Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje pagal ieškovės IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei susijusių klausimų išsprendimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Rokmelsta“, Anykščių kredito unija, Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei susijusių klausimų išsprendimo.

2026 m. birželio 2 d. ieškovė pateikė prašymą pakeisti minėtas laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė, be kita ko, prašė nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. nustatyti, kad atsakovas su dukra bendrauja kiekvienų metų porinių savaičių penktadienį pasiimdamas dukrą iš ugdymo įstaigos po užsiėmimų, o jai ugdymo įstaigos nelankant dėl objektyvių priežasčių – iš jos gyvenamosios vietos nuo 18.00 iki 18.30 val., grąžina dukrą tos pačios savaitės sekmadienį į jos gyvenamąją vietą nuo 18.00 iki 18.30 val. Ieškovė taip pat prašė pakeisti vasaros atostogų tvarką, nustatant atsakovui tris vienos savaitės laikotarpius vasaros mėnesiais bei keičiant jų derinimo taisykles; nustatyti tėvams pareigą jų bendravimo su vaiku metu užtikrinti vaiko pasirengimą ugdymui ir dalyvavimą užsiėmimuose; nustatyti atsakovui pareigą informuoti ieškovę apie faktinę savo gyvenamąją vietą, kurioje vaikas leidžia laiką; nustatyti pareigą užtikrinti, kad aplinkoje, kurioje vaikas būna, nebūtų laikomi šunys ir katės dėl vaikui nustatytų alergijų; taip pat pakeisti kelionių į užsienį reglamentavimą, atsisakant privalomo išankstinio kito tėvo sutikimo ir numatant su kelione sutampančių bendravimo dienų kompensavimą.

2026 m. birželio 25 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (toliau – Tarnyba) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad tėvų santykiai yra konfliktiški, šalys nepakankamai bendradarbiauja ir joms sudėtinga susitarti vaiko klausimais. Tarnyba iš esmės neprieštaravo ieškovės siūlomam laikinos bendravimo tvarkos pakeitimui, tačiau pažymėjo, kad nuostatoje dėl pranešimo apie išvykimą į kitą valstybę vietoje sąvokos „protingas terminas“ reikėtų nustatyti konkretų informavimo terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nesutinka su Tarnybos išvados pakankamumu ir nurodo, kad joje iš esmės pakartota ieškovės pozicija dėl vaiko ugdymo pradžios, tačiau neįvertinta reali vaiko dienotvarkė, nusistovėjęs bendravimo modelis ir galimos mažiau ribojančios alternatyvos.

Remiasi CK 3.175 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu maksimalaus skyrium gyvenančio tėvo dalyvavimo auklėjant vaiką principu ir teigia, kad minimalus bendravimas galėtų būti nustatomas tik nustačius, jog nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

Dėl vasaros atostogų apeliantas nurodo, kad pagal iki tol galiojusią tvarką 2026 m. vasarą jis su dukra būtų praleidęs 43 dienas, o ieškovė – 49 dienas, todėl nebuvo pagrindo keisti šios tvarkos ieškovės naudai. Apeliantas teigia, kad ankstesnė vasaros tvarka įrodė jo galimybę tinkamai pasirūpinti dukra ilgesniais laikotarpiais.

Dėl kelionių į užsienį apeliantas nesutinka su ankstesnio kito tėvo rašytinio sutikimo mechanizmo panaikinimu. Jo vertinimu, vien vėlesnis prarastų bendravimo dienų kompensavimas neužtikrina teismo nustatytos bendravimo tvarkos privalomumo ir sudaro sąlygas vienam iš tėvų vienašališkai planuoti keliones kito tėvo bendravimo laiku.

Ieškovės vertinimu, priešmokyklinio ugdymo pradžia yra reikšmingas vaiko gyvenimo pokytis, nepriklausomai nuo to, kad ugdymas vykdomas toje pačioje įstaigoje ir grupėje. Todėl vaiko bendravimo su tėvu tvarka turi būti suderinta su nuosekliu ugdymo lankymu.

Nesutinka, kad skundžiama nutartimi atsakovo bendravimas sumažintas iki minimalaus. Atsakovas ir toliau turi galimybę su dukra bendrauti kas antrą savaitgalį, keturias savaites vasaros atostogų laikotarpiu, nustatytomis švenčių dienomis, Tėvo dieną ir nuotolinio ryšio priemonėmis.

Pritaria pakeistai kelionių į užsienį tvarkai, nes juo nustatytas dviejų savaičių išankstinio informavimo terminas, ribotas maksimalus kelionių dienų, sutampančių su kito tėvo bendravimo laiku, skaičius ir garantuojamas prarasto bendravimo laiko kompensavimas.

k o n s t a t u o j a : Atskirasis skundas netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalių, kuriomis nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. pakeista atsakovo ir šalių dukters bendravimo tvarka, patikslinta bendravimo vasaros atostogų metu tvarka ir pakeista išvykimo su vaiku į užsienį tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų ir papildomų rašytinių paaiškinimų pridėjimo

Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė naują įrodymą – Vilniaus lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ 2026 m. liepos 7 d. pažymą, susijusią su nepilnametės dukters nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. pradedama priešmokyklinio ugdymo programa. Ieškovė kartu su 2026 m. rugpjūčio 17 d. atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė papildomus dokumentus, susijusius su dukters sveikatos būkle, šalių tarpusavio informavimu ir atsakovo gyvenamąja vieta. Vėliau atsakovas 2026 m. rugsėjo 1 d. pateikė prašymą prijungti 2026 m. liepos 28 d. buto nuomos sutartį ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (toliau – Tarnyba) atsakymą į jo skundą bei įpareigoti Tarnybą pateikti pakartotinę išvadą. Ieškovė 2026 m. rugsėjo 22 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, susijusius, be kita ko, su atsakovo gyvenamąja vieta, atvejo vadybos procesu, jo turtine padėtimi ir išlaikymo prievolės vykdymu, o atsakovas 2026 m. spalio 7 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais atsikirto į ieškovės papildomus argumentus, taip pat prašė prijungti naujus įrodymus. Be to, 2026 m. spalio 12 d. ieškovė pateikė prašymą prijungti prie bylos jos atsiliepimo į atskirąjį skundą priedą Nr. 10 – telefoninio pokalbio garso įrašą ir jo stenogramą.

Pagal CPK 302 straipsnį apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, jeigu jos neprieštarauja apeliacinį procesą reglamentuojančioms taisyklėms. CPK 338 straipsnyje nustatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos apeliacinį procesą reglamentuojančios taisyklės, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, CPK 323 straipsnyje nustatytas draudimas pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti ar papildyti apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į CPK 338 straipsnio nuostatas, šis ribojimas taikomas ir atskiriesiems skundams. Todėl CPK 42 straipsnyje įtvirtinta byloje dalyvaujančių asmenų teisė teikti paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme įgyvendinama laikantis specialiųjų apeliacinio proceso taisyklių.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas yra civiliniam procesui būdingos ribotos apeliacijos išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neribota galimybė teikti naujus įrodymus neužtikrintų teisinio tikrumo bei apibrėžtumo ir sudarytų prielaidas procesinei staigmenai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo priimti kiekvieno naujo įrodymo vien dėl jo sąsajos su bylai reikšmingomis aplinkybėmis, nes toks aiškinimas paneigtų CPK 314 straipsnyje nustatytą ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 50 punktas).

Kita vertus, naujų įrodymų priėmimo ribojimas negali būti taikomas formaliai ir panaudojamas prieš sąžiningus proceso dalyvius ar tapti kliūtimi teismui tinkamai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, sprendžiant fakto klausimus, gali būti priimami ir vėliau sužinoti ar gauti įrodymai, jeigu proceso dalyvis šia procesine teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021, 68 punktas). Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad ginčas kilo šeimos byloje dėl nepilnamečio vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos. CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo šeimos bylose sudaro pagrindą prireikus rinkti ir vertinti papildomus įrodymus, kai tai būtina vaiko interesams apsaugoti.

Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad šalies rašytiniai paaiškinimai negali būti naudojami pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui papildomiems nesutikimo su skundžiamu procesiniu sprendimu argumentams pateikti. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia byloje dalyvaujantiems asmenims teisę teikti paaiškinimus, šia teise negali būti naudojamasi apeinant apeliacinio skundo papildymo ribojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apeliaciniame procese nėra numatytas apsikeitimas kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį, kuriems pateikti nustatyti konkretūs procesiniai terminai. Todėl vėlesniais rašytiniais paaiškinimais negali būti papildomi anksčiau išdėstyti argumentai ar teikiami nauji atsikirtimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022; 2026 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-427-1097/2026; 2026 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-684-866/2026). Vadovaujantis CPK 338 straipsniu, šie apeliacinio proceso ribojimai aktualūs ir nagrinėjant atskiruosius skundus.

Įvertinęs kartu su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į jį pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas juos priimti. Atsakovo pateikta 2026 m. liepos 7 d. ugdymo įstaigos pažyma sudaryta po skundžiamos 2026 m. birželio 30 d. nutarties priėmimo ir yra tiesiogiai susijusi su esminiu atskirojo skundo argumentu dėl nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. pradedamos priešmokyklinio ugdymo programos. Atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, nepilnamečio vaiko interesų apsaugos būtinybę ir šalių procesinį lygiateisiškumą, teismas taip pat priima ieškovės kartu su atsiliepimu pateiktus papildomus rašytinius įrodymus. Šie įrodymai vertintini kartu su kitais bylos duomenimis.

Kitokia išvada darytina dėl šalių vėliau pateiktų papildomų procesinių dokumentų. Iš ieškovės 2026 m. rugsėjo 22 d. ir atsakovo 2026 m. spalio 7 d. rašytinių paaiškinimų turinio matyti, kad šalys juose ne tik nurodo papildomas faktines aplinkybes, bet ir atsikerta į viena kitos ankstesnius paaiškinimus, iš naujo vertina jau aptartus įrodymus bei pateikia papildomus argumentus. Atsakovo 2026 m. spalio 7 d. dokumentas tiesiogiai skirtas ieškovės rugsėjo 22 d. paaiškinimams paneigti. Taigi šalių procesiniai veiksmai iš esmės tapo papildomu apsikeitimu atsiliepimais, nors tokia procesinių dokumentų teikimo tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą nėra numatyta. Tai neatitinka apeliacinio proceso paskirties, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad reikšminga dalis papildomai teikiamų įrodymų susijusi su aplinkybėmis, atsiradusiomis po skundžiamos nutarties priėmimo: atsakovo gyvenamosios vietos pokyčiais, vėlesniais tėvų nesutarimais, jų bendravimu su vaiko teisių apsaugos ir socialines paslaugas teikiančiomis institucijomis, taip pat kitais su pagrindinėje byloje nagrinėjamais klausimais susijusiais duomenimis. Šių aplinkybių tyrimas reikštų naujai susiklosčiusios faktinės situacijos vertinimą. Jeigu vėliau atsiradusios ar pasikeitusios aplinkybės turi reikšmės nustatytos laikinos bendravimo tvarkos tinkamumui, jos gali būti pateikiamos pagrindinę bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, sprendžiant dėl poreikio pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju byloje esančių ir su pirminiais apeliacinio proceso dokumentais priimtų įrodymų pakanka skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui patikrinti. Todėl aktyvus teismo vaidmuo šeimos byloje nesudaro pagrindo tęsti papildomų paaiškinimų ir įrodymų priėmimo.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nepriima ieškovės 2026 m. rugsėjo 22 d. ir atsakovo 2026 m. spalio 7 d. papildomų rašytinių paaiškinimų bei su jais pateiktų naujų įrodymų. Taip pat netenkina atsakovo 2026 m. rugsėjo 1 d. prašymo prijungti papildomus rašytinius įrodymus, nes šių papildomų įrodymų pateikimo būtinybė nagrinėjamam procesiniam klausimui išspręsti nenustatyta.

Atskirai spręstinas ieškovės 2026 m. spalio 12 d. prašymas prijungti prie bylos jos 2026 m. rugpjūčio 17 d. atsiliepimo į atskirąjį skundą priedą Nr. 10 – telefoninio pokalbio garso įrašą ir jo stenogramą. Ieškovė nurodo, kad garso įrašas buvo įtrauktas į atsiliepimo priedų sąrašą, tačiau dėl techninių kliūčių elektroninių paslaugų portale kartu su atsiliepimu ir kitais jo priedais nebuvo įkeltas į elektroninę bylą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis prašymas skiriasi nuo šalių vėliau pateiktų papildomų paaiškinimų ir įrodymų, nes ieškovė siekia pateikti priedą, kuris jau buvo nurodytas laiku pateikto atsiliepimo priedų sąraše. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo prašymu nėra papildoma ieškovės procesinė pozicija ar nurodomos naujos faktinės aplinkybės, o siekiama pašalinti atsiliepimo priedo pateikimo trūkumą, yra pagrindas šį prašymą tenkinti ir priimti nurodytą garso įrašą bei jo stenogramą. Stenograma vertintina kaip pagalbinė garso įrašo turinio perteikimo priemonė, o pateiktų dokumentų įrodomoji reikšmė nustatytina vertinant juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Taigi apeliacinės instancijos teismas priima kartu su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į jį pateiktus naujus rašytinius įrodymus bei ieškovės 2026 m. spalio 12 d. prašymu pateiktą 2026 m. rugpjūčio 17 d. atsiliepimo priedą Nr. 10 – telefoninio pokalbio garso įrašą ir jo stenogramą. Vėliau šalių pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai ir kiti nauji įrodymai nepriimami.

Dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos patikslintos išvados

Atsakovas 2026 m. rugpjūčio 21 d. pateikė prašymą prijungti papildomus įrodymus ir įpareigoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau – Tarnyba) pateikti pakartotinę išvadą dėl ieškovės 2026 m. birželio 2 d. prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas sudarė Tarnybai galimybę, jai pageidaujant, pateikti pakartotinę išvadą iki 2026 m. rugsėjo 30 d. Tarnyba 2026 m. rugsėjo 29 d. pateikė prašymą pratęsti išvados pateikimo terminą. Teismas rezoliucija šį prašymą tenkino ir pratęsė terminą iki 2026 m. spalio 14 d. Tarnybos 2026 m. spalio 14 d. patikslinta išvada Nr. 1SD-15089 teisme gauta tą pačią dieną.

Patikslintoje išvadoje Tarnyba nurodė, kad, siekdama papildomai įvertinti nepilnametės interesams reikšmingas aplinkybes, ištyrė abiejų tėvų gyvenamąją aplinką ir išklausė vaiko nuomonę. Tarnybos atstovė 2026 m. rugsėjo 29 d. apsilankė atsakovo gyvenamojoje vietoje Vilniuje ir nustatė, kad atsakovas gyvena dviejų kambarių nuomojamame bute, kuriame yra vaikui reikalingi baldai, drabužiai, higienos priemonės ir ugdymo bei laisvalaikio reikmenys. Tarnyba nurodė, kad atsakovo gyvenamojoje vietoje sudarytos tinkamos sąlygos nepilnametės ugdymui, poilsiui ir laisvalaikiui. Tarnybos atstovė 2026 m. spalio 5 d. taip pat apsilankė ieškovės gyvenamojoje vietoje Vilniuje ir nustatė, kad joje sudarytos tinkamos sąlygos nepilnametės poreikiams tenkinti.

Tarnyba nurodė, kad 2026 m. spalio 2 d. jos psichologas išklausė nepilnametės nuomonę. Pokalbio metu mergaitė papasakojo apie santykius su abiem tėvais, savo kasdienę veiklą, lankomą priešmokyklinio ugdymo grupę ir papildomus užsiėmimus. Nepilnametė santykius su abiem tėvais apibūdino teigiamai, nurodė norinti gyventi su motina. Aptardama bendravimo su tėvu tvarką mergaitė kalbėjo apie priešmokyklinio ugdymo lankymą ir keliones tarp tėvų gyvenamųjų vietų. Tarnybos išvadoje užfiksuota, kad paklausta apie šiuo metu galiojančią bendravimo su tėvu tvarką nepilnametė nurodė, jog ši tvarka jai yra tinkama.

Patikslintoje išvadoje Tarnyba pažymėjo, kad nepilnametė palaiko artimą ryšį su abiem tėvais, kurie jai yra svarbūs. Tarnyba taip pat nurodė, kad tarp tėvų išlieka nesutarimų dėl bendravimo su dukra organizavimo, jos priežiūros ir tarpusavio informavimo. Išvadoje aptartos šalių pateiktos pozicijos dėl nustatytos bendravimo tvarkos vykdymo, nepilnametės sveikatos būklės, alergijų, atsakovo gyvenamosios vietos bei abiejų tėvų galimybių užtikrinti vaiko poreikius.

Įvertinusi papildomai surinktus duomenis, Tarnyba patikslintoje išvadoje pasiūlė nustatyti, kad atsakovas su nepilnamete dukra reguliariai bendrautų kas antrą savaitę nuo trečiadienio po užsiėmimų ugdymo įstaigoje iki tos pačios savaitės sekmadienio vakaro. Tarnyba nurodė, kad, atsakovui faktiškai gyvenant Vilniuje, abu tėvai turi galimybę užtikrinti dukters dalyvavimą priešmokyklinio ugdymo programoje, o platesnė bendravimo tvarka sudarytų sąlygas palaikyti ir stiprinti tėvo bei dukters tarpusavio ryšį. Dėl kitų ieškovės siūlomos laikinos bendravimo tvarkos nuostatų Tarnyba iš esmės laikėsi ankstesnėje išvadoje išdėstytos pozicijos.

Ieškovė 2026 m. spalio 15 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. spalio 14 d. patikslintos išvados Nr. 1SD-15089. Ieškovė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nesutinka su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2026 m. spalio 14 d. patikslintoje išvadoje pateiktu siūlymu išplėsti atsakovo bendravimą su nepilnamete dukra nuo trečiadienio iki sekmadienio. Ieškovės teigimu, išvada yra neišsami ir prieštaringa, joje nepakankamai įvertinta vaiko sveikatos būklė, alergijos, atsakovo gyvenamoji aplinka, finansinės galimybės užtikrinti vaiko poreikius ir bendravimo tvarkos vykdymo aplinkybės. Ieškovė taip pat akcentuoja, kad išklausyta nepilnametė išreiškė pageidavimą gyventi su motina ir nurodė, jog šiuo metu galiojanti bendravimo su tėvu tvarka jai tinkama. Ieškovė prašo kritiškai vertinti Tarnybos siūlymą dėl platesnės bendravimo tvarkos.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo

Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, siekiama užtikrinti, kad iki galutinio ginčo išsprendimo būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai ir turtiniai interesai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos „Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020).

CPK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta byloje dalyvaujančio asmens teisė prašyti vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Teismų praktikoje pažymėta, kad šios normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir jų mastas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-376-302/2018). Taigi jau pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nėra nekintama – pasikeitus reikšmingoms aplinkybėms ar paaiškėjus naujiems duomenims ji gali būti koreguojama taip, kad ir toliau tinkamai atliktų savo laikinąją apsauginę funkciją.

CK 3.170 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad kartu su vaiku negyvenantis tėvas ar motina turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, o tėvams nesusitariant bendravimo ir dalyvavimo auklėjant vaiką tvarką nustato teismas. CK 3.170 straipsnio 2 dalyje nustatyta vaiko, kurio tėvai gyvena skyrium, teisė nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, neatsižvelgiant į tai, kur jie gyvena. Todėl nustatant ar keičiant bendravimo tvarką pirmiausia įgyvendinamos paties vaiko teisės ir ginami jo interesai.

CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas bendravimo su vaiku tvarką nustato atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką, o minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuo atveju, jeigu nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, nesant duomenų, jog nuolatinis maksimalus bendravimas pakenks vaikų interesams, turi būti nustatyta tokia skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarka, kuri užtikrintų maksimalų galimą šio tėvo dalyvavimą auklėjant vaikus ir kartu atitiktų vaikų interesus bei būtų protinga, sąžininga ir teisinga tiek vaikų, tiek jų tėvų ir kitų artimųjų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2002; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016).

Kartu pažymėtina, kad maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas nereiškia pareigos teismui kiekvienu atveju nustatyti matematiškai didžiausią įmanomą bendravimo dienų ar valandų skaičių. Šio principo turinys neatsiejamas nuo pirmiausia ginamo vaiko intereso. Konkreti bendravimo tvarka turi būti realiai įgyvendinama, suderinta su vaiko amžiumi, ugdymu, sveikata, kasdieniu režimu ir kitomis konkrečioje byloje reikšmingomis aplinkybėmis. Taikant ar keičiant laikinąsias apsaugos priemones ginčas dėl galutinės bendravimo tvarkos nėra išsprendžiamas iš esmės. Teismas šioje proceso stadijoje preliminariai vertina tuo metu turimus duomenis ir nustato tokią tvarką, kuri iki galutinio sprendimo priėmimo užtikrina vaiko interesų apsaugą ir santykių stabilumą. Galutinė bendravimo tvarka nustatoma išnagrinėjus bylą iš esmės ir visapusiškai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes.

Dėl bendravimo tvarkos nuo 2026 m. rugsėjo 1 d.

Apeliantas nesutikdamas su ginčijama nutartimi, nurodo kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, neteisingai rėmėsi faktine aplinkybe, jog nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. dukra pradės lankyti mokyklą, nors faktiškai ji nuo šios datos pradeda priešmokyklinio ugdymo programą toje pačioje ugdymo įstaigoje.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad skundžiamos nutarties motyvų formuluotė, jog nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. šalių dukra pradės „lankyti mokyklą“, nėra tiksli. Apelianto pateikta Vilniaus lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ 2026 m. liepos 7 d. pažyma patvirtina, kad nuo minėtos datos šalių dukra pradeda priešmokyklinio ugdymo programą, o ne pradinio ugdymo programą. Vis dėlto šis pirmosios instancijos teismo vartojamo termino netikslumas nėra toks procesinio sprendimo trūkumas, kuris paneigtų skundžiamos nutarties rezultatą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo aspektu esminė aplinkybė yra ne tai, ar nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. vaikas pradeda priešmokyklinį ar pradinį ugdymą, bet pačios 2025 m. gegužės 2 d. nutarties turinys. 2025 m. gegužės 2 d. nutartyje, kuria buvo nustatyta ankstesnė trečiadienio–sekmadienio šalių vaiko su atsakovu bendravimo tvarka, aiškiai nustatyta jos galiojimo laiko riba: „Ši tvarka taikoma tol, kol šalių dukra nepradės priešmokyklinio ugdymo programos.“ Taigi pati ankstesnė teismo nutartis šios konkrečios bendravimo tvarkos galiojimą siejo būtent su priešmokyklinio ugdymo programos pradžia, o ne su pirmos klasės ar pradinio ugdymo pradžia.

Apelianto pateiktas naujas įrodymas – ugdymo įstaigos 2026 m. liepos 7 d. pažyma – šiuo aspektu ne paneigia, bet patvirtina juridinę reikšmę turinčią aplinkybę, kad nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo 2025 m. gegužės 2 d. nutartyje numatytas momentas, iki kurio buvo nustatyta ankstesnė trečiadienio–sekmadienio tvarka. Todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad skundžiama nutartimi buvo nepagrįstai pakeista toliau turėjusi galioti nusistovėjusi bendravimo tvarka. Trečiadienio–sekmadienio bendravimo tvarka 2025 m. gegužės 2 d. nutartimi iš anksto buvo nustatyta kaip laikina iki konkretaus vaiko ugdymo etapo pasikeitimo. Atsiradus pačioje nutartyje nurodytai aplinkybei, teismui teko nustatyti bendravimo tvarką vėlesniam laikotarpiui. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad priešmokyklinio ugdymo programa vykdoma toje pačioje ugdymo įstaigoje ir, kaip nurodo apeliantas, toje pačioje grupėje bei panašiu dienos režimu. Ankstesnės nutarties galiojimo riba buvo susieta ne su ugdymo įstaigos, pastato, grupės ar vaiko kasdienio buvimo vietos pakeitimu, o su pačiu priešmokyklinio ugdymo programos pradžios faktu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme pats atsakovas nelaikė ankstesnės trečiadienio–sekmadienio tvarkos tokia, kuri po 2026 m. rugsėjo 1 d. turėtų likti nepakeista. Atsakovas prašė nustatyti naują bendravimo tvarką – kas antrą savaitę nuo sekmadienio iki sekmadienio. Taigi pats apeliantas pirmosios instancijos teisme iš esmės pripažino poreikį nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. bendravimo tvarką reglamentuoti kitaip, nors šalys ir nesutarė dėl naujosios tvarkos turinio.

Atskirojo skundo argumentai, kad iki tol taikyta tvarka veikė daugiau kaip metus ir nenustatyta, jog bendravimas nuo trečiadienio iki sekmadienio būtų pakenkęs dukrai, taip pat nelemia kitokios išvados. Laikinosios bendravimo tvarkos pakeitimui nebūtina konstatuoti, kad ankstesnė tvarka vaikui padarė žalą. CPK 148 straipsnis leidžia reaguoti į pasikeitusias aplinkybes ir laikiną reguliavimą pritaikyti prie naujos faktinės situacijos. Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybe yra jau pačioje ankstesnėje nutartyje numatyto ugdymo etapo pradžia.

Apeliantas atskirajame skunde kaip mažiau jo bendravimą su dukra ribojančią priemonę siūlo palikti galioti iki 2026 m. rugsėjo 1 d. taikytą bendravimo nuo trečiadienio iki sekmadienio tvarką, papildomai nustatant jam pareigą ketvirtadienį ir penktadienį užtikrinti dukters dalyvavimą priešmokyklinio ugdymo programoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks reikalavimas pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas.

Iš skundžiamos nutarties ir bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme atsakovas laikėsi kitokios procesinės pozicijos. Atsikirsdamas į ieškovės prašymą pakeisti laikiną bendravimo tvarką, atsakovas prašė nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. nustatyti, kad jis visą dukters ugdymo laikotarpį su ja bendrautų nepertraukiamai kas antrą savaitę – nuo sekmadienio 18.00 val., pasiimdamas dukrą iš jos gyvenamosios vietos, iki kito sekmadienio 18.00 val. Šį prašymą atsakovas grindė aplinkybe, kad nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. ketina gyventi Vilniuje. Taigi pirmosios instancijos teisme atsakovas ne tik neprašė išsaugoti trečiadienio–sekmadienio bendravimo tvarkos, bet pats siekė ją pakeisti iš esmės kita – savaitėmis pakaitomis organizuojama – bendravimo tvarka.

CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančios taisyklės, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde suformuluotas prašymas palikti trečiadienio–sekmadienio bendravimo tvarką ir papildomai įpareigoti apeliantą dvi darbo dienas pristatyti vaiką į priešmokyklinio ugdymo įstaigą savo turiniu nėra tapatus tam reikalavimui, kurį atsakovas buvo pareiškęs pirmosios instancijos teisme. Dėl to apeliantas apeliacinės instancijos teisme negali pirmą kartą kelti savarankiško reikalavimo nustatyti tokį laikinos bendravimo tvarkos variantą, kurio pirmosios instancijos teismas nebuvo prašomas nustatyti ir dėl kurio pagrįstumo skundžiama nutartimi nebuvo sprendžiama. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis šiuo atveju yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal pirmosios instancijos teisme nagrinėtą prašymą, šalių tuo metu pareikštus reikalavimus ir jų procesines pozicijas, o ne pirmą kartą parinkti bei vertinti naują apelianto pasiūlytą laikinos bendravimo tvarkos variantą. Kartu pažymėtina, kad nurodytas procesinis ribojimas nepanaikina apeliacinės instancijos teismo pareigos įvertinti byloje gautą Tarnybos patikslintą išvadą ir joje pateiktus duomenis apie nepilnametės interesus. Tarnybos siūlymas dėl platesnės bendravimo tvarkos vertintinas savarankiškai, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad skundžiama nutartimi jam nustatytas minimalus bendravimas CK 3.175 straipsnio 2 dalies prasme. Pagal nustatytą tvarką atsakovas su dukra reguliariai bendrauja kas antrą savaitgalį nuo penktadienio po ugdymo įstaigos iki sekmadienio vakaro, keturias savaites vasaros atostogų metu, atskiromis šventinėmis dienomis, kiekvienais metais Tėvo dieną, taip pat nustatytais laikotarpiais gali bendrauti su dukra nuotolinio ryšio priemonėmis. Taigi nustatyta tvarka užtikrina reguliarų tėvo ir dukters bendravimą ir galimybę palaikyti jų tarpusavio ryšį. Nors ši tvarka yra siauresnė už anksčiau galiojusią trečiadienio–sekmadienio bendravimo tvarką, vien bendravimo trukmės sumažinimas nereiškia, kad yra nustatytas minimalus bendravimas arba pažeistas maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas. Šis principas turi būti įgyvendinamas atsižvelgiant į konkretaus vaiko interesus, jo amžių, ugdymo poreikius, kasdienio režimo stabilumą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nustatytos laikinos bendravimo tvarkos atitiktį nepilnametės interesams, taip pat atsižvelgia į 2026 m. spalio 14 d. gautą Tarnybos patikslintą išvadą, kurioje, papildomai ištyrus abiejų tėvų gyvenamąją aplinką ir išklausius vaiko nuomonę, pasiūlyta nustatyti platesnę atsakovo bendravimo su dukra tvarką – kas antrą savaitę nuo trečiadienio po ugdymo įstaigos užsiėmimų iki sekmadienio vakaro. Tarnyba tokį siūlymą grindė tuo, kad atsakovas faktiškai gyvena Vilniuje, jo gyvenamojoje vietoje sudarytos tinkamos sąlygos vaikui, todėl jis turi galimybę užtikrinti dukters dalyvavimą priešmokyklinio ugdymo programoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės patvirtina atsakovo galimybes dalyvauti kasdieniame dukters gyvenime, tačiau, sprendžiant dėl laikinos bendravimo tvarkos, būtina įvertinti ne vien praktines jos įgyvendinimo galimybes, bet ir tai, ar siūlomas platesnis bendravimo modelis konkrečiu atveju geriausiai atitiktų nepilnametės interesus.

Šiuo aspektu reikšminga patikslintoje Tarnybos išvadoje užfiksuota pačios nepilnametės nuomonė. Tarnybos psichologo išklausyta mergaitė nurodė, kad palaiko gerus santykius su abiem tėvais, juos abu vertina teigiamai, tačiau pageidauja gyventi su motina. Be to, paklausta dėl šiuo metu galiojančios bendravimo su tėvu tvarkos, nepilnametė nurodė, kad ši tvarka jai tinkama. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko pageidavimas gyventi su motina nėra pagrindas riboti bendravimą su tėvu, tačiau nepilnametės išreikšta pozicija dėl esamos bendravimo tvarkos yra reikšminga vertinant jos individualius poreikius. Iš šių duomenų matyti, kad mergaitė išreiškė pritarimą šiuo metu nustatytam bendravimo modeliui ir nenurodė pageidaujanti jį keisti nustatant ilgesnius nepertraukiamo bendravimo su tėvu laikotarpius.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nepilnametė nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti priešmokyklinio ugdymo programą, todėl jos kasdienės veiklos organizavimas turi būti derinamas su ugdymo režimu. Pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka leidžia vaikui reguliariai bendrauti su tėvu, išsaugo ilgesnius bendravimo laikotarpius vasaros atostogų metu ir sudaro sąlygas palaikyti tarpusavio ryšį kitomis nustatytomis formomis. Kartu ši tvarka atitinka patikslintoje Tarnybos išvadoje užfiksuotą nepilnametės poziciją dėl jai priimtino bendravimo organizavimo. Atsižvelgiant į vaiko amžių, naują ugdymo etapą ir poreikį išlaikyti pastovų kasdienį režimą, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti galiojančią laikiną bendravimo tvarką neatitinkančia nepilnametės interesų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Tarnybos patikslintoje išvadoje pateiktas siūlymas nustatyti platesnę bendravimo tvarką buvo įvertintas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, įskaitant pačios nepilnametės nuomonę. Tarnybos išvadoje nustatytos tinkamos atsakovo gyvenimo sąlygos Vilniuje yra reikšmingos vertinant galimybes ateityje organizuoti platesnį bendravimą, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos laikinos bendravimo tvarkos tinkamumo nagrinėjamu metu. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis leidžia, pasikeitus reikšmingoms aplinkybėms ar paaiškėjus naujiems duomenims, kreiptis į pagrindinę civilinę bylą nagrinėjantį teismą dėl jų pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Tarnybos 2026 m. spalio 14 d. patikslintoje išvadoje pateikti duomenys ir siūlymai nesudaro pagrindo keisti skundžiama nutartimi nustatytos laikinos atsakovo bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos.

Apeliantas, pagrįsdamas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka, taip pat akcentuoja aplinkybę, kad ieškovė naudojasi auklės paslaugomis. Jis remiasi į bylą pateiktu 2025 m. kovo 31 d. I. S. patvirtinimu, pagal kurį auklė nuo 2024 m. rugsėjo mėn. prižiūri šalių dukrą vidutiniškai apie 30 valandų per mėnesį, ir teigia, kad sprendžiant dėl bendravimo tvarkos turi būti vertinama ne vien tai, kuriam iš tėvų formaliai priskirtas konkretus laikas, bet ir tai, kas tuo metu faktiškai prižiūri vaiką. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant dėl bendravimo su vaiku tvarkos vertintinos faktinės vaiko priežiūros aplinkybės, tačiau iš apelianto nurodyto dokumento negalima spręsti, kad ieškovės naudojimasis auklės pagalba savaime lemia būtinybę nustatyti kitokią laikiną atsakovo bendravimo su dukra apimtį. Pateikti duomenys apie vidutinį auklės darbo valandų skaičių neatskleidžia, kuriomis konkrečiomis dienomis ir kokiu laiku jos paslaugomis naudojamasi, kokiomis aplinkybėmis tokios pagalbos prireikia ir kokią dalį vaiko kasdienės priežiūros ji faktiškai sudaro. Be to, vieno iš tėvų naudojimasis trečiųjų asmenų pagalba organizuojant vaiko priežiūrą savaime nereiškia, kad atitinkamas laikas turi būti priskirtas kitam iš tėvų. Todėl ši apelianto nurodyta aplinkybė savaime nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka neatitinka vaiko interesų.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat remiasi ankstesniais šalių nesutarimais dėl jo bendravimo su dukra ir nurodo savo kreipimusis į vaiko teisių apsaugos bei kitas institucijas dėl, jo vertinimu, ieškovės sudaromų kliūčių bendrauti su vaiku. Šie duomenys patvirtina, kad tarp šalių ir anksčiau kilo nesutarimų dėl bendravimo tvarkos vykdymo, tačiau vien kreipimųsi į institucijas faktas savaime nepatvirtina, kad kiekvienu apelianto nurodytu atveju ieškovė nepagrįstai ribojo jo bendravimą su dukra. Taip pat iš šių duomenų negalima daryti išvados, kad nagrinėjamas ieškovės prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones buvo pareikštas siekiant apriboti atsakovo ir dukters tarpusavio ryšį. Vertinant šiuos apelianto argumentus reikšminga ir tai, kad poreikis iš naujo sureguliuoti atsakovo bendravimą su dukra nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. kilo dėl objektyviai pasikeitusios procesinės situacijos. 2025 m. gegužės 2 d. nutartyje iki tol nustatytos laikinos bendravimo tvarkos galiojimas buvo aiškiai apribotas laikotarpiu iki vaiko priešmokyklinio ugdymo programos pradžios. Taigi pirmosios instancijos teismui atsirado poreikis nustatyti bendravimo tvarką vėlesniam laikotarpiui nepriklausomai nuo ankstesnių šalių tarpusavio konfliktų dėl teismo nutarties vykdymo. Dėl to apelianto nurodomi ankstesni nesutarimai dėl bendravimo su dukra savaime neleidžia vertinti skundžiamos nutarties kaip ankstesnio jo bendravimo ribojimo tęsinio.

Apeliantas savo poziciją taip pat grindžia Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu ir atskirajame skunde nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pagal kurią valstybės institucijos turi imtis tinkamų priemonių tėvo ir vaiko šeimos ryšiui palaikyti, o praktiniai sunkumai ar tėvų tarpusavio nesutarimai savaime negali pateisinti nepagrįsto tokio ryšio ribojimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi atsakovo ir dukters bendravimas nėra nutraukiamas ar apribojamas taip, kad jų tarpusavio ryšio palaikymas taptų formalus ar faktiškai neįgyvendinamas. Atsakovui nustatytas reguliarus tiesioginis bendravimas su dukra, išsaugotas bendravimas vasaros atostogų metu, švenčių dienomis ir Tėvo dieną, taip pat galimybė palaikyti ryšį nuotolinėmis ryšio priemonėmis. Apelianto nurodyta EŽTT praktika nepagrindžia išvados, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo apimtis konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis pažeidžia Konvencijos 8 straipsnyje saugomą tėvo ir vaiko teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Dėl vasaros atostogų

Apeliantas skundą taip pat grindžia teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas sumažino jam skirtą bendravimo su dukra laiką vasaros atostogų metu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis skundo argumentas neatitinka skundžiamos nutarties turinio.

Ieškovė pirmosios instancijos teisme prašė pakeisti ankstesnę keturių savaičių vasaros bendravimo tvarką, nustatant atsakovui tris vienos savaitės laikotarpius. Pirmosios instancijos teismas šios prašymo dalies netenkino ir aiškiai nurodė, kad ieškovė nepagrindė būtinybės mažinti atsakovo bendravimo su dukra trukmę vasarą. Skundžiama nutartimi atsakovui ir toliau paliktos keturios vasaros atostogų savaitės: du laikotarpiai po vieną savaitę ir vienas dviejų savaičių laikotarpis. Nutartyje iš esmės tik patikslinta vaiko perdavimo vieta, numatant, kad tuo atveju, kai dukra faktiškai atostogauja Rokiškyje, jos perdavimas gali vykti ten, t. y. nereikalaujant tėvui vien formaliai vykti į Vilnių. Todėl nėra pagrindo sutikti, kad skundžiama nutartis šiuo aspektu pablogino apelianto procesinę ar faktinę padėtį, sumažindama jo bendravimo su dukra laiką. Dėl šios priežasties atskirojo skundo argumentai dėl vasaros atostogų tvarkos atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kelionių į užsienį

Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kad skundžiama nutartimi ankstesnė taisyklė, pagal kurią planuojamai kelionei sutampant su kito tėvo bendravimo laiku reikėjo gauti jo išankstinį rašytinį sutikimą, pakeista išankstinio informavimo ir prarasto bendravimo laiko kompensavimo tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien pats ankstesnės išankstinio sutikimo tvarkos pakeitimas kitu reguliavimo būdu neleidžia konstatuoti apelianto teisės bendrauti su dukra pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ne neribotą vieno iš tėvų teisę disponuoti kitam tėvui skirtu bendravimo laiku, bet konkrečią tarpusavyje susijusių saugiklių sistemą. Pirma, apie ketinimą laikinai išvykti su dukra į kitą valstybę turi būti pranešta raštu prieš dvi savaites, nurodant išvykimo laiką, vietą, tikslą ir trukmę. Antra, jeigu kelionė sutampa su kito tėvo bendravimo laiku, visos prarastos bendravimo dienos turi būti kompensuojamos būtent jas praradusio tėvo pasirinkimu artimiausiu metu po vaiko grįžimo. Trečia, kelionių dienų, sutampančių su kito tėvo bendravimo laiku, skaičius per kalendorinius metus negali viršyti 14 dienų. Tokia tvarka, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, derina vaiko galimybę keliauti su kiekvienu iš tėvų ir kito tėvo teisę neprarasti jam nustatyto bendravimo laiko. Kartu ši tvarka sumažina riziką, kad vienam iš tėvų nesutinkant dėl bet kurios kelionės vien dėl jos sutapimo su jo bendravimo dienomis būtų neproporcingai apsunkinama galimybė vaikui išvykti su kitu iš tėvų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad toks reguliavimas neatitinka nepilnametės interesų arba neproporcingai riboja apelianto bendravimą.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, iš esmės tinkamai įvertino šioje proceso stadijoje reikšmingas aplinkybes ir nustatė nepilnametės interesus atitinkančią laikiną bendravimo tvarką, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.