Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 ir atsakovės ATS1 apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-366-1141/2026 pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovas IES1 prašė priteisti iš atsakovės ATS1 : 1) 4 634,77 Eur skolos už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 24 d. iki 2025 m. spalio 24 d.; 2) 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo 4 634,77 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) 55 502,51 Eur skolos, išdėstant šios sumos mokėjimą nuo 2025 m. lapkričio 24 d. iki 2038 m. rugpjūčio 24 d. kasmėnesinėmis įmokomis po 499,24 Eur ir mokant kiekvieno kalendorinio mėnesio 24 dieną bei taikant prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemones, įkeičiant ieškovui atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė su akcine bendrove SEB banku santuokos metu 2007 m. spalio 28 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 249 695,14 Eur kredito gavimo. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-209-1115/2022 ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta (sprendimas įsiteisėjo 2022 m. lapkričio 8 d.). Po santuokos nutraukimo ieškovas ir atsakovė liko solidariais banko bendraskoliais (2022 m. gegužės 1 d. skolos likutis bankui buvo 144 780,65 Eur). 2022 m. gruodžio 20 d. raštu bankui sutikus, 2022 m. gruodžio 28 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas visiškai įvykdė solidarią jo ir atsakovės prievolę bankui pagal Kredito sutartį ir iš savo asmeninio turto sumokėjo bankui 140 061,60 Eur negrąžinto kredito 2022 m. lapkričio 24 dienai ir 402,40 Eur priskaičiuotų palūkanų. Nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2025 m. liepos 28 d. atsakovė sumokėjo ieškovui 11 900 Eur, o po ieškinio pateikimo atsakovė sumokėjo ieškovui dar 1 140 Eur, todėl ieškovės įsiskolinimas už nurodytą laikotarpį už ieškovo jau įvykdytą prievolę pagal šalių su banku suderintą grafiką yra 4 634,77 Eur (17 674,77 Eur – 11 900 Eur – 1 140 Eur). Ieškovas pažymėjo, kad 2025 m. spalio 24 d. kredito likutis buvo 120 274,57 Eur, todėl atsakovės 1/2 dalis negrąžinto kredito šiam laikotarpiui sudarė 60 137,28 Eur. Atsižvelgiant į 4 634,77 Eur dydžio įsiskolinimą, bendra atsakovės skolos suma 2025 m. spalio 24 d., yra 55 502,51 Eur (120 274,57 Eur / 2 – 4 634,77 Eur). Ieškovas nurodė, kad įkeitimo teisė jam perėjo pagal CK 4.218 straipsnį.

Atsakovė ATS1 su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2022 m. gruodžio 27 d. sumokėjo bankui 487,76 Eur kredito grąžinimo įmoką bei 510,73 Eur palūkanų, todėl ieškovo prieš terminą grąžinta kredito suma turėjo sudaryti ne 140 061,60 Eur, o 139 573,84 Eur. Nuo 2023 m. sausio mėnesio iki 2025 m. spalio mėnesio imtinai bendra atsakovės ieškovui sumokėta kredito grąžinimo suma yra 13 420 Eur, nors pagal grafiką per šį laikotarpį atsakovė turėjo sumokėti 3 770,36 Eur mažiau. Likusi atsakovės mokėtina ieškovui suma yra 56 812 Eur, o ne 60 137,28 Eur (55 502,51 Eur + 4 634,77 Eur). Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja iš jos palūkanų mokėjimo, nes grafike nurodytų palūkanų bankui, atlikdamas išankstinį kredito grąžinimą, ieškovas nemokėjo. Ieškovas už atsakovę bankui sumokėjo 9 649,64 Eur kredito grąžinimo įmokų. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad patikslinto ieškinio antrasis reikalavimas yra klaidingas skaičiuojant aritmetiškai, nes nuo 2025 m. lapkričio 24 d. iki 2038 m. rugpjūčio 24 d. yra 154 mėnesiai, jei prašomą priteisti kas mėnesį mokėtiną sumą 499,24 Eur padauginti iš 154 mėnesių, bendra mokėtina suma sudarytų 76 882,96 Eur, o ne ieškovo prašomą priteisti 55 502,51 Eur sumą. Atsakovė nurodė, kad yra sumokėjusi ieškovui didesnę sumą, negu turėjo pareigą sumokėti pagal grafiką, todėl ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti teisminės gynybos. Atsakovė ieškovo elgesį vertino kaip piktnaudžiavimą teise ir prašė priteisti iš ieškovo 5 000 Eur baudą, pusę šios sumos priteisiant atsakovei.

Ieškovas dublike papildomai nurodė, kad atsakovė 2025 m. spalio 24 d. ieškovui atliko mokėjimą 380 Eur sumai. Ieškovas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018 2019 m. kovo 18 d. priimtą nutartį, kurioje buvo nurodyta, kad „Šiuo atveju ieškovas turi teisę gauti prievolės įvykdymą iš atsakovės tokiomis sąlygomis, kokiomis ji, kaip solidarioji bendraskolė, privalėjo vykdyti prievolę bankui“. Todėl ieškovas nurodė, kad atsakovė jam turėtų mokėti po 499,24 Eur kas mėnesį. Ieškinio pateikimo dienai šalys turėjo sumokėti bankui 34 947,15 Eur (998,49 Eur x 35 mėn.) įmokų sumą, iš kurios 1/2 dalis tenka atsakovei. Nuo 2022 m. lapkričio 24 d. iki 2025 m. spalio 24 d. atsakovė turėjo sumokėti 9 893,51 Eur kredito grąžinimo įmokų ir 7 580,06 Eur palūkanų. Šių įmokų mokėjimo terminai pagal kredito sutartį yra suėję. Ieškinio pateikimo dienai atsakovės įsiskolinimas buvo 4 634,77 Eur, o vėliau jis sumažėjo papildomai atsakovės sumokėta 380 Eur suma ir tapo 4 254,77 Eur.

Atsakovė triplike papildomai nurodė, kad ieškovas, prieš sudarydamas sutartį, nesikreipė į banką dėl neįvykdytų prievolių sumos patikslinimo, todėl atsakovė neturi būti atsakinga už tai, kad ieškovas sumokėjo bankui didesnę sumą, nei turėjo (įvertinant atsakovės 2022 m. gruodžio 27 d. atliktą įmoką). Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas pagal regreso teisę gali reikalauti tik to, ką jis yra įvykdęs už kitą bendraskolį. Atsakovė akcentavo, kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018 palūkanų mokėjimo klausimo nedetalizavo, todėl ieškovas nepagrįstai dublike remiasi šia byla. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovas banko sutikimu anksčiau kredito sutartimi nustatyto termino grąžino bankui visą negrąžinto kredito sumą, todėl bankas prarado teisę gauti kredito sutartimi nustatytas palūkanas ir atitinkamai, ieškovas negalėjo iš banko perimti palūkanų gavimo teisės, nes kreditoriaus pasikeitimo momentu bankas teisės reikalauti palūkanų mokėjimo jau neturėjo (CK 6.113 straipsnis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2026 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui IES1 iš atsakovės ATS1 3 554,33 Eur skolos ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (3 554,33 Eur) už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 29 d. iki priteistos sumos (3 554,33 Eur) visiško sumokėjimo. Priteisė ieškovui IES1 iš atsakovės ATS1 regreso teise mokėtiną 55 502,51 Eur sumą, išdėstant šios sumos mokėjimą per laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 24 d. iki 2038 m. rugpjūčio 24 d. kasmėnesinėmis įmokomis (po 360,41 Eur), nustatant, kad šios įmokos turi būti mokamos ieškovui kiekvieno kalendorinio mėnesio 24 dieną. Kitą ieškovo IES1 patikslinto ieškinio dalį atmetė.

Teismas vertino, kad atsakovė, išsaugodama savo teisę mokėti prievolę ieškovui pagal tą patį grafiką, kuris buvo sutartas su banku, taip pat turi pareigą savo prievolę naujam kreditoriui (ieškovui) vykdyti tokiomis sąlygomis, kokiomis ji, kaip solidari bendraskolė, privalėjo vykdyti bankui, t. y. atsakovė turi prievolę ne tik dalimis mokėti kredito grąžinimo įmokas, bet ir mokėti kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas.

Teismas pažymėjo, kad solidarieji skolininkai, kurių vienas yra įvykdęs prievolę, gali tarpusavyje susitarti dėl tarpusavio atsiskaitymų, ir juos vykdyti kita tvarka, nei buvo nustatyta pradiniam kreditoriui, tačiau tokio tarpusavio susitarimo tarp solidarių skolininkų nebuvo.

Teismas nustatė, kad atsakovė 2022 m. gruodžio 27 d. sumokėjo bankui 487,76 Eur kredito grąžinimo įmoką bei 510,73 Eur palūkanų, todėl jos pareiga toliau mokėti periodines įmokas ieškovui prasidėjo nuo 2023 m. sausio 24 d. Atsakovė nuo 2023 m. sausio 24 d iki 2025 m. spalio 24 d. iš viso ieškovui sumokėjo 13 420 Eur, nors prievolę vykdant tokiomis sąlygomis, kokiomis ji, kaip solidari bendraskolė, privalėjo prievolę vykdyti bankui, atsakovė turėjo sumokėti ieškovui per šį laikotarpį (34 mėn.) iš viso 16 974,33 Eur (998,49 Eur / 2 x 34 mėn.), todėl teismas darė išvadą, kad atsakovė patikslinto ieškinio priėmimo metu (2025 m. spalio 29 d.) buvo skolinga ieškovui 3 554,33 Eur (16 974,33 Eur – 13 420 Eur).

Teismas, vertindamas ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 55 502,51 Eur skolos, išdėstant šios sumos mokėjimą nuo 2025 m. lapkričio 24 d. iki 2038 m. rugpjūčio 24 d. kasmėnesinėmis įmokomis po 499,24 Eur, pažymėjo, kad toks reikalavimas yra aritmetiškai klaidingas, nes už minėtą laikotarpį (154 mėn.) skaičiuojant įmokas po 499,24 Eur, turėtų būti bendra suma ne 55 502,51 Eur, o 76 882,96 Eur (499,24 Eur x 154 mėn.). Ieškovas byloje sumokėjo žyminį mokestį kaip už 55 502,51 Eur dydžio reikalavimą, todėl teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 55 502,51 Eur skolą, išdėstant šios sumos mokėjimą nuo 2025 m. lapkričio 24 d. iki 2038 m. rugpjūčio 24 d. kasmėnesinėmis įmokomis po 360,41 Eur, šias įmokas atsakovę įpareigojant mokėti ieškovui kiekvieno kalendorinio mėnesio 24 dieną.

Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovo ir atsakovės sutartiniai santykiai nesieja, atsakovės prievolė ieškovui kyla iš įstatymo, todėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių (įkeitimo) taikymo ieškovas negali reikalauti, nepaisant to, kad tokia sutartinės prievolės užtikrinimo priemonė buvo taikyta kredito sutartyje, sudarytoje su banku. Teismas taip pat pažymėjo, kad nėra pagrindo manyti, kad atsakovė nevykdys teismo sprendimo ir kas mėnesį nemokės ieškovui po 360,41 Eur įmokų, be to, įkaito turėtojo (banko) reikalavimą patenkino ne trečiasis asmuo, o vienas iš solidarių bendraskolių (ieškovas), kuris ne perėmė reikalavimo teises iš įkaito turėtojo (banko), o įvykdė savo ir atsakovės (solidarių bendraskolių) prievoles bankui pagal kredito sutartį anksčiau numatyto termino ir atitinkamai pagal įstatymą įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į atsakovę.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad patikslinto ieškinio suma buvo nurodyta 60 137,28 Eur, o iš šios sumos ieškovui priteista 59 056,84 Eur, todėl sprendė, kad patikslinto ieškinio reikalavimai patenkinti 98 procentais.

Teismas įvertino tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, atsakovė neginčijo savo prievolės kas mėnesį mokėti ieškovui net ir didesnę sumą, nei buvo priteista teismo pagal ieškovo reikalavimą. Ieškinio reikalavimas dėl kas mėnesį mokėtinų sumų buvo esminis pagal dydį šioje byloje, todėl teismas laikė, kad yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir ginčo šalis paliko prie jų patirtų bylinėjimosi išlaidų jų neskirstant.

Teismas, nenustatęs aplinkybių, kurios būtų pagrindu ieškovo elgesį vertinti kaip piktnaudžiavimą, atmetė atsakovės prašymą skirti ieškovui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) IES1 prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. sausio 30 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti ieškovui IES1 iš atsakovės ATS1 3 227 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme. Priteisti ieškovui IES1 iš atsakovės ATS1 visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta pažeidžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias civilinio proceso įstatymo nuostatas. Ji taip pat nemotyvuota, pažeidžia CPK 93 straipsnyje nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, kasacinio teismo praktiką.

Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) ATS1 prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo IES1 patikslinto ieškinio atsakovei ATS1 reikalavimas dėl skolos priteisimo ir priteista ieškovui IES1 iš atsakovės ATS1 3 554,33 Eur skolos ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2025 m. spalio 29 d. iki priteistos sumos visiško sumokėjimo, ir šį ieškinio reikalavimą atmesti; panaikinus sprendimo dalį dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo, pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme paskirstymo. Paskirti ieškovui IES1 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų ieškovui paskirtos baudos priteisti atsakovei ATS1 . Priteisti atsakovei ATS1 iš ieškovo IES1 visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teise. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir priėmė byloje neteisingą bei neteisėtą sprendimą dėl 3 554,33 Eur skolos ir procesinių palūkanų priteisimo.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė, išsaugodama savo teisę mokėti ieškovui pagal tą patį grafiką, kuris buvo sutartas su banku, taip pat turi pareigą savo prievolę naujam kreditoriui (ieškovui) vykdyti tokiomis sąlygomis, kokiomis ji, kaip solidari bendraskolė, privalėjo vykdyti bankui, t. y. atsakovė turi prievolę ne tik dalimis mokėti kredito grąžinimo įmokas, bet ir mokėti kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas.

Atsakovė pažymėjo, kad savo prievolės mokėti ieškovui pagal banko grafiką mokėtinas kredito gražinimo sumas niekada neginčijo ir savo prievolę atlikti mokėjimus vykdė, todėl abejoja ar teismas pagrįstai taikė ieškovui teisminę gynybą, jeigu jo regreso pagrindu atsiradusi teisė gauti iš atsakovės už ją bankui sumokėtas kredito grąžinimo įmokas nebuvo ginčijama ir/ar pažeidžiama.

Apeliantė akcentavo, kad apeliaciniu skundu teismo sprendimo dalies dėl iš atsakovės ieškovui priteistos regreso teise mokėtinos 55 502,51 Eur sumos, išdėstant šios sumos mokėjimą per laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 24 d. iki 2038 m. rugpjūčio 24 d. kasmėnesinėmis įmokomis (po 360,41 Eur), nustatant, kad šios įmokos turi būti mokamos ieškovui kiekvieno kalendorinio mėnesio 24 dieną, neginčija, su teismo nustatytomis kasmėnesinių įmokų dydžiu ir periodiškumu atsakovė iš esmės sutinka.

Teismas, spręsdamas tarp atsakovės ir ieškovo kilusį ginčą, galėjo būti šališkas.

Nepagrįsta teismo išvada, kad nėra pagrindo ieškovo elgesį vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Apeliantės (atsakovės) vertinimu ieškovo pateiktas ieškinys buvo nepagrįstas, nes ieškovo turima regreso teisė į bankui už atsakovę sumokėtų įmokų grąžinimo niekaip nebuvo pažeidžiama.

Atsiliepdama į ieškovo IES1 apeliacinį skundą atsakovė ATS1 prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nes teismas sprendimu patenkino tik vieną ginčijamą ieškovo reikalavimą dėl 3 554,33 Eur skolos priteisimo, o pinigine išraiška šis reikalavimas sudarė tik 6 procentus bendros piniginių reikalavimų sumos. Nebuvo patenkintas ieškinio reikalavimas dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymo, įkeičiant ieškovui atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančias patalpas, todėl ieškovas negali būti vertinamas kaip bylą laimėjusi šalis, turinti teisę į visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Regreso teise mokėtinos 55 502,51 Eur sumos priteisimas, atsakovei šios teisės neginčijant, negali būti vertinamas kaip ieškovo laimėjimas, nes šį ieškovo reikalavimą atsakovė vykdė.

Atsiliepdamas į atsakovės ATS1 apeliacinį skundą ieškovas IES1 prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti ieškovui iš atsakovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodė, kad teismo sprendimas dalyje dėl 3 554,33 Eur skolos ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo, taip pat dėl regreso teise mokėtinos 55 502,51 Eur sumos, išdėstant šios sumos mokėjimą per laikotarpį nuo 2025m. lapkričio 24 d. iki 2038 m. rugpjūčio 24 d., yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pažymėjo, kad nepagrįsti apeliantės (atsakovės) apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė savo prievolę prieš ieškovą, kurio teisė atsirado regreso pagrindu, atlieka sąžiningai, nepažeisdama terminų bei sutarties reikalavimų, priešingai, atsakovė nesilaikė mokėjimo grafike nustatyto mokėjimo termino. Akcentavo, kad atsakovės argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti ir šmeižikiški. Ieškovas bylą nagrinėjusios teisėjos nepažinojo ir jokio bendravimo tarp jų niekada nebuvo. Nurodė, kad atsakovė nepateikė teismui duomenų, įrodančių, kad ieškovas akivaizdžiai siekė sukelti atsakovei nepatogumus, trukdžius, rūpesčius, todėl prašymas skirti ieškovui baudą yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme

Atsakovė ATS1 kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui papildomus įrodymus – DI sugeneruotus duomenis.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Teismas pažymi, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija. Atsakovė ATS1 kartu su apeliaciniu skundu pateikė DI sugeneruotus duomenis, tačiau minėtų duomenų teismo neprašo priimti. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui teikia informaciją, kuri buvo žinoma dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, atsakovė turėjo galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti visus, jos manymu bylai išnagrinėti reikalingus papildomus įrodymus. Atsakovė nepagrindė būtinybės naujus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui, nepaneigė aplinkybių, kad turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, neįrodė šių įrodymų pateikimo pirmosios instancijos teismui stokos, todėl tai nėra pagrįsta būtinybė juos priimti apeliacinės instancijos teisme. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teismas nevertina atsakovės pateiktų DI sugeneruotų duomenų.

Dėl teismo (ne)šališkumo

Apeliantė (atsakovė) teigia, jog, atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo sprendimą ir į skundžiamo sprendimo motyvus, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, galėjo būti šališkas. Pažymėjo, kad atsakovei yra žinoma, jog ieškovas 2013 m. dirbo teisininku R. r. agentūroje, kuri glaudžiai bendradarbiauja su N. m. agentūra, o viešai skelbiami teisėjų biografijų duomenys patvirtina, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja 2013-2015 m. dirbo N. m. agentūros Teisės departamento vyr. specialiste. Glaudus šių abiejų institucijų bendradarbiavimas sąlygojo tų pačių sričių specialistų bendradarbiavimą. Atsakovės teigimu, ieškovo bendravimas su buvusiais kolegomis tęsiasi iki šiol ir galėjo turėti įtakos teisėjai priimant sprendimą byloje pagal ieškovo pareikštą ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, CPK 21 straipsnis). Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Dalyvaujantis byloje asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali pagal CPK 65, 66 straipsnius teikti motyvuotą pareiškimą nušalinti teisėją (CPK 68 straipsnis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, šališkumo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto procesinio sprendimo motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais. Juo labiau nešališkumo principo (ne)įgyvendinimas negali būti siejamas vien su tuo, kad teismo padarytos išvados (vertinant įrodymus, nustatant bei teisiškai vertinant faktines aplinkybes ir pan.) yra ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis. Nors asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022).

Procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

Nagrinėjamu atveju apeliantė (atsakovė) bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės sieja su tuo, kad teismo sprendimas yra priimtas ieškovo naudai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo atlikti procesiniai veiksmai ir priimti procesiniai sprendimai negali būti vertinami kaip šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar nušalinimo pagrindas. CPK 8 straipsnyje numatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Taigi, teismas, likdamas nešališkas ir nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, lygiateisiškumo principų, vadovauja bylos procesui ir atlieka CPK teismo kompetencijai priskirtus procesinius veiksmus ir pareigas: išaiškina dalyvaujantiems asmenims jų teises ir pareigas (CPK 42 straipsnis, 158 straipsnio 3dalis); manydamas, kad bylai išspręsti nepakanka įrodymų, pasiūlo šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis, 160 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktai); sprendžia dėl būtinumo byloje paskirti ekspertizę (CPK 160 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 212 straipsnio 1 dalis); per išaiškinimo pareigą patikslina šalių pareigą įrodinėti bylai reikšmingas aplinkybes, nurodo aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 160 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliantė (atsakovė) nepateikė objektyvių ir konkrečių sprendimą priėmusio teismo šališkumo požymių, o vien subjektyvus situacijos vertinimas savaime neįrodo bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo subjektyviąja ar objektyviąja prasme. Apeliacinės instancijos teismas be kita ko pažymi, kad atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teisėjai nušalinimų nereiškė, nors jai buvo žinoma, kad ieškovas 2013 m. dirbo teisininku R. r. agentūroje, kuri, kaip nurodė atsakovė, bendradarbiauja su N. m. agentūra, ir kurioje bylą nagrinėjusi pirmos instancijos teismo teisėja 2013-2015 m. dirbo Teisės departamento vyr. specialiste, todėl teismo padarytos išvados (ne tokios, kaip to norėtų proceso dalyvis) neįrodo bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas iš dalies tenkino regresinį ieškovo IES1 reikalavimą atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys su akcine bendrove SEB banku (toliau – ir bankas) santuokos metu 2007 m. spalio 28 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kredito sutartis) dėl 249 695,14 Eur kredito gavimo. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-209-1115/2022 ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta, sprendimas įsiteisėjo 2022 m. lapkričio 8 d. Po santuokos nutraukimo ieškovas ir atsakovė liko solidariais banko bendraskoliais. 2022 m. gruodžio 20 d. raštu bankui sutikus, 2022 m. gruodžio 28 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – ir sutartis) ieškovas įvykdė solidarią jo ir atsakovės prievolę bankui pagal kredito sutartį sumokėdamas bankui 140 464,00 Eur (140 061,60 Eur negrąžinto kredito 2022 m. lapkričio 24 dienai ir 402,40 Eur priskaičiuotų palūkanų). Atsakovė 2022 m. gruodžio 27 d. sumokėjo bankui 487,76 Eur kredito grąžinimo įmoką bei 510,73 Eur palūkanų. Nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2025 m. liepos 28 d. atsakovė sumokėjo ieškovui 11 900 Eur, po ieškinio pateikimo atsakovė ieškovui sumokėjo 1 140 Eur, 2025 m. spalio 24 d. atsakovė ieškovui sumokėjo 380 Eur, 2025 m. lapkričio 25 d. atsakovė ieškovui sumokėjo 300 Eur, o 2025 m. gruodžio 20 d. pervedė ieškovui 268 Eur, viso laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2025 m. gruodžio 20 d. atsakovė ieškovui sumokėjo 13 988 Eur.

Dėl solidariojo skolininko, įvykdžiusio terminuotą prievolę, atgręžtinio reikalavimo teisės

Apeliantė (atsakovė) apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 24 d. iki 2025 m. spalio 29 d. išsaugodama savo teisę mokėti ieškovui pagal tą patį grafiką, kuris buvo sutartas su banku, taip pat turi pareigą savo prievolę naujam kreditoriui (ieškovui) vykdyti tokiomis sąlygomis, kokiomis ji, kaip solidari bendraskolė, privalėjo vykdyti bankui, t. y. atsakovė turi prievolę ne tik dalimis mokėti kredito grąžinimo įmokas, bet ir mokėti kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas, todėl jos vertinimu, teismas priėmė neteisingą bei neteisėtą sprendimą dėl 3 554,33 Eur skolos priteisimo. Apeliantė (atsakovė) pažymėjo, kad ieškovui, grąžinus bankui visą kreditą, įskaitant bendraskolės (atsakovės) dalį, ir regreso teisės pagrindu įgijus reikalavimo teisę prieš bendraskolę, jis negalėjo iš banko perimti palūkanų gavimo teisės po 2022 m. gruodžio 28 d., nes kreditoriaus pasikeitimo momentu ankstesnis kreditorius (bankas) teisės reikalauti palūkanų mokėjimo jau neturėjo. Kadangi ieškovui nebuvo perduota banko teisė į palūkanas po 2022 m. gruodžio 28 d., nes tokia banko teisė buvo pasibaigusi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovė privalo mokėti ieškovui kredito sutartimi nustatytas palūkanas laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 24 d. iki 2025 m. spalio 29 d. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir atsakovės apeliacinio skundo argumentus su jais sutinka.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl prievolės, atsiradusios iš kredito sutarties, pagal kurią paskolos grąžinimas išdėstytas dalimis, nurodant jų sumokėjimo terminus, vykdymo. Pagal savo pobūdį tai yra terminuota prievolė su atidedamuoju terminu. CK 6.33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės; šiuo atveju negalima reikalauti ją įvykdyti tol, kol nesuėjo terminas, tačiau to, kas buvo įvykdyta savanoriškai ir neklystant iki termino pabaigos, negalima reikalauti grąžinti.

Be to, minėta prievolė įgyta santuokos metu kaip solidarioji, teismų procesiniais sprendimais santuokos nutraukimo byloje tarp buvusių sutuoktinių (ieškovo ir atsakovės) nepadalyta, taigi jie išliko solidariosios prievolės subjektai.

Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Taigi, bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 6 dalis). Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 straipsnio 7 dalis). Tačiau toks vieno skolininko atsiskaitymas su kreditoriumi nereiškia, kad kiti skolininkai apskritai atleidžiami nuo prievolės vykdymo. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis ((CK 6.9 straipsnio 1 dalis) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-684/2021).

Pagal kasacinio teismo praktiką toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad, vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 33 punktas).

Prievolę pradiniam kreditoriui įvykdžiusiam bendraskoliui pereina reikalavimo teisė, jis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskoliui reikalavimas pereina regreso tvarka pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas – kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-248/2018, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

CK 6.113 straipsnyje nustatyta, kad trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Be to, bendraskolis, kuriam buvo pareikštas reikalavimas, gali panaudoti tokius pat atsikirtimus šiam reikalavimui, kokius jis galėjo pareikšti kreditoriui reikalavimo atsiradimo metu, taip pat kitus atsikirtimus, išskyrus tuos, kurie yra pagrįsti išimtinai asmeniniais bendraskolio santykiais su kitu bendraskoliu, nepareiškusiu atgręžtinio reikalavimo (CK 6.9 straipsnio 4 dalis).

Nurodytose teisės normose išdėstytos taisyklės, be kita ko, reiškia, kad skolininkas turi lygiai tokias pat gynybos priemones prieš naująjį kreditorių, kokias turėjo prieš pradinį. Tai, kad naujuoju kreditoriumi tapo vienas iš solidariųjų skolininkų, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl kredito sutartimi prisiimtų prievolių vykdytinumo.

Nagrinėjamu atveju ieškovas vienas įvykdė prievolę kredito įstaigai ir kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės regreso tvarka pusę jo kredito įstaigai sumokėtų sumų (skolą, palūkanas) bei procesines palūkanas, jas atsakovei mokant pagal buvusį šalių sudarytą grafiką su banku.

Minėta, kad ieškovas 140 464,00 Eur sumą (140 061,60 Eur negrąžinto kredito 2022 m. lapkričio 24 dienai ir 402,40 Eur priskaičiuotų palūkanų) kredito įstaigai grąžino 2022 m. gruodžio 28 d., t. y. anksčiau kredito sutartyje nustatyto termino (kredito sutartis sudaryta 2007 m. spalio 24 d. 32 metų laikotarpiui, t .y. iki 2039 m. spalio 23 d.). Tai reiškia, jog būtent į pusę šios sumos ieškovas įgijo regreso teisę. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė 2022 m. gruodžio 27 d. sumokėjo bankui 487,76 Eur kredito grąžinimo įmoką bei 510,73 Eur palūkanų, o nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2025 m. liepos 28 d. atsakovė sumokėjo ieškovui 11 900 Eur, po ieškinio pateikimo atsakovė ieškovui sumokėjo 1 140 Eur, 2025 m. spalio 24 d. atsakovė ieškovui sumokėjo 380 Eur, 2025 m. lapkričio 25 d. atsakovė ieškovui sumokėjo 300 Eur, o 2025 m. gruodžio 20 d. pervedė ieškovui 268 Eur, viso laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2025 m. gruodžio 20 d. atsakovė ieškovui sumokėjo 13 988 Eur.

Ieškovas teigė, jog pagal kredito sutartį ieškinio pateikimo dienai šalys turėjo sumokėti bankui 34 947,15 Eur (998,49 Eur x 35 mėn.) įmokų sumą, iš kurios 1/2 dalis tenka atsakovei. Nuo 2022 m. lapkričio 24 d. iki 2025 m. spalio 24 d. atsakovė turėjo sumokėti 9 893,51 Eur kredito grąžinimo įmokų ir 7 580,06 Eur palūkanų. Šių įmokų mokėjimo terminai pagal kredito sutartį yra suėję, todėl ieškinio pateikimo dienai atsakovės įsiskolinimas ieškovui buvo 4 634,77 Eur, o vėliau jis sumažėjo papildomai atsakovės sumokėta 380 Eur suma ir tapo 4 254,77 Eur. Minėti ieškovo argumentai neatitinka faktinės situacijos, kadangi, kaip teisingai nurodė apeliantė (atsakovė) kredito sutartimi už naudojimąsi kreditu kredito gavėjams buvo nustatyta pareiga mokėti bankui palūkanas, o ieškovui banko sutikimu anksčiau kredito sutartimi nustatyto termino grąžinus bankui visą kredito sumą, bankas prarado teisę gauti iš kredito gavėjo sutartimi nustatytas palūkanas. Palūkanų gavimo pagal sutartį bankas atsisakė savo valia, duodamas ieškovui sutikimą grąžinti kreditą anksčiau nustatyto termino. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokiu atveju, kai paskola grąžinama anksčiau termino, mokamos tik tokios palūkanos, kurios susikaupė iki kredito grąžinimo dienos. Vadinasi, ieškovui anksčiau termino grąžinus visą paskolos sumą (su palūkanomis, kurios priklausė sumokėti 2022 m. gruodžio 28 d.), ieškovas nesumokėjo bankui palūkanų, kurios priklausė šalims mokėti laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 24 d. iki 2025 m. spalio 24 d., ir kurių atsakovės dalis būtų buvusi 7 580,06 Eur, nes tokio dydžio suma būtų sumokėta tik tokiu atveju, jei paskola būtų grąžinta 2025 m. spalio 24 d., o ne anksčiau termino, kaip šiuo atveju.

Nors pirmosios instancijos teismas sprendime vertino, kad bankas, gaudamas visos pagrindinės prievolės įvykdymą anksčiau laiko, nebereikalavo palūkanų mokėjimo, tačiau nepagrįstai sprendė, kad atsakovė, išsaugodama savo teisę mokėti ieškovui pagal tą patį grafiką, kuris buvo sutartas su banku, taip pat turi pareigą savo prievolę naujam kreditoriui (ieškovui) vykdyti tokiomis sąlygomis, kokiomis ji, kaip solidari bendraskolė, privalėjo vykdyti bankui, t. y. atsakovė turi prievolę laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 24 d. iki 2025 m. spalio 24 d ne tik dalimis mokėti kredito grąžinimo įmokas, bet ir mokėti kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas. Tai, kad ginčo laikotarpiu atsakovė išsaugojo savo teisę mokėti ieškovui kredito įmokas pagal tą patį grafiką, kokiomis ji, kaip solidari bendraskolė, privalėjo vykdyti bankui, nėra pagrindas spręsti, kad ji turi pareigą mokėti kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas, nes kaip ir minėta šioje nutartyje palūkanų gavimo pagal sutartį bankas atsisakė savo valia, duodamas ieškovui sutikimą grąžinti kreditą anksčiau nustatyto termino, ieškovas nesumokėjo bankui palūkanų už ginčo laikotarpį, todėl ieškovas negali reikalauti daugiau, nei pats sumokėjo bankui. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas įvykdė visą prievolę prieš terminą nesant atsakovės sutikimo, apie tai atsakovės neinformuodamas, nesikreipė į bendraskolę dėl tarpusavio susitarimo dėl skolos mokėjimo tvarkos. Taigi, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė apeliantė (atsakovė), pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės 3554,33 Eur skolą pagal sutartį, nepagrįstai pripažino, kad atsakovė privalo mokėti ieškovui kredito sutartimi nustatytas palūkanas.

Ieškovas nurodė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 24 d. iki 2025 m. spalio 24 d. ieškovui turėjo sumokėti 9 893,51 Eur kredito grąžinimo įmokų. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė 2022 m. gruodžio 27 d. sumokėjo bankui 487,76 Eur kredito grąžinimo įmoką bei 510,73 Eur palūkanų, o nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2025 m. liepos 28 d. atsakovė sumokėjo ieškovui 11 900 Eur, po ieškinio pateikimo atsakovė ieškovui sumokėjo 1 140 Eur, 2025 m. spalio 24 d. atsakovė ieškovui sumokėjo 380 Eur, viso laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 2 d. iki 2025 m. spalio 24 d. atsakovė ieškovui sumokėjo 13 420 Eur, todėl darytina išvada, kad patikslinto ieškinio priėmimo metu (2025 m. spalio 29 d.) atsakovė nebuvo skolinga ieškovui 3 554,33 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, kaip teisingai nurodė apeliantė (atsakovė), ieškiniu ieškovas reikalavo didesnės skolos (palūkanų) už ginčo laikotarpį, kurių pats faktiškai nesumokėjo ir priteisė ieškovui daugiau, nei ieškovas turėjo reikalavimo teisę į atsakovę ginčo laikotarpiu.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kadangi kredito sutartis jau yra įvykdyta, ieškovas jau yra sumokėjęs atsiskaitymo dienai banko paskaičiuotas palūkanas, todėl iš atsakovės negali būti priteista daugiau nei sumokėjo ieškovas (CK 6.113 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą šioje dalyje, kuris keistinas ir ieškinys dalyje dėl 3554,33 Eur skolos priteisimo atmestinas.

Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nusprendus, ieškovui iš atsakovės priteisti 3554,33 Eur skolos, nepagrįstai iš atsakovės priteisė ir 5 procentus procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Todėl ši sprendimo dalis taip pat keistina, ir ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Dėl baudos ieškovui skyrimo

Apeliantė (atsakovė) apeliaciniu skundu be kita ko prašė ieškovui skirti 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad ieškovas pareiškė nepagrįstą ieškinį, todėl toks jo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 95 straipsnio yra išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę pagal CPK 95 straipsnį. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą. Kitaip tariant, ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 63 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-943/2023, 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindu ieškovo elgesį vertinti kaip piktnaudžiavimą, todėl minėto atsakovės prašymo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išdava. Tai, kad apeliantės (atsakovės) nuomone ieškovas pareiškė nepagrįstą ieškinį (ieškovo turima regreso teisė į bankui už atsakovę sumokėtų įmokų grąžinimo niekaip nebuvo pažeidžiama), nėra pagrindas spręsti, jog ieškovo procesinis elgesys nebuvo tinkamas ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, sąmoningai siekia apsunkinti bylos nagrinėjimą ir pan. Asmuo turi teisę į teisminę gynybą ir ginti, jo manymu, pažeistus teisėtus interesus ir teises. Vien ta aplinkybė, kad ieškovo ieškinys buvo patenkintas iš dalies, o atsakovė turi priešingą procesinę poziciją ieškovo atžvilgiu, su ieškiniu sutiko iš dalies, negali suponuoti išvados dėl jo nepagrįsto naudojimosi savo procesinėmis teisėmis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo dėl baudos skyrimo ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, (ne)tinkamo paskirstymo

Apeliantas IES1 nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, prašo pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti ieškovui IES1 iš atsakovės ATS1 3 227 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme. Apelianto (ieškovo) vertinimu, sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta pažeidžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias civilinio proceso įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto (ieškovo) argumentais dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 4 dalis numato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialiųjų teisinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patikslinto ieškinio suma buvo nurodyta 60 137,28 Eur, o iš šios sumos ieškovui priteisė 59 056,84 Eur, todėl laikė, kad patikslinto ieškinio reikalavimai patenkinti 98 procentais. Ieškovas prašė iš atsakovės priteisti 3 227 Eur, o atsakovė prašė iš ieškovo priteisti 3 480 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsižvelgė į tai, kad atsakovė neginčijo savo prievolės kas mėnesį mokėti ieškovui net ir didesnę sumą, nei priteisė teismas pagal ieškovo reikalavimą (t. y. atsakovė paskutiniu metu iki ginčo mokėjo ieškovui po 380 Eur per mėnesį). Minėtas ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimas (dėl kas mėnesį mokėtinų sumų) buvo esminis pagal dydį byloje, todėl laikė, kad yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir ginčo šalis palikti prie jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, jų neskirstant. Pažymėjo, kad kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis) (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), tačiau ginčo šalys nevykdė pareigos kooperuotis, todėl abi patyrė panašaus dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas aptartą, bei tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl 3554,33 Eur skolos bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo, daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės ieškovui 3 554,33 Eur skolos ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo dienos iki priteistos sumos visiško sumokėjimo, netinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, taip pažeisdamas CK 6.9 straipsnio, CK 6.113 straipsnio nuostatas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su skolos mokėjimu, todėl yra pagrindas priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti dalyje dėl 3 554,33 Eur skolos ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo, šioje dalyje ieškovo patikslintą ieškinį atmetant.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

Jeigu apeliacinės instancijos teismas pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 1–4 dalys). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas prašė iš atsakovės priteisti 3 227 Eur, o atsakovė prašė iš ieškovo priteisti 3 480 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo ir priteisimo, atsižvelgia į tai, kad atsakovė neginčijo savo prievolės skolą kas mėnesį mokėti ieškovui. Minėtas ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimas dėl kas mėnesį mokėtinų sumų dydžio buvo esminis byloje. Ieškovo ieškinys patenkintas ta dalimi, su kuria sutiko ir atsakovė, abi šalys patyrė panašaus dydžio bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir ginčo šalis palikti prie jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, jų neskirstant.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, o atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, spręstinas klausimas dėl byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Ieškovas teikdamas atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą turėjo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už jo parengimą, kurias prašė priteisti iš atsakovės.

Atsakovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 1320 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. 80 Eur žyminis mokestis, 720 Eur už apeliacinio skundo parengimą, bei 520 Eur už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą, kurias prašė priteisti iš ieškovo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės apeliacinio skundo dalyką, atsiliepimų į apeliacinius skundus turinį ir apimtį, įvertindamas šalių atstovų advokatų darbo ir laiko sąnaudas tokiems procesiniams dokumentams paruošti ir šalims suteiktų advokato paslaugų kompleksiškumą, sprendžia, jog tiek ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, tiek atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos (80 Eur žyminis mokestis, 720 Eur už apeliacinio skundo parengimą, bei 520 Eur už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą) mažintinos iki 750,00 Eur, o atlikus tarpusavio įskaitymus bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nors jos ir neviršijo rekomendacijų kriterijų, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Ieškovo IES1 apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovės ATS1 apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo IES1 patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui IES1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) iš atsakovės ATS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) regreso teise mokėtiną 55 502,51 Eur (penkiasdešimt penkių tūkstančių penkių šimtų dviejų eurų penkiasdešimt vieno cento) sumą, išdėstant šios sumos mokėjimą per laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 24 d. iki 2038 m. rugpjūčio 24 d. kasmėnesinėmis įmokomis (po 360,41 Eur), nustatant, kad šios įmokos turi būti mokamos ieškovui kiekvieno kalendorinio mėnesio 24 dieną.

Kitą ieškovo IES1 patikslinto ieškinio dalį atmesti.“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.