Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Pro Invest Group“, uždaroji akcinė bendrovė „BnP Finance“, uždaroji akcinė bendrovė „Delfin Group LT“, uždaroji akcinė bendrovė „Credit Service“, akcinė bendrovė „NEO Finance“, uždaroji akcinė bendrovė „Elite Estates“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėjo atstovė patikslino, kad šiuo metu kreditoriams, kurių reikalavimo terminai yra suėję, pareiškėjas yra skolingas 300 232,76 Eur. Pareiškėjas kurį laiką vykdė individualią veiklą, išvežiodavo maistą ir vykdė pavežėjo paslaugas. Pareiškėjas šiai dienai nedirba ir aktyviai ieško darbo, siunčia darbo aprašymus, dalyvauja darbo pokalbiuose, tačiau neranda gerai apmokamo darbo, kuriame atlyginimas siektų 1 500 Eur / mėn. atskaičius mokesčius. Pareiškėjas nuo 2026 m. vasario 2 d. yra užregistravęs Užimtumo tarnyboje ir gauna apie 1 400 Eur / mėn. nedarbo išmoką. Yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą muzikos ir dainavimo akademijoje. Nuo 2016 m. iki 2018 m. dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 2018 m. dirbo Lietuvoje. Anksčiau yra dirbęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pagal specialybę (duomenys neskelbtini) valstybiniame chore. Norėtų dirbti gamyboje, neplanuoja vykti dirbti į užsienį dėl nepilnamečio vaiko mažo amžiaus ir ryšio su juo kūrimo. Pareiškėjas neturi sveikatos problemų, kurios ribotų jo galimybes dirbti. Pareiškėjo vienintelį turimą turtą sudaro 2025 m. liepos mėn. įsigytas automobilis, kurio vertė šiai dienai apie 20 000 Eur, pirkta iš pasiskolintų lėšų. Ankstesnė transporto priemonė buvo sena, todėl gimus vaikui nusipirko kitą transporto priemonę už 21 800 Eur. Taip pat 2025 m. balandžio mėn. įsigijo naują telefoną iPhone už 1 200 Eur, apie 400 Eur suma padengta iš darbo taškų sistemos, likusią sumą pareiškėjas sumokėjo iš savo lėšų. Tiek transporto priemonė, tiek telefonas pirkti neišsimokėtinai. Kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi. Pareiškėjas nuomojosi butą, tačiau šiuo metu nuomos sutartis nutraukta ir gyvena kartu su motina, jai priklausančiame būste ir prisideda prie buto išlaikymo mokesčių apie 100 Eur per mėn.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjo nuomone, teismo įpareigojimas pareiškėjui pateikti asmeninės banko sąskaitos išrašą už trijų metų laikotarpį buvo perteklinis, be to pagal kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžiant fizinio asmens bankroto iškėlimo klausimą, iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą, todėl pareiškėjas šių įrodymų teismui neteikė.

Nors teismas įvertinęs aplinkybes, susijusias su fizinio asmens nemokumu nustatė, kad pareiškėjo nemokumo būklė atitiko įstatyme numatytas sąlygas, tačiau pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai, savo iniciatyva ėmėsi kreditorių skolinių įsipareigojimų pagrįstumo vertinimo. Pažymima, kad kreditorių reikalavimų pagrįstumo vertinimas yra sekanti proceso stadija iškėlus fizinio asmens bankroto bylą ir ši funkcija priskirta nemokumo administratoriaus kompetencijai. Pareiškėjo nuomone, jo nemokumo būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus, o teismas nepagrįstai nustatė jo nesąžiningumą ir atsisakė iškelti bankroto bylą. Be to nesąžiningumas turi būti įrodytas, jo negalima preziumuoti.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai aplinkybę, kad jis dėjo pastangas atsiskaityti su kreditoriais, t. y. elgėsi aktyviai ir sąžiningai stengėsi mažinti kreditorinius įsipareigojimus, įvertino kaip pareiškėjo mokumą įrodančią aplinkybę. Pažymėjo, kad kreditoriniai įsipareigojimai, teismui atsisakius iškelti fizinio asmens bankroto bylą, ir toliau didės dėl nuolat augančių palūkanų, todėl pareiškėjo finansinė padėtis tik dar labiau pablogėtų, o iškėlus fizinio asmens bankroto bylą, būtų užtikrintas subalansuotas kreditorių reikalavimų tenkinimas, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Be to teismas nenurodė, koks laikotarpis, teismo vertinimu, yra laikomas protingu, per kurį pareiškėjas galėtų atsiskaityti su kreditoriais.

Nurodė, kad pareiškėjo finansinė padėtis skundžiamos nutarties priėmimo dienai buvo ženkliai pablogėjusi lyginant su ta padėtimi, kuri buvo pateikiant teismui pareiškimą: kreditoriaus UAB „Elites Estate“ skola nepasikeitė, tačiau kitų kreditorių skolų iš nepradelstų tapo pradelstos ir padidėjo iki 49 568,29 Eur.

Nesutinka su teismo vertinimu, kad atsakingas ir sąžiningas asmuo prioritetą turėtų skirti ne asmeninių poreikių, o kreditorių poreikių tenkinimui. Turėtų būti derinami visų šalių interesai, o ne teikiamas prioritetas tik kreditorių interesams, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundams išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Pareiškėjo atskiruoju skundu keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktais, atsisakyta pareiškėjui iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nutarties priėmimo metu nėra nustatyta viena iš dviejų FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų – negalėjimas įvykdyti skolinių įsipareigojimų, taip pat vertino, kad pareiškėjo nemokumą nulėmė jo nesąžiningas elgesys.

Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodo, kad teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti, priėmimo terminą; įrodymų tyrimą ir vertinimą. Taip pat netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pareiškėjo nesąžiningumą, kaip fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo pagrindą. Todėl pareiškėjas teigia, kad teismas, neištyręs visų aplinkybių, nesuteikęs galimybės pareiškėjui pasisakyti, atmestinai, priėmė siurprizinę nutartį.

Pareiškėjas įrodinėjo, kad jis kreditoriams UAB „Elite Estate“, UAB „BnP Finance“, UAB „Pro Invest Group“, UAB „Delfin Group LT“, UAB „Credit Service“, UAB „NEO Finance“, UAB „BnP Finance“, UAB „Pro Invest Group“ yra skolingas 304 842,35 Eur, šių skolų terminai yra suėję.

FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad įstatymų leidėjas fizinio asmens bankroto santykių teisiniu reguliavimu siekė sudaryti prielaidas atkurti skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, apsaugoti kreditorių interesus, suteikdamas galimybę iš nemokaus fizinio asmens atgauti bent dalį skolų, ir kartu palengvinti sąžiningo nemokaus fizinio asmens padėtį, suteikdamas jam galimybę grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, atleidžiant jį nuo tolesnio likusių skolų mokėjimo pasibaigus bankroto procesui. Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinant fizinio asmens bankroto institutą nebuvo siekiama sudaryti sąlygų fiziniams asmenims apskritai išvengti atsakomybės už turimus skolinius įsipareigojimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas Nr. KT5-N4/2017), bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, pagal galimybes siekiant subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-313/2021, 2025 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-381/2025).

Pagal FABĮ 1 straipsnio 1 dalies nuostatą fizinio asmens bankroto institutu gali naudotis fiziniai asmenys, kurių skolos susidarė tiek iš vartojimo teisinių santykių, tiek kitų teisinių santykių, pavyzdžiui, vykdyto verslo (ūkinės komercinės veiklos). Tačiau įstatyme imperatyviai įtvirtinta, kad pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra gali ne tik nemokūs, bet sąžiningi asmenys. Sąžiningumas ir skolininko bei kreditorių interesų derinimas yra pagrindiniai principai, kuriais pagrįstas visas fizinio asmens bankroto teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/2020).

Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad: 1) fizinis asmuo yra nemokus; 2) jis nemokus tapo elgdamasis sąžiningai; 3) nėra kitų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021). Pažymėtina, kad Kasacinis teismas šiuo aspektu yra ne kartą išaiškinęs, kad nemokumas – tai nesugebėjimas, neturėjimas iš ko mokėti už tai, kas įsipareigota. Nemokumą būtina skirti nuo nenoro atsiskaityti, laikino mokėjimų sutrikimo, gresiančio nemokumo ir situacijos, kai skolininko turtas nebepadengia jo įsipareigojimų.

Sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Nors pareiškėjas įrodinėjo, kad jo skolinių įsipareigojimų, kurių terminai suėję, suma yra 304 842,35 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl didžiausio 254 597,26 Eur kreditorinio įsipareigojimo kreditorei UAB „Elites Estate“ ir dėl 500 Eur kreditorinio įsiskolinimo UAB „Delfin Group LT“. Teismas šias sumas, kaip neįrodytas, minusavo iš bendros pareiškėjo kreditorinių įsipareigojimų sumos. Teismas nustatė, kad bendra pareiškėjo 49 745,09 Eur įsiskolinimų suma viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą 25 MMA sumą.

Pareiškėjas bylai pateikė kreditorės UAB „Elites Estate“ 2025 m. rugpjūčio 21 d. pranešimą apie reikalavimo perėmimą ir 2025 m. rugpjūčio 20 d. kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartį, kuria Leven Group Ltd UAB „Elite Estates“ perleido visą kreditorinį reikalavimą pareiškėjo atžvilgiu, kilusį iš 2010 m. liepos 10 d. paskolos sutarties tarp Leven Group Ltd ir J. A. S., už kurį pareiškėjas laidavo 2010 m. liepos 10 d. Laidavimo sutartimi. Perleidžiamo reikalavimo dydis: 240 000 Eur (pagrindinė skola) ir 10 procentų metinės palūkanos nuo 2025 m. liepos 10 d. iki visiško įvykdymo.

Pareiškėjas teismui nurodė, jog neturi dokumentų, susijusių su 2010 m. liepos 10 d. paskola ir laidavimu. LITEKO duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 19 d. nutartimi įpareigojo suinteresuotą asmenį UAB „Elite Estates“ pateikti teismui 2010 m. kovo 10 d. paskolos sutartį ir Laidavimo sutartis, tačiau kreditorė šį teismo įpareigojimą įvykdė tik iš dalies, bylai pateikė 2010 m. liepos 10 d. Laidavimo sutartį, kuri pasirašyta tik pareiškėjo.

Apeliantas ir suinteresuotas asmuo UAB „Elites Estate“ teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, savo iniciatyva, bankroto iškėlimo stadijoje, atliko kreditorinio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo reviziją vertinimą, nors ši funkcija priskirta nemokumo administratoriaus kompetencijai. Pažymi, kad sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, teismas privalo įvertinti tik formaliuosius nemokumo kriterijus (ar pradelstos skolos viršija 25 MMA) ir asmens sąžiningumą prisiimant įsipareigojimus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad suinteresuotas asmuo UAB „Elite Estates“ atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos nutarties neteikė, tačiau atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą dėsto argumentus, kodėl jis nesutinka su pirmosios instancijos nutartimi, nors atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo turi teisę išreikšti tik savo nuomonę dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo. Suinteresuotam asmeniui UAB „Elites Estate“ nepateikus atskirojo skundo, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, nevertina atsiliepimo argumentų, kurie išeina už pareiškėjo atskirojo skundo ribų ir, kuriais siekiama kvestionuoti nutarties teisėtumą ar pagrįstumą suinteresuoto asmens naudai. Be to, pirmosios instancijos teisme suinteresuotas asmuo UAB „Elite Estates“ atsiliepime į pareiškimą ir jo atstovė direktorė 2026 m. gegužės 7 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo tarp pareiškėjo ir kreditorės dėl skolos nekilo, dėl pareiškimo pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra. Tai yra jokių argumentų dėl kreditoriaus materialiųjų interesų, pvz. kaip nurodo atsiliepime į skundą - lūkesčio gauti skolos išieškojimą civilinio proceso tvarka, vykdant išieškojimą bendra tvarka, teisių pažeidimo nenurodė ir šių aplinkybių neįrodinėjo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neišeidamas už atskirojo skundo ribų taip pat nepasisakys dėl šių suinteresuoto asmens atsiliepimo argumentų. Šioje byloje skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas baudos skyrimo klausimo nesprendė, todėl apelianto skundo argumentai, susiję su 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi, nepatenka į atskirojo skundo ribas.

FABĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, priešingai nei teigia apeliantas, bankroto bylos iškėlimo stadijoje, jam privaloma pateikti įstatyme nurodytą informaciją, o šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas tiek bankroto bylos iškėlimo stadijoje, tiek jau iškėlus bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti iš pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo / nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-313/2022, 39 punktas).

Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nagrinėjant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas turi pareigą būti aktyvus ir rinkti įrodymus, kai to reikia visapusiškam ir objektyviam aplinkybių išaiškinimui. Šios pareigos įgyvendinimas užtikrina, kad teismo išvados būtų pagrįstos išsamiai ištirtų duomenų visuma ir kad būtų tinkamai įvertinta, ar egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos atsisakyti iškelti bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo, minėtą pareigą įvykdė tinkamai.

Nors sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą, šioje stadijoje teismas privalo įvertinti tik formaliuosius nemokumo kriterijus (ar pradelstos skolos viršija 25 MMA) ir asmens sąžiningumą prisiimant įsipareigojimus, tačiau bankroto procese egzistuojantis viešasis interesas, įpareigoja teismą ex officio (savo iniciatyva) jau bankroto bylos iškėlimo stadijoje įvertinti kreditorinių reikalavimų pagrįstumą, jeigu kyla abejonių dėl sandorių, iš kurių kildinamos skolos, realumo, taip užkertant kelią piktnaudžiavimui procesu, pavyzdžiui, dirbtiniam skolų sukūrimui siekiant pasiekti įstatyme nustatytą 25 MMA ribą, kai tokiu būdu siekiama išvengti realių prievolių vykdymo.

Pagal FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtinta siekiančio bankrutuoti asmens pareiga pateikti kreditorių sąrašą, kuriame nurodomi kreditorių reikalavimai ir jų įvykdymo terminai. Pareiškėjas, teigdamas, kad yra nemokus ir turi konkrečių įsipareigojimų, privalėjo pateikti juos pagrindžiančius pirminius dokumentus. Priešingai nei nurodo apeliantas, pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį ir kasacinio teismo praktiką, kai kyla abejonių dėl faktinių aplinkybių, teismas privalo imtis aktyvių veiksmų joms pašalinti. Pareiškėjas, teigdamas, kad yra nemokus ir turi konkrečių įsipareigojimų, privalėjo pateikti juos pagrindžiančius pirminius dokumentus. Kadangi nei pareiškėjas nei kreditorė UAB „Elite Estates“ nepateikė paskolos sutarties bei kitų įrodymų, kurie patvirtintų tokio kreditorinio įsiskolinimo egzistavimą, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis FABĮ 5 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai pareikalavo iš pareiškėjo ir jo kreditorės papildomų paaiškinimų ir įrodymų dėl šio kreditorinio įsipareigojimo realumo, skolos susidarymo aplinkybėms, pagrįsti (CPK 178, 185 straipsniai).

Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įstatymo reikalavimų, reikalaudamas pagrįsti kreditorinio įsipareigojimo realumą, o kreditorei ir pareiškėjui nepateikus paskolos sutarties bei kitų įrodymų, kurie patvirtintų nurodyto įsiskolinimo egzistavimą, teismas pagrįstai nutarė neįtraukti 254 597,26 Eur skolos į bendrą pareiškėjo kreditorinių įsipareigojimų sumą, kaip neįrodytą. Toks teismo atsisakymas įtraukti neįrodytą skolą į bendrą pareiškėjo kreditorinių įsipareigojimų sumą apsaugo kitų, realių kreditorių interesus ir užtikrina paties bankroto instituto sąžiningumą.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjo turimus įsipareigojimus ir gaunamas pajamas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus, sveikas, turi transporto priemonę, bylos nagrinėjimo metu gebėjo dalinai atsiskaityti su turimais kreditoriais, padarė išvadą, kad nors šiuo metu pareiškėjas faktiškai su kreditoriais neatsiskaito, tačiau jo padėtis per protingą laikotarpį ateityje turi realias galimybes pagerėti, o skoliniai įsipareigojimai suinteresuotiems asmenims sumažėti. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas nurodė, jog intensyviai ieško darbo, todėl tikėtina, kad ieškovui pavyks įsidarbinti ir gauti atitinkamas pajamas. Todėl teismas padarė išvadą, kad nėra nustatyta viena iš dviejų FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų - negalėjimas įvykdyti skolinių įsipareigojimų. Apeliantas su šiais teismo motyvais nesutinka, laikosi nuomonės, kad jo situacija atitinka nemokumo būseną.

Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo. Mokumas gali būti suprantamas kaip potencialus skolininko (fizinio ar juridinio asmens) sugebėjimas turimomis priemonėmis sumokėti už tai, kas įsipareigota, tai yra gebėjimas laiku apmokėti įsipareigojimus, grąžinti skolas suėjus jų mokėjimo terminui. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „mokus“ apibrėžtas kaip „galintis mokėti, turintis iš ko mokėti“, o mokumas – kaip „mokamasis pajėgumas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).

Plėtodamas minėtą praktiką kasacinis teismas išaiškino, kad spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, teismas turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad nutartyje, kurioje išsprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas įsipareigojimams vykdyti, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog faktinės aplinkybės dėl jo galimybių gražinti skolas kreditoriams buvo netinkamai įvertintos, taip pat, kad netinkamai nustatyta skolų gražinimo trukmė. Pareiškėjo teigimu, kreditoriniams reikalavimams tenkinti galėdamas skirti po 189 Eur/mėn., jis nėra pajėgus atsiskaityti su kreditoriais per protingą laikotarpį, tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia, atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, turimą išsilavinimą, darbinę patirtį, negalima neatsižvelgti į tai, jog pareiškėjo perspektyvos dirbti ir gauti stabilias, pakankamas pajamas ir tuo didesne apimtimi tenkinti kreditorių reikalavimus yra pakankamai objektyvios, pažymint ir tai, kad byloje duomenų, ribojančių pareiškėjo galimybes dirbti dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių, nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nedirba nuo 2026 m. sausio 22 d., atskirojo skundo nagrinėjimo metu taip pat nepateikta įrodymų, kad jis pradėjo dirbti, todėl apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina užsitęsusį darbo paieškos procesą, be to mažai tikėtina, kad asmuo, su aukštuoju išsilavinimu, per 9 mėnesių laikotarpį, neranda tinkamo darbo. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis ieško tokio darbo, kuris būtų apmokamas geriau nei šiuo metu gaunama nedarbo išmoka, tačiau pažymėtina, kad nedarbo išmoka yra laikinas pajamų šaltinis, jos dydis po tam tikro laikotarpio mažėja arba išmoka aplamai nutraukiama, todėl pareiškėjas, nesant jokių objektyvių priežasčių nedirbti, turėti apsvarstyti ir kitus darbo pasiūlymus, kad kuo greičiau įsidarbinti ir kuo efektyviau ir maksimaliai vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Tai, kad siūlomas darbo užmokestis netenkina apelianto lūkesčių, nėra objektyvi priežastis nedirbti. Šiuo konkrečiu atveju, pripažintina, kad pareiškėjo dabartinė, finansinė padėtis (nedarbas) yra laikina, o ne nuolatinė objektyvi būsena.

Pažymėtina, kad pareiškėjas iki bankroto inicijavimo dirbo gerai apmokamą darbą ir gaudavo stabilias pajamas. Tačiau dėl tik jam žinomų asmeninių priežasčių pareiškėjas išėjo iš darbo savo noru. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į pareiškėjo turimą (duomenys neskelbtini) išsilavinimą, pareiškėjas, siųsdamas gyvenimo aprašymus ir į tokias darbo pozicijas, kurios visiškai nesusijusios su jo išsilavinimu, tik sudaro įspūdį, jog aktyviai ieško darbo. Be to, tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip tyčinis savo pajamų sumažinimas, kuris pagal teismų praktiką laikomas nesąžiningu elgesiu bankroto procese ir patvirtina, kad pareiškėjas pats prisidėjo prie savo nemokumo atsiradimo.

Pareiškėjui priklauso apie 20 000 Eur vertės automobilis, todėl vien tik pardavęs šią transporto priemonę, didžiąja dalimi galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Tuo atveju, jeigu automobilis įsigytas išsimokėtinai, taip pat laikytina, kad jis nepagrįstai išlaidauja, nes įmokų už automobilį dalimi, jis galėtų prisidėti prie skolų grąžinimo kreditoriams. Įvertinus tai, kad pareiškėjas viena vertus teigia, kad jam pragyvenimui lieka tik 189 Eur /mėn., kita vertus perka brangų automobilį, telefoną, bylos nagrinėjimo metu dalinai atsiskaitė su turimais kreditoriais, darytina išvada, kad pareiškėjas pilnai neatskleidė tikrosios savo turtinės padėties. Nemokus asmuo, turintis įsipareigojimų kreditoriui, negalėtų sau leisti tokių išlaidų, o stengtųsi taupyti, kad būtų kuo daugiau tenkinami teisėti kreditorių reikalavimai.

Taip pat pareiškėjas skunde teigia, kad teismas nukrypo nuo protingo termino sąvokos aiškinimo, atsižvelgiant į šios bylos konkrečias aplinkybes, tai yra dėl nuolat augančių palūkanų jis niekuomet neatsiskaitys su savo kreditoriais, nebus užtikrinta skolininko ir jo kreditorių interesų bei teisių pusiausvyra (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įvertinus pareiškėjo 49 745,09 Eur įsiskolinimų dydį ir jam liekančią sumą asmeniniams poreikiams po visų atskaitymų, įvertinus pareiškėjo įsidarbinimo perspektyvą, nėra pagrindo vertinti, kad jis objektyviai nepajėgus per protingą terminą atsiskaityti su kreditoriais. Be to bankroto tikslas nėra užtikrinti patogų gyvenimą skolininkui, kreditorių interesų sąskaita, jo tikslas, kaip ir nurodo pats pareiškėjas, rasti balansą tarp skolininko minimalių poreikių ir kreditorių teisėtų reikalavimų. Apeliantui grįžus į darbo rinką ir pradėjus uždirbti pastovias darbo pajamas, jo finansinė situacija bei pragyvenimui tenkanti suma ateityje gali stabilizuotis ir pagerėti, todėl didesnė pajamų dalis bus nuosekliai skiriama kreditorių reikalavimams dengti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl protingo skolų grąžinimo termino, yra pažymėjęs, kad terminas turi būti vertinamas individualiai kiekvienoje situacijoje, atsižvelgiant į faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo įsipareigojimus kreditoriams galėtų įvykdyti per protingą terminą.

Apeliantas nepagrįstai ginčija skundžiamą nutartį teigdamas, kad teismas turėjo nustatyti ne tik protingą, bet ir konkretų terminą, per kurį jis pajėgus atsiskaityti. Civiliniame procese ir bankroto teisėje protingas terminas yra vertinamasis, be to teismas šioje stadijoje vertina tik bendrąjį asmens ekonominį potencialą ateityje, o ne nustatinėja griežtus skolos grąžinimo terminus. Kaip išaiškinta anksčiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje, nemokumą būtina skirti nuo nenoro atsiskaityti, laikino mokėjimų sutrikimo, gresiančio nemokumo ir situacijos, kai skolininko turtas nebepadengia jo įsipareigojimų. Minėta ir tai, kad protingo termino nustatymas yra teismo prerogatyva, jis nėra nurodytas įstatymuose, taip pat priešingai nei nurodo apeliantas, nėra susietas su mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminu (FABĮ 7 straipsnio 5 dalis), o tai, kad terminas gali būti ilgesnis, nei pareiškėjui būtų patogu, nereiškia jo neprotingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021). Teismas turi vertinti ne hipotetinę, o realią skolą ir esamą situaciją. Dar kartą pažymėtina, kad nemokumą reikia skirti nuo gresiančio nemokumo. Apeliacinės instancijos teismas daro pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju, dėdamas maksimalias pastangas, esamą skolą pareiškėjas gali grąžinti per protingą terminą. Pažymėtina ir tai, kad konkretaus skolų grąžinimo termino terminų nustatinėjimas šiuo atveju objektyviai nebuvo nei galimas, nei privalomas, kadangi apeliantas neatskleidė savo tikrosios finansinės padėties. Tai yra leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė, kad jo finansinė padėtis nėra gera, kad jis buvo sąžiningas kreditorių atžvilgiu. Bylai nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjo nemokumas yra objektyviai pagrįstas ir yra ilgalaikis (nuolatinis), priešingai, nustatyta, kad tokia pareiškėjo finansinė būklė, nulemta jo paties pasyvumo ir nesąžiningų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto finansinė padėtis neatitinka FABĮ reikalavimų. Pažymėtina ir tai, kad pagal FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punktą pareiškėjas privalo pateikti duomenis apie visą turimą turtą, o sąmoningas vengimas atskleisti teismui tikrąją turinę padėtį, t. y. visos reikalingos medžiagos nepateikimas, vengimas atskleisti aplinkybes, susijusias su turtine padėtimi, skolų kreditoriams atsiradimu, skolininko pareigų vykdymu ir kt., trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia objektyviai jos įvertinti arba užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pareiškėjo veiksmai turi būti įvertinti tik per paskutinių 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo laikotarpį, bet ne per ankstesnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015).

Vertinant pareiškėjo sąžiningumą pažymėtina, kad jis net neginčija, kad sudarydamas vartojimo kredito sutartis, kreditoriams neatskleidė pilnos savo kreditingumo istorijos ir nenurodė, jog turi kreditorinį įsipareigojimą pagal 2010 m. kovo 10 d. paskolos laidavimo sutartis. Be to apeliantas neneigia ir kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl jo skolinimosi prieš pat kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl teismas pagrįstai, įvertinęs tokį apelianto elgesį, nusprendė, kad jis net nesiekė vykdyti skolinių įsipareigojimų ir tikėjosi, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti. Nors teismas įpareigojo pareiškėją pateikti jo turimų banko sąskaitų išrašus, tačiau jis teismo įpareigojimo neįvykdė ir nurodė, kad toks teismo reikalavimas yra perteklinis, toks apelianto elgesys vertintinas kritiškai ir kelia pagrįstų abejonių jo sąžiningumu.

Atmestini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, apelianto skundo argumentai, kad jis skolindavosi lėšų asmeniniams poreikiams tenkinti, pragyvenimo išlaidoms apmokėti, senesnėms skoloms dengti. Vertinant skolininko sąžiningumą, esminę reikšmę turi jo elgesys iki bankroto bylos iškėlimo. Jei skolininkas, jau būdamas nemokus, toliau prisiima naujas prievoles (skolinasi iš kitų asmenų pragyvenimui ar senų skolų dengimui), neturint tikslo jas įvykdyti, kuriais sąmoningai negerina savo ekonominės padėties, o tik didina bendrą skolos masę, ir blogina esamų kreditorių padėtį, todėl toks skolininko elgesys pripažįstamas nesąžiningu, o tai sukelia imperatyvias teisinės pasekmes – atsisakymą kelti fizinio asmens bankroto bylą. Apelianto bandymas pateisinti naujų skolų prisiėmimą pragyvenimo poreikiais ar senų prievolių dengimu nekeičia šio elgesio teisinio vertinimo. Priešingai – tai patvirtina, kad apeliantas nesielgė kaip apdairus, rūpestingas ir sąžiningas civilinės apyvartos dalyvis. Užuot aktyviai mažinęs savo išlaidas, grįžęs į darbo rinką ir sprendęs skolos problemas teisėtomis priemonėmis, jis sąmoningai gilino finansinę krizę esamų kreditorių sąskaita. Toks elgesys iš esmės prieštarauja Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslams.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas netaikė jo nesąžiningumo prezumpcijos. Ginčijamoje nutartyje teismas būtent ir nurodė, jog asmens nesąžiningumas civiliniame procese nėra preziumuojamas ir turi būti įrodytas. Teismas itin išsamiai įvertino pareiškėjo veiksmus ir sudarytus sandorius sąžiningumo aspektu bei jų įtaką pareiškėjo nemokumui. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padarytomis išvadomis, nors apeliantas ir siekia kitokio faktinių aplinkybių teisinio vertinimo.

Nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai sukūrė savo nemokumo būseną, o toks elgesys negali būti laikomas nei sąžiningu, nei pateisinamu, nei teisėtu ir atitinka FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto sąlygą. Nagrinėjamu atveju teismo atsisakymas iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą yra tiesioginis įstatymo normų taikymas, o ne siurprizinis sprendimas (nutartis). Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ištyrė ir įvertino pareiškėjo situaciją, ne kartą patikslino jo įrodinėjimo pareigą, atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, siekdamas visapusiškai išsiaiškintos bylos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo nurodomos pagrindinės nemokumo priežasties bei suteikė papildomą galimybę bylos nagrinėjimo teisme dalyviams pateikti įrodymus. Tokiu būdu teismas užtikrino rungtyniškumo principą, o apeliantas turėjo visas galimybes teikti jo poziciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau savo pareigos neįvykdė, todėl turi prisiimti jam kilusias neigiamas pasekmes.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartį grindė ir teisiškai įvertino tik tuos faktus, kuriais rėmėsi ir apeliantas ir kurie buvo pateikti bylai – paties apelianto nurodytu nedarbo faktu, gaunama išmoka, jo paties nurodytu elgesiu prisiimant naujas skolas pragyvenimui, objektyviais įrodymais dėl faktinės finansinės padėties. Atskirajame skunde pareiškėjas nepaaiškino, dėl kokių konkrečiai aplinkybių jam teismas nesuteikė galimybės pasisakyti. Vien tai, kad, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pareiškėjo ir kreditorės UAB „Elite Estates“ įrodinėjamas aplinkybes įvertino kritiškai ir padarė apeliantui nepalankią išvadą, taip pat nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra siurprizinė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo nemokumu ir pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju negalima padaryti išvados, jog pareiškėjas yra nemokus, dėl to yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1, 2 punktuose įtvirtinti pagrindai atsisakyti iškelti bankroto bylą (CPK 176 ir 185 straipsniai).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė imperatyvią pareigą, numatytą FABĮ 5 straipsnio 7 dalyje, tai yra pažeidė įstatyme nustatytą maksimalų terminą, per kurį teismas turi priimti nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Teismas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti fizinio asmens bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui (FABĮ 5 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). CPK 328 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį vien formaliais pagrindais. Procesinių terminų pažeidimas, nepakeičia faktinių bylos aplinkybių ir pvz. nustatyto skolininko nesąžiningumo, todėl šiuo atveju nedaro teismo nutarties neteisėtos ar naikintinos.

Kaip teisingai pastebėjo apeliantas, jo pareiškimas teisme buvo priimtas po to, kai Kauno apygardos teismas 2026 m. vasario 3 d. nutartimi panaikino 2025 m. lapkričio 27 d. pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jo pareiškimą. Nutartis dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo priimta 2026 m. vasario 13 d., teismo posėdis paskirtas 2026 m. kovo 12 d., procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2026 m. kovo 19 d., tos pačios dienos nutartimi bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas, pareikalauti papildomi įrodymai, teismo posėdis paskirtas 2026 m. gegužės 7 d., kurio metu paskelbta pertrauka iki 2026 m. gegužės 13 d., skundžiama nutartis priimta 2026 m. gegužės 19 d. Taigi, kaip nurodo apeliantas, maksimalus terminas – vėliausiai 2026 m. gegužės 13 d., per kurį jo nuomone teismas turėjo priimti nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti, pažeistas nežymiai.

Apeliantas nepaaiškina, kaip būtent formalus procesinio termino viršijimas lėmė neteisingą jo nemokumo ir sąžiningumo įvertinimą. Apeliacinio teismo nuomone, priešingai – ilgesnis laiko tarpas leido pirmosios instancijos teismui išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, kas atitinka teisingumo vykdymo principus. Atkreiptinas dėmesys, kad klausimo nagrinėjimo terminas užsitęsė ir todėl, kad pareiškėjas tinkamai nevykdė jam nustatytos įstatyme pareigos, pagrįsti savo reikalavimus, todėl teismas pagrįstai aiškinosi bylos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo nurodomos pagrindinės nemokumo priežasties. Minėta, kad vien tik formalus procesinių terminų laikymasis, negali turėti įtakos teismo išvadų teisingumui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kreditorė UAB „Elite Estates“ atsiliepimo į skundą argumentus taip pat nesutinka su jos deklaratyviais argumentais, kad teismas pažeidė bendradarbiavimo bei proceso koncentracijos principus ir elgėsi nenuosekliai. Pažymėtina, kad 2026 m. kovo 19 d. nutartimi, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kreditorė, ją įpareigojo pateikti teismui ne tik laidavimo bet ir 2010 m. kovo 10 d. paskolos sutartį, todėl kreditorė nepagrįstai teigia, kad ji visus teismo įpareigojimus įvykdė. Vadovaujantis CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismo posėdžio pirmininkas, siekdamas tinkamai įgyvendinti šio Kodekso 158 straipsnyje nustatytas pareigas, gali pripažinti, kad dalyvaujantys byloje asmenys būtinai turi atvykti į teismo posėdį. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia kreditorė, bylai nebuvo pateikti visi reikalaujami dokumentai, todėl teismas pagrįstai, siekdamas visapusiškai, teisingai ir išsamiai išnagrinėti pareiškimą, pašalinti jam kilusias abejones, motyvuota nutartimi nustatė privalomą kreditorės dalyvavimą teismo posėdžiuose. Tokie teismo veiksmai yra pateisinami ir būtini, siekiant teisingai išnagrinėti bylą, todėl negali būti laikomi proporcingumo principo pažeidimu, dirbtinu kreditorės teisių suvaržymu arba proceso vilkinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl esminių atskirojo skundo argumentų, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis bei vertina, kad kiti skunde nurodyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės galutiniam bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai detaliai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pasikeitus faktinėms aplinkybėms, kuriomis grindžiamas reikalavimas iškelti fizinio asmens bankroto bylą, fizinis asmuo gali pakartotinai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-690/2018, 20 punktas). Todėl, padidėjus skolai ar pasikeitus pareiškėjo pajamoms, pareiškėjas turės galimybę vėl kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė reikšmingas bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo institutą reglamentuojančias teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.