Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Mano būstas Dainava“ dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka priteisimo, tretieji asmenys ERGO Insurance, veikiantis per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, V. U., A. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Nustatė, kad 2024 m. liepos 9 d. ieškovės apdraustas butas buvo aplietas dėl trūkusios vonios šildytuvo jungties (duomenys neskelbtini) bute, esančiame virš buto Nr. (duomenys neskelbtini).

Vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu teismas nustatė, kad butų savininkai turi pareigą parūpinti radiatorius ar vonios šildytuvus, tačiau vonios šildytuvo keitimas yra atsakovės, o ne buto savininko atsakomybė.

Nurodė, kad atsakovei kilo pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų būtinų priemonių žalos atsiradimui išvengti, t. y. karšto vandens sistemos vamzdyno magistralių, atšakų, stovų ir įrenginių būklės tikrinimą atliko pagal poreikį, bet ne rečiau kaip kartą per savaitę; atliko bendrojo naudojimo objektų būklės nuolatinį stebėjimą; kasmetines apžiūras; organizavo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų poreikio pagrindimą, parengė atnaujinimo planus ir juos pateikė namo savininkams, rengė susirinkimus, siūlė remontuoti pastatų vamzdynus ir kt. Tačiau atsakovė neįrodė, kad karšto vandens sistemos vamzdyno magistralių, atšakų, stovų ir įrenginių būklės tikrinimą ji atliko ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, jog ji buvo suplanavusi atlikti bendrojo naudojimo vamzdynų, esančių daugiabučio namo gyventojų butuose, apžiūrą, apie tai būtų tinkamai gyventojus informavusi, o namo gyventojai būtų trukdę atsakovei tai padaryti.

Atsižvelgdamas į praėjusį laiko tarpą, kai buto savininkas pakeitė vonios šildytuvą, teismas atmetė atsakovės teiginius, kad buto užliejimas įvyko dėl netinkamai atliktų buto savininko remonto darbų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės neteisėti veiksmai, t. y. tinkamas pareigų nevykdymas, yra įrodyti.

Nurodė, kad atsakovė nepaneigė remonto sąmatoje nurodytų skaičiavimų, todėl nusprendė, kad nurodyti darbai, atsižvelgiant į padarytos žalos pobūdį, yra būtini. Ieškovės prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį laikė pagrįstu.

Nurodė, kad atsakovei tinkamai vykdant daugiabučio namo karšto vandens sistemos priežiūrą vonios šildytuvo jungties trūkis nebūtų įvykęs, žala draudėjo butui padaryta nebūtų. Nusprendė, kad nagrinėjamu atveju žala kilo dėl atsakovės pareigų, susijusių su privalomųjų statinių priežiūros reikalavimų užtikrinimu, daugiabučio namo išsaugojimu, kurias vykdydama atsakovė sprendimus turi priimti savarankiškai, nevykdymo, todėl jai taikytina griežtoji atsakomybė.

Nurodė, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Draudėjui CK numato teisę į 5 proc. dydžio palūkanas, todėl ieškovės reikalavimą priteisti 6 procentų kompensacines palūkanas tenkino iš dalies.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Dėl žalos šaltinio ir netinkamo atsakomybės subjekto

Nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės civilinę deliktinę atsakomybę; nepagrįstai priskyrė trūkusią vonios šildytuvo jungtį prie bendrojo naudojimo objektų; neatskyrė sistemos priežiūros nuo privataus remonto pasekmių. Pažymėjo, kad vonios šildytuvo jungtį keitė buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkės pasamdytas santechnikas, o ne atsakovė. Todėl, atsakovės nuomone, žala kilo ne dėl bendrosios inžinerinės sistemos nusidėvėjimo ar avarinės būklės, o dėl privataus santechniko nekokybiškai atliktų montavimo darbų. Dėl nepagristo griežtosios atsakomybės taikymo

Nurodė, kad, pagal kasacinio teismo išaiškinimą, griežtoji atsakomybė taikytina tik konstatavus, jog žala padaryta dėl statinio trūkumų. Šiuo atveju žala kilo ne dėl karšto vandens sistemos gedimo, o dėl konkrečios jungties, kurią keitė ir nekokybiškai sumontavo privatus santechnikas, defekto; apie remontą privačioje nuosavybėje administratorius nebuvo informuotas, jis neturėjo ir negalėjo priimti sprendimų savarankiškai, taip pat neturėjo galimybės kontroliuoti privataus remonto kokybės. Todėl, atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai taikė griežtąją atsakomybę. Dėl priežastinio ryšio

Nesutinka su teismo išvada, kad 5 metų laiko tarpas nuo gyvatuko keitimo paneigia nekokybišką montavimą kaip žalos priežastį, nes nekokybiška jungtis laikui bėgant tik silpnėja. Pažymėjo, kad vizualinis patikrinimas pagal savo prigimtį negali atskleisti paslėpto jungties montavimo defekto, ypač kai jungtis yra nauja ir iš išorės atrodo nepriekaištingai. Todėl, atsakovės nuomone, priežastinis ryšys tarp jos veiksmų (neveikimo) ir kilusios žalos byloje nėra tinkamai nustatytas, jai civilinė deliktinė atsakomybė negali būti taikoma. Dėl netinkamo administratoriaus pareigų vertinimo

Nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė privalėjo ne rečiau kaip kartą per savaitę tikrinti karšto vandens sistemos būklę ir kad ši pareiga apima ir butuose esančių gyvatukų bei jų jungčių tikrinimą. Pažymėjo, kad nė vienas Lietuvos daugiabučio namo administratorius tokios praktikos netaiko, tokio reikalavimo nėra nė viename administratoriaus paslaugų apraše ir tokia praktika niekada nebuvo taikoma nei administravimo, nei teismų praktikoje. Nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą butų savininkai ne tik parenka ir parūpina radiatorius ar vonios šildytuvus, bet ir prisiima atsakomybę už jų tinkamą sumontavimą bei priežiūrą. Dėl atsakomybės nepaskirstymo

Nurodė, kad teismo buvo ignoruotas buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininko kaltės klausimas ir neatliktas atsakomybės paskirstymas, nors bylos duomenys patvirtina, kad buto savininko veiksmai turėjo tiesioginę įtaką žalos atsiradimui. Nurodė, kad teismas privalėjo vertinti, ar buto savininko veiksmai nėra bendrai sukėlę žalą, ir taikyti CK 6.282 straipsnio nuostatas dėl nukentėjusiojo (trečiojo asmens) kaltės arba CK 6.279 straipsnio nuostatas dėl solidariosios ar dalinės kelių asmenų atsakomybės, tačiau teismas to neatliko ir visą atsakomybę nepagrįstai perkėlė išimtinai atsakovei. Dėl ieškovės pareigos tinkamai ištirti draudžiamąjį įvykį

Atsakovės nuomone, ieškovė, kaip savo veiklos profesionalė, privalo prisiimti pasekmes dėl netinkamai ištirtų įvykio aplinkybių. Nurodė, kad ieškovė konstatuodama faktą, kad prakiuro vandens stovas bute, tinkamai įvykio netyrė, nes faktiškai buvo trūkusi gyvatuko jungtis. Atsakovės atliktas tyrimas apsiribojo draudėjo žodinės informacijos užfiksavimu ir sąmatos surašymu, nenustatant realaus žalos mechanizmo. Tai yra savarankiškas pagrindas subrogacinį reikalavimą atmesti arba jo dydį mažinti. Dėl žalos dydžio skaičiavimo

Nesutinka su teismo išvada, kad buto remontas buvo atliktas 2020 m. Be to, ieškovė, kaip profesionali draudikė, privalėjo pateikti objektyvius įrodymus apie buto remonto datą (remonto sutartis, sąskaitas, rangovo aktus ir pan.), o ne tik nurodyti pasirinktą datą sąmatoje. Teismas privalėjo kritiškai vertinti ieškovės apskaičiavimą ir taikytą nusidėvėjimo koeficientą. Taikant Nekilnojamojo turto registre nurodytus 2008 m., kaip remonto metus, tai reikšmingai sumažintų priteistiną žalos atlyginimo dydį. Dėl netinkamo teismų praktikos taikymo

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai taikė teismų praktiką, priimdamas tik ieškovei palankias nutartis ir nepagrįstai atmesdamas atsakovės nurodytas.

Pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuota atsakovės civilinė deliktinė atsakomybė. Ieškovės nuomone, teismas pagrįstai priskyrė trūkusią gyvatuko jungtį prie bendrojo naudojimo objektų. Pažymėjo, kad atsakovei kilo pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų būtinų priemonių žalos atsiradimui išvengti. Tačiau apeliantė neįrodė, kad lankėsi ar ketino apsilankyti gyventojams nuosavybės teise priklausančiuose butuose ar bandė gauti jų sutikimą buto viduje apžiūrėti esančių inžinerinius įrenginius.

Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji buvo parengusi informacinius pranešimus gyventojams, kuriais juos būtų informavusi apie tai, jog namo gyventojai apžiūrėtų savo butuose esančius vamzdžius ir, pastebėję menkiausius gedimus, apie tai ją nuolat informuotų.

Atsakovė, kaip pastato administratorė, savo srities profesionalė, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai, tinkamai neatliko savo, kaip namo administratorės, pareigų, buvo neatsargi, nerūpestinga ir neatidi, nesilaikė STR 1.07.03:2017 reikalavimų. Dėl netinkamos pastato bendrojo naudojimo objektų priežiūros buvo užlietas ieškovės draudėjo turtas ir taip padaryta žala.

Nurodė, kad nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo paskutinio remonto datos, byloje pateiktos nuotraukos nekelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos nukentėjusio buto remonto datos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis). CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės Nustatyta, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 8 d. iki 2025 m. kovo 7 d. buvo apdraudusi butą, adresu (duomenys neskelbtini). 2024 m. liepos 10 d. draudėjas informavo ieškovę, jog 2024 m. liepos 9 d. ,,panašu, kad prakiuro vandens stovas penktame aukšte. Užliejo visus dešinės pusės butus nuo 1 iki 5 a. Vanduo pasklido visame bute, laiptinėje. Užsukome vandenį rūsyje, o gedimą pašalino Mano būstas avarinė tarnyba“. Atsakovė pateikė 2024 m. liepos 9 d. Atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą, kuriame nurodyta: ,, (duomenys neskelbtini) bt. trūkęs gyvatuko jungtis. Buto problema tvarkysis patys.“ Kartu su ieškiniu pateiktos draudėjo buto nuotraukos, kuriose užfiksuotas sienomis nubėgęs vanduo, išsipūtusios lubos, šlapios grindys. Tretieji asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtino, kad trūko gyvatuko jungtis.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. liepos 9 d. ieškovės apdraustas butas buvo aplietas dėl trūkusios vonios šildytuvo jungties (duomenys neskelbtini) bute, esančiame virš buto Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, konstatuodamas atsakovės civilinę deliktinę atsakomybę, trūkusią gyvatuko jungtį priskyrė prie bendrojo naudojimo objektų. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vonios šildytuvo (gyvatuko) priežiūra yra jos, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorės, atsakomybė; laikosi nuomonės, kad vonios šildytuvas bei jo jungties priežiūra yra buto savininko atsakomybė. Nurodė, kad iš nuotraukų matyti, jog gyvatukas nėra senas, vamzdžiai sudėti nauji, todėl darytina prielaida, kad (duomenys neskelbtini) buto savininkas pats netinkamai sumontavo rankšluosčių džiovintuvo (gyvatuko) jungtis. Ieškovės įsitikinimu, teismas tinkamai ir išsamiai vertino įrodymus ir deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, todėl pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, kaip administratorė, netinkamai vykdė savo pareigas.

Dėl ginčo esmės Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė, būdama ginčo namo administratorė, yra atsakinga už žalą, kilusią dėl 2024 m. liepos 9 d. įvykusio (duomenys neskelbtini) buto apliejimo. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria pirmosios instancijos teismui, kad būtent atsakovės neteisėti veiksmai (neveikimas) sukėlė žalą ieškovės apdraustam turtui. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė atsakovės, kaip gyvenamojo namo administratorės, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp administratorės bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir atsiradusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai, CPK 185 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Vertinant apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, pažymėtina, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Bendroji CPK įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, jog, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus yra ieškovo, teigiančio, kad jis patyrė konkretaus dydžio žalą, pareiga, o atsakovo, atsikertančio į ieškovo reikalavimą, pareiga yra pateikti tai paneigiančius įrodymus.

Subrogaciniam reikalavimui (CK 6.1015 straipsnis) taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017, 24 punktas). Tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246 straipsnis, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis).

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia tai, jog pareiga rūpintis savo turtu, jį prižiūrėti, remontuoti ir užtikrinti, jog nebūtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės, ir priimti su tuo susijusius sprendimus išlieka pagrindinė daugiabučio namo savininkų pareiga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-152/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2014; kt.) (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.82 straipsnis, 4.83 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas dėl daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus, kaip namo valdytojo, atsakomybės išaiškino, kad vien faktas, jog pastatas perduotas prižiūrėti kitam asmeniui, savaime nepašalina savininko atsakomybės už pastato trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023, kt.), tai yra administratorės atsakomybė nėra absoliuti. Bendrojo naudojimo objektų administratorius šiuos objektus administruoja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus (toliau – ir Administravimo nuostatai) (CK 4.84 straipsnio 1 dalis). Pagal Administravimo nuostatų 3 punktą, pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant (Administravimo nuostatų 6.1 punktas) (CK 4.84 straipsnio 8 dalis). Jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai, pagal teisės aktų reikalavimus, administratorius turi imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė (Administravimo nuostatų 7.7 punktas).

Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrai keliami reikalavimai nustatyti Statinių priežiūros reglamente (t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka“ (toliau – Reglamentas). Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“. Reglamento 11 punkte numatyta, kad statinio priežiūros tikslas – užtikrinti Statybos įstatymo bei statybos techninių dokumentų nustatytus statinių esminius reikalavimus per visą statinio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę, grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Pagal šio Reglamento 12 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, vienas iš pagrindinių statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros uždavinių yra laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus (12.2 punktas). Administratorius turi teisę priimti sprendimus tik dėl bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius, be kita ko, su namo bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekdamas išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, teikti namo techninės priežiūros paslaugas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017 32 punktą).

Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys objektai išsamiau reglamentuoti DNSBĮ įstatyme, kurio 2 straipsnio 15 dalies 2 punkte nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektai yra ir bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Taigi, remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daugiabučio gyvenamojo namo karšto vandens sistemos vamzdynai, radiatoriai, rankšluosčių džiovintuvai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šio namo butų savininkams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).

Nors iš esmės nėra ginčo dėl to, kad vonios šildytuvas (gyvatukas) ir jo jungtys (atšakos nuo stovo) pagal teisės aktus yra priskiriami prie namo bendrojo naudojimo objektų, jie yra laikomi bendrosios pastato inžinerinės sistemos (šildymo bei karšto vandens tiekimo sistemos) dalimis, tačiau šalys nesutaria, kieno atsakomybė, buto savininko ar namo administratoriaus, yra vonios šildytuvo (gyvatuko), kaip bendro naudojimo objekto, esančio gyventojų bute, priežiūra.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, sprendžiant dėl administratoriaus atsakomybės, svarbu įvertinti, kaip jis atliko jam teisės aktais pavestas funkcijas, taip pat, nustačius tam tikrus namo konstrukcijų ar jų dalių trūkumus, STR 1.12.05:2002 nuostatų kontekste turi būti vertinamas jų mastas ir reikšmė, ar privalomi atlikti darbai priskirtini privalomiesiems reikalavimams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2013).

CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba CK 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių.

Pirmosios instancijos teismas namo bendrojo naudojimo šildymo sistemos ribas nustatė, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. D1-549 patvirtintu Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašu, tai yra šilumos vamzdynai ir armatūra nuo šilumos punkto uždaromosios armatūros iki šildymo prietaiso patalpose, bendrojo naudojimo patalpose įskaitytinai, patalpų šildymo prietaisai. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-229 „Dėl Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo 20 punktą nustatė, kad daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos bei išorinių atitvarų (langų, durų, sienų, stogo ir pan.) priežiūrą (eksploatavimą) organizuoja ir už ją atsako bendrojo naudojimo objektų valdytojas, vadovaudamasis šio Aprašo 1 priede išvardytų teisės aktų nuostatomis (toliau – Aprašas). Vadovaudamasis šiuo Aprašu teismas taip pat nustatė, kad butų savininkai turi pareigą parūpinti radiatorius ar vonios šildytuvus, tačiau vonios šildytuvo keitimas yra atsakovės, o ne buto savininko atsakomybė (Aprašo 18 lentelės 23 punktas).

Šiai bylai laikytina aktuli Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017, kurioje kasacinis teismas nurodė, kad karšto vandens tiekimo vamzdžių nusidėvėjimas, nesant kompetentingų asmenų, institucijų sprendimo, negali būti savaime tapatinamas su jų avarine būkle ir tokia jų būklė negali būti pripažinta defektu, dėl kurio kyla pavojus žmonių sveikatai ar aplinkai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai ir dėl kurio turi būti nedelsiant imamasi veiksmų. Kasacinis teismas taip pat pasisakė dėl administratoriaus pareigų ribų ir nurodė, kad nusidėvėjusių vamzdžių keitimą administratorius vykdo tik gavęs butų savininkų pranešimą apie defektus. Iki buto užliejimo įvykio butų savininkai nesikreipė į atsakovę dėl karšto vandens vamzdžių pakeitimo ir (ar) remonto, apie jokius defektus jos neinformavo. Nusidėvėję vamzdžiai netrukdė naudoti inžinerinių sistemų po to, kai atsakovės buvo nustatyti galimi daugiabučio namo vandentiekio tinklų defektai.

Sprendžiant dėl atsakovės, kaip statinio valdytojos, civilinės atsakomybės sąlygų, neteisėtų veiksmų nagrinėjamoje byloje, svarbu pažymėti, kad iki įvykių atsakovė, kaip namo administratorė, nebuvo gavusi pranešimų dėl vandens pratekėjimo dėl netinkamos vandens šildytuvo jungties būklės iki ginčo įvykio (duomenys neskelbtini) bute, todėl ji neturėjo pagrindo abejoti vamzdyno tvarkingumu (CPK 12, 178 straipsniai). Gyventojams nuosavybės teise esančiose patalpose apžiūrimos tuo atveju, kai gyventojai patys kreipiasi į administratorių, nurodydami įtarimų dėl galimų namo konstrukcijų defektų keliančias aplinkybes.

Precedentų konkurencijos atveju (kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu (CPK 4 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apygardų teismų praktika, sprendžiant klausimus panašiose bylose, yra pakankamai skirtinga, nėra nusistovėjusi, todėl prioritetas teiktinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoms taisyklėms.

Nors ieškovė įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žala ieškovės apdraustam objektui kilo dėl atsakovės veiksmų (neveikimo), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma šių aplinkybių nepatvirtina (CPK 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis). Aiškinantis aplinkybes, kaip namo administratorė vykdė daugiabučio namo bendrųjų naudojimo objektų priežiūrą iki avarijos, t. y. užliejimo, atsakovė pateikė įrodymus, kurie, priešingai, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad atsakovė iš esmės tinkamai vykdė bendro naudojimo sistemų priežiūrą, atliko periodines, kasmetines gyvenamojo namo apžiūras, tarp jų ir vamzdyno būklės stebėjimus, vykdė namo bendro naudojimo objektų remonto darbus. Žurnale 2014 m. yra įrašas, kad vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynai susidėvėję ir rekomenduota juos pakeisti (ginčo namo statinio techninės priežiūros žurnalo 2 skyrius ,,Statinio būklės nuolatiniai stebėjimai“). Taigi darytina išvada, kad tuo metu atsakovė buvo identifikavusi problemą ir rekomendavusi priemones jai spręsti. Minėtas namo priežiūros žurnalas patvirtina, kad nuolatinių stebėjimų metu vizualiai buvo tikrinamos statinio pagrindinės konstrukcijos, fiksuojami pastebėti defektai, avarijų pavojai ir numatomos priemonės jiems pašalinti (Statinių priežiūros reglamento 38 punktas). Atsakovei atliekant vizualinį pastato būklės stebėjimą, nebuvo nustatyta vamzdynų avarinė būklė. Taip pat fiksuota, kad naudojimo inžinerinė įranga buvo remontuojama.

Pastebėtina, kad trečiasis asmuo A. B. patvirtino ir tai, kad po 2019 m. gegužės 18 d. name buvo keičiami vamzdynai. Kadangi jų bute vamzdynas jau buvo pakeistas, jiems vamzdyno keisti nereikėjo. Byloje aplinkybės dėl vamzdyno pakeitimo ginčo name plačiau nebuvo įrodinėjamos, tačiau nebuvo ir paneigtos. Todėl, šalims šių aplinkybių neneigiant, laikytina, kad iki trečiojo asmens nurodytos datos vamzdynas buvo pakeistas, kokia apimtimi tai buvo padaryta, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino. Nesant priešingų duomenų, kad vamzdynas name nebuvo pakeistas, atmestini kaip nepagrįsti ieškovės ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovė neatliko pareigos informuoti namo gyventojus apie vandentiekio vamzdžių būklę ir poreikį juos keisti, nes, pakeitus vamzdyną, poreikio informuoti neturėjo būti. Aplinkybė, kad prieš kelerius metus vamzdynas buvo pakeistas, taip pat patvirtina, kad atsakovė ginčo daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administravimo pareigą iš esmės vykdė tinkamai. Jokių kitų įrodymų, kad atsakovė, kaip namo administratorė, būtų netinkamai administravusi ginčo namo bendrojo naudojimo objektus ir neužtikrinusi jų priežiūros ar atlikusi kitus neteisėtus veiksmus, lėmusius avarijos kilimą, byloje nepateikta.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė neatliko pareigos karšto vandens sistemos vamzdyno magistralių, atšakų, stovų ir įrenginių būklę tikrinti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė tinkamai nevykdė jai kaip namo administratorei tenkančių pareigų. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė iki avarijos nebuvo apžiūrėjusi bendro naudojimo vamzdynų, jungčių, kurie yra gyventojų butuose, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Aprašo 3 priedo 18 lentelės 23 punktas, numatantis karšto vandens sistemos vamzdyno magistralių, atšakų, stovų tikrinimą ne rečiau kaip kartą per savaitę, apima ir atsakovės pareigą tikrinti butuose esančius džiovintuvus bei jų jungtis. Teismo vertinimu, Aprašas tokiu dažnumu pareigą tikrinti numato tik magistralinius vamzdynus, prieinamus rūsyje ir bendrojo naudojimo patalpose, o ne individualių butų viduje esančias jungtis.

Nors atsakovė, kaip namo administratorė, privalo užtikrinti tinkamą bendrųjų namo inžinerinių sistemų funkcionavimą, tačiau, vadovaujantis jau anksčiau nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, nesant jokio gyventojų pranešimo, jai nekyla pareiga kas savaitę arba kitokiu dažnumu tikrinti įrangą gyventojų butuose. Atsakovės darbuotojų patekimas prie bendrojo naudojimo objektų, esančių (įrengtų) gyventojų butuose, yra apsunkintas, nes butai yra kiekvieno gyventojo asmeninė nuosavybė ir administratorė prie tokių bendrojo naudojimo objektų gali patekti ir vykdyti jų priežiūrą (atlikti periodines patikras) tik su gyventojo sutikimu (leidimu) (Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad byloje esanti avarijos vietos nuotrauka patvirtina, kad trūkusi jungtis buvo uždengta draudėjo įrengta apdaila, todėl netgi atsakovei iki vamzdyno avarijos ir patekus į gyventojo butą įprastinė vizuali uždengto vamzdyno apžiūra draudėjo patalpose nebuvo objektyviai galima. Džiovintuvo jungties trūkimo (pažeidimo) vieta nebuvo akivaizdi. Uždengtos jungties galimai kritinė būklė galėjo būti nustatyta tik išardžius gyventojo įrengtą apdailą. Tai reiškia, kad atlikti techninę priežiūrą bei vamzdynų, jungčių apžiūrą be patalpų savininko valios ir žalos jam padarymo objektyviai nebuvo įmanoma.

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apžiūrą ir bendrųjų objektų įvertinimą administratorius turi įgyvendinti ne tik dėl bendrojo naudojimo objektų, esančių bendrojo naudojimo patalpose, tačiau ir patalpų savininkų (valdytojų) butuose. Ieškovė vadovaujasi apygardos teismų praktika, pagal kurią, jos nuomone, atsakovė, kaip namo administratorė, be kita ko, turėjo pateikti prašymą gyventojams, kad jie leistų apžiūrėti vamzdžius, esančius jų butuose, tačiau tokie prašymai gyventojams nebuvo pateikti, o tai, apeliantės nuomone, pagrindžia, jog atsakovė neatliko bendrojo naudojimo objektus apžiūros jokiuose gyventojų butuose ir nesiėmė kitokių priemonių, kurios padėtų maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę (cituojama Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-691-854/2024 (26 punktas)). Nors ieškovės pateikta ši ir kita apygardos teismų nutartys priimtos panašiose bylose, tačiau, pvz., ieškovės nurodytoje byloje Nr. e2A-691-854/2024, priešingai nei nagrinėjamu atveju, dėl bendrojo naudojimo objekto – vandentiekio vamzdyno pratakumo, jo susidėvėjimo namo gyventojai ne kartą buvo kreipęsi į namo administratorę, taip pat teikė skundus savivaldybei, tačiau realių ir efektyvių sprendimo variantų dėl to iš namo administratorės pusės gyventojams iki įvykio pasiūlyta nebuvo. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovė, žinodama apie pasikartojančią problemą dėl nesandarių vamzdžių, ėmėsi kokių nors priemonių išsiaiškinti konkrečias šios problemos priežastis ir (arba) ėmėsi atsargumo (prevencinių) priemonių, kad būtų galima išvengti žalos gyventojų turtui. Nurodomu atveju tai, be kita ko, turėjo įtakos teismo sprendimui, kad namo techninė priežiūra tiek, kiek ji susijusi su vandentiekio vamzdynų priežiūra, nebuvo vykdoma tinkamai. Todėl nors ieškovės cituojamų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas), kiek tai susiję su atsakovės pareigų (ne)atlikimu, sutampa, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškove, kad nurodytoje ir šiuo atveju nagrinėjamoje byloje sutampa faktinės aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad ne visos ieškovės nurodytos apygardos teismų bylos buvo išnagrinėtos kasacine tvarka, todėl šių apygardos teismų priimtos nutartys neturi oficialaus precedento galios ir jomis nėra privaloma vadovautis šioje byloje. Pagal Lietuvos teismų sistemą, tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą ir privalomą teismų praktiką. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi diskrecijos teisę ieškovės cituojamų nutarčių ratio decidendi nesivadovauti, atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Be to, minėti teismų sprendimai (nutartys) apskritai laikytini tik paviene praktika, aiškinimais, pateiktais bylose, vertinant konkrečias būtent tose bylose faktines aplinkybes, todėl nelaikytini precedentu šio ginčo atveju.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pagal Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-229 „Dėl Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“, 3 priedo 39 punktą radiatorius ar vonios šildytuvus turi parūpinti butų savininkai, iš šios nuostatos teismas padarė išvadą, kad vonios šildytuvo keitimas yra atsakovės, o ne buto savininko atsakomybė. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtintoje Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinėje (pavyzdinėje) formoje šildymo sistema taip pat apibrėžiama kaip bendrosios pastato inžinerinės sistemos dalis: jai yra priskiriami šilumos vamzdynai ir armatūra nuo šilumos punkto uždaromosios armatūros iki šildymo prietaiso patalpose, bendrojo naudojimo patalpose įskaitytinai, patalpų šildymo prietaisai (Aprašo 4.2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad dalis bendrojo naudojimo objektų (vamzdynų, džiovintuvai) yra privačios nuosavybės teise priklausančiose patalpose, tai taip pat suponuoja šių patalpų savininkų pareigą tinkamai prižiūrėti per šias patalpas einančius bendrojo naudojimo objektus (jų dalis) (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, 4.83 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis karšto vandens vartotojas privalo tinkamai prižiūrėti savo buto ar kitų patalpų karšto vandens tiekimo įrenginių būklę bei jų eksploatavimo saugumą (235.1 punktas).

Nustatyta, kad trečiasis asmuo A. B. patvirtino, kad šildytuvo jungtį keitė buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininko pasamdytas santechnikas, o ne atsakovė (vonios kambario remontas buvo atliktas iki 2019 m. gegužės 18 d.), tai yra žala kilo ne dėl bendrosios sistemos (magistralės, stovų, atšakų) trūkumo, o dėl to, kad (duomenys neskelbtini) buto savininkas keitė bendrąją inžinerinę įrangą, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neveikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent konkretaus buto, kuriame trūko vonios šildytuvo jungtis, savininko veiksmai sąlygojo žalos atsiradimą. Minėta, kad buto savininkas uždengė konkrečią jungtį (kuri yra bendrosios inžinerines namo sistemas dalis), esančią jo privačioje nuosavybėje, todėl jis turėjo įvertinti ir rizikas, kad jungties būklės nei jam, nei namo administratorei vizualiai negalės būti prieinama apžiūrėti, siekiant išvengti avarijų ir žalos kilimo. Nors ieškovė akcentuoja, kad atsakovės (administratorės) pareiga yra pasirinkti tokius apžiūros būdus, kurie būtų tinkamai tiriamiems objektams įvertinti, o ne tik atliekama vizualiai, tačiau, kaip teisingai pažymėjo atsakovė, Reglamentas nedetalizuoja, kaip namo valdytojas turėtų patikrinti konstrukcijas, kurios yra uždengtos, kas turėtų prisiimti atsakomybę už tokioms konstrukcijoms sukeltą žalą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė vis tik nepateikė nė vienos teismų praktikoje išnagrinėtos bylos, kurioje būtų nustatyta, kad namo administratorius, vykdydamas jam priskirtas namo administravimo funkcijas, nesant jokių pranešimų apie avarinę bendrojo naudojimo objektų būklę, jų apžiūrą patalpų savininkų (valdytojų) butuose atliktų ne rečiau kaip kartą per savaitę. Sutiktina, kad statinio bendro naudojimo inžinerinių konstrukcijų ir kt. vizualinė apžiūra privalo būti atliekama nuolat, tačiau, nesant jokio objektyvaus poreikio, bendrosios konstrukcijos, esančios gyventojams nuosavybės teise esančiose patalpose, nėra apžiūrimos, jos yra apžiūrimos tik tais atvejais, kai gyventojai patys kreipiasi į administratorių, nurodydami kokias nors įtarimų dėl galimų konstrukcijų defektų keliančias aplinkybes. Vamzdynų avarinė būklė paprastai fiksuojama tais atvejais, jei pro vamzdžius jau pradeda lašėti ir skverbtis vanduo ir reikia pašalinti avarijos pasekmes, kitais atvejais, esant blogai vamzdynų būklei, fiksuojamas vamzdynų susidėvėjimas.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia ieškovės dėmesį į tai, kad ne tik atsakovė, bet ir ieškovė yra savo verslo srities profesionalės, todėl kaip ir atsakovė ieškovė turėjo atitinkamas pareigas tinkamai ištirti draudžiamojo įvykio aplinkybes ir nustatyti tikrąją žalos priežastį.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad draudikas, įgyvendindamas subrogacijos (regreso) teisę, perima nukentėjusiojo asmens reikalavimus, tačiau jam taip pat tenka pareiga įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tai yra draudikui nepakanka įrodyti vien draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodyti ir kitas deliktinės atsakomybės sąlygas, kad atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Priešingu atveju draudiko reikalavimas negali būti tenkinamas. Išmokėdamas draudimo išmoką draudikas prisiima riziką dėl galimybės išmokėtas sumas išsiieškoti iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to, siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje, draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį, žalos kilmę ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010; 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2013; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017). Kadangi ieškovė yra profesionalus draudimo srities dalyvis, jai taikomas maksimalaus atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartas.

Paga įrodinėjimo taisykles (CPK 178 straipsnis) šalis, kuri remiasi tam tikromis aplinkybėmis, privalo jas įrodyti. Šioje byloje ieškovė, atlikdama draudžiamojo įvykio tyrimą, apsiribojo tik formaliu žalos dydžio įvertinimu, tačiau visiškai netyrė ir neanalizavo avarijos kilimo priežasties (techninio faktoriaus). Ieškovė ignoruodama buto savininko veiksmus nepagrįstai teigia, kad tik administratorė yra atsakinga dėl įvykusios avarijos; nepateikia jokių objektyvių įrodymų ar, pvz., ekspertizės akto, kad būtent administratoriaus veiksmai ar neveikimas lėmė jungties trūkimą.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju žala kilo dėl atsakovės pareigų, susijusių su privalomųjų statinių priežiūros reikalavimų užtikrinimu, daugiabučio namo išsaugojimu, kurias vykdydama atsakovė sprendimus turi priimti savarankiškai, nevykdymo, todėl jai taikytina griežtoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-403/2024). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad nustatant atsakomybę būtina vertinti visų žalos atsiradimui prisidėjusių asmenų veiksmus ir atitinkamai paskirstyti atsakomybę. Teismo sprendimas, kuriuo visa atsakomybė priskiriama tik vienam subjektui, ignoruojant kito subjekto akivaizdų kaltės indėlį, neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Sutiktina, kad pastato karšto vandens sistema yra priskiriama pastato inžinerinėms sistemoms. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju žalą sukėlė trūkusi vonios šildytuvo jungtis, kurią galimai sukėlė buto savininko be atsakovės žinios ir nekokybiškai atliktas remontas. Tai yra byloje neįrodyta, kad žala kilo dėl pastato inžinerinėms sistemoms, kurią administratorė valdo ir prižiūri savarankiškai, trūkumų, taip pat neįrodyta, kad administratorė neatliko pareigų, susijusių su privalomųjų statinių priežiūros reikalavimų užtikrinimu, todėl atsakovei griežtoji atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį negali būti taikoma. Dėl to žalos iš atsakovės atlyginimas gali būti priteistas tik ieškovei įrodžius visas tokios atsakomybės sąlygas.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai žala padaryta vienam iš bendraturčių dėl pastate esančio bendrosios dalinės nuosavybės objekto defekto, CK 6.266 straipsnio nuostatos netaikytinos. Nagrinėjamu atveju žala kilo dėl bendrojo naudojimo objekto defekto, tačiau, kaip minėta, trūkusi vonios džiovintuvo jungtis buvo (duomenys neskelbtini) bute, todėl už šio įrenginio būklės netinkamą priežiūrą atsakomybė tenka šio buto savininkui. Būtent įvykio metu buto savininkas nevykdė ir (ar) netinkamai vykdė tiek teisės aktuose nustatytas pareigas, tiek bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai bei savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadaryti kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023; CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės nurodoma kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-403/2024), kadangi skiriasi bylos faktinės aplinkybės. Nurodytu atveju žalos atsiradimą lėmė tai, kad butas buvo aplietas dėl nesandarių bendrojo naudojimo daugiabučio namo išorinių konstrukcijų defektų – nesandaraus stogo. Dėl to, kad šlampa lubos, į atsakovę buvo kreipiamasi ne vieną kartą. Todėl teismas nustatė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, konstatavo, kad atsakovė elgėsi aplaidžiai – ji laiku tinkamai neapžiūrėjo išorinių namo konstrukcijų, nenustatė ir nepašalino defektų. Nurodytoje byloje būtent atsakovės neteisėti veiksmai – nepakankamas rūpinimasis administruojamo daugiabučio namo išorinėmis konstrukcijomis bei jų priežiūra – lėmė žalos atsiradimą, todėl kilusios neigiamos pasekmės tenka būtent jai.

Nustatyta ir tai, kad nei apie atliktus vonios džiovintuvo jungties keitimo darbus, nei apie galimus vandens sistemos defektus, nusidėvėjusią ar netinkamai veikiančią inžinerinę įrangą administratorei nebuvo pranešta, tai yra namo administratorė visiškai neturėjo jokios galimybės kontroliuoti buto savininko veiksmų. Trečiasis asmuo A. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad tą dieną, kai įvyko avarija, buvo vykdomas hidraulinis bandymas. ,,Mano būstas“ po dienos ar dviejų atsiuntė santechniką, kuris pakeitė „prijungimą“ prie gyvatuko. Meistras sakė, kad gyvatukas buvo nekokybiškai prijungtas, „nuplėšė spaudimas“.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pastato karšto vandens sistema yra bendroji pastato inžinerinės sistemos dalis, neatsižvelgė į faktinę bylos aplinkybę, kad žala kilo ne dėl sistemos kaip tokios gedimo, o dėl konkrečios jungties, kurią keitė ir galimai nekokybiškai sumontavo privatus santechnikas, defekto. Vien tik ta aplinkybė, kad nuo remonto iki užliejimo praėjo penkeri metai, nesudaro pagrindo spręsti, kad užliejimas negalėjo įvykti dėl netinkamai atliktų remonto darbų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tvarkingai prijungtos ir kokybiškos jungtys paprastai atlaiko visus atliekamus vandens sistemos bandymus. Be to, vien tik administratoriaus vizualinė apžiūra negarantuoja, kad įranga po kelių metų netrūks dėl medžiagų nuovargio ar nekokybiško montavimo, juo labiau jei ta įranga sumontuota savavališkai.

Ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad jungtis trūko gerai matomoje ir pasiekiamoje vietoje, o bylos duomenys patvirtina priešingas aplinkybes. Kad jungtis nebuvo akivaizdžiai matomoje vietoje, patvirtina ir tai, kad patys buto savininkai laiku negalėjo pastebėti, patikrinti jungties būklės, taip pat nėra duomenų apie tai, kokią įtaką jungties nusidėvėjimui padarė galimi jos montavimo trūkimui. Apeliacinis teismas pažymi, kad administratorius negali užtikrinti bendrosios įrangos saugumo ir vykdyti privalomųjų techninės priežiūros pareigų, jei džiovintuvas arba jo jungtis buvo neteisėtai modifikuoti naudojant nežinomas, nesertifikuotas ar nekokybiškas medžiagas (pvz., pagal techninius reglamentus, nuolatinio slėgio karšto vandens cirkuliacinėse sistemose negali būti naudojamos lanksčios žarnas ir kt.). Ieškovė taip pat neįrodinėjo, kad apie nukentėjusiame bute esančio džiovintuvo avarinę būklę iki įvykio buvo pranešta namo administratorei, tačiau ši laiku nesiėmė priemonių šiai namo bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai suremontuoti.

Ieškovė pirmosios instancijos teisme, įrodinėdama atsakovės neteisėtus veiksmus, tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) buto savininkas be atsakovės žinios negalėjo pakeisti vamzdžio, kadangi tam iš įrangos reikia išleisti vandenį bei užsukti vandenį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymų, vienareikšmiai patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) bute vykusio remonto metu vandenį išleido būtent administratorė, nepateikta. Ieškovė nepaneigė, kad tokius darbus praktiškai įmanoma atlikti ir be administratoriaus žinios. Administratorė neigia davusi tokį leidimą, be to, netgi tuo atveju, jeigu vanduo būtų išleistas su administratorės žinia, nėra jokių įrodymų, kad administratorė turėjo galimybę atliekamus darbus kontroliuoti. Leidimas išleisti vandenį nėra leidimas savavališkai atlikti remontą. Pavyzdžiui, byloje nėra jokių duomenų, kad darbai vyko pagal iš anksto suderintą projektą, nėra atliekamų darbų priėmimo eksploatuoti. Dar daugiau, jokie teisės aktai nenumato administratoriaus pareigos kontroliuoti buto savininko samdomų darbuotojų darbų kokybę, pagal CK darbus prisiima pats užsakovas (būsto savininkas).

Minėta, kad nusidėvėjusių vamzdžių, tarp jų ir esančių daugiabučio namo gyventojams nuosavybės teise priklausančiose patalpose ar akivaizdžiai nematomų, keitimo administratorius savo iniciatyva nevykdo, jis tai vykdo tik gavęs butų ir kitų patalpų savininkų pranešimą apie pastebėtus bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos defektus, gedimus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017). CK 4.83 straipsnio 3 dalis taip pat įtvirtina patalpų savininkų prievolę rūpintis, kad jų patalpose esanti inžinerinė įranga atitiktų privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, apie pastebėtus defektus pranešant namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – Taisyklės), vartotojai privalo, be kita ko, tinkamai prižiūrėti savo pastato ar buto ar kitų patalpų šilumos įrenginius bei išorės atitvarų (langų, durų, sienų, stogo ir pan.) būklę ir jų eksploatavimo saugumą, eksploatuoti savo šilumos įrenginius taip, kad jie neblogintų šilumnešio bei cirkuliacijos kokybės (Taisyklių 133.1 papunktis); informuoti apie pastebėtus buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiuose šilumnešio nuotėkius valdytoją ar prižiūrėtoją, ar šilumos tiekėją ir imtis galimų veiksmų juos skubiai stabdyti (Taisyklių 133.1 papunktis).

Taigi, kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad dėl bute esančių centrinio šildymo vamzdžių, taip pat radiatorių tvarkingumo yra atsakingi tik to buto savininkai, kurie, sutrūkus vamzdžiams, patys turi prisiimti kylančias pasekmes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2005; 2023 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).

Dėl nurodytų priežasčių ieškovės argumentai, kad administratorė nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų išvengta šios avarijos dėl trūkusios vonios šildytuvo jungties, ir tai sąlygojo ne tik patį įvykį, bet ir žalos atsiradimą, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog žala kilo ne dėl to, kad atsakovė būtų netinkamai prižiūrėjusi bendrojo naudojimo inžinerinę įrangą, o dėl to, kad (duomenys neskelbtini) bute trūko džiovintuvo jungtis, buto savininkui savo iniciatyva ir rizika keičiant bendro naudojimo įrangą. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovės atsakomybę šalinanti aplinkybė yra ir tai, jog draudėjo bute (įvykio vietoje) jungtis buvo paslėpta po apdaila, todėl jos apžiūra bet kokiu atveju būtų buvusi apsunkinta. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovė net ir tuo atveju, jeigu ji būtų patekusi į butą iki avarijos, dėl objektyvių priežasčių nebūtų turėjusi galimybės nustatyti jungties, esančios po apdaila, būklės, todėl jos elgesys šiuo konkrečiu atveju negali būti vertinamas kaip didelis nerūpestingumas, kuris tiesiogiai sąlygojo žalos atsiradimą. Kiti bylos duomenys taip pat nepatvirtina, jog žala butui kilo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų / neveikimo.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatas. Byloje nebuvo pateikta visiškai jokių duomenų, kad keičiant bendrojo naudojimo įrangą bute buvo laikytasi privalomųjų karšto vandens sistemos įrengimo reikalavimų, kad pasirinktos medžiagos atitiko šiuos reikalavimus ir kad apie darbus buvo informuota administratorė. Jokių kitų duomenų, kad žala, atsiradusi dėl jungties trūkimo, atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nenustatyta. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų atliekant namo administratorės pareigas ir kilusios žalos (CK 6.247 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą atsakomybę perkėlė administratorei, ignoruodamas faktą, kad avarija įvyko ne dėl bendrosios sistemos nusidėvėjimo, o dėl trečiųjų asmenų (buto savininko) veiksmų (CK 4.84, 4.85 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju už žalą, padarytą trūkus (duomenys neskelbtini) bute esančiai vonios džiovintuvo jungčiai ir iš jos išsiliejus vandeniui bei užliejus žemiau esantį butą, atsakomybė tenka (duomenys neskelbtini) buto savininkui, įvykio metu turėjusiam pareigą tinkamai prižiūrėti savo buto šilumos įrenginio (t. y. vonios džiovintuvo) būklę, o ne daugiabučio namo administratorei. Be to, nesant duomenų, kad vamzdynų būklė kėlė realią grėsmę, administratorė savo iniciatyva, be gyventojų pritarimo jokių darbų nedelsiant neprivalėjo atlikti, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ji, kaip namo administratorė, atliko visus būtinus veiksmus. Priešingas vertinimas būtų laikomas ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkų atsakomybės už bendro naudojimo objektų valdymą ir naudojimą nepagrįstu perkėlimu daugiabučio namo administratorei (atsakovei). Ieškovei neįrodžius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), taikyti atsakovei civilinę atsakomybę nebuvo teisinio pagrindo.

Kadangi ieškovė neįrodė kaip būtinų visų atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų, ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo taip pat negali būti tenkinamas, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.

Dėl kitų argumentų

Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai taikė ginčo klausimui aktualias materialiosios teisės normas, o netinkamas šių priežasčių įvertinimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju priimamas naujas sprendimas, atsakovė įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės, tačiau atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nepateikė. Ieškinį atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kadangi atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo daugiau žyminio mokesčio, negu nustatyta įstatymu, todėl permokėta 5 Eur žyminio mokesčio dalis grąžinama atsakovei (CPK 80 straipsnio 4, 7 dalys, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Patenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovei priteisiama 80 Eur žyminio mokesčio. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą atsakovė nepateikė. Apeliacinį skundą tenkinus, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovei UAB ,,Mano būstas Dainava“ 80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Grąžinti atsakovei UAB ,,Mano būstas Dainava“ 5 Eur žyminio mokesčio, mokėjimo užduoties kodas LITEKO sistemoje ZP42710. Išaiškinti, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, remdamasi teismo sprendimu.