Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aurimas Brazdeikis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A ieškinį atsakovei B dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo ir atsakovės B priešieškinį ieškovui A dėl skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas rėmėsi prieštaringa Tarnybos išvada, kadangi nelogiška teigti, jog nėra galimybės išklausyti vaiko nuomonės ir įvertinti nepilnamečio vaiko situacijos ir tuo pačiu teigti, jog nustatant bendravimo tvarką privaloma atsižvelgti, jog nepilnametė yra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nežinant teisminio nagrinėjimo Jungtinėse Amerikos Valstijose baigties, negalima preziumuoti, jog nepilnametės buvimas Jungtinėse Amerikos Valstijose yra ar ateityje bus pripažintas teisėtu.

Tarnybos išvada prieštaringa, kadangi iš vienos pusės Tarnyba laiko, jog atsakovės prašymas sustabdyti vykdomąją bylą atitinka nepilnametės interesus, tačiau, kita vertus, siūloma laikinoji bendravimo tvarka neatitinka geriausių nepilnametės interesų, kadangi nesudaromos sąlygos ir galimybės nepilnametei su ieškovu bendrauti realių susitikimų metu.

Teismas legalizavo atsakovės neteisėtus veiksmus ir uždraudė vykdyti teismo sprendimą pagal išduotą vykdomąjį raštą dėl bendravimo su dukterimi tvarkos ir taikyti teismo sprendimo nevykdančiai atsakovei procesinio poveikio priemones. Teismas ignoravo faktą, jog bendravimo tvarkos vykdymo negalimumas kilo būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – dukters gyvenamosios vietos pakeitimo, taip užkardant galimybę vykdyti teismo sprendimą.

Teismas nenurodė kokie geriausi vaiko interesai būtų pažeisti, jeigu nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Sustabdydamas vykdomąją bylą teismas nepagrindė šalių nepilnamečiui vaikui kylančių neigiamų pasekmių, užkardė ieškovui galimybę siekti jam prieinamomis teisinėmis teisėtomis galimybėmis ginti savo pažeistas teises.

Nepilnametės teisė į ryšį su abiem tėvais privalo būti ginama, tačiau teismui sustabdžius vykdomosios bylos vykdymą, eliminuojama ieškovo galimybė palaikyti ryšį su dukra. Atsakovė tris kartus skirtinguose teisminiuose procesuose pripažinta dėl sistemingo teismo sprendimo nevykdymo, todėl teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė nepagrįstai išvengia galimos atsakomybės.

Ieškovas siekdamas finansinės naudos ir norėdamas pakenkti atsakovei ne tik siekė, kad atsakovei būtų atimta Lietuvos Respublikos pilietybė, tačiau nuolat teikia prašymus antstolei dėl teismo sprendimo nevykdymo ir didina finansinę naštą, o tai prieštarauja nepilnamečio vaiko interesams, kadangi piniginės lėšos galėtų būti naudojamos vaiko poreikių tenkinimui.

Ieškovas nebendradarbiauja su atsakove ir į jos siūlymus bendrauti nuotoliu, derinti jo ir vaiko atostogas nereaguoja, o apsiriboja tik nuolatiniais kaltinimais ir grasinimais. Teismas pagrįstai ir teisėtai taikė laikinąsias apsaugos priemones, atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos nutarties.

Atsakovė deda visas pastangas, kad procesas Jungtinėse Amerikos Valstijose kuo operatyviau pasibaigtų bei būtų priimtas sprendimas.

Institucijos pozicija yra pagrįsta objektyviu faktinių aplinkybių vertinimu, o ieškovas nesutikdamas su pateikta išvada iš esmės nepateikia ne tik jokių pagrįstų motyvų, tačiau ir įrodymų teiginiams pagrįsti.

Byloje iš esmės yra ginčas ne dėl bendravimo tvarkos, o ieškovo siekio ir tikslo pakenkti atsakovei bei jai sukelti kuo didesnius nepatogumus ir finansinę naštą, ignoruojant nepilnamečio vaiko interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškovo atskirasis skundas tenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. ir 2026 m. balandžio 30 d. nutartis. Ieškovas nurodo, jog pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovei skirta 2 000 Eur bauda už sistemingą teismo sprendimo, kuriuo nustatyta ieškovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka, nevykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byla yra susijusi su nepilnamečio vaiko interesais, taip pat į tai, kad pateiktos nutartys atsakovei yra (turi būti) žinomos, pateikti įrodymai gali būti reikšmingi atskirojo skundo nagrinėjimui, priima ieškovo teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais įrodymais esančiais byloje.

Dėl ieškovo atskirojo skundo argumentų

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimu abiejų sutuoktinių bendru sutikimu buvo nutraukta A ir B santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 2 punkte šalys susitarė dėl A bendravimo su nepilnamete dukra C tvarkos. Ieškovas A kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jį patikslinęs, be kita ko, prašė pakeisti skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką. Atsakovė kartu su pateiktu patikslintu priešieškiniu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0177/24/02306 ir nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su vaiku C tvarką, pagal kurią ieškovas su nepilnamečiu vaiku bendrauja telekomunikacijų priemonėmis (Telegram programa) antradieniais ir ketvirtadieniais 18 val. JAV (Floridos valstijos) laiku ir kas antrą šeštadienį ir sekmadienį 17 val. JAV (Floridos valstijos) laiku ir / ar elektroniniu paštu.

Pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą tenkino iš dalies – sustabdė vykdymo veiksmus antstolės D vykdomojoje byloje Nr. 0177/24/02306 dėl priverstinio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo, kitą prašymo dalį atmetė. Teismas konstatavo, jog pasikeitus faktinėms aplinkybėms esamos bendravimo tvarkos vykdymas objektyviai tapo neįmanomas, jos tolesnis priverstinis vykdymas ir finansinio pobūdžio priemonių (nuobaudų) taikymas vaiko motinai vykdymo procese būtų formalus ir neatitiktų nei geriausių vaiko interesų, nei teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Ieškovas atskiruoju skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, akcentuoja, jog teismas nenurodė, kokie geriausi vaiko interesai būtų pažeisti, jeigu nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su atskirojo skundo argumentais.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnyje.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šeimos santykių prigimtis ir teisinio reglamentavimo principai lemia, jog CK 3.65 įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad aptariamų priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1901-864/2025). Be to, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

CK 3.170 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatyta, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant; vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena; tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kai tėvai nesutaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). CK 3.175 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.

CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

Bet kuris iš tėvų, esant svarbioms priežastims, dėl kurių negalima vykdyti teismo nutartimi patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos, t. y. konkrečiu joje įtvirtintu būdu, turi galimybę kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti kitokią bendravimo su vaikais tvarką nei teismo nustatyta. Tokį prašymą gali reikšti abi bylos šalys, t. y. tiek vaikų motina, tiek tėvas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-943/2021, 42 punktas). Todėl, esant poreikiui, tėvai bendru sutarimu gali keisti teismo sprendimu nustatytą atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, o esant nesutarimui arba kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bendravimo tvarkos pakeitimo, arba sankcijų už teismo sprendimo nevykdymą taikymo. Tiek vieną, tiek kitą prašymą nagrinėjantis teismas turi galimybę įvertinti, ar tėvo (motinos) nuogąstavimai dėl teismo sprendimu nustatytos atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo buvo pagrįsti ir yra pakankamas pagrindas taikyti pirmiau nurodytas priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 36 punktas).

Atsižvelgdamas į anksčiau paminėtus principus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas sustabdė esamos bendravimo tvarkos vykdymą, negali būti laikoma užtikrinančia nepilnamečio vaiko interesus. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas į toliau nurodomas aplinkybes.

Minėta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimu, be kita ko, buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 2 punkte šalys susitarė dėl A bendravimo tvarkos su nepilnamete dukra C. Sprendimui įsiteisėjus ši teismo patvirtinta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka tapo šalims privaloma ir vykdytina. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė su nepilnamete dukra yra išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, sustabdė minėto sprendimo priverstinį vykdymą. Tokiu būdu susiklostė faktinė situacija, jog yra sustabdytas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas, todėl nebeliko galimybės jo vykdymo užtikrinti priverstinio vykdymo priemonėmis. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė nustatyti atsakovės siūlomą ieškovo ir nepilnamečio vaiko laikiną bendravimo tvarką, motyvuodamas tuo, jog ji neatitinka geriausių nepilnamečio vaiko interesų, taigi, nauja bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku liko nenustatyta. Tai reiškia, jog šalims privalomos laikytis bendravimo tvarkos, pirmosios instancijos teismui taikius laikinąsias apsaugos priemones, nebeliko.

Kaip minėta, nepilnametis vaikas turi teisę bendrauti tiek su motina, tiek su tėvu, o abu tėvai turi lygias teises ir pareigas bendrauti su vaiku bei dalyvauti jo auklėjime. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog susiklosčius situacijai, kai šalys dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių nesutaria dėl naujos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, o nauja (laikina) bendravimo tvarka yra nenustatyta, vykdymo veiksmų, kuriais turėtų būti užtikrinama įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatyta tėvo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka, sustabdymas nedera su geriausiais nepilnamečio vaiko interesais, nes sudaro sąlygas nepateisinamai nutrūkti vaiko ir tėvo bendravimui ir neužtikrina tėvo teisės ir pareigos bendrauti su vaiku įgyvendinimo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, be kita ko, nurodė, jog priverstinis bendravimo tvarkos vykdymas ir finansinio pobūdžio priemonių (nuobaudų) taikymas atsakovei būtų formalus ir neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Tačiau, pirma, šioje byloje neturėtų būti sprendžiama, ar yra pagrindas atsakovei taikyti poveikio priemones už teismo sprendimo, kuriuo nustatyta ieškovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarka, nesilaikymą. Šie klausimai spręstini kitose bylose, kuriose atsakovei prašoma taikyti atitinkamas poveikio priemones už minėto sprendimo nevykdymą. Antra, byloje nėra ginčo, jog atsakovė B su nepilnamete dukra šiuo metu yra išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, todėl dėl šių aplinkybių prašė sustabdyti vykdymo veiksmus ir nustatyti laikiną ieškovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė sprendimą išvykti su nepilnamete dukra į Jungtines Amerikos Valstijas ilgiau kaip 14 dienų su ieškovu nesuderino, nors Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2.7 punkte nustatyta, kad jeigu vaiko išvyka planuojama į Jungtines Amerikos Valstijas, būtina gauti į kelionę nevykstančio tėvo/mamos rašytinį sutikimą, jei kelionė truks ilgiau, negu numatytas nepertraukiamų atostogų laikotarpis (t. y., ilgiau nei 2 savaites). Taigi, pirmiausiai dėl atsakovės veiksmų pasikeitė aplinkybės ir iš esmės nutrūko ieškovo ir nepilnametės dukters bendravimas. Minėtos aplinkybės, be kita ko, konstatuotos tiek neįsiteisėjusiomis, tiek įsiteisėjusiomis nutartimis. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi konstatavo, jog atsakovė neužtikrino bendravimo tvarkos vykdymo, tinkamai nesuderino vaiko buvimo užsienyje su tėvu ir dėl savo pasirinkto elgesio sudarė situaciją, kurioje tėvo ir dukros bendravimas 2025 m. liepos mėnesį faktiškai neįvyko. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, jog reikšminga yra ne tik tai, kokia kelionės trukmė buvo deklaruota prieš išvykstant, bet ir tai, kad vaikas realiai liko Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgesniam laikotarpiui, negu leidžia bendravimo tvarka be kito tėvo rašytinio sutikimo, dėl ko buvo pažeista tėvo ir vaiko bendravimo tvarka. Atsakovė, žinodama apie galiojančią bendravimo tvarką, turėjo pareigą planuoti vaiko išvykimą taip, kad nebūtų paneigta tėvo teisė matytis su dukra, o paaiškėjus, kad kelionė užsitęsia, nedelsdama informuoti apie tėvą, suderinti tolesnį vaiko buvimą JAV ir pasiūlyti realius bendravimo užtikrinimo būdus. Iš anksčiau paminėtų apeliacinės instancijos teismo išvadų matyti, kad atsakovės kalti veiksmai, lėmę įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą, buvo įvertinti ir dėl nustatytos bendravimo tvarkos nesilaikymo atsakovei buvo skirtos baudos, t. y. teismas pripažino, kad baudos nėra neprotingos, neteisingos ar neproporcingos. Trečia, nors atsakovė teigia, kad jai skiriamų baudų lėšos galėtų būti panaudojamos vaikui išlaikyti, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kad dėl skiriamų baudų nukenčia vaiko interesai, t. y. kad dėl paskirtų baudų vaikas negauna pakankamo išlaikymo iš tėvų.

Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog priverstinis bendravimo tvarkos vykdymas šiuo atveju būtų tik formalus ar neatitiktų geriausių vaiko interesų, prieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priverstinis bendravimo tvarkos vykdymas, nesant nustatytai naujai bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkai, įvertinus tai, kad būtent atsakovė buvo pripažinta atsakinga už tai, jog nebuvo užtikrintas tėvo ir nepilnamečio vaiko bendravimas, turėtų, be kita ko, skatinti atsakovę kuo skubiau imtis priemonių, jog priežastys, lėmusios ieškovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo nutrūkimą, būtų pašalintos arba būtų nustatyta nauja (laikina) vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarka, atitinkanti geriausius vaiko interesus ir bendravimo tvarkos tikslus.

Apibendrindamas tai, kas paminėta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad priverstinio bendravimo tvarkos vykdymo sustabdymas šiuo atveju ir šiuo metu neatitinka nepilnamečio vaiko geriausių interesų. Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nuspręsta sustabdyti vykdymo veiksmus antstolės D vykdomojoje byloje Nr. 0177/24/02306 dėl priverstinio tėvo bendravimo su vaiku tvarkos vykdymo, panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovės prašymas dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esant pasikeitusioms faktinėms aplinkybėms, t. y. atsakovei su nepilnamete dukra išvykus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, tiek ieškovas, tiek atsakovė turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir prašyti nustatyti naują laikiną bendravimo su vaiku tvarką, kuri atitiktų pasikeitusią situaciją ir geriausius nepilnamečio vaiko interesus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (vykdymo veiksmų sustabdymo) ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės B prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (vykdymo veiksmų sustabdymo) atmesti. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.