Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Nustatė, kad nagrinėjamu atveju darbų priėmimo–perdavimo aktas sudarytas nebuvo, atlikti darbai užsakovui nebuvo perduoti iš esmės dėl sutarties vykdymo metu susiklosčiusių konfliktiškų užsakovo ir rangovo santykių.

Esant šalių, liudytojo prieštaringiems paaiškinimams dėl atsakovo informavimo apie 2025 m. sausio 8 d. dažymo darbų apžiūrą ir defektų fiksavimą, teismas vadovaujasi rangos sutartimi ir nustatė, kad ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo informavimą apie apžiūrą rangos sutarties 12.3 punkte nurodytais būdais.

Nurodė, kad užsakovas nesilaikė rangos sutarties nuostatų, nesikreipė į atsakovą dėl sutartyje įtvirtinto įsipareigojimo nustačius nekokybiškai atliktus darbus savo lėšomis pašalinti nustatytus trūkumus įvykdymo.

Nustatė, kad ieškovas jau po nustatytų defektų ir jų pašalinimo 2025 m. vasario 22 d. išsiuntė atsakovui elektroninį laišką su dažymo darbų defektų aktu nurodydamas taisymo darbų ir medžiagų kainas, tai yra ieškovas 2025 m. vasario 22 d. elektroniniu laišku siekė išspręsti jau patirtų defektų šalinimo išlaidų klausimą, todėl nesudarė galimybės rangovui pačiam pašalinti defektus.

Nurodė, kad šalių susirašinėjimas nepatvirtina atsakovo sutikimo su darbų trūkumais ir apimtimi, atsakovo įsipareigojimo kompensuoti ieškovo nurodytas išlaidas. Nustatė, kad ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų prašomam priteisti kompensacijos dydžiui pagrįsti. 2025 m. sausio 8 d. Atliktų dažymo darbų apžiūros aktą vertino kaip neobjektyvų įrodymą, nes jis buvo sudarytas ieškovo vienašališkai.

Nustatė, kad ieškovas nepateikė faktines defektų šalinimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl reikalavimą kompensuoti 6 041 Eur išlaidas laikė nepagrįstu, todėl jį atmetė.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti 6 041 Eur kompensaciją būsimų išlaidų darbų trūkumams pašalinti, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Byloje nustatyta ir tarp šalių ginčo nėra, kad ieškovas (užsakovas) ir individualią veiklą vykdantis atsakovas (rangovas) 2024 m. liepos 1 d. sudarė rangos sutartį dėl dažymo darbų (sienų paruošiamieji darbai, glaistymas, dažymas) atlikimo gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Darbų pradžia – 2024 m. liepos 1 d., pabaiga – 2024 m. rugsėjo 30 d. Sutarties kaina – 19 069,40 Eur. Užsakovas įsipareigojo priimti tinkamai atliktus darbus ir rangovui už juos sumokėti (sutarties bendrosios dalies 2.1 punktas). Nors sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad rangovas įsipareigojo šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis bei pagal sąmatą atlikti stogo įrengimo darbus, tačiau faktiškai šalys susitarė ir atsakovas objekte atliko lubų, sienų glaistymo ir dažymo darbus. Nustatyta, kad atsakovas darbų laiku neperdavė, darbų priėmimo–perdavimo aktas sudarytas nebuvo, faktiškai ieškovas darbus priėmė 2025 m. sausio 8 d.

2025 m. sausio 8 d. Atliktų dažymo darbų apžiūros aktas patvirtina, kad 2025 m. sausio 8 d. buvo atlikta namo, adresu (duomenys neskelbtini), dažymo darbų apžiūra, padarytos nuotraukos. Apžiūros metu buvo pastebėti atliktų dažymo darbų defektai. Apžiūroje dalyvavo R. L., Z. S., A. B., E. G..

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė vartojimo rangos teisiniai santykiai – atsakovas, kaip profesionalus verslininkas, atliko ieškovui priklausančio gyvenamojo namo dažymo darbus (rangovas), o ieškovas, kaip vartotojas, užsakė šiuos darbus.

Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad atsakovas sutartus darbus pagal rangos sutartį atliko nekokybiškai ir įsipareigojo kompensuoti 2025 m. sausio 8 d. nustatytų defektų 6 041 Eur šalinimo išlaidas iki 2025 m. gegužės 12 d. Atsakovas, nesutikdamas su pareikštais reikalavimais, nurodė, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų; kad atliktų darbų apžiūra 2025 m. sausio 8 d. ir aktas yra atlikti vienašališkai; kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas pagal sutarties nuostatas registruotu paštu ar elektroniniu paštu. Taip pat tvirtino, kad atsakovui nebuvo suteikta galimybė pašalinti defektus, jis nepripažino defektų, jų apimties, neįsipareigojo kompensuoti darbo defektų šalinimo išlaidų. Be to, ieškovas nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl defektų šalinimo išlaidų atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su šia sprendimo dalimi, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nekvalifikavo tarp ginčo šalių 2025 m. vasario 22 d.–2025 m. kovo 12 d. sudaryto susitarimo, kuriuo atsakovas įsipareigojo ieškovui iki 2025 m. gegužės 15 d. dėl dažymo darbų defektų sumokėti 6 041 Eur.

Pagal vartojimo rangos sutartį, rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti (CK 6.672 straipsnio 1 dalis). Pati svarbiausia rangovo pareiga yra atlikti tam tikrą darbą ir gauti jo rezultatą. Reikšminga šios pareigos sudėtinė dalis yra pareiga užtikrinti darbo rezultato kokybę, kitaip dar vadinama rangovo pareiga garantuoti darbų kokybės atitiktį sutarčiai – atitikties sutarčiai garantija arba kokybės garantija pagal įstatymą (CK 6.663 straipsnis bei 6.665 straipsnio 1 dalis).

CK 6.678 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultato trūkumus, užsakovas turi per šio kodekso 6.666 straipsnyje nustatytus terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš šio kodekso 6.665 straipsnyje numatytų reikalavimų, tai yra užsakovas turi teisę reikalauti iš rangovo neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; atitinkamai sumažinti darbų kainą; atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje (6.665 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai). Pagal CK 6.680 straipsnį, jeigu rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka vartojimo rangos sutartyje nustatytą darbą, užsakovas taip pat turi teisę pasinaudoti CK 6.334 straipsnyje įtvirtintomis pirkėjo teisėmis. Pagal CK 6.334 straipsnio 3 dalį pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų pirkėjo išlaidas trūkumams ištaisyti. Nagrinėjamu atveju ieškovas siekia, kad atsakovas atlygintų darbų trūkumų šalinimo išlaidas. Tam, kad šioje byloje būtų nustatyti bylos šalis sieję teisiniai santykiai, turi būti įvertinta ne tik rangos sutarties sąlygos, bet ir sutarties šalių veiksmai sutarties vykdymo metu, kitų susitarimų sudarymo aplinkybės, derybos, būtina nustatyti šalių prisiimtų įsipareigojimų apimtį, kartu atsižvelgti į byloje esančius įrodymus, šalių atliktus veiksmus (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas rangos sutartyje nustatyta tvarka buvo kviestas į atliktų darbų apžiūrą 2025 m. sausio 8 d. ir kad apie apžiūrą buvo informuotas rangos sutarties 12.3 punkte nurodytais būdais (raštu) (sutartis 5.7 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad užsakovas pagal rangos sutartį gali pats šalinti defektus ir reikalauti išlaidų atlyginimo tik tada, jei rangovui buvo nustatytas konkretus terminas darbų defektams ištaisyti ir rangovas per šį terminą defektų nepašalino. Teismas nusprendė, kad ieškovas (užsakovas) nesilaikė rangos sutarties nuostatų, nesikreipė į atsakovą dėl sutartyje įtvirtinto įsipareigojimo nustačius nekokybiškai atliktus darbus savo lėšomis pašalinti nustatytus trūkumus įvykdymo.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas 2025 m. sausio 8 d. nustačius darbų defektus 2025 m. vasario 22 d. išsiuntė atsakovui elektroninį laišką su dažymo darbų defektų aktu nurodydamas taisymo darbų ir medžiagų kainas, apskaičiavo 6 041 Eur dydžio defektų šalinimo išlaidas. Ieškovas 2025 m. kovo 6 d. išsiuntė elektroninį laišką atsakovui, kuriame prašė patvirtinti prieš tai telefonu aptartą informaciją, tai yra nurodyti tikslią datą, kada bus iki galo atsiskaityta. Į šį laišką 2025 m. kovo 12 d. atsakovas atsakė, kad per 2 mėnesius. Šios aplinkybės patvirtina, kad apie ieškinyje nurodytus darbų defektus ir ieškovo reikalavimą atlyginti šių darbų defektų šalinimo išlaidas atsakovui vėliausiai tapo žinoma 2025 m. vasario 22 d.

CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Jis reiškia, kad sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką. Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013).

Savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).

Kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 85 punktas; 2022 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022, 25 punktas).

Šiai bylai aktuali ir kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, aiškinimo ir taikymo, kurioje kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 106 punktas).

Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą; 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 107 punktą).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas defektų faktą ir dydį pripažino 2025 m. gegužės 12 d. elektroniniu paštu ir programėle Messenger raštu patvirtindamas, kad įsipareigoja defektų šalinimo išlaidas ieškovui kompensuoti per 2 mėnesius, tai yra vėliausiai iki 2025 m. gegužės 12 d. Kadangi šis šalių susitarimas nėra šalių pasirašytos rangos sutarties pakeitimas, papildymas ar priedas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam taikė rangos sutartyje nustatytus rašytinės sutarties formos reikalavimus (12.1 p.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis rangos sutarties 12.3 punktu šalių pranešimai viena kitai galėjo būti siunčiami ir elektroniniais laiškais. Todėl aplinkybė, kad ginčo susitarimas nebuvo abiejų šalių pasirašytas kaip atskiras dokumentas arba, kad jis neatitiko rangos sutarties sąlygų, nedaro šio susitarimo negaliojančio.

Spręsdamas dėl ginčo susitarimo teisinės prigimties, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad šis susitarimas iš esmės buvo sudarytas po to, kai ieškovas 2025 m. vasario 22 d. elektroniniu laišku atsakovui pasiūlė kilusį defektų išlaidų kompensavimo klausimą išspręsti greitai ir taikiai (tokia galimybė, be kita ko, buvo numatyta sutarties bendrosios dalies 12.6 punkte). Kaip patvirtina bylos duomenys ir dėl to tarp šalių ginčo nėra, nuo 2025 m. vasario 22 d. iki 2025 m. kovo 12 d. tarp šalių vyko derybos, taip pat ir telefonu. Šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, kad šalys susitarė dėl nustatytų darbų trūkumų šalinimo išlaidų ieškovui atlyginimo 2 mėnesių laikotarpiu, tai yra atsakovas aiškiai pripažino nustatytų trukumų egzistavimą, jų faktą bei dydį, pripažino būsimų išlaidų, būtinų trūkumams kompensuoti, dydį. Tokio susitarimo egzistavimą patvirtina ir 2025 m. kovo 6 d. ieškovo ir liudytojo Z. S. susirašinėjimas. Todėl atsakovo deklaratyvūs teiginiai, kad jis neįsipareigojo šių išlaidų kompensuoti, nepaneigia šalių raštu patvirtinto susitarimo.

Remiantis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, mokėjimo termino suderinimas ir patvirtinimas raštu patvirtina faktą, kad šalys pasiekė galutinį susitarimą dėl pačios prievolės (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas, nustatydamas prievolės įvykdymo terminą, pripažino ir patį įsipareigojimą bei jo sumą, todėl jo pasirinkta pozicija teisme, nurodyto susitarimo neigimas vertintina kaip gynybinė pozicija. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti priešingas aplinkybes tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis).

Esminę reikšmę sandoriui kvalifikuoti turi ne dokumento forma, bet jo turinys, jį sudariusių šalių valia, tikslai, kurių jos siekė surašydamos konkretų vertinamą dokumentą (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Todėl, įvertinęs šalių susirašinėjimą, derybas ir elgesį po rangos sutarties sudarymo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas, patvirtindamas elektroniniu paštu, aiškiai išreiškė savo valią ir pritarė ieškovo pasiūlymui, kurį priimdamas, įsipareigojo atlyginti ieškovo nurodytas darbų trūkumų šalinimo išlaidas per nustatytą terminą ir kartu atsisakė savo teisės, kuri buvo nustatyta rangos sutartyje, pačiam ištaisyti darbų defektus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nekvalifikavo tarp šalių 2025 m. vasario 22 d.–kovo 12 d. sudarytą susitarimą, kuriuo atsakovas įsipareigojo ieškovui per 2 mėnesius dėl dažymo darbų defektų atlyginti 6 041 Eur sumą.

Šalims sudarius naują susitarimą dėl kompensacijos, nustačius terminą, per kurį susitarimas turi būti įvykdytas, ir tokiu būdu išsprendus nustatytų defektų išlaidų atlyginimo klausimą, rangos sutarties vykdymo nuostatos, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas ir atsakovas, šalių neįpareigoja, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nesilaikė rangos sutarties nuostatos pakviesti atsakovą į defektų nustatymo procedūrą ir neva nesuteikė galimybės pašalinti trūkumus.

2025 m. kovo 12 d. atsakovas elektroniniu laišku patvirtindamas prievolės (įsipareigojimo) pripažinimą bei susitarimo sudarymą kartu sukūrė ieškovui teisėtą lūkestį, kad kompensacija bus sumokėta konkrečiu laiku. Be to, po 2025 m. vasario 22 d. laiško ir su juo pateikto 2025 m. sauso 8 d. akto gavimo atsakovas jokių rašytinių prieštaravimų, pretenzijų ar alternatyvių skaičiavimų iki ieškovo kreipimosi į teismą nepateikė, todėl darytina išvada, kad defektus ir jų šalinimo išlaidas pripažino. Tai, kad po defektų akto atsakovui pateikimo tarp šalių vyko derybos dėl defektų telefonu, savaime nepatvirtina atsakovo argumentų, kad šalys susitarė dėl papildomų sąlygų, pvz., dėl dviejų mėnesių termino suteikimo apsvarstyti, kaip nurodė atsakovas. Kad atsakovas (telefonu) prašė ieškovo pateikti papildomus defektų šalinimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir, kad ieškovas atsisakė juos pateikti, įrodymų taip pat byloje nėra. Ieškovas nurodytas aplinkybes neigia, todėl, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, šie atsakovo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, o atsakovas turi prisiimti savo elgesio (neveikimo) neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismas išvada, kad ieškovo nurodytos darbų trūkumų šalinimo išlaidos nėra pagrįstos objektyviais įrodymais. Prašomam priteisti kompensacijos dydžiui pagrįsti ieškovas pateikė 2025 m. sausio 8 d. Atliktų dažymo darbų apžiūros aktą. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nesutikdamas su ieškiniu teigė, kad būsimos išlaidos jo atliktiems trūkumams šalinti neatitinka rinkos kainų, yra nepagrįstos, tačiau priešingų įrodymų taip pat nepateikė. Minėta, ikiteisminėje ginčo stadijoje atsakovas ieškovui jokio nesutikimo su reikalaujama atlyginti kompensacija nepareiškė. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas nesiėmė aktyvių veiksmų ginčijamai situacijai išspręsti, nepateikė rašytinių prieštaravimų dėl defektų akto, nustatyto išlaidų dydžio.

Kadangi papildomu ginčo susitarimu šalys susitarė dėl būsimų defektų šalinimo išlaidų, atsakovas nepagrįstai reikalavo, kad ieškovas pateiktų dokumentus, patvirtinančius jo patirtas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad užsakovas pašalindamas trūkumus nesudarė galimybės rangovui pačiam pašalinti defektus, kadangi ieškovas iki susitarimo su atsakovu sudarymo (2025 m. kovo 12 d.) jokių darbų trūkumų nešalino; nėra jokių duomenų, kad defektai yra pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad įstatyme nėra draudimo reikalauti ir priteisti būsimų faktiškai dar nepatirtų nuostolių atlyginimą (CK 6.665 straipsnis).

Įvertinus 2025 m. sausio mėn. 8 d. atliktų dažymo darbų apžiūros aktą, nustatyta, kad jame iš esmės pateiktos patalpų nuotraukos, po kuriomis nurodyti (apibūdinti) apžiūros metu pastebėti atliktų darbų defektai. Teismo posėdyje apklaustas surašęs aktą specialistas E. G. patvirtino, kad akte užfiksavo defektus, defektų šalinimo kainų nenustatinėjo, jas nustatė ieškovas pagal atsakovo pateiktus darbų įkainius. Vien tik tai, kad šis dokumentas nepasirašytas, specialistui jame užfiksuotas aplinkybes patvirtinus ir teismo posėdyje, nesudaro pagrindo juo nesivadovauti, abejoti jo objektyvumu arba patikimumu. Atsakovas šiai bylai jokių kitų objektyvių įrodymų, kad pateiktas aktas būtų ydingas, neatspindėtų tikrosios situacijos, kad trūkumai neegzistavo, nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį įrodymą atsisakė vertinti ir juo nesirėmė. Be to, nurodytas aktas yra patikimesnis įrodymų šaltinis nei deklaratyvūs atsakovo nesutikimo su akte užfiksuotomis aplinkybėmis teiginiai (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nurodytas aktas yra leistinas ir patikimas rašytinis įrodymas, kuris turėjo būti vertinamas bendrame visų bylos įrodymų kontekste (CPK 185 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neturi teisės į kompensaciją, nes neįrodė jo prašomų priteisti išlaidų realumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad konkrečių atliktų skaičiavimų ir duomenų, pagal kokius sutartus įkainius tokie skaičiavimai buvo atlikti, bylai nepateikta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent atsakovas turėjo įrodyti, kad jo anksčiau pripažintos būsimos išlaidos jo atliktų darbų trūkumams šalinti neatitinka rinkos kainų, yra nepagrįstos. Taip pat, pagal įrodinėjimo taisykles, jam tenka pareiga paneigti anksčiau patvirtintų trūkumų egzistavimo faktą bei apimtį.

CK 6.38 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad užsakovas nėra statybų specialistas, o atsakovas yra asmuo, kuris verčiasi individualia statybos veikla. Minėta, kad šalių sudaryta rangos sutartis buvo kvalifikuota kaip vartojimo rangos sutartis. Nors byloje liko nepašalintos abejonės dėl šalių nepakankamo bendradarbiavimo, nes šalių santykiai buvo konfliktiški, dėl atsakovo informavimo / neinformavimo apie numatymą atsakovo atliktų darbų apžiūrą, tačiau svarbu pažymėti, kad atsakovas, būdamas verslininkas (CK 6.256 straipsnio 4 dalis), statybų srities profesionalas, gavęs ieškovo pranešimą apie darbų trūkumus, su jais nesutikdamas, dėl nežinomų priežasčių į tai nereagavo, savo iniciatyva atliktų darbų nefiksavo, tai yra elgėsi visiškai pasyviai. Tuo tarpu ieškovas, prieš priimdamas darbus, juos patikrino, užfiksavo tai nurodytame akte, kuriame buvo nurodyti akivaizdūs atsakovo atliktų darbų trūkumai, todėl tokiu būdu užfiksuoti darbų trūkumai yra pakankami pagrįsti netinkamą atsakovo atliktų darbų kokybę (CK 6.662 straipsnio 1–3 dalys).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įgyvendindamos savo procesines teises, pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis CK 6.662 straipsnio 5 dalimi, jeigu tarp rangovo ir užsakovo kyla ginčas dėl darbo trūkumų, kiekviena šalis turi teisę reikalauti skirti ekspertizę. Tokia sąlyga nustatyta ir CPK 212 straipsnyje, ir rangos sutarties 5.7 punkte, tačiau atsakovas, gerai žinodamas savo teises ir pareigas, teisme nesutikdamas su darbų defektų nustatymo aktu, ieškovo reikalaujama atlyginti suma, siekdamas pašalinti abejones, šia galimybe nepasinaudojo, neteikė jokio atitinkamą kvalifikaciją turinčio nepriklausomo trečiojo asmens atlikto defektų nustatymo akto, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad ieškovo pateiktas darbų trūkumų apskaičiavimas yra neteisingas. Svarbu ir tai, kad CK 6.251 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Atsakovui priešingų įrodymų, skaičiavimų nepateikus, vien atsakovo nesutikimas nėra pagrindas sumažinti arba nepriteisti ieškovo reikalaujamos sumos, todėl ir šiuo atveju atsakovas turi prisiimti kilusias pasekmes.

Kiti apeliacinio skundo motyvai ir argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl teismas jų plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Kadangi šalys sudarė visiškai naują, savarankišką sutartį dėl kompensacijos priteisimo, o pirminiai rangos santykiai pasibaigė, todėl šioje byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nepagrįstai rėmėsi rangos sutarties nuostatomis, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, klaidingai įvertino faktines aplinkybes, byloje surinktų įrodymų visumą, jų reikšmę, todėl atmesdamas ieškinio dalį dėl 6 041 Eur kompensacijos priteisimo neteisingai išsprendė šalių ginčą. Padarius tokią išvadą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies panaikinamas ir dėl tos dalies priimamas naujas sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – ieškinys dėl 6 041 Eur kompensacijos priteisimo tenkinamas. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, dėl kurios apeliacinis skundas nebuvo paduotas, paliktina nepakeista.

Tenkinus ieškinį, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio 1 dalį ieškovui priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 6 041 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Priimant naują sprendimą ieškinį patenkinti, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas šioje byloje patyrė iš viso 3 531 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė žyminis mokestis – 158 Eur ir 3 373 Eur atstovavimo išlaidos (pareiškimo išduoti teismo įsakymą, ieškinio, dubliko rengimas ir ieškovo interesų atstovavimas 3 teismo posėdžiuose, pasiruošimas posėdžiams).

Ieškovo turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, neviršija maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys buvo atmestas, ir dėl šios dalies priėmus naują sprendimą – ieškinį patenkinus, iš atsakovo ieškovui priteisiamos jo pirmosios instancijos teisme patirtos 3 531 Eur bylinėjimosi išlaidos, o atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos lieka atsakovui ir jam nekompensuotinos.

Išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios instancijos teisme sudarė 11,08 Eur. Ieškinį patenkinus, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme Ieškovo apeliacinį skundą patenkinus, iš atsakovo ieškovui (apeliantui) priteisiamos jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas bylai pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 1 353 Eur bylinėjimosi išlaidų (kurias sudaro 153 Eur už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, 1 200 Eur už apeliacinio skundo parengimą), taip pat įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas.

Kadangi ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo daugiau žyminio mokesčio, negu nustatyta įstatymu, todėl permokėta 17 Eur žyminio mokesčio dalis grąžinama ieškovui (CPK 80 straipsnio 4, 7 dalys, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ieškovo turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydis atitinka Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 1 336 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys dėl 6 041 Eur kompensacijos priteisimo buvo atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovo A. B. ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo A. B. ieškovui A. B. 6 041 Eur kompensaciją, 953,47 Eur delspinigius, penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 6994,47 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo A. B. ieškovui A. B. pirmosios instancijos teisme patirtas 3 531 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. B. 11,08 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. B. ieškovui A. B. apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 336 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Grąžinti ieškovui A. B. 17 Eur žyminio mokesčio, mokėjimo užduoties kodas LITEKO sistemoje ZP37551. Išaiškinti, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, remdamasi teismo sprendimu.