Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad kaip galima suprasti iš skundžiamo Sprendimo teksto, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) vertinimą dėl pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės pateikė ne atskiroje išsamioje ir motyvuotoje išvadoje, kuri yra rengiama, priimant tokio pobūdžio sprendimus, o neigiamame „atsakyme dėl Šengeno vizos išdavimo“. Kadangi tokios išvados/atsakymo neturime, prašysime teismo įpareigoti atsakovą patekti visą medžiagą bei reikšmingą informaciją, susijusią su Sprendimo priėmimu. Tačiau pažymi, kad, nesant išsamios, individualizuotos bei atskiros VSD išvados dėl pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės, kils pagrindas abejoti atsakovo Sprendimo pagrįstumu, teisėtumu bei atitikimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimams, kai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 4 str. 4 d., užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Tad šiuo atveju reikšmingas dalykas yra, kaip, kokia forma, apimtimi bei kokio dokumento išraiška VSD atliko pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės vertinimą ir ar jis atitinka UTPĮ 4 str. 4 d. reikalavimus. Taipogi šiuo atveju yra reikšminga tai, kad iki Sprendimo priėmimo į pareiškėją nebuvo kreiptasi su prašymu pateikti paaiškinimus dėl jos darbo, funkcijų pobūdžio, požiūrio į Rusijos Federacijos politiką, valdžią bei karą, kas yra atliekama, vertinant asmens valstybės saugumui keliamos grėsmės pagrįstumą (Atsakovas atlieka šiuos veiksmus savarankiškai, gavęs neigiamą VSD išvadą). Taip pat Sprendime nurodoma, kad pareiškėja dėl darbo Rusijos Federacijos PAO „Sberbank“ asmuo privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad asmuo gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl asmens atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje kelia grėsmę valstybės saugumui. Taigi, išvada apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę grindžiama vien jos darbo faktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) akcentuoja poreikį neapsiriboti VSD išvada bei asmens praeities biografiniais faktais, o vertinti individualių su asmeniu susijusių aplinkybių visumą, ko Departamentas tinkamai šioje byloje neatliko. Atsakovas, vadovaudamasis vien VSD neigimu atsakymu dėl Šengeno vizos išdavimo (ne visapusišku bei išsamiu pareiškėjos individualių aplinkybių vertinimu), padarė tik formalią išvadą apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę, nevertino su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos, neatsižvelgė į pareiškėjos darbo pobūdį, funkcijas, nedetalizavo, kaip pareiškėjos veikla savaime lemia lojalumą valdžiai, o kartu ir kelia grėsmę Lietuvos saugumui, nevertino bei nesiekė išsiaiškinti jos politinių pažiūrų, neatliko jos apklausos bei negavo jos paaiškinimų.

Teigia, jog atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą 2,5 metų, vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, atsakovas savarankiško jokio vertinimo neatliko, papildomų argumentų nenurodė (apsiribojo tik UTPĮ ir Kriterijų citavimu), tačiau nevertino šios priemonės proporcingumo pareiškėjos privataus gyvenimo ginimo aspektu.Pažymi, kad pareiškėjos sutuoktinis A. L. yra Lietuvos Respublikos pilietis, jų santuoka yra įtraukta į apskaitą Lietuvoje. Lietuvoje gyvena pareiškėjo vaikas nuo pirmos santuokos, taip pat jo giminės tarp kurių – mama bei brolis, kuriems nustatytas neįgalumas. Pareiškėjos sutuoktinis turi Lietuvoje nekilnojamojo turto. Tarp pareiškėjos bei sutuoktinio yra labai glaudus ir artimas ryšys, tad pareiškėja visada kelis kartus per metus vykdavo į Lietuvą lankyti sutuoktinio giminių, ką patvirtina pridedamos tokių vizitų nuotraukos. Tad minėtas pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvą pažeidžia ne tik pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą, nes ji negali vykti į savo sutuoktinio pilietybės valstybę, kur gyvena sunkiai sergantys pareiškėjos sutuoktinio mama bei brolis, kas apriboja jos socialinius ryšius, bet ir pažeidžia pareiškėjos sutuoktinio teises, kurio šeimos narys (Pareiškėja) negali lankytis Lietuvoje kartu su juo. Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėja neprašė leidimo gyventi Lietuvoje, o pateikė dokumentus Šengeno vizai, tad jos pavojingumo vertinimas draudimo atvykti aspektu turėtų būti ne deklaratyvus, o išsamus bei motyvuotas, nustatant, ar net ir epizodiniai jos apsilankymai Lietuvoje (ne nuolatinis buvimas ar gyvenimas), sudarytų pagrindą daryti išvadą apie draudimo atvykti į Lietuvą proporcingumą. 2025-07-30 nutartyje adm. byloje Nr. eA-2312-82/2025 LVAT pažymėjo, kad Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.). LVAT pažymėjo, kad sprendimas, kuriuo „pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvą 30 mėn., yra neproporcingas, nes nustatyta pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė jai epizodiškai lankantis Lietuvoje yra mažesnė, nei dėl Sprendimo 2 priėmimo pareiškėjai ir jos šeimos nariams (sutuoktiniui/sūnui) kylantys neigiami padariniai, todėl siekdama suderinti kylančius interesus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ginčijamo Sprendimo 2 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą poveikis pareiškėjos ir jos sutuoktinio interesams yra neproporcingas.“ Taigi, LVAT aiškiai išskyrė, kad asmens keliama grėsmė, jam tik epizodiškai lankantis Lietuvoje, yra mažesnė, nei jam, pavyzdžiui, gyvenant Lietuvoje. Tad šiuo atveju svarbu pažymėti, kad pareiškėja leidimo gyventi Lietuvoje neprašė, o ketino vykti epizodiškai Šengeno vizos pagrindu, tačiau Sprendime nebuvo vertinama, ar ir epizodiniai jos apsilankymai Lietuvoje keltų tokią grėsmę, kad uždraudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvoje 2,5 metų terminui būtų proporcinga priemonė. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas bei jį panaikinti.

Paaiškina, kad 2025 m. liepos 17 d. pareiškėja pateikė paraišką Šengeno vizai gauti, kurioje nurodė, kad dirba „Sberbank“, pareigos - vadybininkas. Taip pat pateikė darbo knygelės, pensijų ir socialinio draudimo fondo pažymos kopijas, kuriose yra duomenų, kad nuo 2019 m. iki šiol dirba „Sberbank“, pareigos - projekto vadovas. 2025 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje vadovaudamasi 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 810/2009, nustatančiu Bendrijos vizų kodeksą (toliau - Vizų kodeksas) 32 str. 1 d. a p. vi p., priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, nes viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Atsižvelgdamas į tai, kad VSD pripažino pareiškėją keliančią grėsmę valstybės saugumui, Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 133 str. 5 d., 2025 m. spalio 22 d. priėmė ginčijamą sprendimą.

Nurodo, kad Departamento atlikto tyrimo metu buvo įvertinta individuali pareiškėjos situacija ir jos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Iš jų matyti, kad informacijos pareiškėjos įdarbinimą Lietuvos Respublikoje rasta nebuvo. Departamentas, vertindamas pareiškėjos šeiminius ir giminystės ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis A. L., nuo 2025 m. liepos 8 d. jis deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atliko individualų tyrimą bei nustatė individualias ir būtent su pačia pareiškėja susijusias konkrečias aplinkybes, o ne, kaip klaidinančiai teigia pareiškėja, apsiribojo VSD išvada. Pasisakydami dėl skundo teiginių, kad Departamentas prioritetą teikė pareiškėjos praeities darbo faktui, atkreipia dėmesį, kad šie pareiškėjos teiginiai yra klaidinantys, kadangi, Departamento turimais duomenimis, pareiškėja ginčijamo sprendimo priėmimo metu dirbo „Sberbank“ projekto vadovo pareigose. Atitinkamai, skunde nurodyta LVAT praktika nėra aktuali pareiškėjos situacijai, kadangi darbas Rusijos banke nėra jos biografijos faktas ar praeities įvykis, ji iki šiol dirba nurodytoje įstaigoje. Nors pareiškėja ir nurodo, kad Departamentas nevertino pareiškėjos šeiminių ryšių bei ginčijamo sprendimo proporcingumo jos privataus gyvenimo gynimo aspektu, visa tai buvo įvertinta bei nurodyta ginčijamame sprendime. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėja dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu nesikreipė. Tai, kad pareiškėjos sutuoktinis yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, savaime nesuteikia jai teisės atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas neturi duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis negalėtų periodiškai vykti į Rusijos Federaciją: VSAT informacinės sistemos duomenimis 2019-2025 m. laikotarpiu užfiksuoti 22 pareiškėjos sutuoktinio išvykimai į Rusijos Federaciją per Nidos PKP (TK) ir Panemunės PKP, todėl konstatuotina, kad, uždraudus pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, ji nepraras galimybės su sutuoktiniu bendrauti ir matytis savo kilmės ar kitoje valstybėje. Sprendimas atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi šalyje, kurioje gyvena jo šeima, gali būti laikomas teisėtu tais atvejais, kai, įvertinus viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą balansą, teisės į šeimos gyvenimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti nacionalinius interesus (žr. pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Nr. A756-342/2010; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis byloje Nr. eA-5231-968/2020). Asmens, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių vertinti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, interesas likti gyventi ar lankytis Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo šeimos nariai. Europos Teisingumo teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, kaip pagrindinės teisės, kad pati teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra prilyginama teisei į šeimos susijungimą. Pagal teismų praktiką (žr. pvz., 2006 m. birželio 27 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. C-540/03) pakanka, kad šeima galėtų gyventi, pavyzdžiui, kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamento nuomone, priėmus sprendimą uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, nebus užkirstas kelias išsaugoti teisę į šeimos susijungimą kilmės valstybėje. Be to, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Departamentas mano, kad išsamiai išdėstė su ginčijamo sprendimo priėmimu susijusias faktines aplinkybes, jas susiejo su teisės normomis ir pagrindė ginčijamo sprendimo motyvus. Taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas atitinka visus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus. Ginčijamame sprendime yra visos šios dalys, todėl pareiškėjos teiginys apie ginčijamo sprendimo neatitikimą įstatymui atmestinas kaip nepagrįstas. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Paaiškina, kad VSD nuomone, skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. 2025 m. liepos 17 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje, prašydama išduoti daugkartinę C tipo Šengeno vizą. VSD Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje pateikė vertinimą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies (e) punktu ir UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi rekomendavo Sprendimą priimančiai institucijai neišduoti Pareiškėjai vizos. VSD vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nuo 2019 m. iki šiol dirba Rusijos Federacijos banke PAO „Sberbank“, ji privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Viešųjų šaltinių duomenimis, banko „Sberbank“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias finansų ir kituose strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad pareiškėja, dirbdama „Sberbank“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjai išdavus vizą ir turint galimybę atvykti į Lietuvą ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo.

Nurodo, jog pareiškėja nepateikė į bylą duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką (pvz., LVAT 2024 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024). Darbo Rusijos Federacijos valstybės institucijoje pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Pažymėtina, kad Pareiškėjos ryšiai su Rusijos Federacijos banku „Sberbank“ iki šiol nėra nutrūkę, todėl šis faktas tik didina riziką, kad ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Pareiškėja Prašyme išduoti vizą nurodė, kad priimantis asmuo yra jos sutuoktinis A. L.. Skunde Pareiškėja akcentuoja, kad neišdavus vizos būtų apribojami jos socialiniai ryšiai ir galimybė matytis su sutuoktiniu, sunkiai sergančiais sutuoktinio tėvais. VSD pažymi, kad nors pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis, jis Lietuvoje oficialiai nedirba nuo 2023 m., dažnai vyksta į Baltarusiją ir Rusiją. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, A. L. nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2025 m. lapkričio 12 d. Lietuvoje lankėsi tik 12 dienų, todėl galima teigti, kad pareiškėjos sutuoktinis pastaruoju metu Lietuvoje nuolat negyvena. Pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau nėra draudžiama atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos santuoka sudaryta Rusijoje, jos sutuoktinis gyvena užsienyje ir dažnai vyksta į Rusijos Federaciją, nėra abejonių, kad pareiškėjos teisė į šeiminius ryšius galėtų būti įgyvendinta kilmės valstybėje ar trečiojoje šalyje. Pažymėtina ir tai, kad pagal UTPĮ šeimos nariai yra sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai ir tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, todėl sutuoktinio tėvai nepatenka į pareiškėjos šeimos nario sąvoką. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės ir laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydama jį panaikinti.

UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame UTPĮ nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat ne kartą pasisakė, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

LVAT yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad 2025 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, nes viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Visa informacija apie VSD pateiktą informaciją yra nurodoma minėtame sprendime. Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi oficialia informacija, gauta iš kitų Lietuvos Respublikos institucijų. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad pareiškėja nuo 2019 m. iki šiol dirba Rusijos Federacijos banke PAO „Sberbank“, VSD vertinimu, ji privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Viešųjų šaltinių duomenimis, banko „Sberbank“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui, kurį kontroliuoja Rusijos Federacijos vyriausybė.

Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad pagal VSD surinktus duomenis galima spręsti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose, strateginės reikšmės įmonėse ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Taigi, galima spręsti ir tai, kad, be kita ko, ir strateginės reikšmės įmonėse dirbę ar dirbantys asmenys gali būti išnaudojami įvairiais kontržvalgybos tikslais. Teismo vertinimu, Departamentas turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje pripažintas keliančiu grėsmę vidaus saugumui, ir atitinkamai turėjo pagrindą priimti ginčijamą sprendimą nevykdant papildomų konsultacijų su pareiškėja.

Pareiškėja nenurodė aplinkybių ir nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, kurie liudytų Rusijos valdžios vykdomos politikos smerkimą.

Pareiškėja skunde nurodė, jog pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvą pažeidžia ne tik pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą, nes ji negali vykti į savo sutuoktinio pilietybės valstybę, kur gyvena sunkiai sergantys pareiškėjos sutuoktinio mama bei brolis, kas apriboja jos socialinius ryšius, bet ir pažeidžia pareiškėjos sutuoktinio teises, kurio šeimos narys (Ppareiškėja) negali lankytis Lietuvoje kartu su juo. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas bei jį panaikinti.