Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mariaus Dobrovolskio ir Larisos Šimanskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. P. ir atsakovo J. P. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovui J. P., išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama nustatyti nepilnamečių vaikų S. P. ir D. P. gyvenamąją vietą su ja; priteisti iš atsakovo po 388 Eur išlaikymo kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2025 m. balandžio 17 d. iki vaikų pilnametystės; nustatyti atsakovo bendravimo su vaikais tvarką; priteisti 2 026,35 Eur išlaikymo įsiskolinimą sūnui ir 2 307,93 Eur išlaikymo įsiskolinimą dukrai už laikotarpį nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. balandžio 16 d.; paskirti ieškovę vaikų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n s t a t u o j a:

Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, vaikams priteisto išlaikymo dydžio, išlaikymo įsiskolinimo, atsakovo savanoriškai sumokėtų išlaikymo sumų įskaitymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad šalims gyvenant kartu nesusituokus (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus S. P. ir (duomenys neskelbtini) gimė dukra D. P., kurie tebėra nepilnamečiai. Šalys iki 2024 m. liepos / rugpjūčio mėnesio vedė bendrą ūkį ir gyveno kartu su nepilnamečiais vaikais šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio šalys, nors ir gyvena toje pačioje namų valdoje, bendro ūkio nebeveda, ieškovė su nepilnamečiais vaikais gyvena gyvenamajame name, o atsakovas tuo laikotarpiu, kai būna namuose ir nėra išvykęs į komandiruotes, gyvena šalia esančiame ūkiniame pastate. Šalims nebevedant bendro ūkio ir iškilus ginčui dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo, ieškovė kreipėsi į teismą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija šiuo aspektu reikšmingu laiko ir patį atsakovo sūnui atliktų mokėjimų pobūdį. Iš atsakovo pateikto banko sąskaitos išrašo matyti ne reguliarūs, savo dydžiu su vaiko mėnesiniu išlaikymu siejami mokėjimai, bet dažni, nedideli ir nevienodo dydžio pavedimai. Išraše fiksuojami pakartotiniai 5 Eur ir 10 Eur pavedimai, taip pat atskiri 15 Eur, 20 Eur, 35 Eur ir kitų dydžių mokėjimai; vien 2025 m. gegužės 22 d. sūnui pervesta 10 Eur, gegužės 29 ir 30 d. – po 5 Eur, gegužės 31 d. – 15 Eur, birželio 8, 11, 12 ir 26 d. – po 10 Eur, birželio 14 d. – 35 Eur. Mokėjimų paskirtyje nenurodyta, kad šios sumos mokamos kaip išlaikymas, taip pat nenurodytas laikotarpis, už kurį išlaikymas teikiamas. Toks mokėjimų dažnumas, jų nevienodas ir daugeliu atvejų nedidelis dydis labiau atitinka pagal poreikį vaikui skiriamų kišenpinigių, o ne periodinio išlaikymo, skirto iš anksto numatomoms ir nuolat atsirandančioms vaiko išlaidoms padengti, pobūdį. Tokį šių mokėjimų pobūdį patvirtina ir paties atsakovo paaiškinimai pirmosios instancijos teisme. Atsakovas nurodė, kad sūnui pervedamos lėšos iš esmės buvo kišenpinigiai, skirti jo asmeniniams poreikiams tenkinti, tais atvejais, kai vaikai norėdavo ką nors sau nusipirkti, dėl šių sumų atsakovas su ieškove nesitardavo ir jos apie mokėjimus neinformuodavo. Taigi pats atsakovas šių pavedimų nesiejo su konkrečių nuolatinių sūnaus išlaikymo poreikių finansavimu ar periodinės išlaikymo sumos mokėjimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kišenpinigiai ar kitos vaiko laisvai disponuoti tėvo papildomai skiriamos nedidelės sumos gali prisidėti prie tam tikrų vaiko asmeninių poreikių tenkinimo, tačiau vien dėl to negali būti sutapatinamos su tėvui tenkančios periodinės išlaikymo prievolės vykdymu. Priešingas vertinimas reikštų, kad tėvas galėtų savo nuožiūra išskaidyti mokėtiną išlaikymą į atsitiktinius kelių ar keliolikos eurų pavedimus vaikui, neidentifikuodamas jų paskirties ir neužtikrindamas, kad lėšos bus panaudotos nuolatiniams vaiko poreikiams, o vėliau visas tokias sumas įskaityti į teismo nustatytą išlaikymo prievolę. Toks vertinimas neatitiktų periodinio išlaikymo paskirties – užtikrinti stabilų ir prognozuojamą vaiko kasdienių poreikių finansavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu atskirtinas išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo nustatymas nuo teismo priteisto periodinio išlaikymo vykdymo. Sprendžiant dėl išlaikymo įsiskolinimo buvo vertinama, kokia apimtimi atsakovas ginčo laikotarpiu faktiškai prisidėjo prie sūnaus materialinio išlaikymo, kai konkretus išlaikymo dydis ir jo teikimo tvarka dar nebuvo nustatyti. Dėl to pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas susidariusį įsiskolinimą, įvertino ir atsakovo tiesiogiai sūnui perduotas lėšas. Tuo tarpu nuo 2025 m. balandžio 17 d. teismas nustatė konkrečią atsakovo pareigą kiekvieno vaiko išlaikymui kas mėnesį mokėti periodinę piniginę išmoką, ją pervedant ieškovei, kuri faktiškai užtikrina kasdienių vaikų poreikių tenkinimą. Todėl atsakovo sūnui papildomai skiriamos nedidelės sumos jo asmeninėms reikmėms savaime nepakeičia ir nesumažina atsakovui nustatytos periodinio išlaikymo prievolės. Tokios lėšos gali būti vertinamos kaip papildomas tėvo prisidėjimas prie sūnaus poreikių, tačiau, nenustačius, kad jos buvo teikiamos būtent periodinio išlaikymo prievolei vykdyti, nėra pagrindo jomis mažinti priteistą išlaikymą.

Atsižvelgdama į išdėstytų aplinkybių visumą – atsakovo sūnui atliktų pavedimų dydį ir nereguliarumą, mokėjimo paskirties nebuvimą, paties atsakovo paaiškinimus, kad tai buvo sūnui skiriami kišenpinigiai jo asmeninėms reikmėms, taip pat periodinio išlaikymo paskirtį užtikrinti nuolatinį vaiko poreikių finansavimą – teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo šių mokėjimų prilyginti tinkamam atsakovo periodinės išlaikymo prievolės vykdymui. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad į nuo 2025 m. balandžio 17 d. priteistą išlaikymą papildomai turi būti įskaitytos jo tiesiogiai sūnui pervestos lėšos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovo nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai yra reikšmingi sprendžiant dėl išlaikymo įsiskolinimo, tačiau pažymi, kad jie turi būti taikomi atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Vien tai, kad ginčo laikotarpiu šalys ir vaikai gyveno toje pačioje joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančioje namų valdoje, savaime neleidžia nagrinėjamos situacijos prilyginti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007 aptartam atvejui, kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį. Remiantis bylos duomenimis ir šalių paaiškinimais, nustatyta, kad nuo 2024 m. rugsėjo mėn. šalys faktiškai kartu kaip šeima nebegyveno ir bendro ūkio nebevedė: ieškovė su vaikais gyveno gyvenamajame name, o atsakovas, kai nebūdavo išvykęs į komandiruotes, gyveno atskirai, toje pačioje namų valdoje esančiame ūkiniame pastate. Taigi vien tai, kad šalys naudojosi ta pačia namų valda, nereiškia, jog jos ginčo laikotarpiu gyveno kartu ir bendrai tenkino vaikų kasdienius poreikius. Dėl to sprendžiant dėl išlaikymo įsiskolinimo reikšminga nustatyti, kokia apimtimi kiekvienas iš tėvų faktiškai ir savarankiškai prisidėjo prie vaikų išlaikymo.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka, kad atsakovo apeliaciniame skunde išvardytų išlaidų visuma leidžia konstatuoti visišką jo išlaikymo prievolės įvykdymą. Vien banko sąskaitos duomenys apie atsiskaitymus maisto prekių parduotuvėse, internetinėse prekybos platformose, drabužių parduotuvėse ar kitose prekybos vietose nepatvirtina, kad visa konkreti išleista suma buvo panaudota būtent vaikų poreikiams. Dalis šių mokėjimų yra mišraus pobūdžio, dalis susiję ir su paties atsakovo poreikiais, o iš mokėjimo duomenų ne visais atvejais galima nustatyti, kokios konkrečiai prekės buvo įsigytos ir kam jos buvo skirtos. Analogiškai pavienės išlaidos vaikų drabužiams, dukros gimtadieniui, sūnaus kelionei, ryšio paslaugoms, kompiuteriui ar sporto klubui patvirtina tam tikrą atsakovo dalyvavimą tenkinant vaikų poreikius, tačiau savaime neįrodo, kad atsakovas ginčo laikotarpiu visiškai įvykdė jam tenkančią reguliaraus vaikų išlaikymo dalį. Vertinant išlaikymo įsiskolinimą reikšminga ne tai, ar tėvas apskritai yra patyręs kokių nors su vaiku susijusių išlaidų, o tai, kokia apimtimi tos išlaidos realiai padengė nuolatinius vaikų poreikius per visą ginčo laikotarpį.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo faktiškai suteiktą išlaikymą įvertino. Teismas, apskaičiavęs įsiskolinimą pagal jo taikytą 300 Eur mėnesinį išlaikymo dydį, iš kiekvienam vaikui apskaičiuotos 2 260 Eur sumos atėmė po 615 Eur, kuriuos atsakovas buvo pervedęs ieškovei. Sūnaus išlaikymo įsiskolinimas papildomai sumažintas 956 Eur suma, kurią atsakovas ginčo laikotarpiu buvo tiesiogiai pervedęs sūnui. Dėl to sūnui priteistas 689 Eur, o dukrai 1 645 Eur išlaikymo įsiskolinimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentas dėl dukrai grynaisiais pinigais duotų kišenpinigių taip pat nesudaro pagrindo mažinti priteistą įsiskolinimą. Atsakovas nepateikė duomenų, leidžiančių nustatyti, kokias konkrečias sumas, kokiu periodiškumu ir kuriuo ginčo laikotarpiu jis dukrai perdavė. Vien geri tėvo ir dukros santykiai, bendras laisvalaikis ar aplinkybė, kad atsakovas lėšų pervesdavo sūnui, neleidžia nustatyti konkretaus dukrai faktiškai suteikto išlaikymo dydžio. Pirmosios instancijos teismas būtent dėl konkrečios sumos neįrodymo šia aplinkybe pagrįstai įsiskolinimo dukrai nemažino.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina jo teiginio, jog laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. balandžio 16 d. išlaikymo prievolė buvo įvykdyta visa apimtimi ir išlaikymo įsiskolinimas apskritai nesusidarė. Todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą panaikinti sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo ir šią ieškovės reikalavimo dalį atmesti.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinys patenkintas 78 proc., todėl iš ieškovės 800 Eur atstovavimo išlaidų jai priteisė 624 Eur, o iš atsakovo 1 815 Eur atstovavimo išlaidų jam priteisė 399 Eur, atitinkančius 22 proc. atmestų reikalavimų dalį. Atlikus šių išlaidų ir ieškovės sumokėto 228 Eur žyminio mokesčio įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteista 453 Eur.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo pateiktu 70,25 proc. skaičiavimu. Nors atsakovas išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo reikalavimų patenkinimo dalį apskaičiuoja pagal priteistų ir prašytų priteisti sumų santykį, jo skaičiavimas iš esmės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytos proporcijos dėl to, kad reikalavimą nustatyti bendravimo su vaikais tvarką atsakovas be pakankamo pagrindo laiko patenkintu tik 50 proc. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas patenkino patį ieškovės reikalavimą nustatyti atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką ir nustatė ją keliomis konkrečiomis sąlygomis. Teismas nustatė vaikų bendravimą su tėvu, bendravimą per pusę rudens, žiemos ir pavasario atostogų, vieną mėnesį vasaros atostogų metu, bendravimą per didžiąsias metų šventes, vaikų gimimo dienas, Tėvo ir Motinos dienas, taip pat kitas su bendravimo tvarkos vykdymu susijusias sąlygas. Taigi aplinkybė, kad teismas ne visas ieškovės siūlytas bendravimo sąlygas nustatė jos prašyta tvarka, savaime nereiškia, kad šio reikalavimo buvo patenkinta tik pusė.

Pažymėtina ir tai, kad reikalavimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo savo pobūdžiu nėra piniginis reikalavimas, kurio patenkinimo apimtį būtų galima nustatyti paprastu prašytos ir priteistos sumos santykiu. Teismui sprendžiant tokį reikalavimą, vertintinas galutinis procesinis rezultatas – ar bendravimo tvarka nustatyta ir kokia apimtimi teismo nustatytos sąlygos atitinka pareikšto reikalavimo turinį. Nagrinėjamu atveju didžioji dalis bendravimo tvarkos buvo nustatyta, o tam tikros jos sąlygos buvo pakeistos atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes. Todėl atsakovo pasirinktas 50 proc. dydis nėra pagrįstas nei konkrečiu skaičiavimu, nei nustatytos bendravimo tvarkos turinio analize.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta 78 proc. proporcija atitinka bendrą ieškinio išnagrinėjimo rezultatą. Reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo patenkintas visiškai, reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo – didžiąja dalimi, reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo – daugiau kaip per pusę, taip pat iš esmės patenkintas reikalavimas nustatyti atsakovo bendravimo su vaikais tvarką. Atsakovo apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kurie pagrįstų, kad pastarojo reikalavimo patenkinimo apimtis turėtų būti sumažinta būtent iki 50 proc. Todėl jo pateiktas 70,25 proc. bendros ieškinio patenkinimo apimties skaičiavimas ir juo grindžiamas prašymas sumažinti ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 194 Eur atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo prašomu būdu: nėra pagrindo į nuo 2025 m. balandžio 17 d. priteistą periodinį išlaikymą papildomai įskaityti atsakovo sūnui pervestas lėšas, nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu išlaikymo įsiskolinimas vaikams apskritai nesusidarė, taip pat nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidas perskaičiuoti pagal atsakovo pasiūlytą metodiką. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovo darbo pobūdis yra reikšminga aplinkybė nustatant realiai įgyvendinamą bendravimo su vaikais tvarką, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas šiai aplinkybei suteikė pernelyg didelę reikšmę. Vien tai, kad atsakovas dirba komandiruojamą darbą ir ne visada iš anksto gali tiksliai numatyti savo darbo grafiką, nepaneigia vaikų intereso turėti aiškiai apibrėžtą ir periodišką bendravimo su tėvu tvarką. Priešingas vertinimas reikštų, kad bendravimo reguliarumas iš esmės priklausytų nuo atsakovo darbo organizavimo ir kiekvienu konkrečiu atveju pasiekiamo šalių susitarimo.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo manyti, kad konkretaus bendravimo grafiko nustatymas prieštarautų pačių vaikų interesams ar jų išreikštai nuomonei. Iš vaikų nuomonės išklausymo duomenų nematyti, kad kuris nors iš vaikų būtų išreiškęs nenorą reguliariai bendrauti su tėvu kas antrą savaitgalį. Priešingai, dukra nurodė, kad būtų laiminga, jeigu tėvas ją pasiimtų ir su ja praleistų laiką, kartu pažymėdama, kad jai nebūtų didelės problemos, jeigu tam tikrą savaitgalį tėvas neatvyktų. Sūnus taip pat nurodė su tėvu bendraujantis, nors ir nedažnai. Todėl vaikų išreikšta nuomonė nepatvirtina, kad iš anksto nustatytas periodinis bendravimas savaitgaliais neatitiktų jų interesų.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo argumentu, kad konkretaus bendravimo savaitgaliais grafiko nustatymas nėra reikalingas dėl to, jog šalys ir vaikai šiuo metu naudojasi ta pačia namų valda, todėl atsakovas, grįžęs iš komandiruočių, gali su vaikais bendrauti ir kitu, bendravimo tvarkoje nenustatytu laiku. Atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą akcentavo, kad dėl esamos gyvenamosios situacijos gali matytis su vaikais, būti gyvenamajame name, kartu su jais leisti laiką ir rūpintis jų kasdieniais poreikiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia konkrečios bendravimo tvarkos poreikio. Kaip nustatyta byloje, nuo 2024 m. rugsėjo mėn. šalys kartu kaip šeima nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda: ieškovė su vaikais gyvena gyvenamajame name, o atsakovas, kai nebūna išvykęs į komandiruotes, gyvena atskirai toje pačioje namų valdoje esančiame ūkiniame pastate. Taigi vien fizinis šalių gyvenamųjų vietų artumas savaime neužtikrina nuoseklaus ir reguliaraus atsakovo bendravimo su vaikais. Be to, esama gyvenamoji situacija nėra pagrindas bendravimo tvarką nustatyti orientuojantis vien į dabartines šalių gyvenimo sąlygas. Ieškovė yra nurodžiusi siekianti bendrą nekilnojamąjį turtą parduoti ir su vaikais gyventi atskirai nuo atsakovo. Todėl dabartinė galimybė atsakovui susitikti su vaikais vien dėl to, kad šalys naudojasi ta pačia namų valda, yra laikino pobūdžio ir negali pakeisti aiškiai nustatytos bendravimo tvarkos. Priešingu atveju atsakovo bendravimo su vaikais realumas taptų priklausomas nuo šalutinės ir galinčios pasikeisti aplinkybės – šalių naudojimosi tuo pačiu nekilnojamuoju turtu. Šalims pradėjus gyventi skirtingose gyvenamosiose vietose, savaiminės galimybės atsakovui užsukti pas vaikus ar su jais susitikti nebeliktų, o teismo nustatyta bendravimo šalių ir vaikų sutarimu sąlyga nesuteiktų nei vaikams, nei jų tėvams aiškaus orientyro, kada bendravimas turi vykti. Dėl to bendravimo tvarka turi būti nustatoma taip, kad būtų stabili ir galėtų būti vykdoma nepriklausomai nuo to, ar šalys konkrečiu metu gyvena arti viena kitos.

Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta sąlyga bendrauti „tarpusavio šalių ir nepilnamečių vaikų sutarimu“ pati savaime neužtikrina reguliaraus bendravimo. Šalys į teismą kreipėsi būtent esant nesutarimui dėl konkrečios bendravimo tvarkos. Todėl klausimo, dėl kurio šalys nesutaria, palikimas jų susitarimui kiekvienu konkrečiu atveju iš esmės neišsprendžia ginčo ir nesukuria nei vaikams, nei tėvams iš anksto žinomo bei prognozuojamo bendravimo ritmo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių vaikų amžius savaime taip pat nesudaro pagrindo atsisakyti nustatyti konkretų bendravimo grafiką. Nors vyresnio amžiaus vaikų nuomonei ir jų savarankiškumui turi būti suteikiama reikšminga vieta, šiuo atveju nustatoma tvarka pirmiausia apibrėžia tėvo pareigą ir galimybę reguliariai skirti vaikams laiką ir sudaro aiškų pagrindą jų tarpusavio ryšiui palaikyti.

Atsižvelgdama į vaikų interesą palaikyti nuolatinį ir stabilų ryšį su abiem tėvais, į tai, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių reguliarus bendravimas su atsakovu kenktų vaikų interesams, taip pat įvertinusi, jog nei atsakovo darbo pobūdis, nei dabartinis šalių naudojimasis ta pačia namų valda savaime neįrodo konkretaus bendravimo grafiko nereikalingumo ar jo neįgyvendinamumo, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo šalių ir vaikų sutarimu sąlyga nepakankamai užtikrina reguliarų tėvo ryšį su vaikais ir nesuteikia šalims būtino apibrėžtumo organizuojant kasdienį gyvenimą. Todėl ši ieškovės apeliacinio skundo dalis tenkintina, nustatant, kad atsakovas su nepilnamečiais vaikais bendrauja kiekvieno mėnesio antrą ir ketvirtą savaitgalį nuo penktadienio 17.00 val. iki sekmadienio 20.00 val.

Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta atsakovo bendravimo su vaikais tvarka jų rudens, žiemos ir pavasario atostogų metu. Teismas nustatė, kad atsakovas su vaikais praleidžia po pusę kiekvienų šių atostogų, apie pasirinktą laikotarpį ir bendravimo tvarką pranešdamas ieškovei ne vėliau kaip prieš 7 kalendorines dienas iki atostogų pradžios, o atsakovui nustatytu laiku savo pasirinkimo neišreiškus, teisė pasirinkti atostogų dalis pereina ieškovei. Apeliantės vertinimu, tokia tvarka yra nepakankamai apibrėžta ir apsunkina išankstinį atostogų planavimą. Ji prašo nustatyti, kad rudens ir pavasario atostogas su vaikais atsakovas praleistų neporiniais metais, o ieškovė – poriniais metais, žiemos atostogos atitinkamai paskirstomos priešingai.

Apeliantė savo siūlomą tvarką grindžia tuo, kad atostogų paskirstymas pagal porinius ir neporinius metus būtų iš anksto žinomas, leistų abiem tėvams planuoti savo laiką, darbą ir keliones bei sumažintų poreikį prieš kiekvienas vaikų atostogas papildomai derinti jų praleidimo laiką. Jos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka vaikų atostogų planavimą pernelyg susieja su atsakovo iniciatyva ir jo pasirinkimu.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliante tiek, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 7 kalendorinių dienų terminas pranešti apie pasirinktą atostogų laikotarpį yra pernelyg trumpas ir neužtikrina pakankamos galimybės iš anksto suplanuoti vaikų atostogas, tėvų darbo laiką, keliones bei kitą su atostogomis susijusią veiklą. Atsižvelgiant į tai, šis terminas keistinas nustatant, kad atsakovas apie pasirinktą atostogų laikotarpį ir bendravimo tvarką ieškovei turi pranešti ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki atostogų pradžios. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo keisti paties pirmosios instancijos teismo pasirinkto vaikų atostogų paskirstymo modelio. Pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka aiškiai apibrėžia esminę bendravimo atostogų metu sąlygą – atsakovas su vaikais turi teisę praleisti pusę kiekvienų rudens, žiemos ir pavasario atostogų. Taigi nei atsakovo bendravimo trukmė, nei jo dalis bendroje vaikų atostogų trukmėje nėra palikta vėlesniam šalių susitarimui. Derinamas tik konkretus laikotarpis, kurią atostogų pusę vaikai praleis su kiekvienu iš tėvų. Nustačius 30 kalendorinių dienų išankstinio pranešimo terminą, abiem tėvams sudaromos pakankamos galimybės iš anksto planuoti vaikų atostogas ir su jomis susijusias aplinkybes. Atsakovui per šį terminą savo pasirinkimo nepareiškus, teisę pasirinkti, kurią atostogų dalį vaikai praleis su kiekvienu iš tėvų, įgyja ieškovė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu pakoreguota tvarka tinkamai derina atostogų planavimo apibrėžtumą su nagrinėjamoje byloje nustatytomis individualiomis aplinkybėmis. Atsakovo darbo pobūdis susijęs su komandiruotėmis ir tarptautiniais pervežimais, todėl galimybė pasirinkti konkrečią kiekvienų atostogų pusę leidžia bendravimo laiką derinti su realiomis jo darbo galimybėmis. Kartu 30 kalendorinių dienų išankstinio pranešimo terminas užtikrina, kad toks lankstumas nepagrįstai neapsunkintų ieškovės galimybės iš anksto planuoti vaikų atostogas. Be to, pirmosios instancijos teismo pasirinktas modelis sudaro galimybę vaikams per kiekvienas mokymosi atostogas reikšmingą laiko dalį praleisti su abiem tėvais. Tuo tarpu pagal apeliantės siūlomą modelį kiekvienos konkrečios rudens, žiemos ar pavasario atostogos visa apimtimi tektų tik vienam iš tėvų, o kitas iš tėvų tais metais su vaikais būtent tų atostogų metu laiko nepraleistų. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad toks atostogų kaitaliojimas pagal porinius ir neporinius metus geriau atitiktų vaikų interesus nei pirmosios instancijos teismo pasirinktas lygaus kiekvienų atostogų padalijimo modelis. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka dera ir su siekiu palaikyti nepertraukiamą vaikų ryšį su abiem tėvais.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo su vaikais rudens, žiemos ir pavasario atostogų metu tvarka keistina tik dėl išankstinio pranešimo termino, nustatant, kad atsakovas apie pasirinktą atostogų laikotarpį ir bendravimo tvarką ieškovei turi pranešti ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki atostogų pradžios. Kita šios bendravimo tvarkos dalis paliktina nepakeista, nes apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo visas vaikų rudens, žiemos ir pavasario atostogas paskirstyti tėvams pagal porinius ir neporinius metus.

Kaip jau minėta, nustatant skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarką, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaikų interesais ir siekiu užtikrinti jų galimybę palaikyti nuolatinį ryšį su abiem tėvais (CK 3.156, 3.170, 3.175 straipsniai). Toks ryšys gali būti palaikomas ne tik tiesiogiai susitinkant, bet ir telefonu, elektroninėmis bei kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis.

Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į vaikų amžių bei jų savarankiškumą. Vaikai yra atitinkamai 17 ir 13 metų amžiaus, todėl gali savarankiškai naudotis telefonu ir kitomis ryšio priemonėmis, patys paskambinti, parašyti ar kitu jiems priimtinu būdu susisiekti su kiekvienu iš tėvų. Byloje nenustatyta, kad tokia jų galimybė būtų kaip nors ribojama. Kadangi dėl bendravimo su vaikais telefonu ar kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis tarp šalių nėra ginčo ir byloje nenustatyta, kad kuris nors iš tėvų tokį bendravimą ribotų ar jam trukdytų, nėra pagrindo šios bendravimo formos atskirai reglamentuoti teismo nustatomoje bendravimo tvarkoje. Teismo sprendimu nustatytina tvarka pirmiausia turi išspręsti tuos bendravimo klausimus, dėl kurių tarp tėvų kyla nesutarimų ir kurių jie patys negali tinkamai suderinti.

Atsižvelgdama į tai, kad šalys neginčija viena kitos teisės palaikyti su vaikais ryšį nuotolinio ryšio priemonėmis, toks bendravimas faktiškai nėra ribojamas, o patys vaikai pagal savo amžių ir savarankiškumą gali tiesiogiai palaikyti ryšį su kiekvienu iš tėvų, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra poreikio teismo sprendimu papildomai nustatyti atskiros bendravimo telefonu ar kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis sąlygos. Todėl šis ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo kiekvienam nepilnamečiam vaikui priteistas po 300 Eur kas mėnesį mokamas išlaikymas. Apeliantė teigia, kad sūnaus mėnesiniai poreikiai sudaro 778,15 Eur, dukros – 779,15 Eur, todėl atsakovas kiekvienam vaikui turėtų teikti po 388 Eur išlaikymo. Jos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai įvertino atsakovo nurodytą prisidėjimą prie vaikų išlaikymo ir nepakankamai atsižvelgė į geresnę jo turtinę padėtį.

Pagal CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalis materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai vaikų poreikiams ir savo turtinei padėčiai. Taigi nustatant išlaikymo dydį turi būti įvertinami pagrįsti vaiko poreikiai, abiejų tėvų galimybės juos tenkinti ir kitos konkrečioje byloje reikšmingos aplinkybės. Vien vieno iš tėvų pateiktas išlaidų apskaičiavimas savaime nereiškia, kad visa jame nurodyta suma laikytina faktiškai patiriamomis ir pagrįstomis nuolatinėmis vaiko išlaikymo išlaidomis.

Ieškovė prašomą priteisti išlaikymą grindė jos sudarytomis vaikų poreikių lentelėmis. Jose sūnaus poreikiai – 778,15 Eur, o dukros – 779,15 Eur per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas šių sumų visa apimtimi pagrįstomis nepripažino. Pažymėtina, kad ir pati ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, jog kiekvieno vaiko išlaikymui vidutiniškai išleidžia kiek daugiau nei 700 Eur per mėnesį. Taigi pačios ieškovės paaiškinimai nepatvirtina, kad faktiškai kiekvieną mėnesį patiriamos būtent lentelėse nurodytos 778,15 Eur ir 779,15 Eur išlaidos. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejonių dėl lentelėse nurodyto galutinio poreikių dydžio kelia ir pats jų sudarymo būdas. Į vieno mėnesio poreikių sumą įtrauktos ne tik nuolatinės kasdienės išlaidos, bet ir tokios išlaidos, kurios pagal savo pobūdį atsiranda periodiškai arba epizodiškai: sezoninei aprangai ir avalynei, pasirengimui mokyklai ir mokyklinėms rinkliavoms, išvykoms ir stovykloms, draugų gimtadieniams, vaistams susirgus, akiniams ir kontaktiniams lęšiams, indams, rankšluosčiams, patalynei bei apsilankymams pas gydytojus. Iš pateiktų lentelių nematyti, kokiu dažnumu tokios išlaidos faktiškai patiriamos ir kokiu būdu jos perskaičiuotos į kiekvieną mėnesį tenkančią sumą. Pavyzdžiui, sūnaus poreikiams kiekvieną mėnesį nurodyta 84 Eur išvykoms ir stovykloms bei 70 Eur kitoms reikmėms, apimančioms indus, rankšluosčius, patalynę, akinius ir kontaktinius lęšius. Dukrai analogiškai nurodyta 30 Eur išvykoms ir stovykloms ir net 110 Eur kitoms reikmėms, apimančioms indus, rankšluosčius, patalynę, akinius, kontaktinius lęšius ir apsilankymus pas gydytojus. Vien šios dvi pozicijos atitinkamai sudaro 154 Eur sūnui ir 140 Eur dukrai per mėnesį. Tačiau lentelėse nėra duomenų, leidžiančių nustatyti, kad tokio pobūdžio išlaidos faktiškai patiriamos kiekvieną mėnesį būtent tokia apimtimi. Analogiškai vertintinos ir kai kurios kitos lentelių pozicijos. Kiekvienam vaikui nurodyta po 60 Eur per mėnesį pramogoms ir draugų gimtadieniams, po 60 Eur aprangai ir avalynei, taip pat po 50–60 Eur mokyklos išlaidoms, nors į pastarąją poziciją įtrauktas ir kasmetinis pasirengimas mokyklai, uniforma, fizinio lavinimo apranga bei įvairios rinkliavos. Tokios išlaidos savaime yra suprantamos ir gali būti būtinos, tačiau vien jų įrašymas vienodo dydžio mėnesinėmis sumomis, neatskleidžiant realaus jų patyrimo dažnumo ir dydžio, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad visa lentelės galutinė suma yra faktiškai patiriamas kiekvieno mėnesio poreikis. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės pateiktos poreikių lentelės nepakankamai pagrindžia, jog kiekvieno vaiko būtini ir realiai patiriami mėnesiniai poreikiai siekia atitinkamai 778,15 Eur ir 779,15 Eur. Vien į lenteles įtrauktų išlaidų sumavimas, neatskleidžiant periodinių ir epizodinių išlaidų faktinio patyrimo dažnumo bei jų perskaičiavimo į mėnesinį dydį metodikos, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti visą ieškovės nurodytą poreikių sumą pagrįsta.

Byloje taip pat nustatyta, kad kiekvienam vaikui kas mėnesį mokama po 129,50 Eur universali valstybės išmoka, kuria disponuoja ieškovė. Ši išmoka nepakeičia tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus ir savaime nesudaro pagrindo atitinkama suma mažinti iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymą. Tačiau ji yra papildomas vaikų poreikiams tenkinti skirtas finansinis šaltinis, todėl vertinant bendrą vaikų išlaikymui faktiškai tenkančių lėšų apimtį į šią aplinkybę taip pat atsižvelgtina. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar pirmosios instancijos teismo nustatytas 300 Eur išlaikymas kiekvienam vaikui yra nepakankamas, reikšminga vertinti ne vien iš atsakovo priteistą periodinę išmoką, bet ir bendrą vaikų poreikiams skirtų lėšų visumą, įskaitant abiejų tėvų teikiamą išlaikymą ir vaikams mokamą universalią valstybės išmoką. Todėl vien apeliantės nurodyta bendra vaikų poreikių suma, neįvertinus visų šių finansavimo šaltinių visumos, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Eur išlaikymas kiekvienam vaikui yra per mažas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė apeliaciniame skunde išsamiai ginčija atsakovo pateiktus maisto, degalų, drabužių ir kitų pirkimų įrodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 300 Eur periodinę išmoką, šių pavienių išlaidų konkrečiomis sumomis iš priteistino išlaikymo neatėmė. Teismas atsižvelgė į nuolatinio pobūdžio atsakovo prisidėjimą – vaikų naudojimąsi šalims bendrosios nuosavybės teise priklausančiu būstu, tam tikrų ryšio, interneto ir televizijos paslaugų apmokėjimą bei dalį būsto priežiūros išlaidų. Todėl apeliantės pateikta atskirų kvitų analizė savaime nepaneigia pagrindinių aplinkybių, kuriomis pirmosios instancijos teismas rėmėsi nustatydamas periodinės išmokos dydį.

Reikšminga ir tai, kad ieškovė pradiniu ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti būtent po 300 Eur kiekvienam vaikui, o vėliau šį reikalavimą padidino iki 388 Eur, nors patikslintame ieškinyje pati nurodė, kad vaikų poreikiai nuo 2024 m. rugsėjo mėn. nesikeitė. Ši aplinkybė savaime neribojo ieškovės teisės patikslinti reikalaujamą išlaikymo dydį. Vis dėlto, vertinant ją kartu su pačios ieškovės paaiškinimu, kad faktiškai kiekvieno vaiko išlaikymui per mėnesį skiriama kiek daugiau nei 700 Eur, nėra pakankamo pagrindo manyti, jog realūs kiekvieno vaiko mėnesiniai poreikiai siekia būtent 778,15 Eur ir 779,15 Eur.

Vertindamas šalių turtinę padėtį pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo metu ieškovės vidutinės darbo pajamos sudaro apie 1 200 Eur per mėnesį atskaičius mokesčius. Ieškovei taip pat priklauso 500 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, kurių nominali vertė – 14 480 Eur, tačiau byloje nustatyta, kad bendrovė veiklos nevykdo, taip pat ieškovei priklauso transporto priemonė – 2011 m. gamybos automobilis „M. B. E50 CMI 4MATIC“. Atsakovo pajamos nuo 2025 m. birželio 2 d. dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidutiniškai sudaro apie 1 840 Eur per mėnesį atskaičius mokesčius. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ankstesniu laikotarpiu atsakovas gaudavo papildomų pajamų iš pavėžėjo veiklos, dirbo kitose įmonėse ir trumpą laiką užsienyje. Atsakovui priklauso 150 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, kurių nominali vertė – 15 000 Eur, 2011 m. gamybos automobilis „M. B. 220 CDI“, kurio dalyvavimas eisme leidžiamas, 1998 m. gamybos motociklas „Kawasaki VN 1500“, kurio dalyvavimas eisme draudžiamas, ir nekilnojamasis turtas Baltarusijoje. Kita vertus, atsakovas pagal vartojimo kredito sutartį kas mėnesį moka 357,26 Eur kredito įmoką. Šalims taip pat po 1/2 dalį priklauso bendras nekilnojamasis turtas. Šių duomenų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė už ieškovės. Tačiau vien šalių turtinės padėties skirtumas savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovui turi teikti būtent apeliantės nurodyto dydžio vaikų išlaikymo dalis. Abi šalys yra darbingo amžiaus, gauna pajamas, turi turto ir privalo pagal savo galimybes prisidėti prie vaikų poreikių tenkinimo. Atsakovo geresnė turtinė padėtis yra pagrindas jam tenkančią išlaikymo dalį vertinti kaip didesnę, tačiau konkretus jos dydis turi būti nustatomas kartu įvertinus pagrįstą vaikų poreikių apimtį, ieškovės galimybes prisidėti prie jų tenkinimo ir kitą atsakovo faktiškai teikiamą išlaikymą. Nagrinėjamu atveju šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 300 Eur išlaikymo dydis neatitinka šalių turtinių galimybių santykio.

Šiuo aspektu reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas kiekvieno vaiko pagrįstus poreikius įvertino maždaug 700 Eur per mėnesį. Kiekvienam vaikui taip pat mokama 129,50 Eur universali valstybės išmoka. Todėl, vertinant bendrą vaikų poreikių finansavimą, iš atsakovo priteisti 300 Eur kiekvienam vaikui nėra mažesnis ar neproporcingas jo indėlis vien dėl to, kad jo pajamos yra didesnės už ieškovės. Priešingai, 300 Eur periodinė išmoka sudaro reikšmingą likusios vaikų poreikiams tenkinti reikalingos sumos dalį, be to, byloje nustatyta, kad atsakovas tam tikrus vaikų poreikius tenkina ir tiesiogiai. Atsižvelgdama į nustatytą vaikų poreikių apimtį, abiejų tėvų turtines galimybes, kiekvienam vaikui mokamą universalią valstybės išmoką ir atsakovo tiesioginį prisidėjimą prie dalies vaikų poreikių tenkinimo, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padidinti iš atsakovo priteistą periodinį išlaikymą nuo 300 Eur iki 388 Eur kiekvienam vaikui. Todėl ši apeliacinio skundo dalis netenkintina.

CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2013). Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-21/2007). Jeigu tėvas (motina) teikia dalį išlaikymo iki ieškinio teisme dėl išlaikymo skolos priteisimo pareiškimo, tai teikto išlaikymo suma turėtų būti įskaičiuojama į bendrą išlaikymo skolos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. U. v. M. U., bylos Nr. 3K-3-209/2013). Taigi nustatant įsiskolinimo dydį turi būti vertinama tiek vaikui tuo laikotarpiu reikalingo išlaikymo apimtis, tiek tai, kokia dalimi vienas iš tėvų savo išlaikymo pareigą faktiškai vykdė.

Ieškovės argumentas, kad įsiskolinimas turėjo būti skaičiuojamas pagal 388 Eur mėnesinį išlaikymo dydį, iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais ji ginčija nuo ieškinio pareiškimo dienos priteisto periodinio išlaikymo dydį. Kaip jau nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vaikų poreikių apimtį, šalių turtines galimybes ir atsakovo faktinį prisidėjimą prie vaikų poreikių tenkinimo, priteisdamas iš jo po 300 Eur kiekvienam vaikui per mėnesį. Kadangi pati ieškovė nurodė, jog vaikų poreikiai nuo 2024 m. rugsėjo mėn. iš esmės nesikeitė, nėra pagrindo tam pačiam vaikų poreikių laikotarpiui taikyti didesnį – 388 Eur – atsakovo išlaikymo dydį vien skaičiuojant įsiskolinimą.

Atskirai vertintinas apeliantės argumentas dėl sūnui tiesiogiai pervestų 956 Eur. Ieškovė nurodo, kad pati, apskaičiuodama reikalaujamą įsiskolinimą, jau buvo įvertinusi 281,58 Eur atsakovo sūnui pervestų lėšų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai papildomai atėmė 956 Eur. Ji taip pat teigia nežinojusi apie šiuos mokėjimus, nekontroliavusi jų panaudojimo, o mokėjimų paskirtis nepatvirtina, kad lėšos buvo skirtos būtiniesiems sūnaus poreikiams tenkinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas 956 Eur sumos neatėmė iš pačios ieškovės apskaičiuoto 2 026,35 Eur įsiskolinimo. Teismas įsiskolinimą apskaičiavo iš naujo: pagal jo nustatytą 300 Eur mėnesinį išlaikymo dydį apskaičiavo 2 260 Eur kiekvienam vaikui, iš šios sumos atėmė atsakovo ieškovei pervestus 615 Eur, o sūnaus atveju – dar ir faktiškai jam tiesiogiai pervestas 956 Eur lėšas. Todėl apeliantės argumentas, kad teismas papildomai įskaičiavo 956 Eur prie jos pačios jau įvertintų 281,58 Eur ir taip tą pačią sumą atėmė pakartotinai, neatitinka pirmosios instancijos teismo atlikto skaičiavimo būdo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, sprendžiant dėl išlaikymo įsiskolinimo už praėjusį laikotarpį, reikšminga nustatyti, kokia apimtimi atsakovas tuo laikotarpiu faktiškai prisidėjo prie vaiko materialinio išlaikymo. Vien aplinkybė, kad lėšos buvo perduodamos tiesiogiai sūnui, savaime nesudaro pagrindo jų nevertinti kaip atsakovo faktinio prisidėjimo. Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad pati ieškovė, apskaičiuodama prašomą priteisti įsiskolinimą, dalį atsakovo sūnui tiesiogiai pervestų lėšų taip pat buvo įvertinusi kaip mažinančias įsiskolinimą. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovo sūnui atliekami mokėjimai ginčo laikotarpiu nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas sūnui lėšas pervesdavo kiekvieną mėnesį: 2024 m. rugsėjo mėn. – 110 Eur, spalio mėn. – 70 Eur, lapkričio mėn. – 81 Eur, gruodžio mėn. – 200 Eur, 2025 m. sausio mėn. – 128 Eur, vasario mėn. – 135 Eur, kovo mėn. – 87 Eur, balandžio mėn. – 145 Eur. Tokia mokėjimų seka patvirtina ne pavienį atvejį, bet tęstinį atsakovo lėšų skyrimą sūnui. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji pati šiomis lėšomis nedisponavo ir nekontroliavo jų panaudojimo, savaime nepaneigia fakto, kad lėšos buvo perduotos sūnui ir sudarė dalį atsakovo jam faktiškai teiktos materialinės paramos. Atsižvelgiant į sūnaus amžių, mokėjimų tęstinumą ir jų bendrą apimtį, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo faktinio prisidėjimo prie sūnaus išlaikymo apimtį, apskritai negalėjo šių lėšų įvertinti. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino atsakovo sūnui tiesiogiai pervestas 956 Eur lėšas. Šios lėšos pagrįstai buvo vertinamos kaip viena iš faktinio atsakovo prisidėjimo prie sūnaus išlaikymo formų ginčo laikotarpiu.

Apeliantė taip pat nurodo atsakovo patirtas vienkartines išlaidas – sūnaus lėktuvo bilietams, dukros kelionei ir motociklo remontui – ir teigia, kad jos negali būti laikomos periodinio išlaikymo vykdymu. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo atlikto įsiskolinimo apskaičiavimo matyti, kad šių išlaidų sumos nebuvo atskirai atimtos iš apskaičiuoto įsiskolinimo. Teismas įsiskolinimą sumažino konkrečiomis įrodymais nustatytomis sumomis – po 615 Eur, pervestų ieškovei kiekvieno vaiko išlaikymui, ir 956 Eur, pervestais sūnui. Todėl apeliantės argumentai dėl kitų pavienių atsakovo išlaidų savaime nepaneigia teismo atlikto galutinio įsiskolinimo apskaičiavimo.

Atsižvelgdama į tai, kad nėra pagrindo išlaikymo įsiskolinimą skaičiuoti pagal apeliantės prašomą 388 Eur mėnesinį išlaikymo dydį, taip pat į tai, kad byloje nustatytas atsakovo faktinis ir tęstinis lėšų sūnui teikimas ginčo laikotarpiu, teisėjų kolegija nenustato pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria dukrai priteistas 1 645 Eur, o sūnui – 689 Eur išlaikymo įsiskolinimas. Todėl ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas šias sumas padidinti iki atitinkamai 2 307,93 Eur ir 2 026,35 Eur netenkintinas.

Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir prašo iš atsakovo priteisti visas jos pirmosios instancijos teisme patirtas 4 606,07 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė 3 557,40 Eur atstovavimo išlaidų vien dėl to, kad jas pagrindžiantys dokumentai pateikti po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Ji taip pat teigia, kad sprendime apskritai nebuvo išspręstas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateiktų 20,67 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Be to, apeliantė nesutinka su nustatyta ieškinio patenkinimo proporcija ir remiasi atsakovo procesiniu elgesiu kaip pagrindu kitaip paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti šalis turi pateikti teismui rašytinį prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, o šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu toks prašymas ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši taisyklė skirta proceso operatyvumui ir koncentruotumui užtikrinti. Kartu pripažįstama galimybė nuo jos nukrypti, jeigu šalis pagrindžia reikšmingas objektyvias aplinkybes, dėl kurių neturėjo galimybės prašymo ir išlaidas pagrindžiančių įrodymų pateikti laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-1075/2022).

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. sausio 19 d. baigė įrodymų tyrimą, išnagrinėjo šalių prašymus ir užbaigė bylos nagrinėjimą iš esmės. Teismo posėdis ieškovės atstovės prašymu buvo atidėtas iki 2026 m. vasario 19 d., siekiant sudaryti galimybę pasirengti baigiamosioms kalboms. Tik 2026 m. vasario 19 d., iki teismo posėdžio pradžios, ieškovės atstovė pateikė dokumentus, pagrindžiančius papildomas 3 557,40 Eur atstovavimo išlaidas. Teismo posėdžio metu ji neprašė atnaujinti bylos nagrinėjimo iš esmės ir nenurodė aplinkybių, dėl kurių šių įrodymų nebuvo galima pateikti iki 2026 m. sausio 19 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu CPK 98 straipsnio 1 dalį pritaikė pernelyg formaliai. Iš pačios apeliantės nurodytų duomenų matyti, kad didžioji dalis 3 557,40 Eur išlaidų buvo patirta ir apmokėta gerokai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos: 435,60 Eur – 2025 m. birželio mėn., 1 016,40 Eur – 2025 m. rugsėjo mėn., 798,60 Eur – 2025 m. lapkričio mėn. Taigi šias išlaidas patvirtinantys dokumentai objektyviai galėjo būti pateikti teismui iki 2026 m. sausio 19 d. Kitokia situacija susiklostė tik dėl 2026 m. sausio 28 d. išrašytos 1 306,80 Eur sąskaitos, apmokėtos 2026 m. vasario 3 d., t. y. jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tačiau ir dėl šios išlaidų dalies apeliantė pirmosios instancijos teismui nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės išimties taikymą, ir neprašė atnaujinti bylos nagrinėjimo iš esmės. Todėl vien aplinkybė, kad ši konkreti išlaidų dalis atsirado vėliau, savaime nesudarė pagrindo ją priteisti priimant sprendimą.

Apeliantės argumentas, kad šeimos bylose teismas yra aktyvus ir todėl turėjo savo iniciatyva atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ar spręsti papildomo sprendimo priėmimo klausimą, taip pat nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Teismo aktyvus vaidmuo šeimos bylose neatleidžia profesionalaus atstovo atstovaujamos šalies nuo pareigos tinkamai ir laiku įgyvendinti savo procesines teises, įskaitant pareigą pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančius įrodymus. Be to, kasacinio teismo praktikoje papildomo sprendimo institutas siejamas su atvejais, kai šalis objektyviai neturėjo galimybės pateikti prašymo laiku, tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju ieškovė pirmosios instancijos teismui nenurodė.

Kitaip vertintinas apeliantės argumentas dėl 20,67 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų. Iš apeliacinio skundo ir bylos duomenų matyti, kad 12 Eur dokumentų vertimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai pateikti 2025 m. lapkričio 21 d., 3,87 Eur VĮ Registrų centro išlaidas pagrindžiantys dokumentai – 2026 m. sausio 2 d., o 4,80 Eur AB „Regitra“ išlaidas pagrindžiantys dokumentai – 2026 m. sausio 5 d., t. y. iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų dėl šių išlaidų nepasisakyta. Todėl šios ieškovės apeliacinio skundo dalies argumentas vertintinas kaip pagrįstas – pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas šalių bylinėjimosi išlaidas, turėjo įvertinti ir laiku pateiktais dokumentais pagrįstas 20,67 Eur išlaidas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad visa ši suma priteistina iš atsakovo, nes jos atlyginimo dydis nustatytinas pagal galutinę ieškovės patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės pozicija, kad vien atsakovo atsisakymas dalyvauti privalomojoje mediacijoje, nesėkminga teisminė mediacija ar tai, kad šalims nepavyko susitarti dėl ginčo taikiai, savaime sudaro pagrindą visas ieškovės bylinėjimosi išlaidas perkelti atsakovui pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį. Nukrypimas nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pagal procesinį rezultatą taisyklės siejamas su konkrečiu netinkamu procesiniu elgesiu ir jo įtaka bylinėjimosi išlaidų atsiradimui ar padidėjimui. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas netinkamai naudojosi procesinėmis teisėmis ar savo elgesiu nepagrįstai padidino bylinėjimosi išlaidas. Todėl nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pagal bylos rezultatą taisyklės.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl 3 557,40 Eur atstovavimo išlaidų priteisimo ir visų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų perkėlimo atsakovui yra nepagrįsti. Tačiau pagrįstas ieškovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateiktais dokumentais pagrįstų 20,67 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų. Šių išlaidų ir kitų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų galutinis paskirstymas nustatytinas pagal galutinį bylos procesinį rezultatą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo patenkintas visiškai, reikalavimas dėl periodinio išlaikymo – didžiąja dalimi, reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo – daugiau kaip per pusę, o po sprendimo pakeitimo reikalavimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos taip pat vertintinas kaip iš esmės patenkintas. Įvertinusi galutinį visų byloje pareikštų reikalavimų išnagrinėjimo rezultatą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovės reikalavimai patenkinti 83 proc., o atmesti – 17 proc.

Ieškovė pirmosios instancijos teisme tinkamai pagrindė 800 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstomis pripažino 20,67 Eur kitas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, dėl kurių pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė. Taigi proporcingai paskirstytinų ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų suma sudaro 820,67 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas 83 proc., ieškovei iš atsakovo atlygintina 681,16 Eur šių išlaidų (820,67 Eur × 83 proc.).

Ieškovė taip pat yra sumokėjusi 228 Eur žyminį mokestį už reikalavimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Šis reikalavimas patenkintas visiškai, todėl ieškovei iš atsakovo atlygintina visa 228 Eur žyminio mokesčio suma. Iš viso ieškovei iš atsakovo atlygintina 909,16 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1 815 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti. Kadangi galutinai atmesta 17 proc. ieškovės reikalavimų, atsakovui iš ieškovės atlygintina 308,55 Eur šių išlaidų (1 815 Eur × 17 proc.).

Įskaičius šalių viena kitai atlygintinas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovei iš atsakovo priteistina 600,61 Eur (909,16 Eur – 308,55 Eur). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 453 Eur bylinėjimosi išlaidų, pakeistina, šią sumą padidinant iki 600,61 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą jo prašoma apimtimi, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas. Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, nepagrįstai nenustatė konkretaus ir reguliaraus bendravimo savaitgaliais grafiko, taip pat nustatė nepakankamą 7 kalendorinių dienų terminą atsakovui pranešti ieškovei apie pasirinktą bendravimo su vaikais laikotarpį jų rudens, žiemos ir pavasario atostogų metu. Dėl to skundžiamo sprendimo dalis dėl atsakovo bendravimo su vaikais tvarkos pakeistina, nustatant atsakovo bendravimą su vaikais kiekvieno mėnesio antrą ir ketvirtą savaitgalį nuo penktadienio 17.00 val. iki sekmadienio 20.00 val., taip pat nustatant, kad apie pasirinktą bendravimo su vaikais laikotarpį jų rudens, žiemos ir pavasario atostogų metu atsakovas ieškovei turi pranešti ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki atostogų pradžios. Kiti ieškovės apeliacinio skundo reikalavimai dėl bendravimo su vaikais tvarkos, periodinio išlaikymo dydžio ir išlaikymo įsiskolinimo netenkintini. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bendravimo su vaikais tvarkos ir pasikeitus galutinei ieškinio patenkinimo apimčiai, atitinkamai pakeistina ir sprendimo dalis dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Įvertinus galutinį bylos procesinį rezultatą ir papildomai nustatytas 20,67 Eur ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovei iš atsakovo priteistina 600,61 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniais skundais keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą patyrė 786,50 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai ir sumokėjo 115 Eur žyminį mokestį. Taip pat ieškovė už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą patyrė 1 179,75 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai. Atsakovas už savo apeliacinio skundo parengimą patyrė 605 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai ir sumokėjo 65 Eur žyminį mokestį, o už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą – 726 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai. Šios išlaidos pagrįstos byloje pateiktais sąskaitų faktūrų ir jų apmokėjimo dokumentais.

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi, jo patirtos 605 Eur išlaidos už apeliacinio skundo parengimą ir 65 Eur sumokėtas žyminis mokestis iš ieškovės nepriteistini. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą ir prašė jį atmesti. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus visa apimtimi, ieškovei iš atsakovo atlygintinos jos patirtos 1 179,75 Eur išlaidos už atsiliepimo į šį apeliacinį skundą parengimą.

Ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovo bendravimo su vaikais tvarkos, nustatydamas konkretų atsakovo bendravimą su vaikais kiekvieno mėnesio antrą ir ketvirtą savaitgalį, taip pat pakeisdamas atsakovui nustatytą terminą pranešti ieškovei apie pasirinktą bendravimo su vaikais laikotarpį jų rudens, žiemos ir pavasario atostogų metu iš 7 į 30 kalendorinių dienų iki atostogų pradžios, ir dėl to atitinkamai pakeičia pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kiti ieškovės apeliacinio skundo reikalavimai dėl bendravimo su vaikais tvarkos pakeitimo, didesnio periodinio išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo netenkinami. Įvertinusi apeliacinio skundo reikalavimų pobūdį, jų apimtį ir galutinį skundo išnagrinėjimo rezultatą, teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį skundą laiko patenkintu 25 proc., o atmestu – 75 proc.

Ieškovės išlaidos, susijusios su jos apeliacinio skundo padavimu, iš viso sudaro 901,50 Eur, iš jų 786,50 Eur – išlaidos advokato teisinei pagalbai ir 115 Eur – žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas patenkintas 25 proc., jai iš atsakovo atlygintina 225,38 Eur šių išlaidų (901,50 Eur × 25 proc.).

Atsakovas už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą patyrė 726 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas 75 proc. apimtimi, atsakovui iš ieškovės atlygintina 544,50 Eur šių išlaidų (726 Eur × 75 proc.).

Taigi ieškovei iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme atlygintina iš viso 1 405,13 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 179,75 Eur + 225,38 Eur), o atsakovui iš ieškovės – 544,50 Eur. Atlikus šių priešpriešinių bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 860,63 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 10 d. sprendimo dalį dėl atsakovo J. P. bendravimo su nepilnamečiais vaikais S. P. ir D. P. tvarkos ir šios tvarkos 1 bei 2 punktą išdėstyti taip:

„1. Tėvas J. P. bendrauja su nepilnamečiais vaikais S. P. ir D. P. kiekvieno mėnesio antrą ir ketvirtą savaitgalį nuo penktadienio 17.00 val. iki sekmadienio 20.00 val.

2. Tėvas J. P. bendrauja su nepilnamečiais vaikais S. P. ir D. P. po pusę vaikų rudens, žiemos ir pavasario atostogų, pranešdamas S. P. elektroniniu paštu arba trumpąja SMS žinute apie tai, kuriuo laikotarpiu ir kokia tvarka pageidauja atostogauti su vaikais, ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki kiekvienų atostogų pradžios. Jeigu tėvas J. P. nustatytu laiku neišreiškia konkretaus pageidavimo dėl atostogų su vaikais laiko ir tvarkos, vaikų motina S. P. įgyja teisę savarankiškai pasirinkti, kurią atostogų dalį su vaikais praleis ji, o kurią – J. P., ir apie priimtą sprendimą praneša J. P. elektroniniu paštu arba trumpąja SMS žinute ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki kiekvienų atostogų pradžios.“

Pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 10 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600,61 Eur (šešis šimtus eurų 61 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Kitą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. kovo 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 860,63 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt eurų 63 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.