- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-29
- Bylos Nr.
- A-2695-789/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02762-2026-0
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. ( A. G.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. ( A. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. G. ( A. G.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 25S89662 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Skunde pareiškėjas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo. Kiekvienu konkrečiu atveju institucija privalo atlikti visapusišką, individualią ir konkrečią asmens aplinkybių analizę, o ne taikyti draudimą formaliai ar remdamasi vien abstrakčiais įtarimais. Grėsmė privalo būti reali, akivaizdi, pagrįsta konkrečiais nustatytais faktais ir ankstesniais asmens veiksmais, o ne vien spėjimais ar prielaidomis. Institucija privalo atlikti perspektyvinį (į ateitį orientuotą) vertinimą, tačiau šis vertinimas negali būti paremtas vien hipotetinėmis prielaidomis. Be to, sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, privaloma įvertinti asmens individualią situaciją, įskaitant šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas nevykdė šios pareigos.
Pareiškėjo šeima turi gilius ir ilgalaikius istorinius ryšius su Lietuvos Respublika, kurie turėjo būti individualiai įvertinti, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti. Pareiškėjo prosenelis mirė (duomenys neskelbtini) m. Kaune, prosenelė – (duomenys neskelbtini) m. Vilniuje, abu pareiškėjo proseneliai yra palaidoti Vilniuje. Šie faktai rodo, kad pareiškėjo šeimos šaknys yra glaudžiai susijusios su Lietuvos žeme jau daugiau nei septynis dešimtmečius, jo protėviai gyveno, dirbo, mirė ir yra palaidoti Lietuvoje. Šie ryšiai nėra abstraktūs – jie yra konkreti, istorinė ir emocinė realybė, kurią Migracijos departamentas privalėjo įvertinti individualiai. Tokie šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika (įskaitant mirties ir palaidojimo vietas) yra svarbus veiksnys, rodantis asmens lojalumą ir ryšį su valstybe, jie turėjo būti analizuojami sprendžiant, ar egzistuoja reali grėsmė.
Penkerių metų draudimas atvykti yra viena griežčiausių priemonių ir gali būti taikoma tik tuomet, kai švelnesnės priemonės yra neefektyvios. Nagrinėjamu atveju paskirtos priemonės proporcingumo vertinimas nebuvo atliktas.
Sprendimas taip pat pažeidžia pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą ir privatų bei šeimyninio gyvenimo neliečiamumą, nes ignoruoja pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuva.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos buvo taikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Pareiškėjo argumentai, jog yra pažeidžiama jo teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą bei neatliktas individualus vertinimas, yra nepagrįsti. Išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra pagrįsta, nes pareiškėjas darbo Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje ((duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Įmonė), t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjui būtų išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar nacionalinė viza, ar kad jis būtų kada nors buvęs įdarbintas Lietuvoje. Taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuo 2023 m. liepos 19 d. nuolat gyvena Rusijos Federacijoje ir nėra duomenų, kad ji būtų deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ginčijamas Sprendimas yra neproporcingas. Priimant Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą arba jos pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Jis nustatytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5 ir 37 punktais bei 38.3 papunkčiu.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
Ginčijamas Sprendimas priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis. Sprendimas priimtas, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
VSD Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vertinimas buvo teiktas, atsižvelgiant į pareiškėjo 2025 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje pateiktą prašymą išduoti Šengeno vizą. VSD duomenimis, pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 8 d. dirbo Įmonėje, kuri, viešųjų šaltinių duomenimis, priklauso (duomenys neskelbtini) – didžiausiam geležinkelių transporto riedmenų gamintojui Rusijos Federacijoje. Ji gamina dyzelinius variklius Rusijos karo laivams ir povandeniniams laivams, specializuojasi dyzelinių variklių kūrimo ir gamybos dyzeliniams lokomotyvams, nedidelio masto energetikos objektams ir atominėms elektrinėms srityje. Įmonei yra taikomos JAV sankcijos. Pareiškėjo darbas Rusijos ekonomikos strateginiame sektoriuje veikiančioje įmonėje kelia kontržvalgybines rizikas. Rusijos žvalgybos tarnybos kontroliuoja Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose ekonomikos sektoriuose. Jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, verbuoja šių įmonių darbuotojus atlikti žvalgybos užduotis. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, jog pareiškėjas, dirbdamas Įmonėje, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti pasinaudoti jais, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Nors pareiškėjas skunde ir akcentavo, kad Sprendimas pažeidžia jo teisę į šeimos gyvenimą ir jo neliečiamumą, tačiau byloje nėra duomenų, kad Lietuvoje gyventų nors vienas pareiškėjo šeimos narys, kurį jis galėtų lankyti, be to jis pats Lietuvoje niekada nesilankė, negyveno, nedirbo ir neturėjo jokių ekonominių santykių su Lietuva.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodomi lietuviškų šaknų turintys artimiausi giminaičiai (prosenelis ir prosenelė), atitinkamai mirę (duomenys neskelbtini) m. ir (duomenys neskelbtini) m., nelaikytini artimais giminaičiais, su kuriais ryšiai galėtų būti vertinami kaip ilgalaikiai istoriniai ryšiai su Lietuvos Respublika.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. G. ( A. G.) skundą.
Teismas nustatė, kad:
VSD pateikė neigiamą atsakymą į paklausimą dėl Šengeno vizos pareiškėjui išdavimo, padaręs išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Dėl darbo Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje ((duomenys neskelbtini)) jis privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Jis gali būti išnaudotas vykdyti Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotis kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 25S89662 (Sprendimą), kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, apskundė jį teismui.
Remdamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38 punktais bei 37.2 papunkčiu, VSD išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, teismas pripažino, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui nustatyta remiantis jo darbo santykiais, kadangi Įmonė, kurioje dirbo pareiškėjas, veikė Rusijos režimui strategiškai svarbiame ekonomikos sektoriuje, kuriame gali dirbti tik patikrinti, specialius leidimus turintys, patikimi ir Rusijos valdžiai lojalūs asmenys. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde neginčijo, jog nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 8 d. dirbo Įmonėje.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nurodytas aplinkybes, t. y. vertino kompetentingos valstybės institucijos motyvuotą išvadą ir pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, šios institucijos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad VSD surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Taip pat įvertinta tai, kad VSD siūlė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus. Vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuva, teismas nustatė, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Pareiškėjui nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo darbą Lietuvoje.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jo šeima turi gilius ir ilgalaikius istorinius ryšius su Lietuvos Respublika, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomi giminaičiai – prosenelis ir prosenelė, kurie palaidoti Vilniuje – nelaikytini artimais giminaičiais, o ryšiai su jais negali būti vertinami kaip paties pareiškėjo ilgalaikiai istoriniai ryšiai su Lietuvos Respublika. Nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminius ryšius su asmenimis, šiuo metu gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė – būtų deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje; nustatyta, kad ji nuo 2023 m. liepos 19 d. nuolat gyvena užsienio valstybėje – Rusijos Federacijoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad šiuo metu Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai, išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė, o tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys režimams palankūs asmenys. Be to, tokie asmenys yra potencialus verbavimo taikinys šių režimų jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkti juos vykdyti jėgos struktūrų operacijas užsienio valstybėse. Tiek Rusijos, tiek Baltarusijos piliečių prašymai išduoti (pakeisti) leidimus gyventi Lietuvoje šiuo metu vertinami naujai atsiradusių grėsmių kontekste.
Teismas darė išvadą, kad Sprendimu nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra proporcinga ir adekvati priemonė. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas iš esmės neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, todėl, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunkčiu, jam galėjo būti nustatytas net iki 10 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Tačiau Migracijos departamentas Sprendimu nustatė pareiškėjui penkerių metų, t. y. trumpesnį draudimo atvykti laikotarpį. Teismas taip pat pastebėjo, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas paprastai laikomas proporcinga priemone (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą byloje Nr. eA-3521-968/2021).
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, o Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir jų sąsajos su taikomomis teisės normomis.
III.
Pareiškėjas A. G. ( A. G.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nepakankamai individualizavo pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui vertinimą. Išvada dėl grėsmės iš esmės paremta aplinkybe, kad pareiškėjas dirbo su Rusijos strateginiu sektoriumi susijusioje Įmonėje, nors nebuvo nustatyta konkrečių duomenų apie jo ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, priešišką veiklą ar ketinimus Lietuvos atžvilgiu. Taip pat nebuvo tinkamai įvertintos konkrečios pareiškėjo darbo funkcijos, trumpa darbo trukmė, nuo darbo pabaigos praėjęs beveik dešimties metų laikotarpis ir tai, kad per šį laiką nenustatyta teisės pažeidimų ar kitų aplinkybių, patvirtinančių realią grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo atžvilgiu VSD ir pirmosios instancijos teismo pateiktas vertinimas yra bendro ir šabloniško pobūdžio.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo istorinius, kultūrinius ir šeiminius ryšius su Lietuva. Teismas pernelyg formaliai vertino pareiškėjo prosenelių ryšius su Lietuva ir aplinkybę, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, iš esmės apsiribodamas tuo, kad proseneliai nelaikytini artimais giminaičiais, o sutuoktinė šiuo metu gyvena Rusijos Federacijoje. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintas platesnis pareiškėjo šeimos gyvenimo, kultūrinės tapatybės ir ryšių su Lietuva kontekstas.
Migracijos departamento nustatytas penkerių metų draudimo atvykti terminas yra neproporcingas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino šį terminą proporcingu. Teismas neįvertino, ar nebuvo galima taikyti trumpesnį draudimo terminą ar kitas švelnesnes priemones. Grėsmės vertinimas grindžiamas prieš dešimt metų pareiškėjo eitomis pareigomis Įmonėje, nesant konkrečių duomenų apie pareiškėjo keliamą riziką. Be to, pareiškėjas neturi reikšmingų asmeninių, ekonominių ar socialinių ryšių su Lietuva, nėra pažeidęs Lietuvos įstatymų ar anksčiau įtrauktas į draudimų sąrašus, todėl nagrinėjamu atveju penkerių metų draudimas yra neproporcingas.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnio aspektą, nepakankamai subalansavo nacionalinio saugumo interesus su pareiškėjo teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir neįvertino visų draudimo atvykti pasekmių pareiškėjo šeiminiams, istoriniams ir kultūriniams ryšiams su Lietuva (užkertamas kelias potencialiam šeimos susijungimui, lankyti protėvių kapus, palaikyti ryšį su istorine tėvyne ir realizuoti savo kultūrinę tapatybę).
Nagrinėjamu atveju taip pat pažeidžiama pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinę gynybą, kadangi dalis VSD medžiagos buvo įslaptinta, pareiškėjas negalėjo susipažinti su konkrečiais motyvais ir įrodymais, o teismas rėmėsi VSD išvada, kaip pakankamu pagrindu, ir neužtikrino pakankamų procesinių garantijų kompensuoti šį informacijos ribojimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimą, atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad išvada dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui grindžiama vien spėjimais ar abstrakčiomis prielaidomis, yra nepagrįsti. Ši išvada paremta konkrečia su pareiškėju ir jo veikla susijusia aplinkybe – darbu Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje (duomenys neskelbtini). Sprendžiant dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, atliekamas perspektyvinis, į ateitį nukreiptas vertinimas, todėl nėra būtina nustatyti konkrečių prieš Lietuvos valstybę nukreiptų veiksmų. Pakanka nustatytų faktų, leidžiančių pagrįstai spręsti apie realios ar potencialios grėsmės galimybę. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali suponuoti asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu ir galimybę panaudoti jį priešiškos valstybės interesams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lojalumo Rusijos ar Baltarusijos valdžiai aspektas gali būti reikšmingas ir tuomet, kai asmuo strateginiame sektoriuje ėjo neaukštos kvalifikacijos pareigas.
Pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas nei leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, nei nacionalinė viza, nėra duomenų apie jo darbą Lietuvoje ar šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Nors pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuo 2023 m. liepos 19 d. ji nuolat gyvena Rusijos Federacijoje. EŽTK 8 straipsnis savaime nesuteikia užsieniečiui teisės atvykti į pasirinktą valstybę ar joje apsigyventi, o valstybė turi teisę kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, buvimą joje ir išvykimą iš jos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimą, atmesti apeliacinį skundą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nepakankamai individualizuoto ir spekuliatyvaus grėsmės valstybės saugumui vertinimo yra nepagrįsti. Pareiškėjo darbas Rusijos strateginiam ekonomikos sektoriui priklausančioje Įmonėje vertinamas esamos geopolitinės situacijos kontekste, tai suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą Lietuvos Respublikai priešingų interesų turinčių subjektų atžvilgiu ir realią galimybę, kad gali kilti grėsmė valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra perspektyvinis, tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas, tačiau jis grindžiamas nustatytais faktais, susijusiais su paties pareiškėjo veikla.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo darbo pobūdžio, darbo santykių trukmės ir jų pabaigos nepaneigia nustatytos grėsmės. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lojalumo Rusijos ar Baltarusijos valdžiai reikalavimas siejamas su darbu šių valstybių institucijose ar strateginiams sektoriams priklausančiose įmonėse, nepriklausomai nuo einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o ryšiai su tokių valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis gali lemti asmens pažeidžiamumą ir kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, neabejotinai patvirtinančių viešai išreikštą pareiškėjo nepritarimą Rusijos valdžiai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo nurodytus istorinius ir šeiminius ryšius su Lietuva. Pareiškėjo prosenelis ir prosenelė nėra laikomi šeimos nariais Įstatymo 2 straipsnio 26 dalies prasme, nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminius ryšius su šiuo metu Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, pareiškėjo sutuoktinė, Lietuvos Respublikos pilietė, nuo 2023 m. gyvena Rusijos Federacijoje. Pareiškėjas niekada nesilankė Lietuvoje, jam nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas gyventi Lietuvoje, nėra duomenų apie jo darbą Lietuvoje, todėl argumentai dėl šeimos ir draugų lankymo Lietuvoje vertinti kaip deklaratyvūs.
Penkerių metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka siekį apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – valstybės nacionalinį saugumą. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, toks draudimo laikotarpis užtikrina pusiausvyrą tarp valstybės nacionalinio saugumo ir pareiškėjo teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti pareiškėjui atvykti į šalį, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus, nustatęs, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas, remiantis VSD išvada, kad pareiškėjas, dirbęs Rusijos režimui strategiškai svarbiame ekonomikos sektoriuje veikiančioje Įmonėje (duomenys neskelbtini), gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nes tokioje aplinkoje dirbantys asmenys laikomi patikimais ir lojaliais Rusijos valdžiai bei gali būti pažeidžiami Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų poveikio. Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino VSD pateiktą informaciją, siūlytą draudimo laikotarpį ir pareiškėjo individualias aplinkybes, įskaitant tai, kad jis neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, anksčiau negyveno, nedirbo Lietuvoje, jam nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas gyventi, jo sutuoktinė, Lietuvos Respublikos pilietė, gyvena Rusijos Federacijoje. Teismas nelaikė pareiškėjo nurodytų prosenelių ryšių su Lietuva pakankamais pagrįsti paties pareiškėjo ilgalaikius istorinius ryšius su Lietuva. Atsižvelgęs į dabartinę geopolitinę situaciją, Rusijos ir Baltarusijos režimų keliamas grėsmes bei nacionalinio saugumo interesus, teismas laikė penkerių metų draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką proporcinga priemone.
Nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nepakankamai individualizavo jo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nes išvada dėl grėsmės grindžiama prieš beveik dešimt metų buvusiu darbu su Rusijos strateginiu sektoriumi susijusioje Įmonėje, neįvertinus konkrečių pareiškėjo funkcijų, darbo trukmės, vėlesnio elgesio ir nenustačius konkrečių ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, priešiškos veiklos ar kitų realią grėsmę patvirtinančių aplinkybių. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo istorinius, kultūrinius ir šeiminius ryšius su Lietuva, įskaitant prosenelių ryšius su Lietuva ir santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, formaliai vertino šias aplinkybes ir neatsižvelgė į platesnį šeimos gyvenimo bei kultūrinės tapatybės kontekstą. Pareiškėjo nuomone, penkerių metų draudimas atvykti yra neproporcingas, nes nebuvo įvertinta galimybė taikyti trumpesnį terminą ar kitas švelnesnes priemones, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi reikšmingų ryšių su Lietuva, nėra pažeidęs Lietuvos įstatymų ar anksčiau buvęs įtrauktas į draudimų sąrašus. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį teisė į veiksmingą teisinę gynybą, nes dalis VSD medžiagos buvo įslaptinta, pareiškėjas negalėjo susipažinti su konkrečiais motyvais ir įrodymais.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių šios ribos turėtų būti peržengtos, taip pat nenustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindai (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
2025 m. vasario 6 d. pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, pateikė Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje prašymą išduoti vienkartinę C tipo Šengeno vizą. Pareiškėjas, pildydamas paraišką, nurodė, kad jo kelionės tikslas – šeimos ir draugų lankymas, priimantį asmenį nurodė sutuoktinės motiną, gyvenančią Visagine.
VSD 2025 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime Nr. (10)-4Ž-1389 nurodyta, kad, siekiant įvertinti, ar užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, buvo paprašyta pakartotinai atlikti konsultaciją ir pateikti duomenis apie jo buvusią bei esamą darbovietes ir jose eitas pareigas. Pareiškėjas pateikė jo darbo veiklą patvirtinančių dokumentų kopijas (darbo knygelę, mokesčių mokėtojo pažymą). Iš darbo knygelės duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 8 d. dirbo Rusijos karinės pramonės įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri, viešųjų šaltinių duomenimis, priklauso (duomenys neskelbtini) – vienam didžiausių geležinkelių transporto riedmenų gamintojų Rusijos Federacijoje. Ši įmonė gamina dyzelinius variklius Rusijos karo laivams ir povandeniniams laivams, taip pat specializuojasi kurdama ir gamindama dyzelinius variklius, skirtus lokomotyvams, nedidelės galios energetikos objektams bei atominėms elektrinėms. Be kita ko, šiai įmonei taikomos JAV sankcijos. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas neturi glaudžių ryšių su Lietuva, gyvena Rusijoje, nėra duomenų apie jo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus. Be to, pažymėta, kad darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinę riziką. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Rusijai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taip pat neatmesta galimybė, kad pareiškėjas gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus C tipo Šengeno vizą, jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD, įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasi aktualiu reguliavimu, atsižvelgdama į pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos vidaus saugumui, rekomendavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai neišduoti pareiškėjui vizos ir prašyti Migracijos departamento įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą penkerių metų laikotarpiui.
2026 m. gegužės 5 d. Užsieniečių registro vizų modulio išraše nurodyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje 2025 m. balandžio 7 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą, nes, nagrinėjant jo prašymą, buvo gautas VSD vertinimas, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl VSD rekomendavo neišduoti jam daugkartinės C tipo Šengeno vizos. VSD vertinimu, dėl darbo Rusijos Federacijai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje pareiškėjas privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taip pat neatmesta galimybė, kad pareiškėjas gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Pareiškėjas gali būti išnaudotas vykdyti Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotis, kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 9 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 5 bei 37 punktais, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo Sprendimo priėmimo dienos, konstatavęs, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Įstatymo 4 straipsnio 4 punktas nustato, kad Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktas nustato, kad tais atvejais, kai, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą, nustatoma, kad užsienietis neatitinka šioje tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka šioje tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei šioje tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į šioje tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte numatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 37.1. kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; 37.2. užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte numatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 38.1. 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 38.2. 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 38.3. 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tačiau tokio pobūdžio byloje taikomas įrodymų pakankamumo standartas negali būti tapatinamas su baudžiamajam procesui būdingu reikalavimu nustatyti konkrečią neteisėtą veiką ir asmens kaltę. Teismas turi patikrinti, ar sprendimas grindžiamas konkrečiais, pakankamais ir individualizuotais duomenimis ir ar išvada dėl galimos grėsmės logiškai išplaukia iš įrodymų visumos.
Teisėjų kolegija, įrodymų vertinimo aspektu patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė šių įrodymų vertinimo taisyklių ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepritarė tam tikriems pareiškėjo teiginiams ir argumentams, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su tikrinamo teismo sprendimo motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, pateikia papildomus argumentus.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir teigia, kad toks vertinimas nebuvo pakankamai individualizuotas, nes grindžiamas prieš beveik dešimt metų buvusiu pareiškėjo darbu Rusijos Federacijai strategiškai svarbiame sektoriuje veikiančioje įmonėje, nenustačius konkrečių jo ryšių su Rusijos žvalgybos ar saugumo tarnybomis, priešiškos veiklos ar kitų realią grėsmę patvirtinančių aplinkybių.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, atliekamas perspektyvinis, t. y. į ateitį nukreiptas, vertinimas, todėl situacijos prognozavimas yra neišvengiamas. Priimant grėsme valstybės saugumui grindžiamą sprendimą, nebūtina nustatyti, kad užsienietis atliko konkrečius neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 64 p.). Vis dėlto tokia prognozė negali būti grindžiama vien spėjimais, įtarimais ar bendro pobūdžio informacija. Ji turi būti grindžiama konkrečiam asmeniui nustatytais faktais, ypač duomenimis apie ankstesnius jo veiksmus, jų pobūdį ir ryšius. Šie duomenys turi būti vertinami kartu su asmens individualia situacija, įskaitant jo šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023 34–35, 42 ir 45 p.; 2024 m. liepos 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024 51–56 ir 62–64 p.). Pažymėtina, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1855-442/2026; 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamai individualizuoto vertinimo yra subjektyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio galimos grėsmės valstybės saugumui, nėra būtina nustatyti, kad asmuo jau yra atlikęs konkrečius prieš Lietuvos Respubliką nukreiptus veiksmus, bendradarbiauja su užsienio valstybės žvalgybos ar saugumo tarnybomis arba yra padaręs teisės pažeidimus. Tokio pobūdžio vertinimas yra perspektyvinis ir nukreiptas į galimos rizikos nustatymą. Todėl reikšminga ne tik tai, ar asmens priešiška veikla jau yra faktiškai įrodyta, bet ir kompetentingų valstybės institucijų nustatytos konkrečios aplinkybės, leidžiančios pagrįstai spręsti apie galimos grėsmės valstybės saugumui tikimybę.
Nagrinėjamu atveju matyti, kad, vertinant pareiškėjo grėsmę nacionaliniam saugumui, buvo atsižvelgta į konkrečią jo profesinės biografijos aplinkybę – darbą Įmonėje ((duomenys neskelbtini)), veikiančioje Rusijos Federacijai strategiškai svarbiame sektoriuje. VSD, pagal kompetenciją vertindamas valstybės saugumui galinčias kilti grėsmes, paaiškino šios aplinkybės reikšmę ir nurodė, kad tokiose strategiškai svarbiose įmonėse dirbantys asmenys dėl jiems keliamų patikimumo ir lojalumo reikalavimų bei jų profesinės aplinkos gali būti pažeidžiami Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų poveikio ar išnaudojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjo darbas minėtoje įmonėje buvo prieš ilgesnį laiką, savaime nepaneigia jos reikšmės, vertinant galimą grėsmę valstybės saugumui. Pažymėtina, kad ši aplinkybė buvo vertinama ne izoliuotai ir ne kaip savaime patvirtinanti pareiškėjo keliamą grėsmę, bet kartu su VSD turima informacija ir aktualiu saugumo situacijos kontekstu. Vien pareiškėjo nesutikimas su tokios aplinkybės reikšmingumu nepaneigia kompetentingos institucijos atlikto rizikos vertinimo, o apeliaciniame skunde nepateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad šiai pareiškėjo profesinės veiklos aplinkybei buvo suteikta akivaizdžiai nepagrįsta reikšmė.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo argumentas, jog nenustatyta konkrečių pareiškėjo ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ar jo dalyvavimo priešiškoje veikloje, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, kadangi, kaip jau minėta, vertinant, ar pareiškėjas gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, atliekamas perspektyvinis grėsmės vertinimas. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis nėra pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymų, anksčiau nebuvo įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą ir pirmą kartą kreipėsi dėl vizos, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytą galimos grėsmės valstybės saugumui riziką. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas anksčiau gyveno ar dirbo Lietuvos Respublikoje, jam būtų buvusi išduota nacionalinė viza ar leidimas gyventi Lietuvoje. Todėl vien teisės pažeidimų Lietuvoje nebuvimas negali paneigti kitais byloje esančiais duomenimis pagrįsto galimos grėsmės valstybės saugumui vertinimo.
Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo istorinius, kultūrinius ir šeiminius ryšius su Lietuva, nes pareiškėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su jo prosenelių gyvenimu ir palaidojimu Lietuvoje, gali patvirtinti tam tikrą jo šeimos istorinį ryšį su Lietuva, tačiau savaime neįrodo, kad pats pareiškėjas turi glaudžių ir ilgalaikių asmeninių, socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindami pareiškėjo ryšius su Lietuva, atsižvelgė į tai, kad jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė ir nuo 2023 m. liepos 19 d. nuolat gyvena Rusijos Federacijoje. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti istoriniai ir šeiminiai ryšiai nėra pakankami pagrįsti jo glaudžius ryšius su Lietuva.
Dėl pareiškėjo nurodomo EŽTK 8 straipsnio pažeidimo teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra deklaratyvaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo šeimos gyvenimas faktiškai vyksta ne Lietuvos Respublikoje, o jo individualūs ryšiai su Lietuva yra riboti. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisei į privataus ar šeimos gyvenimo gerbimą buvo suteikta nepakankama reikšmė ar kad ji buvo neproporcingai apribota.
Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti neproporcingu pareiškėjui nustatyto penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendžiant dėl draudimo trukmės, buvo atsižvelgta į VSD pateiktą vertinimą, galimos grėsmės pobūdį, pareiškėjo individualias aplinkybes ir jo ryšių su Lietuvos Respublika intensyvumą, vadovautasi Įstatymu ir Kriterijų vertinimo tvarka. Byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo interesas atvykti į Lietuvą būtų susijęs su čia faktiškai susiformavusiais itin glaudžiais šeiminiais, socialiniais ar ekonominiais ryšiais. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad, pagal taikytą teisinį reguliavimą, galėjo būti nustatytas ilgesnis draudimo laikotarpis, tačiau Migracijos departamentas pareiškėjui nustatė penkerių metų terminą. Apeliaciniame skunde nenurodyta tokių individualių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nustatytas terminas yra akivaizdžiai neproporcingas siekiamo valstybės saugumo tikslo atžvilgiu.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad buvo pažeista jo teisė į veiksmingą teisminę gynybą, nes dalis VSD turimos informacijos buvo įslaptinta, todėl jis negalėjo susipažinti su ja. Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad byloje nebuvo pateikta įslaptinta medžiaga. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs išreikalauti medžiagą, kuri, jo manymu, jam nebuvo pateikta susipažinti, ir kad šis prašymas būtų buvęs netenkintas. Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, remdamasis byloje esančia medžiaga, su kuria pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryta pažeista pareiškėjo teisė į veiksmingą teisminę gynybą, be kita ko, teisė susipažinti su bylos medžiaga.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino VSD pateiktos informacijos reikšmę, pareiškėjo profesinę biografiją, jo šeiminius, istorinius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika bei jam taikytos priemonės proporcingumą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą teisėtu ir pagrįstu. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. ( A. G.) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.