- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-27
- Bylos Nr.
- e2A-1252-513/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-13242-2025-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj, Kristina Domarkienė, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- IES1
- Atsakovas
- UAB „Balticdecor“
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Domarkienės ir Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės IES1 apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Balticdecor“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė IES1 ieškiniu prašė pripažinti, kad ji neteisėtai atleista atsakovės UAB „Balticdecor“ direktoriaus 2025 m. spalio 7 d. įsakymu nuo 2025 m. spalio 7 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnio pagrindu, prašė pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą ir konstatuoti, kad darbo sutartis yra nutraukta pagal DK 218 straipsnio 6 dalį teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, negrąžinti jos į darbą, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, tai yra nuo 2025 m. spalio 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinys atmestas, iš ieškovės IES1 atsakovės UAB „Balticdecor“ naudai priteistas 2 299 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2020 m. birželio 19 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 299, kuria ieškovė nuo 2020 m. birželio 22 d. buvo priimta dirbti (duomenys neskelbtini), nustatytas 870 Eur per mėnesį darbo užmokestis, o nuo 2023 m. birželio 1 d. – 1 700 Eur. Šalys, vadovaudamosi DK 54 straipsniu, 2025 m. spalio 7 d. rašytiniu susitarimu susitarė nutraukti darbo sutartį nuo 2025 m. spalio 7 d., darbdavys įsipareigojo sumokėti darbuotojai vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio kompensaciją, atsiskaityti už faktiškai dirbtą laiką ir nepanaudotas kasmetines atostogas. Susitarime nurodyta, kad šalys, pasirašiusios šį susitarimą, pretenzijų viena kitai neturi. 2025 m. spalio 7 d. įsakymu ieškovė atleista iš užimamų (duomenys neskelbtini) pareigų nuo 2025 m. spalio 7 d. vadovaujantis šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnį išmokant ieškovei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 26,40 darbo dienas bei 1 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.
Šalies argumentai
Ieškovės teigimu, darbo sutartis su ja buvo nutraukta neteisėtai – padarius jai psichologinį spaudimą, todėl rašytinis jos ir atsakovės susitarimas neatitiko jos tikrosios valios.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal DK 54 straipsnio 1 dalį darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisę turi bet kuri darbo sutarties šalis; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį pateikiamas raštu išdėstant darbo sutarties nutraukimo sąlygas (2 dalis); kita darbo sutarties šalis sutikimą su pateiktu pasiūlymu taip pat išreiškia raštu, o jeigu per penkias darbo dienas neatsako į pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas (3 dalis). Sutarusios nutraukti sutartį, šalys gali sudaryti raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, toks darbo sutarties šalių sudarytas susitarimas (ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį) pabaigia šalių darbo sutartį (4 dalis). Teismas pažymėjo, kad darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kai darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, t. y. šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius.
Teismas nustatė, kad siūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo iš pradžių žodžiu ieškovei pateikė atsakovės vadovas, šalys žodžiu aptarė susitarimo sąlygas ir tik po to ieškovei elektroniniu paštu buvo atsiųstas atsakovės parengtas susitarimas. Ieškovė patvirtino šį susitarimą pati atsispausdinusi, taip pat nurodė, kad susitarimo atsispausdinti jai nepavyko pakankamai ilgą laiką, galbūt dėl patirto streso ar dėl spausdintuvo gedimo. Ieškovė tvirtino susitarimą pasirašiusi, nes supratusi, kad darbdavys yra stipresnė pusė ir ji bet kokiu atveju bus atleista. Teismas vertino, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovei buvo daromas psichologinis spaudimas, kurio veikiama ji pasirašė susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo. Teismo vertinimu, ieškovė po pokalbio su atsakovės direktoriumi turėjo galimybę susipažinti su jai pateiktu rašytiniu pasiūlymu ir jo nepasirašyti, tačiau pati jį atsispausdino ir pasirašiusi nunešė atsakovės vadovui. Teismas pažymėjo, kad ieškovė negalėjo tiksliai ir aiškiai įvardyti, kaip pasireiškė psichologinis spaudimas, tik nurodė, kad žino pavyzdžius apie įmonėje atleistą darbuotoją. Nors ieškovė tvirtino, kad su vadovu susitarė dėl dviejų mėnesių išeitinės išmokos, tačiau rašytiniame susitarime buvo nurodyta tik vieno mėnesio išmoka, atsakovės atstovas nuosekliai teigė, kad jis siūlė tik vieno mėnesio išeitinę kompensacija ir jokios kalbos apie dviejų mėnesių kompensaciją nebuvo.
Šalies argumentai
Teismas vertino, kad ieškovės paaiškinimais nebuvo nuoseklūs. Prašyme darbo ginčų komisijai ji nurodė, kad susitarimą pasirašė ištikta šoko, tačiau pasitikėdama vadovu. Darbo ginčų komisijoje ji tvirtino, kad ji grįžusi pas sūnų paskambino į Darbo inspekciją ir tik po to parašė elektroninį laišką vadovui, kurio ji atšaukė savo susitarimą. Teisme ieškovė nenurodė, kad ji skambino Darbo inspekcijai. Be to, ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė naujas faktines aplinkybes, jog prieš siūlymą nutraukti darbo santykius ji iš atsakovės vadovo gavo vokelį su pinigais kaip premiją už gerą darbą, tačiau negalėjo tiksliai įvardyti gautos sumos. Tuo tarpu, šios aplinkybės nei nagrinėjant ginčą Darbo ginčų komisijoje, nei ieškinyje nenurodė. Taip pat ieškovė nenurodė, kad jai buvo liepta pasirašyti susitarimą per konkretų terminą. Teismas vertino, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie neteisėtą spaudimą (grasinimus, prievartą, apgaulę), medicininių ar kitokių duomenų, patvirtinančių būseną, kuri eliminuotų gebėjimą suvokti savo veiksmus, o susitarimo turinys aiškus ir suprantamas, jame nėra sudėtingų ar dviprasmiškų sąlygų, susitarimas pasirašytas raštu, be to, susitarimo sąlygos iš pradžių buvo aptartos žodžiu ir tik vėliau ieškovei jis išsiųstas elektroniniu paštu, ieškovė pati jį atsispausdino bei pasirašė, o tai patvirtina, kad ieškovė turėjo galimybę perskaityti susitarimą ir suprasti jo turinį. Teismas pažymėjo, kad vien subjektyvus asmens nepasitenkinimas ar sandorio kaip nepalankaus vėlesnis vertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti valios trūkumą. Sandorio negaliojimas galimas tik esant realiems ir įrodytiems valios suvaržymams, todėl vien ieškovės teiginiai apie stresą ar šoko būseną negali būti laikomi pakankamu pagrindu pripažinti susitarimą negaliojančiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad ieškovė persigalvojo po to, kai pasikalbėjo su broliu, o ne dėl to, kad susitarimą pasirašė veikiama psichologinio spaudimo. Sandorio galiojimas vertinamas pagal jo sudarymo momento aplinkybes, o vėlesnis asmens apsisprendimo pasikeitimas ar trečiųjų asmenų įtaka nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Teismas pažymėjo, kad byloje esantis elektroninis susirašinėjimas patvirtina, jog ieškovė po susitarimo sudarymo gebėjo nuosekliai dėstyti savo poziciją, o tai paneigia jos teiginius apie būseną, eliminuojančią jos valią. Be to, ieškovė negalėjo nurodyti, kodėl po pokalbio su vadovu išėjusi iš pasitarimų salės ji niekam iš bendradarbių nepasisakė apie atsakovės vadovo pateiktą pasiūlymą nutraukti darbo santykius, nors tvirtino, kad jos ir bendradarbių santykiai buvo labai geri.
Nors ieškovė teigia, kad jai nebuvo suteiktas pakankamas terminas apsvarstyti pasiūlymą nutraukti darbo sutartį, teismas pažymėjo, kad DK 54 straipsnis nenumato imperatyvaus minimalaus termino, per kurį darbuotojas privalo apsvarstyti pasiūlymą. Esminė sąlyga yra laisvos valios buvimas, todėl svarbiausia nustatyti, ar asmuo turėjo realią galimybę suvokti susitarimo turinį ir jo pasekmes, o ne formalų laiko tarpą. Byloje nustatyta, kad darbo santykių nutraukimo galimybė buvo aptarta iš pradžių žodžiu, vėliau parengtas rašytinis susitarimas, kurio sąlygos aiškios ir abiejų šalių pasirašytas. Nenustatyta, kad buvo darbdavio reikalavimas susitarimą dėl atleidimo iš darbo pasirašyti tą pačią dieną, todėl nėra pagrindo teigti, kad vien trumpesnis apsvarstymo laikas savaime lemia susitarimo negaliojimą.
Teismas konstatavo, kad darbo sutartis nutraukta teisėtai šalių susitarimu, kuris atitiko tikrąją šalių valią. Ieškovė neįrodė valios trūkumų, o jos argumentai grindžiami tik subjektyviu vertinimu ir vėlesniu pozicijos pasikeitimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovė IES1 (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Nurodo, kad DK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Tai reiškia, jog raštu išdėstytas pasiūlymas nutraukti darbo teisinius santykius šalių susitarimu yra pagrindas kitai sutarties šaliai įvertinti susiklosčiusią situaciją, galimus elgesio variantus ir pasekmes bei nuspręsti, priimtinas jai toks pasiūlymas ar yra kitų, labiau šios šalies interesus atitinkančių situacijos sprendimo būdų. Taigi pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu pateikimas – labai svarbus veiksmas, nes būtent pateiktas pasiūlymas yra pagrindas kitai darbo teisinių santykių šaliai svarstyti ir pareikšti savo valią dėl darbo teisinių santykių pasibaigimo šalių susitarimu. Teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 54 straipsnio nuostatas, nepagrįstai pripažindamas, kad darbdavys tinkamai pateikė darbuotojai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Pasiūlymas ieškovei buvo pateiktas žodžiu, direktoriui neplanuotai atvykus į Klaipėdą iš Vilniaus ir pasikvietus ieškovę į posėdžių salę. Šalys jokio išankstinio susitikimo nederino, ieškovė apie ketinimą nutraukti darbo santykius iš anksto informuota nebuvo, o šalys iš karto aptarė darbo santykių nutraukimo sąlygas. Po žodinio pokalbio buvo parengtas galutinis susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo. Ieškovei nebuvo pateiktas rašytinis pasiūlymas nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio požiūriu, o vietoje to atsakovė iš karto parengė galutinį 2025 m. spalio 7 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Ieškovei nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti DK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytu 5 darbo dienų terminu. Teismas neįvertino, kad šiuo atveju nebuvo jokio atskiro rašytinio pasiūlymo, kuriuo ieškovei būtų pasiūlyta apsvarstyti darbo santykių nutraukimą. DK 54 straipsnio procedūra faktiškai nebuvo vykdoma, buvo eliminuota pati darbuotojo apsaugos esmė ir ieškovei nebuvo sudaryta reali galimybė laisvai apsispręsti, direktorius pasirinkto netikėtą ir skubotą darbo santykių nutraukimo modelį.
Žemesnės instancijos teismas
Argumentuoja, kad nuosekliai ir aiškiai nurodė psichologinio spaudimo aplinkybes, t. y. direktorius netikėtai atvyko iš Vilniaus į Klaipėdą, ieškovė nebuvo iš anksto informuota apie planuojamą pokalbį, buvo spontaniškai iškviesta į uždarą pokalbių salę, ieškovei buvo pasakyta, jog „reikia išsiskirti“ ir „nuspręsta su ja atsisveikinti“, darbdavys iš karto inicijavo dokumentų rengimą, 2025 m. spalio 7 d. susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo buvo įrašyta tos pačios dienos data, visa procedūra vyko skubiai, ieškovė jautėsi neturinti realaus pasirinkimo ir suprato darbdavį kaip stipresniąją šalį, buvo emociškai paveikta ir šoko būsenoje, tą pačią dieną po kelių valandų elektroniniu laišku atšaukė savo sutikimą. Teismas netinkamai suprato paties psichologinio spaudimo pobūdį ir jo įrodinėjimo specifiką, nepagrįstai reikalavo tiesioginių įrodymų. Pažymėtina, kad psichologinis spaudimas darbo santykiuose dažniausiai nėra tiesiogiai apčiuopiamas ar formaliai išreiškiamas grasinimais. Jis gali pasireikšti situacijos kontekstu, darbdavio dominavimu, netikėtumo efektu, skubos atmosfera, darbuotojo pastatymu prieš faktą, emocine įtampa, realios alternatyvos nebuvimu, darbuotojo pažeidžiamumo išnaudojimu. Ieškovė nuosekliai aiškino, kad buvo „įspausta į kampą“, jautėsi neturinti pasirinkimo, jai buvo pasakyta „mes nusprendėme su tavimi atsisveikinti“, buvo šoko būsenoje. Teismas nepagrįstai reikalavo tiesioginių psichologinio spaudimo įrodymų ir nevertino aplinkybių, kad darbdavys žinojo ieškovės sunkią finansinę situaciją, vyro netektį, neįgalaus sūnaus priežiūrą.
Nagrinėjamoje byloje ypač reikšminga aplinkybė yra tai, kad ieškovė dar tą pačią dieną po kelių valandų elektroniniu laišku aiškiai paneigė savo valią nutraukti darbo santykius. Šis ieškovės elektroninis laiškas objektyviai patvirtina, kad ieškovės valia dokumento pasirašymo metu nebuvo laisvai ir galutinai susiformavusi. Teismo pozicija, kad psichologinis spaudimas neegzistavo, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Būtent šiame laiške nurodė susitarimą pasirašiusi būdama streso būsenoje, jausdama psichologinį spaudimą, prašė susitarimą laikyti negaliojančiu ir tęsti darbo santykius. Teismas neįvertino, kad šis elektroninis laiškas buvo išsiųstas praėjus itin trumpam laikui po susitarimo pasirašymo. Teismas nepagrįstai nevertino, jog aplinkybė, kad ieškovė praėjus kelioms valandoms po situacijos, jau palikusi darbovietę, nuslūgus momentinei emocinei įtampai, ramioje aplinkoje, sugebėjo aiškiai išdėstyti savo tikrąją poziciją elektroniniame laiške, patvirtina, kad susitarimo pasirašymo metu jos valia nebuvo galutinai susiformavusi. Teismas netinkamai įvertino byloje esantį vieną iš svarbiausių ir objektyviausių įrodymų – 2025 m. spalio 7 d. elektroninį laišką direktoriui ir vietoje jo rėmėsi abstrakčiomis prielaidomis apie įrodymų nepakankamumą.
Tai, kad atsispausdino ir pasirašė susitarimą, nereiškia ir ji niekur nenurodė, kad atsispausdinusi susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo jį atidžiai perskaitė, analizavo jo turinį, turėjo pakankamai laiko apsispręsti. Teismo išvada, kad ieškovė turėjo realią galimybę susipažinti su šiuo dokumentu, grindžiama vien prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais. Psichologinio šoko būsenoje esantis asmuo gali atlikti formalius veiksmus automatiškai, tačiau tai savaime nereiškia, kad jo valia yra galutinai ir laisvai susiformavusi. Teismas neįvertino faktinių aplinkybių, kuriomis ieškovei buvo pateiktas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo, ji neturėjo atskiro privataus kabineto, galimybės atsiriboti ir ramiai įvertinti susitarimo turinį, susitarimą ji atsispausdino bendroje darbo salėje (parduotuvėje), kurioje dirbo ir kiti darbuotojai bei lankėsi klientai. Todėl realios sąlygos ramiai perskaityti susitarimą, susikaupti, laisvai apsvarstyti situaciją objektyviai neegzistavo, priešingai, ji suvokė, kad direktorius laukia pasirašyto dokumento. Formali techninė galimybė atsispausdinti dokumentą bendroje darbo salėje negali būti tapatinama su realia galimybe ramiai, savarankiškai ir laisvai apsvarstyti darbo santykių nutraukimo pasekmes.
Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ieškovė nenurodė, jog jai būtų liepta pasirašyti susitarimą per konkretų terminą, neįvertino, kad jai nebuvo pateiktas atskiras rašytinis pasiūlymas pagal DK 54 straipsnio 2 dalį, atsakovė iš karto parengė galutinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, susitarimo ir darbo sutarties nutraukimo data ta pati, direktorius laukė, kol ji pasirašys susitarimą ir Klaipėdos padalinio neišvyko, susitarimas buvo ruošiamas nedelsiant, visa procedūra vyko tą pačią dieną ir jai nebuvo suteiktas realus apsvarstymo laikotarpis. Visa darbo santykių nutraukimo procedūra buvo organizuota kaip neatidėliotinas procesas, orientuotas į momentinį susitarimo pasirašymą, todėl vien aplinkybė, kad tiesiogiai nebuvo pareikalauta pasirašyti susitarimą tą pačią dieną ar iki konkrečios valandos, nepaneigia akivaizdžiai egzistavusio spaudimo. Teismas taip pat neįvertino, kad DK 54 straipsnyje įtvirtinta 5 darbo dienų apsaugos garantija buvo faktiškai eliminuota, nepateiktas rašytinis pasiūlymas apsvarstymui, o direktoriaus laukimas, kol ji pasirašys susitarimą, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovei buvo suteikta reali apsisprendimo laisvė.
Teismas neįvertino ir aplinkybės, kad susitarime nurodyta ta pati darbo santykių nutraukimo diena, t. y. darbo santykiai turėjo būti nutraukti nedelsiant.
Teismas selektyviai vertino šalių paaiškinimus ir nevienodai vertino įrodymus. Teismo atliktas įrodymų vertinimas negali būti laikomas išsamiu, objektyviu ir nešališku. Nors atsakovės direktorius teigė, esą ieškovė ilgą laiką pati kalbėjusi apie ketinimą išeiti iš darbo, tačiau atsakovė nepateikė nė vieno ieškovės prašymo nutraukti darbo santykius, elektroninio laiško, žinutės ar kito rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų tariamą ieškovės norą išeiti iš darbo. Priešingai, objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad darbo santykių nutraukimo iniciatyva kilo būtent darbdaviui. Atsakovės direktoriaus parodymai dėl darbo santykių nutraukimo aplinkybių taip pat buvo prieštaringi. Viena vertus, direktorius teigė, kad dėl ieškovės darbui turėjo pastabų, egzistavo įtampa, buvo nepasitenkinimas dėl ieškovės netinkamo darbo, kita vertus, nebuvo surašytas nė vienas tarnybinis pranešimas, nebuvo skirta nė viena drausminė nuobauda ar oficialus įspėjimas, nebuvo pateikta nė vieno kliento skundo. Pati ieškovė nurodė, kad darbo rezultatai buvo geri, pardavimai išaugo, iki tol jokių esminių priekaištų nebuvo gavusi. Direktorius patvirtino, kad būtent jis inicijavo pokalbį, jis pasakė, kad „reikia išsiskirti“, iš karto buvo pradėti rengti dokumentai, darbo santykiai nutraukti tą pačią dieną, jis laukė susitarimo pasirašymo. Šios aplinkybės objektyviai paneigia atsakovės poziciją apie tariamai laisvą ir savanorišką darbuotojos apsisprendimą. Be to, atsakovės direktorius, viena vertus, tvirtino, kad jokio spaudimo nebuvo, tačiau tuo pačiu pats pripažino, kad pokalbis buvo inicijuotas netikėtai, jame buvo kalbama apie išsiskyrimą, ieškovė prašė leisti dar dirbti, reagavo emociškai ir situacija buvo jautri.
Žemesnės instancijos teismas
Nors pirmosios instancijos teismas nurodė besiremiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau ja nesivadovavo, nes priešingu atveju būtų vertinęs ne tik galutinį dokumentą, bet visą darbo santykių nutraukimo procesą. Be to, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civiline byla Nr. e3K-3-302-684/2019, tačiau neįvertino, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nurodytoje byloje buvo raštu pateiktas pasiūlymas nutraukti darbo sutartį, darbuotojai buvo išsiųstas susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo projektas, o nagrinėjamu atveju – galutinis susitarimas, nurodytoje byloje darbuotoja atskiru rašytiniu dokumentu aiškiai išreiškė savo sutikimą nutraukti darbo santykius, o galutinė suderinta šalių valia buvo įtvirtinta darbo sutarties nutraukimo susitarime.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Balticdecor“ atsiliepimu su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes.
Pažymi, jog pagal DK 54 straipsnio 1 dalį darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisę turi bet kuri darbo sutarties šalis, o šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Vien rašytinio pasiūlymo nepateikimas savaime nepatvirtina darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo, nes esminę reikšmę turi tikroji šalių valia, kurios išreiškimas nėra apribotas terminu – pasiūlymą priimanti šalis turi įstatymu suteiktą penkių dienų apsisprendimo teisę (3 dalis), tačiau ji pati laisva nuspręsti dėl pasinaudojimo tokia galimybe. Jei šalis pati, laisva valia, nesinaudodama numatytu terminu sutinka nutraukti darbo sutartį pasirašydama susitarimą, nė vienai šaliai nėra privaloma laukti nurodyto 5 d. d. termino pabaigos, o tai, kad susitarimas yra pasirašomas tą pačią dieną, savaime nereiškia, kad jis yra negaliojantis ar neatitinkantis tikrosios šalių valios. Pažymi, jog šiuo atveju pati ieškovė, norėdama nutraukti darbo santykius, tačiau nenorėdama dirbti papildomų dienų (įspėjimo termino), sutiko nutraukti darbo santykius tą pačią dieną. Ieškovei sutikus su atsakovės pasiūlymu buvo sudarytas 2025 m. spalio 7 d. susitarimas. Jokių ženklų apie tai, kad susitarimo pasirašymas būtų neatitikęs tikrosios ieškovės valios, nebuvo. Be to, iš ieškovės nebuvo reikalaujama susitarimą pasirašyti nedelsiant ar tą pačią dieną. Ieškovė neabejotinai buvo laisva įvertinti susitarime numatytas nuostatas, o tai, kad susitarimą pasirašė tą pačią dieną, tik patvirtina, kad susitarimas atitiko jos valią. Taigi, kiekvienu atveju svarbiausia vertinti ne atskirus procedūrinius ar formalius aspektus, o tai, ar darbuotojas ir darbdavys iš tikrųjų išreiškė suderintą valią nutraukti darbo santykius ir ar ši valia nebuvo paveikta valios trūkumų.
Dėl ieškovės nurodomo neva patirto psichologinio spaudimo teigia, kad atsakovės vadovo atvykimas iš Vilniaus į Klaipėdą nėra netikėtas ar psichologiškai žalingas Klaipėdos padalinio darbuotojams. Atsakovės vadovas Klaipėdos padalinyje apsilankė ne pirmą kartą, todėl nesuprantama kaip vien pats apsilankymo faktas galėtų prisidėti prie neva ieškovės patirto psichologinio spaudimo. Tai, kad ieškovė nebuvo iš anksto informuota apie planuojamą pokalbį bei buvo pakviesta į posėdžių salę, taip pat nėra ir negali būti laikoma spaudimo priemone ieškovei. Kadangi buvo aptariamas darbo sutarties nutraukimo abiejų šalių susitarimu klausimas, savaime suprantama, kad toks pokalbis nevyko atviroje erdvėje girdint kitiems darbuotojams. Ieškovė savo atskiro kabineto neturėjo, todėl buvo pakviesta į posėdžių salę, kad būtų užtikrintas pokalbio konfidencialumas. Tuo tarpu, pasakymai, kad „reikia išsiskirti“ ir „nuspręsta su ja atsisveikinti“, neturi jokio agresyvaus ar psichologinio spaudimo pobūdžio elementų. Pažymi, kad ieškovė savo darbo funkcijas atliko netinkamai, todėl buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį dėl ieškovės kaltės, tačiau nesiekė ieškovės bausti ir norėdama abipusio kompromiso keliu rasti išeitį pirmiausiai pasiūlė nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Tai negali būti vertinama, kaip neteisėti veiksmai ar psichologinis spaudimas.
Pažymi, kad susitarimo tekstas nebuvo parengtas iš anksto, o tik po to, kai su ieškove buvo suderintos jo sąlygos, o įvertinus tai, kad šalys susitarė darbo santykius nutraukti tą pačią dieną, susitarime ir buvo nurodyta būtent 2025 m. spalio 7 d. Pati ieškovė patvirtino, kad nuo to momento, kai jai elektroniniu paštu buvo atsiųstas susitarimo projektas, iki jo pasirašymo praėjo bent kelios valandos. Be to, ieškovė pirma pasirašė susitarimą ir vėliau jį pateikė pasirašyti atsakovės vadovui. Taigi, šios aplinkybės paneigia ieškovės teiginius, kad viskas vyko skubos tvarka, ieškovei nebuvo nurodytas joks terminas, ji pati sprendė, kiek jai reikia laiko apsvarstyti pasiūlymą. Vien aplinkybė, kad darbo santykių nutraukimo klausimas buvo aptartas ir susitarimo projektas pateiktas tą pačią dieną, savaime neįrodo jokio neteisėto spaudimo.
Pažymi, kad darbo byloje, kaip ir bet kurioje kitoje civilinėje byloje, galioja rungimosi principas. Ieškovė deklaratyviai teigia neva patyrusi psichologinį spaudimą, nors jokie byloje esantys įrodymai nepagrindžia tokių teiginių. Vien tik tai, kad, pasak ieškovės, psichologinis spaudimas nėra tiesiogiai apčiuopiamas ar formaliai išreiškiamas grasinimais, nereiškia, kad visais atvejais, net ir nesant jokių įrodymų, psichologinis spaudimas laikomas buvusiu darbo santykių nutraukimo metu. Šiuo atveju nei ieškovės pateikti įrodymai, nei jos išdėstyti paaiškinimai niekaip nepatvirtina atsakovę darius spaudimą ieškovei. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovė būtų pasinaudojusi savo padėtimi siekdama palaužti ieškovės valią ar priversti ją pasirašyti susitarimą. Taip pat nėra duomenų apie grasinimus, bauginimą, šantažą, neteisėtų pasekmių grėsmę, draudimą konsultuotis, draudimą susipažinti su dokumentu ar kitus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip neteisėtas poveikis darbuotojo apsisprendimui. Ieškovės nurodomos aplinkybės apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais apie jos subjektyvius išgyvenimus ir situacijos vertinimą po fakto. Darbo santykių pobūdis savaime suponuoja tam tikrą darbdavio organizacinį ir administracinį pranašumą prieš darbuotoją, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka konstatuoti psichologinį spaudimą ar valios trūkumą. Priešingu atveju bet kuris darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu galėtų būti ginčijamas vien remiantis abstrakčiu darbdavio ir darbuotojo padėties nevienodumu.
Dėl ieškovės akcentuojamo elektroninio laiško, kuriuo ji atšaukė savo valią pasirašyti susitarimą, pažymi, kad aplinkybė, kai viena iš susitarimo šalių vėliau pakeičia savo nuomonę, persvarsto priimtą sprendimą ar siekia atsisakyti sutartų sąlygų, savaime nereiškia, jog susitarimo sudarymo metu jos valia nebuvo laisva, tikra ar galutinai susiformavusi. Priešingai, vėlesnis valios pakeitimas tik patvirtina, kad susitarimo pasirašymo metu ieškovė suvokė savo veiksmų reikšmę, priėmė sprendimą sudaryti susitarimą ir jį pasirašė. Be to, elektroninis laiškas pateiktas jau po susitarimo pasirašymo, todėl jis negali įrodyti aplinkybių, egzistavusių susitarimo sudarymo momentu, juo labiau, kad iš šalių teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų darytina išvada, kad ieškovė persigalvojo po to, kai ji pasikalbėjo su savo broliu, o ne dėl to, kad ji susitarimą pasirašė veikiama psichologinio spaudimo. Pažymi, kad pagal DK 54 straipsnio 4 dalį darbo sutarties šalių sudarytas susitarimas (ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį) pabaigia šalių darbo sutartį. Todėl aplinkybė, kad po kelių valandų nuo susitarimo pasirašymo ieškovė išsiuntė elektroninį laišką, nepaneigia fakto, kad susitarimo pasirašymo metu ji savo valią buvo išreiškusi aiškiai, nedviprasmiškai ir ją patvirtino savo parašu. Teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovė persigalvojo po to, kai ji pasikalbėjo su broliu, o ne dėl to, kad susitarimą pasirašė veikiama psichologinio spaudimo. Ieškovės brolis buvo atvykęs į atsakovės patalpas ir reikalavo didesnių išmokų ieškovei, o elektroninį laišką ieškovė parašė jau po brolio apsilankymo. Taigi, ieškovės pozicija pasikeitė dėl galimų didesnių finansinių naudų, o ne dėl to, kad susitarimo pasirašymo metu jos valia buvo su trūkumais. Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad jos elektroninis laiškas laikytinas vienu objektyviausių byloje esančių įrodymų. Priešingai, minėtas laiškas savo prigimtimi yra subjektyvus įrodymas, kadangi jis buvo parengtas pačios ieškovės, jame išdėstyta tik jos asmeninė įvykių interpretacija, vertinimai ir pozicija. Toks dokumentas nėra nepriklausomas ar objektyvus informacijos šaltinis.
Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nepatvirtina to, kad teismas byloje esančius įrodymus įvertino netinkamai, o vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą. Visi įrodymai, kuriais yra grindžiamas psichologinis spaudimas iš esmės yra spekuliatyvūs ir deklaratyvūs ieškovės paaiškinimai, o ne objektyvūs įrodymai. Ieškovei teigiant, kad darbdavys žinojo apie ieškovės sunkią finansinę situaciją, vyro netektį, neįgalaus sūnaus priežiūrą, pažymi, kad šios aplinkybės nebuvo aptariamos susitarimo sudarymo metu ir jomis nebuvo manipuliuojama siekiant paveikti ieškovės apsisprendimą. Tai, kad ieškovė jautėsi neturinti realaus pasirinkimo, darbdavį suvokė kaip stipresniąją šalį ir buvo emociškai paveikta ar patyrė šoką, yra išimtinai subjektyvaus pobūdžio vertinimai, o subjektyvūs asmens išgyvenimai ar emocinė reakcija į nepalankią situaciją negali būti laikomi įrodymu, kad buvo naudojamas psichologinis smurtas.
Pažymi, kad reikšminga yra ne tai, ar ieškovė perskaitė susitarimo tekstą, bet tai, ar ji turėjo tokią galimybę. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad susitarimo tekstas buvo išsiųstas ieškovei elektroniniu būdu, o po kelių valandų pati ieškovė jį atsispausdino ir pasirašė. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovė turėjo galimybę susipažinti su visu dokumento turiniu, jį perskaityti, įvertinti jo sąlygas ir priimti sprendimą dėl pasirašymo. Viso proceso metu ieškovė savo poziciją grindė argumentais dėl tariamo psichologinio spaudimo, emocinės būsenos ir nepakankamo laiko apsispręsti, tačiau niekada neteigė, kad prieš pasirašydama nebuvo susipažinusi su pačiu dokumentu. Vien aplinkybė, kad darbuotojas dirba bendroje darbo vietoje ar atviro tipo patalpose, savaime nereiškia, kad jis neturi galimybės perskaityti dokumento, susipažinti su jo turiniu ar priimti apgalvoto sprendimo, o jei, pačios ieškovės vertinimu, darbo aplinka nebuvo pakankamai tinkama susipažinti su dokumentu, ji galėjo paprašyti papildomo laiko.
Dėl ieškovės akcentuojamo neva atsakovės pozicijos nenuoseklumo, nurodo, kad ieškovei buvo reiškiamos pastabos ir pretenzijos dėl darbo funkcijų vykdymo ar darbo rezultatų. Būtent tokiame kontekste ieškovė buvo pareiškusi, kad jeigu atsakovės netenkina jos darbas ar tai, kaip ji vykdo savo pareigas, ji gali išeiti iš darbo. Atsakovė neįrodinėjo, kad darbo santykių nutraukimo iniciatyva kilo iš pačios ieškovės, tačiau santykių nutraukimo tema nebuvo visiškai nauja ar netikėta. Ieškovė nepagrįstai sureikšmina aplinkybę, kad atsakovė nepateikė elektroninių susirašinėjimų ar kitų dokumentų, susijusių su pastabomis dėl jos darbo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, taip pat nėra vertinama, ar egzistavo pakankamas pagrindas taikyti drausminę atsakomybę ar nutraukti darbo sutartį dėl darbo pareigų pažeidimų. Atsakovės vadovo paaiškinimai apie tam tikras darbo santykių metu egzistavusias problemas, įtampą ar pastabas dėl darbo buvo pateikti tik siekiant atskleisti bendrą šalių santykių kontekstą ir aplinkybes, kuriomis buvo priimtas sprendimas siūlyti darbo santykius nutraukti šalių susitarimu.
Tai, kad direktorius inicijavo pokalbį dėl darbo santykių ateities ir išreiškė poziciją, jog nebemato tikslo tęsti konfliktinių darbo santykių, savaime nereiškia jokio spaudimo ar valios varžymo. Darbdavio teisė inicijuoti dialogą dėl darbo santykių tęstinumo ir pasiūlyti juos nutraukti šalių susitarimu yra įprasta darbo santykių praktika ir negali būti pati savaime tapatinama su prievarta ar neteisėtu poveikiu. Susitarimo tekstas buvo rengiamas po to, kai šalys aptarė darbo santykių nutraukimo sąlygas, t. y. jis nebuvo primestas ieškovei kaip galutinis ir nekeičiamas dokumentas be jokios diskusijos.
Tai, kad pokalbis dėl darbo santykių nutraukimo galėjo būti ieškovei emociškai jautrus ar sukėlė emocinę reakciją, savaime nereiškia, jog buvo daromas psichologinis spaudimas ar neteisėtas poveikis jos valiai. Emocinė reakcija yra natūrali situacijose, susijusiose su darbo santykių pasikeitimais, tačiau ji negali būti tapatinama su valios trūkumu ar prievarta. Ieškovė nepagrįstai sutapatina pokalbio emocinį pobūdį ir tariamą spaudimą ir daro nepagrįstą išvadą, kad vien emocinis susijaudinimas savaime patvirtina spaudimo egzistavimą. Psichologinis spaudimas turi būti pagrindžiamas konkrečiais objektyviais veiksmais, o ne subjektyvia asmens emocine reakcija.
Atsakovė neginčija bendrojo teismų praktikoje suformuoto principo, kad darbo sutarties nutraukimas pagal DK 54 straipsnį galimas tik esant aiškiai, laisvai, tikrajai ir suderintai abiejų šalių valiai. Tačiau būtent šios bylos aplinkybės patvirtina, kad toks valios sutapimas egzistavo – ieškovei buvo pateiktas susitarimo tekstas, ji su juo susipažino, pati jį atsispausdino ir pasirašė, o byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių valios trūkumus ar neteisėtą poveikį jos apsisprendimui. Todėl pati teismų praktika šiuo aspektu patvirtina, o ne paneigia atsakovės poziciją. Priešingai ieškovės teiginiams, teismų praktikoje nėra išaiškinta, kad vien formalus pasiūlymo pateikimo tvarkos nesilaikymas savaime lemtų vėliau sudaryto šalių susitarimo negaliojimą. Ieškovė nepagrįstai teisės normos (DK 54 straipsnio) citavimą tapatina su teismo išaiškinimu ir jai suteikia tokią reikšmę, kurios nagrinėjamoje teismų praktikoje iš tiesų nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, įvertino šalių paaiškinimus, byloje surinktus įrodymus bei ieškovės argumentus dėl tariamo psichologinio spaudimo ir valios trūkumų. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių neteisėtą poveikį ieškovės valiai, grasinimus, prievartą ar kitas aplinkybes, kurios galėtų paneigti jos laisvą apsisprendimą. Būtent tokia išvada visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuojamą principą, kad darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu teisėtumas vertinamas pagal tai, ar susitarimas buvo sudarytas esant tikrai, laisvai ir suderintai šalių valiai. Nustačius, kad jokio psichologinio spaudimo nebuvo, o ieškovė susitarimą pasirašė savo valia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino susitarimą galiojančiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl jos atleidimo iš darbo šalių susitarimu pripažinimo neteisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo jį panaikinti ar pakeisti. Teisėjų kolegija pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytiems argumentams, laiko juos visiškai pagrįstais.
Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2020 m. birželio 19 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria ieškovė buvo priimta UAB „Balticdecor“ (duomenys neskelbtini). Darbo sutartis nutraukta nuo 2025 m. spalio 7 d. tos pačios dienos šalių susitarimu.
Ieškovė įrodinėjo, kad susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo pasirašė paveikta darbdavio psichologinio spaudimo, todėl jos sprendimas pasirašyti susitarimą dėl darbo santykių pabaigos negali būti laikomas jos tikrąja valia. Šiame kontekste apeliantė be kita ko kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo byloje, kaip ir bet kokioje kitoje civilinėje byloje, galioja rungimosi principas, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017).
Kartu pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Atleidimo iš darbo bylose teisėtumą privalo įrodyti darbdavys. Taigi, vadovaujantis šia DK 214 straipsnio 3 dalies nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024).
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje kilusį ginčą dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo, pažymi, jog, įstatymo nuostatos šalių valios nutraukti darbo sutartį susitarimu neriboja. Tačiau tai nereiškia, kad darbo sutarties nutraukimui šalių susitarimu jokie reikalavimai nėra keliami.
Pagal DK 54 straipsnio 1 dalį darbo sutarties nutraukimo iniciatyvos teisę turi bet kuri darbo sutarties šalis; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį pateikiamas raštu išdėstant darbo sutarties nutraukimo sąlygas (2 dalis); sutikimą su pateiktu pasiūlymu kita darbo sutarties šalis taip pat išreiškia raštu (3 dalis). Sutarusios nutraukti sutartį, šalys gali sudaryti raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, toks darbo sutarties šalių sudarytas susitarimas (ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį) pabaigia šalių darbo sutartį (4 dalis).
Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kai darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia – darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 54 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).
Vadovaujantis DK 54 straipsniu pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita. Jeigu kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu. Ieškovė argumentuoja, kad jai nebuvo pateiktas joks pasiūlymas raštu, o, priešingai, darbo sutarties nutraukimo pasiūlymas išsakytas jai netikėtai ir jo sąlygos aptartos žodžiu, vėliau jai elektroniniu paštu atsiųstas galutinis susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo. Taigi, apeliantės vertinimu, jai turėjo būti pateikti du atskiri dokumentai – iš pradžių pasiūlymas, o vėliau susitarimas. Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė nepagrįstai suabsoliutina pasiūlymo rašytinę formą ir pažymi, jog esminė aplinkybė sprendžiant, ar pasiūlymas pateiktas tinkamai, yra tai, ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai.
Nagrinėjamu atveju ieškovė nenurodo ir iš byloje esančių įrodymų bei šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių visumos nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė galėjo nesuprasti ar nesuvokti susiklosčiusios situacijos. Vien aplinkybė, kad šalys dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų tarėsi žodžiu, nereiškia, kad tokia sąlygų aptarimo forma yra neteisėta, juo labiau, kad ieškovė pripažįsta, jog jai elektroniniu paštu buvo atsiųstas susitarimas po to, kai šalys aptarė darbo santykių nutraukimo sąlygas. Nors ieškovė šį darbdavio atsiųstą susitarimą įvardija galutiniu, byloje nenustatyta, kad ji buvo verčiama šį susitarimą pasirašyti, tai padaryti nedelsiant ar per darbdavio nurodytą terminą, ar kad jai buvo apribota galimybė pateikti savo pastabas ar kitokius pasiūlymus ir pan. Ieškovė pripažino, kad elektroniniu paštu gavusi susitarimą tik po kelių valandų pati atsispausdino ir pasirašė ir tik po to jį pasirašė atsakovės direktorius. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo laiško su susitarimu ieškovei atsiuntimo iki pasirašymo praėjo kelios valandos. Byloje nėra duomenų ir ieškovė nenurodo, kad buvo skubinama, kad iš jos buvo reikalaujama pasirašyti susitarimą, grasinama ar atliekami kitokio pobūdžio neteisėti darbdavio veiksmai, o tai, kad ieškovės teigimu, pasiūlymas nutraukti darbo santykius jai buvo netikėtas, ji jautė spaudimą pasirašyti, nes direktorius laukė susitarimo su jos parašu, manė, kad negali rinktis ir panašūs subjektyvūs vertinimai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės pasirinkimas buvo neleistinai apribotas, kad ji negalėjo atsisakyti pasirašyti susitarimą ar paprašyti ilgesnio laiko jį apsvarstyti ir priimti sprendimą.
Aplinkybė, kad, kaip teigia, apeliantė, pasiūlymas nutraukti darbo santykius jai buvo netikėtas, ji buvo šokiruota ir panašūs nemalonūs išgyvenimai taip pat niekaip nepagrindžia, kad apeliantės valiai buvo daroma kokia nors neleistina įtaka. Neabejotina, kad ieškovei galėjo kilti neigiamų ir nemalonių išgyvenimų, tačiau tai yra normali ir natūrali kiekvieno darbuotojo reakcija į išgirstą pasiūlymą nutraukti darbo santykius, bet ne darbdavio spaudimas ar kitoks neleistinas poveikis, kaip bando teigti ieškovė. DK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtina bet kurios iš darbo santykių šalių iniciatyvos teisė pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį ir nagrinėjamu atveju būtent darbdavys pasinaudojo šia iniciatyvos teise. Pažymėtina, kad ieškovės asmeninė gyvenimo situacija, vyro netektis ir panašios skaudžios šeimos aplinkybės ar finansinė padėtis šiuo atveju niekaip neriboja DK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbdavio iniciatyvos teisės. Tuo tarpu, duomenų, kad šios ieškovės asmeninės aplinkybės būtų buvusios naudojamos kaip neleistino spaudimo jai priemonė, byloje nėra ir pati ieškovė to nenurodo.
Nors ieškovė teigia atspausdinusi susitarimą bendroje salėje, kurioje buvo ir kitų darbuotojų bei klientų, todėl negalėjusi susikaupti ir ramiai įvertinti pasiūlymo sąlygų, kaip minėta, ieškovė neprašė darbdavio ilgesnio termino susitarimui apsvarstyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas 5 darbo dienų terminas nėra darbuotojo garantija, kaip nepagrįstai teigia ieškovė – tai procedūrinis terminas, per kurį bet kuriai darbo teisinių santykių šaliai, gavusiai kitos šalies pasiūlymą nutraukti darbo sutartį, neatsakius į jį, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas. Įstatymas neriboja galimybės šalims susitarti per kitokį laikotarpį, taip pat ir tą pačią dieną. Šio termino nesilaikymas nėra pažeidimas, jeigu tai neturėjo įtakos darbuotojo apsisprendimui arba jeigu jo sutrumpinimas buvo inicijuotas paties darbuotojo. Šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė būtų prašiusi kokio nors termino sprendimui priimti, darbdavys jai taip pat nenurodė jokio termino, per kurį ji turi pasirašyti susitarimą. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė buvo laisva pati apsispręsti, kiek laiko jai reikia sprendimui priimti. Be to, ieškovė nepaneigė atsakovės teiginių, kad pati nebenorėjo atidirbti numatyto laikotarpio ir norėjo darbo santykius nutraukti tą pačią. Tai nėra draudžiama, jeigu tokia abiejų šalių suderinta valia ir pagal DK 54 straipsnio 4 dalį būtent šalių sudarytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo ir pabaigia darbo sutartį.
Nagrinėjamu atveju susitarimo sąlygas šalys aptarė žodžiu, susitarimas nebuvo parengtas iš anksto ir pateiktas darbuotojai pasirašyti, priešingai, byloje nustatyta, kad tik po šalių pokalbio pradėtas rengti susitarimas jų suderintomis sąlygomis, jis atsiųstas ieškovei elektroniniu paštu, o pasirašytas tik po kelių valandų. Be to, susitarimą ieškovė pasirašė pirmoji, tik po to jį pasirašė atsakovės direktorius. Tai, kad ieškovė teigia keletą valandų neskaičiusi susitarimo iki kol jo neatsispausdino, yra tik jos pačios pasirinktas elgesio (neveikimo) modelis. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir ištikta šoko, kaip teigia ieškovė, per keletą valandų ji turėjo realią galimybę perskaityti susitarimą, įvertinti jo sąlygas ir, esant reikalui, jeigu kilo klausimų ar neaiškumų, pasikonsultuoti ar pasitarti su kitais asmenimis ar institucijomis. Teisėjų kolegija pažymi ir aplinkybę, kad ieškovė dirbo (duomenys neskelbtini), taigi, manytina, kad buvo pakankamai pajėgi ir kvalifikuota įvertinti susitarimo sąlygas ir suvokti jų teisines pasekmes, juo labiau, kad visos susitarimo sąlygos yra visiškai aiškios, nėra jokių dviprasmiškų ar skirtingai interpretuotinų sąlygų, aiškiai nurodyta darbo sutarties nutraukimo data, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija darbuotojai ir darbdavio pareiga atsiskaityti už faktiškai darbuotojos dirbtą laiką bei sumokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Nors ieškovė argumentuoja, kad itin reikšminga aplinkybė ir svarbiausias rašytinis įrodymas apie tikrąją jos valią yra jos tos pačios 2025 m. spalio 7 d. po kelių valandų darbdaviui jos rašytas elektroninis laiškas, kuriuo ji prašo susitarimą laikyti negaliojančiu ir grąžinti ją į darbą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama šio laiško teisinę reikšmę, neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada ir vertinimu, jos šis ieškovės laiškas liudija pasikeitusią jos nuomonę po susitarimo pasirašymo, tačiau ne valios trūkumus jo pasirašymo momentu, juo labiau, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovės nuomonės pasikeitimui, daugiau tikėtina, įtakos turėjo jos brolis, su kuriuo ieškovė pripažino kalbėjusi apie atleidimą, o jis jau po ieškovės atleidimo buvo nuvykęs pas darbdavį ir, kaip nurodyta atsakovės direktoriaus 2025 m. spalio 8 d. elektroniniame laiške atsakant į aptariamą ieškovės laišką, grasino prie visų darbuotojų.
Ieškovė argumentuoja, kad jos nurodytos aplinkybės apie tai, kad direktorius netikėtai atvyko iš Vilniaus į Klaipėdą, ieškovė nebuvo iš anksto informuota apie planuojamą pokalbį, buvo spontaniškai iškviesta į uždarą pokalbių salę, ieškovei buvo pasakyta, jog „reikia išsiskirti“ ir „nuspręsta su ja atsisveikinti“, darbdavys iš karto inicijavo dokumentų rengimą, 2025 m. spalio 7 d. susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo buvo įrašyta tos pačios dienos data, visa procedūra vyko skubiai, ieškovė jautėsi neturinti realaus pasirinkimo ir suprato darbdavį kaip stipresniąją šalį, buvo emociškai paveikta ir šoko būsenoje, būtent ir sudaro psichologinį spaudimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė painioja savo pačios subjektyvius išgyvenimus, reakciją į įvykius ir savo pačios jų subjektyvų vertinimą, neigiamus išgyvenimus, patirtą stresą ar įtampą su neleistinu darbdavio psichologiniu poveikiu darbuotojo valiai. Ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės ir jų vertinimas nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti neleistiną darbdavio poveikį. Šiuo požiūriu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimams ir išvadoms bei atsakovės atsiliepime šiuo klausimu itin išsamiai išdėstytiems argumentams ir jų plačiau nekartoja.
Į esminius apeliaciniu skundu keltus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako bei iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-117-23934/2025) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsakovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 178 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios išlaidos yra realios, pagrįstos, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovės IES1 atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Balticdecor“ naudai priteisti 2 178 Eur (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisiją.