Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. Ieškovas IES1 prašė priteisti iš atsakovės ATS1 164,52 Eur skolą ir penkių procentų dydžio procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Nurodo, kad byloje nebuvo ginčo, jog tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai, atsakovė pripažino, kad jis padengė jos įsiskolinimą sporto klubui ir įsipareigojo pinigus jam grąžinti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad byloje buvo pateiktas 2024 m. spalio 25 d. mokėjimo nurodymas, todėl rašytinių įrodymų pagrindu buvo galima spręsti apie paskolos teisinių santykių atsiradimą, tačiau teismas, nepaisydamas šio rašytinio įrodymo, dėl paskolos grąžinimo sprendė išimtinai remdamasis atsakovės žodiniais paaiškinimais.

Teismas neatsižvelgė į įrodinėjimo taisykles, visiškai neatsižvelgė į kitas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovės atsikirtimais ir įrodymus byloje vertino selektyviai. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą pirmiausia turėtų būti suinteresuotas skolininkas, nes turėdamas tokius įrodymus jis galės įrodyti prievolės pasibaigimo faktą. Atsakovė neturi jokių dokumentų, patvirtinančių skolos grąžinimą, o teismas sprendė, kad paskola yra grąžinta, nes atsakovė prisiminė detalę, kad po pinigų grąžinimo atsakovė apkabino ieškovą. Teigia, kad atsakovės nurodyta aplinkybė dėl tariamo apsikabinimo net tik nėra įrodyta, bet ir iš viso nėra reikšminga sprendžiant dėl paskolos grąžinimo. Atsakovės paaiškinimai, kad paskola grąžinta, savaime neturi didesnės įrodomosios galios nei jo paaiškinimai, kad paskola nėra grąžinta.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino atsakovės žodinius paaiškinimus, esą paskolą ji siekė grąžinti iš savo pačios uždirbtų pinigų. Atsakovė įrodinėjo, kad pinigus ieškovui grąžino grynaisiais pinigais, o jam pasiteiravus, iš kur ji jų turėjo, atsakovė į klausimą iš pradžių neatsakė, o vėliau teigė, kad darbdavys išmokėjo darbo užmokestį grynaisiais pinigais. DK 139 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą sąskaitą, t. y. galiojantis teisinis reguliavimas draudžia darbdaviui išmokėti darbo užmokestį grynaisiais pinigais. Dėl to atsakovės paaiškinimai neva grynuosius pinigus gavo iš darbdavio akivaizdžiai neatitinka tikrovės.

Pažymi, kad nors bylos nagrinėjimas buvo baigtas 2025 m. spalio 22 d., tačiau teismas savo iniciatyva įrodymus rinko po bylos išnagrinėjimo pabaigos, t. y. 2025 m. lapkričio 7 d. teismas surinko papildomus įrodymus iš Sodros, kurie patvirtina, kad už 2024 m. spalio mėn. atsakovei buvo paskaičiuotas 237,3 Eur darbo užmokestis. Pažymi, kad tai yra bruto darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių), o darbo užmokestis atskaičius mokesčius sudaro maždaug 191 Eur. Taigi, atsakovės skola ieškovui (164,52 Eur), siekė praktiškai visą mėnesinį atsakovės darbo užmokestį į rankas (191 Eur). Atsižvelgiant į atsakovės paaiškinimus apie imperatyviems reikalavimams prieštaraujantį darbo užmokesčio gavimą grynaisiais pinigais ir darbo užmokesčio ir skolos santykį (164,52 Eur ir 191 Eur), teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovės galimybę tokią skolą grąžinti vienu mokėjimu.

Be to, teismui savo iniciatyva po bylos nagrinėjimo pabaigos surinkti įrodymai suponuoja būtinybę atnaujinti įrodymų tyrimo stadiją. Bylos šalis ar dalyvaujantis asmuo turi teisę pateikti paaiškinimus dėl kiekvieno byloje esančio įrodymo, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovui tokia teisė buvo apribota, o ir pats įrodymų rinkimas – siurprizinis.

Byloje buvo tikslinga pareikalauti aktualaus laikotarpio atsakovės banko sąskaitos išrašų. Atsakovė jų nepateikė, šalys byloje nebuvo atstovaujamos profesionalių advokatų, todėl teismas galėjo savo iniciatyva įpareigoti atsakovę pateikti banko sąskaitos išrašą. Jei atsakovė, gavusi darbo užmokestį į banko sąskaitą, minėtų piniginių lėšų (170 Eur) neišsigrynino, atsakovės teiginiai apie atsiskaitymą su ieškovu iš gauto darbo užmokesčio būtų akivaizdžiai paneigti.

Nepagrįstais pripažintini teismo argumentai, kad tam tikrą laikotarpį reikalavimų dėl skolos grąžinimo nereiškimas suponuoja, kad skola yra grąžinta. Teismas neatsižvelgė, kad pinigų skolinimo metu ieškovo ir atsakovės motinos asmeniniai santykiai buvo geri, o paskolos grąžinimas buvo sutartas pagal pareikalavimą, t. y. be konkretaus termino. Ieškovui supratus, kad atsakovė pati skolos grąžinti nesiruošia, o atsakovės motinai atsisakius įvykdyti prievolę už dukterį, ieškovas buvo priverstas pažeistas teises ginti teisme.

Argumentuoja, kad ieškovas yra nesąžiningas, ji nepripažino, kad egzistavo paskolos teisiniai santykiai, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, tačiau ieškovo sumokėtą sumą jam grąžino. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai yra teisėta ir pagrįsta. Paskolos sutarties elementai pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Šių požymių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui. Ieškovas šios pareigos neįvykdė.

Ieškovas pasiūlė padėti jai išspręsti ginčą su skolą sporto klubui administruojančia įmone ir savo nuožiūra bendravo su šios įmonės atstovais, savanoriškai sumokėjo įsiskolinimą, tačiau su ja jokių sąlygų neaptarė ir paskolos nesitarė. Jos motina buvo pasipiktinusi ir ieškovui tą pačią dieną sumokėjo 170 Eur grynais pinigais. Ieškovas reikalavo, kad atsakovė jam asmeniškai sumokėtų, neva norėdamas ją pamokyti, bet atsakovės motinos pinigus paėmė ir jų negražino, o ji pati, sužinojusi, kad ieškovas sumokėjo jos įsiskolinimą, ieškovui 170 Eur grąžino grynaisiais pinigais 2024 m. lapkričio 9 d. jos motinai priklausančio sodo namo laikinoje virtuvėje, šį faktą matė jos motina ir draugas, kurie pirmosios instancijos teisme parodė šias aplinkybes.

Ieškovas buvo jos motinos draugas, tačiau jų santykiai nutrūko 2025 m. sausio 3 d. po smurto, jis yra pradėjęs prieš jos motiną civilinių procesų dėl skolų priteisimo, nors iš tikrųjų pinigus iš jos motinos skolindavosi pats. Tokiu būdu ieškovas siekia įbauginti jos motiną versdamas ją ir atsakovę bylinėtis. Ieškovas persekiojo jos motiną ir niokojo šeimos turtą, dėl šių jo veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Nurodo, kad ji buvo pajėgi sumokėti ieškovui 164,52 Eur sumą iš savo darbo užmokesčio, nes gyvena su motina. Ieškovas nepaneigė, kad pinigai jam yra grąžinti ir iki pat 2025 m. birželio mėn. pretenzijos nereiškė jokių pretenzijų. Panašiu laiku ieškovas inicijavo civilines bylas ir jos motinai įrodinėdamas nebūtas aplinkybes apie paskolas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad ieškovas 2024 m. spalio 25 d. mokėjimo pavedimu MB „Teisės principas” sumokėjo 164,52 Eur atsakovės įsiskolinimą. Ieškovo teigimu, jis atsakovei šiuo mokėjimo pavedimu suteikė paskolą, tuo tarpu, atsakovė teigė, kad jos įsiskolinimą ieškovas padengė neprašytas, dėl paskolos suteikimo, grąžinimo ir kitų sąlygų ji su ieškovu niekada nesitarė, vis dėlto, 170 Eur ieškovui yra grąžinusi grynaisiais pinigais.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo ar, juo labiau, vienos iš šalių pareiškimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022).

Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020). Paskolos sutarties įrodinėjimo metu teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Nors apeliantas teigia, kad byloje nekilo ginčas dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo, iš tiesų atsakovė niekada nepripažino skolinusis iš jo pinigus, tarusis dėl termino, grąžinimo būdo ir kitų sąlygų, būdingų paskolos sutarčiai. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovas sumokėjo atsakovės 164,52 Eur įsiskolinimą sporto klubui. Byloje nėra ginčijama ir ta aplinkybė, kad ieškovas pinigų sumą skolą administruojančiai įmonei perdavė laisva savo valia. Ieškovas, remdamasis banko mokėjimo nurodymu (bankiniu pavedimu), įrodinėjo tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius reikalaudamas grąžinti 164,52 Eur skolą, vis dėlto, priešingai apelianto teiginiams, banko pavedimas pats savaime paskolos santykių nepatvirtina nesant abiejų šalių suderintos valios dėl tokių santykių atsiradimo. Minėtas mokėjimo pavedimas pagrindžia tik patį pinigų perdavimo atsakovės kreditoriui faktą, bet ne paskolos sutarties su atsakove sudarymą, kurioje būtų išreikšta tiek abiejų šalių valia tokią sutartį sudaryti, tiek atsakovės įsipareigojimas grąžinti pinigus kaip paskolos dalyką ieškovui, t. y. nepatvirtina esminių paskolos sutarties elementų. Byloje nesant jokių kitų įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti apie paskolos sutarties sudarymą, atsakovei nuosekliai teigiant, kad ji pinigų iš ieškovo nesiskolino, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad vien tik pinigų pervedimas atsakovės kreditoriui pats savaime sukūrė ieškovo ir atsakovės paskolos teisinius santykius.

CK 6.50 straipsnyje reglamentuota trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Tokiu atveju, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė būtent CK 6.50 straipsnyje reglamentuoti teisiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai šiuo aspektu keistini. Pažymėtina, kad atsakovė pripažino savo prievolę ieškovui, kaip asmeniui už ją padengusiam turėtą įsiskolinimą, vis dėlto, argumentavo, kad šią prievolę ieškovui yra įvykdžiusi.

Nors apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovė pinigus jam grąžino, pernelyg suabsoliutino atsakovės paaiškinimus ir jai artimų liudytojų parodymus, o byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, liudijančio, kad atsakovė prievolę jam įvykdė, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovą ir atsakovės motiną siejo artimi glaudūs, pasitikėjimu paremti santykiai (ieškovas ir atsakovės motina teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovas atsakovės motinai siūlė sudaryti santuoką), ieškovas ir atsakovės motina palaikė emocinius ryšius, kartu leido laiką ir lankėsi vienas kito namuose. Taigi, atsakovės prievolę įvykdė ir įsiskolinimą padengė jos motinai artimas asmuo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra nei pagrįsta, nei protinga reikalauti, kad tarpusavio santykius artimi asmenys, esantys beveik kaip šeimos nariai, kurių santykis grįstas aukštu tarpusavio pasitikėjimo lygiu, įformintų raštu, o ypatingai dėl mažareikšmės sumos ir smulkaus buitinio sandorio, kaip yra nagrinėjamu atveju. Pats apeliantas nurodo, kad jokių reikalavimų nereiškė, kol jo ir atsakovės motinos santykiai buvo geri. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo reikalavimas, daugiau tikėtina, atsirado ne dėl tariamos jos skolos, bet dėl ginčo su atsakovės motina. Tokią išvadą patvirtina ir informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys apie ieškovo pareikštus ieškinius atsakovės motinai bei bylos duomenys dėl atsakovės motinos pareikštų kaltinimų ieškovui.

Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja ir tai, kad atsakovė ginčo laikotarpiu buvo neseniai sulaukusi pilnametystės, jauno amžiaus ir nepatyrusi teisiniuose santykiuose, todėl nepasirūpino tinkamu jų įforminimu, nepareikalavo iš ieškovo rašytinio patvirtinimo apie pinigų grąžinimą. Be to, pats ieškovas patvirtino atsakovės teiginius, kad tuo metu, kuriuo atsakovė teigia grąžinusi ieškovui pinigus (2024 m. lapkričio 9 d.), ji neturėjo banko sąskaitos, jis pats su atsakove dėl to 2024 m. lapkričio 15 d. vyko į banką, atsakovės telefonas buvo sudužęs ir ji negalėjo naudotis elektronine bankininkyste, negalėjo atlikti mokėjimo pavedimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas ne tiek neigia pinigus iš atsakovės gavęs, kiek akcentuoja rašytinių įrodymų apie pinigų jam grąžinimą nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimais, kad pinigus ieškovui ji grąžino. Šią aplinkybę parodė matę tiek atsakovės motina, tiek draugas, kurie nors ir yra artimi atsakovei asmenys, tačiau prisiekė byloje kaip liudytojai, buvo įspėti apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Vien aplinkybė, kad liudytojai yra atsakovės motina ir draugas, savaime nesudaro pagrindo jų parodymus laikyti neobjektyviais ar vertinti kaip nepatikimus. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla (CPK 189 straipsnio 1 dalis). Liudytojų parodymai ir jų pateikimas savaime yra subjektyvaus pobūdžio, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad kaip liudytojų apklaustų asmenų parodymai yra nepatikimi ir apeliantas jokių įrodymų priešingiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad lygiai taip pat šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnio 1 dalis).

Be to, pažymėtina, kad atsakovė procese buvo sąžininga, savo prievolę ieškovui pripažino ir jos neneigė, paaiškino, kad siekė grąžinti ieškovui būtent pačios uždirbtus pinigus ir nesiskolino nei iš motinos, nei iš brolio, kurie parodė siūlęsi jai padėti. Atsakovės motina taip pat parodė, kad ieškovas, siekdamas pamokyti jos dukterį, priekaištavo dėl netinkamo auklėjimo ir reikalavo, jog atsakovė jam grąžintų savo pačios uždirbtus pinigus. Nors, apelianto teigimu, atsakovė negalėjo turėti 170 Eur sumos grynaisiais pinigais, atsakovė parodė pinigus gavusi iš darbdavio kaip darbo užmokestį, kadangi, kaip nustatyta byloje, tuo metu dar negalėjo naudotis banko sąskaita. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog Sodros duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, kad 2024 m. spalio mėnesį atsakovės darbo užmokestis buvo 237,30 Eur dydžio (neatskaičius mokesčių), ieškovo teigimu, atskaičius mokesčius tai sudaro apie 190 Eur, taigi, 2024 m. lapkričio pradžioje gavusi nurodytą darbo užmokestį, atsakovė turėjo galimybę ieškovui sumokėti 170 Eur grynaisiais. Be to, atsakovė paaiškino norėjusi pinigus ieškovui grąžinti iš pirmojo atlyginimo, o Sodros duomenys būtent patvirtina, kad atsakovė įsidarbino 2024 m. spalio 4 d.

Apeliantas reiškia pretenzijas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva rinko įrodymus, t. y. Sodros duomenis, tačiau pažymėtina, kad CPK 179 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė teismui savo iniciatyva naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos, kitų informacinių sistemų bei registrų. Sprendžiant, ar teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas siurpriziniu, esminę reikšmę turi aplinkybė, ar byloje dalyvaujantis asmuo buvo tinkamai informuotas apie argumentus ir įrodymus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, ir turėjo galimybę į šiuos argumentus ir (ar) įrodymus atsikirsti, pateikdamas dėl jų savo poziciją. Teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais (taip pat ir surinktais teismo iniciatyva), apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-823/2021, 37 punktas; 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022, 45 punktas), taip pat jei byloje dalyvaujantys asmenys pagal konkrečios bylos procesines aplinkybes negalėjo pagrįstai tikėtis, kad bylą nagrinėjęs teismas imsis spręsti tam tikrą klausimą ir dėl to jų galimybė teikti teismui savo paaiškinimus šiuo klausimu buvo suvaržyta (žr. mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-823/2020 34 punktą). Kita vertus, vien tai, kad teismo procesinis sprendimas priimtas byloje dalyvaujančiam asmeniui nepareiškus savo pozicijos tam tikru bylos klausimu, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog proceso teisės normos buvo pažeistos, o teismo priimtas procesinis sprendimas yra siurprizinis. Siurprizinio sprendimo sąvoka siejama su tam tikru procesinio netikėtumo aspektu, todėl tais atvejais, kai argumentai ar įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, bylos šaliai buvo (ar turėjo būti) žinomi, teismo sprendimą pripažinti siurpriziniu nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-823/2024). Šiuo atveju nesutiktina su apeliantu, kad teismas turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą ir sudaryti galimybę jam pasisakyti dėl registro duomenų. Ieškovas pirmosios instancijos teismo posėdyje aktyviai įrodinėjo, kad atsakovė negalėjo turėti 170 Eur, kuriuos būtų juos jam grąžinusi, taigi, byloje nesant kitų duomenų apie atsakovės pajamas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikrino oficialius valstybės institucijos registro duomenis ir tai nėra siurprizinis teismo veiksmas, kurio ieškovas negalėjo tikėtis.

Nors ieškovo manymu, būtina išreikalauti atsakovės banko sąskaitos išrašą, kuris patvirtintų arba paneigtų aplinkybę, jog atsakovė išgrynino pinigus (jam sumokėtus 170 Eur) iš banko sąskaitos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovė niekada neteigė pinigus išgryninusi, priešingai, ji teigė pinigus kaip darbo užmokestį iš darbdavio gavusi grynaisiais. Apeliantas dėsto argumentus, kad darbo užmokestis negali būti mokamas grynaisiais pinigais, tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos dalykas nėra atsakovės darbo užmokesčio išmokėjimo būdas ar jo teisėtumas, juo labiau, kaip minėta, šalys patvirtino, kad bylai aktualiu laikotarpiu atsakovė neturėjo banko sąskaitos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog įrodinėjimo procesas nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Civiliniame procese galiojantis įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad įrodinėjimas negali tęstis iki begalybės ir turi vykti CPK nustatyta tvarka. Byloje faktinių duomenų turi būti surenkama tiek, kad jų būtų pakankama esminėms išvadoms padaryti, o beribis įvairiausių versijų kėlimas ir bandymas po to jas patvirtinti ar paneigti, renkant vis naujus įrodymus, nėra efektyvus būdas ir prieštarauja civilinio proceso principams ir tikslams.

Rungimosi proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020).

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-9-1075/2024).

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįvykdė procesinės įrodinėjimo pareigos ir neįrodė, kad atsakovė jam yra skolinga, tuo tarpu, atsakovė, teigdama priešingai, savo teiginius įrodė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, dar kartą pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Skundžiamame sprendime išsamiai įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su apelianto reikalavimais, apelianto nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, kaip minėta, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška ir pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nors tarp šalių susiklosčiusio teisinio santykio kvalifikavimas keistinas, tai nesudaro teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Apeliacinį skundą atmetus ieškovo išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Atsakovė pateikė įrodymus, kad už advokatės teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 260 Eur, išlaidos yra pagrįstos, patirtos realiai, neviršija Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos, 2015 m. kovo 20 d. redakcija) rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo IES1 atsakovės ATS1 naudai priteisti 260 Eur (du šimtus šešiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.