- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- AN2-355-876/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-13-3-15070-2026-4
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Judita Sungailaitė
- Pareiškėjas
- PRS2, Alytaus apskrities vyriausiais policijos komisariatas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Judita Sungailaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos PRS2 (toliau – ir Pareiškėja) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – ir Alytaus apylinkės teismas) 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, kuria netenkintas Pareiškėjos skundas dėl Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) vyresniosios tyrėjos I. S. 2026 m. birželio 2 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje (ROIK: (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Nutarimas).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Institucijoje 2026 m. kovo 10 d. gautas Pareiškėjos pareiškimas su prašymu pradėti administracinę teiseną dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 530 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo. Pareiškime nurodyta, jog APA1 yra melagingai pateikęs deklaravimo duomenis, o būtent: APA1 yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau faktiškai šiuo adresu negyvena ir nebūna nuo 2020 m. lapkričio 26 d.
Žemesnės instancijos teismas
Institucijos vyresniojo tyrėjo A. J. 2026 m. kovo 24 d. nutarimu Nr.
(duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta. Nutarime nustatyta, kad įvertinus tyrimo metu nustatytas aplinkybes, nenustatyta pakankamai duomenų, kad APA1 savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 530 straipsnio 1 dalyje, kadangi nustatyta, jog jam priklauso nekilnojamasis turtas jo deklaruotu adresu ir jis turi teisę jame gyventi, tačiau dėl vykstančio santuokos nutraukimo proceso, gyvena kitu adresu.
Pareiškėja, nesutikdama su Institucijos vyresniojo tyrėjo 2026 m. kovo 24 d. nutarimu Nr.
(duomenys neskelbtini), pateikė skundą, kuris Institucijos vyresniosios tyrėjos G. G. 2026 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) tenkintas – panaikintas Institucijos vyresniojo tyrėjo A. J. 2026 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir administracinio nusižengimo byla grąžinta pareigūnui, įgaliotam surašyti administracinių nusižengimų protokolus tolimesniam tyrimui atlikti.
Žemesnės instancijos teismas
Institucijos vyresniosios tyrėjos I. S. 2026 m. birželio 2 d. nutarimu Nr.
(duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukta. Nutarime konstatuota, jog tyrimo metu nustatyta, kad APA1 priklauso nekilnojamas turtas jo deklaruotu adresu ir jis turi teisę jame gyventi, tačiau dėl esamos situacijos – vykstančių skyrybų, ir kaip jis pats nurodė, norėdamas išvengti nesutarimų su žmona, gyvena kitu adresu. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad APA1 melagingai deklaravo ir pateikė melagingus duomenis deklaravimo įstaigai, ar jų nepateikė, kadangi jis deklaravo savo gyvenamą vietą nuo 2019 m. vasario 5 d., prieš prasidedant teisminiam skyrybų procesui ir jos nepakeitė iki šiol, kadangi turi nuosavybės teisę ir gali gyventi šiuo adresu.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja, nesutikdama su Institucijos vyresniosios tyrėjos I. S. 2026 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė skundą, kuris skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi netenkintas. Alytaus apylinkės teismas nutartyje konstatavo, jog Institucija tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, atliko visus tyrimui reikšmingus veiksmus ir padarė pagrįstą išvadą, kad APA1 veiksmuose nėra ANK 530 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių.
Skunde aukštesnės instancijos teismui Pareiškėja teikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, tenkinti Pareiškėjos skundą ir grąžinti administracinio nusižengimo bylą Institucijai papildomam tyrimui atlikti; 2) panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
APA1 gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) deklaravo 2019 m. vasario 5 d. Byloje nėra ginčo, kad tuo metu deklaracija galėjo atitikti tikrovę, tačiau taip pat nėra ginčo dėl kitos nagrinėjamam laikotarpiui lemiamos aplinkybės - nuo 2020 m. lapkričio 26 d. APA1 šiame būste faktiškai nebegyvena. Jis pats patvirtino, kad išsikraustė ir jau apie šešerius metus gyvena kitu adresu. Institucija 2026 m. liepos 2 d. atsiliepime į skundą nurodė ir konkretų faktinės gyvenamosios vietos adresą - (duomenys neskelbtini).
Santuoka tarp Pareiškėjos ir APA1 buvo nutraukta dar (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė buvo patvirtinta civilinės būklės akto įrašu (kurio Institucija taip ir neišsireikalavo iš apeliantės kaip buvo nurodyta, o pati apeliantė pateikė teismui skųsdama antrą nutarimą) ir vėliau pripažinta pačios Institucijos atsiliepime, bet ne nutarime. Nagrinėjant apeliantės skundą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo ir tiesioginė neteisingų arba nebeaktualių deklaravimo duomenų procesinė pasekmė: pirmasis paskirtas teismo posėdis neįvyko, nes APA1 nepavyko įteikti teismo šaukimo dėl melagingų deklaravimo duomenų teikimo, nors kiti proceso dalyviai į posėdį buvo atvykę arba pateikė atsiliepimą. Be to, apeliantė pateikė teismui komunalinių paslaugų rinkliavos apskaičiavimo ir apmokėjimo dokumentus, patvirtinančius, kad dėl APA1 deklaravimo jos adresu jai tenka faktiškai įvykdyti ir jam priskiriamą mokėjimo prievolės dalį. Teismas nė vienos iš šių aplinkybių nutartyje neįvertino.
Žemesnės instancijos teismas
ANK 530 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę ne tik už melagingų deklaravimo duomenų pateikimą, bet ir už gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų nepateikimą deklaravimo įstaigai. Todėl byloje turėjo būti atsakyta ne vien į klausimą, ar 2019 m. vasario 5 d. pateikta deklaracija tuo metu buvo teisinga. Esminis klausimas yra kitas: ar 2020 m. lapkričio 26 d. pakeitęs faktinę gyvenamąją vietą APA1 per įstatyme nustatytą terminą pateikė pasikeitusius duomenis. Institucija ir pirmosios instancijos teismas šias dvi skirtingas veikas nepagrįstai sutapatino, todėl išvados apie pradinės deklaracijos teisėtumą savaime neatsako į skunde nurodytą tęstinį neveikimą.
Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje nepagrįstai konstatuota, jog vien aplinkybė, kad asmuo faktiškai kurį laiką gyvena kitu adresu, savaime nesukuria pareigos deklaruoti naują gyvenamąją vietą, ir kad APA1 teisinis ryšys su deklaruotu būstu (bendroji nuosavybė, nesibaigęs turto padalijimo procesas) paneigia melagingo deklaravimo faktą. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartyje teismas konstatavo, jog pareiga deklaruoti naują gyvenamąją vietą atsiranda nuo paties faktinio persikraustymo momento, o ne nuo to, kada išnyksta visi teisiniai ar turtiniai ryšiai su ankstesniu būstu. Toje pačioje byloje apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad ši pareiga kyla nepriklausomai nuo asmens subjektyvaus įsitikinimo dėl savo teisinės padėties. Minėtoje Klaipėdos apygardos teismo nutartyje pažeidėjas tebeturėjo tam tikrą faktinį ryšį su deklaruotu būstu - jame gyveno jo nepilnametis vaikas, jis pats ten reguliariai lankydavosi, tačiau tai teismui nesutrukdė konstatuoti pareigos deklaruoti naują vietą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju APA1 ryšys su (duomenys neskelbtini) apsiriboja vien formalia bendrąja nuosavybe - jis šiuo adresu negyvena jau daugiau kaip šešerius metus, pats tai pripažino, taigi jo faktinis ryšys su deklaruota vieta yra dar silpnesnis nei teisės pažeidėjo minėtoje Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėtoje byloje aptartas ryšys su savo vaiko gyvenamąja vieta. Skundžiama nutartis, remdamasi vien turto teisiniu statusu, o ne faktiniu ryšiu, iš esmės apvertė aukščiau nurodytą apygardos teismo suformuotą įstatymo taikymo praktiką.
Ginčui taikomos redakcijos Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga deklaruoti gyvenamąją vietą, o 3 straipsnio 2 dalyje - taisyklė, kad vienu metu deklaruojama tik viena gyvenamoji vieta. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas apima Lietuvos Respublikos piliečius, keičiančius gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o 4 straipsnio 14 dalis įpareigoja gyvenamąją vietą deklaruoti per vieną mėnesį nuo pareigos atsiradimo. Šių nuostatų tekste nėra išimties nekilnojamojo turto bendraturčiui ir nėra taisyklės, pagal kurią pareiga atsirastų tik nutraukus visus teisinius ryšius su ankstesniu būstu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnio 1 dalyje gyvenamoji vieta apibrėžta kaip vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena. Tik jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, vertinama, su kuria vieta jis labiausiai susijęs, įskaitant turto buvimo vietą. Šioje byloje nenustatyta, kad APA1 faktiškai gyventų ir (duomenys neskelbtini). Priešingai, jis pats patvirtino ten negyvenantis nuo 2020 m. lapkričio 26 d. Todėl turto nuosavybė negalėjo būti paversta savarankiška ir lemiama deklaravimo teisėtumo prielaida. Be kita ko, žodinio proceso metu teismui buvo pateikti paties APA1 parodymai, kuriais jis pripažino, kad ne tik gyvena, bet ir moka mokesčius (duomenys neskelbtini), visiškai šalia (mažiau nei 1 km atstumu) yra jo darbovietė, ten pat gyvena jo mama. Tai yra daug stipresnis ir tvirtesnis ryšys, nei tik bendraturčio teisės, kurios dar yra ir ginčijamos teisme. CK 2.17 straipsnio 1 dalis reikalauja vertinti faktinio gyvenimo konkrečioje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis viešuosiuose registruose bei paties asmens viešus pareiškimus. Šešerių metų tęstinis gyvenimas kitu adresu ir paties APA1 paaiškinimai yra itin svarbūs kriterijai. Teismo išvada, kad galimybė kada nors grįžti į bendrą turtą paneigia pareigą deklaruoti vietą, kurioje asmuo faktiškai gyvena, šių kriterijų neatitinka.
Gyvenamosios vietos deklaracija nesukuria nuosavybės teisės, o jos pakeitimas nuosavybės teisės nepanaikina. Vadinasi, APA1 gali išlikti bendraturtis ir kartu privalėti deklaruoti savo faktinę pagrindinę gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pakartojo Institucijos suformuluotą, tačiau jokiais įstatymais ir teismų praktika nepagrįstą ir niekur neįtvirtintą „visų teisinių ir faktinių ryšių nutraukimo“ kriterijų. Toks kriterijus leidžia asmeniui neribotą laiką nepateikti pasikeitusių duomenų vien todėl, kad jis išlaiko nuosavybės dalį ankstesniame būste. Tai paneigtų deklaravimo instituto paskirtį, įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą ir oficialių registrų duomenų aktualumo principą. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 19 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr.
AN2-49-795/2020 aiškindamas analogišką pareigą nurodė, kad asmeniui pareiga deklaruoti gyvenamąją vietą atsirado per vieną mėnesį nuo gyvenamosios vietos pakeitimo, o ne nuo ankstesnės deklaracijos panaikinimo ar sužinojimo apie jos panaikinimą.
Teismas netinkamai vykdė ANK 567 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, nes visiškai neįvertino santuokos nutraukimo fakto reikšmės. ANK 567 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, nagrinėjantį administracinio nusižengimo bylą, aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Skundžiamoje nutartyje nurodyta aplinkybė, jog APA1 laikinai persikėlė kitur kol nenutraukta santuokos ir nepadalino turto, bylos nagrinėjimo metu buvo objektyviai paneigta, kadangi santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Be to, turto padalijimo ginčo tęsimasis nepakeičia aplinkybės, kad nuo 2020 m. lapkričio 26 d. APA1 faktiškai gyvena kitur. Šis procesas gali būti reikšmingas nustatant nuosavybės apimtį, tačiau pats savaime neįrodo faktinio gyvenimo (duomenys neskelbtini) ir neatleidžia nuo pareigos pateikti aktualius gyvenamosios vietos duomenis.
2026 m. kovo 27 d. nutarimu byla buvo grąžinta papildomam tyrimui, nurodant būtinybę nustatyti tikslią APA1 faktinės ir deklaruotos gyvenamosios vietos neatitikimo pradžios datą. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad papildomo tyrimo metu buvo atlikti reikšmingi procesiniai veiksmai: apklaustas APA1, gauta seniūnijos informacija, įvertinti Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau visiškai nepasisakė, ar šie veiksmai pašalino pirminio tyrimo trūkumą - konkrečios datos, nuo kurios turėjo atsirasti pareiga deklaruoti naują vietą, nustatymą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pripažino formalų veiksmų atlikimo faktą, tačiau neatliko turinio patikrinimo, ar šie veiksmai realiai atsakė į anksčiau užduotus klausimus, kaip to reikalauja ANK 567 straipsnio 1 dalis. 2026 m. kovo 27 d. nutarime papildomo tyrimo veiksmai buvo įvardyti ne kaip formalus sąrašas, o kaip būtinos priemonės konkretiems trukumams pašalinti, todėl nepakako vien apklausti APA1, seniūną ir pridėti Nekilnojamojo turto registro išrašą. Reikėjo patikrinti šių duomenų turinį, jų tarpusavio suderinamumą, gauti santuokos nutraukimą patvirtinančius dokumentus, nustatyti faktinės gyvenamosios vietos pasikeitimo datą ir dabartinę vietą bei įvertinti, ar nuo 2020 m. lapkričio 26 d. buvo įvykdyta pareiga per vieną mėnesį pateikti pasikeitusius deklaravimo duomenis.
ANK 573 straipsnio 1, 2 dalys numato, kad registruotoji pašto siunta gali būti siunčiama į asmens oficialiai deklaruotą gyvenamąją vietą, o teismui taikomos tos pačios įteikimo taisyklės. Šio reguliavimo prasmė - užtikrinti, kad oficialiai nurodytu adresu asmuo būtų realiai pasiekiamas ir galėtų laiku dalyvauti procese. Deklaruotas adresas nėra vien abstraktus registro įrašas; tai yra viena pagrindinių valstybės ir teismo komunikavimo su asmeniu priemonių. Nagrinėjamoje byloje įvyko būtent tokia neigiama pasekmė, nuo kurios šis reguliavimas saugo: tikrovės neatitinkančių ir sąmoningai nepakeistų deklaravimo duomenų padarinys pasireiškė pačiame teisminiame procese: procesinio dokumento nepavyko įteikti, teismo posėdis neįvyko, procesas buvo nepagrįstai užtęstas, o kiti proceso dalyviai ir teismas patyrė papildomų laiko bei organizacinių sąnaudų.
Dėl APA1 deklaravimo apeliantės gyvenamuoju adresu į mokėjimų apskaičiavimą įtraukiamas ir jis, nors būste faktiškai negyvena, o apeliantė, siekdama išvengti įsiskolinimo už komunalinių paslaugų rinkliavas, faktiškai apmoka ir jam priskiriamą rinkliavos dalį. Taigi apeliantė vykdo ne vien savo mokėjimo pareigą, bet realiai padengia ir su APA1 deklaravimu siejamą finansinę naštą. Be kita ko, tokiu būdu APA1 įgyja neteisėtą privilegiją gyventi kitu adresu, naudotis komunalinėmis paslaugomis, bet už jas nemokėti. Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė. ANK 569 straipsnio 5 dalis nesuteikia teismui teisės nutylėti reikšmingo įrodymo. Jeigu teismas laikė, kad pateikti mokėjimo dokumentai nepatvirtina apeliantės nurodomo priežastinio ryšio arba neturi reikšmės sprendžiant dėl ANK 530 straipsnio 1 dalies, jis privalėjo tai motyvuotai paaiškinti. Nutartyje nėra nei šių dokumentų analizės, nei jų atmetimo motyvų. Pagal ANK 567 straipsnio 1 ir 2 dalis teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatyti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys įpareigoja teismą įvertinti visus reikšmingus faktinius duomenis pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, ANK 636 straipsnio 4 dalis reikalauja nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyti teismo įvertintus įrodymus ir argumentus, kuriais atmetami priešingi įrodymai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į Pareiškėjos apeliacinį skundą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausioji tyrėja, atliekanti viršininko funkcijas, I. B. prašė Alytaus apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą ir Pareiškėjos skundo netenkinti. Atsiliepime nurodyta, jog teisė ginti savo interesus – neginčytina, tačiau nagrinėjamu atveju turimų įrodymų visumoje apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o visi skunde išdėstyti motyvai buvo objektyviai įvertinti nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjos PRS2 apeliacinis skundas netenkinamas.
Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015,
2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, nutartys administracinio nusižengimo bylose
Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022). Nagrinėjamu atveju apeliantė PRS2 nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis, jog APA1 veiksmuose nėra ANK 530 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylą įrodymų vertinimo bei teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad tiek Institucija, tiek ir pirmosios instancijos teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, kad APA1 veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 530 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, todėl administracinio nusižengimo teiseną nutarta nutraukti pagrįstai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir išvadomis bei naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą, remiantis vien tik Pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktais subjektyviais vertinimais dėl nagrinėjamos situacijos, nėra teisinio pagrindo.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-10-648/2019, 2AT-57-976/2020, 2AT-81-594/2022).
Pagal ANK 530 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nepateikė gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų deklaravimo įstaigai arba pateikė melagingus deklaravimo duomenis. Taigi, traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal aptariamą normą, būtina nustatyti, kad deklaravimo įstaigai buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys arba kad, atsiradus pareigai deklaruoti kitą gyvenamąją vietą, asmuo šios pareigos nevykdė.
Kaip jau aptarta aukščiau šioje nutartyje, Pareiškėjos įsitikinimu, APA1 veiksmai atitinka ANK 530 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, kadangi jis pateikė melagingus deklaravimo duomenis laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 26 d. iki 2026 m. kovo 10 d.
Nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėja PRS2 ir APA1 buvo sudarę santuoką. Iš administracinio nusižengimo byloje esančio (duomenys neskelbtini) santuokos nutraukimo įrašo Nr. 77 akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini) Pareiškėjos ir APA1 santuoka nutraukta (b. l. 11). Byloje esantis 2026 m. gegužės 11 d. nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, jog pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso PRS2 ir APA1, o taip pat tiek Pareiškėjai, tiek APA1 nuosavybės teise priklauso po ½ žemės sklypo, unikalus Nr.
(duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (administracinio nusižengimo bylos ROIK: (duomenys neskelbtini) 38-39 lapai). Iš asmens anketinių duomenų išrašo matyti, jog APA1 nuo 2019 m. vasario 5 d. iki šiol gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini) (administracinio nusižengimo bylos ROIK: (duomenys neskelbtini) 54 lapas). Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, tarp Pareiškėjos ir APA1 iki šiol vyksta teisminis ginčas (byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi, iš aptarto darytina išvada, jog APA1 pagrįstai ir teisėtai savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini).
Institucijoje 2026 m. birželio 1 d. apklaustas APA1 parodė, jog iki santuokos su Pareiškėja sudarymo iš savo asmeninių lėšų įgijo žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame pradėjo statyti gyvenamąjį namą, į kurį įsikėlė gyventi kartu su buvusia sutuoktine PRS2. Nuo nuosavybės įgijimo ir namo pastatymo kartu su Pareiškėja minėtu adresu deklaravo savo gyvenamąsias vietas. Prasidėjus nesutarimams su sutuoktine, išsikraustė ir šiuo metu, jau beveik šešerius metus, kol vyksta turto padalinimo procesas, gyvena kitu adresu (administracinio nusižengimo bylos ROIK: (duomenys neskelbtini) 48 lapas).
Apeliaciniame skunde Pareiškėja teigia, jog dėl melagingai nurodyto APA1 deklaruotos gyvenamosios vietos adreso, neįvyko pirmasis apylinkės teisme turėjęs vykti administracinio nusižengimo byloje numatytas posėdis, kadangi teismo šaukimas jam įteiktas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytu ir pažymi, jog iš ant neįteikto voko esančios informacijos matyti, jog teismo šaukimas APA1 siųstas buvo adresu (duomenys neskelbtini). Grąžinimo priežastys: neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą) (b. l. 44). Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teismo šaukimą APA1 siuntė ne deklaruotosios gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), o faktiniu gyvenamosios vietos adresu.
Pareiškėja skunde apygardos teismui nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį, nepagrįstai nesivadovavo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartyje, priimtoje administracinio nusižengimo byloje Nr.
AN2-49-795/2020, analogija. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Precedentas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, kurio 33 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Iš Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 19 d. nutarties matyti, jog faktinės bylos aplinkybės kardinaliai skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos, todėl aukštesnės instancijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį pagrįstai nesirėmė minėtoje nutartyje padarytomis teisinėmis išvadomis.
Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte įtvirtinta, jog deklaravimo įstaiga panaikina asmens deklaravimo duomenis, kai patalpos ar pastato savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje patalpoje ar pastate savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis ar gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis. Aukštesnysis teismas šiame kontekste atkreipia Pareiškėjos dėmesį, jog nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad nors oficialiai santuoka tarp jos ir APA1 nutraukta dar (duomenys neskelbtini), tačiau gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso tiek apeliantei, tiek ir APA1 iki kol ginčai dėl nuosavybės teisių nebus išspręsti teisme, priimant galutinį procesinį sprendimą. Taigi, įvertinus aukščiau aptartą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pakankamų objektyvių duomenų, patvirtinančių ANK 530 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymius, nėra.
Pažymima, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl atmesdamas skundą teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland). Iš aptartos EŽTT praktikos daroma išvada, jog teismas neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, nes jam yra keliama pareiga išanalizuoti tik esminius ir teisingam procesinio teismo sprendimo priėmimui, reikšmingus argumentus. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentais bei skundžiamos nutarties turiniu, sprendžia, kad skundžiamoje teismo nutartyje buvo atsakyta į visus esminius skundo argumentus, o neaptarti šio apeliacinio skundo motyvai neturi lemiamos reikšmės sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Apibendrindamas, aukštesnysis teismas daro išvadą, jog Institucija ir pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Žemesnės instancijos teismas Institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal skunde nurodytas aplinkybes patikrino tinkamai, įvertino administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus bei Pareiškėjos skundo argumentus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir pareiškėjos PRS2 apeliacinio skundo netenkinti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.