Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2026-09-23 · Administracinė byla Nr. eAS-2886-629/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-09-23
Bylos Nr.
eAS-2886-629/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05358-2026-4
Bylos rūšis
Administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
PRS1
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-2886-629/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05358-2026-4 Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2026 m. rugsėjo 23 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas PRS1 su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2026 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 26S139190, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti į Indiją per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas nurodė, jog yra pateikęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo skubos tvarka ir už kelių dienų turėtų būti priimtas sprendimas. Vykimas į Indiją ir atgal pareiškėjui labai daug kainuos, be to, esamoje situacijoje tai yra visiškai nelogiška, kadangi pareiškėjui išvykus atsakovas iš karto gali priimti sprendimą pagal jo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas išsaugotų teisę likti Lietuvoje ir laukti sprendimo, kaip ir kiti asmenys, kurie kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo metu, kai jie turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos: 1) skundžiamas Sprendimas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) neteisėtas; 2) nesustabdžius Sprendimo galiojimo, bus paneigti pareiškėjo interesai; 3) prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė atitinka teismų praktikoje suformuluotus kriterijus – yra proporcinga, adekvati, prašymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi atmetė pareiškėjo PRS1 prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2026 m. liepos 23 d. Sprendimas priimtas, nes asmuo neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 125 str. 1 d. 7 p., 127 str. 1, 3¹ ir 6 d.). Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad yra pateikęs prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu, o nesustabdžius Sprendimo galiojimo, jis bus įpareigotas išvykti iš Lietuvos, nesulaukęs galutinio teismo sprendimo dėl jo teisinės padėties, patirs nepatogumus ir papildomas kelionės išlaidas tuo atveju, jeigu priimtas teigiamas sprendimas dėl pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, kol dar nėra priimti teismo sprendimai dėl jo teisinio statuso, bus keblu ir neproporcinga kreiptis dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, kad galėtų tęsti studijas. Vadovaudamasis LVAT praktika, teismas nurodė, kad sprendimai, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (UTPĮ 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (UTPĮ 128 str. 2 d. 2–4 p.). Pareiškėjo netenkinančio sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad jo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Vien tikimybė, kad pareiškėjas bus priverstas nutraukti studijas, galbūt jam nebus grąžintas už studijas sumokėtas mokestis, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Teismo vertinimu, Sprendimas savaime pareiškėjui nesukelia jo nurodomų padarinių, nes tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o su tuo susiję atskirojo skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę. Pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Teismo įsitikinimu, šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (laikinas Sprendimo galiojimo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

III.

Pareiškėjas PRS1 atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog teismas išnagrinėjo jo prašymą, tačiau neteisingai nurodė faktines aplinkybes – pareiškėjas nenurodė, kad jam išvykus iš Lietuvos, teks nutraukti studijas. Pareiškėjas nurodė, kad jis laukia Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes prašymas buvo pateiktas nagrinėti skubos tvarka. Atsakovas iki šiol nėra priėmęs sprendimo, nors terminas jau yra pasibaigęs.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) skundžiamas Sprendimas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) neteisėtas; 2) netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis bus priverstas išvykti į Indiją – patirs ne tik kelionės išlaidas, bet ir bus suvaržyta jo teisę sklandžiai realizuoti įgytą teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje; 3) reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeis viešojo intereso ar atsakovo teisių.

Pareiškėjas pažymi, jog jis ilgą laiką negyvena Indijoje, nes ten nesijaučia saugus, nuolat gauna grasinančias žinutes.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjas teigia, jog teismas neteisingai nurodė faktines aplinkybes, šis rašymo apsirikimas nepaneigia skundžiamos nutarties pagrįstumo. Teismas pagrįstai pasisakė dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtinų nustatyti sąlygų ir pagrįstai nurodė, jog pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo, o sprendžiant dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Migracijos departamentas pažymi, jog pareiškėjui nepalankus sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi jau buvo priimtas 2026 m. rugpjūčio 6 d., rengiant atskirąjį skundą. Šis sprendimas buvo įteiktas pareiškėjui per Lietuvos migracijos informacinę sistemą, ir pareiškėjas tą pačią dieną su šiuo sprendimu susipažino. Taigi, rengiant atskirąjį skundą, jau yra žinoma, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas, nes pareiškėjas neįgijo teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir turi pareigą išvykti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis jau ilgą laiką negyvena Indijoje, kadangi šalyje jis nesijaučia saugus ir gauna grasinančias žinutes, nėra susiję su ginčijamu Sprendimu ir nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymi, kad nors pareiškėjas ir mano, kad išsaugo teisę likti Lietuvoje ir laukti sprendimo, kaip ir kiti asmenys, kurie kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo tuo metu, kai turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nepagrįstai siekia vadovautis UTPĮ 22¹ straipsnio nuostatomis, nes pareiškėjas neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas tik naudojosi UTPĮ 11 straipsnio 4 dalies jam suteikta teise, pagal kurią užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą leidimo gyventi šalyje kortelę arba leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pasibaigus Rumunijoje išduoto leidimo gyventi laikotarpiui, pareiškėjas kartu prarado ir teisę būti Lietuvos Respublikoje UTPĮ 11 straipsnio 4 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, o taip pat į tai, kad pareiškėjas nuo 2026 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių likti Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti Sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos, galiojimą. Teismas konstatavo, kad šis sprendimas nėra priverstinio pobūdžio, nes juo pareiškėjui suteikiama galimybė savanoriškai įvykdyti pareigą išvykti per nustatytą terminą. Vien tokio sprendimo priėmimas savaime nesukelia neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Pareiškėjo nurodytos galimos neigiamos pasekmės teismo vertintos kaip hipotetinės, todėl nenustačius realios žalos atsiradimo grėsmės nebuvo pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto galiojimas ir vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Taigi yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtinoji sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-830-442/2017). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (-es), t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės (-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1047/2023).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo sustabdyti Sprendimo, kuriuo jis įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos į Indiją, vykdymą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, nepritaikius šios priemonės, jam kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, nes jis laukia Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis bus priverstas išvykti į Indiją – patirs ne tik kelionės išlaidas, bet ir bus suvaržyta jo teisė sklandžiai realizuoti įgytą teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais galėtų būti sprendžiamas jo išsiuntimo klausimas. Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo galėtų būti skundžiamas teismui, kartu prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (UTPĮ 128 str. 2 d. 1 p.) ir sustabdyti šio sprendimo vykdymą (UTPĮ 128 str. 2 d. 2–5 p.). Pareiškėjo ginčijamo Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Dėl pareiškėjo argumento, kad, išvykęs į Indiją, negalės gyventi ir dirbti Lietuvoje, pažymėtina, jog, kaip atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė atsakovas, 2026 m. rugpjūčio 6 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, taigi pareiškėjas neįgijo teisės būti Lietuvos Respublikoje, o tai, kad jis patirs kelionės išlaidas, nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pagal LVAT praktiką vien prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ypač jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas arba sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Vien galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga ar išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog, netaikius prašomos priemonės, jam galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Laikinas Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pakankamo pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje nėra priimamas galutinis sprendimas vienos iš bylos šalių naudai (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasMilda VainienėVirginija Volskienė