- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-24
- Bylos Nr.
- e2S-1645-480/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-11655-2025-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Atsakovas
- M. J., R. V.
- Ieškovas
- viešosios įstaigos ,,Mokumo projektai“, "Mokumo projektai"
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. J. ir R. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos ,,Mokumo projektai“ ieškinį atsakovams M. J. ir R. V. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Kauno apylinkės teismas 2026 m. kovo 19 d. sprendimu už akių visiškai patenkino ieškovės viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) ,,Mokumo projektai“ (toliau – ir ieškovė) ieškinį ir priteisė solidariai iš atsakovų M. J. ir R. V. (toliau – ir atsakovai) 41 584,80 Eur skolos, 6 046,20 Eur palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 47 631,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės VšĮ „Mokumo projektai“ naudai. Priteisė ieškovei iš atsakovų po 470,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovų po 20,42 Eur išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovai prašė Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovai nurodė, kad nebuvo tinkamai informuoti apie atsiliepimo pateikimą. Atsakovai ginčijo ieškinio pagrindą ir dydį dėl esminių aplinkybių, kurios nebuvo vertintos, jos yra svarbios ir leidžia pagrįstai abejoti dėl pradinės kreditorės J. S. reikalavimų teisėtumo. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė netenkinti atsakovų pareiškimo dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nurodė, jog atsakovams ieškinys buvo siunčiamas jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau neįteikta, neatsiėmus siuntų pašte. Atsakovai nenurodė jokių priežasčių, kodėl deklaruotu gyvenamosios vietos adresu nepriėmė. Pagal 2014 m. kovo 7 d. vekselį dalis skolos gražinta, todėl ieškinio senaties terminas reikalauti skolos nepasibaigęs. Dėl 2018 m. gruodžio 22 d. vekselio suklastojimo atsakovai nepateikė jokių įrodymų. Atsakovei R. V. el. paštu reikalavimo perleidimo sutarties kopija buvo išsiųsta, tačiau ji dėl vekselio tikrumo jokių nesutikimų nepateikė. Atsakovai nenurodė jokių svarių argumentų dėl teismo padarytos išvados teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi netenkino atsakovų M. J. ir R. V. pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Teismas nurodė, kad atsakovams procesiniai dokumentai buvo siunčiami visais žinomais adresais, taip pat papildomai siųsti kitais žinomais adresais bei pakartotinai išnaudojant visus CPK nustatytus procesinių dokumentų įteikimo būdus. Tai, kad atsakovai buvo pasyvūs, neatsiėmė siųstų dokumentų pašte, priežasčių, dėl kurių neatsiėmė dokumentų siųstų registruota siunta jų gyvenamosios bei deklaruotos gyvenamosios vietos adresais, nenurodė, todėl teismas sprendė, jog atsakovams buvo sudarytos visos realios galimybės susipažinti su procesiniais dokumentais ir įgyvendinti savo procesines teises, tačiau patys atsakovai nebuvo pakankamai rūpestingi bei aktyvūs. Vien aplinkybė, kad atsakovai faktiškai neatsiėmė jiems siųstų procesinių dokumentų, savaime nepaneigia tinkamo jų įteikimo fakto ir negali būti vertinama kaip pagrindas pripažinti, jog pažeistos atsakovų procesinės teisės. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad procesiniai dokumentai atsakovams įteikti laikantis CPK nustatytos tvarkos. Atsakovų išdėstyti argumentai dėl galimo vekselio suklastojimo, parašo neatitikimų ir dokumentų kilmės yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Nors atsakovai teigia, kad 2018 m. gruodžio 22 d. vekselis galimai suklastotas ir kad jame esantis parašas vizualiai skiriasi nuo etaloninių parašų, jie nepateikė jokių rašytinių ar kitokių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, apsiribodami vien subjektyviu vertinimu. Atsakovų reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamu atveju lėmė pačių atsakovų pasyvumas, kai jie neatsiėmė jiems teismo siunčiamų dokumentų ir atsakovai nenurodo jokių objektyvių priežasčių, realiai sutrukdžiusių jiems pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis šioje byloje. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis ir su ja susiję procesiniai dokumentai atsakovams buvo pateikti teisminio proceso metu, juos įteikiant atsakovams CPK nustatyta tvarka. Tokiu būdu atsakovai buvo informuoti apie reikalavimo perleidimo faktą ir turėjo realią galimybę su juo susipažinti. Teismas konstatavo, kad atsakovai neįrodė, jog šioje byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, taip pat nepateikė teismui objektyvių įrodymų, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovų pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
Atsakovai atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti atsakovų 2026 m. balandžio 8 d. pareiškimą ir panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-1259-949/2026, atnaujinant bylos nagrinėjimą iš esmės. Priteisti iš ieškovės atsakovams jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirojo skundo argumentuose nurodė:
teismas nieko nutartyje neužsimena apie ieškovės melą ir pareigos nurodyti ieškovei žinomą informaciją apie atsakovus nevykdymą, nepasisakė nei vienu žodžiu, kad ieškovei buvo žinomas atsakovės kontaktinis elektroninis paštas, kuriuo susirašinėjo. Atsakovui nebuvo dokumentai siųsti darbovietės UAB ,,Mūsų miškas“ adresu;
didžiajai daliai ginčo vekselių yra suėję senaties terminai, jie tapo paprastais skolos rašteliais, todėl ieškovė privalėjo įrodyti pagrindinės prievolės atsiradimą, tačiau šių aplinkybių absoliučiai neįrodinėjo ir net nenurodė. Teismas šį esminį ieškinio nepagrįstumą įrodantį faktą 2026 m. gegužės 4 d. nutartyje visiškai ignoravo. Teismas nevertino, kad senaties termino pabaiga panaikina vekselių abstraktumą, tokiais vekseliais grindžiamas ieškinys negalėjo būti tenkintas;
byloje nebuvo pateikti vekselių originalai, o reikalavimas grindžiamas išskirtinai tik jų kopijomis. Šį faktą objektyviai patvirtina ir pačios ieškovės teiktas 2024 m. lapkričio 17 d. antstolio paveldimo turto apyrašas, kurio 23 punkte parašyta, kad antstoliui pateiktos tik 2014, 2016, 2018 ir 2023 metų „Paprastojo vekselio kopijos“. Teismas šio argumento net netyrė, nevertino ir dėl to nepasisakė, kas yra laikoma grubiu procesiniu pažeidimu;
apeliantai detaliai paaiškino esminį skirtumą paveldimo turto apyraše: notarinei sutarčiai 22 punkte nurodyta konkreti 10 000 Eur skola, o ginčo vekseliai 23 punkte tebuvo išvardinti kaip „pateikti dokumentai“, nenurodant absoliučiai jokių skolos ar palūkanų sumų. Todėl teigti, kad įpėdiniai šią 47 tūkst. Eur dydžio prievolę „priėmė“ be ginčo yra nepagrįsta. Teismas šį argumentą ignoravo ir nutartyje visiškai nevertino apyrašo turinio skirtumų;
teismas netyrė ir ignoravo pačios pradinės kreditorės J. S. 2024 m. gruodžio 12 d. paaiškinimą antstoliui, kuriame savo ranka aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė: „Atsakydama į gautą paklausimą informuoju kad A. J. pagal sudarytą paskolos sutartį nėra atsiskaitęs ir jokių mokėjimų nebuvo gauta pridedu sutartinės Hipotekos sutartį ir 4 paprastieji vekseliai“. Ji savo reikalavimą siejo išimtinai su 2017 m. balandžio 14 d. notarine paskolos sutartimi, kurios suma tėra 10 000 Eur (+ 5 000 Eur netesybos). Pradinė kreditorė nenurodė, kad neatsiskaityta ne tik pagal paskolos sutartį, bet ir pagal 4 (keturis) vekselius. Vekselius nurodė tik kaip priedus. Pradinė kreditorė nurodo, kad jokios skolos nėra gavusi, o ieškovė jau nurodo, kad dalis skolos 4 000 Eur pagal 2014 m. vekselį yra grąžinta. Yra prieštaravimai tarp pradinės kreditorės ir ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių;
teismas ignoravo ir kitą esminį faktą, įrodantį tariamų prievolių pagal vekselius fiktyvumą ir dirbtinumą, ką patvirtina pradinė kreditorė per visą A. J. gyvenimo laikotarpį, t. y. daugiau nei 10 metų nuo pirmojo 2014 m. vekselio išrašymo nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų šioms tariamoms skoloms išieškoti. Apie savo „pretenzijas“ ji prabilo tik po skolininko A. J. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) ir tik todėl, kad gavo oficialų antstolio paklausimą dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo. Teismas paliko galioti solidarią 47 631 Eur finansinę naštą atsakovams, ignoruodamas faktą, kad pats reikalavimas pagal vekselius iškilo tik po skolininko mirties ir išimtinai trečiojo asmens (antstolio) iniciatyva;
teismas atsisakė išvis nagrinėti senaties klausimą, motyvuodamas tuo, kad atsakovai buvo pasyvūs pirmojoje stadijoje ir „neatsiėmė jiems teismo siunčiamų dokumentų“. Tai grubiausias teisės aktų netinkamo aiškinimo ir taikymo pavyzdys. Reikalauti atnaujinti procesą ir taikyti senaties praleidimo instituto pasekmes yra tiesioginė atsakovų teisė, skirta ištaisyti žalą, atsiradusią dėl jų nedalyvavimo teismo procese pirmojoje stadijoje. Teismas, uždraudęs atsakovams remtis senatimi vien dėl paties sprendimo už akių priėmimo fakto, iš esmės panaikino šio teisinio instituto prasmę;
teismas nepagrįstai konstatavo, kad išnaudojo „visas prieinamas protingas priemones“ bei visiškai ignoravo naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2025 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-1120/2025), kuri aiškiai nurodo, kad priimdamas sprendimą už akių, teismas privalo būti ypač rūpestingas ieškodamas asmens (naudoti el. paštą, darbovietę, ieškoti duomenų LITEKO sistemoje ir kituose registruose ir kt.);
M. J. pareiškime nurodė, kad nebuvo jokiu būdu informuotas apie kreditoriaus pasikeitimą, todėl ieškovė negalėjo reikšti jam ieškinio. Kaip galima teigti, kad M. J. buvo informuotas apie cesiją „teisminio proceso metu“, jeigu pats teismas toje pačioje nutartyje tvirtina, kad M. J. fakto apie teismo procesą nežinojo, jokios teismo korespondencijos, įskaitant cesijos sutartį, neatsiėmė.
Atsiliepimas
atsakovai nurodė akivaizdžius faktus dėl 2018 m. vekselio parašų skirtumų nuo notarinių sutarčių ir prašė ekspertizės. Teismas ir vėl tapo ieškovės advokatu, nukopijavęs šį teiginį: „tokia veikla turi nusikalstamos veikos požymių, tačiau nėra duomenų, kad buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas“. Tai teisiškai nepagrįsta, kadangi CPK numato savarankišką teisę prašyti rašysenos ekspertizės civiliniame procese.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino atsakovų pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pagrindų
Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai, vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Teismo sprendimo už akių instituto specifika lemia, kad teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis), o šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210-219/2017; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-611/2018; 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019). Sprendimo už akių priėmimo institutu siekiama ne nubausti pasyviąją ginčo šalį, o užtikrinti sklandžią proceso eigą, užkirsti kelią šalims piktnaudžiauti savo teisėmis bei vilkinti procesą, taip pat sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese sąžiningos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugai bei ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013).
Nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. kovo 19 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo priteisė solidariai iš atsakovų M. J. ir R. V. 41 584,80 Eur skolos, 6 046,20 Eur palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 47 631,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės VšĮ „Mokumo projektai“ naudai. Priteisė ieškovei iš atsakovų po 470,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir po 20,42 Eur išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Atsakovai teikė teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nurodydami, kad teismas nepasinaudojo CPK 123 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe įteikti dokumentus per atsakovo M. J. darbovietę, o ieškovė nuslėpė žinomą atsakovės R. V. el. pašto adresą, todėl procesiniai dokumentai atsakovams nebuvo įteikti tinkamai. Taip pat pareiškime nurodyti įrodymai turi įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui dėl žemiau nurodytų aplinkybių. Vekselio turėtojas prarado reikalavimo teisę pagal vekselį dėl senaties termino pabaigos, vekselis tapo paprastu rašytiniu dokumentų, pagal kurį privaloma įrodyti pagrindinės prievolės atsiradimą, 2018 m. gruodžio 22 d. vekselis suklastotas, reikalavimo teisė pagal vekselius įgyvendinama tik pateikiant vekselių originalus, kai šiuo atveju antstoliui pateiktos tik vekselių kopijos. Atsakovui nebuvo žinoma apie reikalavimo teisės perleidimą, todėl teismas nepagrįstai priteisė skolą iš asmens, kuriam net nebuvo žinoma apie kreditoriaus pasikeitimą. Atsakovai priėmė įsipareigojimus ne pagal 4 (keturis) vekselius, o pagal 2017 m. balandžio 14 d. paskolos sutarties įsiskolinimą, tiksliai nurodant prievolės dydį – 10 000 Eur. Antstolis, įrašydamas apyraše informaciją apie pateiktus vekselius, neatliko jų teisinio vertinimo (ar jie galiojantys, ar nesuėjusi senatis), o ieškovė nepagrįstai sutapatino faktą apie dokumentų pateikimą antstoliui su atsakovų prievole apmokėti tuos dokumentus. Atsakovai priėmė prievoles „pagal apyrašą“, tačiau, priimdami palikimą, rėmėsi apyrašo turiniu, kuriame kaip fiksuota skola buvo nurodyta tik 10 000 Eur suma pagal notarinę sutartį. Informacija apie 4 (keturis) vekselius atsakovams negalėjo ir nesukūrė teisėtų lūkesčių dėl ieškovės nurodytos 47 631 Eur skolos egzistavimo. Apyrašo 23 punktas įrodo tik tai, kad pradinė kreditorė J. S. turėjo vekselius ar jų kopijas, bet ne tai, kad tie vekseliai yra galiojantys skolos dokumentai. Jei pradinė kreditorė būtų maniusi, kad tai realios skolos, ji būtų reikalavusi antstolio nurodyti konkrečias sumas skiltyje „Suma“, kaip tai buvo padaryta apyraše 22 punkto atveju.
Ieškovė atsiliepime į atsakovų prieštaravimus nurodė, kad atsakovams ieškinys tinkamai įteiktas. Dėl vekselių senaties nurodė, kad dalis skolos, t. y. 4 000 Eur yra grąžinta pagal 2014 m. kovo 7 d. vekselį, todėl ieškinio senaties terminas reikalauti šios skolos priteisimo nėra pasibaigęs. Nesant jokių 2018 m. gruodžio 22 d. vekselio suklastojimo įrodymų, atsakovų „manymas“ dėl jo suklastojimo turi būti laikomas deklaratyviu. Ieškovės direktorius dar prieš reikalavimo perleidimą buvo susitikęs asmeniškai su atsakovų advokatu A. B., tačiau ir šio susitikimo metu apie jokius galimus parašų neatitikimus nebuvo kalbama, t. y. anksčiau atsakovai dėl klastojimo nieko nereiškė.
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. gegužės 4 d. nutartimi netenkino atsakovų pareiškimo dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimo už akių civilinėje byloje peržiūrėjimo. Teismas konstatavo, kad atsakovams įteikta tinkamai, CPK nustatyta tvarka. Atsakovai neįrodė, kad negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, nepateikė objektyvių įrodymų, aplinkybės dėl vekselio klastojimo nepagrįstos. Dėl ieškinio senaties nurodė, kad tai lėmė pačių atsakovų pasyvumas. Dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutartis ir su ja susiję procesiniai dokumentai buvo pateikti teisminio proceso metu, juos įteikiant atsakovams CPK nustatyta tvarka.
Apeliantai (atsakovai) su nurodytomis teismo išvadomis nesutinka. Visų pirma, kad teismas neišnaudojo visų procesinių dokumentų įteikimo galimybių, o ieškovė sąmoningai nepateikė duomenų apie atsakovės el. pašto adresą. Dėl prašomos priteisti skolos nurodė, kad skola nėra aiški, suėjęs vekselio senaties terminas, vekseliai suklastoti, nėra pateiktų vekselių originalų, pagal apyrašą paveldėtojai perėmė skolininko prievolę tik pagal paskolos sutartį 10 000 Eur, pradinė kreditorė dėl skolos pagal vekselius prabilo tik po skolininko mirties ir tik todėl, kad gavo oficialų antstolio paklausimą dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo ir kt.
CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos dvi sąlygos, iš kurių nors vienai esant nustatytai, sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjamas atnaujinamas: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, arba, kitaip tariant, patikrinti CPK 285 straipsnio 3 dalies atitinkamuose punktuose išdėstytus pagrindus. Taigi, pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjantis teismas pirmiausia privalo patikrinti, ar ginčo atveju galėjo būti priimtas sprendimas už akių.
Procesinių dokumentų įteikimo tvarką reglamentuoja CPK I dalies XI skyriaus antrasis skirsnis. Remiantis CPK 122 straipsnio 1 dalimi, procesiniai dokumentai yra įteikiami fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra, išskyrus atvejus, kai fizinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą ir asmenį, kuriam galima juos įteikti, arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis.
CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai. Minėto straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių dokumentų pripažinimas įteiktais pagal įstatymą, nors asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, yra įteikimo fikcija, ir gali būti taikoma, kai išnaudotos realaus įteikimo galimybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 15 punktą). Todėl ir šiai bylai aktuali CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta dokumentų įteikimo fiziniam asmeniui paliekant pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tvarka yra subsidiaraus pobūdžio ir gali būti taikoma tik tuo atveju, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytas įteikimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-1120/2025).
Nepavykus realiai įteikti procesinio dokumento fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu, teismas turėtų išnaudoti visas jam prieinamas protingas priemones (pvz., siųsti dokumentus į asmens darbovietę ar kitą asmens buvimo vietą, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis, įteikti dokumentus asmeniui atvykus į teismą ir kt.). Tik išnaudojęs šias galimybes teismas gali siųsti procesinius dokumentus į fizinio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, suformavęs specialią pašto siuntą, kuri leistų palikti pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, ir vėliau laikyti, kad procesiniai dokumentai yra įteikti praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-520-469/2018, 28 punktą). Nacionalinis teismas asmens tinkamo procesinio informavimo pareigą turi atlikti ne formaliai, o dėti pastangas nustatyti, ar šaliai išties pranešta apie procesą, įvertinti, kokie dėl to pateikti įrodymai byloje (EŽTT 2012 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Vorobyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 15722/05, par. 23; Puzyrevskiy prieš Rusiją, peticijos Nr. 41603/05, par. 20).
CPK 111 straipsnyje yra reglamentuoti procesinių dokumentų formai ir turiniui keliami reikalavimai. Šio straipsnio 2 dalies 2–3 punktuose įtvirtinta, kad kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti nurodytos dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėtys, vardai, pavardės, asmens kodai (jeigu jie žinomi), gyvenamosios vietos, pareiškėjui žinomi kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kiti adresai, procesinių dokumentų įteikimo dalyvaujančiam byloje asmeniui būdas, adresas pašto korespondencijos siuntoms, kai jis nesutampa su gyvenamosios vietos arba buveinės adresu.
Taigi, pagal CPK 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus ieškovas neprivalo nurodyti atsakovo telefono numerio ir elektroninio pašto adreso, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys teismui pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, kodėl tampa aktualus CPK 175¹ straipsnis, reglamentuojantis informacinių ir elektroninių ryšių technologijų naudojimo teismo procese ypatumus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad procesiniai dokumentai teismui gali būti pateikiami elektroninės formos elektroninių ryšių priemonėmis. Procesinių dokumentų pateikimo teismui elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir formą nustato teisingumo ministras. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad procesiniame dokumente, pateikiamame teismui elektroninių ryšių priemonėmis, be CPK 111 straipsnyje nustatytų reikalavimų, turi būti dalyvaujančių byloje asmenų elektroninio pašto adresai, telefono ir fakso numeriai, kitų turimų elektroninių ryšių priemonių adresai, pareiškėjui žinomi kitų dalyvaujančių byloje asmenų elektroninio pašto adresai, telefono ir fakso numeriai, kitų turimų elektroninių ryšių priemonių adresai.
Taigi, vadovaujantis CPK 175¹ straipsnio nuostatomis, ieškovas, jeigu jam yra žinoma, ieškinyje turėtų teismui nurodyti atsakovo telefono numerį ir elektroninio pašto adresą. Šiuo atveju iš atsakovų teismui pateiktų duomenų matyti, kad ieškovei buvo žinomas atsakovės el. pašto adresas, kuriuo ieškovė teikė dokumentus ir kontaktavo su atsakove ir jos advokatu. Taigi, ieškinio pateikimo metu ieškovei buvo žinomas atsakovės elektroninio pašto adresas, kurį ieškovė turėjo konkrečiai nurodyti ieškinyje, tačiau nenurodė, todėl nepakankamai tinkamai vykdė procesines pareigas, tuo pačiu nesudarė sąlygų teismui išnaudoti visų galimybių įteikti atsakovams procesinius dokumentus. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad teismas siuntė atsakovams procesinius dokumentus deklaruotais gyvenamosios vietos adresais, tačiau šių dokumentų įteikti atsakovams nepavyko.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju itin svarbi antroji sprendimo už akių peržiūrėjimo sąlyga, t. y. yra šalies pareiškime nurodytų įrodymų, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, vertinimas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog atsakovai turi pateikti tokius duomenis, kurie leistų pagrįstai suabejoti teismo priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Teismas vertino atsakovų argumentus dėl vekselio klastojimo, parašo klastojimo ir dokumentų kilmės, laikė juos deklaratyviais. Dėl ieškinio senaties nurodė, kad tai lėmė pačių atsakovų pasyvumas, dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo sutarties atsakovams pateikta teisminio proceso metu, taigi jie informuoti apie perleidimo faktą ir turėjo galimybę susipažinti.
Apeliantai su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, nurodydami, kad teismas turėjo išnagrinėti visus atsakovų iškeltus esminius argumentus, galinčius turėti įtakos sprendimui už akių peržiūrėti, tačiau jų net nepaminėjo.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog argumentų, keliančių pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, sprendimo už akių neteisingumas gali būti nustatytas ne tik tais atvejais, kada sprendimo už akių peržiūrėjimo prašanti šalis pateikia naujus įrodymus, bet ir tada, kai tokią išvadą galima daryti pagal byloje jau esančius (pateiktus) įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės nurodyti prieštaravimai sudaro pagrindą peržiūrėti priimtą sprendimą už akių, siekiant išsiaiškinti ir ištirti visas reikšmingas bylai aplinkybes ir iš esmės išspręsti tarp šalių kilusį ginčą.
Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad teismas, netenkindamas pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tik selektyviai įvertino atsakovų nurodytas aplinkybes, iš esmės išsamiai neįvertindamas visų atsakovų nurodytų aplinkybių ir pateiktų jas pagrindžiančių įrodymų.
Šioje byloje ginčo pobūdis, – skolos priteisimas 41 584,870 Eur sumoje iš skolininko paveldėtojų, – lemia tai, kad tinkamas ir teisingas ginčo išnagrinėjimas, siekiant užtikrinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, proporcingumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise principus, šioje byloje yra galimas tik visapusiškai įvertinus šalių, t. y. tiek ieškovės, tiek atsakovų argumentus, kurie. kaip matyti, yra prieštaringi ir iš esmės skirtingai interpretuojami.
Šiuo atveju matyti, kad prašoma priteisti skola kilo ne tiesioginių ieškovės ir atsakovų prievolių teisinių santykių pagrindu. Atsakovai pagal apyrašą paveldėjo mirusio skolininko A. J. aktyvą ir pasyvą, tame tarpe ir įsiskolinimą J. S.. Tačiau atsakovai kvestionuoja, ar jie įsiskolinimą paveldėjo ieškovės nurodytų vekselių pagrindu, kai, jų įsitikinimu, apyrašo 23 punkte aiškiai nurodyta, kad įsiskolinimas, kurį paveldi yra pagal 2017 m. balandžio 14 d. paskolos sutartį 10 000 Eur sumai. Laiko, kad paveldint pagal apyrašą jie įsiskolinimo pagal vekselius nepaveldėjo. Todėl vien jau šiuo aspektu svarbu nustatyti atsakovų paveldėto įsiskolinimo apimtį.
Taip pat apeliantai laiko, kad vekseliams yra suėjęs senaties terminas, todėl net jei yra pagal juos įsiskolinimas, jis turėtų būti įrodinėjamas. Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti priimto sprendimo teisėtumą svarbu nustatyti, ar vekselio turėtojas nėra praradęs reikalavimo teisės pagal vekselius dėl senaties, kuriam taikomi Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme senaties termino skaičiavimo aspektai. Ši aplinkybė itin svarbi, kadangi tokiu atveju nustačius, kad iš tikrųjų suėjusi senatis, ieškovė turėtų pagrindą savo reikalavimus dėl prievolės įrodinėti bendrais pagrindais.
Kadangi ieškovė kelia reikalavimus dėl skolos vekselių apimtyje priteisimo, ši reikalavimo teisė turi būti įgyvendinama pateikiant originalius vekselius, todėl ir ši aplinkybė taip pat yra svarbi.
Be to, matyti, kad ieškovės ir atsakovų nurodytos aplinkybės dėl padengtos dalies skolos 4 000 Eur apimtyje yra skirtingos. Šiuo atveju kreditorė 2024 m. gruodžio12 d. rašte nurodo, kad jokių mokėjimų nėra gavusi, o kreditorės reikalavimo teisių perėmėja (ieškovė) jau nurodo, kad pagal 2014 m. vekselį 4 000 Eur suma yra grąžinta.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismas ieškovės ieškinį vertino vien tik formaliuoju aspektu, atsakovų argumentus vertindamas selektyviai, neįsigilindamas į ginčo esmę, nevertindamas atsakovų pateiktų įrodymų ir kt. Tik patikrinus ir įvertinus atsakovų nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, paaiškės tiek atsakovų paveldėto įsiskolinimo prievolinis pagrindas, tiek prievolės dydis, jos pagrindimas ir kt., kas gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Ši priemonė turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2010; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; ir kt.). Argumentų, keliančių pagrįstų abejonių teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-701/2017).
Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, nepanaikindamas sprendimo už akių ir neatnaujindamas bylos nagrinėjimo iš esmės, pažeidė CPK normas, reglamentuojančias sprendimo už akių priėmimo, jo panaikinimo sąlygas ir tvarką, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 288 straipsnio 4 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės, vertinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, nepasisakytina. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338–339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliantų (atsakovų) M. J. ir R. V. atskirąjį skundą tenkinti. Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti atsakovų M. J. ir R. V. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. kovo 19 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos pagal ieškovės viešosios įstaigos ,,Mokumo projektai“ ieškinį atsakovams M. J. ir R. V. dėl skolos priteisimo, nagrinėjimą iš esmės. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.