- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-12
- Bylos Nr.
- e2A-535-650/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14685-2025-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Irma Valiuškienė, Alma Jurgelienė
- Atsakovas
- Euro Flex Baltics Express
- Ieškovas
- K. Y.
- Kategorijos
- 1.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Irmos Valiuškienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Euro Flex Baltics Express“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. Y. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Euro Flex Baltics Express“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. Y. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti ieškovo naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Euro Flex Baltics Express“: neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 6 726,26 Eur (neto) sumą, kurią sudaro 320,26 Eur darbo užmokesčio nepriemoka (neto) ir 6406,00 Eur dienpinigių nepriemoka; vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; įpareigoti atsakovę priteistą sumą pervesti į Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atsiskaitomąją sąskaitą.
Ieškovas nurodė, kad jis dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės (duomenys neskelbtini) atsakovės įmonėje nuo 2024 m. rugpjūčio 2 d. iki 2025 m. kovo 31 d. Jam buvo nustatytas 1525,00 Eur/mėn. darbo užmokestis. Atsakovė šio darbo laikotarpiu išmokėjo 7781,16 Eur darbo užmokesčio (neto) ir 6 168,00 Eur dienpinigių, viso 13 949,16 Eur. Tačiau remiantis ieškovo (duomenys neskelbtini) kortelės duomenimis, ieškovui už darbą 2024 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir 2025 m. vasario, kovo mėnesiais nebuvo apskaičiuotos ir apmokėtos šventinės, naktinės, poilsio dienų valandos bei viršvalandžiai. Darbo užmokesčio nepriemoka už šį laikotarpį sudaro 320,06 Eur. Didžiąją dalį darbo laiko ieškovas praleido komandiruotėse. Atsakovė mažino ieškovui mokamą dienpinigių sumą, remdamasi 2022 m. birželio 30 d. direktoriaus įsakymu patvirtintomis Darbo tvarkos taisyklėmis, kurių VIII skyriuje nustatyta, kad darbuotojams mokama 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos maksimalios dienpinigių normos, taip pat numatyti kriterijai, kuriems esant gali būti taikomi didesni dienpinigių dydžiai. Atsakovė neapskaitė keturių dienpinigiais apmokamų dienų: į komandiruotės pradžios vietą ir po jos pabaigos į Lietuvą Darbuotojas buvo abu kartus vežamas mikroautobusu, jo kelionė truko po vieną dieną į vieną pusę, tačiau už šį laiką atsakovė ieškovui nesumokėjo, o už apskaitytas komandiruočių dienas darbdavys priskaičiavo darbuotojui sumažintą sumą - 6168,00 Eur dienpinigių, nors privalėjo priskaičiuoti bendroje sumoje 12574,00 Eur. Atleidimo metu darbdavio skola sudarė 320,06 Eur darbo užmokesčio ir 6406,00 Eur dienpinigių, iš viso – 6 726,26 Eur. Darbdavys neteisėtai mažino dienpinigių dydį, nes kriterijai nustatyti 2022 m. birželio 30 d. direktoriaus įsakymu patvirtintose darbo tvarkos taisyklėse nėra objektyvūs, nebuvo individualizuojami konkrečiose komandiruotėse. Darbdavys neįvykdė pareigos aiškiai nurodyti, kokiais pagrindais kiekviename įsakyme buvo mažinami dienpinigiai, todėl darbuotojas neturėjo galimybės ginčyti sprendimų iš anksto – taip buvo pažeistas ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 25 straipsnio 2 dalies reikalavimas dėl informavimo. Atsakovė neįvykdė pareigos atsiskaityti iki paskutinės darbo dienos, kaip to reikalauja DK 146 straipsnio 2 dalis, todėl ieškovas turi teisę į DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovė su atleistu darbuotoju šiai dienai yra pilnai atsiskaičius, todėl reikalavimai dėl darbo užmokesčio bei dienpinigių nepriemokos ir didesnių netesybų yra nepagrįsti ir atmestini visa apimtimi. Darbo ginčų komisija 2025 m. liepos 23 d. sprendimu darbuotojo prašymą tenkino iš dalies, priteisė ieškovui 320,26 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio dalį už 2024 m. rugpjūčio - 2025 m. kovo mėnesio laikotarpį bei 320,26 Eur (atskaičius mokesčius). Atsakovė šį sprendimą 2025 m. rugpjūčio 22 d. įvykdė, t. y. atliko ieškovui 640,52 Eur mokėjimą. Darbo santykių pradžioje darbuotojas buvo pasirašytinai supažindintas su nuo 2024 m. sausio 31 d. įmonėje visiems darbuotojams taikomomis 2024 m. sausio 30 d. įsakymu patvirtintomis Darbo tvarkos taisyklėmis, kurių VIII skyriuje nustatyta, kad darbuotojui yra mokama 50 proc. konkrečiai valstybei nustatytos dienpinigių normos, apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus Maksimalius dienpinigių dydžius, taip pat numatyti kiti objektyvūs kriterijai, kada mokami didesni nei 50 proc. dienpinigiai. Nuo 2024 m. sausio 31 d. įsigaliojusiosiose Darbo tvarkos taisyklėse įtvirtintoje dienpinigių mokėjimo tvarkoje buvo numatyta, kad didesni, t. y. 70 proc. dydžio, dienpinigiai mokami darbuotojams tada, kai jų komandiruotės trukmė yra ilgesnė nei 160 dienų (objektyvusis kriterijus – komandiruotės trukmė). Konkretus dienpinigių dydis, be kita ko, darbuotojui papildomai buvo nurodomas kaskart jam išvykstant į komandiruotę komandiruočių įsakymuose, su kuriais šis buvo supažindinamas taip pat pasirašytinai. Komandiruočių įsakymai, kaip ir kiti dokumentai, buvo parengti dviem kalbomis – rusų ir lietuvių, todėl akivaizdu, kad įsakymų turinys ieškovui buvo aiškiai suprantamas. Darbo santykių metu darbuotojas nereiškė darbdaviui jokių pretenzijų nei dėl darbo sąlygų, nei dėl jam mokamo darbo užmokesčio ar priskaičiuoto ir mokamo dienpinigių dydžio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – ieškovo K. Y. naudai priteisė iš atsakovės UAB „Euro Flex Baltics Express“ 6158,00 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir 5426,85 Eur netesybų; likusioje apimtyje ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų; įpareigojo atsakovę priteistą sumą pervesti į Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad vykstant bylos nagrinėjimui paaiškėjo, kad darbdavys dar prieš pateikiant ieškinį teismui, t. y. 2025 m. rugpjūčio 22 d. įvykdė ir išmokėjo darbuotojui jam priklausančią darbo užmokesčio dalį, kuri buvo priteista Darbo ginčų komisijos 2025 m. liepos 23 d. sprendimu, priimtu darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Darbdaviui įvykdžius savo pareigas, jų neginčijant darbuotojui šioje apimtyje, nėra jokio pagrindo pakartotinai tenkinti pareikštą ieškinio reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokestį.
Teismas nurodė, kad jokios informavimo ir konsultavimo procedūros prieš priimant komandiruočių apmokėjimo tvarką įmonėje nebuvo įvykdytos. Atsakovė rėmėsi tuo, kad jos darbdaviui ir nebuvo privalomos, kadangi darbovietėje nėra veikiančios profesinės sąjungos, o dėl to, kad darbuotojai pasyvūs, (duomenys neskelbtini) – kurie yra mobilieji darbuotojai, dėl dažnos jų kaitos ji nebuvo sudaryta. Byloje nustatyta, kad tokia situacija yra ilgalaikė ir situacija nesikeičia mažiausiai nuo 2017 m. liepos mėn.
Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog darbdavio įmonėje nėra išrinkta darbuotojų taryba arba nėra veikiančios profesinės sąjungos savaime nereiškia, kad darbdavys gali nebesirūpinti, nebeįgyvendinti savo kaip darbdavio pareigų ir tokiu būdu išvengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 523 (su pakeitimais) 2 punkto taikymo. Teismas pažymėjo, jog vertina jau patį faktą, kad nuo cituoto LR Vyriausybės nutarimo įsiteisėjimo (t. y. ilgiau kaip 8 metus) darbdavio įmonėje vis dar nesudaryta darbuotojų taryba. Įstatyme pareiga rūpintis jos sudarymu pirmiausia nustatyta darbdaviui. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo laikyti, kad įmonėje galiojusi 2024 m. sausio 30 d. darbdavio įsakymu patvirtinta komandiruočių apmokėjimo tvarka atitinka Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 (su pakeitimais) 2 punkto reikalavimus ir ja vadovautis sprendžiant dėl darbdavio teisės mažinti LR Vyriausybės nustatytą dienpinigių dydį.
Teismas pažymėjo, kad net ir laikant, kad komandiruočių apmokėjimo tvarka yra galiojanti, tai nekeistų teismo išvados, jog komandiruočių apmokėjimo tvarka neatitiko Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 (su pakeitimais) 2 punkto reikalavimų.
Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo ir šalys sutaria, kad ieškovui mokėti dienpinigiai atliko komandiruotės išlaidų kompensavimo, o ne darbo apmokėjimo funkciją. Aplinkybė, kad darbdavys siekė užtikrinti, kad darbuotojui mokamas darbo užmokestis kartu su dienpinigiais atitiktų priimančioje valstybėje, į kurią darbuotojas komandiruojamas, nustatytą darbo užmokestį ir galėjo keisti dienpinigių dydį, nekeičia dienpinigių funkcijos, kuri nagrinėjamos bylos atveju yra kompensacinė. Net ir laikant priešingai, tai nekeistų fakto, kad darbuotojui visą laiką buvo mokama tik 50 proc. dienpinigių, t. y. nuostata, kuri šio kriterijaus pagrindu būtų suponavusi didesnio atlyginimo išmokėjimą nebuvo nei karto pritaikyta.
Teismas nurodė, kad darbdavys priimdamas komandiruočių apmokėjimo tvarką, nustatė bendrą mažesnį 50 proc. visiems darbuotojams mokėtinų dienpinigių dydį, t.y. įmonėje tiesiog nusprendė taikyti mažesnius bazinius dydžius, negu nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“, nesiedamas tokio taikymo su jokiais (nei objektyviais, nei subjektyviais) kriterijais (tokie iš viso nenurodomi). Jog jokie kriterijai nebuvo dienpinigių mažinimo pagrindas patvirtina ir aplinkybė, kad jie nebuvo individualizuojami ir 2024 m. rugpjūčio 2 d. ir 2025 m. vasario 14 d. darbdavio įsakymuose, kuriais darbuotojas buvo siunčiamas į komandiruotes. Atsižvelgiant į tai atmetami ir darbdavio teiginiai, jog sprendimas mokėti darbuotojams iki 50 proc. mažesnius dienpinigius buvo nulemtas tuo, jog Vakarų Europos valstybėse darbdavio ir jo verslo partnerių sudarytas platus infrastruktūrinių patogumų tinklas leidžia darbuotojams patirti mažesnes išlaidas komandiruočių metu (pateiktos įrodymai dėl mobilių namelių, virtuvėlės, sanitarinių patalpų, poilsio kambarių, skalbyklų ir daiktų saugojimo erdvių ir pan.) Šių aplinkybių pagrindu dienpinigių mažinimas įmanomas, tik jas individualizavus galiojančioje Komandiruočių apmokėjimo tvarkoje ir darbdavio įsakymuose.
Teismas nurodė, kad įstatyme reikalaujama nustatyti ne didinimo nuo darbdavio nustatyto dydžio, o LR Vyriausybės nustatyto dienpinigių dydžio mažinimo galimybė taikant objektyvius kriterijus. Nors darbdavys nustatė du kriterijus: 1) poreikį, kad priimančioje valstybėje, į kurią darbuotojas komandiruojamas, jam nustatytas darbo užmokestis atitiktų toje valstybėje nustatytą darbo užmokesčio dydį; 2) ilgesnį negu 160 dienų komandiruotės laikotarpį (mokama 70 proc. dienpinigių normos), tačiau nei vienas jų nebuvo taikomas ieškovo atžvilgiu. Nesivadovaujant jokiais kriterijais darbuotojui buvo mokamas 50 proc. (o ne 100 proc.) dydis. Darbdavio nustatytas bazinis 50 proc. LR Vyriausybės nustatytų dienpinigių dydis nėra orientuotas į darbo pobūdžio specifiką, darbo sudėtingumą, nesiejamas su komandiruotės išlaidas lemiančiomis aplinkybėmis, darbuotojo darbo sąlygomis ir pan., o iš esmės reiškia, tik naują – darbdavio, o ne LR Vyriausybės nustatyto bendro darbuotojams dienpinigių dydžio taikymą darbdavio įmonėje. Teismas vertino, kad nėra jokio pagrindo remtis darbdavio priimta komandiruočių apmokėjimo tvarka kaip teisėta ir galiojančia, laikyti, kad darbdavys pagrįstai mokėjo darbuotojui jo darbo laikotarpiu sumažintą dienpinigių dydį. Darbuotojui turėjo būti mokamas 100 proc. dienpinigių dydis.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr.526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ , už komandiruotės į Vokietiją darbo laiką, darbuotojui turėjo būti sumokėti 3906,00 Eur (63 dienos X 62 Eur/diena), už komandiruotės į Prancūziją laiką – 7797,00 Eur (113 dienų X 69 Eur/diena), Belgiją – 183 Eur (3 dienos X 61 Eur/diena), Italiją – 378 Eur (6 dienos X 63 Eur/diena). Viso 12264,00 Eur. Darbdavys išmokėjo – 6168,00 Eur, tokiu būdu liko skolingas darbuotojui – 6096,00 Eur.
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose bei darbdavio įsakymuose nurodytas komandiruotės laikas visiškai sutampa. Taip pat darbuotojas remiasi darbdavio 2025 m. liepos 7 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. Tačiau teismui palyginus faktiškai fiksuotą darbuotojo darbo dienų skaičių, kuris nurodytas jo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir minimoje pažymoje, nustatyta, kad fiksuotų darbo dienų skaičius šiuose dokumentuose taip pat visiškai sutampa. Darbuotojas pateikė bendro darbo laiko skaičiavimus (savo (duomenys neskelbtini) kortelės duomenis, kuriuos ištyrus nustatyta, kad darbdavys pirmosios komandiruotės metu fiksuoja ženkliai ankstesnį komandiruotėje būtą laiką negu darbuotojo faktiškai dirbtas laikas, kas reiškia, kad yra apmokamas dienpinigiais ir kelionės į darbo vietą laikas, todėl šioje apimtyje yra pagrindas priteisti dienpinigius už vieną kelionės į komandiruotės vietą (Vokietiją) dieną dienpinigius - 62 Eur. Paskutinę komandiruotės dieną 2025 m. kovo mėn. l darbo laiko apskaitos žiniaraštyje darbdavys fiksuoja 2025 m. kovo 29 d. Tačiau (duomenys neskelbtini) kortelėje tą dieną užfiksuota tik 10 min. darbo ir nuvažiuotas 1 km. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad tą dieną darbuotojas atliko savo darbo funkcijas – vairavo autotransporto priemonę Vokietijoje ir negrįžo į Lietuvą tą pačią dieną. Viso priteistiną darbuotojui dienpinigių sumą sudaro 6158,00 Eur.
Teismas atmetė atsakovės teiginius, jog faktas, kad pirmoji komandiruotė baigėsi dar 2024 m. gruodžio 21 d., tačiau reikalavimus dėl, neva, per mažų dienpinigių darbuotojas pareiškė tik 2025 m. birželio 23 d. ir tai reiškia, kad darbuotojas pats sutiko su tokio dydžio dienpinigiais. Ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės – dienpinigių dydis nėra darbo sutarties sąlyga (net jeigu teismai atskirose bylose padaro išvadą, kad dienpinigiai atlieka mokėjimo už darbą funkciją). Dienpinigių keitimui netaikoma DK 45 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą ir darbuotojui to nepadarius per tris mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sąlygomis.
Teismas vertino, kad toks ieškovo elgesys, kuomet jis gaudamas ženkliai mažesnius dienpinigius savalaikiai nesikreipė į darbdavį, nekėlė jokių klausimų ir ginčą inicijavo tik pasibaigus darbo santykiams, yra pagrindas teismui konstatuoti ieškovą pažeidus šalių bendradarbiavimo ir sąžiningumo principus, DK 24 straipsnio 3 dalį, pagal kurią savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų. Vertinti šią aplinkybę ir nustatant materialinių pasekmių taikymą darbdaviui proporcingumo aspektu.
Teismas nurodė, kad darbdavys mokėjo darbuotojui jam priklausantį darbo užmokestį, tačiau neišmokėjo dalies dienpinigių sumos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad vidutinio darbo užmokesčio dydis už maksimalų 6 mėn. priteisimas atitinka sąžiningumo ir protingumo principą. Darbdavys pateikė duomenis, kad darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per dieną sudarė 71,50 Eur. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. A1-662 patvirtintą vidutinį darbo dienų skaičių 2025 m. esant šešių darbo dienų savaitei (darbo sutarties 4 punktas) – 25,3 darbo diena, mėnesio darbuotojo vidutinį darbo užmokestį sudarė 1808,95 Eur. Reiškia darbuotojo reikalaujama priteisti netesybų sumą sudaro 10853,70 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei aukštesnės instancijos teismų praktiką tenkino šį reikalavimą iš dalies ir priteisė 5426,85 Eur netesybų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Euro Flex Baltics Express“ prašo: prijungti papildomai teikiamus dokumentus prie bylos; panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 4 d. sprendimą ir išspręsti darbo ginčą iš esmės: ieškovo ieškinio reikalavimus atmesti pilna apimtimi; priteisti iš ieškovo atsakovės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas reikalavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir su tuo susijusių išvestinių reikalavimų atsisakė. Dėl to byloje likęs ieškovo reikalavimas tik dėl dienpinigių nepriemokos ir su tuo susijusių netesybų priteisimo. Nepaisant to, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad iš atsakovo ieškovo naudai yra priteista 6158,00 Eur neišmokėto darbo užmokesčio. Darbo užmokestis ir dienpinigiai yra skirtingai apmokestinami, tad, jeigu teismas priteisė ieškovo naudai darbo užmokestį, jis turėjo nurodyti, ar ši suma priteista su mokesčiais ar be, tačiau tai sprendime nėra nurodyta. Teismas sprendimu priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 5426,85 Eur netesybų, tačiau nenurodė, ar ši suma yra priteistas neatskaičius mokesčių ar „į rankas“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nepripažino, kad darbuotojas yra praradęs subjektinę teisę kelti klausimą dėl neva per mažos jam sumokėtų dienpinigių sumos, nes negynė savo teisių per 3 mėnesius. Sudarydamos Darbo sutartį šalys susitarė dėl papildomų darbo sutarties sąlygų: šalys susitarė, kad dienpinigių avansas Darbuotojui bus mokamas jau komandiruotės metu, dienpinigiai yra Darbuotojo darbo užmokesčio dalis. Skirtingai, nei sprendė teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024) yra aktualus ir šioje byloje – jeigu ieškovas manė, kad darbdavys jam sumokėjo per mažus dienpinigius, jis savo galimai pažeistas teises turėjo ginti aktyviai ir reikalavimus kelti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo pažeidimo sužinojimo dienos, tačiau ieškovas to nedarė. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje plėtojant šį išaiškinimą, nurodoma, kad: „atsakovas nebuvo aktyvus ir be pateisinamos priežasties įstatyme nustatyta tvarka ir terminu negynė savo interesų dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, todėl pagal DK 45 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad atsakovas sutiko dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-684/2026).
Teismo spendime tiesiogiai paneigiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtintame Dienpinigių mokėjimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas) įtvirtinta darbdavio teisė mokėti darbuotojui mažesnio dydžio dienpinigius. Pareiga prieš nustatant dienpinigių dydžius vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūras DK nustatyta tvarka teisės aktuose atsirado tik nuo 2022 m. liepos 1 d. Dėl to visiškai nepagrįstas teismo teiginys, kad „nuo cituoto LR Vyriausybės nutarimo įsiteisėjimo (t.y. ilgiau kaip 8 metus) darbdavio įmonėje vis dar nesudaryta darbuotojų taryba“. Nurodytu atveju nuo aukščiau nurodytos Aprašo nuostatos įsigaliojimo iki 2024 m. sausio 30 d. įsakymu patvirtintomis Darbo tvarkos taisyklių redakcijos priėmimo suėjo tik pusantrų metų. Tuo tarpu teismas visiškai nesiaiškino ir netyrė, kodėl nurodytu laikotarpiu atsakovės įmonėje nebuvo darbo tarybos. Teismas nepagrįstai suabsoliutino atsakovės kaip darbdavės pareigą organizuoti darbo tarybos rinkimus, kadangi darbdavys negali priverstinai sudaryti įmonėje darbo tarybos, nesant darbuotojų palaikymo. Už darbo tarybos nesudarymą darbdaviui galėtų būti taikoma administracinė atsakomybė. Tačiau tuo pagrindu de facto pripažindamas dienpinigių mažinimo tvarką negaliojančia teismas nukrypo nuo jo paties sprendime nurodytos teismų praktikos, kurioje išaiškinta, kad: „tai, kad nebuvo įvykdyta informavimo ir konsultavimo procedūra, savaime nesudaro pagrindo dienpinigių mažinimą pripažinti neteisėtu“. Šioje byloje buvo sprendžiamas dienpinigių nepriemokos, o ne darbdavio patvirtinto lokalinio norminio akto panaikinimo klausimas, todėl aukščiau nurodytos teismo išvados išeina už ieškiniu pareikšto reikalavimo ribų.
Byloje nebuvo ginčo, kad darbuotojais tiek su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, numatančiomis dienpinigių mažinimo galimybę, tiek su komandiruočių įsakymais buvo supažindintas pasirašytinai (įskaitant oficialų tvarkos vertimą į darbuotojui suprantamą kalbą). Kadangi tvirtinant Vidaus darbo tvarkos taisyklių nuostatas, numatančias dienpinigių mažinimo galimybę, atsakovės įmonėje nebuvo nei darbo tarybos, nei profesinės sąjungos, nei darbo tarybos funkcijas įgyvendinančio patikėtinio, atitinkamai, jai nekilo pareiga atlikti DK 206 straipsnyje nurodytas procedūras. Teismas, pripažindamas, kad informavimo ir konsultavimo procedūras atsakovė privalėjo atlikti visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kad įmonėje nebuvo nei darbo tarybos, nei kitų darbuotojų atstovų, netinkamai aiškino ir taikė aukščiau nurodytą Aprašo 2 p. nuostatą.
Teismas nevertino pateiktų įrodymų (sąskaitos už sanitarinių patalpų naudojimą, darbuotojams sudarytų patogumų nuotraukos). Teismas sprendime tik nurodė, esą „šių aplinkybių pagrindu dienpinigių mažinimas įmanomas, tik jas individualizavus galiojančioje Komandiruočių apmokėjimo tvarkoje ir darbdavio įsakymuose“. Tokia teismo pozicija nepagrįsta ir neatitinka Aprašo nuostatų, yra kazuistinis ir nustato nepagrįstai didelę biurokratinę naštą darbdaviui įrodinėti, kad konkrečią komandiruotės dieną dienpinigių mažinimas konkrečiam darbuotojui buvo mažinamas pagal objektyvius komandiruočių tvarkoje nustatytus kriterijus.
Skirtingai, nei nurodė sprendime teismas, Aprašo 2 punkte įtvirtintas reikalavimas dienpinigių mažinimą sieti su objektyviais kriterijais turi būti aiškinamas taip, kad darbdavys gali šiuos kriterijus iš anksto nustatyti ir taikyti bendrai visiems įmonės darbuotojams, o ne kiekvieną komandiruotės dieną individualiai vertinti konkretaus darbuotojo atitiktį šiems kriterijams ir tik tuomet, darbuotojui jau grįžus iš komandiruotės, nustatyti jam mokėtiną dienpinigių sumą.
Priešingai nei sprendė teismas, komandiruotės trukmė turi tiesioginę įtaką komandiruojamo darbuotojo patiriamų išlaidų dydžiui. Akivaizdu, kad darbuotojas, išvykdamas į vienos savaitės trukmės komandiruotę, turės kur kas mažesnes išlaidas nei tas, kuris komandiruojamas ilgesniam nei 5 mėnesių laikotarpiui. Esant komandiruotėje ilgiau nei 5 mėnesių laikotarpį, darbuotojas komandiruotės metu turės tiek daugiau asmeninių išlaidų rūbams, avalynei (keičiasi metų laikai iš šaltojo sezono į šiltąjį), tiek išlaidų sveikatai (planiniai skiepai, profilaktiniai vizitai pas gydytojus, odontologus ir kt.). Tokią atsakovės poziciją pagrindžia ir teismų praktika (Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-150-372/2024).
Teismas turėjo pagrindą ieškovo reikalavimą dėl netesybų apskritai atmesti, kadangi atsakovė pilnai išmokėjo ieškovui visus priskaičiuotus dienpinigius pagal įmonėje galiojančią dienpinigių tvarką. Tuo tarpu, tai, kad dėl neaiškios teismų praktikos Aprašo nuostatų praktinio įgyvendinimo klausimais, teismas nesivadovavo galiojančia ir nenuginčyta dienpinigių tvarka, nesudaro pagrindo įžvelgti darbdavio kaltės dėl pavėluoto atsiskaitymo su darbuotoju ir taikyti darbdaviui DK numatytą sankciją už pavėluotą atsiskaitymą. Kadangi atsakovė prašo teismo sprendimą panaikinti ir pripažinti, kad dienpinigiai ieškovui išmokėti tinkamai, todėl išvestinis darbuotojo reikalavimas dėl netesybų priteisimo taipogi atmestinas visa apimtimi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas K. Y. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais: Nors rezoliucinėje dalyje vartojama formuluotė „neišmokėtas darbo užmokestis“, ši sąvoka aiškintina ne siaurąja, o plačiąja prasme – kaip visos su darbo santykiais susijusios išmokos. Dienpinigiai, nors ir turi kompensacinę funkciją, yra tiesiogiai susiję su darbo funkcijų vykdymu ir mokami darbo santykių pagrindu, todėl gali būti laikomi darbo užmokesčio dalimi plačiąja prasme. Dienpinigiai nėra apmokestinami, suma yra nurodyta neto.
Kol darbo santykiai tęsiasi, šalys turi galimybę spręsti kilusius neaiškumus tarpusavyje, o darbuotojas pagrįstai gali tikėtis, kad darbdavys tinkamai vykdys savo pareigas ir ištaisys galimus netikslumus be formalaus ginčo. Tik pasibaigus darbo santykiams ir galutinai atsiskaičius su darbuotoju paaiškėja, ar pažeidimas apskritai yra. Apeliantės akcentuojamas 3 mėnesių terminas šiuo atveju apskritai nėra lemiantis vertinant ieškovo teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su neišmokėtomis su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, kurioms taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, ir būtent šis terminas yra esminis sprendžiant dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo. Nagrinėjamu atveju nėra praleistas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl nėra jokio pagrindo riboti ieškovo teisės ginti savo pažeistas teises.
Apeliantės argumentai dėl teisės aktų galiojimo laike niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Reikšminga ne tai, kiek laiko galiojo atitinkama Aprašo redakcija, o tai, ar atsakovė įrodė, kad priimdama ir taikydama dienpinigių mažinimo tvarką laikėsi visų imperatyvių teisės aktuose nustatytų sąlygų. Informavimo ir konsultavimo procedūrų klausimas nėra vienintelė sąlyga teisėtam dienpinigių mažinimui.
Kriterijai dėl dienpinigių dydžio turi būti ne tik abstrakčiai išvardinti vietiniame norminiame akte, bet ir realiai pritaikyti konkrečiose komandiruotėse. Skirtingi kriterijai gali skirtingai veikti atskirose komandiruotėse, todėl darbuotojui turi būti suprantama, kodėl konkrečiu atveju jam taikomas būtent iki tam tikros ribos sumažintas dienpinigių dydis. Priešingu atveju darbuotojas neturi galimybės nei suprasti, kaip apskaičiuotos jam priklausančios išmokos, nei veiksmingai ginti savo teisių. Jeigu darbdavys nori pasinaudoti teise nukrypti nuo Vyriausybės nustatyto maksimalaus dienpinigių dydžio, būtent jam tenka pareiga pagrįsti tokio sumažinimo pagrindą ir su tuo susijusios sąnaudos. Apeliantės akcentuojamas darbuotojo pasirašymas komandiruočių įsakymuose taip pat nekeičia situacijos vertinimo. Dienpinigių dydis nėra šalių susitarimo objektas, todėl darbuotojo parašas komandiruotės įsakyme negali būti laikomas sutikimu atsisakyti jam pagal teisės aktus priklausančių išmokų ar patvirtinimu, kad darbdavio taikomas dienpinigių mažinimas yra teisėtas.
Darbdavės nustatyti du kriterijai – darbuotojo darbo stažą ir komandiruotės trukmę, tačiau šie kriterijai niekaip neatitinka objektyvumo reikalavimo. Darbo stažo kriterijus yra subjektyvus ir nesusijęs su komandiruotės metu patiriamomis išlaidomis: darbuotojo išlaidos maitinimui, higienai ar kitoms būtinoms reikmėms nepriklauso nuo to, ar jis įmonėje dirba vieną mėnesį, ar vienerius metus. Priešingai, jis sukuria neteisėtą diferencijavimą tarp darbuotojų ir negali būti laikomas teisėtu pagrindu mažinti dienpinigius. Apeliantės argumentas, kad komandiruotės trukmė turi tiesioginę įtaką darbuotojo išlaidų dydžiui, taip pat nepagrįstas. Dienpinigiai yra skirti padengti kasdienes išlaidas, patiriamas kiekvieną komandiruotės dieną – maitinimo, higienos ir kitas. Šios išlaidos savo pobūdžiu yra pasikartojančios ir nepriklauso nuo bendros komandiruotės trukmės, todėl aplinkybė, ar darbuotojas komandiruotėje yra 10 dienų, ar 100 dienų, nekeičia dienpinigių paskirties ir savaime nesudaro pagrindo sistemiškai mažinti jų dydį. Be to, apeliantės nurodomi pavyzdžiai apie galimas papildomas išlaidas drabužiams, avalynei ar sveikatai veikiau rodo, kad ilgesnė komandiruotė gali lemti tik didesnes, o ne mažesnes darbuotojo išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nenustatė ieškovo kaltės dėl pavėluoto atsiskaitymo. Priešingai, teismas netesybas sumažino ne dėl to, kad būtų konstatavęs ieškovo kaltę ar jo veiksmų įtaką atsiskaitymo uždelsimui, o remdamasis proporcingumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais bei apeliacinės instancijos teismo praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl dienpinigių ir netesybų priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus apie darbo tarybos sudarymą ir prašo juos prijungti prie bylos. Nurodė, kad šių dokumentų pateikimo poreikis atsirado tik po teismo sprendimo priėmimo ir buvo sąlygotas jame padarytų išvadų.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliantas atitinkamus įrodymus (dėl darbo tarybos rinkimų inicijavimo) teikia tik apeliacinės instancijos teismui, nors byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama pakankamai ilgą laiką ir jis turėjo visas galimybes juos pateikti anksčiau. Situacijai taikytinos CPK 314 straipsnio nuostatos. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė būtų atsiradusi vėliau ar kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs juos priimti. Todėl nagrinėdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo remtis naujai pateiktais įrodymais.
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Remiantis rungimosi ir dispozityvumo principais, pareiga laiku ir tinkamai įvardinti savo procesinę poziciją ir laiku pateikti įrodymus šiai pozicijai pagrįsti tenka šalims (CPK 12, 13, 178 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad nepalankią bylos baigtį gali nulemti ir proceso dalyvio procesinis elgesys, kuomet laiku neteikiami sprendimui įtakos galintys turėti įrodymai, dėl ko jų vertinimas nepatenka į bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Be to, apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Būtent dėl šios priežasties apeliaciniame procese yra įtvirtintas ribojimas teikti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Esant minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantė turėjo galimybę su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl atsisako priimti šiuos įrodymus.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
2024 m. rugpjūčio 2 d. šalys sudarė darbo sutartį Nr. 329, kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas į darbą atsakovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės (duomenys neskelbtini). Ieškovas dirbo pas atsakovę nuo 2024 m. rugpjūčio 2 d. iki 2025 m. kovo 31 d.
Šalių sudarytoje darbo sutartyje įtvirtinta, kad dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų avansas mokamas komandiruotės metu, atsižvelgiant į komandiruotes metu patirtas išlaidas ir į darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui pateiktus dokumentus (darbo sutarties 6.1 punktas), apskaičiuojant darbuotojui komandiruotės metu į užsienį mokamą darbo užmokestį, darbuotojui mokami dienpinigiai yra laikomi darbo užmokesčio sudedamąja dalimi. Išlaidos faktinėms kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidoms kompensuoti yra atskirtos nuo dienpinigių ir darbdavio dengiamos atskirai, pagal tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (darbo sutarties 6.2 punktas).
2025 m. kovo 31 d. darbo sutartis su darbuotoju nutraukta DK 55 straipsnio (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu) pagrindu.
2025 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. DGKS – (darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini), sprendimo registracijos duomenys: 2025-07-30 Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovo prašymą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo tenkino iš dalies.
Dėl ieškovo subjektinės teisės ginčyti jam išmokamų dienpinigių dydį
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad ieškovas yra praradęs subjektinę teisę kelti klausimą dėl neva per mažos jam sumokėtų dienpinigių sumos, nes negynė savo teisių per tris mėnesius.
DK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Dėl neteisėto darbo sutarties pakeitimo darbuotojas turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą, prašydamas įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą. Darbuotojui to nepadarius per tris mėnesius nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, laikoma, kad darbuotojas sutiko dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sąlygomis (DK 45 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamu atveju, ginčas kilo dėl ieškovui mokėtinų dienpinigių dydžio. Dienpinigiai, esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms, neatliko atlyginimo už darbą funkcijos, bet buvo komandiruotės metu darbuotojo patiriamų papildomų išlaidų kompensavimo priemonė. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jų dydis nėra darbo sutarties sąlyga DK 45 straipsnio prasme. Taigi, vien tai, kad ieškovas per tris mėnesius neginčijo darbdavio taikyto dienpinigių dydžio, nesukelia DK 45 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio padarinio, jog darbuotojas sutiko su pakeistomis darbo sutarties sąlygomis. Kadangi dienpinigių dydžio nustatymas nagrinėjamu atveju nebuvo darbo sutarties sąlygų pakeitimas, ieškovas neprarado materialiosios subjektinės teisės reikalauti jam priklausančių, tačiau neišmokėtų dienpinigių.
Taip pat svarbu pažymėti, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. DK 15 straipsnyje įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams. Darbo ginčo šalis, nesutinkanti su DGK sprendimu, taip pat DGK priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, turi teisę per vieno mėnesio terminą pareikšti ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme (DK 231 straipsnio 1 dalis). Trijų mėnesių terminas kreiptis į DGK siejamas su veiksmų atlikimu ne teisme, o neteisminėje institucijoje – DGK, ir gali būti šios atnaujintas. Šio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia. Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas iš esmės DGK, tačiau darbo ginčo šalis pagal DK 220 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą. Taigi, šiuo konkrečiu atveju ieškovas nepraleido nei 3 metų senaties termino, nei 1 mėnesio procesinio termino teismui pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, todėl dar ir šiuo aspektu paneigiamas apeliantės argumentas dėl ieškovo subjektinės teisės praradimo ginčyti jam išmokamų dienpinigių dydį.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad apeliantės minimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024, 2026 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-684/2026) yra aktualūs ir šioje byloje. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios.
Apeliantės nurodytoje kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024 ginčas kilo tarp ieškovo G. K. ir atsakovės UAB Šiaulių chirurginės pagalbos centro dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo. Ieškovas teigė, kad darbdavys be rašytinio sutikimo sumažino jo darbo užmokestį, kas laikytina darbo sutarties sąlygų pažeidimu. Kasacinis teismas išaiškino, kad darbo apmokėjimo sąlygos yra esminės ir jų keitimui darbdavio iniciatyva reikalingas darbuotojo rašytinis sutikimas pagal DK 45 str. 1–3 d.
Kitoje apeliantės nurodytoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-684/2026 ginčas kilo tarp „Metalinox“ ir atsakovo R. D. dėl atsiskaitymo su atleistu iš darbo darbuotoju bei neteisėto atleidimo iš darbo. Ieškovė siekė pripažinti, kad atsakovas buvo teisėtai atleistas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, o atsakovas teigė, kad darbo sutartis turėjo būti nutraukta jo iniciatyva dėl svarbių priežasčių. Darbo ginčų komisija atsisakė nagrinėti atsakovo prašymą, o instancijos teismas nustatė, jog darbdavės veiksmai buvo pagrįsti. Kasacinis teismas išaiškino, kad darbdavio iniciatyva keisti darbo apmokėjimo sąlygas galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Atsakovui nesikreipus į ginčų nagrinėjantį organą per tris mėnesius nuo sumažinimo, laikoma, kad jis sutiko su pakeitimais.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės nurodytose kasacinėse bylose nustatytos faktinės aplinkybės ir nagrinėti teisės klausimai iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Jose buvo sprendžiami darbo apmokėjimo sąlygų keitimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 45 straipsnį teisėtumo klausimai ir darbuotojo sutikimo reikšmė keičiant darbo sutarties sąlygas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl dienpinigių mokėjimo tvarkos teisėtumo, jos atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo reikalavimams, taip pat dėl darbdavio pareigos nustatyti aiškius, objektyviais kriterijais pagrįstus dienpinigių dydžius ir tinkamai informuoti darbuotoją apie jų taikymą. Todėl apeliantės nurodytose kasacinėse bylose pateikti teisės aiškinimai nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingi ir nesudaro pagrindo jais vadovautis šioje byloje. Dėl darbdavio pareigos mokėti dienpinigius darbuotojui už komandiruotes užsienyje apimties DK 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022).
Žemesnės instancijos teismas
Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašas ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) yra patvirtinti Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 su vėlesniais pakeitimais. Šio Aprašo (aktuali redakcija nuo 2024 m. sausio 1 d.) 2 punkte numatyta, kad mokami dienpinigiai apskaičiuojami pagal šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra, – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte (toliau kartu – nustatyti dydžiai). Kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 procentų šiame Vyriausybės nutarime nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai.
Taigi, išlaidų, patirtų dėl vykimo į komandiruotę, kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta Darbo kodekse, dienpinigių mokėjimo tvarka detalizuota poįstatyminiame akte. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas. Taip pat šis teisinis reguliavimas nustato bendrosios taisyklės išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje. Be to, nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai.
Pagal apygardų teismų formuojamą praktiką analogiškose darbo ginčų bylose toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad dienpinigių mažinimas yra Vyriausybės nutarimu nustatyto teisinio reglamentavimo išimtis, kurios taikymui būtinas tam tikrų sąlygų egzistavimas: a) konkrečių dienpinigių dydžių nurodymas, juos diferencijuojant pagal objektyvius kriterijus; b) išimties įtvirtinimas konkrečios rūšies dokumente (kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); c) darbuotojų atstovų dalyvavimas dokumento rengimo ir priėmimo procedūroje (kolektyvinės sutarties rengime ir tvirtinime arba dalyvaujant informavimo ir konsultavimo procedūrose, jeigu dienpinigių mažinimas numatomas vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); d) darbuotojo supažindinimas raštu su jam mokėtinu dienpinigių dydžiu (Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2200-945/2025).
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nebuvo ginčo, kad darbuotojais tiek su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, numatančiomis dienpinigių mažinimo galimybę, tiek su komandiruočių įsakymais buvo supažindintas pasirašytinai (įskaitant oficialų tvarkos vertimą į darbuotojui suprantamą kalbą). Kadangi tvirtinant Vidaus darbo tvarkos taisyklių nuostatas, numatančias dienpinigių mažinimo galimybę, atsakovės įmonėje nebuvo nei darbo tarybos, nei profesinės sąjungos, nei darbo tarybos funkcijas įgyvendinančio patikėtinio, atitinkamai, jai nekilo pareiga atlikti DK 206 straipsnyje nurodytas procedūras. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad informavimo ir konsultavimo procedūras atsakovė privalėjo atlikti visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kad įmonėje nebuvo nei darbo tarybos, nei kitų darbuotojų atstovų, netinkamai aiškino ir taikė aukščiau nurodytą Aprašo 2 p. nuostatą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
Byloje nustatyta, kad apeliantė yra parengusi dienpinigių nustatymo dydį reglamentuojantį vidinį norminį aktą – 2024 m. sausio 30 d. įsakymą dėl darbo tvarkos taisyklių pakeitimo, kuriuo pakeistas bendrovės darbo tvarkos taisyklių VIII skyrius „Komandiruotės“, atsižvelgdama į 2022 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 277 pakeitimus. Šiuo aktu nustatyta, kad darbuotojai į komandiruotes siunčiami bendrovės vadovo įsakymu. Darbuotojui prieš vykstant į komandiruotę yra išmokamas piniginis avansas, kuris yra nustatomas bendrovės vadovo ir kuris neturi viršyti numatomų komandiruotės išlaidų. Komandiruotės metu patirtos išlaidos kompensuojamos darbuotojui grįžus iš komandiruotės ir pateikus tokias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Komandiruočių apmokėjimo tvarkoje nurodoma, kad visiems bendrovės darbuotojams mokama 50 procentai konkrečiai valstybei nustatytos dienpinigių normos, apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, o didesni dienpinigiai sumokami jeigu komandiruotės trukmė viršija 160 dienų, (mokama 70 proc. dienpinigių normos), siekiant užtikrinti, kad darbuotojui mokamas darbo užmokestis kartu su dienpinigiais atitiktų priimančioje valstybėje, į kurią darbuotojas komandiruojamas, nustatytą darbo užmokestį, darbuotojui gali būti išmokėta iki 100 proc. tai valstybei nustatytos maksimalios dienpinigių normos.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos atveju darbdavė priimdama komandiruočių apmokėjimo tvarką, nustatė bendrą mažesnį 50 proc. visiems darbuotojams mokėtinų dienpinigių dydį, t. y. mažesnius bazinius dydžius, negu nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“, nesiedama tokio taikymo su jokiais (nei objektyviais, nei subjektyviais) kriterijais. Jog jokie kriterijai nebuvo dienpinigių mažinimo pagrindas patvirtina ir aplinkybė, kad jie nebuvo individualizuojami ir 2024 m. rugpjūčio 2 d. ir 2025 m. vasario 14 d. darbdavės įsakymuose, kuriais darbuotojas (ieškovas) buvo siunčiamas į komandiruotes.
Kaip matyti iš apeliantės dienpinigių apmokėjimo tvarkos, šioje tvarkoje nėra aiškiai apibrėžtų, iš anksto nustatytų ir objektyvių kriterijų, kurie pagrįstų visiems darbuotojams vienodai taikomą 50 proc. dydžio dienpinigių normą. Darbdavė nustatė du dienpinigių didinimo kriterijus: 1) didesni dienpinigiai mokami jeigu komandiruotės trukmė viršija 160 dienų (mokama 70 proc. dienpinigių normos); 2) gali būti išmokėta iki 100 proc., siekiant užtikrinti, kad darbuotojui mokamas darbo užmokestis kartu su dienpinigiais atitiktų priimančioje valstybėje, į kurią darbuotojas komandiruojamas, nustatytą darbo užmokestį. Tačiau vien aplinkybė, kad komandiruotė trunka ilgiau nei 160 dienų, savaime nepagrindžia skirtingų dienpinigių dydžių nustatymo, nes nėra aišku, kodėl būtent tokia trukmė lemia didesnį dienpinigių poreikį. Be to, nuostata, kad darbuotojui „gali būti išmokėta iki 100 proc. tai valstybei nustatytos maksimalios dienpinigių normos“, nėra grindžiama objektyviais kriterijais, nes neapibrėžia nei konkrečių sąlygų, nei aiškios apskaičiavimo tvarkos, kada ir kokio dydžio dienpinigiai turi būti mokami. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia dienpinigių apmokėjimo tvarka suteikė darbdavei neribotą diskreciją savo nuožiūra spręsti dėl dienpinigių dydžio, todėl darbuotojas (ieškovas) negalėjo iš anksto numatyti savo teisių apimties. Taigi, darbdavės patvirtinta dienpinigių mokėjimo tvarka neatitinka Aprašo 2 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo, kad mažesni dienpinigių dydžiai būtų nustatomi ir diferencijuojami pagal objektyvius, aiškius ir iš anksto darbuotojams žinomus kriterijus.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismo sprendimu tiesiogiai paneigiama Apraše įtvirtinta darbdavio teisė mokėti darbuotojui mažesnio dydžio dienpinigius. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad apeliantė kaip darbdavė apskritai neturėjo teisės nustatyti mažesnio dydžio dienpinigių. Šiuo atveju teismas vertino, ar apeliantė, įgyvendindama Apraše įtvirtintą teisę, laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir tinkamai informavo ieškovą apie jam taikomą dienpinigių mokėjimo tvarką.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad skirtingai, nei sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Aprašo 2 punkte įtvirtintas reikalavimas dienpinigių mažinimą sieti su objektyviais kriterijais turi būti aiškinamas taip, jog darbdavys gali šiuos kriterijus iš anksto nustatyti ir taikyti bendrai visiems įmonės darbuotojams, o ne kiekvienos komandiruotės metu individualiai vertinti konkretaus darbuotojo atitiktį jiems. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog objektyvūs kriterijai privalo būti nustatomi individualiai kiekvienam darbuotojui ar kiekvienai komandiruotei. Priešingai, darbdavys turi teisę iš anksto nustatyti visiems darbuotojams taikomus bendrus dienpinigių mažinimo kriterijus, tačiau jie privalo būti aiškūs, objektyvūs, iš anksto žinomi darbuotojams ir sudaryti galimybę suprasti, kokiu pagrindu bei kokiomis sąlygomis yra taikomas mažesnis dienpinigių dydis. Nagrinėjamu atveju atsakovės patvirtintoje dienpinigių mokėjimo tvarkoje ir komandiruočių įsakymuose tokių kriterijų nėra – joje nėra aiškiai apibrėžta, kodėl nustatyta 50 procentai konkrečiai valstybei nustatytos dienpinigių normos, kokiais objektyviais kriterijais toks darbdavės sprendimas grindžiamas.
Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje pateiktų įrodymų, susijusių su darbuotojams sudarytomis buities sąlygomis, įskaitant sąskaitas už sanitarinių patalpų naudojimą bei darbuotojams suteiktų patogumų nuotraukas. Priešingai, iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas šias aplinkybes įvertino, tačiau pagrįstai sprendė, jog jos savaime nesudaro pagrindo pripažinti teisėtu visiems darbuotojams taikytą 50 proc. mažesnį dienpinigių dydį. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė teigė, kad mažesni dienpinigiai buvo mokami dėl Vakarų Europos valstybėse darbuotojams sudarytų palankesnių buities sąlygų, tokių kaip mobilūs nameliai, virtuvėlės, sanitarinės patalpos, poilsio kambariai, skalbyklos ar daiktų saugojimo vietos, tačiau šios aplinkybės buvo nurodytos ir jas pagrindžiantys įrodymai pateikti tik nagrinėjant bylą, tačiau jos nebuvo įtvirtintos galiojančioje Komandiruočių apmokėjimo tvarkoje kaip objektyvūs dienpinigių diferencijavimo kriterijai, taip pat nebuvo individualizuotos darbdavės įsakymuose, kuriais ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotes. Todėl jos negali būti laikomos teisėtu pagrindu pateisinti jau pritaikytą dienpinigių sumažinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad darbdavys privalo kiekvienos komandiruotės metu iš naujo individualiai vertinti visas darbuotojo patiriamas išlaidas ar priimti atskirą sprendimą dėl kiekvienos komandiruotės dienos dienpinigių dydžio. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tik išaiškino, kad darbdavys, pasinaudodamas Apraše suteikta teise mažinti dienpinigių dydį, privalo iš anksto nustatyti aiškius ir objektyvius kriterijus, kuriais remiantis toks mažinimas taikomas, ir užtikrinti, kad darbuotojas galėtų iš anksto suprasti, dėl kokių aplinkybių jam mokami mažesni dienpinigiai. Nagrinėjamu atveju atsakovė tokių kriterijų nenustatė. Nei komandiruočių apmokėjimo tvarkoje nei komandiruočių įsakymuose nebuvo nurodyta, kad dienpinigių dydis mažinamas dėl darbuotojams suteikiamų apgyvendinimo, higienos, maitinimosi ar kitų infrastruktūrinių patogumų, taip pat nebuvo nustatyta, kaip konkrečios aplinkybės lemia būtent 50 proc. dienpinigių mokėjimą.
Taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai, kad komandiruotės trukmė savaime yra objektyvus kriterijus, pateisinantis mažesnių dienpinigių mokėjimą. Kaip jau minėta, vien aplinkybė, kad komandiruotė trunka ilgiau nei 160 dienų, savaime nepagrindžia skirtingų dienpinigių dydžių nustatymo, nes nėra aišku, kokiais objektyviais kriterijais remiantis būtent ši trukmė laikytina lemiančia didesnį darbuotojo papildomų išlaidų poreikį ir kodėl pasirinkta būtent tokia riba. Atsižvelgiant į tai, komandiruotės trukmė galėtų būti laikoma objektyviu kriterijumi tik tuo atveju, jeigu atsakovė iš anksto būtų aiškiai nustačiusi, kaip konkreti komandiruotės trukmė yra susijusi su dienpinigių dydžio diferencijavimu ir kokiais pagrindais remiantis taikomas atitinkamas sumažinimas.
Apeliantė nurodo, kad esant komandiruotėje ilgiau nei 5 mėnesių laikotarpiu, darbuotojas komandiruotės metu turės tiek daugiau asmeninių išlaidų rūbams, avalynei (keičiasi metų laikai iš šaltojo sezono į šiltąjį), tiek išlaidų sveikatai (planiniai skiepai, profilaktiniai vizitai pas gydytojus, odontologus ir kt.). Tokią atsakovės poziciją pagrindžia ir teismų praktika (Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-150-372/2024). Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės vertinimu ir jos nurodyta teismų praktika. Vien aplinkybė, kad ilgesnės trukmės komandiruotės metu darbuotojui gali atsirasti papildomų asmeninių išlaidų, savaime nepaneigia pareigos iš anksto nustatyti aiškius ir objektyvius dienpinigių diferencijavimo kriterijus. Apeliantės nurodomos galimos išlaidos drabužiams, avalynei ar sveikatos priežiūrai yra abstraktaus pobūdžio prielaidos. Apeliantė nepaaiškina, kodėl būtent šios aplinkybės turėtų lemti kitokį dienpinigių dydį, kodėl pasirinkta būtent ilgesnės nei 5 mėnesių komandiruotės riba ir kaip šios aplinkybės susijusios su konkrečiu dienpinigių dydžio diferencijavimu. Be to, šie argumentai nebuvo įtvirtinti Komandiruočių apmokėjimo tvarkoje ar komandiruočių įsakymuose kaip objektyvūs dienpinigių mažinimo kriterijai, todėl jais negali būti grindžiamas ieškovui jau pritaikytas mažesnis dienpinigių dydis. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Todėl tai, kad apeliacinės instancijos lygmens teismai kitose civilinėse bylose (nagrinėjamu atveju apeliantės nurodomoje Šiaulių apygardos teismo 2024 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-150-372/2024) pateikė kitokį teisinio reglamentavimo aiškinimą ar tam tikrų aplinkybių vertinimą, nepaneigia šioje nutartyje pateikiamų išaiškinimų teisėtumo ir pagrįstumo.
Aprašo 2 punkte yra taip pat numatyta, jog prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros Lietuvos Respublikos darbo kodekso III dalies III skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. Jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad būtent darbdaviui yra nustatyta tinkamo darbuotojų informavimo pareiga ir kilus ginčui būtent darbdavys privalo įrodyti, kad šią pareigą įvykdė. Nors apeliantė akcentuoja, kad tiek su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis (2024 m. sausio 30 d. įsakymu), numatančiomis dienpinigių mažinimo galimybę, tiek su komandiruočių įsakymais ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai (įskaitant oficialų tvarkos vertimą į darbuotojui suprantamą kalbą), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovo rašytinis supažindinimas, negali būti vertinamas kaip darbdavės tinkamas darbuotojo informavimas apie dienpinigių skaičiavimo tvarką bei laikomas teisėtu pagrindu išmokėti mažesnius dienpinigius dėl toliau nurodomų motyvų.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovės įmonėje nebuvo kolektyvinės sutarties, nebuvo išrinkta darbo taryba ar kitų darbuotojų atstovų. Tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia darbdavės pareigos tinkamai įgyvendinti Aprašo 2 punkte nustatytą reikalavimą užtikrinti darbuotojo informavimą apie nustatytą dienpinigių mokėjimo tvarką. Priešingai, nesant darbuotojų atstovų, su kuriais galėtų būti vykdomos informavimo ir konsultavimo procedūros, darbdavė turėjo pareigą užtikrinti, kad darbuotojas būtų asmeniškai ir tinkamai informuotas apie jam taikomas dienpinigių mokėjimo sąlygas. Vien ieškovo supažindinimas pasirašytinai su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ir komandiruočių įsakymais savaime neįrodo ir nepagrindžia fakto, kad konkrečiu atveju atsakovės ieškovui taikytas minimalus dienpinigių dydis (50 proc.), buvo tinkamai diferencijuotas pagal objektyvius kriterijus ir, kad apie aiškų bei konkretų šių kriterijų taikymą konkrečios komandiruotės metu, ieškovas buvo informuotas tinkamai. Pažymėtina, kad darbuotojui dar iki komandiruotės turi būti aišku, koks konkretus dienpinigių dydis bus taikomas konkrečiai komandiruotei ir kokiu pagrindu. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovas negalėjo iš anksto žinoti ir suprasti savo teisių apimties bei numatyti, kokio dydžio dienpinigiai jam priklausys konkrečios komandiruotės metu ir kokiomis sąlygomis jie galėtų būti didinami. Esant tokiam dienpinigių mokėjimo neapibrėžtumui, vertintina, kad darbdavės nustatyta dienpinigių mokėjimo tvarka neatitiko teisingumo ir sąžiningumo principų. Todėl vien formalus ieškovo pasirašymas Komandiruočių apmokėjimo tvarkoje ar komandiruočių įsakymuose negali būti laikomas pakankamu įrodymu, kad darbdavė tinkamai įvykdė DK 25 straipsnio 2 dalyje bei Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte nustatytą pareigą informuoti darbuotoją apie dienpinigių apskaičiavimo tvarką ir jos taikymo kriterijus.
Nors apeliantė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą motyvavo neįvykdyta informavimo ir konsultavimo procedūra, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ne šis motyvas lėmė ieškinio reikalavimo dėl dienpinigių priteisimo tenkinimą. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas sprendimo negrindė vien procedūrinių reikalavimų pažeidimu ar vien darbo tarybos nesudarymo faktu. Sprendimas buvo priimtas visapusiškai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir visas reikšmingas faktines aplinkybes, įskaitant tai, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas buvo tinkamai informuotas apie jam taikomą dienpinigių dydį, šio dydžio nustatymo kriterijus, jų taikymo tvarką bei šių kriterijų taikymą konkrečių komandiruočių metu. Būtent šių aplinkybių visuma lėmė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos tinkamai informuoti darbuotoją apie jam taikomas dienpinigių mokėjimo sąlygas. Todėl apeliantės apeliacinio skundo argumentai, susiję su informavimo ir konsultavimo procedūrų vykdymu bei darbo tarybos nesudarymu, savaime nepaneigia skundžiamo sprendimo pagrįstumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisako, nes jų vertinimas neturi reikšmės esminės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Nepagrįstas ir apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų. Teismas nesprendė dėl atsakovės lokalinio norminio akto galiojimo ar jo panaikinimo. Vertindamas ieškovo reikalavimą dėl dienpinigių nepriemokos priteisimo, teismas tik patikrino, ar atsakovės nustatyta dienpinigių mokėjimo tvarka galėjo būti teisėtai taikoma ieškovo atžvilgiu ir ar atsakovė tinkamai įvykdė jai teisės aktuose nustatytas pareigas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės dėl darbdavės taikyto darbuotojui mokamų dienpinigių skaičiavimo neapibrėžtumo, neaiškumo, leidžia spręsti, kad apeliantė, pasirinkusi minėtą dienpinigių dydžio nustatymo būdą, dienpinigių apmokėjimo tvarkoje ir įsakymuose dėl darbuotojo komandiruočių nekonkretizuojant dienpinigių dydžių apskaičiavimo mechanizmo, t. y. nenurodant, kaip konkrečiai, kokiais kriterijais remiantis, ieškovui nustatytas sumažintas dienpinigių dydis – 50 proc., neįvykdė pareigos aiškiai nustatyti ir darbuotojui atskleisti jo mokėtinų dienpinigių dydžio nustatymo pagrindą. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovui pagrįstai buvo mokami sumažinti dienpinigiai, todėl jam turėjo būti mokami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio, t. y. 100 proc., dienpinigiai. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkinti ieškovo ieškinio reikalavimą dėl dienpinigių priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas.
Dėl netesybų
DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė su ieškovu jo atleidimo dieną pilnai neatsiskaitė: nesumokėjo visų su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų – darbo užmokesčio, visų priklausiusių dienpinigių. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovė būtų vėlavusi atsiskaityti dėl darbuotojo kaltės. Tačiau pirmosios instancijos teismas vertino, kad visgi ieškovas netinkamai vykdė darbo sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą ir atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei aukštesnės instancijos teismų praktiką tenkino ieškovo reikalavimą dėl netesybų priteisimo iš dalies ir priteisė 5426,85 Eur netesybas, t. y. pusę prašytos priteisti netesybų sumos.
Pažymėtina, kad apeliantė, motyvuodama netesybų nepriteisimą akcentuoja tai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškovo reikalavimą dėl netesybų apskritai atmesti, kadangi atsakovė pilnai išmokėjo ieškovui visus priskaičiuotus dienpinigius pagal įmonėje galiojančią dienpinigių tvarką. Tuo tarpu, tai, kad dėl neaiškios teismų praktikos Aprašo nuostatų praktinio įgyvendinimo klausimais, teismas nesivadovavo galiojančia ir nenuginčyta dienpinigių tvarka, apeliantės vertinimu, nesudaro pagrindo įžvelgti darbdavio kaltės dėl pavėluoto atsiskaitymo su darbuotoju ir taikyti darbdaviui DK numatytą sankciją už pavėluotą atsiskaitymą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas netesybas, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, kurios leido mažinti netesybų dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis. Šiuo atveju apskritai nepriteisti netesybų ar dar labiau mažinti teismo priteistų netesybų dydį nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas dalyje dėl netesybų priteisimo paliekamas nepakeistas.
Dėl teismo sprendimo rezoliucinės dalies
Apeliantė nurodo, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas reikalavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo ir su tuo susijusių išvestinių reikalavimų atsisakė. Dėl to byloje likęs ieškovo reikalavimas tik dėl dienpinigių nepriemokos ir su tuo susijusių netesybų priteisimo. Nepaisant to, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad iš atsakovo ieškovo naudai yra priteista 6158,00 Eur neišmokėto darbo užmokesčio. Darbo užmokestis ir dienpinigiai yra skirtingai apmokestinami, teismas priteisdamas ieškovo naudai darbo užmokestį turėjo nurodyti, ar ši suma priteista su mokesčiais ar be, tačiau tai sprendime nėra nurodyta.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas 6158,00 Eur delspinigius, sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo aiškiai turėjo nurodyti, kad priteisiami delspinigiai, o ne darbo užmokestis. Todėl šioje dalyje yra pagrindas patikslinti pirmos instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo darbo sutartyje sulygtas mėnesinis darbo užmokestis (laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 2 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. darbuotojui buvo mokamas 1 525 Eur mėnesinis darbo užmokestis, nuo 2025 m. sausio 1 d. – 1 713 Eur mėnesinis darbo užmokestis) buvo lygus arba didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos (MMA) arba minimaliojo valandinio atlygio (MVA) dydį, padaugintą iš koeficiento 1,65. Vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, ieškovui priteista 6 158,00 Eur dienpinigių suma atitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 2.5 papunktyje nustatytas sąlygas, todėl laikytina neapmokestinamais dienpinigiais.
Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu priteisė ieškovo naudai iš atsakovės 5426,85 Eur netesybų, tačiau nenurodė, ar ši suma yra priteista neatskaičius mokesčių ar „į rankas“.
Pagal Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 49 punktą, neapmokestinami yra tik įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą. Tuo tarpu, DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos netesybos nėra priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms, todėl apmokestinamos bendrąja tvarka ir jų išmokėjimo momentu darbdavys privalo išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį (GPM). Kadangi DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos netesybos nėra atlygis už darbą ir nepriskiriamos draudžiamosioms pajamoms, nuo jų valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį, nurodant kad 5426,85 Eur netesybos priteisiamos (neatskaičius mokesčių).
Dėl ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų nesutikimo su teismo sprendimu argumentų
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su teismo pritaikytu netesybų mažinimu. Ieškinio pagrindas iš esmės buvo pripažintas pagrįstu. Tačiau vien dėl teismo iniciatyva atlikto netesybų sumažinimo sumažėjo bendra patenkintų reikalavimų dalis, o tai tiesiogiai paveikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir lėmė, kad ieškovui buvo priteista atlyginti dalį atsakovės bylinėjimosi išlaidų. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas netesybų mažinimo pagrįstumą, turėtų įvertinti ir šio mažinimo poveikį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pusiausvyrai. Net ir tuo atveju, jeigu netesybų mažinimas būtų paliktas nepakeistas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turėtų būti peržiūrėtas taip, kad darbuotojui nebūtų perkelta finansinė našta vien dėl teismo savo iniciatyva atlikto netesybų sumažinimo, kai darbuotojo kaltė dėl pavėluoto atsiskaitymo nebuvo nustatyta.
CPK 313 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Nagrinėjamu atveju, ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, todėl iš esmės nepasisako dėl ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų nesutikimo su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų argumentų.
Dėl bylos procesinės baigties
Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam apeliacinio skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remdamasis išdėstytais motyvais, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau nustačius, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje netiksliai nurodyta priteistos išmokos rūšis – vietoje dienpinigių nurodytas darbo užmokestis, taip pat nenurodyta, jog netesybos priteisiamos neatskaičius įstatymų nustatytų mokesčių, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos. Kadangi ieškovas nepateikė prašymo priteisti apeliacinėje instancijoje parirtas patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl netenkinus apeliacinio skundo, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 4 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą ir ją išdėstyti taip: „ieškovo K. Y., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Euro Flex Baltics Express“, juridinio asmens kodas 302291276, 6158,00 Eur (šešis tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus, 00 ct) dienpinigius ir 5426,85 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus dvidešimt šešis eurus, 85 ct) (neatskaičius mokesčių) netesybas“. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.