Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1066-965/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-18
Bylos Nr.: e2A-1066-965/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-01890-2025-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Milda Valiulytė, Erika Tamošaitienė, Milda Skersienė
Atsakovas: Rasa
Ieškovas: „Edilas“

Kategorijos

2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.2.4Žala
2.6.10.5.2.19Kiti žalos atlyginimo atvejai
3.1.18.8Kiti su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pakeitimu, panaikinimu susiję klausimai
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-1066-965/2026 Teisminio proceso Nr. 2-06-3-01890-2025-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4; 2.6.10.5.2.19; 3.1.18.8; 3.3.1.19.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 18 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės ir Erikos Tamošaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rasa“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Edilas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rasa“ dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Edilas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino (2024 m. rugsėjo 24 d., DOK-66798), prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Rasa“ 122 661,02 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir atlyginti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio, patikslino ieškinio ir dubliko pagrindu nurodė šias aplinkybes:

Teigia, jog dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 (buvęs civilinės bylos Nr. e2-745-253/2021) ieškovei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pagal atsakovės UAB „Rasa“ (toje byloje ieškovės) patikslintą ieškinį atsakovėms UAB „Uno“, UAB „Norstatus ir UAB „Edilas“, uždraudžiant UAB „Norstatus“ ir UAB „Edilas“ vykdyti ir organizuoti (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas, ginčo turtas) statybos darbus, t. y. darbus statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo), ieškovė patyrė nuostolius, kadangi UAB „Rasa“ ieškinys Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu buvo atmestas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartimi aptariamas sprendimas iš esmės buvo paliktas nepakeistas.

Nurodo, jog dėl tų pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirtų nuostolių atlyginimo ieškinį atsakovei buvo pareiškusi UAB „Norstatus“, skyrėsi tik nuostolių rūšys ir jų dydis. Lietuvos apeliacinis teismas, iš dalies tenkindamas UAB „Norstatus“ ieškinį, 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi, be kita ko, konstatavo UAB „Rasa“ civilinės atsakomybės sąlygas.

Ieškovės teigimu, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir sustabdytų statybos darbų, ji patyrė šiuos nuostolius: i) dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms – 15 924,90 Eur, ii) dėl statybinių medžiagų ir paslaugų pabrangimo – 1 743,04 Eur (pabrangęs AB „Energijos skirstymo operatorius“ įvadas), dėl pakilusios trinkelių kainos – 4 260,68 Eur, dėl pakilusios gipso kartono lapų kainos – 4 418,03 Eur, dėl pakilusios santechnikos prekių kainos – 4 068,45 Eur, iš viso (14 490,20 Eur), iii) dėl statybinės įrangos (tvorų, pastolių) nuomos – 24 066,98 Eur, iv) dėl lifto sandėliavimo – 2 268,75 Eur, v) dėl netesybų sumokėjimo langų įmonei – 8 000,00 Eur, vi) dėl papildomų palūkanų mokėjimo – 25 222,19 Eur, vii) dėl laiku negautų pajamų (vėliau nei numatyta pardavus patalpas) – 32 688,00 Eur, iš viso 122 661,02 Eur.

Pabrėžia, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Statybos techninio reglamento STR 1.06.01:2016 „Statybos darbai. Statinio statybos priežiūra“ statinio konservavimo tvarkos aprašo 8 punktu, ieškovė atliko konservavimo darbus – uždengė pastato viršutinio aukšto šonus iš abiejų pusių plėvele, tai matyti iš 2021 m. lapkričio 18 d. fotofiksacijos, taip pat atliko kitus konservavimo apraše nurodytus darbus ir tai užfiksavo statybos darbų žurnale, tačiau šių konservavimo veiksmų nepakako statinio konstrukcijoms apsaugoti.

Tvirtina, kad iš byloje esančio 2023 m. balandžio 19 d. statinio ekspertizės akto Nr. 23-42ED matyti, jog difuzinė plėvelė virš pastato laiptinės dalies ir stogo kraigo dalies praleidžia kritulius į statinio vidų, todėl negrįžtamai prarado dalį savo techninių savybių. Kadangi statybos darbai buvo sustabdyti 477 dienas, todėl difuzinė plėvelė ilgą laiką gavo ultravioletinius spindulius ir dėl to buvo negrįžtamai paveikta.

Pasisakydama dėl prašomos priteisti nuostolių dalies dėl elektros įvedimo, teigia, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždrausti įvairūs statybos darbai, įskaitant žemės kasimo darbus, tuo tarpu, tiesiant požeminį įvadinį elektros kabelį, žemės kasimo darbai yra būtini.

Teigia, jog trinkelių klojimo darbai, nesant įrengto elektros įvado ir lietaus nuotekų tinklų, buvo neįmanomi, todėl ieškovei nebuvo pagrindo iš anksto, neturint kur sandėliuoti, įsigyti didelį kiekį trinkelių.

Pasisakydama dėl galimybės iš anksto įsigyti santechnikos prekes, nurodė, kad ieškovė negalėjo ir neturėjo to daryti, kadangi tuo metu neturėjo pakankamai lėšų ir dėl sustabdytų darbų neieškojo papildomo finansavimo, jog nereikėtų mokėti palūkanų, be to, santechnikos įrangos neturėjo kur sandėliuoti ir saugoti.

Pasisakydama dėl įrangos – pastolių, tvoros – išmontavimo, nurodė, kad sumontuotus pastolius laikė ne visą laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį, o iki tol, kol paaiškėjo, ar teismas leis atlikti būtinus statybos darbus pastato konstrukcijoms apsaugoti nuo atmosferos poveikio.

Pabrėžė, jog sandėliuoti liftą ir langus neturėjo galimybių. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad liftas – labai specifinis įrenginys, už kurį atsakinga jo montavimu užsiimanti įmonė. Tuo tarpu ieškovei pasiėmus saugoti liftą, jo montuotoja taptų nebeatsakinga už jo techninę būklę.

Nurodė, kad 2021 m. liepos 5 d. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nedraudė vykdyti statybos darbus, be to, ieškovė apie jų taikymą nieko nežinojo, jai nebuvo pranešta ir į bylą ji jokiu statusu nebuvo įtraukta. Tuo metu statybos vyko sparčiai, objekte dirbo rangovai, buvo supirktos reikalingos statybinės medžiagos, išnuomoti pastoliai ir kt., todėl stabdyti statybos darbus nebuvo jokio pagrindo ir prasmės. Esant papildomo finansavimo poreikiui, ieškovė sudarė 2021 m. rugpjūčio 10 d. paskolos sutartis ir gautus pinigus panaudojo statyboms ir tokiu būdu vykdė 2021 m. vasario 12 d. jungtinės veiklos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus tinkamai finansuoti daugiabučio gyvenamojo namo statybas.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį ir tripliku su juo nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė šiuos pagrindinius nesutikimo su ieškiniu (patikslintu) argumentus:

Teigia, jog, nepaisant to, kad jos ieškinys Klaipėdos apygardos teismo buvo atmestas, visi atsakovės procesiniai veiksmai, siekiant pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios galėtų užtikrinti status quo ir galimybes įvykdyti UAB „Rasa“ palankų sprendimą, byloje buvo pagrįsti ir būtini, tai patvirtina ir aplinkybė, jog teismai, taikydami laikinąsias apsaugos priemones, atliko preliminarų (prima facie) ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimą ir konstatavo, jog pagrindai laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavo.

Atsakovės teigimu, ieškovė neįrodė visų UAB „Rasa“ civilinės atsakomybės sąlygų. Nesutinka su ieškovės argumentu, kad jos neteisėti veiksmai yra neįrodinėtini, kadangi jie, neva, yra konstatuoti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu. Taip pat pabrėžė, kad ieškinio reikalavimai dėl tariamai patirtos žalos neturi priežastinio ryšio su, neva, neteisėtais atsakovės veiksmais jai prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždraudžiant vykdyti Pastato statybos darbus.

Tvirtina, kad ieškovė sąmoningai nevykdė teismo neuždraustų vykdyti pastato statybos konservavimo darbų, todėl ieškovės reikalavimas dėl nuostolių, atsiradusių dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms, priteisimo yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos išimtinai tik Pastatui, todėl aplink jį galėjo būti vykdomi elektros įvado atvedimo darbai. Atsižvelgdama į tai, mano, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti nuostolius dėl pabrangusio prijungimo prie AB „Energijos skirstymo operatorius“ elektros tinklų.

Teigia, jog ieškovės argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu įvyko statybinių medžiagų ir paslaugų pabrangimas, yra nepagrįsti. Ieškovė nepagrindė, dėl ko negalėjo įsigyti trinkelių, gipso plokščių, santechnikos prekių anksčiau pigesne kaina. Taip pat akcentavo, jog neišmontavusi pastolių, tvoros ir toliau mokėjusi už jų nuomą, ieškovė veikė savo rizika. O ieškovės argumentai, jog lifto ji negalėjo sandėliuoti savo patalpose, yra nepagrįsti.

Nesutinka su ieškovės argumentu, kad langų montuotojui buvo padaryta žala ir dėl to langų montuotojas turėjo taikyti ieškovei baudą. Teigia, jog langai buvo sandėliuojami Pastate, langų montuotojas UAB „Langų parkas“ juos buvo pagaminęs ir atgabenęs į Pastatą.

Nesutinka su ieškovės reikalavimu atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl papildomų palūkanų mokėjimo. Teigia, jog ieškovė pagal paskolų sutartis prisiimtus finansinius įsipareigojimus kreditoriams padarė išimtinai priklausomus nuo jos vykdomo projekto – daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), sėkmės, dėl to veikė savo rizika. Be to, dvi iš trijų paskolos sutarčių buvo sudarytos jau po pirmųjų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo.

Nurodė, jog tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų ieškinio reikalavimus atitinkamoje dalyje tenkinti, visos ieškovės reikalaujamos priteisti ir teismo nuspręstos priteisti sumos turėtų būti perskaičiuotos iš jų atimant taikytiną PVM, kadangi ieškovė, pasinaudodama leistina PVM atskaita, tokias PVM sumas iš valstybės biudžeto yra susigrąžinusi, o papildomas PVM dydį sudarančių sumų priteisimas lemtų nepagrįstą ieškovės praturtėjimą atsakovės sąskaita.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės 14 490,20 Eur nuostolių dėl medžiagų pabrangimo, 15 924,90 Eur nuostolių dėl atmosferos poveikio pastatui, 2 268,75 Eur lifto sandėliavimo išlaidų, 8 000,00 Eur nuostolių dėl netesybų sumokėjimo, 6 860,31 Eur įrangos montavimo–demontavimo išlaidų, 25 222,19 Eur nuostolių dėl papildomų palūkanų, 26 581,20 Eur nuostolių dėl laiku negautų pajamų, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (99 347,55 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 8 013,96 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė. Esminiai pirmosios instancijos teismo argumentai:

Nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad civilinės bylos nagrinėjimui yra aktuali Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-277-513/2024, kurioje dėl tų pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirtų nuostolių atlyginimo ieškinį atsakovei UAB „Rasa“ buvo pareiškusi UAB „Norstatus“, skiriasi tik nuostolių rūšys ir jų dydis.

Pabrėžė, jog Lietuvos apeliacinis teismas (apeliacine tvarka išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-277-513/2024), iš dalies tenkindamas UAB „Norstatus“ ieškinį, 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi, be kita ko, konstatavo atsakovės UAB „Rasa“ civilinės atsakomybės sąlygas – nustatė, kad atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pripažino egzistuojant atsakovės neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog įsiteisėjusiu sprendimu yra konstatuoti atsakovės neteisėti veiksmai, jie laikytini prejudiciniais faktais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnis), kurių atskirai įrodinėti šioje byloje nereikia. Dėl nurodytos priežasties nusprendė, kad nagrinėjamos civilinės bylos ribas sudaro klausimai dėl patirtos žalos (nuostolių) ir priežastinio ryšio tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, nustatymas / nenustatymas, taip pat būtina įvertinti prašomų priteisti nuostolių dydį ir jų pagrįstumą.

Pasisakydamas dėl patirto žalos (nuostolių) ir priežastinio ryšio, nurodė, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje byloje tiesioginė pasekmė. Nurodė, kadangi yra konstatuoti neteisėti atsakovės veiksmai, turi būti nustatyta, ar dėl laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. kovo 9 d. ieškovei priklausančioms patalpoms atsakovės iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei buvo padaryta žala ir kokio ji dydžio.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius dėl medžiagų ir paslaugų pabrangimo (14 490,20 Eur), nurodė, kad medžiagų tiekėjų pateikti kainininkai laikytini oficialaus pobūdžio informacija, todėl laikytini pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais, kad statybinių medžiagų kainos kilo, juolab, kad ši aplinkybė yra visuotinai žinoma. Pabrėžė, jog prekių įsigijimas yra patvirtintas sąskaitomis faktūromis. Pritarė ieškovės pozicijai, kad medžiagų pirkimas į priekį, neturint kur jų sandėliuoti, nebūtų racionalus elgesio variantas ir neatitiktų įprastos statybų darbų praktikos. Taip pat akcentavo, jog ieškovė neturėjo nei galimybės, nei poreikio pirkti medžiagas iš anksto, nežinant teismo sprendimo baigties, ar bus leidžiama tęsti statybos darbus. Atsižvelgdamas į tai, padarė išvadą, kad ieškovės poreikį pirkti medžiagas vėliau nei planuota ir jau pakilusiomis kainomis sąlygojo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o nuostolių dydį sudaro kainų skirtumas, kuris teismų praktikoje pripažįstamas ir plačiai taikomas nuostolių apskaičiavimo būdu. Dėl šių ir kitų sprendime nurodytų argumentų ieškovės reikalavimą dėl 14 490,20 Eur nuostolių, susijusių su medžiagų ir prekių pabrangimu, tenkino.

Pasisakydamas dėl nuostolių už lifto sandėliavimą (2 268,78 Eur), nurodė, kad liftas turėjo būti sumontuotas 2021 m. lapkričio mėn. pabaigoje–gruodžio mėn. ir 2022 m. sausio mėn. pradėta jo eksploatacija. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, lifto sumontavimo darbai nusikėlė daugiau kaip metus ir dėl to UAB „Klaipėdos liftas“ buvo priversta sandėliuoti ieškovės įsigytą ir negalimą sumontuoti liftą. Pritarė ieškovės pozicijai, kad ieškovė lifto nesandėliavo savo patalpose, kadangi tokiu atveju lifto montuotoja taptų nebeatsakinga už jo techninę būklę. Atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, nusprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 2 268,75 Eur lifto sandėliavimo išlaidų yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo atlyginti 8 000,00 Eur nuostolių atlyginimą dėl netesybų sumokėjimo UAB „Langų parkas“, nurodė, kad langų montavimas turėjo būti atliktas 2021 m. lapkričio 22 d., tačiau darbai buvo atšaukti neapibrėžtam laikui dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsižvelgdamas į tai ir į kitas sprendime nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog 8 000,00 Eur netesybos susidarė ieškovei neįvykdžius sutarties su UAB „Langų parkas“ sąlygų dėl galimybės montuoti langus suteikimo, o ši situacija susidarė dėl to, kad UAB „Edilas“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl nurodytų priežasčių nusprendė, kad yra pagrindas ieškovės reikalavimą dėl 8 000,00 Eur netesybų tenkinti.

Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius (15 924,90 Eur) dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms, nurodė, jog ieškovė aptariamą reikalavimą įrodė ir pagrindė jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Pabrėžė, kad atsakovės pozicija šiuo klausimu vertinama kritiškai, kadangi ji yra nenuosekli. Pripažino, kad nurodyti nuostoliai kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, kai nebuvo tinkamai užsandarinta nei stogo danga, nei langų angos, nei baigti fasado darbai, dėl to 477 dienas pastatą veikiant išoriniam aplinkos poveikiui, kilo Pastato pažeidimai.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo už statybinės įrangos nuomą (24 066,98 Eur) yra pagrįstas iš dalies. Nurodė, kad nuomos mokesčio mokėjimas už pastolių nuomą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu negali būti laikoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekme. Todėl sutiko su atsakovės pozicija, kad ieškovė, nusprendusi nedemontuoti pastolių, o remdamasi tikėjimu greita proceso baigtimi, ar tuo, kad teismas leis atlikti darbus, nusprendė, kad jai bus patogiau mokėti nuomos mokestį, o ne demontuoti pastolius, veikė savo rizika. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, jog ieškovė dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patyrė 6 860,31 Eur pastolių demontavimo ir sumontavimo nuostolių.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovei suteiktų paskolų grąžinimas buvo susietas su sėkminga darbų pabaiga ir patalpų pardavimu, ir paskolos grąžinimas užsitęsė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi statybų darbai buvo sustabdyti 477 dienas. Nustatė, kad atsakovė nepaneigė aptariamų nuostolių susidarymo aplinkybių, todėl, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, ieškovės reikalavimą dėl 25 222,19 Eur nuostolių, patirtų mokant palūkanas, laikė pagrįstu ir jį tenkino.

Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius už laiku negautas pajamas (32 688,00 Eur), nurodė, kad šiuo klausimu aktualūs minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-513-467/2024 išaiškinimai (kuriais vadovaujamasi ir šioje byloje), jog faktinis patalpų pardavimas galėjo prasidėti tik atlikus teisinę baigtumo registraciją 2022 m. sausio 25 d., todėl padarė išvadą, jog nėra pagrindo nuostolius skaičiuoti nuo 2021 m. gruodžio 21 d. Atsižvelgdamas į tai, perskaičiavo ieškovės patirtus nuostolius dėl negautų pajamų, ir nusprendė minimą ieškovės reikalavimą tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovės 26 581,20 Eur nuostolių atlyginimą.

Nesutiko su atsakovės prašymu ieškovės nurodomus nuostolius priteisti be PVM. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis nagrinėjamu klausimu aktualiu teisiniu reglamentavimu (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis), padarė išvadą, kad būtent ieškovei kilo prievolė sumokėti į biudžetą PVM, todėl nusprendė, kad ieškovė pagrįstai šias sumas įtraukė į nuostolius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantė UAB „Rasa“ (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų objektyvaus egzistavimo ir dėl to UAB „Edilas“ ieškinys negali būti patenkintas. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovės neteisėti veiksmai – bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas – neįrodinėtini, kadangi tai, neva, konstatuota įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu.

Teigia, jog atsakovei UAB „Edilas“ patikslintas ieškinys 2021 m. rugsėjo 30 d., o 2021 m. lapkričio 15 d. subendrintas patikslintas ieškinys kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateikti UAB „Rasa“ nepažeidžiant bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Priešingai, aplinkybė, jog Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi tenkino jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, patvirtina, jog ieškinys prima facie buvo pagrįstas.

Apeliantės manymu, ieškovė neįrodė ir kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovės tariamai patirtų nuostolių (žalos). Nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kad ieškovė patyrė 14 490,20 Eur nuostolius dėl medžiagų pabrangimo. Tvirtina, nors UAB „Edilas“ buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau ji į tai nereagavo ir toliau tęsė statybos darbus.

Teigia, jog nepagrįstai iš atsakovės priteisti 2 268,75 Eur nuostoliai dėl lifto sandėliavimo, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu – 2021 m. lapkričio 17 d. – liftas net nebuvo pagamintas ir už jį nebuvo pilnai atsiskaityta. Taip pat pabrėžia, jog liftą ieškovė galėjo sandėliuoti statomame daugiabutyje arba šalia statomame kitame daugiabutyje.

Šalies argumentai

Apeliantė nesutinka su skundžiama teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteisti 8 000 Eur nuostoliai dėl netesybų sumokėjimo UAB „Langų parkas“. Tvirtina, jog visi langai buvo sandėliuojami prie pat daugiabučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), ir šias aplinkybes patvirtina tiek minėtas antstolio A. Selezniovo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tiek ieškovės pateikta 2021 m. lapkričio 18 d. fotofiksacija, 2021 m. gruodžio 1 d. statinių ekspertizių biuro vizualinės apžiūros aktas.

Apeliantės manymu, nepagrįstai iš jos priteisti 15 924,20 Eur nuostoliai dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms. Visų pirma, atkreipia dėmesį, jog MB „Statinių ekspertizės biuras“ ir ten dirbantys asmenys nėra įtraukti į Teisingumo ministro sąrašą kaip ekspertizės išvadas galintys rengti ekspertai. Be to, 2023 m. balandžio 19 d. pateiktos išvados ir skaičiavimai yra paremti prielaidomis.

Nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteisti 6 860,31 Eur nuostoliai už statybinės įrangos nuomą, kadangi, apeliantės teigimu, ieškovė ir toliau vykdė statybos darbus. Tvirtina, jog ieškovė turėjo nedelsiant išmontuoti pastolius, kadangi jai buvo uždrausti tolimesni statybos darbai, todėl būtent UAB „Edilas“ turi prisiimti visus atsiradusius nuostolius dėl statybinės įrangos.

Teigia, jog nepagrįstai iš apeliantės priteisti 25 222,11 Eur nuostoliai dėl papildomų palūkanų mokėjimo. UAB „Rasa“ teigimu, ieškovė šių nuostolių galėjo nepatirti, kadangi galėjo grąžinti paskolas anksčiau ir dėl to išvengti palūkanų mokėjimo.

Šalies argumentai

Apeliantė taip pat nesutinka, kad iš jos priteisti 26 581,20 Eur nuostoliai už laiku negautas pajamas, teigdama, jog ieškovė ir toliau statybos darbus vykdė, todėl jokių nuostolių nepatyrė. Taip pat teigia, kad visi butai buvo perduoti ženkliai pigiau, t. y. notarinėse pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta butų kaina nurodyta žymiai mažesnė, nei kaina, už kurią butai realiai buvo parduoti.

Atsiliepimas

Ieškovė UAB „Edilas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

Teigia, jog atsakovė nepagrįstai preliminarų ieškinio pagrįstumo (prima facie) patikrinimą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu prilygina ieškinio pagrįstumo vertinimui, kurį teismas atlieka priimdamas galutinį sprendimą išnagrinėjęs civilinę bylą. Vien preliminarus atsakovės pareikšto ieškinio vertinimas ir pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktas savaime nereiškia nei ieškinio, nei atsakovės pozicijos ar pasirinkto teisinių gynybos būdo pagrįstumo.

Nurodo, kad civilinėje byloje, kurioje ir buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovė visais įmanomais būdais siekė ne tik suvaržyti ieškovės veiklą, bet ir užkirsti kelią disponavimui nekilnojamuoju turtu.

Nesutinka su apeliantės argumentu, kad civilinėje byloje neįrodyti atsakovės neteisėti veiksmai, teigdama, jog yra priešingai, UAB „Rasa“ neteisėti veiksmai yra įrodyti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, juo atsakovės (toje byloje ieškovės) ieškinys atmestas. Taip pat atsakovės neteisėtus veiksmus pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 10 d. nutartyje Nr. e2A-513-467/2024, priteisdamas iš atsakovės ieškovės partnerei UAB „Norstatus“ tam tikrų nuostolių dėl tų pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą.

Teigia, jog AB „Energijos skirstymo operatorius“ įvado, trinkelių, gipso kartono ir santechnikos – medžiagų ir paslaugų pabrangimas – yra pagrįstas byloje esančia ieškovės ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2022 m. sausio 3 d. sutartimi, sąskaitomis faktūromis, gaminių ir medžiagų kainininkais. Įsivesti elektrą nebuvo galimybės, nes laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždrausti žemės darbai. Įsigyti iš anksto statybines medžiagas taip pat nebuvo racionalios galimybės, nes tam būtų reikėję ženklių lėšų, be to, prekių nebuvo kur sandėliuoti, galiausiai, ieškovė negalėjo žinoti, kuo baigsis bylos nagrinėjimas, ir ar konkrečių statybinių medžiagų jai apskritai prireiks.

Atsikirsdama į apeliantės argumentus dėl nuostolių, susijusių su liftu, atlyginimo, teigia, jog sudarant sutartį dėl lifto pagaminimo, prieš ieškovę joks ieškinys nebuvo pareikštas, o 2021 m. liepos 5 d. taikytos laikinosios apsaugos priemonės uždraudė nekilnojamojo turto perleidimą, bet ne statybos darbus.

Pasisakydama dėl 8 000,00 Eur nuostolių atlyginimo už langų sandėliavimą, teigia, jog atsakovės nurodomi dokumentai nepatvirtina, kad langai buvo sandėliuojami prie daugiabučio namo.

Pasisakydama dėl nuostolių, susijusių su atmosferos poveikiu, teigia, jog 2023 m. balandžio 19 d. ekspertizės aktą parengė atestuoti specialistai, turintys reikiamą kvalifikaciją, be to, teisės aktai nereikalauja, kad nuostolius dėl poveikio statinio konstrukcijoms nustatytų ir apskaičiuotų tik teismo ekspertai.

Tvirtina, kad pastolių demontavimo nuostoliai atsirado objektyviai ir nepriklausomai nuo to, ar pastoliai būtų buvę išmontuoti iškart po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ar praėjus keliems mėnesiams. Pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių galiojimui ir atnaujinus statybos darbus, pastolius vėl reikėjo atsivežti ir susimontuoti.

Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu ieškovė banko sąskaitoje turėjo tik 17 404,92 Eur, todėl jokių galimybių grąžinti paskolas ieškovė neturėjo.

Nesutinka su apeliantės argumentais, kad tas pats PVM yra įtraukiamas į ieškovės PVM atskaitą, todėl faktiškai ieškovė šio mokesčio nemoka. Teigia, jog PVM, pagal atvirkštinio apmokestinimo taisykles, sumokėjo ieškovė, todėl teismas pagrįstai priteisė nuostolius su PVM ir jokia dviguba ieškovės nauda, kaip teigia atsakovė, nesusidaro.

Šalies argumentai

Ieškovė prašo nepriimti atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, teigdama, kad juos apeliantė turėjo galimybę pateikti civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis, teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Atsižvelgdamas į tai, teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacijos objektas yra Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė šiuos papildomus įrodymus: i) 2023 m. vasario 9 d. antstolio M. Mažrimo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, ii) 2026 m. balandžio 2 d. antstolio M. Mažrimo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iii) 2021 m. lapkričio 24 d. antstolio A. Selezniovo patvarkymą ir iv) valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro 2026 m. kovo 31 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus.

CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas pasunkėtų ar netgi taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus.

Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

Teisėjų kolegija, atskirai įvertinusi su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų – 2023 m. vasario 9 d. antstolio Mindaugo Mažrimo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir 2021 m. lapkričio 24 d. antstolio Aleksandro Selezniovo patvarkymo – sukūrimo datą, daro išvadą, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (jame civilinės bylos nagrinėjimas baigtas 2026 m. kovo 17 d.). Be to, pažymėtina, jog apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktas dokumentas – antstolio Aleksandro Selezniovo 2021 m. lapkričio 24 d. patvarkymas civilinėje byloje jau yra, jį kartu su ieškiniu pateikė ieškovė, todėl vien dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas turėtų pagrindą nepriimti aptariamo dokumento.

Atskirai pasisakant dėl apeliantės pateiktų VĮ Registrų centro 2026 m. kovo 31 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų ir antstolio M. Mažrimo 2026 m. balandžio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, pažymėtina, nors aptariami dokumentai gauti jau po civilinės bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliantė nenurodė jokių kliūčių, dėl kurių aptariamų įrodymų ji negalėjo pateikti civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Iš minėtų Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad pirkimo–pardavimo sutartys dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini), sudarytos 2023–2025 m., tai patvirtina, jog apeliantė, įrodinėdama savo atsikirtimus į ieškinį, šiuo įrodymus turėjo galimybę pateikti anksčiau. Tokia pati situacija ir dėl 2026 m. balandžio 2 d. antstolio M. Mažrimo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo. Nors pats faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašytas 2026 m. balandžio 2 d., praėjus vos šešiolikai dienų po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau jis parengtas remiantis ginčo pastato nuotraukomis, darytomis 2021–2023 m. laikotarpiu, todėl darytina išvada, kad tokio pobūdžio įrodymą apeliantė turėjo visas galimybes pateikti civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Sprendžiant dėl apeliantės pateiktų dokumentų priėmimo, taip pat įvertintina ir aplinkybė, jog atsakovė apeliaciniu skundu apskritai nepateikė prašymo priimti pateikiamus papildomus įrodymus. Dar daugiau, apeliantė ne tik neprašė priimti naujus dokumentus, bet net nenurodė objektyvių aplinkybių, pagrindžiančių, dėl kokių priežasčių ji neturėjo galimybės su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui.

Proceso koncentruotumas ir ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis) reikalauja, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami išspręsti ginčą, bendradarbiautų, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų atkurtas civilinių santykių stabilumas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įrodymų pateikimo ribojimo apeliacinės instancijos teisme vienas iš tikslų yra ir galimybės piktnaudžiauti procesu užkardymas, skatinant bylos dalyvius bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinis procesas nėra skirtas bylai nagrinėti iš naujo, – šis procesas skirtas patikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat įrodinėjimas negali būti neribotas, būtent dėl to ir yra nustatytos aiškios apeliacijos ribos.

Teisėjų kolegija, apibendrindama anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priimti apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė UAB „Rasa“ 2021 m. liepos 2 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė ieškinį, jo pagrindu užvesta civilinė byla Nr. e2-266-613/2022 (buvęs Nr. e2-745-253/2021, toje byloje UAB „Rasa“ buvo ieškovė), prašydama pripažinti UAB „Uno“ ir UAB „Norstatus“ 2021 m. vasario 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 761 niekine arba negaliojančia, taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti UAB „Uno“ nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas, ginčo turtas); ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. liepos 5 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir taikė UAB „Norstatus“ nekilnojamajam turtui laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąją turtą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo, kol įsiteisės procesinis sprendimas šioje byloje. Juridinis faktas dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo 2021 m. liepos 8 d. buvo įregistruotas, jame nurodyta, kad dalis patalpų, esančių ginčo pastate, 2021 m. gegužės 13 d. susitarimu buvo perleista trečiajam asmeniui UAB „Edilas“ (šioje byloje ieškovei UAB „Edilas“). Prie pranešimo teismui pridėtas pastate suformuotų 34 patalpų sąrašas, iš jų – 18 butų sąrašas, 12 butų priklausė UAB „Edilas“. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1051-464/2021 Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad laikinosios apsaugos priemonės padeda išlaikyti faktiškai jau susidariusią faktinę padėtį ir išvengti teisinių santykių pokyčio ar naujų ginčytinų situacijų atsiradimo. Minėtoje Klaipėdos apygardos teismo iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 (buvęs Nr. e2-745-253/2021) atsakovė UAB „Rasa“ 2021 m. lapkričio 15 d. pateikė patikslintą ieškinį, juo taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti UAB „Norstatus“ ir ieškovei UAB „Edilas“ vykdyti ir organizuoti ginčo turto statybos darbus, t. y. darbus statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Rasa“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino, o Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-44-516/2022 šią nutartį paliko nepakeistą. Ieškovė aptariamoje Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 (buvęs Nr. e2-745-253/2021) 2021 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą pakeisti 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant UAB „Edilas“ atlikti gyvenamosios paskirties, neypatingojo statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), Vizualinės apžiūros akto Nr. 21-01VA 3.1.-3.5. punktuose numatytus darbus: a) sumontuoti langus; b) užbaigti fasado šiltinamojo sluoksnio iš „Neoporas“ įrengimo darbus ties langais ir vidinėse lodžijų dalyse; c) šiltinamąjį sluoksnį užarmuoti ties langais sumontuojant skardines lauko palanges bei visas fasado sienas apklijuojant klinkerio plytelėmis ir tarpus tarp plytelių užpilant siūlių užpilu; d) uždengti difuzinę membraną čerpių danga, įrengti stoglangius, apskardinti kaminą bei vėjalentes; e) stogo konstrukcijas apšiltinti iš vidaus. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. gruodžio 13 d. nutartimi prašymą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-161-330/2022 minėtą Klaipėdos apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Aptariamoje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 ieškovė 2022 m. vasario 3 d. pateikė prašymą dėl nuostolių, atsirasiančių (jau atsiradusių) dėl teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi taikytų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo, sumokant į teismo depozitinę sąskaitą 231 624,12 Eur arba pateikti tokios pat sumos banko garantiją. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. vasario 15 d. nutartimi UAB „Edilas“ prašymą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-433-302/2022 minimą Klaipėdos apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės UAB „Rasa“ patikslintą ieškinį, 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 jį atmetė, priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas ir panaikino 2021 m. liepos 5 d., 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-131-370/2023 Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, patikslino sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų. Aptariamas Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimas įsiteisėjo 2023 m. kovo 9 d.

Dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlygų

Nagrinėjamu atveju apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdama, kad ieškovė neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys negalėjo būti patenkintas. Visų pirma, atsakovė nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvadomis, kurių pagrindu konstatuota, jog UAB „Rasa“ neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-266-613-2022, kurie laikytini prejudiciniais faktais šioje byloje, todėl pakartotinai UAB „Rasa“ neteisėtų veiksmų buvimas neįrodinėtinas. Antra, apeliantės teigimu, tenkinus jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinio pagrįstumas buvo preliminariai įvertintas, todėl negalima daryti išvados, kad egzistuoja neteisėti atsakovės veiksmai. Trečia, apeliantė tvirtina, jog ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovės tariamai patirtų nuostolių (žalos), be to, UAB „Rasa“ mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuostolius priteisė, neišskaičiavęs PVM.

Siekiant nustatyti, ar apeliantės argumentai yra pagrįsti, būtina įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat atskleisti prejudicinių faktų sampratą, jų esmę ir jų taikymo galimybes kitoje byloje.

Šioje civilinėje byloje aktualus CPK 146 straipsnio 2 dalies reglamentavimas, jame nustatyta, kad atsakovas turi teisę įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu teismo byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį, nes ieškovas, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, jog tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to, tokiu atveju ieškovas veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021, 28 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Kasacinis teismas dėl CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo taip pat yra išaiškinęs, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius, o ieškovo neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį laikytini nustatytais ir įrodytais, jeigu ieškinys byloje, kurioje jo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo pripažintas nepagrįstu ir atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021, 29 punktas).

Apeliantės teigimu, ieškinys (patikslintas) Klaipėdos apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 (buvęs Nr. e2-745-253/2021) kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateikti nepažeidžiant bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šią aplinkybę pagrindžia tai, jog Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo patenkintas, nutartimi buvo nustatyta, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas.

Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka ir mano, jog UAB „Rasa“ nepagrįstai ieškinio prima facie pagrįstumą prilygina aplinkybei, šalinančiai jos neteisėtų veiksmų buvimą. Svarbu pažymėti, jog nagrinėjamu atveju aktualaus CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymas yra siejamas ne su ieškinio prima facie pagrįstumu, tai yra vertinama sprendžiant šalies prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o su galutiniu civilinės bylos išnagrinėjimo rezultatu, kurio metu konstatuojama, ar ieškinys buvo pagrįstas, ar, priešingai, jis buvo atmestas. Tokia yra ir kasacinio teismo praktika dėl atsakovo neteisėtų veiksmų bylose, kuriose prašoma priteisti žalos, atsiradusios dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą.

Neteisėtais veiksmais kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis), patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Nustačius, kad atsakovo turtinių teisių suvaržymo pagrindas neteisėtas, nes ieškinys pripažintas nepagrįstu, rizikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų padarinių atlyginimo nustatymas atitinka proceso šalių teisių ir interesų lygiateisiškumo, proceso rungimosi ir dispozityvumo principus, pagal kuriuos šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13, 17 straipsniai). Todėl ieškovas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, turi numatyti, kad, neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus nuostolius, t. y. ieškovas veikia savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-378/2021, 27 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Vadinasi, aplinkybė, jog šalies, pareiškusios reikalavimus, ieškinys yra atmestas kaip nepagrįstas, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti ieškinį pareiškusios šalies neteisėtų veiksmų buvimą (jai prašius taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokį prašymą tenkinus), kaip atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlygą.

Nagrinėjamu atveju jau nustatyta, kad įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022, kurioje 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (dėl kurių taikymo ieškovė prašo atlyginti atsakovės nuostolius), atsakovės (toje byloje – ieškovės) ieškinys ieškovei (toje byloje – atsakovei) atmestas. Minimas sprendimas įsiteisėjo 2023 m. kovo 9 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą (pakeista tik sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, daro išvadą, jog vien ieškinio atmetimo faktas civilinėje byloje, kurioje atsakovės (toje byloje ieškovės) iniciatyva ieškovei (toje byloje atsakovei) Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ginčo pastato statybos darbų sustabdymas – yra savaime pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovė, teikdama ieškinį (Klaipėdos apygardos teismui), ir kartu prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo suvokti, kad tokio prašymo tenkinimas nepatvirtina ieškinio pagrįstumo, kadangi ieškiniu keliamų reikalavimų pagrįstumas, nusprendžiant, ar yra pagrindas tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra vertinamas prima facie. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Todėl, net ir tuo atveju, jei prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra tenkinamas, taip buvo ir nagrinėjamu atveju, atsakovė (toje byloje ieškovė) veikė savo rizika, ir tai nepaneigia atsakovės pareigos atlyginti ieškovei nuostolius, kurie kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (be neteisėtų veiksmų, esant nustatytoms ir kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės neteisėti veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu, todėl jie neįrodinėtini. Visų pirma, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog UAB „Rasa“ neteisėti veiksmai, kaip prejudiciniai faktai, yra nustatyti kitu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, rėmėsi ne apeliantės nurodytu Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022, o Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-277-513/2024 (joje buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp ieškovės UAB „Norstatus“ ir atsakovės UAB „Rasa“ dėl nuostolių atlyginimo, taikius tas pačias laikinąsias apsaugos priemones (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi)) ir šią civilinę bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-513-467/2024.

CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Pasisakant dėl teismo pareigos paisyti aukštesnės instancijos teismų išaiškinimų ir dėl jų privalomumo kitoje civilinėje byloje yra aktualus CPK 182 straipsnis. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-916/2024, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nutarties 32 punkte jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas prejudiciniu faktu laikė Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-277-513/2024 ir šią civilinę bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-513-467/2024 nustatytus atsakovės UAB „Rasa“ neteisėtus veiksmus. Aptariamoje nutartyje Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „Rasa“ pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikė savo rizika, kurią, būdama patyrusi verslininkė, turėjo ir galėjo įvertinti. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, nustatė, jog UAB „Rasa“ neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra nustatyti ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra skundžiama, todėl papildomai ir pakartotinai UAB „Rasa“ neteisėtų veiksmų nenustatė. Svarbia aplinkybe laikytina tai, jog aptariamoje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-277-513/2024 buvo nagrinėjamas ieškovės „Norstatus“ ieškinys atsakovei UAB „Rasa“ dėl nuostolių atlyginimo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. ir 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Nors aptariamoje Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-277-513/2024 UAB „Norstatus“ ieškinys buvo atmestas, tačiau minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 10 d. nutartimi Nr. e2A-513-467/2024 pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas ir UAB „Norstatus“ ieškinys patenkintas iš dalies.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti skundžiamo teismo sprendimo išvadai, kad anksčiau minėtais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais yra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi jos ieškinys Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 (kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės), atmestas. Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-277-513/2024, o vėliau ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-513-467/2024 nustatyti atsakovės UAB „Rasa“ neteisėti veiksmai yra tiesiogiai susiję su šia nagrinėjama civiline byla, kadangi tiek minėtose, tiek šioje civilinėje byloje buvo / yra sprendžiamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo pritaikius tas pačias laikinąsias apsaugos priemones tiek UAB „Norstatus“, tiek ieškovei UAB „Edilas“ (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, atsakovės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „Rasa“ neteisėti veiksmai neįrodinėtini.

Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė ir kitų privalomų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų atsakovės veiksmų ir ieškovės tariamai patirtų nuostolių (žalos) bei atskirai išdėsto savo nesutikimo argumentus dėl kiekvienos priteistos nuostolių rūšies.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, taikydamas deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese (CPK 146 straipsnio 2 dalis), turi nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), o kaltė šiuo atveju nenustatinėjama, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017, 26 punktas).

Svarbu pabrėžti, nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės neteisėtus veiksmus, tačiau, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių byloje, kurioje buvo atmestas ieškinys, pritaikymas savaime nereiškia žalos skolininkui (atsakovui) padarymo. Ar dėl tokių priemonių pritaikymo galėjo būti padaryta žala, sprendžiama nustačius, kokį poveikį jos turėjo asmens, kurio turtiniai ar kitokie interesai konkrečiu laikotarpiu buvo suvaržyti, galimybėms dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje ir prisiimti konkrečias teises bei pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2014). Taigi, gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje byloje tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-378/2023, 37 punktas).

CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Todėl priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2013).

Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Nagrinėjamu atveju jau nustatyta, kad ieškovė 122 661,02 Eur nuostolių, patirtų dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, dydį grindė atskiromis nuostolių rūšimis, teigdama, jog: i) dėl sustabdytų statybos darbų patyrė 15 924,90 Eur nuostolius dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms, ii) dėl statybinių medžiagų bei paslaugų pabrangimo – 14 490,20 Eur, iš kurių 1 743,04 Eur (pabrangęs AB „Energijos skirstymo operatorius“ įvadas) + 4 260,68 Eur (pakilusi trinkelių kaina) + 4 418,03 Eur (pakilusi gipso kartono lapų kaina) + 4 068,45 Eur (santechnikos prekių kainos pakilimas), iii) dėl statybinės įrangos (tvorų, pastolių) nuomos – 24 066,98 Eur, iv) dėl lifto sandėliavimo – 2 268,75 Eur, v) dėl netesybų sumokėjimo langų įmonei – 8 000,00 Eur), vi) dėl papildomų palūkanų mokėjimo – 25 222,19 Eur), vii) dėl laiku negautų pajamų (vėliau, nei numatyta, pardavus patalpas) – 32 688,00 Eur. Ginčo, kad laikinosios apsaugos priemonės galiojo 477 dienas, t. y. nuo 2021 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. kovo 9 d., byloje nėra. Kadangi apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka su kiekviena anksčiau nurodyta nuostolių dalimi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl kiekvienos iš jų pasisakys atskirai.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal minėtą conditio sine qua non testą šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar 122 661,02 Eur žala ieškovei būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. ar ieškovės nebūtų patyrusi 122 661,02 Eur nuostolių, jeigu Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nebūtų sustabdyti ginčo pastato statybos darbai.

Dėl nuostolių, patirtų dėl statybinių medžiagų ir paslaugų pabrangimo

Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės 14 490,20 Eur nuostolius dėl statybinių medžiagų ir paslaugų pabrangimo (1 743,04 Eur pabrangęs AB „Energijos skirstymo operatorius“ įvadas, 4 260,68 Eur pakilusi trinkelių kaina, 4 418,03 Eur pakilusi gipso kartono lapų kaina, 4 068,45 Eur pakilusi santechnikos prekių kaina), tvirtino, jog per laikotarpį, kurį buvo sustabdytos statybos, žymiai pabrango statybinės medžiagos, todėl ieškovė patyrė nuostolius, pirkdama statybines medžiagas 2023–2024 m. brangesnėmis kainomis, nei tai būtų padariusi 2021 m., jeigu ginčo pastato statybų darbai nebūtų buvę sustabdyti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė prašo priteisti tiesioginius nuostolius – realiai patirtų didesnių išlaidų statybinėms medžiagoms įsigyti, kurių dydį sudaro kainų skirtumas, atlyginimą. Aptariamas ieškovės reikalavimas skundžiamu teismo sprendimu buvo patenkintas visiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, tvirtindama, nors ieškovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau ji į tai nereagavo ir toliau tęsė statybos darbus. Teigia, jog šias aplinkybes patvirtina antstolio Aleksandro Selezniovo patvarkymas dėl 2021 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo ir antstolio M. Mažrimo 2026 m. balandžio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas – šio įrodymo, pateikto su apeliaciniu skundu, nutarta nepriimti, todėl jis nevertintinas. Nurodo, kad ieškovei niekas netrukdė įsivesti elektros įvadą, nusipirkti statybines medžiagas.

Pasisakant dėl apeliantės argumento, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas netrukdė ieškovei įsivesti elektros įvadą, reikšmingos šios aplinkybės. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2022 m. sausio 3 d. išdavė ieškovei naujojo nebuitinio kliento elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutarties specialiąsias sąlygas, jos pagrindui UAB „Edilas“ leista daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), prijungti į AB „Energijos skirstymo operatorius“ elektros tinklus, objekto prijungimo terminas – 120 kalendorinių dienų. Nurodytų specialiųjų sąlygų pagrindu ieškovei 2022 m. sausio 3 d. išrašyta išankstinio apmokėjimo sąskaita Nr. E1N3163219 5 610,81 Eur sumos. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi, kuri nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartimi, t. y. kai aptariamos prisijungimo prie elektros tinklų sąlygos ieškovei jau buvo išduotos, todėl akivaizdu, jog esant galiojančioms laikinosioms apsaugos priemonėms, kuriomis, be kita ko, buvo uždrausti ginčo pastato žemės kasimo darbai, atlikti elektros įvedimo darbus, kai tam reikalinga tiesti požeminį elektros kabelį, nebuvo galima. Aplinkybes, jog, siekiant atvesti elektrą reikalinga tiesti požeminį kabelį, o įvadinė spinta turėjo būti įrengta ginčo pastato viduje, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai – kilnojamųjų elektros energetikos objektų ir įrenginių prijungimo projektas (ginčo pastato), 2023 m. gegužės 15 d. statinio panaudos sutartis Nr. E1N3325632, 2023 m. gruodžio 4 d. elektros energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas, taip pat ieškovės kartu su dubliku pateikta fotonuotrauka, joje matyti, kad elektros įvadinė spinta įrengta ginčo pastato viduje. Tuo tarpu, 2023 m. kovo 9 d., kai įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022, juo atsakovės ieškinys atmestas, ieškovė pakartotinai 2023 m. kovo 28 d. kreipėsi į AB „Elektros skirstymo operatorius“ su paraiška dėl Pastato elektros įrenginių prijungimo, ji buvo patenkinta. Minėtos paraiškos pagrindu AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2023 m. gruodžio 27 d. išrašė ieškovei sąskaitą ESO23P135672 7 353,85 Eur sumos, ją UAB „Edilas“ apmokėjo iš anksto 2023 m. spalio 3 d. (tai patvirtina byloje esantis ieškovės banko sąskaitos išrašas). Pažymėtina, jog ieškovė, prašydama atlyginti 1 743,04 Eur nuostolius dėl elektros įvado, taiko kainų skirtumo metodą, t. y. iš AB „Elektros skirstymo operatorius“ sumokėtos 7 353,85 Eur sumos (kai laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos) atima 5 610,81 Eur sumą, kurią ieškovė būtų sumokėjusi (dar 2022 m.), jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, kainų skirtumas, paskaičiuojant nuostolių dydį, yra pripažįstamas tinkamu nuostolių apskaičiavimo metodu.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos dydis nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-684/2016, 32 punktas; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, 37 punktas).

Rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos patyrusiam asmeniui (ieškovui) tenka pareiga įrodyti tokios žalos dydį, atsakovui – paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (CPK 12, 178 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė patirtus tiesioginius nuostolius dėl pabrangusio elektros įvado (7 353,85 Eur – 5 610,81 Eur = 1 743,04 Eur), susidariusius dėl kainų skirtumo ir šių nuostolių atsiradimui tiesioginę įtaką padarė būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, t. y. egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nuostolių, kadangi nesant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, žemės kasimo ir kiti darbai būtų buvę galimi ir dėl to ieškovė nebūtų turėjusi patirti papildomas išlaidas dėl pabrangusios elektros įvado įvedimo paslaugos. Tuo tarpu apeliantės argumentai, kad ieškovei niekas netrukdė įsivesti elektros įvadą iš esmės nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir yra tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, nors apeliantė tvirtina, kad ieškovė galėjo įsigyti trinkeles, gipso kartono lapus, santechnikos prekes, todėl nesutinka su prašomų priteisti nuostolių dalimi dėl medžiagų pabrangimo (4 260,68 Eur trinkelės, 4 418,03 Eur gipso kartono lapai, 4 068,45 Eur santechnikos prekės), tačiau šių argumentų iš esmės niekaip nepagrindžia ir remiasi aplinkybe, kad ieškovė, net ir esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, toliau tęsė statybos darbus ir tai įrodinėja antstolio Aleksandro Selezniovo 2021 m. lapkričio 24 d. patvarkymu dėl Klaipėdos apygardos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Visų pirma, pažymėtina, jog atsakovė, nesutikdama su ieškovės reikalavimo dalimi dėl nuostolių atlyginimo, susijusių su statybinių medžiagų pabrangimu, iš esmės nepateikia prieštaravimų, kad ieškovė būtų netinkamai paskaičiavusi statybinių medžiagų pabrangimą, kad ieškovė būtų galėjusi įsigyti statybines medžiagas mažesne kaina ir pan. Todėl apeliantei, neginčijant statybinių medžiagų pabrangimo ir ieškovės pateiktų skaičiavimų, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.

Nesutiktina su apeliantės argumentu, jog ieškovė, net ir esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, toliau vykdė statybos darbus ir dėl to galėjo įsigyti statybines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės aptariamas antstolio Aleksandro Selezniovo 2021 m. lapkričio 24 d. patvarkymas dėl 2021 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo Nr. S1f-67721 nepatvirtina aplinkybės, jog ieškovė statybos darbus vykdė. Tai, kad aptariame antstolio patvarkyme nurodyta, jog: „2021-11-24 14 val. 00 min. atvykus, adresu (duomenys neskelbtini), patikrinti nutarties vykdymo buvo nustatyta, jog objekte randasi neprisistatę asmenys. Paklausus - ką jie veikią objekte ? buvo gautas atsakymas, kad dirba“, nepagrindžia apeliantės argumento, kad ieškovė po 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdė ginčo pastato statybos darbus. Nors minimame patvarkyme yra fotonuotraukos, jose fiksuoti atitinkami statybiniai įrankiai, taip pat asmenys, tačiau tai nepagrindžia, jog tuo metu būtų vykę kokie nors konkretūs statybos darbai. Antstolio patvarkyme taip pat nėra užfiksuota, kad ginčo pastate buvę asmenys būtų vykdę atitinkamus statybos darbus objekte ieškovės užsakymu. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir minėto antstolio 2021 m. lapkričio 24 d. patvarkymo surašymo metu vyko sienų apdailos darbai, vamzdžių, elektros instaliacijos išvedžiojimo darbai ir kita, nepagrįsti jokiais įrodymais. Tai, kad aptariame patvarkyme yra fotonuotraukos, jose matosi atitinkamų vamzdynų išvedžiojimo dalis ir kita, nepatvirtina, kad šie darbai buvo atlikti jau po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo. Dar daugiau, aptariamu patvarkymu ieškovė ir UAB „Norstatus“ įpareigotos imtis priemonių 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties reikalavimams įvykdyti ir išaiškinta, jog priešingu atveju, gali būti baudžiamos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei ieškovė nebūtų tinkamai vykdžiusi nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir toliau vykdžiusi ginčo pastato statybos darbus, antstolis būtų taikęs atitinkamas sankcijas, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Taip pat pažymėtina, jog bylos rašytinė medžiaga patvirtina, jog aptariamas antstolio patvarkymas ieškovei elektroniniu paštu išsiųstas 2022 m. lapkričio 26 d. 2022 m. lapkričio 29 d. UAB „Edilas“ vadovas M. M. atsakė į gautą elektroninį laišką, nurodydamas, jog 2022 m. lapkričio 24 d. jokie ginčo pastato statybos darbai nebuvo vykdomi – darbininkai buvo atvykę susirinkti įrankius ir sutvarkyti darbo vietą.

Aplinkybę, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galiojimo laikotarpiu ieškovė ginčo pastato statybų nevykdė patvirtina ir kita bylos rašytinė medžiaga. Lyginant byloje esančio 2021 m. gruodžio mėn. ginčo pastato vizualinės apžiūros akte esančias fotonuotraukas su antstolio Aleksandro Selezniovo 2023 m. kovo 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esančiomis Pastato fotonuotraukomis, t. y. kai laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, matyti, kad jokių esminių skirtumų nematyti, objekto būklė iš esmės tokia pati, kokia ir buvo 2021 m. gruodžio mėn. vizualinės apžiūros akto parengimo metu. Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog tuo atveju, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu – 477 – dienas ieškovė būtų tęsusi ginčo pastato statybos darbus, statinio būklė būtų buvusi akivaizdžiai kitokia – pasikeitusi, tuo tarpu nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nenustatyta.

Apeliantė nesutikimą su nuostoliais dėl statybinių medžiagų pabrangimo argumentuoja ir tuo, jog šalia ginčo pastato ieškovė vienu metu statė ir kitą daugiabutį gyvenamąjį namą ir jo statyboms buvo reikalingos analogiškos statybinės medžiagos, todėl galbūt ieškovė vėliau pirko tokias pačias statybines medžiagas kitam daugiabučiui, o PVM sąskaitas faktūras pateikė po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, taip, neva, įrodinėdama statybinių medžiagų pabrangimą. Taip pat tvirtina, jog net ir esant pritaikytoms laikinosioms apsaugoms priemonėms, ieškovė toliau vykdydama statybos darbus sudarinėjo butų rezervavimo sutartis, o konkrečiai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), už tai gavo 30 000,00 Eur rezervacijos mokestį, o vėliau jį pardavė.

Pasisakant dėl nurodytų apeliantės argumentų, aktualus yra CPK 320 straipsnio 1 dalies reglamentavimas, nustatantis, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dispozityviosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, negali išeiti už bylos nagrinėjimo ribų – pareikšto ieškinio ribų, taip pat ir už šalių suformuotų apeliacijos ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose, kaip savo atsikirtimų į ieškinį pagrindu, nenurodė šios nutarties 53 punkte nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime minėtų aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl, nagrinėjant civilinę bylą apeliacine tvarka, atsakovė savo skundo argumentų negali grįsti aplinkybėmis, argumentais, kurie nebuvo sprendžiami ir vertinami pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacijos ribų, detaliau dėl nurodytų apeliantės argumentų nepasisako.

Apibendrindamas anksčiau nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams, kurių pagrindu ieškovės reikalavimas atlyginti 14 490,20 Eur nuostolius dėl statybinių medžiagų ir paslaugų (elektros įvado) pabrangimo patenkintas visiškai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aktualiu klausimu reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovė įrodė aptariamų nuostolių dydį, o patirti nuostoliai atsirado būtent dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Dėl nuostolių, atsiradusių dėl lifto sandėliavimo

Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 2 268,75 Eur nuostolius dėl lifto sandėliavimo, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu – 2021 m. lapkričio 17 d. – liftas net nebuvo pagamintas ir už jį nebuvo pilnai atsiskaityta. Taip pat pabrėžia, jog liftą ieškovė galėjo sandėliuoti statomame daugiabutyje arba šalia statomame kitame daugiabutyje. Tvirtina, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos dar 2021 m. liepos 5 d. nutartimi, tuo tarpu ieškovė, veikdama jungtinės veiklos sutarties pagrindu kartu su UAB „Norstatus“, nepaisė laikinųjų apsaugos priemonių ir UAB „Edilas“ su UAB „Klaipėdos liftai“ 2021 m. liepos 21 d. sudarė lifto pardavimo ir montavimo sutartį. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. liepos 21 d. ieškovė ir UAB „Klaipėdos liftas“ sudarė lifto pardavimo ir sumontavimo sutartį Nr. KLA0000306 į ginčo turtą – statomą daugiabutį namą, esantį (duomenys neskelbtini), sutarties kaina be PVM – 21 070,00 Eur. Iš aptariamos sutarties priedo „Projekto vykdymas“ matyti, kad lifto pagaminimo ir pristatymo laikas suderinus visus komercinius ir techninius klausimus – 12–14 kalendorinių savaičių (skaičiuojant nuo sutarties sudarymo, tai būtų 2021 m. spalio mėn. pabaiga – 2021 m. lapkričio mėn. vidurys), o sumontuotas liftas turėjo būti per 6–8 kalendorines savaites (skaičiuojant nuo lifto pagaminimo – 2021 m. lapkričio mėn. pabaiga – 2021 m. gruodžio mėn.). Byloje esantys duomenys taip pat pagrindžia, kad ieškovė su UAB „Klaipėdos liftas“ yra visiškai atsiskaičiusi ir sumokėjusi 21 070,00 Eur (2021 m. rugpjūčio 5 d. mokėjimas 6 321,00 Eur sumos, 2023 m. balandžio 13 d. mokėjimas 7 000,00 Eur sumos, 2023 m. rugsėjo 6 d. mokėjimas 5 642,00 Eur sumos ir 2024 m. kovo 7 d. mokėjimas 2 107,00 Eur sumos). Kaip jau ne kartą minėta šioje nutartyje, laikinosios apsaugos priemonės, uždraudusios ginčo pastato statybos darbus, taikytos 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi, t. y. tuo metu, kai iš esmės turėjo pasibaigti lifto gaminimo darbai ir turėjo prasidėti lifto montavimo darbai, todėl akivaizdu, jog esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, lifto montavimo darbai negalėjo būti vykdomi iki tol, kol laikinosios apsaugos priemonės nebuvo panaikintos 2023 m. kovo 9 d. Taigi, lifto montavimo darbai nusikėlė daugiau negu vienerius metus. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu liftas dar nebuvo pagamintas ir už jį nebuvo pilnai atsiskaityta, nagrinėjamu atveju yra visiškai nereikšminga, kadangi sutartis dėl lifto pardavimo ir jo sumontavimo buvo sudaryta dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog UAB „Edilas“ nepaisė 2021 m. liepos 5 d. pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi sutartį su UAB „Klaipėdos liftas“ sudarė 2021 m. liepos 21 d. Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 taikė UAB „Norstatus“ nekilnojamajam turtui laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąją turtą – ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo. Aptariamomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nebuvo uždrausti Pastato statybos darbai, tai buvo padaryta tik 2021 m. lapkričio 17 d., todėl ieškovė turėjo teisę 2021 m. liepos 21 d. sudaryti sutartį su UAB „Klaipėdos liftas“ dėl lifto pagaminimo ir sumontavimo ginčo turtui. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal ieškovės sutarties su UAB „Klaipėdos liftas“ 5.3 punktą, jei įrenginys (liftas) sandėliuojamas ilgiau kaip 2 kalendorines savaites, įrenginio sandėliavimas įvertinamas 75,00 Eur be PVM per savaitę įkainiu už vieną įrenginio vienetą. Užsakovas (ieškovė) įsipareigoja sumokėti vykdytojo (UAB „Klaipėdos liftas“) pagal šį sutarties punktą apskaičiuotas įrenginio sandėliavimo išlaidas. UAB „Klaipėdos liftas“ 2023 m. balandžio 17 d. išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000076712 2 268,75 Eur sumos už lifto sandėliavimą. Šią sąskaitą UAB „Edilas“ apmokėjo 2023 m. balandžio 20 d. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsižvelgiant į tai, kad liftas yra sudėtingas, didelis ir sunkus įrenginys, ieškovė pagrįstai baiminosi, kad jos patalpose, kurios nebuvo apsaugotos nuo išorinio aplinkos poveikio, neapibrėžtą laiką sandėliuojamam liftui gali būti padaryta žala, ir susidarius tokiai situacijai lifto montuotoja taptų nebeatsakinga už jo techninę būklę. Teisėjų kolegijos vertinimu, lifto sandėliavimo išlaidų, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, atsiradimo priežastis buvo laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, dėl to buvo sustabdyti ginčo pastato statybos darbai, o esant sustabdytiems darbams, ieškovė visą laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį neturėjo galimybės ne tik atlikti lifto montavimo darbus (kad tai padarytų UAB „Klaipėdos liftas“), bet ir sandėliuoti liftą ginčo pastate, nors sutartį dėl lifto pagaminimo ir jo sumontavimo ieškovė buvo sudariusi dar iki Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad 2 268,75 Eur lifto sandėliavimo išlaidos yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmė, todėl jos pagrįstai priteistos iš atsakovės.

Dėl nuostolių, atsiradusių dėl netesybų (už langus) sumokėjimo

Apeliantė nesutinka su skundžiama teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteisti 8 000,00 Eur nuostoliai dėl netesybų sumokėjimo UAB „Langų parkas“. Tvirtina, jog visi langai buvo sandėliuojami prie pat daugiabučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), ir šias aplinkybes patvirtina tiek antstolio Aleksandro Selezniovo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tiek ieškovės pateikta 2021 m. lapkričio 18 d. fotofiksacija, tiek 2021 m. gruodžio 1 d. statinių ekspertizių biuro vizualinės apžiūros aktas. Kadangi nesutikimą dėl 8 000,00 Eur nuostolių, patirtų dėl netesybų sumokėjimo UAB „Langų parkas“, apeliantė grindžia tik viena aplinkybe, kad langai buvo sandėliuojami prie daugiabučio gyvenamojo namo, todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinio skundo ribų, pasisakys būtent tik dėl šio apeliantės argumento. Susipažinus ir įvertinus apeliantės nurodytų dokumentų – antstolio Aleksandro Selezniovo 2023 m. kovo 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, 2021 m. lapkričio 18 d. fotofiksaciją ir 2021 m. gruodžio 1 d. MB „Statinių ekspertizių biuras“ vizualinės apžiūros aktą, nenustatyta, kad aptariamuose dokumentuose, fotonuotraukose būtų matoma, jog langai buvo sandėliuojami prie ginčo pastato. Minimuose dokumentuose yra atliktos ginčo pastato fotofiksacijos, jose matyti Pastato fasadas, vidus, stogas, stogo konstrukcijos, kad dalyje pastato sumontuoti langai ir kita, tačiau nėra matyti, kad prie ginčo pastato būtų buvę sandėliuojami langai, kaip tvirtina apeliantė, todėl šis jos argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, pažymėtina, jog aplinkybę, kad langai nebuvo sandėliuojami prie ginčo pastato, be kita ko, patvirtina byloje esanti 2021 m. gruodžio 28 d. UAB „Langų parkas“ pretenzija ieškovei, joje nurodyta, kad dėl UAB „Edilas“ kaltės UAB „Langų parkas“ nėra suteikta galimybė sumontuoti pagamintus langus, dėl ko UAB „Langų parkas“ langus turi sandėliuoti, o tai UAB „Langų parkas“ daro papildomus nuostolius. Minimoje pretenzijoje UAB „Langų parkas“ nurodė, kad, remiantis su UAB „Edilas“ sudarytos sutarties 5.1 punktu, bus skaičiuojamos netesybos (200,00 Eur už dieną), o sąskaita apmokėjimui bus pateikta kiekvieno mėnesio pabaigoje. Vadovaudamasi sudaryta sutartimi, UAB „Langų parkas“ 2022 m. sausio 10 d. pateikė ieškovei 8 000,00 Eur sąskaitą faktūrą Nr. 202200006 už 40 pradelstų dienų, ją ieškovė apmokėjo 2022 m. sausio 14 d. Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020). Nagrinėjamu atveju atsakovei neįrodžius apeliacinio skundo argumento, kad langai buvo sandėliuojami prie ginčo pastato, šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 12, 178 straipsniai). Priešingai, ieškovė CPK leistinais įrodinėjimo būdais įrodė 8 000,00 Eur patirtus nuostolius, susidariusius dėl to, kad nustatytais terminais UAB „Langų parkas“ negalėjo sumontuoti langų – visas šias faktines aplinkybes teisingai skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas. Priežastis, kodėl langai negalėjo būti sumontuoti, buvo ta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl to bet kokie ginčo pastato statybos darbai buvo uždrausti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl 8 000,00 Eur nuostolių, patirtų dėl netesybų mokėjimo, atlyginimo.

Dėl nuostolių, patirtų dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms

Apeliantės manymu, nepagrįstai iš jos priteisti 15 924,20 Eur (170,00 Eur nuostolių už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą, 3 025,00 Eur už ekspertizės atlikimą ir 12 729,90 Eur už žalos pašalinimo statybos darbus ir medžiagas) nuostoliai dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms. Atkreipia dėmesį, jog MB „Statinių ekspertizės biuras“ ir ten dirbantys asmenys nėra įtraukti į Teisingumo ministro sąrašą kaip ekspertizės išvadas galintys rengti ekspertai. Be to, teigia, kad 2023 m. balandžio 19 d. ekspertizės akte pateiktos išvados ir skaičiavimai yra paremti prielaidomis.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2023 m. kovo 23 d. ieškovė sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 2023/03/23-01 su MB „Statinių ekspertizės biuras“, kurios pagrindu MB „Statinių ekspertizės biuras“ įsipareigojo atlikti statomo gyvenamosios paskirties, neypatingojo statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 278A3b), adresu (duomenys neskelbtini) statinio dalinę (konstrukcijų) ekspertizę, ir nustatyti, kokią žalą minėtam pastatui ir visoms jame suformuotoms patalpoms sukėlė laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. kovo 9 d. galiojusios teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės bei nurodyti, kokie yra šios žalos pašalinimo kaštai, paruošiant defektų ištaisymo kaštų sąmatą. Statinio ekspertizės aktas buvo parengtas 2023 m. balandžio 19 d., jį parengė statinio dalies (konstrukcijų) ekspertizės vadovas R. P., kuriam pirmą kartą kvalifikacijos atestatas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2013 m. spalio 31 d., ir M. L. – statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo projekto dalies vadovas, kuriam pirmą kartą kvalifikacijos atestatas Nr. (duomenys neskelbtini) išduotas 2014 m. rugpjūčio 12 d.

Pažymėtina, jog, pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Nagrinėjamu atveju ieškovė, įrodinėdama nuostolius, atsiradusius ginčo pastatui dėl atmosferos poveikio, pasirinko CPK leistiną įrodinėjimo priemonę, kreipėsi su kvalifikuotus, atestuotus asmenis, su prašymu parengti ginčo pastato statinio dalinę (konstrukcijų) ekspertizę. Kadangi ginčo pastato statinio dalinė (konstrukcijų) ekspertizė buvo paskirta ne teismo nutartimi (CPK 212 straipsnis), atlikti ekspertizę inicijavo ieškovė, pasitelkdama kvalifikuotus asmenis, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog aplinkybė, kad aptariamą ekspertizę atliko asmenys, neįtraukti į ekspertizės išvadas galinčių rengti ekspertų sąrašą, sudaro pagrindą abejoti ekspertizės akte nurodytų išvadų ir nustatytų aplinkybių pagrįstumu. Be to, pabrėžtina, jog CPK 212 straipsnio 2 dalis nustato, jog tuo atveju, kai nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų arba jie negali būti skiriami teismo ekspertais konkrečioje byloje (dėl suinteresuotumo bylos baigtimi, užimtumo ar kitų aplinkybių), ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Nustatytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog šioje byloje esančią ginčo pastato statinio dalies (konstrukcijų) ekspertizę atliko kvalifikuoti ir atestuoti asmenys, tačiau neįtraukti į teismo ekspertų sąrašą, savaime nėra pagrindas nesivadovauti ekspertizės aktu, jame nustatytomis aplinkybėmis, pateiktomis išvadomis ir skaičiavimais dėl atsiradusių nuostolių dėl atmosferos poveikio ginčo pastato konstrukcijoms. Kaip jau ne kartą minėta šioje nutartyje, civilinis procesas yra grindžiamas rungtyniškumo principu, todėl atsakovei, nesutinkant su aptariamame ekspertizės akte nustatytomis aplinkybėmis, ji turėjo galimybę, nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, imtis priemonių, siekdama galbūt paneigti aptariame ekspertizės akte nustatytas aplinkybes, prašyti teismo skirti teismo ekspertizę ar savo nesutikimą su aptariamu ekspertizės aktu įrodinėti kitomis CPK leistinomis priemonėmis. Atsakovei nepaneigus aptariamame ekspertizės akte padarytų išvadų ir pateiktų skaičiavimų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą ir konkrečiai nuspręsdamas dėl ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms pagrįstumo ir jį tenkindamas, negalėjo vadovautis 2023 m. balandžio 19 d. ekspertizės aktu, kaip leistina CPK įrodinėjimo priemone.

Apeliantės teigimu, MB „Statiniu ekspertizės biuras“ 2023 m. balandžio 19 d. parengtame dokumente yra nurodyta, kad statybos metu panaudota difuzinė membrana (plėvelė) yra ne tik visiškai atspari krituliams, tačiau ir UV poveikiui, kadangi ji atitinka ES standartą CE EN 13859 1, todėl tvirtina, jog nei UV, nei krituliai negalėjo padaryti jokios žalos Pastato stogo konstrukcijoms ir / ar sugadinti pačios plėvelės. Visų pirma, pažymėtina, jog analogišku argumentu savo nesutikimą su nuostoliais dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms, atsakovė įrodinėjo ir civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir skundžiamame sprendime aptariamą argumentą pirmosios instancijos teismas atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptariamame ekspertizės akte nustatytas aplinkybes, padarytas išvadas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, minimame 2023 m. balandžio 19 d. ekspertizės akte nėra formuluotės, kad difuzinė membrana (plėvelė) yra visiškai atspari ir nepažeidžiama. Ekspertizės akto 4.2.1. punkte nurodyta, kad: „ant stogo paklota difuzinė membrana VIKINGROLL (žr. žemiau). Iš atitikties deklaracijos nustatyta, kad difuzinės membranos atsparumas vandens poveikiui pagal EN 1928 yra W1. <...>. W1 klasės gaminiai yra tinkami naudoti stogų konstrukcijose. Šios klasės gaminiai nelaidūs vandeniui (nėra jokio vandens pratekėjimo, pagal EN 1928 standartą)“. Pasisakant dėl difuzinės membranos (plėvelės) atsparumo UV spinduliams, aptariame ekspertizės akte nurodyta, jog: „Medžiagos atsparumas tiesioginiams UV spinduliams turi didelę įtaką ne tik gaminio kokybei, bet ir planuojamai statybų eigai. Vienas iš gaminius ardančių aplinkos poveikių yra UV spinduliuotė, kuri ardo gaminio funkcinį sluoksnį ir trumpina gaminio funkcionavimo laikotarpį. UV spindulių poveikis yra negrįžtamas, todėl svarbu planuoti visus darbus taip, kad difuzinė membrana kuo trumpiau būtų atvira šiems spinduliams. Kuo funkcinis sluoksnis plėvelėje yra storesnis, tuo mažesnį žalingą poveikį padaro UV spinduliavimas, tačiau siekiant kuo mažiau pakenkti difuzinės membranos ilgalaikiškumui ir funkcinėms ypatybėms, svarbu kuo trumpiau laikyti ją atvirą“. Vadinasi, nors difuzinė membrana yra atspari vandeniui, tačiau įtaką difuzinės membranos (plėvelės) techninėms savybėms gali padaryti UV spindulių poveikis. Tai ekspertizės akte ir buvo nustatyta, nors šiuo atveju difuzinės membranos (plėvelės) atsparumo klasė buvo W1 (nelaidi vandeniui), tačiau jos pažeidimai atsirado ne dėl to, kad ji praleido kritulius, o todėl, kad difuzinė membrana (plėvelė) buvo paveikta UV spindulių ir dėl to ji prarado savo technines savybes, praleido kritulius į ginčo pastato vidų. Ši išvada yra aiškiai nurodyta minėto ekspertizės akto 4.2.1. punkte: „virš pastato laiptinės ir stogo kraigo dalies praleidžia kritulius į statinio vidų, negrįžtamai prarado dalį savo techninių savybių, ko pasekoje nebus užtikrinami STR 2.01.01:2018 Pastatų atitvaros. Sienos, stogai, langai ir išorinės įėjimo durys „VI skirsnis. Bendrieji reikalavimai stogams. 33.2. stogus suprojektuoti ir įrengti taip, kad pastato vidus ir po hidroizoliaciniais sluoksniais esančios stogo konstrukcijos būtų apsaugotos nuo išorinio lietaus ir sniego poveikio;“ reikalavimai“.

Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog, pagal faktines aplinkybes, ginčo pastatui buvo sumontuoti langai, sudėta stogo danga, todėl aptariami nuostoliai negalėjo atsirasti. Pažymėtina, jog tiek aptariame ekspertizės akte nustatytos aplinkybės, jame esančios fotonuotraukos patvirtina, jog ne visi langai ginčo pastate buvo sumontuoti (ekspertizės akto 4.1.3. punktas, nuotrauka Nr. 4, nuotrauka Nr. 5), taip pat ekspertizės akto 4.2.1. punkte nurodyta, jog: „Stogo dalis virš laiptinės zonos ir stogo kraige buvo neuždengta čerpių danga“, tai matyti ir ekspertizės akte esančiose nuotraukose Nr. 8 ir Nr. 9.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, jog aptariama difuzinė membrana (plėvelė) yra visiškai atspari krituliams ir UV poveikiui, todėl aptariami gamtos reiškiniai negalėjo jai padaryti jokios žalos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė selektyviai pasirinko atitinkamas ekspertizės akto išvadas, kurios būtų jai palankios ir patvirtintų jos nurodomos argumentus, tačiau nevertinant ekspertizės akte nustatytų ir įvertintų aplinkybių visumos. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl nuostolių, atsiradusių dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms, argumentų apeliantė nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

Dėl nuostolių, patirtų dėl statybinės įrangos

Apeliantė nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteisti 6 860,31 Eur nuostoliai už statybinės įrangos nuomą. Teigia, jog ieškovė iškart po 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo nedemontavusi pastolių ir tvoros, tęsusi jų nuomą, sąmoningai prisiėmė su tuo susijusią riziką ir dėl to 24 066,98 Eur išlaidos negali būti perkeliamos atsakovei. Tvirtina, jog ieškovė turėjo nedelsiant išmontuoti pastolius, kadangi jai buvo uždrausti tolimesni statybos darbai, tačiau, apeliantės teigimu, ieškovė ir toliau vykdė statybos darbus, todėl būtent UAB „Edilas“ turi prisiimti visus atsiradusius nuostolius dėl statybinės įrangos.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio apeliantės argumento, atkreipia dėmesį, jog ieškiniu ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 24 066,98 Eur nuostolius dėl statybinės įrangos (pastolių, tvoros) nuomos, tvirtindama, jog laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 18 d. iki 2022 m. birželio 17 d. (iki jų išmontavimo) ieškovė mokėjo nuomos mokestį už tvorą ir už pastolius, taip pat patyrė nuostolius dėl pastolių demontavimo 2022 m. birželio 17 d. ir pastolių sumontavimo 2023 m. balandžio 6 d., 2023 m. balandžio 19 d., t. y. pasibaigus laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiui.

Pirmosios instancijos teismas aptariamą ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, konstatuodamas, kad nuomos mokesčio mokėjimas už pastolių nuomą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, negali būti laikoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekme ir pripažino, kad tiesiogiai dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra susiję 6 860,31 Eur nuostoliai dėl pastolių demontavimo ir sumontavimo. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, taip pat įvertinęs apeliantės skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės 6 860,31 Eur nuostolius, susijusius su pastolių sumontavimu ir jų išmontavimu.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir UAB „Simis“ 2020 m. lapkričio 9 d. sudarė įrangos (pastolių, tvoros) nuomos sutartį Nr. EDIL-1 2020-10-22 ir jos priedą Nr. EDIL-30-0, kurių pagrindu ieškovei buvo išnuomota įranga statybos darbams – ginčo pastato statybai. Nagrinėjamu atveju ginčo nėra, kad Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones aplink ginčo pastatą buvo sumontuoti pastoliai. Ginčo taip pat nėra dėl to, kad pastoliai išmontuoti 2022 m. birželio 17 d., o vėliau – įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 (2023 m. kovo 9 d.), juo atsakovės (toje byloje ieškovės) ieškinys atmestas, panaikintos ir laikinosios apsaugos priemonės, ir 2023 m. balandžio 9 d. bei 2023 m. balandžio 19 d. pastoliai buvo sumontuoti iš naujo. Atsakovė taip pat neginčija, kad pastolių demontavimo ir transportavimo išlaidos su PVM yra 3 676,48 Eur, o pastolių sumontavimo iš naujo ir jų transportavimo išlaidos su PVM yra 3 183,83 Eur, iš viso 6 860,31 Eur, tačiau nesutinka, kad turi jas atlyginti.

Pasisakant dėl apeliantės argumento, kad ji nėra atsakinga už nuostolių, atsiradusių dėl pastolių išmontavimo, sumontavimo, transportavimo išlaidų atlyginimą, kadangi ieškovė net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ginčo pastato statybos darbus ir toliau vykdė, pažymėtina, kad šios nutarties 51–52 punktuose apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą UAB „Rasa“ argumentą, jog ieškovė vykdė Pastato statybos darbus esant pritaikytoms ir galiojančioms laikinosioms apsaugoms priemonėms, todėl pakartotinai dėl to nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės 6 860,31 Eur dydžio nuostolius, susijusius su pastolių demontavimu ir jų sumontavimu, kadangi šių išlaidų atsiradimas yra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susijęs su 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Pažymėtina, jog, kol nebuvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovė vykdė ginčo pastato statybos darbus ir aplink ginčo pastatą buvo sumontuoti pastoliai, ginčo dėl to byloje nėra. Tuo tarpu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė jokių statybos darbų vykdyti nebegalėjo, nepaisant to, pastoliai liko sumontuoti, todėl ieškovė mokėjo už jų nuomą UAB „Simis“ (pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės nuostolius dėl pastolių nuomos) ir išmontuoti buvo 2022 m. birželio 17 d., kai paaiškėjo, jog visi ieškovės skundai, prašymai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jų pakeitimo, taip pat dėl nuostolių, atsirasiančių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo, buvo atmesti (Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 2 d. nutartimi atmetė UAB „Edilas“ atskirąjį skundą, kuria buvo netenkintas jos prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių). Vadinasi, pastolių išmontavimo, transportavimo išlaidos, kurias ieškovė patyrė esant galiojančioms laikinosioms apsaugos priemonėms, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, yra tiesioginė 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pasekmė. Nebuvus draudimo vykdyti ieškovei ginčo pastato statybos darbus, tokių išlaidų ieškovė nebūtų patyrusi, pastoliai būtų ir toliau buvę, o statybos darbai tęsiami. Analogiška situacija ir su išlaidomis, kurias UAB „Edilas“ patyrė iš naujo sumontuojant, transportuojant pastolius 2023 m. balandžio 9 d. ir 2023 m. balandžio 19 d., t. y. jau po to, kai atsakovės (toje byloje ieškovės) ieškinys buvo atmestas ir laikinosios apsaugos priemonės panaikintos – šių išlaidų ieškovė nebūtų patyrusi, jei nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Todėl esant šioms nustatytoms aplinkybėms, būtent atsakovė turi prisiimti atsakomybę už šių išlaidų atsiradimą, o ne ieškovė, kaip apeliaciniame skunde tvirtina apeliantė, kadangi būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų susidarė aptariamos išlaidos (nuostoliai) – ieškovės patirtos pastolių išmontavimo, sumontavimo ir jų transportavimo išlaidos (6 860,31 Eur) yra atsakovė neteisėtų veiksmų pasekmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstas šiuos nuostolius priteisė iš atsakovės.

Dėl nuostolių, patirtų dėl papildomų palūkanų mokėjimo

Apeliantė taip pat nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo, kuria iš jos priteisti 25 222,19 Eur nuostolių dėl papildomų palūkanų mokėjimo, dalimi. Tvirtina, kad ieškovė šių nuostolių galėjo nepatirti, kadangi galėjo grąžinti paskolas anksčiau ir dėl to išvengti palūkanų mokėjimo. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. vasario 12 d. ieškovė ir UAB „Norstatus“ sudarė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, kurios pagrindu UAB „Edilas“ įsipareigojo finansuoti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybas (sutarties 2.2.2 p.). Atsižvelgdama į aptariama sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovė sudarė šias paskolos sutartis: i) 2021 m. kovo 1 d. sudaryta paskolos sutartis Nr. ED-2021/03-01 su MB „Investicijų parkas“, kurios pagrindui ieškovei suteikta 140 000,00 Eur paskola (paskolos palūkanos 7 procentai, iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovei išmokėta 130 000,00 Eur dydžio paskola); ii) 2021 m. rugpjūčio 10 d. sudaryta paskolos sutartis Nr. ED-2021/08-02 su R. P., kurios pagrindui ieškovei suteikta 20 000,00 Eur paskola (paskolos palūkanos 6 procentai); iii) 2021 m. rugpjūčio 10 d. sudaryta dar viena paskolos sutartis Nr. ED-2021/08-01 su R. M., kurios pagrindui ieškovei suteikta 150 000,00 Eur paskola (paskolos palūkanos 6 procentai). Visų trijų paskolų sutarčių 1.1. punktuose nurodyta, kad paskola suteikiama projekto vystymui (duomenys neskelbtini) (daugiabučių namų statyba), o paskolų grąžinimo terminas – 2022 m. sausio 31 d., su galimybe paskolos grąžinimo terminą pratęsti dar dvejiems metams (sutarčių 4.1. punktai). Visos aptariamos trys paskolos ieškovei pervestos bankiniais pervedimais laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. spalio 29 d., t. y. iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (2021 m. lapkričio 17 d.) ir ginčo dėl to nėra. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudusios vykdyti ginčo pastato statybos darbus, galiojo iki 2023 m. kovo 9 d., todėl nurodytu laikotarpiu ieškovė ne tik negalėjo vykdyti statybos darbus, juos užbaigti, bet taip pat negalėjo ir realizuoti įrengtų butų, gauti už butų pardavimą pinigines lėšas ir jas gavus įvykdyti savo turimus skolinius įsipareigojimus – grąžinti jai suteiktas paskolas. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, užsitęsus paskolų grąžinimui, ieškovė turėjo ilgesnį laiką mokėti sutartyse numatytas palūkanas, t. y. papildomai už 477 dienas. Dėl nurodytų priežasčių R. M. ieškovė papildomai išmokėjo 11 761,64 Eur (150 000 Eur x 6 proc. x 477 d.) palūkanas, R. P. – 1 568,22 Eur (20 000 Eur x 6 proc. x 477 d.) palūkanas, o MB „Investicijų parkas“ – 11 892,33 Eur (130 000 Eur x 7 proc. x 477 d.), iš viso – 25 222,19 Eur palūkanų. Aptariamos papildomai priskaičiuotos palūkanos R. M. ir R. P. išmokėtos 2023 m. gruodžio 22 d., o MB „Investicijų parkas“ – 2023 m. liepos 28 d., 2023 m. rugpjūčio 9 d. ir 2023 m. gruodžio 22 d. Pažymėtina, jog apeliantė neginčija nei apskaičiuotų palūkanų dydžio, nei pačio palūkanų išmokėjimo fakto. Vienintelis jos argumentas yra tai, kad ieškovė galėjo grąžinti aptariamas paskolas anksčiau ir tokiu būdu būtų išvengusi papildomų palūkanų mokėjimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip ne kartą minėta šioje nutartyje, civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, nors apeliantė tvirtina, kad ieškovė galėjo grąžinti aptariamas paskolas anksčiau ir dėl to išvengti papildomų palūkanų mokėjimo, tačiau šio argumento niekaip nepagrindžia ir apsiriboja tiesiog deklaratyviu teiginiu. Apeliantei teigiant, kad ieškovė turėjo galimybę grąžinti minimas paskolas anksčiau, ji turėjo pareigą tai įrodyti, tačiau to neįvykdė. Dar daugiau, apeliantės deklaratyvius teiginius apie ieškovės galimybę grąžinti minimas paskolas anksčiau paneigia bylos rašytinė medžiaga – byloje esantis UAB „Edilas“ banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2021 m. lapkričio 17 d. (laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo metu) ieškovės banko sąskaitoje buvo 17 404,92 Eur likutis, todėl akivaizdu, kad šios sumos nepakako grąžinti turimas paskolas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju paskolų grąžinimas, kuris buvo susietas su sėkminga darbų pabaiga ir patalpų pardavimu (ginčo pastato statybos užbaigimu), užsitęsė būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi visi statybų darbai buvo sustabdyti 477 dienas. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė ne tik negalėjo vykdyti statybos darbus, bet ir juos užbaigti, o tai padarius – parduoti ginčo pastato butus, gauti pajamas ir tokiu būdu grąžinti turimas paskolas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nuostolių, atsiradusių dėl papildomų palūkanų mokėjimo, priežastis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptariamą ieškovės reikalavimą tenkino ir priteisė iš atsakovės 25 222,19 Eur nuostolius.

Dėl nuostolių, patirtų dėl negautų pajamų

Apeliantė nesutinka, kad iš jos priteisti 26 581,20 Eur nuostoliai už laiku negautas pajamas, teigdama, jog ieškovė ir toliau statybos darbus vykdė, todėl jokių nuostolių nepatyrė. Taip pat teigia, kad visi butai buvo parduoti ženkliai brangiau, t. y. notarinėse pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta butų kaina nurodyta žymiai mažesnė, nei kaina, už kurią butai realiai buvo parduoti.

Visų pirma, atsakant į apeliantės argumentą, kad ieškovė statybos darbus vykdė ir po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl jokių nuostolių nepatyrė, pažymėtina, jog šioje nutartyje atsakovės argumentai dėl ieškovės vykdytų ginčo pastato statybos darbų esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, atmesti kaip neįrodyti, todėl pakartotinai dėl to nepasisakytina.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo sudariusi septynias preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis ir banko pavedimais gavusi avansinius mokėjimus iš pirkėjų: 1) 2021 m. birželio 18 d. sudaryta rezervavimo sutartis Nr. ED/A01-1/1.4 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) už 70 000,00 Eur, o 2023 m. balandžio 6 d. sudaryta aptariamo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje buto kaina nurodyta – 69 000,00 Eur; 2) 2020 m. rugsėjo 28 d. sudaryta rezervavimo sutartis Nr. ED/A01-1/1.2 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) už 76 750,00 Eur, o 2023 m. liepos 20 d. sudaryta aptariamo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje buto kaina nurodyta – 75 750,00 Eur; 3) 2020 m. lapkričio 10 d. sudaryta rezervavimo sutartis Nr. ED/A01-1/2.4 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) už 81 445,00 Eur, o 2023 m. rugpjūčio 2 d. sudaryta aptariamo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje buto kaina nurodyta – 80 445,00 Eur; 4) 2020 m. spalio 22 d. sudaryta rezervavimo sutartis Nr. ED/A01-1/2.3 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) už 83 902,00 Eur, o 2023 m. balandžio 6 d. sudaryta aptariamo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje buto kaina nurodyta – 79 000,00 Eur; 5) 2020 m. spalio 22 d. sudaryta rezervavimo sutartis Nr. ED/A01-1/3.3 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) už 85 000,00 Eur, o 2024 m. kovo 14 d. sudaryta aptariamo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje buto kaina nurodyta – 84 000,00 Eur; 6) 2021 m. gegužės 28 d. sudaryta rezervavimo sutartis Nr. ED/A01-1/4.4 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) už 134 000,00 Eur, o 2023 m. balandžio 6 d. sudaryta aptariamo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje buto kaina nurodyta – 139 515,00 Eur; 7) 2021 m. rugsėjo 28 d. sudaryta rezervavimo sutartis Nr. ED/A01-1/4.1 dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) už 96 250,00 Eur, o 2023 m. spalio 25 d. sudaryta aptariamo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje buto kaina nurodyta – 95 250,00 Eur.

Visos septynios aptartų butų preliminarios (rezervavimo) sutarys buvo sudarytos dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visose sutartyse nurodyta, kad butai pirkėjams turi būti perleisti iki 2021 m. gruodžio 1 d. / 2021 m. gruodžio 31 d. notarinėmis sutartimis. Nors apeliantė tvirtina, kad notarinėse butų pirkimo–pardavimo sutartyse butų pardavimo kainos nurodytos ženkliai mažesnės, nei kaina, už kurią butai realiai buvo parduoti, tačiau šie apeliantės argumentai yra visiškai nepagrįsti, neįrodyti ir laikytini tik deklaratyviais teiginiais. Pažymėtina, nors butų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), rezervavimo sutartyse nurodyta pirkimo–pardavimo kaina yra 1 000,00 Eur didesnė, nei aptariamų butų kaina, nurodyta jų pirkimo–pardavimo sutartyse, tačiau tai nepatvirtina ieškovės nesąžiningumo, kaip tvirtina apeliantė. Atkreiptinas dėmesys, jog aptariamų butų pirkimo–pardavimo sutarčių 9.7. punkte nurodyta, jog: „Žemės sklype bei prie Pastato, kuriame yra Daiktai, bus įrengiamos automobilių stovėjimo aikštelės, <...>, kurios nėra šios Sutarties dalyku, dėl jų įsigijimo Šalys sudarys atskiras sutartis pagal jų sudarytą preliminarų susitarimą dėl automobilių parkavimo aikštelių pirkimo–pardavimo sąlygas“. Taip pat pažymėtina, jog tame pačiame sutarčių punkte nurodyta, jog automobilių parkavimo aikštelės kaina – 1 000,00 Eur. Vadinasi, į minimų butų rezervavimo sutartyse nurodytą kainą iš karto buvo įtrauktas mokestis ir už automobilių parkavimo aikštelę, dėl kurios įsigijimo turėjo būti sudarytos atskiros sutartys, todėl ši kaina neįtraukta į butų pirkimo–pardavimo sutarčių kainą.

Tokia pati situacija susiklostė ir dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), tačiau šių butų kainų skirtumas, nurodytas jų rezervavimo sutartyse, lyginant su nurodytomis kainomis butų pirkimo–pardavimo sutartyse, atsirado dar ir dėl to, jog atitinkamai sumažėjo / padidėjo parduodamų butų bendras plotas, nei buvo nurodytas rezervavimo sutartyse. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), rezervavimo sutartyje nurodyta, kad bendras buto plotas 64,54 kv. m + 5,7 kv. m lodžija, tuo tarpu minimo buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog buto bendras plotas – 61,36 kv. m. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), rezervavimo sutartyje nurodyta, kad bendras buto plotas 86 kv. m, tuo tarpu minimo buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog bendras buto plotas – 92,63 kv. m.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog aptartų butų notarinėse pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta kaina atitiko butų rezervavimo sutartyse nurodytas jų kainas, ir nedidelis kainų skirtumas susidarė tik dėl to, kad į pirkimo–pardavimo sutarčių kainą neįtraukta automobilių parkavimo aikštelių kaina, kadangi dėl to turėjo būti sudarytos atskiros sutartys, taip pat dėl to, kad dviejų butų bendras plotas, nurodytas rezervavimo sutartyse, skyrėsi nuo bendro butų ploto, nurodyto pirkimo–pardavimo sutartyse.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl nuostolių už laiku negautas pajamas yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-513-467/2024, kurioje apeliacine tvarka išnagrinėtas analogiškų nuostolių atlyginimo klausimas pagal UAB „Norstatus“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo iš UAB „RASA“ dėl tų pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytų nuostolių atlyginimo (byla susijusi su tuo pačiu nekilnojamojo turto objektu, ta pačia atsakove, tik kitu ieškovu). Teismas minėtoje byloje išaiškino, kad ieškovės prašoma priteisti nuostolių atlyginimo suma, kaip ir nagrinėjamu atveju, apskaičiuota pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytą palūkanų dydį nuo dėl atsakovės veiksmų uždelstų gauti iš pirkėjų sumų, yra vienas iš galimų nuostolių, patirtų negalint naudotis savo pinigais, apskaičiavimo būdų. Argumentų, kodėl nuostoliai negalėtų būti taip skaičiuojami, apeliantė nepateikė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisinė nekilnojamojo turto baigtumo registracija buvo atlikta 2022 m. sausio 25 d., todėl konstatavo, kad nuo tos datos buvo galimybė vykdyti preliminariąsias sutartis – sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis notarine tvarka ir ieškovei gauti pajamas iš parduoto turto, bet to nebuvo galima padaryti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas pagrįstai laikė, kad nuostolių, patirtų dėl negalėjimo tam tikrą laiką naudotis savo pinigais skaičiavimo pradžia šiuo atveju yra 2022 m. sausio 25 d. ir atitinkamai priteisė sumažintus nuostolius. Pažymėtina, jog apeliantė neginčija pačio nuostolio dydžio, susidariusio dėl ieškovės negautų pajamų. Tuo tarpu byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė dėl 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo vykdyti ir užbaigti ginčo pastato statybos darbų ir parduoti minimus butus iki rezervavimo sutartyse nustatyto termino, visos butų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos jau po to, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos. Dėl nurodytų priežasčių, kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė patyrė nuostolius dėl negalėjimo tam tikrą laiką naudotis savo pinigais, todėl, atsižvelgdamas į sprendime nurodytus motyvus, pagrįstai ieškovės reikalavimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl laiku negautų pajamų, tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės 26 581,20 Eur.

Teisėjų kolegija, apibendrindama anksčiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės kilimo sąlygos – įrodyti ne tik atsakovės neteisėti veiksmai, bet ir faktinis priežastinis ryšys, t. y. ieškovė nebūtų patyrusi aptartų nuostolių, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos. Dar daugiau, nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog apie gresiančius ieškovės nuostolius atsakovė žinojo jau po 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo, kuria buvo tenkintas UAB „Rasa“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad praėjus vos kelioms dienoms po 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties priėmimo, ieškovė pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jame, be kita ko, nurodydama, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti nuostoliai dėl statybos darbų pabrangimo, gali pablogėti ginčo pastato būklė dėl atmosferos poveikio ir kt. Nors atskirasis skundas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartimi buvo atmestas, ieškovė ir toliau ėmėsi aktyvių veiksmų ir dar 2021 m. gruodžio 6 d. pateikė Klaipėdos apygardos teismui prašymą kartu su vizualinės apžiūros aktu, prašydama pakeisti 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant atlikti atitinkamus ginčo pastato statybos darbus, siekiant išvengti galimų nuostolių atsiradimo, tačiau jos prašymas 2021 m. gruodžio 13 d. nutartimi atmestas ir Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. vasario 24 d. nutartimi minėtą Klaipėdos apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taip pat ieškovė 2022 m. vasario 3 d. pateikė prašymą dėl nuostolių, atsirasiančių (jau atsiradusių) dėl teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi taikytų papildomų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo, tačiau šis jos prašymas Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. vasario 15 d. nutartimi buvo atmestas ir aptariamą nutartį Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovei aktyviai priešinantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, argumentuojant, jog dėl to gali atsirasti nuostoliai, atsakovei turėjo būti suprantama, kad jos ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-266-613/2022 netenkinimo atveju, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė gali patirti realius nuostolius, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nustatytas ir teisinis priežastinis ryšys, atsakovė, kaip juridinis asmuo, turėjo numatyti galimybę žalos atsiradimui dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Dėl PVM įtraukimo į nuostolius

Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė, kad ji neturėjo galimybės pasinaudoti PVM atskaita ir kad ši suma liko jos galutinė finansinė našta. Mano, jog vien PVM sumokėjimo faktas, savaime nepatvirtina nuostolių atsiradimo. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad PVM sumos jai sukėlė realių nuostolį, tačiau to nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva pripažinti šių sumų nuostoliais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė konkrečiai dėl ieškovės sumokėto PVM pagal atvirkštinio apmokestinimo taisykles dėl UAB „Statybos sprendimai“ 2023 m. rugpjūčio 14 d. ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. 000355 12 729,90 Eur sumos, konstatuodamas, jog UAB „Edilas“ pagrįstai visą PVM sąskaitoje nurodytą sumą įtraukė į nuostolius (10 520,58 Eur pervesdama rangovei, o 2 209,32 Eur PVM pagal atvirkštinio apmokestinimo taisykles sumokėdama Valstybinei mokesčių inspekcijai tiesiogiai). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacijos ribų (CPK 320 straipsnis), pasisakys būtent dėl aptariamos PVM sąskaitos faktūros. Visų pirma, nesutiktina su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva 2 209,32 Eur PVM pagal UAB „Statybos sprendimai“ 2023 m. rugpjūčio 14 d. ieškovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000355 įtraukė į nuostolius. Ieškovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose detalizuodama patirtų nuostolių dydį dėl atmosferos poveikio konstrukcijoms, nurodė, kad pagal 2023 m. rugpjūčio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000355 UAB „Statybos sprendimai“ sumokėjo 10 520,58 Eur, o 2 209,32 Eur PVM pagal atvirkštinio apmokestinimo taisykles sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai tiesiogiai, todėl prašė priteisti iš atsakovės visą aptariamoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą 12 729,90 Eur sumą. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog PVM mokėtojas, kuriam išrašomas prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas, privalo išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už šio Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte numatytus statybos darbus, kaip jie apibrėžiami Statybos įstatymo 2 straipsnio 90 dalyje, t. y. apmokestinamasis asmuo PVM mokėtojas, kurio užsakymu atliekami statybos darbai. To paties straipsnio 3 dalis nustato, jog per mokestinį laikotarpį išskaitytos PVM sumos, kurias pagal šio straipsnio nuostatas privalo sumokėti į biudžetą prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas (klientas), įtraukiamos į pirkėjo (kliento) to mokestinio laikotarpio PVM deklaraciją kaip priklausantis mokėti į biudžetą PVM. Šios PVM sumos bendra šiame Įstatyme nustatyta tvarka gali būti pirkėjo (kliento) atskaitytos kaip ir kitas pirkimo PVM. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvadomis, jog, pagal nurodytą teisinį reguliavimą, būtent ieškovei teko pareiga į valstybės biudžetą sumokėti 2 209,32 Eur PVM, pagal atvirkštinio apmokestinimo taisykles. Ieškovė aptariamą PVM į valstybės biudžetą sumokėjo, byloje esantis 2025 m. birželio 11 d. išrašas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinės svetainės patvirtina, jog UAB „Edilas“ mokestinių nepriemokų neturi. Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, jog ieškovė neturėjo teisės reikalauti iš atsakovės priteisti Valstybinei mokesčių inspekcijai ieškovės sumokėtą 2 209,32 Eur PVM. Nesutiktina su apeliantės argumentu, jog ieškovė turėjo įrodyti, kad PVM sumos nebuvo atskaitytos ar susigrąžintos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei pateiktus įrodymus apie patirtas išlaidas, susijusias su PVM mokėjimu, būtent atsakovė, nesutikdama su šia reikalavimo dalimi, turėjo pareigą įrodyti, kad UAB „Edilas“ nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovės ir 2 209,32 Eur PVM. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog šiuo atveju atsakovė neturi prievolės kompensuoti ieškovei sumokėto PVM.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai nelemia kitokios teismo išvados dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatė visas atsakovės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, todėl ieškovės ieškinį pagrįstai tenkino iš dalies. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliektinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Apeliantė pateikė duomenis, kad už apeliacinio skundo surašymą patyrė 5 000,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat sumokėjo 1 865,00 Eur žyminį mokestį.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai konstatavus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Ieškovė pateikė teismui duomenis, jog už advokato suteiktas paslaugas apeliacinės instancijos teisme patyrė 4 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovės prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl atmetus apeliacinį skundą iš atsakovės priteistinos 4 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovei (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Edilas“, juridinio asmens kodas 304777348, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rasa“, juridinio asmens kodas 140032455, 4 000,00 Eur (keturis tūkstančius eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius DobrovolskisMilda SkersienėErika Tamošaitienė