Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2026 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmė.

Arešto bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo dienos, kai NUT1 savanoriškai prisistatys ir faktiškai pradės atlikti arešto bausmę arba nuo faktinio NUT1 sulaikymo pagal įsiteisėjusį teismo nuosprendį dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pagal apeliacinio skundo ir proceso dalyvių baigiamųjų kalbų metu nurodytus argumentus įvertinusi byloje esančius duomenis, kurie skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, pagrįstai pripažinti įrodymais, sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog NUT1 veiksmuose yra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai, paskirta teisinga bausmė, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia minėtų išvadų ir nesuponuoja pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį.

Dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020, 2K-65-976/2025, 2K-14-719/2026, 2K-102-976/2026).

Pagal BK 189 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas įgijo, valdė, naudojosi arba realizavo didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes žinodamas, kad tas turtas ar vertybės gauti nusikalstamu būdu arba dalyvaujant nusikalstamoje veikoje. Pagal BK 189 straipsnio 1–3 dalių dispoziciją turto įgijimas, valdymas, naudojimasis ir realizavimas yra veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-489/2016). BK 189 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, o jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog įgyja, valdo, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2008, 2K-185/2009, 2K-99/2010, 2K-217/2010, 2K-7-88/2014, 2K-114-489/2016, 2K-99-628/2020 ir kt.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad įstatymas nereikalauja, jog kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2006, 2K-652/2012, 2K-213/2013, 2K-3/2014, 2K-110-1073/2020, 2K-174-511/2020, 2K-41-697/2021 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad NUT1 parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. 2025 m. rugsėjo 17 d. įtariamojo apklausos metu NUT1 teigė, kad dėl pareikšto įtarimo savo kaltę pripažįsta visiškai (2 t., b. l. 37). 2025 m. lapkričio 25 d. papildomos įtariamojo apklausos metu jis taip pat nurodė, kad kaltę pripažįsta (2 t., b. l. 42). Kaltės neneigė ir 2025 m. gruodžio 8 d. vykusios įtariamojo apklausos metu, kurioje pažymėjo, kad nuoširdžiai gailisi (2 t., b. l. 54). Pastebėtina ir tai, kad viso ikiteisminio proceso metu NUT1 apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką duoti parodymus atsisakė ir teigė, kad juos duos tik teisme. Tuomet, Kauno apylinkės teisme 2026 m. kovo 18 d. teisiamojo posėdžio metu NUT1 pakeitė savo poziciją ir tikino, jog kaltę pripažįsta tik iš dalies, nes jis esą nežinojo, kad automobilis gautas nusikalstamu būdu (2 t., b. l. 132). 2026 m. gegužės 4 d. teisiamojo posėdžio metu NUT1 prašė atmesti visus kaltinimus jo atžvilgiu, kadangi jis prisipažino tik dėl to, kad ukrainietis pas jį garaže laikė automobilį (2 t., b. l. 152). Anot NUT1, automobilį pas jį į garažą atvežė ir pastatė ukrainietis NPD1 su kuriuo nuteistasis yra pažįstamas daugiau nei 6 metus. Skunde teigiama, kad NPD1 pasidomėjus, kur galėtų tokį automobilį laikyti, NUT1 pasiūlė automobilį palikti jam priklausančiame garaže, dėl ko Ukrainos pilietis, atvarė automobilį ir laikė jį ten porą savaičių. NUT1 akcentuoja ir tai, kad minėtas asmuo paliko automobilio raktus ir dokumentus bei nurodė, kad grįžęs pasiims automobilį. Atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu NUT1 savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad nuoširdžiai gailisi, o teisminio proceso metu pakeitė savo parodymus teigdamas, jog kaltę pripažįsta tik iš dalies, Kauno apygardos teismas sutinka su Kauno apylinkės teismo išvada, jog tai yra tik asmens pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Remiantis bylos medžiaga, matyti, kad NUT1 policijos pareigūnams nurodė, jog turi nusifotografavęs Ukrainos piliečio dokumentą, tačiau negalėjo pateikti jokių kontaktinių duomenų apie jį. Skunde NUT1 nurodė, kad ukrainietį paskutinį kartą matė savaitę iki atvykstant policijai, kai paliko automobilio raktus ir dokumentus, o šiuo metu su ukrainiečiu susisiekti negali, nes nuo automobilio paėmimo, dvi savaitės prieš, NUT1 telefonas, kuriuo bendraudavo su NPD1, iškrito į vandenį. Vertinant byloje esantį 2025 m. rugsėjo 9 d. tarnybinį pranešimą matyti, kad Ukrainos pilietis NPD1 Lietuvos Respublikos sieną kirto keturis kartus: 2019 m. birželio 20 d. atvyko per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą (toliau – PKP), 2019 m. rugsėjo 9 d. atvyko per (duomenys neskelbtini) PKP, 2020 m. rugpjūčio 25 d. atvyko per (duomenys neskelbtini) PKP bei 2020 m. spalio 14 d. išvyko per (duomenys neskelbtini) PKP (2 t., b. l. 18). Taip pat matyti, kad nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2022 m. gegužės 30 d. NPD1 vardu registruotomis transporto priemonėmis buvo užfiksuota 11 kelių eismo taisyklių pažeidimų. Verta pastebėti, kad po 2022 metų, kaip teisingai pažymėjo ir Kauno apylinkės teismas, nėra užfiksuota jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad Ukrainos pilietis lankėsi Lietuvos Respublikoje. Be to, 2025 m. spalio 31 d. apklausos metu liudytojas LUD2 teigė, kad nuteistąjį pažįstą 10 metų, žino, kad asmuo turi garažą ir yra keletą kartų ten buvęs, tačiau jokio ukrainiečio garaže nėra matęs bei pats NUT1 apie jį nėra užsiminęs (1 t., b. l. 62). Be kita ko, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad tarp nuteistojo ir Ukrainos piliečio buvo sudaryta garažo nuomos sutartis. Nors skunde teigiama, kad įstatymas nedraudžia negyvenamąją patalpą išnuomoti sudarius žodinę sutartį, tačiau šiuo atveju tokie nuteistojo teiginiai nėra pagrįsti jokiais įrodymais, todėl teismas negali jų vertinti kaip objektyvių. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, jog Ukrainos pilietis nėra fiktyvus asmuo, o apeliaciniame skunde, autoriaus nepateikia, jokių objektyvių įrodymų, kodėl teismas turėtų daryti kitokią išvadą.

Kvestionuoti nuteistojo keliamą poziciją verčia ir tai, kad NUT1 rūpinosi ir prižiūrėjo, jam priklausančiame garaže laikytą transporto priemonę. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. rugsėjo 19 d. atlikta liudytojo LUD2 apklausa, kurioje liudytojas nurodė, kad NUT1 jo paprašė konsultacijų meistro, nes norėjo kažką sutvarkyti su „BMW“ elektronika (1 t., b. l. 54). Skunde NUT1 šią aplinkybę, bando paneigti, teigdamas, kad surasti meistrą jo paprašė ukrainietis, tačiau minėtoje liudytojo apklausoje LUD2 nurodė, kad rekomendavo NUT1 meistrą, su kuriuo pastarasis pats bendravo, susitarė laiką ir nuvežė „BMW“ automobilį. Šias aplinkybes patvirtina ir 2025 m. rugsėjo 8-9 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame apžiūrėtas NUT1 pateiktas mobiliojo ryšio telefonas „Redmi Note 14 5G“. Protokole nurodyta, kad programėlėje „Viber“ į NUT1 paskyrą pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ iš asmens, pavadinto „(duomenys neskelbtini)“, buvo gautas filmuotas (00:02 min. trukmės) vaizdo įrašas, kuriame matyti pilkos spalvos automobilio atidarytos durys, galimai priekinė keleivio vieta, paardyta panelė, iš kurios kyšo laidai su plastmasine juoda detale, ant kurios mirksi raudona lemputė (1 t., b. l. 171). Akcentuotina ir tai, kad liudytojas LUD2 apklausos metu nurodė, jog NUT1 rekomendavo meistrą, kuris „<...>būna atvyksta pas mus kartais <...>“ taip pat apklausoje liudytojas nurodė, kad „<...> meistras man per viber atsiuntė video, kurį aš persiunčiau NUT1 <...>“, tačiau meistro kontaktų pateikti negalėjo, nes liudytojo teigimu šiuo metu jų neturi (1 t., b. l. 54).

Kita svarbi aplinkybė yra tai, kad remiantis 2025 m. gruodžio 1 d. liudytojos LUD3 apklausos protokolu, matyti, jog policijos pareigūnams radus Vokietijoje ieškomą automobilį ant jo buvo uždėti kiti valstybiniai numeriai (1 t., b. l. 77). Svarbi aplinkybė yra ir ta, kad minėtoje apklausoje liudytoja nurodė, jog „<...> vyras paaiškino, kad jis pats pakeitė valstybinius numerius, kadangi naudojosi automobiliu ir juo važinėjo.“ (1 t., b. l. 77). Tai patvirtina ir 2025 m. lapkričio 4 d. apžiūros protokolas, kuriame atliekama pareigūnų kūno kamerų įrašų apžiūra. Juose užfiksuota, kaip NUT1 pareigūnams nurodo, kad jis pats uždėjo kitus numerius ant automobilio, nes ne kartą automobilį buvo išvaręs. Asmuo taip pat pažymi, kad nežino mašinos istorijos, tačiau kadangi turi raktus ir dokumentus, nemano, kad automobilis vogtas (1 t., b. l. 183). Toks NUT1 išsireiškimas, jog numerius pakeitė dėl to, nes jis nežinojo automobilio istorijos, leidžia daryti išvadą, kad jis norėdamas išvengti nemalonumų ir suvokdamas, kad automobilis gali būti įgytas nusikalstamu būdu, specialiai pakeitė jo valstybinius numerius. Taip pat nors vėliau ir nurodo, kad raktelių ir dokumentų turėjimas, jam neleido manyti, kad automobilis nėra vogtas, tačiau pritartina Kauno apylinkės teismo išvadai, jog tai yra tik NUT1 pasirinkta gynybinė pozicija. Svarbu pažymėti ir tai, kad 2026 m. kovo 18 d. teisiamojo posėdžio metu NUT1 nurodė, kad, kai atvarė automobilį jo numeriai buvo sulankstyti. Prireikus iš garažo išvaryti automobilį – pakeisti jam padangas ir pasiimti daiktus, jis uždėjo kitus numerius vien dėl to, kad mašina atrodytų gražiau (2 t., b. l. 133). Verta paminėti ir tai, kad nors skunde NUT1 teigia, jog teismo posėdžio metu jis nesakė, kad „<...> o jam problemų, kad automobilis vogtas ar panašiai“, tačiau perklausius 2026 m. kovo 18 d. teismo posėdžio garso įrašą pastebėtina, kad NUT1 teigė, jog „<...> mašina nauja, o čia, kaip atrodys perlenkti numeriai, tai galvos iš karto gal vogta ar kažkas“ (00:13:30 – 00:13:34 garso įrašo laikas). Įvertinus minėtus NUT1 paaiškinimus, matomas akivaizdus prieštaravimas. Ikiteisminio tyrimo metu asmuo policijos pareigūnams nurodė, kad jis numerius pakeitė, nes buvo ne kartą išvaręs mašiną, tuo tarpu teisminio proceso metu asmuo pateikė naują versiją, kad automobilio numeriai buvo sulankstyti, dėl to juos pakeitė į turėtus, kad būtų gražiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent minėti NUT1 veiksmai rodo, kad asmuo suvokdamas, jog mašina įgyta nusikalstamu būdu specialiai pakeitė automobilio valstybinius numerius, todėl NUT1 skunde dėstomi deklaratyvūs pasiteisinimai, jog automobilio numerių pakeitimas tiesiogiai nieko neįrodo yra atmestini.

Skunde apeliantas akcentuoja, jog viena iš pagrindinių priežasčių dėl ko jis neslėpė automobilio yra tai, kad transporto priemonės signalizacija nebuvo atjungta. Anot apelianto, jeigu jis būtų žinojęs, kad automobilis yra įgytas nusikalstamu būdu, būtų buvę logiška pirmiausia atjungti signalizaciją, kad nebūtų galima jo lengvai rasti. Aplinkybę, jog signalizacija nebuvo atjungta, patvirtina ir 2025 m. rugpjūčio 22 d. tarnybinis pranešimas dėl įvykio aplinkybių, kuriame nurodyta, kad policijos pareigūnai ieškomą transporto priemonę rado, kai priėjus prie užrakinto garažo (adresu (duomenys neskelbtini)), paspaudus ieškomo automobilio raktelio atrakinimo – užrakinimo mygtukus iš užrakinto garažo išgirdo sklindančius automobilio atrakinimo užrakinimo garsus (2 t., b. l. 7). Teisėjų kolegija, pažymi, kad automobilio signalizacijos neišjungimas nepaneigia BK 189 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties, kadangi aplinkybių visuma rodo, jog NUT1 disponavo automobiliu. To nepaneigia ir tai, kad LUD2 matė NUT1 priklausančiame garaže laikytą automobilį ir automobilio dokumentus. Svarbu yra tai, kad NUT1 disponavo nusikalstamu būdu įgytu automobiliu, juo rūpinosi, laikė jį jam priklausančiame garaže, pats pakeitė automobilio valstybinius numerius bei remiantis jo duotais parodymais, važinėjo su automobiliu (1 t., b. l. 183). NUT1 kaltę įrodo ir 2025 m. rugsėjo 11 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad dalis ant automobilio rastų ir paimtų rankų pėdsakų (vienas delno ir vienas piršto pėdsakai), yra palikti būtent NUT1 (1 t., b. l. 116-125). Nors apeliantas skunde teigia, jog aplinkybė, kad dviejų – pirštų ir vieno delno, pėdsakai, kurie buvo pripažinti tinkamais asmeniui identifikuoti, yra ne NPD1 nėra paneigta, tačiau 2025 m. rugsėjo 11 d. specialisto išvadoje yra nurodyta, kad rankų pėdsakai pripažinti tinkamais asmeniui identifikuoti, yra įtraukiami į rankų, pėdsakų, rastų neatskleistų nusikaltimų vietose kartoteką ir į Daktiloskopinių duomenų registrą, kuriame nuolatos tikrinami. Taigi esant teigiamiems sulyginimo rezultatams bus informuojamas ikiteisminio tyrimo padalinio vadovas.

Atmestini, kaip nepagrįsti ir tokie apelianto argumentai, kaip, kad NUT1 neturėjo pagrindo įtarti, jog automobilis yra įgytas nusikalstamu būdu. Anot NUT1, tai patvirtina ir 2025 m. rugsėjo 8 d. specialisto išvada, kurioje teigiama, kad automobilio „BMW X6“ identifikavimo VIN numeris (duomenys neskelbtini) yra atliktas gamykliniu būdu. Pažymėtina tai, kad ši specialisto išvada patvirtina tik aplinkybę, kad automobilio identifikavimo numeris yra atliktas gamykliniu būdu, tačiau tai nereiškia, kad pats automobilis dėl šio požymio yra įgytas teisėtai. Be to, remiantis „Emprekis“ išrašu matyti, kad rasto automobilio „BMW X6“ vertė yra 77 360 Eur (1 t., b. l. 156), todėl Kauno apygardos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo išvadai, kad NUT1, kaip atsakingas ir įstatymų besilaikantis asmuo, kurio darbas susijęs su automobilių prekybą, matydamas automobilio modelį galėjo suvokti jo didelę vertę, o to pasėkoje turėjo pasidomėti ir įsitikinti, jog jam nuosavybės teise priklausančiame garaže laikomas didelės vertės automobilis yra įgytas teisėtai.

Įvertinus visas aptartas aplinkybes, Kauno apygardos teismas konstatuoja, jog transporto priemonės laikymas apeliantui priklausančiame garaže, pakeisti automobilio valstybiniai numeriai, aplinkybė, jog NUT1 negalėjo nurodyti kontaktinių asmens, palikusio automobilį duomenų ir kitos aptartos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad NUT1 žinojo apie automobilio nusikalstamą kilmę ir tai suvokdamas naudojosi automobiliu, todėl jo kaltė yra įrodyta.

Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ir nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, darydamas išvadas dėl NUT1 ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, netinkamai būtų vertinęs byloje ištirtus įrodymus ir jais nustatytų faktų pakankamumą. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bylos įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo išvadai, kad faktinės aplinkybės, susijusios su aptariama nuteistajam inkriminuota veika, byloje buvo nustatytos neteisingai. Kitaip vertinti ar konstatuoti, jog kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyti duomenys duoda pagrindą išvadai ne tik apie nuteistojo suvokimą dėl daromų veiksmų neteisėtumo, bet ir tyčios turinio. Nuteistojo NUT1 apeliaciniame skunde nurodyta gynybinė pozicija, kad jis nežinojo, jog automobilis yra įgytas nusikalstamu būdu, yra atmestina, kaip paneigta byloje surinktų ir anksčiau aptartų įrodymų visuma. Šioje byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog NUT1 suvokė daromų veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl jo padaryta veika įrodyta ir kvalifikuota teisingai. Pagrindas tenkinti nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 2 dalyje jį išteisinti, nenustatytas.

Nors apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių argumentų dėl bausmės, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma priimti išteisinamąjį procesinį sprendimą, toliau vertinamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas dalyje ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

Dėl bausmės

Baudžiamajame įstatyme įtvirtina, kad už nusikaltimo, numatyto BK 189 straipsnio 2 dalyje, padarymą asmuo yra baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam NUT1 skirta 50 parų arešto bausmė.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (BK 61 straipsnio 1 dalis). Remiantis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam NUT1 bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą. NUT1 atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, tačiau įvertinta, tai kad praeityje asmuo Lietuvos Respublikoje teistas šešis kartus (2 t., b. l. 88-95), daugybę kartų baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 74-86). Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad asmuo buvo teisiamas už įvairius nusikaltimus (už vagystę, už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą ir kitas nusikalstamas veikas), tačiau NUT1 jokių išvadų nedaro ir toliau nusikalsta. Psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų registre nėra įrašytas (2 t., b. l. 70-73), vykdo individualią veiklą (2 t., b. l. 67). Be kita ko, pažymėtina, kad 2026 m. rugsėjo 2 d. Kauno apygardos teisme teismo posėdžio metu advokatė Stasė Kupčiūnienė paprašė teismo prie bylos prijungti papildomus dokumentus. Teismui buvo pateikta darbo sutartis tarp (duomenys neskelbtini) ir NUT1, gyventojo individualios veiklos vykdymo ar nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), bei NUT1 trijų vaikų gimimo liudijimai. Nors pateikti duomenys teigiamai charakterizuoja nuteistąjį, tačiau jie nėra laikomi pakankami ir galintys nulemti bausmės švelninimą, ar asmens išteisinimą, tuo labiau dalis aplinkybių egzistavo NUT1 gyvenime iki inkriminuojamos veikos padarymo. Remiantis tuo, sutiktina su Kauno apylinkės teismu, jog bausmės tikslai NUT1 atžvilgiu gali būti pasiekti tik skiriant jam sankcijoje numatytą – arešto bausmės rūšį.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad NUT1 bausmės rūšis, šiuo atveju, parinkta tinkamai, todėl šiuo klausimu daryti kitokių išvadų, aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. rugpjūčio 5 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 187-189). Pažymoje nurodyta, kad NUT1 teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 150,00 Eur suma, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši teisės norma taikoma ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Šiuo atveju, baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, tačiau būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, byla apeliacine tvarka išnagrinėta pirmojo posėdžio metu, neatliekant įrodymų tyrimo, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, o nuteistojo skundas šia nutartimi atmetamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes (gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, bylos apimtį ir pobūdį, apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą), sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo, šiuo atveju, prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl sprendžia, kad išlaidos už NUT1 suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo NUT1 nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.