Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Giedrės Seselskytės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Logistic express center“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Logistic express center“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu. Ieškovė MB ,,Logistic express center“, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos 2025 m. spalio 10 d. sprendimu darbo bylose Nr. APS-114-19314/2025 ir Nr. APS-116-23792/2025, ieškiniu prašė pripažinti, kad nėra pagrindo nutraukti darbo sutartį su atsakovu ATS1 nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, priteisti iš atsakovo 1 400 Eur padarytos žalos atlyginimą (1 000 Eur avansas + 400 Eur baudos) bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu atsisakė reikalavimo dėl 400 Eur žalos (sumokėtų baudų) atlyginimo priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2025 m. sausio 23 d. darbo sutartimi atsakovui nustatytas 1 720 Eur darbo užmokestis, 2025 m. balandžio 1 d. darbo sutartis pakeista ir nustatytas darbo užmokestis MMA plius 50 Eur. 2025 m. vasario mėnesį atsakovui išmokėta 1 000 Eur (2025 m. vasario 7 d.), 300 Eur (2025 m. vasario 11 d.) ir 300 Eur (2025 m. vasario 24 d.); 2025 m. kovą sumokėta 500 Eur (2025 m. kovo 3 d.), 500 Eur (2025 m. kovo 7 d.) ir 500 Eur (2025 m. kovo 21 d.); 2025 m. balandį sumokėta 1 000 Eur (2025 m. balandžio 7 d.) ir 355 Eur (2025 m. balandžio 9 d.); 2025 m. gegužę sumokėta 500 Eur (2025 m. gegužės 6 d.) ir 500 Eur (2025 m. gegužės 14 d.). Taigi, vasario mėnesį išmokėta 1 600 Eur, kovo mėnesį – 1 500 Eur, balandžio mėnesį – 1 355 Eur ir gegužės mėnesį 1 000 Eur, iš viso atsakovui už keturis mėnesius ir kelias sausio ir birželio darbo dienas sumokėta 5 455 Eur, tuo tarpu, atsakovui priskaičiuotas atlyginimas sudaro 4 294,67 Eur. Dėl to teigia, kad jokios darbo užmokesčio nepriemokos nėra.

Argumentuoja, kad atsakovo pareiškimas apie ilgiau kaip du mėnesius nemokamą atlyginimą nedetalizuotas, nėra aišku, kada neišmokėtas atlyginimas. Teigia, kad neturėjo mokėti darbo užmokesčio nei birželį (išskyrus už birželio 2 ir 3 d.), nei liepą, nes atsakovas nuo 2025 m. birželio 4 d. sirgo, nedirbo ir gavo nedarbingumo išmokas. Tvirtina, kad laikotarpis, kurį nebuvo mokėtas darbo užmokestis (teismo vertinimu), yra trumpesnis nei du mėnesiai, t. y. paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2025 m. gegužės 14 d., o nuo 2025 m. birželio atsakovas jau gavo išmokas iš Sodros, todėl atlyginimas nebuvo mokėtas nepilną mėnesį.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo užmokestis buvo mokamas už praeitą mėnesį, t. y. jeigu 2025 m. gegužės 14 d. mokėjimas buvo už 2025 m. balandį, išeitų, kad 2025 m. vasarį, kai išmokėta 1 600 Eur, būtų darbo užmokestis už sausį, o tai visiškai neatitinka realybės, nes darbo sutartis sudaryta tik 2025 m. sausio 23 d. Teigia, kad buvo mokami avansai ir atlyginimas atsakovui mokėtas ne sekantį, bet einamąjį mėnesį. Sutinka, kad avansų mokėjimas be rašytinių darbuotojų prašymų, nėra tvarkingas, atlyginimų mokėjimas „iš akies”, mokėjimai į priekį ir pan. neatitinka darbo sutarties sąlygų, tačiau toks mokėjimų tvarkos pažeidimas nesukelia DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų pasekmių. Ši DK norma negalima būti aiškinama plečiamai, todėl pirmosios instancijos teismo išvados neteisingos.

Nesutinka su teismo išvada, kad darbuotojas balandžio, gegužės, birželio mėnesiais buvo išvykęs į užsienį, nors darbo apskaitos žiniaraščiuose užfiksuotos jo darbo valandos tik Lietuvoje. Mano, kad ši teismo išvada yra neteisinga, neparemta jokiais leistinais įrodymais, o atsakovo pateikti CMR važtaraščiai užpildyti jo paties, uždėtas ieškovės antspaudas, kurio atsakovas vis dar negrąžino. Teigia, kad įrodė, jog atsakovas turi savo neregistruotą pervežimų verslą ir 2025 m. balandžio – gegužės mėnesiais vežė krovinius Prancūzijoje, Portugalijoje. Teismas neištyrė, ar atsakovo pateikti įrodymai susiję su jo paties verslu, ar su darbu įmonėje, niekaip nepasisakė tiek dėl ieškovės, tiek dėl atsakovo pateiktų įrodymų, kurie surašyti net ne lietuvių kalba. Be to, atsakovas savo verslą vykdė ir nedarbingumo metu lapkričio mėnesį. Taigi, neįrodyta, kad atsakovas buvo komandiruotėse įmonės nurodymu, o priešingos teismo išvados niekaip nemotyvuotos.

Nurodo, kad pats atsakovas pripažino gavęs 1 000 Eur. Teismas reikalavimą atmetė dėl to, kad neįrodytas žalos padarymo faktas. Pažymi, kad neturi nurodyti teisinio pagrindo ir pinigų gali reikalauti ir kaip žalos atlyginimo, ir kaip nepagrįsto praturtėjimo, neatsiskaitymo už prekes ar paslaugas ir pan. Nėra ginčo, kad pinigai buvo perduoti įmonei atsiskaityti už paslaugas, bet atsakovas kažkodėl gali jų negrąžinti. Teismas nurodo, kad suvokia tuos pinigus kaip „kelionpinigius”, bet ši sąvoka neaiški, DK įtvirtinti tik dienpinigiai ir komandiruotės išlaidos. Už „kelionpinigius” reikia atsiskaityti ir jeigu darbuotojas negali jų pateisinti išlaidų dokumentais, jis turi tuos kelionpinigius grąžinti. Atsakovas žinutėmis rašė, kad iš 1 000 Eur išleido 318 Eur, liko 600 Eur, tačiau jis nepateikė jokių 318 Eur išlaidų patvirtinančių dokumentų, o teisme teigė, kad jis tuos pinigus pasiėmė „už skolą”, nors nežinia, kokią. Tačiau teismas 1 000 Eur neįskaitė į atlyginimo skolą, bet leido atsakovui juos tiesiog pasilikti.

Pažymi, kad darbo santykiai su darbuotoju nėra pasibaigę, jis vis dar gauna laikino nedarbingumo išmokas kaip ieškovės darbuotojas, dėl to nėra teisinio pagrindo priteisti netesybas.

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

Teigia, kad darbo užmokestis į ateitį jam mokamas nebuvo, paskutinį kartą atlyginimą gavo 2025 m. gegužės 14 d. už balandžio mėnesį.

Mano, kad ieškovė yra nesąžininga reikalaudama 1 000 Eur. Teigia, kad šią sumą jis gavo ne kaip avansą, o kaip darbdavio skolą už darbą, kai jis, būdamas išvykęs į reisą ieškovei priklausančiu transportu, teikdamas perkraustymo paslaugas iš privataus asmens už tai gavo 1 000 Eur grynais pinigais, kuriuos ieškovė jam nurodė pasilikti kaip skolą už darbą. Ieškovė sutiko su pinigų gavimo aplinkybėmis ir iš pradžių teigusi, kad tai buvo sumokėtas avansas, vėliau argumentavo, kad tai pasisavinti įmonės pinigai.

Mano, kad buhalterinė apskaita įmonėje tvarkoma itin aplaidžiai, ieškovė nėra sąžininga. Pažymi ir tai, kad Darbo ginčų komisijai atmetus ieškovės reikalavimą priteisti permoką, tokio reikalavimo ieškiniu nebereiškė. Ši aplinkybė sudaro daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovė priešieškinyje Darbo ginčų komisijai nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie neva egzistuojančią darbo užmokesčio permoką atsakovui.

Dėl ieškovės apeliaciniame skunde akcentuojamų CMR važtaraščių ir neišverstų dokumentų pažymi, kad šiuose dokumentuose (jų kopijose) yra aiškiai ir suprantamai matyti bendro pobūdžio informacija tokia, kaip krovinio pristatymo data, vieta, transporto priemonės identifikavimo informacija, įmonės, atlikusios pervežimo paslaugą (šiuo atveju ieškovės), duomenys, todėl šios informacijos teismui visiškai pakako pagrįstai išvadai, kad atsakovas ginčijamu laikotarpiu (po 2025 m. balandžio 1 d. iki 2025 m. birželio 3 d.) dirbo užsienyje.

Nesutinka su ieškovės teiginiais apie pasisavintą įmonės antspaudą ir jo naudojimą vykdant savo verslą. Akivaizdu, kad pristačius prekę ir pasinaudojus svetimos įmonės spaudu ir rekvizitais, atsiskaitymas ir vyktų ne su krovinį pristačiusiu asmeniu, o įmone, nurodyta krovinio važtaraštyje.

Pažymi, kad ir neprašo mokėti atlyginimo po 2025 m. birželio 3 d. Reikalauja negauto darbo užmokesčio už 2025 m. gegužės mėnesį ir 3 birželio mėnesio dienas, o tam jo nedarbingumas neturi jokios įtakos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Apeliantė 2026 m. birželio 10 d. pateikė informaciją apie atsakovui išduotus nedarbingumo pažymėjimus laikotarpiu nuo 2026 m. balandžio 1 d. iki 2026 m. birželio 10 d. ir to paties laikotarpio įmonės apdraustųjų nedraudiminius laikotarpius teigdama, kad atsakovui nepriklauso jokios netesybos, nes jis, kaip apeliantės darbuotojas, gauna ligos išmokas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimas yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Be to, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Nagrinėjamu atveju apeliantė teikia neaktualius įrodymus, jie nesusiję su ginčo laikotarpiu ir nepagrindžia ieškovės įrodinėjamų aplinkybių, todėl pateikti įrodymai nepriimami.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, kuriuo ji prašė pripažinti, kad nėra teisinio pagrindo nutraukti darbo sutartį su atsakovu nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d. pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priteisti iš atsakovo 1 000 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės.

Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2025 m. sausio 23 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 15, kuria atsakovas buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini). Darbo sutarties 1.3 punktu šalys susitarė dėl 1720 Eur darbo užmokesčio ir 50 proc. dydžio Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos dienpinigių normos. Tame pačiame darbo sutarties punkte nustatyta, kad darbo užmokestis išmokamas vieną kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 10 d. 2025 m. balandžio 1 d. sudarytas darbo sutarties pakeitimas, kuriuo nustatytas darbo užmokestis MMA plius 50 Eur, bet ne mažiau LR Vyriausybės patvirtintos MMA, darbo užmokestis išmokamas vieną kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 10 d. Atsakovui 2025 m. birželio 4 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Atsakovas 2025 m. liepos 25 d. pareiškimu prašė nutraukti darbo sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d. (paskutinė darbo diena).

DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių, t. y. jeigu darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos.

Nustatyta, kad ieškovė atsakovui darbo užmokestį paskutinį kartą sumokėjo 2025 m. gegužės 14 d. – pervedė 500 Eur. Vadovaujantis DK 146 straipsnio 1 dalimi ir šalių sudarytos darbo sutarties nuostatomis, už dirbtą mėnesį darbo užmokestis atsakovui turėjo būti sumokėtas ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 d. Taigi, už 2025 m. gegužės mėnesį darbo užmokestis atsakovui turėjo būti sumokėtas iki 2025 m. birželio 10 d. įskaitytinai, o už 2025 m. birželio dvi atsakovo dirbtas darbo dienas iki nedarbingumo pradžios darbo užmokestis turėjo būti sumokėtas iki 2025 m. liepos 10 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tokių mokėjimų atsakovui darbdavys neatliko.

Ieškovės teigimu, ji darbuotojui yra permokėjusi darbo užmokestį, todėl jokios nepriemokos nėra. Ieškovė nurodo, kad apskaičiuotas darbo užmokestis už visą atsakovo darbo pas ieškovę laikotarpį sudarė 4 294,67 Eur, o darbuotojui buvo pervesta 5 455 Eur, todėl yra susidariusi permoka. Nors ieškovė teigė, kad darbo užmokestį atsakovui mokėjo avansu, „į priekį“, už einamąjį, o ne už praeitą mėnesį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokių savo teiginių ieškovė neįrodė. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas būtų prašęs jam išmokėti darbo užmokestį avansu ar pan. Tuo tarpu, ieškovės nurodytas liudytojas, kurio parodymais ieškovė įrodinėja avansų darbuotojams mokėjimą, parodė, jog tik pradėjęs dirbti neturėjo pinigų, todėl pirmą savaitę darbdavys jam pervedė kelis šimtus eurų. Kitaip tariant, liudytojas prašė darbdavio avanso, tuo tarpu, atsakovas kategoriškai neigė kada nors prašęs avanso. Teisėjų kolegijos nuomone, pačios apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, jog darbdavys sąmoningu savo pasirinkimu atsakovui mokėjo ne paskaičiuotą darbo užmokestį, bet „apvalias sumas nesekdamas buhalterijos paskaičiuotų atlyginimų“, „iš akies”, kadangi įmonės administracijoje yra tik vienas asmuo – vadovas, kuris ir mokėdavo darbuotojams darbo užmokestį. Apeliantės teigimu, ilgesniu laikotarpiu sumos būtų išsilyginusios, tačiau atsakovas įmonėje dirbo tik 4 mėnesius, todėl susidarė ženkli atlyginimo permoka. Vis dėlto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavys (vadovas), savo nuožiūra mokėdamas atsakovui darbo užmokestį įvairiomis, buhalterinių paskaičiavimų neatitinkančiomis sumomis, veikė savo rizika ir pasirinkimu ir nagrinėjamu atveju neturi teisinio pagrindo reikalauti grąžinti ar sumokėtas sumas įskaityti į kito (būsimo) laikotarpio mokėtiną darbo užmokestį. Darbdaviui yra keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai ir jis privalo išmanyti darbo teisės normas bei prisiimti savo veiksmų, neatitinkančių darbo teisės normų reikalavimų, riziką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 150 straipsnyje 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik šio kodekso ar kitų įstatymų nustatytais atvejais. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant gali būti daromos išskaitos, t. y. 1) grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; 2) grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; 3) atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; 4) išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 straipsnis) arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (DK 58 straipsnis). Taigi, šiame straipsnyje nustatytos išsamios taisyklės, pagal kurias išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik įstatymų nustatytais atvejais. Normos formuluotė nesudaro pagrindo ją vertinti kaip dispozityvią, kadangi ji aiškiai formuluoja draudimą atlikti išskaitas kitais nei įstatymuose nustatytais pagrindais. Kaip minėta, DK 150 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kai išskaitos gali būti daromos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-1120/2023, 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024, kt.). Nagrinėjamu atveju tokių DK 150 straipsnyje nurodytų aplinkybių nenustatyta ir dar kartą akcentuotina, kad darbo užmokestį, viršijantį apskaičiuotą, darbdavys darbuotojui mokėjo savo valia, sprendimu ir pasirinkimu. Dėl to nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo apeliantės teiginiams, kad ji yra permokėjusi atsakovui darbo užmokestį. Priešingai, nustatyta, kad už 2025 m. gegužės ir birželio mėnesius darbo užmokestis atsakovui nebuvo sumokėtas. Aplinkybė, kad 2025 m. birželį atsakovas dirbo tik dvi dienas, o vėliau buvo laikinai nedarbingas, teisinio vertinimo nekeičia ir darbdavio pareigos atsiskaityti už faktiškai darbuotojo dirbtą laiką, nešalina. Taip pat darbuotojo gauta ligos išmoka nėra jo darbo pajamos, kaip nepagrįstai teigia apeliantė. Tai yra valstybės įtvirtinta visų dirbančiųjų socialinės apsaugos garantija laikinai netekus darbingumo. Teisė į socialines garantijas atsiranda kitų teisės normų pagrindu, ar asmuo turi į jas teisę, nustato kompetentingos institucijos, nagrinėjančios prašymus ir skiriančios socialines išmokas, o ne darbdavys. Taigi, niekuo nepagrįsti ir ieškovės teiginiai, kad laikotarpis, kurį nebuvo mokėtas darbo užmokestis, yra trumpesnis nei du mėnesiai, nes paskutinis mokėjimas atsakovui buvo atliktas 2025 m. gegužės 14 d., o nuo 2025 m. birželio jis jau gavo išmokas iš Sodros.

Nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju egzistavo DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Faktas, jog iki 2025 m. liepos 25 d. darbuotojo pateikto prašymo nutraukti darbo sutartį darbdavė nebuvo išmokėjusi jam viso darbo užmokesčio už du mėnesius, yra nustatytas rašytinais bylos įrodymais ir pačios ieškovės pripažinimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, jie nėra paneigti apeliantės išdėstytais argumentais ar kitais įrodymais, o kitokia apeliantės nuomonė ir situacijos vertinimas nesudaro teisinio pagrindo daryti priešingos išvados.

Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė yra neteisi tvirtindama, jog darbo sutartis su atsakovu nėra nutraukta. Darbdavė šioje situacijoje neturėjo diskrecijos teisės spręsti dėl to, ar tenkinti darbuotojo prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, ar ne, nes darbuotojo prašyme nurodyto įspėjimo termino suėjimas sukelia įstatyme numatytas teisines pasekmes ir, remiantis DK 56 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tokiu atveju pats darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, o darbdavys turi imperatyvią pareigą tik įforminti darbo sutarties pasibaigimą. Nagrinėjamu atveju, ieškovė 2025 m. rugpjūčio 1 d. neįformino darbo sutarties pabaigos, o darbo santykius tęsė prieš darbuotojo valią ir fiksavo jo neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių (pravaikštas), taip sukūrė darbuotojo daromų pažeidimų regimybę bei prievartinius darbo santykius, nors tai yra draudžiama.

Aplinkybė, kad darbuotojui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, niekaip nedaro įtakos darbuotojo apsisprendimui ir pasirinkimui nutraukti darbo santykius, ypač esant svarbiai priežasčiai, kaip nustatyta nagrinėjamu atveju. Šiuo atveju darbo užmokesčio nemokėjimas laiku yra esminis darbo sutarties pažeidimas, sukeliantis itin sunkias pasekmes darbuotojui, todėl netoleruotinas. Neatsiskaitymas su darbuotoju, kai jis laiku negauna jam priklausančių piniginių lėšų, sudarančių jo pragyvenimo šaltinį, o šiomis lėšomis toliau neteisėtai savo interesais disponavo darbdavys, sąlygoja darbuotojo socialinį ir ekonominį pažeidžiamumą bei darbuotojo priklausomybę nuo darbdavio priimamų sprendimų. Priežastys, dėl kurių darbdavys laiku neatsiskaito su darbuotoju, kai dėl to nėra darbuotojo kaltės, nėra reikšmingos sprendžiant darbdavio atsakomybės klausimą ir nepateisina darbdavio daromo pažeidimo. Tinkamai ir laiku mokėti darbo užmokestį darbuotojui yra darbdavio pareiga, o ne jo geros valios ar diskrecijos demonstravimas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad darbo sutartis yra nutraukta 2025 m. rugpjūčio 1 d. DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Apeliantė nenurodė konkrečių argumentų dėl atsakovui teismo priteisto nesumokėto darbo užmokesčio dydžio, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos, delspinigių ir netesybų dydžio ar pagrįstumo, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių reikėtų peržiūrėti priteistas sumas.

Apeliantei reikalaujant priteisti iš atsakovo 1 000 Eur, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė iš esmės taip ir nenurodė, kokiu pagrindu prašo iš atsakovo šios sumos, o jos pozicija bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli ir nuolat kito. Sutiktina su apeliante, kad ji neturi pareigos nurodyti teisinio pagrindo, tačiau ji turi nurodyti ir tiksliai įvardyti faktinį ieškinio pagrindą. Ieškinio suformulavimas ir jo pareiškimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021, 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-1075/2022).

Ieškovei teigiant, kad ji pinigų gali reikalauti ir kaip žalos atlyginimo, ir kaip nepagrįsto praturtėjimo, neatsiskaitymo už prekes ar paslaugas ir pan., teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė turi procesinę pareigą nurodyti ir konkretizuoti faktines aplinkybes, t. y. tiek reikalaujamą priteisti pinigų sumą, tiek faktines aplinkybes, susijusias su pinigų perdavimu ar pasisavinimu, konkrečia data ar laikotarpiu, tiek ir nurodyti, kodėl ji mano, kad pinigus atsakovas turi nepagrįstai. Šiuo atveju ieškovė reikalauja iš atsakovo 1 000 Eur sumos, kurią atsakovas pripažino gavęs grynaisiais pinigais už paslaugas iš kliento Prancūzijoje ir kurią, atsakovo teigimu, ieškovė jam sakiusi pasilikti kaip skolos padengimą. Ieškovės pozicija byloje kito, ji teigė, kad tai jos sumokėtas avansas, permoka, vėliau, kad tai tiesiog atsakovo neteisėtai pasisavinti, pavogti įmonės pinigai, padaryta žala. Ieškovės teiginiai dėl pinigų vagystės nepasitvirtino, nusikalstama veika nebuvo nustatyta, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė egzistuojant atsakovo atsakomybės sąlygas, visų pirma, neteisėtus veiksmus. Bylos nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta, kad ieškovė atsakovui būtų mokėjusi avansus.

2025 m. birželio 16 d. žinute atsakovas nurodė, kad yra „600 likę nuo prancūzo, kelia, kuras“, ieškovė į tai atsakė „ryt poryt suskaičiuosiu viską ir kažkaip susiderinsim“. 2025 m. birželio 23 d. ieškovė rašė „jei nori greičiau gauti eurus – paduodi šiandien visus dokumentus su čekiais, atskaičiuosim visas tavo baudas ir kas tavo, viską apmokėsiu – tavo garantija darbo ginčų komisija“. Atsakovas į tai atsakė „man įdomu pinigai mano, o laukiu jau labai ilgai. Kas man paduos pinigus, tam ir dokai. Mesk pinigus buhalterei, paduodu viską ir iškart pareiškimą parašau. Visa bėda“. 2025 m. liepos 4 d. žinute atsakovas rašė „318,80 išleista iš tų eurų (...) galėsiu čekius susiųst“, ieškovė nurodo „tik pats supranti, kad viskas turi būti sutikrinta (...) jei nieko nepavogei, tai ir viską, kas tavo, gausi“. 2025 m. liepos 29 d. elektroniniu laišku ieškovė rašė atsakovui: „paaiškinu, kadangi jūs prieš pat biuletenį pavogėte iš įmonės grynus pinigus ir dokumentus, tai yra CMR dokumentai ir daug visokių įmonės čekių ir sekančią dieną pasiėmėte biuletenį iki šios dienos, tai mes negalime su jumis atsiskaityti iki galo“. Ieškovė 2025 m. liepos 30 d. klausė „kada baigsis biuletenis tavo? Tada atsiskaitom ir skirstomės“. Taigi, nors byloje pateiktas tik fragmentiškas šalių susirašinėjimas, nurodytos jo ištraukos taip pat patvirtina ieškovės skolos egzistavimą atsakovui ir kilusį šalių ginčą dėl grynųjų pinigų, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvardijo „kelionpinigiais“, kitaip tariant, atsakovo komandiruotės metu patirtoms išlaidoms (kuro, kelių mokesčių ir pan.) kompensuoti skirtus pinigus pagal DK 107 straipsnio 2 dalį. Paprastai šie pinigai išduodami darbuotojui prieš kelionę pagal avansinę apyskaitą ar grįžus iš kelionės, vis dėlto, ieškovės buhalterinėje apskaitoje ši suma nefiksuota, o nepasirašytose avansinėse apyskaitose nurodyti tik atsakovui apskaičiuoti mokėtini dienpinigiai, priklausantys pagal DK 107 straipsnio 3 dalį. Tuo tarpu, liudytojų parodymai dėl skyrėsi, vienas byloje liudytoju apklaustas ieškovės darbuotojas parodė, kad įmonė grynųjų pinigų prieš išvykstant į komandiruotę duodavo visada, kitas liudytojas, buvęs ieškovės darbuotojas parodė, kad grynųjų pinigų negaudavo niekada, tik įmonės kortelę ir kuro kortelę. Be to, pačios ieškovės pozicija, jog jeigu atsakovas atsiskaitytų už pinigus pagrįsdamas juos kelionėse patirtomis išlaidomis, pateiktų čekius, ji nebelaikytų nurodytos sumos atsakovo skola, pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aptariamą ieškovės reikalaujamą priteisti sumą yra teisinis pagrindas laikyti DK 107 straipsnio 2 dalyje nurodytos paskirties pinigais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą ir priteisti jai iš atsakovo 1 000 Eur. Aukščiau aptartas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovė atsakovui buvo skolinga, be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas komandiruočių metu patirdavo išlaidų, kurias padengti yra darbdavio prievolė pagal DK 107 straipsnio 2 dalį. Taip pat, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė atsakovui nesumokėjo ne tik darbo užmokesčio už 2025 m. gegužės ir birželio mėn., bet ir tinkamai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose neapskaitė ir neatsiskaitė už atsakovo komandiruotes 2025 m. balandžio ir gegužės mėnesiais. Nors darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytas tik atsakovo darbo laikas Lietuvoje, byloje esančių rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas tuo metu buvo užsienio valstybėse, mokėjo kelių mokesčius, pylė kurą ir pan. Ieškovei teigiant, kad atsakovas tuo metu vykdė savo asmeninį pervežimų „versliuką“, šalių susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovas į užsienį buvo išvykęs su ieškovės žinia, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų apskaičiusi ir sumokėjusi atsakovui priklausančius dienpinigius už nurodytą laikotarpį. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma sudaro teisinį pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl 1 000 Eur priteisimo.

Rungimosi proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020).

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-9-1075/2024).

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė neįvykdė procesinės įrodinėjimo pareigos ir neįrodė, kad tinkamai atsiskaitė su atsakovu ir kad atsakovas jai yra skolingas, tuo tarpu, atsakovas, teigdamas priešingai, savo teiginius įrodė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, dar kartą pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai). Skundžiamame sprendime išsamiai įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su apeliantės reikalavimais, o apeliantės nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, kaip minėta, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška ir pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas apeliacinį skundą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuotina Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisija kaip ginčą privaloma ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija (darbo bylos Nr. APS-114-19314/2025 ir Nr. APS-116-23792-2025) (CPK 412 straipsnis, DK 231 straipsnis).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. Atsakovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 450 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios išlaidos yra realios, pagrįstos, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės mažosios bendrijos „Logistic express center“ atsakovo ATS1 naudai priteisti 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apie priimtą procesinį sprendimą informuoti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisiją.