Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo TML1 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės MGL2 ieškinį atsakovui TML1 dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių klausimų, išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

nenustatyti termino ieškovei ir atsakovui TML1 (toliau – ir atsakovas) susitaikyti;

panaikinti šalių (duomenys neskelbtini) sudarytos bažnytinės santuokos įtraukimo į apskaitą Kauno miesto civilinės metrikacijos biure (duomenys neskelbtini) įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad šalių santuokiniai ryšiai nutrūko dėl atsakovo kaltės;

nustatyti nepilnamečių vaikų HBL3 ir KGL4 (toliau – ir nepilnamečiai vaikai) gyvenamąją vietą kartu su motina ieškove;

nustatyti ieškinyje nurodytą atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką;

nustatyti atsakovo išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį ir jo mokėjimo tvarką:

priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui periodinėmis išmokomis po 423,00 Eur nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymo lėšas perduodant uzufrukto teise valdyti ieškovei;

priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukteriai periodinėmis išmokomis po 423,00 Eur nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki dukters pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymo lėšas perduodant uzufrukto teise valdyti ieškovei;

nustatyti, kad atsakovas išlaikymą periodinėmis išmokomis vaikams moka kiekvieną kalendorinį mėnesį iki to mėnesio, už kurį mokamas išlaikymas, 10 dienos, pervesdamas pinigines lėšas į ieškovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) SEB banke;

priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams 23 767,55 Eur išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį už trejų metų laikotarpį iki ieškinio pareiškimo (2023 m. liepos 7 d.–2026 m. liepos 7 d.), nustatant, kad išlaikymo įsiskolinimas turi būti pervedamas į ieškovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

padalyti po santuokos nutraukimo bendrąja jungtine nuosavybe esantį turtą: priteisti asmeninės nuosavybės teise ieškovei 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

priteisti asmeninės nuosavybės teise atsakovui 1/2 dalį žemės sklypo ir 45 vnt. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ paprastųjų vardinių akcijų;

priteisti iš atsakovo ieškovei 651,60 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui atitenkančią didesnę bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto dalį;

palikti ieškovei po santuokos nutraukimo iki santuokos turėtą pavardę „S.“;

priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į ji argumentai

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti;

subsidiariai, jeigu Kauno apygardos teismas nuspręstų, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas negali būti išspręstas pagal šiuo metu byloje esančius duomenis, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant išklausyti atsakovo poziciją, nepilnamečių vaikų nuomonę bei gauti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos poziciją (toliau – ir Tarnyba) dėl faktinės vaikų gyvenimo tvarkos, laikinos gyvenamosios vietos ir laikino išlaikymo poreikio; išklausyti nepilnamečių vaikų nuomonę dėl faktinės jų gyvenimo tvarkos pas abu tėvus, jų santykio su abiem tėvais, abiejų tėvų dalyvavimo jų priežiūroje ir išlaikyme;

pridėti prie bylos atsakovo teikiamus įrodymus;

priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal iki klausimo išnagrinėjimo pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

Teigia, kad prieš priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nebuvo išklausyta atsakovo pozicija, nebuvo išklausyta vaikų nuomonė, nebuvo gauta Tarnybos pozicija, o teismas neįvertino esminės faktinės aplinkybės, kad vaikai faktiškai gyvena pas abu tėvus pakaitomis 50/50, abu tėvai juos išlaiko tuo laikotarpiu, kai vaikai gyvena pas juos, o atsakovas papildomai apmoka reikšmingas vaikų išlaidas. Nurodo, kad atsakovas nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios vaikų nepaliko, nuo jų kasdienės priežiūros nenusišalino ir jų išlaikymo pareigos nevengė. Priešingai, atsakovas vaikais rūpinasi ir užtikrina jiems gyvenamąją vietą, maitinimą, buitinius poreikius, transportą, laisvalaikį, kasdienes išlaidas ir kitus poreikius tuo metu, kai vaikai gyvena pas jį.

pridėti ieškovės teikiamus įrodymus;

nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl skundžiamos Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties dalies, kuria teismas nutarė nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (arba nepilnamečių vaikų pilnametystės, priklausomai nuo to, kas įvyks pirmiau) taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti laikiną nepilnametės dukros KGL4 gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai laikiną išlaikymą po 358 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, šias lėšas sumokant iki einamojo mėnesio 10 dienos į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke;

likusią Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą;

nusprendus apeliacinio proceso prašoma apimtimi nenutraukti, atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais ir faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Dėl apeliacinio proceso nutraukimo vaikui tapus pilnamečiam

Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas turi du vaikus: dukrą KGL4, gimusią (duomenys neskelbtini), ir sūnų HBL2, gimusį (duomenys neskelbtini).

Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl skundžiamos Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties dalies, kuria teismas nutarė nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (arba nepilnamečių vaikų pilnametystės, priklausomai nuo to, kas įvyks pirmiau) taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti laikiną nepilnametės dukros KGL4, gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai laikiną išlaikymą po 358 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, šias lėšas sumokant iki einamojo mėnesio 10 dienos į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Nurodo, kad šalių dukra šiuo metu yra pilnametė.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad šalių dukra yra beveik pilnametė, o pilnametis asmuo pats savarankiškai įgyvendina savo teises, įskaitant teisę, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, kreiptis dėl išlaikymo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priteisė iš atsakovo nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą po 358,00 Eur kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, šias lėšas sumokant iki einamojo mėnesio 10 dienos į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke. Priteistas laikino išlaikymo lėšas nurodė indeksuoti kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Ieškovę paskyrė laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

CPK 315 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paaiškėja šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti trūkumai, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Teismų praktikoje toks apeliacinio proceso nutraukimo pagrindas taikomas ir tais atvejais, kai šio proceso metu paaiškėja, kad skundžiamos nutarties išnagrinėjimas nesukels dalyvaujantiems byloje asmenims jokių teisinių pasekmių (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-486-178/2018, 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-583-178/2017, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1233-464/2016).

Atskirojo skundo nagrinėjimo metu šalių duktė KGL4 yra sulaukusi pilnametystės, todėl skundžiamos nutarties dalies, kuria teismas nutarė nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (arba nepilnamečių vaikų pilnametystės, priklausomai nuo to, kas įvyks pirmiau) taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti laikiną nepilnametės dukros KGL4, gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai laikiną išlaikymą po 358,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, šias lėšas sumokant iki einamojo mėnesio 10 dienos į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, vertinimas nebetenka teisinės prasmės, kas sudaro pagrindą šią apeliacinio proceso dalį nutraukti, todėl ši apeliacinio proceso dalis nutrauktina.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: banko sąskaitos išrašą apie 2024 m., 2025 m. pavedimus dukrai, 2024 m. 2025 m., 2026 m. pavedimus sūnui; banko sąskaitos išrašą ir mokėjimo nurodymus VšĮ „(duomenys neskelbtini)“; mokėjimo dokumentus dėl 2024 m. apmokėtų alergologijos klinikos, optikos „(duomenys neskelbtini)“, plaukimo akademijos ir kitų vaikų poreikiams skirtų išlaidų, „(duomenys neskelbtini)“ operacijų istoriją dėl pavedimų dukrai ir sūnui, mokėjimo dokumentus dėl mokėjimų DRL8 už dukters keliones; mokėjimo dokumentus dėl mokėjimo GSV7; mokėjimo dokumentus dėl apmokėtų sveikatos, optikos ir kitų vaikų poreikiams skirtų išlaidų; atsakovo gyvenamojo namo ir vaikų kambarių fotonuotraukas. Nurodo, kad pateikti įrodymai pagrindžia tai, jog apeliantas vaikams išlaikymą moka, jais rūpinasi, užtikrina jiems tinkamas gyvenimo sąlygas.

Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus: 2021 m. spalio 19 d. atsakovo el. laišką ieškovei, 2021 m. rugpjūčio 31 d. pažymą apie vaikų deklaruotą gyvenamąją vietą su ieškove (nuo 2019 m. birželio 19 d.); 2025 m. spalio 3 d. pažymą apie vaikų deklaruotą gyvenamąją vietą su ieškove (nuo 2025 m. kovo 19 d.); 2023 m. sausio 1 d.–2023 m. gruodžio 31 d. ieškovės banko sąskaitų išrašus; 2025 m. balandžio 22 d. „(duomenys neskelbtini)“ centro kvitus už vaikams nupirktus naujus kompiuterius; 2026 m. gegužės 11 d.–2026 m. liepos 31 d., 2026 m. rugpjūčio 4 d. banko sąskaitų išrašus; 2025 m. rugpjūčio 21 d. Europos prokuratūros nutarimą skirti atsakovui laikiną nuosavybės teisės apribojimą ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini); 2025 m. rugsėjo 12 d. pavedimą už dukters kelionę; sūnaus apsilankymų pas dantų gydytojus suvestinę; dukters apsilankymų pas dantų gydytojus suvestinę.

CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas pasunkėtų arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus.

Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas šeimos byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, preliminariai įvertinęs jų turinį, šalių procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, nusprendžia, jog šalių pateikti papildomi rašytiniai įrodymai yra svarbūs tiek nagrinėjant bylą iš esmės, tiek sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Nors pirmiau paminėti šalių pateikti įrodymai galėjo būti pateikti ir anksčiau pirmosios instancijos teismui, tačiau siekdamas šalims suteikti galimybę pagrįsti dėstomus argumentus bei atsižvelgdamas į aplinkybę, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta nepranešus atsakovui, apeliacinės instancijos teismas šalių pateiktus papildomus įrodymus priima (CPK 314 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nutarė nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (arba nepilnamečių vaikų pilnametystės, priklausomai nuo to, kas įvyks pirmiau) taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus HBL3 gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisti iš atsakovo nepilnamečiam sūnui išlaikymą po 358,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, šias lėšas sumokant iki einamojo mėnesio 10 dienos į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumo

Apeliantas atskirajame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį neišklausė jo nuomonės dėl laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove ir laikino išlaikymo priteisimo nepilnamečiam vaikui. Teigia, kad taip pat nebuvo išklausyta ir sūnaus nuomonė šiais aspektais, nes, apelianto vertinimu, tai yra svarbu, kadangi vaikas yra atitinkamo amžiaus ir sprendžiamais klausimais gali pasisakyti. Mano, kad buvo pažeista apelianto teisė būti išklausytam.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, o tik tuo atveju, kai pats teismas mano, kad tai būtina, apie tokio prašymo nagrinėjimą praneša atsakovui. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos pranešti atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Pažymėtina, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu. Tokią savo teisę atsakovas realizavo paduodamas atskirąjį skundą, todėl šiuo atveju nėra pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo principas. Be to, akcentuotina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neišklausė nepilnamečio vaiko nuomonės, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių pažeidimų, dėl kurių skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta. Vaiko nuomonė, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, galės būti išklausyta ir įvertinta nagrinėjant bylą iš esmės.

Apeliantas nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria teismas nustatė nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą su ieškove. Atskirąjį skundą grindžia argumentais, kad šalių sūnus pas jį praleidžia lygiai tiek pat laiko kiek ir pas ieškovę, t. y. 50/50.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą, iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu savo iniciatyva, ieškovei neprašant, nustatė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškove. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinį nustatė, kad teismas nusprendęs šalių nepilnamečio vaiko laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove įvertino tai, kad nepilnamečiai vaikai šiuo metu gyvena su ieškove, tai, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų spręsti, jog toks gyvenimas kenktų jų interesams, yra prašoma priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą, taip pat ieškiniu formuluojamas reikalavimas dėl nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove.

Nagrinėjamu atveju apeliantas apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad ieškovės gyvenamoji vieta neatitiktų geriausių vaiko interesų, būtų netinkama gyventi šalių nepilnamečiam sūnui, taip pat nėra duomenų, kad ieškovė netinkamai rūpintųsi vaiku. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto dėstomi teiginiai apie tai, kad šalių nepilnametis vaikas faktiškai gyvena tiek pas apeliantą, tiek ir pas ieškovę, t. y. 50/50 procentų praleidžia abiejų tėvų gyvenamojoje vietoje, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kurios nagrinėjimo metu teismas įvertins šalių pateiktus argumentus šiuo aspektu.

Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinius vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Teismas atsižvelgęs į aptartas aplinkybes daro išvadą, kad apelianto atskirojo skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti, todėl atmestini.

Apeliantas taip pat nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria teismas iš apelianto nepilnamečiam vaikui priteisė laikiną išlaikymo dydį – po 358,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atskirajame skunde dėsto argumentus, kad jis taip pat prisideda prie vaiko išlaikymo. Apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kurie, anot jo, patvirtina aplinkybes, kad jis vaikui skiria lėšas ne tik pagrindiniams vaiko poreikiams patenkinti, tačiau ir papildomiems vaiko poreikiams, t. y. moka už būrelius, keliones ir pan. Nurodo, kad vaikas lygiai tiek pat, t. y. 50/50 procentų, laiko praleidžia gyvendamas tiek pas jį, tiek pas ieškovę, todėl pirmosios instancijos nepagrįstai priteisė laikiną išlakimą.

Viena iš tokių laikinai ginčo situaciją sureguliuojančių laikinųjų apsaugos priemonių yra laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192 straipsnis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

Nepilnamečiam vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, o tai ir yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Taigi teisminio proceso pradžioje nuspręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nevertina argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, jie išsamiai bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Todėl kiekvienu atveju vaikui išlaikyti reikalinga suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į tėvų finansinius pajėgumus (turimą turtą, pajamas, turimų išlaikytinių skaičių, sveikatą ir pan.) ir kiekvieno vaiko poreikius (sveikatą, gabumus, kurie turi būti lavinami, ir pan.).

Atsižvelgiant į byloje turimus duomenis, paminėtą teismų praktiką, manytina, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl priteistino laikino išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams, ieškovės prašymą tokia apimtimi tenkino pagrįstai, kadangi priteistas laikino išlaikymo dydis iš esmės atitinka orientacinį minimaliosios mėnesinės algos kriterijų. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad priteistas išlaikymo dydis yra nepagrįstas, neatitinka jo turtinės padėties ar kad jis neturi objektyvių galimybių teikti tokio dydžio išlaikymą nepilnamečiam vaikui.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia argumentais, esą jis prisideda prie vaiko išlaikymo skirdamas lėšų jam asmeniškai, t. y. teikia teismui įrodymus apie į vaiko sąskaitą atliktus mokėjimus. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia apelianto išlaikymo teikimo forma neatitinka nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų, nes neužtikrina pastovaus, nuolatinio, iš anksto žinomo išlaikymo dydžio. Neperiodiniai, nepastovaus dydžio mokėjimai, taip pat tam tikrų daiktų nupirkimas, mokėjimas už būrelius ir pan. neužtikrins stabilaus nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimo, todėl negali pakeisti išlaikymo konkretaus dydžio periodine kasmėnesine išmoka formos ir nesudaro pagrindo netenkinti reikalavimo priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiam šalių sūnui.

Pasisakydamas dėl apelianto akcentuojamos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku, jam praleidžiant 50/50 procentų laiko su abiem tėvais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog šalys skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu būtų tokią bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką nusistačiusios ir faktiškai ją vykdytų. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik einamosiomis kasdieninėmis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų. Nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Nagrinėjamu atveju nepilnamečio vaiko laikina gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, todėl neginčytina, kad vaiko motina yra tas asmuo, kuris turi pasirūpinti vaiko higienos ir sanitarijos priemonėmis, kirpykla, laisvalaikiu, telefono pokalbiais, vaiko dalimi interneto paslaugų, mokymosi, kanceliarijos priemonėmis, vaistais, vitaminais, odontologo paslaugomis, drabužiais, avalyne bei kitomis išlaidomis. Taigi akivaizdu, jog laikino išlaikymo priteisimas iš skyrium gyvenančio tėvo suponuoja iš motinos, su kuria nustatyta laikina vaiko gyvenamoji vieta ir kuriai pavedama tvarkyti vaiko naudai priteistą išlaikymą uzufrukto teise, papildomas prievoles, susijusias su esminių vaiko poreikių tenkinimu. Atsižvelgus į šiuo aspektu aptartų aplinkybių visumą darytina išvada, kad apelianto nurodomas 50/50 vaiko priežiūros modelis savaime nepaneigia būtinybės priteisti iš jo laikiną išlaikymą, nes byloje nėra duomenų, kad toks vaiko gyvenimo ir priežiūros pasidalijimas, skundžiamos nutarties priėmimo metu, būtų ne tik deklaruojamas, bet ir faktiškai įgyvendinamas. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi priteisto laikino išlaikymo nepaneigia šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės ir nesudaro pagrindo šią skundžiamos nutarties dalį panaikinti ar pakeisti. Todėl atskirojo skundo argumentai dėl šių aspektų atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad iki skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo nebuvo gauta Tarnybos išvada dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Tarnybos pozicija byloje buvo gauta vėliau (2026 m. rugpjūčio 12 d. (DOK-86671)), joje pasisakyta dėl ieškiniu prašomo vaikui priteisti išlaikymo dydžio ir nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo. Tarnyba išvadoje nurodė, kad tiek prašomo priteisti išlaikymo dydis, tiek vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina neprieštarauja vaikų interesams. Taigi Tarnybos vėliau pateikta pozicija nepaneigia skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į šioje nutartyje aptartas aplinkybes ir padarytas išvadas mano, kad kiti apelianto argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo TML1 atskirąjį skundą dėl skundžiamos Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties dalies, kuria teismas nutarė nuo nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (arba nepilnamečių vaikų pilnametystės, priklausomai nuo to, kas įvyks pirmiau) taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti laikiną nepilnametės dukros KGL4 gyvenamąją vietą su ieškove HGL2 ir priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai laikiną išlaikymą po 358 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, šias lėšas sumokant iki einamojo mėnesio 10 dienos į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke

Kitą Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartie dalį palikti nepakeistą.