- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-08
- Bylos Nr.
- eA-1855-442/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06917-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Virginija Volskienė, Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
- 8.6.4Draudimas atvykti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja A. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 25S228226 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) vertinimą dėl pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės pateikė ne atskiroje išsamioje ir motyvuotoje išvadoje, o neigiamame „atsakyme dėl Šengeno vizos išdavimo“. Nesant išsamios, individualizuotos bei atskiros VSD išvados dėl pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės, kilo pagrindas abejoti Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumu, teisėtumu bei atitikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimams, kai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT). Šiuo atveju yra reikšminga, kaip, kokia forma ir apimtimi bei kokio dokumento išraiška VSD atliko pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės vertinimą ir ar jis atitinka Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
2.2. Iki Sprendimo priėmimo į pareiškėją nebuvo kreiptasi su prašymu pateikti paaiškinimus dėl jos darbo, funkcijų pobūdžio, požiūrio į Rusijos Federacijos politiką, valdžią bei karą, kas yra atliekama, vertinant asmens valstybės saugumui keliamos grėsmės pagrįstumą. Valstybės saugumui keliama grėsmė yra grindžiama pareiškėjos darbo faktu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pabrėžiama, kad vertinant užsieniečio keliamą grėsmę negalima apsiriboti vien VSD išvada ar asmens praeities biografiniais faktais, privalu įvertinti visas individualias su asmeniu susijusias aplinkybes, ko Migracijos departamentas pareiškėjos byloje neatliko.
2.3. Atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, būtent atsakovas turėjo įrodyti pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmė realumą. Pareiškėja byloje teikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovo konstatuotos valstybės saugumui keliamos grėsmės formalumą, deklaratyvumą ir nepagrįstumą.
2.4. Atsakovas vadovavosi tik VSD neigiamu atsakymu dėl Šengeno vizos išdavimo (ne visapusišku bei išsamiu pareiškėjos individualių aplinkybių vertinimu), padarė tik formalią išvadą apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę, nevertino su ja susijusių aplinkybių visumos, neatsižvelgė į pareiškėjos darbo pobūdį, funkcijas, nedetalizavo, kaip pareiškėjos veikla savaime lemia lojalumą valdžiai, o kartu ir kelia grėsmę Lietuvos saugumui, nevertino bei nesiekė išsiaiškinti jos politinių pažiūrų, neatliko jos apklausos bei negavo jos paaiškinimų. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas neatliko savarankiško vertinimo, nenurodė papildomų argumentų (apsiribojo tik Įstatymo ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) citavimu), tačiau neįvertino šios priemonės proporcingumo pareiškėjos privataus gyvenimo gynimo aspektu.
2.5. Priemonės, ribojančios teisę apsigyventi šalyje, tam tikrais atvejais gali pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnį, jei jos sukelia neproporcingą poveikį atitinkamų asmenų privataus ar šeimos gyvenimui arba abiem. Pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia ne tik jos teisę į privatų gyvenimą, nes ji negali vykti į savo sutuoktinio pilietybės valstybę, t. y. Lietuvos Respubliką, kur gyvena sunkiai sergantys pareiškėjos sutuoktinio mama bei brolis, kas apriboja jos socialinius ryšius, bei kartu pažeidžia pareiškėjos sutuoktinio teises, kurio šeimos narys (pareiškėja) negali lankytis Lietuvoje kartu su juo.
2.6. Pareiškėja neprašė leidimo gyventi Lietuvoje, o ketino vykti epizodiškai Šengeno vizos pagrindu, tačiau Sprendime nebuvo vertinama, ar ir epizodiniai jos apsilankymai Lietuvoje keltų tokią grėsmę, kad uždraudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvoje 2,5 metų terminui būtų proporcinga priemonė.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Migracijos departamentas turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje pripažintas keliančiu grėsmę vidaus saugumui, ir atitinkamai turėjo pagrindą priimti Sprendimą nevykdant papildomų konsultacijų su pareiškėja.
3.2. Pagal jau suformuluotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
3.3. Atlikto tyrimo metu buvo įvertinta individuali pareiškėjos situacija ir jos šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, tačiau nebuvo rasta informacijos apie pareiškėjos įdarbinimą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos šeiminius ir giminystės ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, nuo 2025 m. liepos 8 d. deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
3.4. Pareiškėja Sprendimo priėmimo metu dirbo „Sberbank“ projekto vadovo pareigose. Todėl jos skunde nurodyta LVAT praktika nėra aktuali pareiškėjos situacijai, kadangi darbas Rusijos banke nėra jos biografijos faktas ar praeities įvykis, ji iki šiol dirba nurodytoje įstaigoje.
3.5. Pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėja dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu nesikreipė. Tai, kad pareiškėjos sutuoktinis yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, savaime nesuteikia jai teisės atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis negalėtų periodiškai vykti į Rusijos Federaciją: VSAT informacinės sistemos duomenimis 2019–2025 m. laikotarpiu užfiksuoti 22 pareiškėjos sutuoktinio išvykimai į Rusijos Federaciją, todėl uždraudus pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, ji nepraras galimybės su sutuoktiniu bendrauti ir matytis savo kilmės ar kitoje valstybėje.
3.6. Priėmus sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra užkirstas kelias išsaugoti teisę į šeimos susijungimą kilmės valstybėje. Be to, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pareiškėja nepateikė į bylą duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Darbo Rusijos Federacijos valstybės institucijoje pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Pareiškėjos ryšiai su Rusijos Federacijos banku „Sberbank“ iki šiol nėra nutrūkę, todėl šis faktas tik didina riziką, kad ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
4.2. Pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis, jis Lietuvoje oficialiai nedirba nuo 2023 m., dažnai vyksta į Baltarusiją ir Rusiją. VSAT duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. lapkričio 12 d. Lietuvoje lankėsi tik 12 dienų, todėl galima teigti, kad jis pastaruoju metu Lietuvoje nuolat negyvena.
4.3. Pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau nėra draudžiama atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos santuoka sudaryta Rusijoje, jos sutuoktinis gyvena užsienyje ir dažnai vyksta į Rusijos Federaciją, nėra abejonių, kad pareiškėjos teisė į šeiminius ryšius galėtų būti įgyvendinta kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje. Pagal Įstatymą sutuoktinio tėvai nepatenka į pareiškėjos šeimos nario sąvoką.
4.4. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjos kilmės valstybės žvalgybos ir saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėja dėl savo darbo ir ryšių tampa lengviau palenkiama vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pagal susiformavusią ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką užsieniečių darbas Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos) bankuose (t. y. strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje) pripažįstamas grėsme Lietuvos valstybės saugumui.
4.5. Pareiškėja pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Teismas nurodė, kad atsakovas įvertino pareiškėjos individualią situaciją ir motyvavo Sprendimą. Migracijos departamentas įvertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius. Sprendime aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius arba bet kada galinčius atsinaujinti ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, todėl leido spręsti apie potencialų pareiškėjos pažeidžiamumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, kurie nebuvo paneigti.
7. Teismas nusprendė, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjos šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis, surinkta pakankamai duomenų, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
8. Teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, nusprendė, jog jame buvo visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio buvo galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
III.
9. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimą.
10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. VSD vertinimą dėl pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės pateikė ne atskiroje išsamioje ir motyvuotoje išvadoje, o neigiamame „atsakyme dėl Šengeno vizos išdavimo“. Bylos medžiaga pagrindžia, jog tai buvo specialisto tarnybinis pranešimas, skirtas direktoriaus pavaduotojui.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Pirmosios instancijos teismo išvada yra formali bei deklaratyvi, teismas nepasisakė, neįvertino skundo bei paaiškinimų argumentų dėl jos darbo funkcijų turinio, kai toks būtinumas akcentuojamas LVAT praktikoje, kas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu ir nemotyvuotu.
10.3. Išvada apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę grindžiama vien jos darbo faktu (darbas Rusijos banke). Pareiškėja, pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad jos funkcijos yra techninės, ji neužima vadovaujančių pareigų, neturi pavaldinių, tačiau į šias aplinkybes atsižvelgta nebuvo.
10.4. Pareiškėja neprašė nei prieglobsčio, nei papildomos apsaugos, kas suteikiama, kai asmuo aktyviai veikia prieš valdžią ir dėl to gali patirti persekiojimą. Pareiškėjos manymu reikalavimas įrodyti šias aplinkybes šiuo individualiu atveju yra perteklinis ir išeina už skundo ribų.
10.5. Pareiškėja nepritaria Rusijos valdžiai bei nepalaiko karo, kas įrodo, kad ji nėra lojali valdžiai, bei paneigia Sprendimo argumentą, kad ji laikytina lojalia Rusijos Federacijos valdžiai. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepateiktas vertinimas minėtų paaiškinimų bei argumentų, kodėl pareiškėja laikytina lojalia valdžiai, kai ji aiškiai tai paneigė.
Žemesnės instancijos teismas
10.6. Byloje nekilo ginčas, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, jis Lietuvoje turi šeimos narius bei nekilnojamo turto. Nors Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija rekomenduoja Lietuvos piliečiams nevykti į Rusiją, o ten esantiems nedelsiant iš jos išvykti, tačiau teismas sprendime nurodė, jog, nors pareiškėjos sutuoktinis deklaruoja gyvenamąją vietą Lietuvoje, jis gali vykti į Rusiją ir ten pasimatyti su savo sutuoktine.
Šalies argumentai
10.7. Pareiškėjos sutuoktinis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu davė paaiškinimus, kurie nebuvo įvertinti. Pareiškėjos sutuoktinio mama bei brolis yra neįgalūs, jiems nustatytas neįgalumas, jais rūpinasi pareiškėjos sutuoktinio tėvas, tačiau jis irgi yra senyvo amžiaus ir greitai jam pačiam reikės pagalbos, tad pareiškėjos sutuoktinis rūpinsis savo mama, tėvu, broliu, o pareiškėja negalės net trumpalaikiai atvykti susitikti su savo sutuoktiniu bei jo šeimos nariais.
10.8. Pareiškėja neprašė leidimo gyventi Lietuvoje, o tik pateikė dokumentus Šengeno vizai, tad jos pavojingumo vertinimas draudimo atvykti aspektu turėtų būti ne deklaratyvus, o išsamus bei motyvuotas, nustatant, ar epizodiniai jos apsilankymai Lietuvoje (ne nuolatinis buvimas ar gyvenimas), sudarytų pagrindą daryti išvadą apie draudimo atvykti į Lietuvą proporcingumą. Migracijos departamento Sprendime tai nebuvo įvertinta.
10.9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino pareiškėjos argumentų, susijusių su teise į privatų ir šeimos gyvenimą, o tai pagal LVAT sudaro pagrindą Sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
11. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pagal jau suformuotą teismų praktiką grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas. Pareiškėjos atveju pakako patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
11.2. Priimdamas ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas atliko individualų tyrimą bei nustatė individualias ir būtent su pačia pareiškėja susijusias konkrečias aplinkybes, o ne tik apsiribojo VSD išvada. Be to, buvo įvertinta ir nurodyta Sprendime dėl pareiškėjos šeimyninių ryšių bei ginčijamo Sprendimo proporcingumo jos privataus gyvenimo gynimo aspektu.
11.3. Tai, kad pareiškėjos sutuoktinis yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, savaime nesuteikia jai teisės atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis negalėtų periodiškai vykti į Rusijos Federaciją, tai patvirtina ir VSAT informacinės sistemos duomenys.
11.4. Faktas, jog kita Europos Sąjungos valstybė išdavė pareiškėjai Šengeno vizą/as, niekaip nepaneigia pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Geopolitinė situacija Lietuvoje ir Prancūzijoje skiriasi, todėl natūralu, kad situacijos taip pat vertinamos skirtingai.
11.5. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Migracijos departamento Sprendime aiškiai išdėstytos VSD nustatytos aplinkybės ir išvada dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, išsamiai įvertinta pareiškėjos situacija ir pateiktas vertinimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
12.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka LVAT suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose. Pagal susiformavusią ir nuoseklią LVAT praktiką užsieniečių darbas Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos) bankuose (t. y. strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje) pripažįstamas grėsme Lietuvos valstybės saugumu. Sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą svarbu ir tai, kad pareiškėjos ryšiai su Rusijos banku „Sberbank“ nėra nutrūkę iki šiol.
12.3. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesilaiko vienodos pozicijos, kuri patvirtintų jos priešiškumą Rusijai. Vienoje apeliacinio skundo dalyje akcentuojama, kad pareiškėja aiškiai paneigė savo lojalumą Rusijos valdžiai, nors į bylą nėra pateikta jokių tai patvirtinančių duomenų, kitoje dalyje teigiama, kad reikalavimas pateikti įrodymus, kurie liudytų Rusijos valdžios vykdomos politikos smerkimą, yra perteklinis ir išeina už skundo ribų. Vien tai, kad pareiškėja nurodė, jog nėra jokių duomenų, kad ji atliko ar atlieka kokius nors veiksmus, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų, ji nepalaiko ir neteisina agresyvios Rusijos režimo užsienio politikos, jokia forma nereiškia savo lojalumo režimui, nepaneigia jos keliamos grėsmės pasireiškimo tikimybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Migracijos departamento Sprendime išdėstytų aplinkybių ir argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi.
12.4. Pareiškėja apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijų ir siekio apsaugoti savo piliečius, skatina pareiškėjos sutuoktinį vykti į valstybę agresorę ir susitikti ten su pareiškėja. Šie argumentai negali būti laikomi pagrįstais, kadangi pareiškėjos santuoka su Lietuvos piliečiu buvo sudaryta Rusijoje, jos sutuoktinis dažnai vyksta į Rusijos Federaciją, todėl nėra abejonių, kad pareiškėjos teisė į šeiminius ryšius galėtų būti ir yra įgyvendinta kilmės valstybėje.
12.5. Apeliaciniame skunde nėra duomenų, kad pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos Respublikos sukeltų realią grėsmę jos sutuoktinio giminaičių sveikatai. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad jos sutuoktinio giminaičiams yra reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra ir kad ji realiai rūpinosi šiais asmenimis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. spalio 22 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių dėl to, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog Migracijos departamentas Sprendime įvertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius, darė išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
15. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepasisakė, neįvertino skundo bei paaiškinimų argumentų dėl pareiškėjos darbo funkcijų turinio, pavojingumo vertinimas draudimo atvykti aspektu turėtų būti ne deklaratyvus, o išsamus bei motyvuotas, be to, Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis ir pareiškėja negalės su juo susitikti.
16. Pareiškėja pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl papildomų dokumentų priėmimo. Pareiškėja prašo pridėti prie bylos papildomus įrodymus (gautas Šengeno vizas) ir dokumentus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėja prašyme nepagrindė, dėl ko naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo dalies dėl Šengeno vizų.
18. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, jog prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų pateiktas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, yra pagrindas pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl bylinėjimosi išlaidų pridėti prie bylos.
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė. 2025 m. liepos 17 d. pareiškėja pateikė paraišką Šengeno vizai gauti, kurioje nurodė, kad dirba „Sberbank“, pareigos - vadybininkas. Taip pat pateikė darbo knygelės, pensijų ir socialinio draudimo fondo pažymos kopijas, kuriose yra duomenų, kad nuo 2019 m. iki šiol dirba „Sberbank“, pareigos - projekto vadovas. Be to, pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nuo 2025 m. liepos 8 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
20. VSD 2025 m. rugsėjo 29 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad pareiškėja nuo 2019 m. iki šiol dirba Rusijos Federacijos banke PAO „Sberbank“, VSD vertinimu, ji privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Viešųjų šaltinių duomenimis, banko „Sberbank“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė.
21. Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje, vadovaudamasi 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 810/2009, nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą 32 str. 1 d. a p. vi p., 2025 m. spalio 3 d. sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, nes viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.
22. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD išvadą, ginčijamu Sprendimu nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
23. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
24. Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 str. 5 d.).
25. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumento, susijusio su grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir jo standartu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
26. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).
27. Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2019 m. pareiškėja dirba iki šiol dirba Rusijos Federacijos banke PAO „Sberbank“, kurio kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. VSD vertinimu, pareiškėja privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
28. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Sprendimo turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tiek VSD, tiek Migracijos departamento surinkti ir įvertinti duomenys sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri yra reali ir pakankamai rimta. Iš Sprendimo matyti, kad atsakovas, atlikdamas savarankišką vertinimą, ne formaliai rėmėsi aplinkybe apie pareiškėjos darbą banke, bet įvertino darbo trukmę, taip pat atsižvelgė į pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva. Atsakovas nustatė individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėja, ir įvertino šias aplinkybes dabartinės geopolitinės situacijos kontekste.
29. Tai, kad, esą, pareiškėja nepalaiko Rusijos Federacijos režimo, prieštarauja karui Ukrainoje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo paneigti užsienietės keliamos grėsmės Lietuvos valstybei, ypač pabrėžiant, kad Rusijos Federacijos piliečiai priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2602-815/2023).
30. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus dėl teisės į privataus gyvenimą pažeidimo kaip nepagrįstus. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
31. Pareiškėjos argumentai, kad atsakovas nevertino Sprendimo proporcingumo, teisėjų kolegijos nuomone yra nepagrįsti. Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas šiuo aspektu vertino, kad: 1) pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirbo, nepertraukiamai Lietuvoje negyveno, 2) asmeniui nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi ar nacionalinė viza, 3) pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris deklaravęs gyvenamą vietą Lietuvoje, 4) VSAT duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis 2019-2025 m. laikotarpiu vyko 22 kartus į Rusijos Federaciją per Nidos PKP (TK) ir Panemunės PKP.
32. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris, nors nuo 2025 m. liepos 8 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau nuolat Lietuvoje negyvena (VSD teigimu, pagal VSAT duomenis pareiškėjos sutuoktinis laikotarpiu nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. lapkričio 12 d. Lietuvoje lankėsi tik 12 dienų). Kitų ekonominių, socialinių ryšių su Lietuvos Respublika pareiškėja neturi. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjai uždraudė atvykti į Lietuvą 2,5 metų. Sprendime nustatytas 2,5 metų draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas ir atitinka Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 38.3 p. p.
33. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, t. y. jame nurodytas teisinis ir faktinis Sprendimo pagrindas bei esminės faktinės aplinkybės, kurios buvo reikšmingos priimant ginčijamą Sprendimą, todėl atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl jo turinio neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo nustatytiems reikalavimams.
34. Pažymėtina, kad kiti pareiškėjos argumentai, susiję su sprendimu, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai vizą, nėra reikšmingi, kadangi nagrinėjamos administracinės bylos dalykas –Migracijos departamento Sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvą.
35. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
36. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. L. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.