Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-792-618/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-08-31
Bylos Nr.: e2A-792-618/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-02448-2025-9
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Seselskytė, Aurimas Brazdeikis, Larisa Šimanskienė
Ieškovas: „Varlė“
Atsakovas: ATS2, ATS2 priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Varle“
Trečiasis asmuo: mažoji bendrija „Partnerių grupė“, ATS1, MB „Partnerių grupė“

Kategorijos

2.6.8.3.11Vartojimo sutarties nutraukimas

Civilinė byla Nr. e2A-792-618/2026 Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02448-2025-9 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.3.11 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugpjūčio 31 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Varle“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Varle“ patikslintą ieškinį atsakovui ATS2 (ATS2) ir atsakovo ATS2 priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Varle“ dėl vartojimo ginčo išnagrinėjimo, tretieji asmenys – mažoji bendrija „Partnerių grupė“, ATS1.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Varle“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui ATS2 prašydamas atmesti atsakovo reikalavimus nutraukti indaplovės ,,Bosch SMV2HVX02E“, šaldiklio ,,Bosch GIN81VEE0“, įmontuojamo kavos aparato ,,Bosch CTL7181B0“, šaldytuvo-šaldiklio ,,Bosch KIN86ADD0“ (toliau – ir Prekės) pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už nepristatytas Prekes sumokėtus pinigus (4 158 Eur), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad su MB „Partnerių grupė“ vykdė bendradarbiavimą. MB „Partnerių grupė“ buvo išrašytos trys PVM sąskaitos faktūros, kurių trečiasis asmuo neapmokėjo, todėl liko skolingas ieškovui 3 716,77 Eur. ATS1 buvo MB „Partnerių grupė“ direktore laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 12 d. iki 2022 m. sausio 18 d., o atsakovas nuo 2022 m. sausio 18 d. iki dabar yra MB „Partnerių grupė“ direktorius. ATS1 ir ATS2 yra MB „Partnerių grupė“ nariai. ATS1 2025 m. sausio 8 d. kreipėsi į ieškovę dėl Prekių įsigijimo ir paprašė išrašyti išankstinę sąskaitą. Ieškovė išsiuntė pirminę sąskaitą išankstiniam apmokėjimui ir kaip pirkėją nurodė ATS1. Kitą dieną (2025 m. sausio 9 d.) ATS1 nurodė, jog pirkėja yra MB „Partnerių grupė“. Ieškovas perrašė išankstinę sąskaitą joje nurodęs pirkėją MB „Partnerių grupė“, sąskaita buvo apmokėta ATS2. Gavus šį apmokėjimą, ieškovės buhalterinė apskaitos sistema perspėjo, kad MB „Partnerių grupė“ yra skolinga ieškovei už suteiktas paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras, o atsiskaityti vengia. Dėl to buvo sustabdytas užsakymo vykdymas ir pinigai negrąžinti. Ieškovė pateikė pranešimą apie priešpriešinį vienarūšį reikalavimo įskaitymą. Apie tai ieškovė informavo ATS1. Buvo gautas grasinantis atsakymas iš ATS1, todėl ieškovė nurodė, jog planuos kitus žingsnius. Ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą išankstinės sąskaitos pagrindu ir atlikusi įskaitymą išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą MB „Partnerių grupė“. ATS2 kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – ir VVTAT), kuri 2025 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 10G-1631 (toliau – VVTAT nutarimas) nusprendė patenkinti vartotojo ATS2 reikalavimą, t. y. pripažinti pagrįstu reikalavimą nutraukti Prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už nepristatytas Prekes sumokėtus pinigus. Tačiau VVTAT negalėjo nagrinėti ginčo, kadangi Prekių pirkimo–pardavimo santykiai turėjo būti kvalifikuojami ne kaip vartojimo santykiai, bet kaip paprasta pirkimo–pardavimo sutartis tarp dviejų juridinių asmenų. ATS2 veikė ne kaip vartotojas pirkdamas Prekes, bet kaip asmuo, kuris tiesiog apmokėjo juridiniam asmeniui išrašytą sąskaitą. Nei ATS1, nei ATS2 nereiškė jokių pretenzijų, jog išankstinėje sąskaitoje yra nurodytas juridinis asmuo. PVM sąskaita faktūra bei kreditinė PVM sąskaita faktūra turi egzistuoti ieškovės ir juridinio asmens (trečiojo asmens) buhalterinėje apskaitoje.

Atsakovas priešieškiniu, kuris taip pat yra atsiliepimas į ieškinį, prašė atmesti ieškinį, priteisti iš ieškovės 4 158 Eur už nepristatytas Prekes, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už stresą ir vilkinimą, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už šmeižtą, 12 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo 2025 m. sausio 14 d. (termino, kada ieškovė turėjo įvykdyti prievolę) iki visiško atsiskaitymo, bylinėjimosi išlaidas, 128,32 Eur sumą, sumokėtą antstoliui vykdymo išlaidoms padengti, kaip dėl ieškovo veiksmų atsiradusius tiesioginius nuostolius, sprendimą vykdyti skubiai ta apimtimi, kiek priteisiama suma už nepristatytas Prekes, pripažinti ieškovo veiksmus piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir skirti jam CPK 95 straipsnyje numatytą baudą.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodė, kad tarp UAB „Varle“ ir ATS2 buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis (užsakymas), pagal kurią turėjo būti pristatytos Prekės už 4 158 Eur. Atsakovas 2025 m. sausio 8 d. sąskaitos išankstiniam apmokėjimui pagrindu iš ieškovo įsigijo Prekes ir už Prekes pardavėjui iš viso sumokėjo 4 158 Eur. Buvo pažadėta, kad Prekės bus pristatytos 2025 m. sausio 14–16 d. Baldų montuotojas turėjo pasirūpinti buitine technika, todėl buvo prašyta ieškovo pateikti išankstinę sąskaitą juridinio asmens – MB „Partnerių grupė“ – vardu. Tačiau dėl esminės sąlygos, kad buitinei technikai taikoma trumpesnė garantija juridiniams asmenims ir ilgesnė fiziniams asmenims, buvo nuspręsta, jog pirkimą atliks kaip fizinis asmuo. Todėl apmokėjimas buvo atliktas iš atsakovo asmeninės banko sąskaitos už ATS1 vardu išrašytą išankstinę sąskaitą. Tai patvirtina, kad atsakovas, kaip vartotojas, sudarė sandorį ir atsiskaitė už Prekes, todėl ginčo santykiai yra vartojimo pobūdžio. Per nurodytą terminą UAB „Varle“ Prekių nepristatė ir į užklausas dėl Prekių pristatymo neatsakė. 2025 m. sausio 20 d. el. laišku atsakovas kreipėsi į pardavėją ir pareikalavo nutraukti Prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už Prekes sumokėtus pinigus, tačiau pardavėjas iki šiol negrąžino sumokėtų pinigų. Atsakovas kreipėsi į VVTAT su prašymu nutraukti Prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už nepristatytas Prekes sumokėtus pinigus. Atsakovas yra vartotojas, kuris sąžiningai sumokėjo už Prekes savo asmeniniam naudojimui ir tikėdamasis gauti tai, ką užsakė, vietoj to daugiau nei pusę metų yra verčiamas aiškintis ir kovoti už savo teises. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad ginčas yra tarp dviejų juridinių asmenų. Nėra įrodymų, kad MB „Partnerių grupė“ prašė išrašyti sąskaitas už Prekes ar atsiskaitė pagal jas. Priešingai, atsiskaitymas už Prekes buvo atliktas atsakovo, kaip fizinio asmens, asmeninėmis lėšomis, o Prekės buvo skirtos atsakovo asmeniniams buities poreikiams (virtuvės įrengimui gyvenamojoje patalpoje). Ieškovė išrašė sąskaitas trečiajam asmeniui be jokio pagrindo, siekdama sukurti melagingą įspūdį, kad santykiai nėra vartojimo pobūdžio. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad MB „Partnerių grupė“ būtų šių santykių dalyvė. Ieškovė teismui pateikė nepagrįstą ir melagingą teiginį, kad atsakovas ir jo sutuoktinė yra MB „Partnerių grupė“ nariai, nors tokie nėra – jie neturi jokio ryšio su šia įmone, nedalyvauja jos valdyme.

Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas iškraipo faktines aplinkybes ir jas pateikia ne chronologine tvarka. Išankstinė sąskaita buvo išrašyta ATS1 vardu pačios ATS1 prašymu ir pati ATS1 kreipėsi į ieškovę (o ne atsakovas), o tik jau paskui pačios ATS1 prašymu išankstinė sąskaita buvo pakoreguota ir išrašyta MB „Partnerių grupė“. Atsakovas niekur nefigūravo, jokių užsakymų neteikė, jis nebuvo nurodytas išankstinėje sąskaitoje. Pats atsakovas neneigia aplinkybės, jog buvo teikiami prašymai ieškovui, kad sąskaita būtų išrašyta juridinio asmens MB „Partnerių grupė“ vardu. Ieškovė negrąžino atsakovui 4 158 Eur sumos, kadangi atsakovas šią sumą sumokėjo už įmonei MB „Partnerių grupė“ išrašytą sąskaitą ir įmonė MB „Partnerių grupė“ turėjo įsiskolinimų ieškovei. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog ieškovės išrašytos sąskaitos MB „Partnerių grupė“ yra neva neaiškios kilmės bei neva fiktyvios. Ieškovė įregistravo šias sąskaitas mokesčių administravimo sistemoje. Trečiojo asmens skola 2025 m. sausio 16 d. ieškovei buvo 4 043,35 Eur, todėl ieškovė pagrįstai atliko priešpriešinį vienarūšį reikalavimo įskaitymą.

Trečiasis asmuo ATS1 atsiliepime nurodė, kad susipažino su ieškiniu ir atsakovo atsiliepimu į ieškinį ir priešieškiniu. Palaikė atsakovo poziciją. Papildomai informavo, kad prašė išrašyti sąskaitą ATS2 vardu.

Trečiasis asmuo MB „Partnerių grupė“ atsiliepime į ieškinį prašė konstatuoti, kad MB „Partnerių grupė“ nėra šio ginčo šalis pagal prievolę ir neturi pareigų nei ieškovui, nei atsakovui. Nurodė, kad niekada neužsakė, nepirko ir nesinaudojo Prekėmis, dėl kurių kilo ginčas, todėl nepripažįsta ieškovo deklaruojamos skolos. Nei atsakovas, nei ATS1 nėra MB „Partnerių grupė“ nariai, akcininkai, dalininkai, vadovai, atstovai ar kitaip susiję su bendrovės valdymu ar sprendimų priėmimu. Atsakovas neturi jokių teisių ar įsipareigojimų Bendrovėje. Tariama skola, kurią ieškovė priskiria MB „Partnerių grupė“, yra nepagrįsta. Ji grindžiama tik ieškovės išrašytomis sąskaitomis, kurios yra fiktyvios – nebuvo prašytos, nėra pagrįstos skaičiavimais ar dokumentais, patvirtinančiais paslaugų ar prekių suteikimą. Ši skola nėra pripažinta bendrovės, dėl jos nėra jokio teismo sprendimo ar kito teisinio pagrindo. Ieškovė daugiau nei 7 mėnesius nesiėmė jokių teisinių veiksmų šiai tariamai skolai išieškoti. Atsakovo mokėjimas už prekes buvo atliktas 2025 m. sausio 10 d., o ieškovė sąskaitą MB „Partnerių grupė“ išrašė tik 2025 m. vasario 3 d., tai yra praėjus daugiau nei mėnesiui po pirkimo, atlikto fizinio asmens vardu. Po to ieškovė iš karto išrašė kreditinę sąskaitą. Jokio prašymo ar laiško iš MB „Partnerių grupė“ dėl sąskaitos išrašymo nebuvo pateikta. Priešingai, bendrovė kreipėsi į ieškovę prašydama paaiškinti tokį veiksmą, tačiau atsakymo negavo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad su MB „Partnerių grupė“ buvo suderinta ar derinama sąskaitų išrašymo procedūra. Tai reiškia, kad sąskaitos buvo išrašytos tik ieškovės iniciatyva be jokio pagrindo. Toks bandymas priskirti trečiajam asmeniui skolą, kuri neturi teisinio pagrindo, laikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir siekiu klaidinti teismą. Ginčas yra tik tarp vartotojo (atsakovo) ir pardavėjo (ieškovo).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. sausio 27 d. sprendimu nusprendė ieškovės patikslintą ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį patenkinti iš dalies – pripažinti pagrįstu atsakovo reikalavimą nutraukti Prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už nepristatytas Prekes sumokėtus 4 158 Eur, laikyti, kad Prekių pirkimo–pardavimo sutartis yra nutraukta, įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovui (priteisti atsakovui) 4 158 Eur sumokėtus ieškovei 2025 m. sausio 10 d. mokėjimo pavedimu, priteisti iš ieškovės atsakovui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (4 158 Eur) nuo 2025 m. sausio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš ieškovės valstybei 25,36 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teismas nurodė, kad išankstinės sąskaitos MB „Partnerių grupė“ vardu išrašymas savaime nepatvirtina, kad tarp ieškovės ir MB „Partnerių grupė“ susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu atsakovas ir jo sutuoktinė buvo MB „Partnerių grupė“ nariai, akcininkai, dalininkai, vadovai, atstovai ar kitaip susiję su bendrovės valdymu ar sprendimų priėmimu. Duomenų apie atsakovo sąsajas su MB „Partnerių grupė“ ginčui aktualiu laikotarpiu nepateikta. Byloje nėra įrodymų, neabejotinai indikuojančių, kad faktinė Prekių užsakovė buvo MB „Partnerių grupė“. Atsakovas nurodė, kad MB ,,Partnerių grupė“ turėjo atsakovui įrengti virtuvę (su baldais ir buitine technika), tačiau, kadangi garantija buitinei technikai taikoma mažesnė nei perkant per juridinius asmenis, nusprendė įrangą įsigyti kaip fizinis asmuo, mokėjimus už Prekes atliko iš savo banko sąskaitos pagal išankstinį mokėjimo dokumentą Nr. TK202501085, ieškovės išrašytą jo sutuoktinės vardu. Atsakovas 2025 m. sausio 15 d. kreipėsi į ieškovę informuodamas apie atliktą mokėjimą už Prekes ir prašydamas sąskaitą išrašyti jo vardu. Atsakovas 2025 m. sausio 20 d. informavo ieškovę, kad Prekės jo nurodytu adresu nebuvo pristatytos. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovės atstovas el. laiškais komunikavo tiek su atsakovu, tiek su jo sutuoktine, teikė siūlymą sąskaitą išrašyti MB „Partnerių grupė“ vardu, turėdamas tikslą susigrąžinti iš MB „Partnerių grupė“, kaip nurodo, susidariusią skolą ieškovei. Nepaisydamas sutuoktinių prieštaravimų, atsakovo prašymo sąskaitą išrašyti jo vardu, reiškiamų pretenzijų dėl apmokėtų Prekių nepristatymo nurodytu adresu, ieškovė 2025 m. vasario 3 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą dėl Prekių įsigijimo MB „Partnerių grupė“ vardu, kurios paskirtis iš esmės yra patvirtinimas, kad Prekės buvo perduotos, nors, bylos duomenimis, MB ,,Partnerių grupė“ Prekių neužsakė, mokėjimo už Prekes neatliko ir Prekių negavo. Aptartos faktinės aplinkybės suponuoja vertinimą, kad Prekes iš ieškovės – verslininko, vykdžiusio komercinę veiklą, įsigijo fizinis asmuo – atsakovas, kuris veikdamas kartu su savo sutuoktine Prekes įsigijo asmeniniams buities poreikiams tenkinti (virtuvės įrengimui gyvenamojoje patalpoje). Toks santykis atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įvardyto santykio apibrėžtį ir kvalifikuotinas kaip kilęs iš vartojimo sutartinių teisinių santykių.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė neneigia, jog Prekės atsakovui iki šios dienos nėra pristatytos, atsakovo sumokėtos lėšos yra užskaitytos ieškovo buhalterijoje dengiant MB ,,Partnerių grupė“ susidariusią skolą ieškovei. Taigi, pirkėjui (vartotojui) iš esmės negaunant to, ko tikėjosi gauti pagal sutartį (Prekių), vartotojo prašymas, suformuluotas ieškovei 2025 m. sausio 20 d. siųstame el. laiške, taip pat 2025 m. vasario 3 d. prašyme VVTAT nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovo ir ieškovės, reikalaujant sumokėtus pinigus grąžinti į jo sąskaitą, aptarto teisinio reglamentavimo kontekste yra pagrįstas. Atitinkamai ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas atmesti atsakovo reikalavimus nutraukti Prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už nepristatytas Prekes sumokėtus pinigus (4 158 Eur) yra atmestinas. Konstatavus atsakovo teisę nutraukti Prekių pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovo priešieškinio reikalavimas priteisti iš ieškovės 4 158 Eur sumą už nepristatytas Prekes yra pagrįstas ir tenkintinas.

Teismas kitus atsakovo reikalavimus priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už stresą ir vilkinimą, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už šmeižtą, 128,32 Eur nuostolių atlyginimą antstoliui sumokėtas vykdymo išlaidas, pripažinti ieškovės veiksmus piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir skirti jai CPK 95 straipsnyje numatytą baudą, sprendimą vykdyti skubiai atmetė kaip nepagrįstus. Atsakovo reikalavimą priteisti 12 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo 2025 m. sausio 14 d. (termino, kada ieškovė turėjo įvykdyti prievolę) iki visiško atsiskaitymo, tenkino iš dalies ir priteisė atsakovui iš ieškovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (4 158 Eur) nuo 2025 m. sausio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad ieškovė prašo priteisti iš atsakovo iš viso 2 436,86 Eur. Už patikslinto ieškinio pateikimą ieškovė yra sumokėjus 322 Eur žyminį mokestį. Atsakovas byloje yra patyręs 254 Eur žyminio mokesčio išlaidas. Kitų duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas atsakovas nepateikė. Atlikus įskaitymą, spręstina dėl 515,86 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo ieškovei. Tačiau, atsižvelgiant į vartotojo kaip silpnesnės šalies statusą, dalinį jo reikalavimų patenkinimą bei atsakovo atstovavimo išlaidų nebuvimą (tokių duomenų nepateikta), bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš vartotojo verslininkui būtų neproporcingas išnagrinėto ginčo rezultatui. Todėl ieškovo patirtos atstovavimo išlaidos iš atsakovo ieškovui nepriteistinos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės patikslintas ieškinys, o atsakovo priešieškinis tenkintas ir priimti naują sprendimą toje dalyje – ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti, taip pat iš atsakovo priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. patirtas tiek pirmosios instancijos teisme (322 Eur žyminis mokestis ir 2 436,86 Eur teisinės ir vertimo paslaugos), tiek patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo 2025 m. sausio 9 d. el. laišką ir jame išreikštą atsakovo sutuoktinės valią ir pageidavimą, jog sąskaitą apmokėjimui ieškovė išrašytų juridiniam asmeniui MB „Partnerių grupė“, todėl nepagrįstai konstatavo, jog išrašyta išankstinė sąskaita faktūra juridiniam asmeniui MB „Partnerių grupė“ yra tik komercinis pasiūlymas ir kad nepatvirtina pirkimo–pardavimo santykių tarp ieškovės ir juridinio asmens MB „Partnerių grupė“. Be to, pats atsakovas pripažino aplinkybę, jog jo sutuoktinė prašė išrašyti išankstinę sąskaitą MB „Partnerių grupė“ vardu. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo šią aplinkybę, todėl nepagrįstai konstatavo, jog susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas ignoravo dar vieną svarbią aplinkybę, jog po išankstinės sąskaitos išrašymo MB „Partnerių grupė“ šią sąskaitą 2025 m. sausio 10 d. apmokėjo atsakovas, o pretenzijas dėl pinigų grąžinimo ir pirkimo–pardavimo santykių nutraukimo atsakovas ir jo sutuoktinė pareiškė tik tada, kai ieškovė 2025 m. sausio 16 d. nurodė, jog apmokėjimą užskaito kaip MB „Partnerių grupė“ skolą. Pati atsakovo sutuoktinė nurodė, jog pirkėjas yra ne jos vyras – atsakovas, bet MB „Partnerių grupė“. Nei atsakovas, nei jo sutuoktinė nereiškė jokių pretenzijų, jog išankstinėje sąskaitoje yra nurodytas juridinis asmuo. Tad atsakovas, atlikdamas pavedimą, tokiais savo veiksmais aiškiai patvirtino, jog daro pavedimą ne kaip vartotojas, pirkdamas Prekes, bet kaip asmuo, kuris apmoka juridinio asmens išankstinę sąskaitą.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog atsakovas niekaip neįrodė, kad iš ieškovo užsakyta buitinė technika buvo skirta atsakovo jo ir jo sutuoktinės asmeniniams poreikiams tenkinti. Šią aplinkybę atsakovas grindžia tik vienu įrodymu – neaiškiomis fotonuotraukomis. Atsakovas bylai nepateikė jokių įrodymų (sąskaitų faktūrų, el. laiškų, užsakymų), kurie galėtų pagrįsti, jog atsakovas ginčo laikotarpiu įsirenginėjo virtuvę. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų dėl nurodomos aplinkybės dėl buitinei technikai taikomos skirtingos garantijos tarp fizinių ir juridinių asmenų. Todėl pirmosios instancijos nepagrįstai konstatavo, jog užsakytą buitinę techniką ir baldus įsigijo atsakovas kaip vartotojas. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo atsakovo pozicijos prieštaringumą, kuris yra itin reikšmingas nagrinėjamai bylai – jei nei atsakovas, nei jo sutuoktinė neturi jokių ryšių su įmone MB „Partnerių grupė“, tai kam prašyti išankstinę sąskaitą išrašyti MB „Partnerių grupė“ vardu ir kaip galima prašyti išrašyti sąskaitą juridinio asmens vardu, su kuriuo nėra visiškai jokių ryšių. Baldai ir buitinė technika buvo perkama MB „Partnerių grupė“ interesais, o šią aplinkybę atsakovas pradėjo ginčyti tik tada, kai sužinojo, jog ieškovė užskaitė 4 158 Eur sumą kaip juridinio asmens MB „Partnerių grupė“ skolą. Pirmosios instancijos teismas ignoravo, jog atsakovo sutuoktinė yra MB „Partnerių grupė“ steigėja ir nuo 2022 m. sausio 12 d. iki 2022 m. sausio 18 d. buvo jos direktorė. Todėl atsakovo teiginiai, jog nei jis, nei jo sutuoktinė neturėjo visiškai jokių ryšių su MB „Partnerių grupė“, yra visiškai nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas visiškai nedalyvavo Prekių užsakyme, viską derino ir tvarkė jo sutuoktinė MB „Partnerių grupė“ vardu ir interesais. Šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi ir taikoma CK 6.50 straipsnio 1 dalis, t. y. jog atsakovas, apmokėjęs išankstinę sąskaitą, išrašytą MB „Partnerių grupė, įvykdė šio trečiojo asmens prievolę apmokėti išankstinę sąskaitą. Tai reiškia, jog atsakovas negali būti laikomas vartotoju vien tik todėl, jog jis apmokėjo išankstinę sąskaitą už juridinį asmenį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog išankstinė sąskaita, išrašyta MB „Partnerių grupė“, neva yra tik komercinis pasiūlymas. Išankstinė PVM sąskaita faktūra vertintina kaip sutartinius santykius tarp ieškovo ir MB „Partnerių grupė“ patvirtinantis dokumentas. Vien tai, jog išankstinę sąskaitą faktūrą apmokėjo atsakovas, niekaip nepaneigia aplinkybės, jog pirkėja buvo MB „Partnerių grupė“. Ieškovės darbuotojų įprastinis darbas atsiliepti telefonu ir suteikti informaciją apie prekes niekaip negali būti traktuojamas kaip įrodymas, kuris neva įrodo vartojimo prekių pirkimo–pardavimo santykius tarp ieškovės ir atsakovo. Nėra pagrindo nutraukti pirkimo–pardavimo sutarties ir įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui 4 158 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovas, kaip vartotojas, turi reikalavimo teisę nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir reikalauti grąžinti 4 158 Eur sumą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas manys, jog yra susiklostę vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai, tokiu atveju reikėtų laikyti, jog vartotoja yra atsakovo sutuoktinė, o ne atsakovas. CK 6.181 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, – šiuo atveju atsakovo sutuoktinė akceptavo ieškovo ofertą. Todėl atsakovas neturi reikalavimo teisės į ieškovę nutraukti vartojimo prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti 4 158 Eur sumą. Atsakovo priešieškinis turi būti atmestas pripažįstant, jog atsakovas, kaip vartotojas, neturi reikalavimo teisės į ieškovę.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai iš atsakovo. Teismas atmetė net 5 atsakovo reikalavimus. Ieškovei tiek atsiliepimu į priešieškinį, tiek posėdžių metu teko gintis nuo tokių atsakovo nepagrįstų reikalavimų. O tai, be kita ko, reiškia, jog ieškovės atstovas patyrė laiko sąnaudų, už kurias ieškovė sumokėjo. Tad yra nepagrįsta nepriteisti ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų ginantis nuo nepagrįstų atsakovo reikalavimų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įvertino visų pateiktų įrodymų visumą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas subjektyviu įrodymų pervertinimu ir nesutikimu su teismo padarytomis išvadomis, tačiau jame nenurodyta jokių esminių materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų. Pagal CPK 327 straipsnį, sprendimas gali būti panaikintas tik nustačius netinkamą materialinės teisės taikymą arba esminius procesinės teisės pažeidimus. Ieškovė nenurodo nė vieno esminio procesinio pažeidimo. Skundas grindžiamas tik nesutikimu su įrodymų vertinimu. Pagal kasacinę praktiką, apeliacinė instancija negali pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo vien dėl to, kad kitaip vertina įrodymus, jei pirmosios instancijos teismas juos įvertino laikydamasis CPK 185 straipsnio reikalavimų. Šiuo atveju sprendimas yra išsamiai motyvuotas, įvertinti visi įrodymai, todėl apelianto pozicija neatitinka CPK 327 straipsnio taikymo sąlygų.

Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip vartojimo pirkimo–pardavimo. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį, vartotojas – fizinis asmuo, sudarantis sutartį su verslininku su jo verslu nesusijusiais tikslais. Teismas nustatė, kad mokėjimą atliko fizinis asmuo iš asmeninės sąskaitos; prekės buvo buitinė technika; jos skirtos gyvenamojo būsto įrengimui; juridinis asmuo prekių negavo, jų neįtraukė į apskaitą ir neapmokėjo. Ieškovės argumentas, kad „bet kas gali apmokėti sąskaitą“, nepaneigia sandorio vartojimo pobūdžio. Vartotojo statusas nustatomas pagal faktinį sandorio tikslą, o ne vien formalią sąskaitos išrašymo aplinkybę. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad prekės buvo įsigytos verslo tikslais ar kad sandorio šalis buvo MB „Partnerių grupė“. Ieškovė nepagrįstai išankstinei sąskaitai suteikia sutarties reikšmę. Išankstinė sąskaita nėra pirkimo–pardavimo sutartis, nepatvirtina šalių suderintos valios ir savaime nesukuria prievolių. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino realų santykio turinį, o ne formalią dokumento formą. MB „Partnerių grupė“ nepateikė užsakymo, nepriėmė prekių, jųneįtraukė į apskaitą , neapmokėjo. Ieškovė nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo, kad juridinis asmuo tapo sandorio šalimi. Ieškovės pozicija grindžiama tariamu įskaitymu. Pagal CK6.130–6.134 straipsnius, įskaitymui būtina: galiojantys priešpriešiniai reikalavimai; vienarūšiai įsipareigojimai; reikalavimai tarp tų pačių subjektų; reikalavimų apibrėžtumas ir galiojimas. Ieškovė neįrodė MB „Partnerių grupė“ skolos egzistavimo, jos dydžio, jos atsiradimo pagrindo, jos galiojimo ir neginčijamumo. Net jei hipotetiškai juridinis asmuo turėtų skolą, ji negali būti įskaityta prieš fizinio asmens reikalavimą, nes tai skirtingi teisės subjektai. Teisės subjektų atskirumo principas yra fundamentali civilinės teisės taisyklė, todėl įskaitymo konstrukcija šiuo atveju yra teisiškai nepagrįsta. Pagal CPK 178 straipsnį, kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Ieškovė nepateikė naujų įrodymų, neįrodė juridinio asmens prievolės, neįrodė teisėto įskaitymo, nepagrindė materialinės teisės normų netinkamo taikymo, skundas grindžiamas prielaidomis ir spekuliatyviomis interpretacijomis. CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Verslininkui taikomas didesnis rūpestingumo ir profesionalumo standartas. Ieškovė, būdama profesionalia rinkos dalyve, negali vienašališkai perkelti juridinio asmens tariamos skolos fiziniam asmeniui, sulaikyti vartotojo lėšų be aiškaus teisinio pagrindo, manipuliuoti dokumentų forma siekdamas išvengti prievolės grąžinti lėšas. CK 1.137 draudžia piktnaudžiauti teise. Apeliacinis skundas iš esmės siekia pateisinti neteisėtą lėšų sulaikymą, remiantis konstrukcija, kuri nepagrįsta nei faktais, nei teisės normomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, teisingai kvalifikavo santykius kaip vartojimo, pagrįstai atmetė įskaitymo argumentą, teisėtai priteisė pagrindinę sumą ir palūkanas. Apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Varle“ patikslintą ieškinį atsakovui ATS2 ir atsakovo ATS2 priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Varle“ dėl vartojimo ginčo išnagrinėjimo dalis, kuria nuspręsta atmesti ieškovės patikslintą ieškinį, kuriuo buvo prašoma atmesti atsakovo reikalavimus nutraukti indaplovės ,,Bosch SMV2HVX02E“, šaldiklio ,,Bosch GIN81VEE0“, įmontuojamo kavos aparato ,,Bosch CTL7181B0“, šaldytuvo-šaldiklio ,,Bosch KIN86ADD0“ pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už nepristatytas Prekes sumokėtus pinigus (4 158 Eur), priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir kuria nuspręsta atsakovo priešieškinį patenkinti iš dalies – pripažinti pagrįstu atsakovo reikalavimą nutraukti Prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už nepristatytas Prekes sumokėtus 4 158 Eur, laikyti, kad Prekių pirkimo–pardavimo sutartis yra nutraukta, įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovui (priteisti atsakovui) 4 158 Eur, sumokėtus ieškovei 2025 m. sausio 10 d. mokėjimo pavedimu, priteisti iš ieškovės atsakovui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (4 158 Eur) nuo 2025 m. sausio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš ieškovės valstybei 25,36 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovės apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai ir neteisingai kvalifikavo šalių teisinį santykį, t. y. nepagrįstai konstatavo, jog šalis (ieškovę UAB „Varle“ (neva pardavėją) ir atsakovą ATS2 (neva pirkėją)) siejo nuotoliniu būdu susiklostę prekių pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai iš atsakovo.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ATS1 (atsakovo ATS2 sutuoktinės) 2025 m. sausio 8 d. el. laišku pateikto prašymo pagrindu ieškovė 2025 m. sausio 8 d. išrašė išankstinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. TK202501085 4 158 Eur sumos, pirkėja nurodė ATS1 (t. 1, b. l. 17–18). ATS1 2025 m. sausio 9 d. el. laišku pateikto prašymo pagrindu paruošti sąskaitą apmokėjimui MB „Partnerių grupė“ ieškovė išrašė 2025 m. sausio 8 d. išankstinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. TK202501085 4 158 Eur sumos pirkėja nurodė MB „Partnerių grupė“ (t. 1, b. l. 19–20). Atsakovas 2025 m. sausio 10 d. atliko 4 158 Eur mokėjimą ieškovei, mokėjimo paskirtyje nurodydamas – „Išankstinė TK202501085“ (t. 1, b. l. 21).

Ieškovė 2025 m. sausio 16 d. el. laišku ATS1 dėl susiklosčiusios situacijos pateikiant užsakymą, be kita ko, nurodė, kad MB „Partnerių grupė“ yra nesumokėjusi ir vengia mokėti už ieškovės suteiktas paslaugas – bendra suma yra 4 043,35 Eur, todėl pasiūlė sprendimą – atlikti sudengimą sumai, kurią buvo prašoma įforminti kaip MB „Partnerių grupė“ mokėjimą. Nurodė, kad sudengimas galėtų būti įgyvendintas, kai ATS1 sutuoktinis perimtų MB „Partnerių grupė“ skolą ieškovei, taip išsaugodamas teisę atgauti sumokėtą sumą iš MB „Partnerių grupė“. Pažymėjo, kad šis variantas siūlomas įvertinus viešą informaciją, jog MB „Partnerių grupė“ yra skolinga ne tik ieškovei ir kad MB „Partnerių grupė“ gali būti nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Vis dėlto, jei yra kitaip, laukia MB „Partnerių grupė“ pavedimo už esamą skolą (t. 1, b. l. 22). Iš 2025 m. sausio 17 d. el. laiško ATS1 laiško turinio matyti ATS1 nesutikimas su pardavėjo nurodytais siūlomais sprendimo būdais (t. 1, b. l. 23).

Atsakovas 2025 m. sausio 15 d. el. laišku, pridėdamas prie laiško mokėjimo pavedimo kopiją, informavo ieškovę, kad už užsakymą mokėjimas yra atliktas, ir prašė sąskaitą ir garantinį atsiųsti kartu su Prekėmis nurodant rekvizitus – pirkėjas ATS2, taip pat nurodyti pristatymo datą (t. 1, b. l. 106). Atsakovas 2025 m. sausio 20 d. el. laiškais ieškovei pranešė, kad 2025 m. sausio 10 d. padarė mokėjimą 4 158 Eur sumos pagal išankstinę sąskaitą faktūrą, išrašytą sutuoktinės ATS1 vardu. Prekės turėjo būti pristatytos iki sausio 13–14 d., tačiau prekių negavo, į užklausas dėl Prekių pristatymo yra neatsakoma, telefonu informacija nesuteikiama, numeris užblokuotas. Atsakovas informavo, kad nutraukia pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp jo ir ieškovės, reikalaudamas sumokėtus pinigus grąžinti į jo sąskaitą nedelsiant (t. 1, b. l. 117).

Ieškovė 2025 m. sausio 22 d. el. laišku kreipėsi į atsakovą nurodydama, kad atsakovo sutuoktinė nesutiko su pardavėjo pasiūlymu, todėl kreipiamasi dėl galimybės susitarti dėl skolos susigrąžinimo. Ieškovė pažymėjo, kad sumos padengimo atveju pinigus atsakovas turės galimybę susigrąžinti iš MB „Partnerių grupė“. Ieškovė 2025 m. vasario 3 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. VARTL0369107 4 158 Eur sumos pirkėja nurodydamas MB ,,Partnerių grupė“ (t. 1, b. l. 25). Ieškovė 2025 m. vasario 3 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. KREDK9064962 pirkėja nurodydamas MB ,,Partnerių grupė“ 4 158 Eur sumos (t. 1, b. l. 26).

Atsakovas kreipėsi į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri 2025 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 10G-1631 nusprendė patenkinti vartotojo ATS2 reikalavimą, t. y. pripažinti pagrįstu reikalavimą nutraukti Prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už nepristatytas Prekes sumokėtus pinigus (t. 1, b. l. 27).

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis nustato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 2 dalį, vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Pagal CK 6.228¹ straipsnio 3 dalį, verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Analogiškos vartotojo ir verslininko sampratos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19, 24 punktuose. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Vartojimo sutarčių instituto tikslas yra remiantis specialiais teisiniais instrumentais atkurti sutarties šalių pusiausvyrą ir taip užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Visų pirma byloje ginčas kyla dėl to, ar nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo teisinio santykio šalimis yra juridiniai asmenys, t. y. pardavėja UAB „Varle“ ir pirkėja MB ,,Partnerių grupė“, ar šių santykių subjektai yra pardavėja UAB „Varle“ ir fiziniai asmenys – pirkėjai ATS2 ir jo sutuoktinė, kaip vartotojai.

Pažymėtina, jog CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Be kita ko, pažymėtina ir tai, jog, pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Dėl CK 6.193 straipsnio aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-469/2019 37 punktą). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas taikant CK įtvirtintų metodų visumą, subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas, kuriuo siekiama tikrųjų sutarties šalių ketinimų nustatymo, ir sutarties teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022 34 punktą; 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-916/2023 49 punktą).

Ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigdama, jog nagrinėjamu atveju Prekių pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir MB „Partnerių grupė“, be kita ko, remiasi tuo, jog užsakovė – atsakovo sutuoktinė ATS1 – yra susijusi su MB ,,Partnerių grupė“ – t. y., yra jos steigėja bei buvusi vadovė. Ieškovė taip pat remiasi tuo, kad būtent pati ATS1 2025 m. sausio 9 d. el. laišku pateikė prašymą paruošti sąskaitą apmokėjimui MB „Partnerių grupė“ vardu ir ieškovė išrašė 2025 m. sausio 8 d. išankstinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. TK202501085 4 158 Eur sumos pirkėja nurodė MB „Partnerių grupė“, sąskaitą atsakovas 2025 m. sausio 10 d. apmokėjo.

Vis dėlto pati ieškovė 2025 m. sausio 16 d. el. laiške ATS1 nurodė, kad: „<...> Jūs, p. ATS1, esate susijusi su šia įmone – t. y., esate jos steigėja bei buvusi vadovė. Maloniai atkreipiame dėmesį, jog minėtas Jūsų prašymas galimai indikuoja netinkamai vedamą įmonės buhalterinę apskaitą bei pažeidžia teisės aktus, reglamentuojančius mokesčių mokėjimą bei, įvertinus daugiau aplinkybių, galimai gali būti įvertinti kaip mokestinis grobstymas, už ką teisės aktais yra nustatyta baudžiamoji ir/ar administracinė atsakomybė. <...> Sudengimas galėtų būti įgyvendintas, kai Jūsų sutuoktinis perimtų MB „Partnerių grupė“ skolą UAB „Varle“, taip išsaugodamas teisę atgauti sumokėtą mums sumą iš MB „Partnerių grupė“.“ Taigi, akivaizdžiai matyti, jog jau nuo pat pradžių ieškovė aiškiai suprato, kad Prekės iš tiesų perkamos ne juridinio asmens MB ,,Partnerių grupė“, o būtent fizinio asmens poreikiams tenkinti. Tačiau ieškovė, suprasdama, kad užsakovės veiksmai ,kai prekės perkamos fizinio asmens poreikiams tenkinti, bet kaip pirkėjas nurodomas juridinis asmuo, galbūt pažeidžia teisės aktus, reglamentuojančius mokesčių mokėjimą, Prekių pirkimo–pardavimo sutarties nenutraukė, nesiūlė sąskaitos vėl išrašyti užsakovės vardu, o galbūt pasinaudodama situacija bandė tokiu būdu susigrąžinti skolą iš MB ,,Partnerių grupė“, siūlydama perimti šią skolą atsakovui ir negrąžinti atsakovo ieškovei sumokėtų pinigų.

Be to, kaip matyti, ieškovė žinojo, jog ATS1 yra MB ,,Partnerių grupė“ steigėja bei buvusi vadovė. Viena vertus, vien tos aplinkybės, kad atsakovo sutuoktinė buvo šios įmonės steigėja ir kokiu nors laikotarpiu jai vadovavo, savaime negali būti vertinamos kaip pagrindas išvadai, jog nagrinėjamu atveju Prekės buvo užsakytos būtent MB ,,Partnerių grupė“ poreikiams tenkinti. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo ar jo sutuoktinės sąsajas su šia įmone ginčo laikotarpiu, t. y. jog atsakovas ar jo sutuoktinė būtų MB ,,Partnerių grupė“ nariais, akcininkais, dalininkais, vadovais, atstovais ar kitaip būtų susiję su šios įmonės valdymu ar sprendimų priėmimu. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo (asmens apmokėjusio ginčo išankstinę sąskaitą faktūrą) sąsajas su MB „Partnerių grupė“ net ir ankstesniais laikotarpiais.

Svarbu ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, o ir kitais buhalterinės apskaitos dokumentais, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrąja taisykle, reglamentuojančia PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimą, taip pat ilgalaikį elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimą, kai PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas). Taigi, vertinant ieškovės išrašytą 2025 m. sausio 8 d. išankstinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. TK202501085, kuri pirma buvo išrašyta ATS1 vardu, vėliau – MB „Partnerių grupė“ vardu, darytina išvada, jog ji nepatvirtina tarp ieškovės ir MB „Partnerių grupė“ susiklosčiusių Prekių pirkimo–pardavimo teisinių santykių.

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas neįrodė, kad Prekes pirko asmeniniams šeimos poreikiams tenkinti, t. y. atsakovas aplinkybę, jog baldai ir buitinė technika buvo skirta įrengti virtuvę, grindžia tik vienu įrodymu – neaiškiomis fotonuotraukomis, tačiau nėra aišku, kokiame pastate (name) yra padarytos šios nuotraukos, kokiu laikotarpiu yra padarytos šios nuotraukos, nėra nuotraukų metaduomenų, nepateikė jokių įrodymų apie baldų montuotoją (jog baldų montuotojas tikrai neva turėjo sumontuoti virtuvę pas atsakovą namuose). Vis dėlto byloje apkritai nėra nustatyta jokių aplinkybių, nėra pateikta jokių duomenų ar įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog Prekės galėjo būti įsigyjamos MB „Partnerių grupė“ poreikiams tenkinti.

Atsakovas ir jo sutuoktinė nuosekliai nurodė, kad garantija buitinei technikai taikoma mažesnė nei perkant per juridinius asmenis, todėl nusprendė įrangą įsigyti kaip fizinis asmuo. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas nepateikė įrodymų dėl nurodomos aplinkybės dėl buitinei technikai taikomos skirtingos garantijos tarp fizinių ir juridinių asmenų. Vis dėlto CK 6.364 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokią prekių (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą). Taigi, pardavėjas privalomai atsako vartotojui už prekės kokybę mažiausiai dvejus metus. Tuo tarpu teisės aktai juridiniams asmenims tokios garantijos nenumato. Byloje pateiktose pačios ieškovės išrašytose sąskaitose faktūrose nurodoma: „Garantijos terminai, nenurodyta kitaip: Fiziniams asmenims 24 mėn., juridiniams – 12 mėn.“. Ieškovė nepateikė duomenų, kad šiuo atveju buvo taikomi kitokie garantijos terminai ir kad jie buvo nurodyti atsakovui ar jo sutuoktinei.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ATS2 visiškai nedalyvavo Prekių užsakyme, viską derino ir tvarkė trečiasis žmogus ATS1 (atsakovo sutuoktinė) kito trečiojo asmens įmonės MB „Partnerių grupė“ vardu ir interesais. Todėl, ieškovės teigimu, atsakovas neturi reikalavimo teisės į ieškovę nutraukti neva vartojimo prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti 4 158 Eur sumą, kadangi vartotoja buvo ATS1, o ne atsakovas. Tačiau, pagal CK 3.32 straipsnio 1 dalį, vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam atstovauti. CK 3.32 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu vienas sutuoktinis veikė kito sutuoktinio vardu be įgaliojimo ar teismo leidimo, tai tokiems veiksmams ir jų pasekmėms taikomos šio kodekso šeštosios knygos normos, reglamentuojančios kito asmens reikalų tvarkymą be pavedimo. CK 6.232 straipsnis nustato, kad, jeigu asmuo, kurio reikalus be pavedimo tvarkė kitas asmuo, vėliau pastarojo veiksmus patvirtina, tai šių asmenų tarpusavio santykiams taikomos normos, reglamentuojančios pavedimo sutartis arba kitas pagal esmę artimiausias atliktų veiksmų prigimčiai sutartis. Be to, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Nagrinėjamu atveju teisės aktai rašytinio kito sutuoktinio sutikimo poreikio nenustato. Tiek atsakovas, tiek atsakovo sutuoktinė patvirtina, kad Prekių buvo siekiama įsigyti jų, kaip šeimos, poreikiams tenkinti. Taigi laikytina, kad tiek atsakovo sutuoktinė užsakydama Prekes, tiek ir atsakovas užmokėdamas už Prekes veikė ne tik savo, bet ir vienas kito vardu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad kuris nors iš jų šiuo atveju veikė savo interesais ir nelaikytinas vartotoju, o tuo labiau atsakovas, kuris sumokėjo Prekių kainą, – kaip minėta, pagal CK 6.228¹ straipsnio 1 dalį, būtent vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra duomenų, būtent kokiu teisiniu pagrindu atsakovo sutuoktinė ir (ar) atsakovas galėjo veikti MB „Partnerių grupė“ vardu ir interesais. Be to, MB „Partnerių grupė“ atsakovo ir jo sutuoktinės veiksmų nepatvirtino. Priešingai – MB „Partnerių grupė“ nurodė, kad Prekių neužsakė, nepirko, negavo ir jomis nesinaudojo.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad nagrinėjamu atveju Prekes iš ieškovės – verslininko, vykdžiusio komercinę veiklą, įsigijo fizinis asmuo – atsakovas, veikdamas kartu su savo sutuoktine savo asmeniniams šeimos poreikiams tenkinti. Toks santykis atitinka CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įvardyto santykio apibrėžtį ir kvalifikuotinas kaip kilęs iš vartojimo sutartinių teisinių santykių. Šios išvados nekeičia tai, kad atsakovo sutuoktinė galbūt bandė formaliai įforminti Prekių pirkimo–pardavimo sandorį trečiojo asmens MB „Partnerių grupė“ vardu, tuo labiau, kad pati ieškovė nuo pat pradžių tai žinojo ir suprato.

CK 6.359 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties sudarymo dienos (jeigu šalys nesusitaria kitaip) pristatyti daiktus juos perduodant pirkėjui arba perleidžiant pirkėjui jų valdymą. To paties straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nurodyta, jeigu pardavėjas atsisakė pristatyti daiktus per CK 6.359 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą, pirkėjas turi teisę nedelsdamas vienašališkai nutraukti sutartį. Pagal CK 6.359 straipsnio 6 dalį, kai sutartis nutraukiama, pardavėjas nedelsdamas turi grąžinti pirkėjui visas jo sumokėtas sumas. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog ieškovė gavusi iš atsakovo apmokėjimą už prekes jų numatytų laiku nepristatė ir apskritai neketino pristatyti, o padarė įskaitymą už trečiojo asmens MB „Partnerių grupė“ skolą. Atsižvelgiant į tai, visiškai sutiktina su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad ieškovo reikalavimai nutraukti Prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir nedelsiant grąžinti 4 158 Eur, sumokėtus ieškovei 2025 m. sausio 10 d. mokėjimo pavedimu, yra pagrįsti.

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas atmetė būtent atsakovo reikalavimus (reikalavimus „Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą“, „Dėl prašymo atlyginti nuostolius“, „Dėl prašymo priteisti palūkanas“, „Dėl prašymo skirti baudą“, „Dėl prašymo teismo sprendimą nukreipti skubiam vykdymui), todėl yra nesąžininga ieškovui nepriteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios buvo patirtos dėl tokių nepagrįstų atsakovo reikalavimų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Vis dėlto, teismas, nuspręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) požiūriu EŽTT yra nurodęs, kad taisyklė „pralaimėtojas moka“ ir atitinkama taisyklė, pagal kurią reikalaujama atlyginti kitos šalies patirtas proceso išlaidas (įskaitant advokato atlyginimą), proporcingas sėkmei procese ir priklausančias nuo ieškinio vertės, atgraso potencialius bylininkus nuo išpūstų ieškinių teismuose pateikimo, ji gali būti laikoma teisės kreiptis į teismą apsunkinimu. Toks ribojimas nelaikytinas savaime nesuderinamu su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Kita vertus, ribojimas, paveikiantis teisę į teismą, nebus suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei jis neatitiks teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir ribojimu siekiamo tikslo (žr. 2013 m. liepos 18 d. sprendimą byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10). Neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pirmiausiai tais atvejais, kai šalies civilinis ieškinys buvo patenkintas bent iš dalies. Tokiais atvejais labai didelės bylinėjimosi išlaidos gali „uzurpuoti“ didelę dalį ar net visą šaliai priteistą piniginį atlyginimą. Nepateikus svarių priežasčių tokiam rezultatui pateisinti, bylinėjimasis tampa beprasmis, o teisė į teismą – teorinė ir iliuzinė (žr. 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Čolić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 49083/18) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022, 38 punktą).

Naujausioje EŽTT praktikoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų praktiška ir veiksminga, jeigu bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstomos mechaniškai, atsižvelgiant tik į pareikštų ir tenkintų bei atmestų reikalavimų kiekį. Bylose turi būti atsižvelgiama į bylos esmę apskritai ir ne tik į pareikštų tenkintų reikalavimų kiekį, bet ir į tai, kiek asmeniui, kuris kreipėsi į teismą, pavyko kokybiškai laimėti ginčą (žr. 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Girdauskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 54171/21).

Ieškovė neginčija skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad įvertinus patenkintų ir atmestų ieškovės ieškinio ir atsakovo priešieškinio reikalavimų santykius ir atlikus įskaitymą nuspręstina dėl 515,86 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo ieškovui. Kita vertus, ieškovė nepateikia tikslių skaičiavimų, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos būtent dėl nepagrįstų atsakovo priešieškinio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, tai, jog, nepaisant atmestų atsakovo pareikštų išvestinių reikalavimų, byla iš esmės buvo išspręsta atsakovo naudai, taip pat, sutikdamas su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad šiuo atveju atsižvelgtina į vartotojo kaip silpnesnės šalies statusą bei atsakovo atstovavimo išlaidų nebuvimą, sutinka, jog bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimas iš vartotojo verslininkui šiuo atveju būtų neproporcingas išnagrinėto ginčo rezultatui.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi ieškovės apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, nėra pagrindo konstatuoti, jog ši nutartis yra priimama ieškovės naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme. Vertinant tai, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo netenkintinas. Atsakovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo neteikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aurimas BrazdeikisGiedrė SeselskytėLarisa Šimanskienė