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes – kaltinamasis vartojo alkoholį, po to vairavo transporto priemonę, vairavo neturėdamas tokios teisės, vežė dar du neblaivius keleivius, vengė pasitikrinti neblaivumą. Tai jis padarė žinodamas apie jam Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 5 metams. Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis M. D. savo veiksmais kėlė realų pavojų savo paties bei kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui.

Teisiamojo posėdžio metu M. D. pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nurodė, kad gailisi, tačiau tai nepripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. Teismų praktikoje akcentuojama, kad tik deklaratyvus kaltės pripažinimas negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nurodyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48-628/2019, 9 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Teismo vertinimu, kaltinamojo išreikštas gailėjimasis ir elgesys teisiamojo posėdžio metu yra deklaratyvaus pobūdžio, nes jis ir praeityje ne kartą teistas už transporto priemonės vairavimą būnant neblaiviam, baustas ir administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą, neturint teisės vairuoti, būnant neblaiviam. Tai rodo, jog ankstesnės priemonės jo elgesio nepakeitė, jis vis daro pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu, būnant neblaiviam ir neturint teisės vairuoti. Toks jo elgesys yra vertintinas kaip savęs gailėjimasis dėl kylančių pasekmių, o ne tvirtas ir savikritiškas savo priešingo teisei poelgio suvokimas ir gailėjimasis dėl pačių nusikalstamų veikų padarymo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad duodamas parodymus teisme, kaltinamasis visgi iki galo nuoširdus nebuvo, kadangi tam tikras aplinkybes nurodė skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu: teisme aiškino, kad A. K., jam įsėdus į automobilį, greičiausiai gale miegojo, kai tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog visi, tarp jų ir A. K., išreiškė valią bėgti automobiliu nuo atvykusių vaiko teisių specialisčių, t .y. tokios aplinkybės, kad A. K. jam išvažiuojant automobilyje miegojo, nenurodė; teisme aiškino, kad automobiliui užklimpus sniege, nieko nedarė, kad tik jis pats iš automobilio išlipo ir iškart atvažiavusi policija, kad jį pareigūnams išsivedus nematė, ką darė A. K., tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, jog užklimpus visi važiavę asmenys buvo išlipę iš automobilio ir automobilį stūmė, ir nors teisme paaiškino, kad posėdžio dienai supranta, jog galėjo susimaišyti, tačiau toks parodymų nenuoseklumas, teismo įsitikinimu, visiško nuoširdumo neatskleidžia ir rodo siekį savo kaltės laipsnį bet kokia kaina sumažinti. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo nenustatyta. Jo atsakomybę dėl BK 243 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo sunkina tai, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnyje. Teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog kaltinamasis padarė dvi baigtas tyčines (tiesiogine tyčia) nusikalstamas veikas, viena nusikalstama veika susijusi su transporto eismo saugumu, paskutiniuoju nuosprendžiu teistas už tos pačios rūšies nusikalstamas veikas, teistumas nėra išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, nusikalto po pusantrų metų nuo paskutinio nuteisimo už analogiškos veikos padarymą, bausmė buvo subendrinta su dar ankstesniu teismo sprendimu skirta bausme taip pat už analogiškos veikos įvykdymą). Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant dėl kaltinamojo pripažinimo recidyvistu, M. D. pripažintinas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Kaltinamasis M. D. yra darbingo amžiaus, Sodros duomenimis nedirbantis (2 t., b. l. 1-2, 77), registruotas Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 3), vedęs, anksčiau ne kartą teistas (1 t., b. l. 169-192), įskaitant ir penkis kartus už vairavimą būnant neblaiviam bei du kartus už baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą, analogiškas nusikalstamas veikas padaro jau atitinkamai – šeštą ir trečią kartą, teistumas neišnykęs, ne kartą baustas administracine tvarka, įskaitant ir ne kartą už vairavimą neturint tam teisės, būnant neblaiviam, informacijos apie didžiosios dalies baudų sumokėjimą nėra (1 t., b. l. 193-200; 2 t., b. l. 18-19).

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į kaltinamąjį M. D. charakterizuojančias aplinkybes, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei iki šio teismo nuosprendžio priėmimo kaltinamajam skirtas bausmes, paskirtos švelnesnės bausmės neturėjo įtakos kaltinamojo elgesiui ir jis pakartotinai nusikalto, išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir vis dar iki šiol nedaro, kad kaltinamasis nusikalto ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, t. y. jo nusikalstamos veikos buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Kaltinamajam anksčiau už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą buvo skirtos baudos bausmės, kurių jis nevykdo, taip pat ir arešto arešto bausmės, kurias jis atliko, laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, tačiau nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste matyti, kad visa tai jokio poveikio kaltinamajam nepadarė, kaltinamasis ir toliau ciniškai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, su alkoholiu susijusių problemų nesprendžia.

Atsižvelgdamas į visa tai, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti M. D. paskyrus už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams, o už BK 243 straipsnyje nustatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą – 30 parų areštą. Teismo vertinimu, atsižvelgus į anksčiau išvardintas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, į tai, kad kaltinamasis nėra linkęs keisti savo elgesio, tokio dydžio laisvės atėmimo ir arešto bausmės atitiks teisingumo ir protingumo kriterijus bei padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Atsižvelgiant į tai, jog, nagrinėjamu atveju BK 243 straipsnyje ir BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-976/2022, Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 1A-99-574/2022), už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu, t. y. griežtesne pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirta bausme apimant švelnesnę pagal BK 243 straipsnį paskirtą bausmę, ir M. D. skirtina subendrinta bausmė – 6 mėnesių laisvės atėmimas.

Kadangi byla išnagrinėta sutrumpinto proceso tvarka, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, mažintina vienu trečdaliu, t. y. kaltinamajam M. D. sumažinta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kadangi M. D. naujas nusikalstamas veikas įvykdė neatlikęs jam paskirtos baudos bausmės, todėl, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintina su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta baudos bausme, jas visiškai sudedant, ir M. D. skirtina galutinė bausmė – 4 mėnesių laisvės atėmimas ir 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda. Pridėtinos bausmės dydis nustatomas atsižvelgiant į visas anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Pagal BK 73 straipsnį baudžiamojo poveikio priemonės nesubendrinamos su bausmėmis ir vykdomos atskirai. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu M. D. paskirtos ir neįvykdytos baudžiamojo poveikio priemonės šiuo nuosprendžiu nebendrintinos ir vykdytinos Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu nustatyta tvarka.

BK 75 straipsnyje įtvirtintos bausmės vykdymo atidėjimo nuostatos. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Kartu pažymėtina tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama arba atliekama jos dalis, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų 2017 m. spalio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-648/2017).

Teismas nemano, kad nagrinėjamu atveju kaltinamajam yra teisinis pagrindas atidėti bausmės vykdymą. Kaip minėta, nusikalstamų veikų padarymo metu kaltinamojo teistumas buvo neišnykęs, penkis kartus teistas už vairavimą būnant neblaiviam bei du kartus už baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą, analogiškas nusikalstamas veikas padaro šeštą ir trečią kartą, ne kartą baustas administracine tvarka, įskaitant ir ne kartą už vairavimą neturint tam teisės, būnant neblaiviam, informacijos apie didžiosios dalies baudų sumokėjimą nėra, kaltinamajam taip pat jau buvo taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas, švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmės, tačiau reikiamų išvadų jis vis tiek nepadarė ir iki šiol nedaro, jo teisei priešingas elgesys kartojasi. Kaltinamasis tokiu savo elgesiu kelia realų pavojų ne tik sau, bet ir visuomenės saugumui, jos narių gyvybei, sveikatai ir turtui, visa tai rodo kaltinamojo nekritišką savo elgesio vertinimą, neatsakingą ir cinišką požiūrį į viešąją tvarką, nustatytas taisykles ir įstatymus. Šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas kaltinamasis padarė neatlikęs jam dar 2019 m. paskirtos baudos bausmės. Visos anksčiau aptartos aplinkybės – tiek kaltinamojo asmenybė, tiek elgesys prieš ir po nusikalstamų veikų padarymo, tiek įvertinus veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį, leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, išvadų dėl savo elgesio nedaro, savo polinkio nusikalsti nekeičia, laikytis įstatymų nėra suinteresuotas, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai kaltinamajam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytinas M. D. laikino sulaikymo laikas – nuo 2026 m. kovo 9 d. 12.00 val. iki 2026 m. kovo 10 d. 14.02 val. (1 t., b. l. 122-126), t. y. dvi dienos, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai ir laikytina, kad M. D. atliko dvi laisvės atėmimo dienas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo

BK 67 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje nustatyta, kad kartu su bausme asmeniui, siekiant padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, gali būti skiriamos tam tikros baudžiamojo poveikio priemonės.

BK 68 straipsnio nuostatomis teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Už šio kodekso 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Šioje dalyje nurodyti terminai skaičiuojami metais, mėnesiais ir dienomis.

Kadangi kaltinamasis M. D., vairuodamas motorinę transporto priemonę, kai jam alkotesteriu pirmu pūtimu nustatytas 2,28 promilių neblaivumas, o antru kartu neblaivumą tikrintis atsisakė, šiurkščiai pažeidė KET, elgėsi pavojingai, dėl to kartu su bausme jam taikytina BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones). Pabrėžtina, kad kaltinamasis M. D. jau šeštą kartą yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant apsvaigus nuo alkoholio, šią nusikalstamą veiką jis padarė, neturėdamas teisės vairuoti, kai jam jau teismo nuosprendžiu už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis šia teise 5 metams, tinkamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir tai lėmė analogiško pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad bausmės paskirčiai įgyvendinti kaltinamajam būtina kartu su bausme skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialiąja teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), nustatant jos taikymo terminą – 6 metus, šį terminą skaičiuojant nuo tada, kai kaltinamasis atliko bausmę arba lygtinai paleidžiamas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos (BPK 357 straipsnio 3 dalis), apie priimtą sprendimą praneština AB „Regitra“.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė, kurią kartu su bausme gali skirti teismas – turto konfiskavimas (BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktas). BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų, kaltininkas, atlikęs bausmę, turimą turtą galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Kartu pažymėtina, kad nusikalstamai veikai daryti naudojamo, kaltininkui ar kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio, turto konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi ir nubaudimo elementų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.

Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

Teismas pažymi, kad ne pažeidėjui, o kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kuri buvo tiesiogiai panaudota nusikalstamai veikai padaryti, gali būti konfiskuojama tik tokiu atveju, kai yra nustatoma bent viena iš BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, kurią nustačius, nuosavybės teisės ribojimas nelaikomas neteisėtu ir yra galimas. Šiai bylai aktualios BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytos sąlygos kontekste atkreipiamas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 3 dalies normą, pagal kurią transporto priemonės savininkas, be kita ko, rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Taigi, transporto priemonės savininkas yra atsakingas už tai, kad jam priklausanti transporto priemonė būtų naudojama laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir reikalavimų. Nevykdydamas šios įstatyme įtvirtintos pareigos ar ją vykdydamas netinkamai, savininkas prisiima dėl tokio elgesio galinčių atsirasti neigiamų pasekmių riziką.

Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog nusikalstamos veikos padarymo priemonė konfiskuojama nepriklausomai nuo to, kam ji nuosavybės teise priklauso, tačiau išskirtiniais atvejais, įrodžius, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (pvz., kai daiktas iš savininko paimtas prieš jo valią), jis gali būti nekonfiskuotas. Tai reiškia, kad daikto, priklausančio trečiajam asmeniui, konfiskavimui pritaikyti būtina nustatyti, jog savininkas su jam priklausančiu daiktu nesielgė taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2AT-23-2012, 2AT-31-2013, Nr. 2AT-46-628/2019, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-500/2010, 2K-222-511/2021, 2K-13-458/2021). Transporto priemonių savininkai, perduodami naudotis automobiliu kitiems asmenims, prisiima riziką, kad jis gali būti apgadintas, juo gali būti sukeliamas eismo įvykis, padaromas administracinis nusižengimas ar nusikalstama veika, t. y. suvokia galimas neigiamas pasekmes. Tokiu atveju, kai pats savininkas savanoriškai yra perdavęs savo daiktą valdyti kitam asmeniui ar neužtikrino savo turto apsaugos nuo neteisėto pasinaudojimo juo, ir dėl to šis daiktas panaudojamas teisės pažeidimui padaryti, savininkui kyla su to daikto praradimu susijusios pasekmės.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, kaltinamasis nusikalstamos veikos padarymo metu vairavo kitam asmeniui – A. K. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, kuri laikytina BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo priemone. Transporto priemonės savininkas kartu su kaltinamuoju vartojo alkoholį, o paskui ir pats važiavo kartu su neblaiviu kaltinamuoju, kuris vairavo automobilį. Ginčo dėl to byloje nėra. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar A. K. leido kaltinamajam naudotis jam priklausančia transporto priemone ir važiuodamas kartu su juo, žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jam priklausanti transporto priemonė bus naudojama BK uždraustai veikai daryti.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. K. paaiškino, kad su kaltinamuoju ir dukra vartojo alkoholį. Įvykio dieną jau negėrė, todėl nuėjo į kieme esantį savo automobilį, atsisėdo priekinėje keleivio vietoje ir ten miegojo. Automobilio rakteliai buvo užvedimo spynelėje. Paskui pabudo, kai automobilis jau važiavo. Vairuotojo vietoje sėdėjo jo žentas M. D., gale sėdėjo J. M.. Ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu jis jau parodė, kad jo automobilį, būdamas girtas, vairavo M. D.. Su M. D. važiavo kartu bei važiavo kartu dukra, kaip suprato, M. norėjo pabėgti. Ko jis kartu važiavo, nežino, tiesiog su dukra sėdo ir išvažiavo. Buvo girtas, nelabai ką pamena, pasakė, kad miegojo automobilyje, nors tuo nėra tikras, jam taip atrodė, o gal ir buvo kambaryje, to nepamena.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis paaiškino, kad sukonfliktavus su socialinėmis darbuotojomis visi trys sugalvojo išvažiuoti, kad nereikėtų pūsti ir būtų nustatytas girtumas. Visi susėdo į A. automobilį – jis sėdo už vairo, A. sėdo į galą tikriausiai, J. taip pat į galą, o gal šalia, nepamena. Kaltinamasis, duodamas paaiškinimus teisme, taip pat nuolat keitė parodymus – tai tvirtino, kad grįžęs sėdo į automobilį, nes jame buvo raktai, ir išvažiavo. Į automobilį įlipo vienas, vėliau įlipo A. K. ir J. Nežino, kodėl jie įlipo į automobilį, jis atsisėdo ir iškart išvažiavo. Važiavo trise: jis, J. ir A. Nelabai prisimena, ką J. veikė automobilyje, o A. K. lyg gale miegojo, būdamas neblaivus; vėliau posėdžio metu nurodė, kad iš tikrųjų gerai neprisimena, ar A. K. įlipo, kai jis įsėdo, ar A. K. jau buvo automobilyje, nes buvo gerai išgėręs. Nelabai gerai prisimena, kaip viskas įvyko. Tai, ką pasakoja, yra tiesa, tik susimaišė dėl A. K., nes jis buvo automobilyje. Matė, kad A. K. buvo automobilyje gale, jis miegojo. Atrodo, kad A. K. nesuprato, kad jis vairuoja automobilį.

Liudytoja J. M. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad konfliktą su socialinėmis darbuotojomis matė jos tėvas A. K., kuris taip pat kartu gėrė su jais. Tėvas taip pat buvo neblaivus. Po kokių 15 minučių M. parėjo be vaiko ir sėdo visi trys į tėvo A. K. automobilį „Audi A6“, valstybinio numerio nežino, ir išvažiavo iš namų. Automobilį vairavo M., būdamas neblaivus. Ji sėdėjo šalia M., o tėvas sėdėjo gale už jos. Jie norėjo pabėgti, nes matė, kad automobiliu iš paskos atvažiuoja socialinės. Nuvažiavus kokius 5 kilometrus, jie užklimpo. Visi trys bandė išsistumti automobilį, bet tuo metu atvyko policija. M. bei ją sulaikė, ją sulaikė už pareigūnų įžeidinėjimą. Automobilį nuvežė į aikštelę. Tėvą, kiek žino, paleido. Tėvas nemiegojo savo automobilyje ir nežino, kodėl jis taip teigia, kartu gėrė, viską matė bei kartu su jais išvažiavo. M. vairavo automobilį neblaivus, be teisių. Teisme ši liudytoja taip pat pakeitė parodymus ir paaiškino, kad automobilyje buvo trise: ji, jos tėtis ir M. Jie visi trise į automobilį sulipo kieme vienu metu ir išvažiavo. Prieš sulipdami į automobilį visi trys vartojo alkoholį. Tuo metu socialinės darbuotojos atiminėjo vaikelį ir vyko konfliktas. Tėtis automobilyje miegojo, tiksliai neprisimena. Tėtis beveik visada užvedimo raktelius palieka automobilio užvedimo spynelėje. Teisingai ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji sėdėjo priekyje automobilyje šalia vyro, o tėtis įlipo į galą. Tėtis automobilyje jau buvo įlipęs prieš tai, bet jis, lyg ir, miegojo. Ji tiksliai nežino, ar jis miegojo, nes, kai įlipo į automobilį, neatsisuko. Ne visi kartu įlipo į automobilį. Tėtis jau buvo automobilyje. M. pasakė, kad važiuojame, tada ji įlipo iš vienos pusės, o M. – iš kitos pusės, o tėtis jau buvo automobilyje. Kada tėtis įlipo į automobilį, negali pasakyti.

Taigi, kaip matyti, visų trijų asmenų, t. y. kaltinamojo, transporto priemonės savininko ir liudytojos J. M., nagrinėjamo įvykio metu kartu važiavusių automobiliu, parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu dėl transporto priemonės savininko veiksmų, susijusių su automobilio perdavimo aplinkybėmis, ir jo žinojimu/galėjimu žinoti, jog automobilį vairuoja neblaivus kaltinamasis, buvo nenuoseklūs, nesutapo tarpusavyje, vieni su kitais ir su kitais byloje esančiais įrodymais. Kaltinamojo, transporto priemonės savininko ir liudytojos J. M., kurie tarpusavyje susiję giminystės ir šeiminiais ryšiais, versijas, jog transporto priemonės savininkas neleido kaltinamajam pasiimti automobilio, kad transporto priemonės savininkas miegojo automobilyje ir nesuprato, kad automobilį vairuoja neblaivus kaltinamasis, teismas laiko gynybinėmis, siekiant išvengti įstatymuose numatytų poveikio priemonių, kylančių dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už nusikalstamos veikos padarymą. Kaltinamojo, transporto priemonės savininko ir liudytojos J. M. versijas dėl aplinkybių, susijusių su automobilio perdavimu, paneigia byloje surinktų įrodymų visuma.

Tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. B. paaiškino, kad kovo 9 d. jos su kolege lankėsi šeimoje, buvo ankstesni įvykiai, ir jų eigoje matė, kaip visi trys asmenys (M. D., J. M. ir A. K.) sėdo į automobilį ir pasišalino iš savo namų. Ji stovėjo prie automobilio kitoje gatvėje ir laukė kolegės. Tiesiog matėsi dalis kiemo, kur stovėjo automobilis, ir visi tie minėti asmenys susėdo į automobilį, t. y. matėsi, kad visi trys asmenys sėdasi į automobilį ir išvyksta iš kiemo. Ji matė, kad trys asmenys sėdasi į automobilį. Veiksmas vyko labai greitai, nepasakys, ar visi trys į automobilį įsėdo vienu metu, nes jie ten ruošėsi ir sėdosi. Panašiai vienu metu visi trys asmenys susėdo. M. D. gal šiek tiek vėliau įsėdo į automobilį, bet tai buvo kelių minučių bėgyje. Tuo metu J. M. ir A. K. buvo kieme, o M. D. atėjo truputį vėliau, bet, kaip ir minėjo, tai buvo sekundžių reikalas, nes viskas vyko labai greitai. Nepasakys, į kurias vietas susėdo asmenys, nes buvo šioks toks atstumas, o automobilį užstojo kieme esantys pastatai, gal ten buvo šulinys, dabar negali pasakyti, buvo krūmai ir kieme buvę rakandai.

Teismo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. B. paaiškino, kad privažiavo kolegė Simona, atsisėdo į automobilį ir pastebėjo, kad visi trys asmenys pajudėjo iš kiemo. Tada nusprendė sekti iš paskos ir pranešti policijos pareigūnams. Iš kiemo asmenys išvažiavo automobiliu. Kaip minėti asmenys įsėdo į automobilį, nematė, nes, kai atėjo, kolegė jau stovėjo ir laukė automobilyje. Matėsi, kad kažkas sėdi gale, kad kažkas vairuoja, o paskui matėsi, kad kažkas stumia automobilį, kai jis užklimpo. A. K. buvo įvykio vietoje nuo pat pradžių. Kai jos atvyko, jis buvo kieme, prie automobilio. A. K. pakeltu balsu bendravo, tik dabar nepasakys, ar vaiko tėtis, ar mama jam sakė: „Eik į kambarį, nesikišk.“ Kol bendravo su tėvais, A. K. galimai buvo kambaryje, nes jis nedalyvavo jų pokalbyje. Kai jam pasakė eiti į kambarį, jis nuėjo.

Taigi, kaip matyti, šių liudytojų parodymai esminėse detalėse sutampa tarpusavyje ir yra nuoseklūs, šios liudytojos su kaltinamuoju, transporto priemonės savininku ir liudytoja J. M. nėra susijusios asmeniniais ryšiais, teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių jos galėtų apkalbėti minėtus proceso dalyvius. Dėl to teismas neturi pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais ir jais vadovaujasi. Šiame kontekste pažymėtina, kad liudytojos J. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad tėvas automobilyje nemiegojo ir matė jų visą konfliktą su socialinėmis darbuotojomis sutampa su pirmiau minėtų liudytojų paaiškinimais.

Taigi šių liudytojų parodymais yra paneigta kaltinamojo, transporto priemonės savininko ir liudytojos J. M. versija, jog transporto priemonės savininkas A. K. dar prieš kaltinamajam vairuojant jo automobilį neblaiviam buvo savo automobilyje ir miegojo, bei kad dėl to nesuprato, jog automobilį vairuoja neblaivus kaltinamasis. Priešingai, minėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad transporto priemonės savininkas A. K. automobilyje nemiegojo, o į automobilį įlipo kartu su kaltinamuoju ir liudytoja J. M., prieš tai jis su jais kartu gėrė, todėl suprato, kad jam priklausantį automobilį perduoda vairuoti neblaiviam kaltinamajam ir nesiėmė jokių veiksmų, kad kaltinamąjį sulaikytų nuo teisei priešingų veiksmų atlikimo su jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad transporto priemonės savininkas žinojo, kad kaltinamasis yra neblaivus, tačiau nesirūpino jam priklausančio automobilio saugumu ir leido neblaiviam kaltinamajam vairuoti transporto priemonę. Dėl to pats transporto priemonės savininkas turi prisiimti savo neatsakingo ir nerūpestingo elgesio, perduodant vairuoti transporto priemonę neblaiviam kaltinamajam ir kartu su juo važiuojant, pasekmes. Nors transporto priemonės savininkas teismo posėdžio metu prašė automobilio nekonfiskuoti, nes jis jam reikalingas vykti į gydymo įstaigas, yra senjoras ir turi sveikatos problemų (2 t, b. l. 51-55), tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad transporto priemonės savininko sveikatos problemos jam nesutrukdė su kaltinamuoju ir liudytoja vartoti alkoholį, o po to dar ir kartu su jais važiuoti, leidžiant kaltinamajam neblaiviam vairuoti jo transporto priemonę.

Taigi, A. K. su jam priklausančia transporto priemone nesielgė atsakingai ir rūpestingai, todėl jam pagrįstai kyla su to daikto praradimu susijusios pasekmės. Pagrindo neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės arba taikyti BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytą konfiskuotino turto ar jo dalies vertės išieškojimą, įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, susijusias su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu, teismas nenustatė. Teismo vertinimu, transporto priemonės konfiskavimas, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, atitinka įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus (užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje, efektyviai kovoti su asmenimis, kurie transporto priemones vairuoja būdami neblaivūs, formuoti vairuotojų įpročius bei visuomenės požiūrį, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai) ir nevaržo kaltinamojo bei transporto priemonės savininko teisių ir teisėtų interesų akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Priešingai, nekonfiskavus minėtos transporto priemonės, šiuo atveju gali susidaryti nebaudžiamumo įspūdis; netaikant transporto priemonės konfiskavimo nagrinėjamu atveju, būtų pažeisti konstituciniai teisingumo ir proporcingumo principai. Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-208-511/2024, 2K-49-489/2025).

Iš VšĮ „Emprekis“ duomenų matyti, kad automobilio 2008 metų gamybos automobilio „Audi A6“ vidutinė kaina Lietuvoje su PVM 2026 m. kovo mėn. yra 3300 eurų. Taigi, transporto priemonės vertė vertinant pažeidimo pavojingumą nėra neproporcingai didelė, nes kaltinamasis padarė pavojingą nusikalstamą veiką, vairavo esant neblaivumo požymiams, neturėdamas teisės vairuoti. Transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad neblaiviam kaltininkui tokią priemonę suteikė teisėtas jos savininkas, taip sudarydamas sąlygas pažeisti kitų asmenų teises ir visuomenės interesą, be to, transporto priemonės savininko A. K. poelgio BK 72 straipsnio kontekste pavojingumą didina ir tai, jog jis ne tik perdavė transporto priemonę neblaiviam kaltinamajam, bet dar ir kartu su juo važiavo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-458/2021). Taigi teismas, įvertinęs pirmiau aptartus įrodymus ir remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad A. K. nuosavybes teise priklausančios transporto priemonės – automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas su spynelės užvedimo rakteliu ir transporto priemonės registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, yra būtinas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos, ginant kaltinamąjį M. D., yra 91,67 Eur (2 t., b. l. 38-40). Šioje byloje gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu, nes byla nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka (BK 51 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kai byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas pripažįstamas būtinu, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos neatlygintinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis Nr. 2K-322/2014). Dėl to antrinės teisinės pagalbos išlaidos, ginant kaltinamąjį, nepriteistinos.

Dėl kitų klausimų

Kaltinamajam M. D. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas (1 t., b. l. 162-169). Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktina galioti iki šio teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą panaikintina. Kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas – paliktina galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje – panaikintina. Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuosprendžiui įsiteisėjus, kompaktinis diskas su vaizdo įrašu (2 t., b. l. 85), paliktinas saugoti byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Byloje nepareikštas civilinis ieškinys. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 304-305 straipsniais, 307-308 straipsniais, 313 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

M. D. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnyje, ir paskirti jam 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir M. D. paskirti subendrintą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, šiuo teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir M. D. paskirti 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta baudos bausme, jas visiškai sudedant, ir M. D. paskirti galutinę bausmę – 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimą ir 40 MGL (2000 Eur, dviejų tūkstančių eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 73 straipsniu, Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu M. D. paskirtų ir neįvykdytų baudžiamojo poveikio priemonių vykdymą tęsti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu nustatyta tvarka.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio nuostatomis, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti M. D. laikino sulaikymo laiką nuo 2026 m. kovo 9 d. 12.00 val. iki 2026 m. kovo 10 d. 14.02 val., t. y. dvi dienas, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai ir laikyti, kad M. D. atliko dvi laisvės atėmimo dienas.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo M. D. sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi, M. D. pripažinti recidyvistu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 2, 4 dalimis, paskirti M. D. baudžiamojo poveikio priemones:

1) uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 6 (šešiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo tada, kai asmuo atliko bausmę arba lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos (BPK 357 straipsnio 3 dalis); apie priimtą sprendimą pranešti AB „Regitra“.

M. D. išaiškinti, kad už šios baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį;

2) turto konfiskavimą ir konfiskuoti A. K. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su spynelės užvedimo rakteliu ir transporto priemonės registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini) (saugomas byloje), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę, valstybės naudai.

M. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki šio teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą – panaikinti.

M. D. paskirtą kardomąją priemonę specialiosios teisės sustabdymą palikti galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų, teikiant antrinę teisinę pagalbą M. D., iš M. D. nepriteisti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuosprendžiui įsiteisėjus, kompaktinį diską su vaizdo įrašu (2 t., b. l. 85), palikti saugoti byloje.

1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsniu, bauda privalo būti sumokėta per teismo nustatytą laikotarpį – 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sumokant ją į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: LT74 4010 0510 0132 4763, esančią banke Luminor Bank, AB (buvęs AB DNB bankas), LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB „SEB bankas”, LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Luminor Bank, AB (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius), LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke Swedbank, AB, LT42 7230 0000 0012 0025, esančią UAB ,,Urbo bankas“ (buvęs AB „Medicinos bankas”, LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB „Šiaulių bankas”, LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, ar LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AB „Citadele“ banke. Mokant paskirtą baudą, mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodą 188659752, įmokos kodas 2222.

2. Sumokėjęs baudą nuteistasis nuosprendį priėmusio teismo raštinės tarnautojui pateikia tai patvirtinančius dokumentus.

3. Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese.

4. Jeigu nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, baudą gali pakeisti viešaisiais darbais.

5. Jeigu nuteistasis vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 ir 65 straipsniais, antstolio teikimu baudą gali pakeisti laisvės apribojimu.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus Kelmėje.