Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-10-14 · Administracinė byla Nr. eAS-2873-520/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-14
Bylos Nr.
eAS-2873-520/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05293-2026-2
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dainius Raižys, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
"NAPC"
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-2873-520/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05293-2026-2 Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S2026 m. spalio 14 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NAPC“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NAPC“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.

Šalies argumentai

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „NAPC“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2026 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-71981 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą FR0285“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2026 m. gegužės 26 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 1 156 628 Eur mokestinės nepriemokos išdėstymo nuo 2026 m. liepos 1 d. iki 2027 m. birželio 30 d. Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti VMI vykdyti priverstinį Sprendime nurodytos 1 156 628 Eur PVM nepriemokos išieškojimą, įskaitant 2026 m. birželio 4 d. nurodymo Nr. (23.31-08) 467-156209 (toliau – ir Nurodymas) vykdymą, lėšų nurašymą iš pareiškėjo sąskaitų ir kitų priverstinio išieškojimo veiksmų atlikimą dėl šios sumos iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Pareiškėjas nurodė, kad VMI jau 2026 m. birželio 4 d. priėmė nurodymą nurašyti nepriemoką iš Bendrovės sąskaitų, skundo padavimas savaime išieškojimo nesustabdo, todėl Sprendimo teisėtumo ginčas gali būti išnagrinėtas tik po to, kai ginčijama suma bus nurašyta arba Bendrovė dėl apyvartinių lėšų netekimo nebegalės tęsti veiklos. VMI pripažino, kad Bendrovė neturi 1 156 628 Eur sumai lygių laisvų lėšų. Bendrovės apyvartinės sąskaitos naudojamos tęstinei veiklai, Bendrovėje dirba 29 darbuotojai. Iš sąskaitų nurašant visas įplaukas, Bendrovė negalėtų atsiskaityti už veiklai būtinas žaliavas, energiją, transportą, darbo užmokestį ir kitus einamuosius mokėjimus. Dėl to gali būti prarastos sutartys, darbuotojai ir gebėjimas generuoti pajamas ir mokėti būsimus mokesčius. Prašoma priemonė yra laikina ir proporcinga: ji nepanaikina mokestinės prievolės, delspinigiai bei mokestinės paskolos palūkanos gali būti apskaičiuojami, o VMI teisės gali būti papildomai apsaugotos esamais turto areštais ir teismo nustatytomis sąlygomis. Priemonė tik išsaugo status quo (padėtis, kuri yra) iki teismas patikrins Sprendimo teisėtumą. Šių aplinkybių pakanka išvadai, kad neatidėliotinas visos ginčijamos sumos išieškojimas gali sukelti sunkiai atitaisomą žalą ir paneigti būsimo teismo sprendimo praktinę reikšmę.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 28 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „NAPC“ skundą ir netenkino prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 70 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant šias nuostatas.

Teismas, preliminariai įvertinęs pareiškėjo skundo motyvus, pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentus, galinčius pagrįsti skundžiamo Sprendimo neteisėtumą, tačiau pareiškėjas nepagrindė kitos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos padarymo rizikos.

Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad Regionų administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-10406-596/2026 pagal pareiškėjo prašymą atsakovui VMI dėl VMI 2026 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (23.24-08) 327-14757 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą FR0285“ ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2026 m. sausio 26 d. prašymą. Teismas 2026 m. balandžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-10406-596/2026 sustabdė ir uždraudė VMI vykdyti priverstinį 1 019 289,84 Eur mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Teismas taip pat iš VMI 2026 m. liepos 10 d. išvados Nr. (23.31-08) 326-1776 „Dėl prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“ turinio nustatė, kad Bendrovė dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo kreipiasi nebe pirmą kartą. Nuo 2026 m. sausio 1 d. iki 2026 m. birželio 30 d. buvo priimt trys VMI sprendimai „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo“, po įteiktų raginimų likusi nesumokėta mokestinė nepriemoka sudaro 429 580,61 Eur, o 538 433,00 Eur suma buvo įskaityta iš deklaruotos PVM permokos (skirtumo). Išvadoje taip pat nurodyta, kad VMI 2026 m. birželio 4 d. parengė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-156209. Teismas pažymėjo, kad šis nurodymas nėra apskųstas ir būtent šiuo nurodymu atliekami priverstinio išieškojimo veiksmai, nuo 2026 m. birželio 3 d. iki išvados rengimo dienos nebuvo išieškotos lėšos.

Teismas, atsižvelgęs į tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, mokestinės nepriemokos dydį, priimtus VMI sprendimus, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl Bendrovės finansinės padėties, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė, jog skundžiamu administraciniu sprendimu vykdomas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas ar kad, esant kitoje administracinėje byloje pritaikytai reikalavimo užtikrinimo priemonei, gali sutrikdyti normalią Bendrovės veiklą, atsiskaitymus su darbuotojais bei kreditoriais. Pareiškėjas nepagrindė, kad egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog yra kilusi reali grėsmė, kad, netaikant pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas šiuo metu reikšmingai apsunkintų ar net sutrikdytų Bendrovės veiklą, kas net galbūt lemtų pareiškėjo nemokumą ar nemokumo procesų inicijavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčijami VMI sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą per pareiškėjo prašomą laikotarpį, t. y. prašoma byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su ginčo dalyku (su pareiškėjo teiktu mokesčių administratoriui prašymu ir jo tinkamu išnagrinėjimu).

Įvertinęs pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių ji turi būti taikoma, atsižvelgęs į keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Pareiškėjas UAB „NAPC“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 28 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo ( pareiškėjo) prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo; klausimą išspręsti iš esmės ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo uždrausti VMI vykdyti priverstinį Sprendime nurodytos 1 156 628 Eur PVM nepriemokos išieškojimą, įskaitant 2026 m. birželio 4 d. nurodymo Nr. (23.31-08) 467-156209 vykdymą, lėšų nurašymą iš UAB „NAPC“ sąskaitų ir kitų priverstinio išieškojimo veiksmų atlikimą dėl šios sumos.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti taikoma ir tada, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Laikinas išieškojimo sustabdymas išsaugo būtent tokį faktinį ir teisinį status quo, kuris būtinas būsimo teismo sprendimo veiksmingumui. Nutarties motyvas, kad Nurodymas nėra apskųstas, neatsako į klausimą, ar Nurodymo vykdymas iki bylos išnagrinėjimo nepavers ginčo dėl mokėjimo išdėstymo beprasmiu. ABTĮ 70 straipsnio paskirtis yra apsaugoti nuo tokios situacijos, o ne reikalauti atskiro ginčo dėl kiekvieno įgyvendinimo veiksmo.

2. Pats naujo Nurodymo priėmimas patvirtina, kad egzistuoja konkretus ir galiojantis 2026 m. balandžio PVM nepriemokos priverstinio išieškojimo pagrindas. Nutartyje nenurodyta, kad VMI būtų įsipareigojusi šio Nurodymo nevykdyti arba kad jo vykdymas būtų sustabdytas ankstesnėje byloje priimta nutartimi. Todėl ankstesnės priemonės egzistavimas nepaneigia žalos rizikos. Priešingai, 2026 m. balandžio 30 d. nutartis patvirtina, kad staigus daugiau nei 1 mln. Eur išieškojimas iš tos pačios Bendrovės jau buvo teismo įvertintas kaip galintis sutrikdyti jos veiklą ir sukelti nemokumą. Papildoma tokio masto mokestinė prievolė šios rizikos nemažina.

3. VMI nustatytas sąskaitų likutis objektyviai patvirtina, kad Bendrovė neturi visai nepriemokai sumokėti pakankamų laisvų piniginių lėšų; 2026 m. kovo 31 d. Bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas 2 761 883 Eur, o per 2026 metų I ketvirtį patirtas 120 316 Eur nuostolis. Tai paneigia prielaidą, kad Bendrovė galėtų iš kitų laisvų išteklių nedelsdama padengti iš sąskaitų nurašytą sumą; VMI nustatė, kad 94 proc. Bendrovės skolų kreditoriams buvo pradelstos. Todėl sąskaitose esančių ir į jas gaunamų lėšų nurašymas pirmiausia reikštų ne vien turto sumažėjimą, o negalėjimą atsiskaityti su darbuotojais bei tiekėjais, be kurių negali būti vykdoma Bendrovės veikla; Bendrovėje dirba 29 darbuotojai ir nėra skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Tai patvirtina realiai tęsiamą veiklą ir kartu parodo, kokios periodinės būtinosios išlaidos būtų tiesiogiai paveiktos priverstinio lėšų nurašymo. Šių duomenų visuma yra būtent toks konkretus finansinės žalos pagrindimas, kurio reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: nustatytas išieškotinos sumos ir likvidžių lėšų santykis, nuostoliai, neigiamas kapitalas, pradelstos skolos, darbuotojų skaičius ir jau priimtas vykdytinas Nurodymas.

4. Bendrovės nurodoma žala nėra vien laikinai netektų pinigų suma. Nutraukus atsiskaitymus su darbuotojais ir pagrindiniais tiekėjais, Bendrovė gali prarasti darbuotojus, tiekimo grandines, sutartis, klientus ir galimybę tęsti licencijuojamą veiklą. Nemokumo proceso pradėjimo ir veikiančio verslo suardymo vėlesnis lėšų grąžinimas savaime nepašalintų. Dėl to bendroji praktikos taisyklė, kad įprastos neigiamos turtinės pasekmės gali būti kompensuojamos, šiuo atveju nėra pakankama. Rizika yra visiškai kitokia – palankaus teismo sprendimo priėmimo metu gali nebelikti veikiančio subjekto, kuriam būtų prasminga iš naujo nagrinėti prašymą dėl mokestinės paskolos.

5. Aplinkybė, kad 2026 metų pirmąjį pusmetį VMI priėmė tris ankstesnius sprendimus neišdėstyti Bendrovės mokestinės nepriemokos, savaime nepatvirtina nei šioje byloje ginčijamo VMI Sprendimo teisėtumo, nei žalos rizikos nebuvimo. Priešingai, pats teismas pripažino, kad skundas dėl VMI Sprendimo yra prima facie pagrįstas, todėl ankstesni atsisakymai negali pakeisti individualaus dabartinio prašymo ir aktualių finansinių duomenų vertinimo.

6. Viešasis interesas apima ne vien kuo greitesnį išieškojimą, bet ir realią galimybę surinkti visą nepriemoką, išsaugoti 29 darbo vietas, būsimų mokesčių šaltinį ir veikiančią įmonę. Staigus visų apyvartinių lėšų nurašymas, galintis nutraukti veiklą, šių tikslų nepasiektų. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tinkama, būtina ir proporcinga, nėra mažiau ribojančios procesinės priemonės, kuri taip pat išsaugotų būsimo teismo sprendimo praktinę reikšmę.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Ginčijamu VMI Sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl priverstinio pareiškėjo mokestinės nepriemokos išieškojimo, o tik dėl jos neišdėstymo (išdėstymo), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą taikyti laikinąją apsaugos priemonę.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjo nurodytas VMI 2026 m. birželio 3 d. nurodymas Nr. (23.31-08) 467-156209 yra panaikintas VMI 2026 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. (23.31-08 Mr) 467-194265. Šiuo metu VMI dėl 1 156 628 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo neatlieka jokių priverstinio vykdymo veiksmų. VMI pareiškėjui 2026 m. liepos 11 d. įteikė raginimą, t. y. informacinio pobūdžio raštą geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką, kuris pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sieja su Nurodymu, kuris jau negalioja, ir su ateityje galimais priimti VMI sprendimais ir veiksmais dėl priverstinio išieškojimo, o ne su ginčijamu VMI Sprendimu.

3. VMI, susipažinusi su pareiškėjo pateiktais įrodymais apie pareiškėjo finansinę padėtį, pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, šios pareigos neįvykdė. Pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad skundžiamu administraciniu sprendimu vykdomas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas arba, jog kitoje byloje pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė gali iš esmės sutrikdyti normalią pareiškėjo veiklą bei atsiskaitymus su darbuotojais ir kreditoriais. Taip pat pareiškėjas nepagrindė, kad galimi ateityje taikomi priverstinio išieškojimo veiksmai jam sukeltų realią ir sunkiai atitaisomą žalą. Vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai apie galimas neigiamas pasekmes, nesant tai patvirtinančių įrodymų, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 28 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo UAB „NAPC“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui VMI vykdyti priverstinį Sprendime nurodytos 1 156 628 Eur PVM nepriemokos išieškojimą, įskaitant Nurodymo vykdymą, lėšų nurašymą iš pareiškėjo sąskaitų ir kitų priverstinio išieškojimo veiksmų atlikimą dėl šios sumos iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, pagrįstumas ir teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nustatęs, jog pareiškėjas neįrodė, kad nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas reikšmingai apsunkintų ar net sutrikdytų Bendrovės veiklą, kas net galbūt lemtų pareiškėjo nemokumą ar nemokumo procesų inicijavimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjo prašoma byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su ginčo dalyku (su pareiškėjo teiktu mokesčių administratoriui prašymu ir jo tinkamu išnagrinėjimu).

Pareiškėjas, atskirajame skunde laikydamasis pozicijos, kad jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės turėjo būti patenkintas, teigia, jog laikinas mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymas išsaugotų būtent esamą šalių teisinių santykių status quo. Pareiškėjo teigimu, Nurodymo priėmimas patvirtina, kad egzistuoja konkretus ir galiojantis PVM nepriemokos priverstinio išieškojimo pagrindas. Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovės nurodoma žala nėra vien laikinai netektų pinigų suma, nutraukus atsiskaitymus su darbuotojais ir pagrindiniais tiekėjais, Bendrovė gali prarasti darbuotojus, tiekimo grandines, sutartis, klientus ir galimybę tęsti licencijuojamą veiklą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025); ar asmuo pagrindžia pareikšto reikalavimo objektyviai tikėtiną pagrįstumą ir aplinkybę, kad, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, kyla reali rizika asmeniui patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016); reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2026 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2986-629/2026); reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2026 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-993-602/2026); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025).

Šiuo atveju pareiškėjo argumentai dėl šalių teisinių santykių status quo būtinybės išsaugoti pripažintini deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo spręsti, kad po teismo sprendimo šalių grąžinimas į buvusią padėtį nebus įmanomas (nebeįgyvendinamas), o ginčas dėl mokėjimo išdėstymo taps beprasmiu.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekia, kad būtų laikinai sureguliuota padėtis, susijusi su ginčytinais teisiniais santykiais.

Šiuo aspektu konstatuotina, kad užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių). Šiuo atveju pareiškėjas taip pat turi įrodyti būtiną reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygą, t. y. kad nesiėmus užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis administracinėse bylose Nr. AS-917-552/2017 ir Nr. eAS-924-552/2017).

Įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, motyvus, pareiškėjo byloje pateiktus duomenis ir atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad, teismui netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, 2026 m. liepos 10 d. priimdamas nagrinėjamoje administracinėje byloje skundžiamą Sprendimą, atsisakė išdėstyti pareiškėjui susidariusios mokestinės nepriemokos mokėjimą, t. y. neinicijavo veiksmų, susijusių su pareiškėjo turimos mokestinės nepriemokos ir (ar) pareiškėjo turto priverstiniu išieškojimu. Teisėjų kolegija vertinimu, VMI Sprendimas savaime nesukelia pareiškėjo įvardijamos neatitaisomos ir (ar) sunkiai atitaisomos didelės žalos. Pareiškėjo argumentai apie jo finansinę situaciją taip pat nepatvirtina aplinkybės, jog, netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą – netekti visų jo ekonominei veiklai vykdyti reikalingų apyvartinių lėšų.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad VMI Nurodymo priėmimas patvirtina, jog egzistuoja konkretus ir galiojantis PVM nepriemokos priverstinio išieškojimo pagrindas, tačiau atsakovas pateikė įrodymą, kad VMI 2026 m. birželio 3 d. nurodymas Nr. (23.31-08) 467-156209 yra panaikintas VMI 2026 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. (23.31-08 Mr) 467-194265. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą pažymi, kad VMI dėl 1 156 628 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo neatlieka jokių priverstinio vykdymo veiksmų, taip pat akcentuoja, jog VMI pareiškėjui 2026 m. liepos 11 d. įteikė raginimą, t. y. informacinio pobūdžio raštą geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką, kuris pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nurodomu raginimu geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką taip pat neinicijavo veiksmų, susijusių su pareiškėjo turimos mokestinės nepriemokos ir (ar) pareiškėjo turto priverstiniu išieškojimu, todėl raginimas irgi savaime nesukelia pareiškėjo įvardijamos neatitaisomos ir (ar) sunkiai atitaisomos didelės žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025)

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „NAPC“ atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusDainius RaižysDalia Višinskienė