- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-14
- Bylos Nr.
- eAS-2866-520/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05298-2026-7
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dainius Raižys, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini), F. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio F. Z. (F. Z.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. Z. (F. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) F. Z. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2026 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 26S142926 (toliau – ir Sprendimas 1), kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2026 m. gruodžio 23 d., ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, nes pareiškėjas gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, ir 2026 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 26S142373 (toliau – ir Sprendimas 2), kuriuo nutrauktas prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas, t. y. atsisakyta pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau kartu – ir Sprendimai), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimą nuolat gyventi). Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 27 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė nagrinėti. Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti ginčijamų Sprendimų galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė argumentais, jog reikalavimo pagrįstumas šiuo atveju tikėtinai pagrįstas, o neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmė pasireiškia tuo, kad, nesustabdžius Sprendimų galiojimo, pareiškėjas privalės grąžinti leidimą nuolat gyventi ir neteks teisės laisvai atvykti į Lietuvą bei joje būti. Tai tiesiogiai sutrikdys teismo patvirtintą pareiškėjo bendravimo su nepilnamete dukra – Lietuvos piliete – tvarką: pareiškėjas nebegalės nuolat ir operatyviai atvykti pas dukrą, o jo atvykimas taps priklausomas nuo vizos, kuri gali būti ir neišduota. Be to, grąžinus leidimą, palankaus teismo sprendimo atveju kiltų papildomų sunkumų atkuriant pareiškėjo teisinę padėtį. Šiomis aplinkybėmis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra proporcingas ir būtinas, o viešasis interesas dėl jo taikymo nenukentėtų, nes leidimas ir taip galioja iki 2026 m. gruodžio 23 d. Pareiškėjui taip pat būtina atlikti tyrimus gydymo įstaigoje, pasirūpinti savo namais bei gerbūviu.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 27 d. nutartimi pareiškėjo F. Z. (F. Z.) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šių nuostatų taikymo. Teismas, atlikęs preliminarų pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo įvertinimą, skundą pripažino preliminariai pagrįstu. Teismas pažymėjo, kad pagal suformuotą teismų praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik esant realiai, įrodymais pagrįstai neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos rizikai, o ne vien hipotetinei galimybei, jog tokia žala galėtų atsirasti. Teismas įvertino, kad šiuo atveju Sprendimais pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos, jam nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, ir dėl to sprendė, jog šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, grindžiamas argumentais, jog pareiškėjas negalės laisvai atvykti į Lietuvą bei joje būti ir dėl to praras galimybę bendrauti su vaiku, atlikti reikiamus tyrimus ir rūpintis namais, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui kiltų neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos rizika. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad šios priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.
III.
Pareiškėjas F. Z. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas byloje, sustabdyti Sprendimų galiojimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Reikšmingiausia nagrinėjamam klausimui yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-623-821/2024, kurioje šis teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo atsisakymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę migracijos byloje, pats sustabdė Migracijos departamento sprendimo galiojimą. Kartu atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-968/2024, kurioje prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas būtent dėl to, kad užsienietės teiginiai apie gresiančią žalą buvo „deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais“. Sisteminis šių dviejų nutarčių palyginimas atskleidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos takoskyrą: kai žalos grėsmė grindžiama vien bendro pobūdžio teiginiais – priemonė netaikoma; kai ji pagrįsta konkrečiais bylos duomenimis – priemonė taikoma. Pareiškėjo nurodyta žala pagrįsta konkrečiais rašytiniais įrodymais.
2. Skundžiamos nutarties išvada, kad pareiškėjui žala negresia, nes jis „nėra išsiunčiamas iš Lietuvos“ ir „jam nėra uždrausta atvykti į Lietuvą“, grindžiama klaidinga prielaida, jog neigiamos pasekmės užsieniečiui kyla tik iš išsiuntimo ar draudimo atvykti. Ginčijamų Sprendimų vykdymas pareiškėjo teisinę padėtį pakeičia iš esmės ir tiesiogiai: (i) Sprendimu 1 panaikintas pareiškėjo leidimas nuolat gyventi ir pats ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusas, t. y. išnyksta pareiškėjo teisės gyventi Lietuvoje teisinis pagrindas; (ii) Sprendime 1 tiesiogiai nurodyta: „Asmuo leidimą nuolat gyventi turi grąžinti Migracijos departamento teritoriniam skyriui“, t. y. sprendimas vykdytinas nedelsiant ir vykdomas nepriklausomai nuo bylos baigties (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 str. 1 d.); (iii) pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o (duomenys neskelbtini) piliečiams atvykstant į Šengeno erdvę taikomas vizų režimas. Tai reiškia, kad, įvykdžius ginčijamus Sprendimus, pareiškėjas apskritai neteks jokio teisinio pagrindo atvykti į Lietuvą: jo atvykimas taps visiškai priklausomas nuo diskrecinio Šengeno vizos išdavimo.
3. Byloje yra: (i) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus gimimo įrašą liudijantis išrašas, patvirtinantis, kad pareiškėjo nepilnametė dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė; (ii) 2025 m. liepos 9 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria nustatyta detali pareiškėjo bendravimo su dukra tvarka, reikalaujanti fizinio pareiškėjo buvimo Lietuvoje: kasmet kovą, gegužę, rugsėjį ir lapkritį pareiškėjas bendrauja su dukra po septynias nepertraukiamas paras, paimdamas ją iš gyvenamosios vietos Vilniuje ir grąžindamas į ugdymo įstaigą Lietuvoje, taip pat liepos mėnesio ir poriniais metais žiemos atostogų laikotarpiais; (iii) švietimo įstaigos pranešimas, patvirtinantis, kad dukra nuo 2025 m. gegužės 1 d. lanko Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigą, t. y. jos nuolatinis gyvenimas ir ugdymas vyksta Lietuvoje. Šie įrodymai patvirtina ne hipotetinę, o konkrečią, apibrėžtą ir neišvengiamą žalą: artimiausias teismo patvirtintos bendravimo tvarkos laikotarpis – 2026 m. rugsėjo septynių parų laikotarpis – pagal nutarties logiką turėtų vykti pareiškėjui jau neturint teisėto pagrindo atvykti į Lietuvą. Byla iš esmės dar net nepradėta, todėl iki galutinio sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjas objektyviai praras mažiausiai kelis teismo patvirtintus bendravimo su mažamete dukra laikotarpius (2026 m. rugsėjo, lapkričio mėnesius, o tikėtina – ir 2027 m. kovo, gegužės mėnesius). Mažamečio vaiko raidoje prarastas bendravimo su tėvu laikas yra absoliučiai neatstatomas: jokia vėlesnė restitucija, net ir visiškai patenkinus skundą, negali grąžinti prarasto vaiko ir tėvo ryšio formavimosi laikotarpio.
4. Teismas, atmesdamas prašymą, iš pareiškėjo faktiškai pareikalavo neįmanomo įrodymo: įrodyti jau įvykusią žalą. Tačiau pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį pakanka, kad žala „gali būti padaryta“ – įstatymas orientuoja į realios grėsmės, o ne į įvykusio fakto įrodinėjimą. Pareiškėjo pateikti įrodymai (galiojanti, teismo patvirtinta, kalendoriškai apibrėžta bendravimo tvarka, kurios objektyviai neįmanoma vykdyti be teisės atvykti į Lietuvą) yra maksimaliai objektyvūs duomenys, kokius apskritai įmanoma pateikti apie ateities žalą. Nutartyje neatskleista, kokių dar „objektyvių duomenų“ trūksta – toks abstraktus motyvavimas neatitinka ABTĮ 107 straipsnio reikalavimų.
5. Teismas visiškai nevertino vaiko interesų viršenybės principo.
6. Nutarties argumentas, kad priemonės taikymas reikštų, jog „galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai“, yra teisiškai ydingas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės pagal savo prigimtį yra prevencinis (laikinosios apsaugos) institutas: jo paskirtis – ne konstatuoti įvykusį pažeidimą, o užkirsti kelią neatitaisomoms pasekmėms iki bylos išnagrinėjimo ir užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas nebūtų beprasmis.
7. Sustabdžius Sprendimų galiojimą, iki bylos išnagrinėjimo būtų tiesiog išsaugota per pastaruosius beveik du dešimtmečius egzistavusi padėtis: pareiškėjas turėtų leidimą, kuris ir taip būtų galiojęs iki 2026 m. gruodžio 23 d. Atsakovo ar viešojo intereso ši priemonė niekaip nepažeistų: pareiškėjas nėra teistas, jam neskirta administracinių nuobaudų, jokių duomenų apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui ginčijamuose Sprendimuose nėra, o vienintelis leidimo panaikinimo pagrindas – praeityje pasibaigęs nebuvimo laikotarpis. Priešingai – vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga pati yra viešojo intereso dalis, todėl interesų pusiausvyra šiuo atveju ne kliudo, o reikalauja priemonę taikyti. Nutartyje formaliai konstatuota, kad priemonės taikymas neatitiktų „šalių interesų pusiausvyros bei viešojo intereso“, tačiau nenurodyta nei kieno konkretus interesas nukentėtų, nei kodėl – tai dar viena nemotyvuota, deklaratyvi išvada.
8. Esant pripažintam prima facie (iš pirmo žvilgsnio) skundo pagrįstumui ir dokumentais pagrįstai neatitaisomos žalos grėsmei, atsisakymas taikyti vienintelę įmanomą laikinosios apsaugos priemonę reiškia, kad galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas ir jo veiksmingumas iš anksto paaukojami – tai nesuderinama su ABTĮ 70 straipsnio paskirtimi ir veiksmingos teisminės gynybos principu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 27 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo F. Z. (F. Z.) prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo Migracijos departamento 2026 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 26S142926 panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir ilgalaikio gyventojo Europos Sąjungoje statusą, 2026 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. 26S142373 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs, jog Sprendimais pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos, jam nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, todėl nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jam (pareiškėjui) kiltų neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos rizika, o pritaikius pareiškėjo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo galbūt pažeistos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai.
Pareiškėjas, atskirajame skunde laikydamasis pozicijos, kad jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turėjo būti tenkintas, ir prašydamas apeliacinės instancijos teismo taikyti šią priemonę, teigia, jog jo nurodyta žala pagrįsta konkrečiais rašytiniais įrodymais, įvykdžius ginčijamus Sprendimus, jis apskritai neteks jokio teisinio pagrindo atvykti į Lietuvą: jo atvykimas taps visiškai priklausomas nuo diskrecinio Šengeno vizos išdavimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jo nepilnamečio vaiko interesų viršenybės principo: jo nepilnametė dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė; 2025 m. liepos 9 d. sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatyta detali pareiškėjo bendravimo su dukra tvarka, reikalaujanti fizinio pareiškėjo buvimo Lietuvoje; mažamečio vaiko raidoje prarastas bendravimo su tėvu laikas yra absoliučiai neatstatomas.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pagal to paties straipsnio 3 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2026 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-933-463/2026; kt.); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-2786-821/2026; kt.); reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2026 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2472-968/2026; kt.); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2581-552/2026; kt.).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, skundą pripažino preliminariai pagrįstu, tik, kaip minėta, padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, kad pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, ginčydamas Sprendimus, kurie priimti vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu (Sprendimas 1); Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 90 punktu (Sprendimas 2).
Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje apibrėžiamas kaip dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Leidimų gyventi rūšys: leidimas laikinai gyventi ir leidimas nuolat gyventi (Įstatymo 25 str.). Jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi ar leidimą gyventi, kuris yra panaikintas, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu (Įstatymo 39 str. 1–3 p.). Kai užsieniečiui panaikinamas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi, priimamas sprendimas jį grąžinti į užsienio valstybę (Įstatymo 125 str. 1 d. 2 p.). Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 5 dalį sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima institucija, nustačiusi užsieniečio išsiuntimo pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą sprendimo dėl išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimo apskundimas teismui jo vykdymo savaime nesustabdo. Apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (Įstatymo 139 str. 2 d.).
Kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose bei Sprendime 1 išdėstytų faktinių aplinkybių, pareiškėjui pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2007 m. rugsėjo 27 d., kuris kas penkerius metus buvo keičiamas. Paskutinis leidimas nuolat gyventi išduotas 2021 m. gruodžio 23 d., nurodyta, kad galioja iki 2026 m. gruodžio 23 d. Nuo 2002 m. liepos 21 d. iki 2007 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimą laikinai gyventi, kuris buvo keičiamas kas vienus metus. Pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 2003 m. lapkričio 28 d. Iš byloje pateiktų duomenų taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra išsituokęs, tačiau Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo nepilnametė dukra, gimusi (duomenys neskelbtini), kuri yra Lietuvos pilietė; 2025 m. liepos 9 d. pareiškėjas ir buvusi sutuoktinė sudarė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria nepilnametės dukters gyvenamoji vieta nustatyta su motina Lietuvoje, detaliai reglamentuota pareiškėjo bendravimo su dukra tvarka; pareiškėjo tėvai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, turintys leidimus nuolat gyventi (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, šiuo metu leidimai panaikinti, tačiau teismui paduoti abiejų pareiškėjo tėvų skundai dėl sprendimų, kuriais panaikinti jiems leidimai nuolat gyventi); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2026 m. liepos 7 d. įdarbintas uždarojoje akcinėje bendrovėje „Zeinarus“, kurios direktorė yra pareiškėjo motina, o akcininkas – tėvas.
Vertinant pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes, taip pat atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, akcentuotina, kad sprendžiant, ar, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir išsiuntus užsienietį iš Lietuvos Respublikos, nebus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, svarbu nustatyti tai, ar didelė žala gali būti padaryta ne tik užsieniečiui, kuris išsiunčiamas, bet ir jo šeimos nariams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).
Be to, šiuo aspektu būtina pažymėti, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią užsieniečio situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam konkretaus asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, kad Sprendimais pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo galėtų būti skundžiamas teismui, kartu prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.) ir sustabdyti šio sprendimo vykdymą (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–5 p.). Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo ginčijamų Sprendimų galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020; kt.).
Pažymėtina, ir tai, kad pareiškėjas, akcentuodamas savo bendravimą su nepilnamete dukra, kurios gyvenamoji vieta nustatyta su motina, nepateikė jokių rimtų įrodymų, kad būtent šie byloje pareiškėjo ginčijami Sprendimai trukdo jam bendrauti su dukra ir įgyvendinti jo, kaip tėvo, teises ir pareigas.
Įvertinus byloje nagrinėjamo ginčo pobūdį, tai, kad nėra pateikti įrodymai, jog pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, jog dėl priimtų Sprendimų iš tikrųjų gali nukentėti jo nepilnametės dukros interesai, nėra pagrindo spręsti, kad nesustabdžius Sprendimų galiojimo, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimai, dėl kurių bus sprendžiama šioje byloje iš esmės, nėra susiję su pareiškėjo išsiuntimu į kilmės valstybę. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-623-821/2024 buvo sprendžiama dėl atsakovo sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti užsienietę iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką vienus metus nuo išsiuntimo dienos bei įvesti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi vienus metus nuo išsiuntimo dienos galiojimo sustabdymo.
Nagrinėjamu atveju, dėstydamas argumentus dėl sunkumų, su kuriais pareiškėjas susiduria panaikinus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje bei iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis, pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nesustabdžius Sprendimų galiojimo gali būti padaryta jam (pareiškėjui) neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.).
Apibendrindama, tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenustatė faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio F. Z. (F. Z.) atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.