- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-16
- Bylos Nr.
- eA-2443-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00984-2026-4
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
- Trečiasis asmuo
- L. Š.
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – L. Š.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) 2026 m. vasario 9 d. sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti nacionalinę vizą, laikantis teismo sprendime išdėstytų išaiškinimų ir teisės aktų reikalavimų, užtikrinant individualų, proporcingą ir tinkamai motyvuotą vertinimą. Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjos atstovo advokato Mindaugo Dovidausko teismui pateiktame skunde nurodytas pareiškėjos vardas J., tačiau teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus (pareiškėjos pasas, santuokos liudijimas ir kt.) sprendė, jog pareiškėjos atstovas, nurodydamas pareiškėjos vardą J., o ne E., padarė rašymo apsirikimo klaidą.
Pareiškėja skunde nurodė, kad:
Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje įtvirtintą pareigą individualiai ir išsamiai motyvuoti administracinį sprendimą; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisminę gynybą; 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) 32 straipsnio reikalavimus; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, ir Konvencija) 8 straipsnį, saugantį teisę į šeimos gyvenimo gerbimą; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį. Sprendime nėra individualizuotų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tariamą pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, nėra atskleista, kokiais konkrečiais duomenimis ar informacija remtasi, nevertinta pareiškėjos šeiminė situacija bei jos santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu. Šiuo atveju pareiškėjai nebuvo atskleista, kokios konkrečios faktinės aplinkybės buvo nustatytos, kokie duomenys buvo vertinti, kokiu būdu padaryta išvada dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio taikymo.
(duomenys neskelbtini) pareiškėja ir L. Š. sudarė santuoką, kuri yra galiojanti ir teisėta, sudaryta ne fiktyviai. Pareiškėja ir sutuoktinis siekia gyventi kartu kaip šeima Lietuvos Respublikoje. L. Š. sveikata nėra stipri, jis yra periodiškai konsultuojamas gydytojų ir atlieka kontrolinius tyrimus Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigose, todėl stabilus šeimos gyvenimas ir sutuoktinės emocinė bei socialinė parama jam yra objektyviai reikšminga. Pareiškėja sąmoningai sutiko atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką ir kurti bendrą gyvenimą čia.
Šalies argumentai
Pareiškėja pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kad ji galėtų teisėtai atvykti ir gyventi kartu su sutuoktiniu. Pareiškėja neturi teisėtumo, nėra siejama su jokiais saugumo incidentais, nėra politinių ar karinių struktūrų narė. Pareiškėja neturi jokių ryšių su Rusijos Federacijos valdžios institucijomis, politinėmis struktūromis ar su karine veikla.
Pareiškėja gamybos susivienijime (duomenys neskelbtini) atliko praktiką, kuri buvo reikalinga tam, kad galėtų baigti mokslus. Minėtoje įmonėje pareiškėja galėjo likti dirbti ir toliau, tačiau dėl mažų algų pasirinko dirbti (duomenys neskelbtini), nes tai buvo vienintelė vieta, kurioje buvo pakankamas atlyginimas. Minėtose įmonėse dirbo tekintoja ir gamino detales, neturėjo prieigos prie jokios slaptos informacijos.
Pareiškėja skundo padavimo metu nežinojo jokių Sprendimo priėmimą nulėmusių faktinių priežasčių, t. y. jai nebuvo atskleista, kokiais konkrečiais duomenimis, informacija ar aplinkybėmis remiantis buvo padarytos Sprendime konstatuojamos išvados. Dėl nenurodytų motyvų objektyviai negalima įvertinti, kokios konkrečios aplinkybės pareiškėjai yra inkriminuojamos ar laikomos rizikingomis, todėl tai itin apsunkina galimybę efektyviai paneigti atsakovo prielaidas bei apginti pareiškėjos teises.
Sprendimas priimtas geopolitinės įtampos kontekste, kai Rusijos Federacija vykdo karinę agresiją prieš Ukrainą, tačiau pareiškėja ir jos sutuoktinis yra privatūs asmenys, neturintys jokio ryšio su Rusijos politine valdžia, karinėmis struktūromis ar valstybės politika. Jokių individualizuotų duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie pareiškėjos keliamą realią asmeninę grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, Sprendime nenurodyta. Vien pareiškėjos pilietybė negali būti laikoma pakankamu ir savarankišku pagrindu atsisakyti išduoti nacionalinę vizą.
Sprendimo motyvų nebuvimas laikytinas esminiu pažeidimu, nes pareiškėja negali suprasti, kokios konkrečios aplinkybės jai inkriminuojamos, ji negali pateikti patikslintų paaiškinimų ar įrodymų šioms aplinkybėms paneigti. Tokiu atveju teisė į teisminę gynybą tampa deklaratyvi, nes asmuo ginčija Sprendimą, kurio tikrojo faktinio pagrindo nežino.
Sprendimas pažeidžia jos ir jos sutuoktinio teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Atsakovas nepateikė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad toks šeimos atskyrimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje ar proporcingas siekiama tikslui. Vien pareiškėjos Rusijos Federacijos pilietybė negali savaime pateisinti šeimos atskyrimo, nes tai reikštų kolektyvinės atsakomybės taikymą ir diskriminacinį vertinimą, kuris nesuderinamas su EŽTK 8 straipsnio apsauga. Sprendimas sudaro neproporcingą ir nepagrįstą intervenciją į pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisę į šeimos gyvenimą.
Sprendimas neatitinka proporcingumo principo. Sprendimas nesuteikia galimybės įvertinti, ar buvo svarstomos alternatyvos, mažiau ribojančios priemonės. Vertinant proporcingumo aspektu, taip pat turėjo būti atsižvelgta į pareiškėjos sutuoktinio sveikatos būklę ir jo medicininę istoriją. Nors sutuoktinio liga šiuo metu (duomenys neskelbtini), tačiau reikalauja periodinės kontrolės ir medicininės priežiūros. Tokios aplinkybės objektyviai sustiprina šeimos gyvenimo svarbą ir reikšmę, o valstybės pasirinkta griežčiausia priemonė – vizos atsisakymas – dar labiau apsunkina ne tik emocinį, bet ir socialinį bei praktinį šeimos funkcionavimą. Atsakovas Sprendime visiškai nevertino šių aplinkybių, todėl nebuvo atliktas visapusiškas ir subalansuotas interesų palyginimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM, ir Ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
Šalies argumentai
Pareiškėja 2025 m. gruodžio 30d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą ir pagrindžiančius dokumentus. 2025 m. gruodžio 30 d. konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir VSD) dėl išvados, ar pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui. VSD 2026 m. sausio 30 d. pateikė išvadą, kurios pagrindu Ambasados konsulinis pareigūnas priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys pareiškėją laiko asmeniu, keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Konsulinis pareigūnas priimtą sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą grindė VSD 2026 m. sausio 30 d. išvadoje nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais.
Ambasados konsulinis pareigūnas 2026 m. vasario 9 d. surašė standartinę pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą priežastis formą, kurioje pažymėjo, kad viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ir vidaus saugumui. Pastabose nurodė Lietuvą, kaip valstybę narę, prieštaraujančią vizos išdavimui ir papildomai pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos vertinimu, pareiškėjos buvimas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui.
Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į tarptautinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą toje teritorijoje. VSD yra vienintelė įgaliota ir kompetentinga institucija pripažinti užsieniečio keliamą (nekeliamą) grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. VSD pateikiama išvada dėl Šengeno vizos prašančio užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui ir yra įgalioto / kompetentingo viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas, besąlygiškai sukeliantis neigiamas pasekmes užsieniečiui – draudimą atvykti / įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Šiuo atveju konsuliniam pareigūnui pateikta VSD išvada / sprendimas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos vidaus saugumui suponuoja besąlygišką išvadą, jog pareiškėjai negali būti leista atvykti į Lietuvos Respubliką, taigi jai negali būti išduodama Šengeno viza. VSD išvada konsuliniam pareigūnui nėra rekomendacinio pobūdžio, ji yra privaloma ir vykdytina.
Konsulinio pareigūno atliktas pareiškėjos nurodomų šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva tyrimas ir vertinimas negali paneigti VSD padarytos išvados apie pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos saugumui, nes konsulinis pareigūnas neturi teisinio pagrindo vertinti pareiškėjos nurodomas aplinkybes taip, kad padarytų priešingą VSD vertinimui išvadą, jog pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui, todėl gali atvykti į Lietuvą. VSD nustatytų aplinkybių visuma lemia pareiškėjos pažeidžiamumą, o kartu ir kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, nepriklausomai nuo to, kokias naujas (papildomas) aplinkybes pareiškėja nurodo teismui nagrinėjant bylą.
Pareiškėjos skundo teismui turinys ir argumentai dėl Sprendimo nepagrįstumo rodo, kad jai yra žinomi Sprendime nurodytas teisinis ir faktinis pagrindai, kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės. Pareiškėja suprato atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikavo savo teises, pareigas bei teisėtų interesų pasikeitimo pagrindus ir apimtis, efektyviai ir kvalifikuotai realizavo teisę į galbūt pažeistų teisių ir interesų gynybą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. Š. atsiliepime į skundą prašė patenkinti pareiškėjos skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindė šiais argumentais:
Jis gyvena ir dirba Lietuvoje, čia moka mokesčius, vykdo visus teisės aktuose nustatytus įsipareigojimus ir sieja savo gyvenimą su Lietuvos Respublika. Trečiojo suinteresuoto asmens santuoka su pareiškėja yra sąmoningas ir atsakingas sprendimas kurti šeimą būtent Lietuvoje. Dėl ginčijamo Sprendimo yra priversti gyventi atskirai neribotą laiką, negalėdami kurti bendro šeimos gyvenimo.
Pareiškėja neturi teistumo, neturi jokių ryšių su politinėmis ar karinėmis struktūromis, nėra siejama su jokiais saugumo incidentais. Pareiškėja nepalaiko Rusijos Federacijos vykdomos agresyvios politikos ir nėra siejama su jokiais režimo ar valstybės struktūrų interesais.
Jis (duomenys neskelbtini), šiuo metu būklė stabili, tačiau reikalinga nuolatinė medicininė priežiūra. Gyvenimas nuolatinėje nežinioje dėl šeimos ateities sukelia papildomą įtampą, kuri objektyviai neigiamai veikia savijautą. Turi senyvo amžiaus mamą bei mirus seseriai liko du vaikai (duomenys neskelbtini), todėl jo išvykimas iš Lietuvos apsunkintų jų gyvenimą. Neigiamo sprendimo atveju tektų išvykti į kitą šalį kartu su mama, o gyvenimas Lietuvoje būtų nutrauktas.
Sprendimas faktiškai paneigia galimybę trečiojo suinteresuoto asmens ir pareiškėjos šeimai natūraliai vystytis Lietuvos Respublikoje ir verčia rinktis tarp šeimos vientisumo ir gyvenimo savo valstybėje. Esant visiškam individualizuotų motyvų nebuvimui, susidaro pagrįstas įspūdis, kad nacionalinė viza pareiškėjai nebuvo išduota vien dėl jos Rusijos Federacijos pilietybės, o ne dėl konkrečių, jos asmeniu grindžiamų aplinkybių.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl URM, veikiančios per Ambasadą, 2026 m. vasario 9 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti Šengeno vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas nustatė šias ginčui reikšmingas aplinkybes:
Šalies argumentai
Pareiškėja Rusijos Federacijos pilietė E. K. 2025 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Prašyme nurodė, jog yra ištekėjusi, kelionės tikslas – šeimos nario (vyro) lankymas, laikotarpis, kuriam prašoma išduoti vizą – nuo 2026 m. sausio 26 d. iki 2026 m. balandžio 25 d. Prašyme pareiškėja taip pat nurodė, jog yra studentė bei dirba (duomenys neskelbtini).
2026 m. vasario 9 d. priimtas sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai, apie priimtą sprendimą ir jo apskundimo tvarką informuoti E. K., įteikiant jai Vizų kodekso VI priede nustatytą pranešimo formą. Konstatuota, kad remiantis Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos vertinimu pareiškėjos buvimas kelia grėsmę vidaus saugumui.
2026 m. vasario 9 d. pareiškėjai pateikta standartinė pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis forma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjai atsisakyta išduoti vizą, nes viena ar kelios valstybės narės laiko pareiškėją keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui (7 punktas). Minėtame sprendime nurodyta, jog valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui – Lietuva, ir paaiškinta, kad remiantis Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos vertinimu pareiškėjos buvimas kelias grėsmę vidaus saugumui.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, 12¹ straipsnio 1 dalimi, 20³ straipsnio 3 dalies 1 punktu, Vizų kodekso 21 straipsnio 1, 3, 7 dalimis, 32 straipsnio 1, 2 dalimis, 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-227 patvirtinto Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4, 5 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad nagrinėjant pareiškėjos prašymą buvo kreiptasi į VSD dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. 2026 m. sausio 30 d. buvo gauta VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaujantis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi rekomenduoja neišduoti pareiškėjai daugkartinės Šengeno C tipo vizos.
Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 5 d. iki 2025 m. gegužės 21 d. dirbo (duomenys neskelbtini), o nuo 2023 m. lapkričio 28 d. iki 2024 m. birželio 30 d. valstybinėje įmonėje (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad įmonėje (duomenys neskelbtini) atliko tik praktiką kaip studentė, o (duomenys neskelbtini) dirbo dėl priimtino atlyginimo, tačiau VSD vertinimu darbas Rusijos strateginės reikšmės įmonėse kelia kontražvalgybinių rizikų. VSD nurodė, jog Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Byloje nėra duomenų, jog 2026 m. sausio 30 d. VSD konsultacija / išvada būtų pripažinta negaliojančia.
Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą bei VSD išvadą, sprendė, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, nustatančiu pareigą atsisakyti išduoti vizą asmeniui, kuris kelia grėsmę valstybės narės vidaus saugumui. Teismas pažymėjo, jog Ambasada, gavusi VSD vertinimą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti Šengeno vizą, nes būtent VSD yra institucija, įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes, o Šengeno viza gali būti išduodama tik tokiam užsieniečiui, kuris nelaikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui (Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktas). Nei URM, nei jos teritoriniam padaliniui – Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijoje, priėmusiai ginčijamą Sprendimą, nėra suteikta teisė kvestionuoti / vertinti VSD išvados.
Teismas pareiškėjos skundo argumentus, jog priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, atmetė kaip nepagrįstus. Šiuo atveju skundžiamas Sprendimas priimtas ne tik įvertinus pareiškėjos prašymą, bet ir atlikus Ambasadai pateiktų įrodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas priimtas vertinant pareiškėjos prašyme išduoti Šengeno vizą nurodytus duomenis, kartu su prašymu pareiškėjos pateiktus dokumentus bei prašymo nagrinėjimo metu papildomai gautą VSD išvadą / konsultaciją. Skundžiamame Sprendime nurodyta atsisakymo išduoti Šengeno vizą priežastis (motyvai): vienas ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui bei įvardinta, jog valstybė, prieštaraujanti vizos išdavimui, yra Lietuva. Be to, atsakovas teismui pateikė visą prašymo bei priimto Sprendimo nagrinėjimo eigą ir Sprendimo motyvus pagrindžiančią informaciją, iš kurios matyti, jog atsakovas detaliai įvertino pareiškėjos prašymą ir surinktą informaciją, o Sprendimą tinkamai motyvavo, atsižvelgdamas į turimus duomenis.
Teismas priėjo prie išvados, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, atitinkantį Vizų kodekso ir Aprašo normas.
Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėja yra susituokusi su Lietuvoje gyvenančiu Lietuvos Respublikos piliečiu, tyrimą atlikusiam Ambasados atsakingam konsuliniam pareigūnui buvo žinoma nuo pat prašymo pateikimo dienos, kadangi šiuos duomenis pareiškėja nurodė prašyme bei kartu su prašymu pateikė santuokos sudarymo faktą pagrindžiantį dokumentą. Ši aplinkybė bei tai, jog pareiškėjos prašymas buvo sprendžiamas būtent pareiškėjos pasirinktu tikslu – draugų ir šeimos aplankymo, neabejotinai rodo, jog priimant Sprendimą pareiškėjos šeiminės padėties aplinkybės buvo Ambasados vertintos. Taigi ginčijamas Sprendimas, priešingai pareiškėjos teiginiams, buvo priimtas įvertinus pareiškėjos individualią situaciją bei šeimines aplinkybes. Tai, jog pareiškėja nurodė, kad gavusi Šengeno vizą nori Lietuvoje susitikti su sutuoktiniu, tokiu būdu palaikant šeiminius santykius, savaime nėra labiau reikšminga, nei Lietuvos valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti sprendimų neproporcingumą.
Teismas padarė išvadą, kad Ambasados veiksmuose, priimant skundžiamą Sprendimą, nebuvo nustatyta tarptautinių ar nacionalinių teisės aktų pažeidimų, institucija sprendimą priėmė savo kompetencijos ribose, griežtai laikydamasi teisės aktų reikalavimų. Pareiškėja glaustai ir aiškiai, teisės aktų nustatyta tvarka, buvo supažindinta su Ambasados Sprendimu bei jo priėmimo motyvais, todėl Ambasados Sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, yra teisėtas ir pagrįstas. Atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, atmestas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti; iš atsakovo URM priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai apibrėžė ginčo dalyką ir iš esmės apsiribojo formalia išvada, kad gavusi VSD vertinimą Ambasada privalėjo atsisakyti išduoti vizą, o nei URM, nei teismas neturi pagrindo kvestionuoti VSD išvados. Teismas nepatikrino, ar VSD išvadoje nurodytos aplinkybės yra pakankamai individualizuotos pareiškėjos atžvilgiu; neįvertino, kad išvada grindžiama formuluotėmis „gali priklausyti“ ir „gali būti išnaudota“, o ne konkrečiais duomenimis apie pareiškėjos ryšius su Rusijos žvalgybos ar saugumo tarnybomis; neatsakė, ar pareiškėjos buvusios žemesnės grandies techninės pareigos savaime gali pagrįsti išvadą dėl jos keliamos grėsmės; taip pat neatliko realaus pareiškėjos ir jos sutuoktinio šeimos gyvenimo bei proporcingumo vertinimo.
Pirmosios instancijos teismo požiūris taip pat neatitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimų. Veiksminga teisminė gynyba negali būti vien formali: teismas turi patikrinti ne tik tai, ar buvo gauta kompetentingos institucijos neigiama išvada, bet ir tai, ar remiantis šia išvada priimtas sprendimas atitinka individualaus vertinimo, motyvavimo ir proporcingumo reikalavimus.
Apeliantė neginčija, kad Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis numato sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą pranešimą naudojant standartinę formą. Tačiau standartinės formos naudojimas savaime nereiškia, kad pareiškėjui gali būti neatskleista atsisakymo priežasties esmė. Standartinė forma yra procesinė pranešimo priemonė, o ne pagrindas atsisakyti nurodyti individualias faktines aplinkybes, kuriomis remiantis konkrečiam asmeniui taikomas atsisakymo pagrindas. Šiuo atveju apeliantei įteiktoje formoje nebuvo nurodyta, kad atsisakymas siejamas su jos ankstesnėmis darbovietėmis Rusijos Federacijoje, nebuvo nurodyta, kokios konkrečios pareigos ar kokios konkrečios aplinkybės laikomos rizikingomis, nebuvo paaiškinta, kodėl būtent apeliantė laikoma keliančia grėsmę Lietuvos vidaus saugumui. Realūs atsisakymo motyvai paaiškėjo tik vėliau – teismo proceso metu, iš atsakovo URM pateiktos Lietuvos nacionalinės vizų informacinės sistemos (toliau – ir N. VIS) medžiagos ir VSD išvados.
Šioje byloje itin reikšminga tai, kad VSD išvadoje buvo nurodyta, jog Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje numatytų galimų informacijos neteikimo užsienietei aplinkybių nėra. Kitaip tariant, pati kompetentinga institucija nenurodė, jog atsisakymo priežasčių esmės atskleidimas apeliantei būtų neįmanomas dėl įslaptintos informacijos ar valstybės saugumo interesų. Teismas turėjo vertinti ne vien tai, ar buvo panaudota Vizų kodekso VI priede nustatyta forma, bet ir tai, ar apeliantei buvo atskleista pakankama atsisakymo priežasčių esmė, leidžianti suprasti sprendimo faktinį pagrindą ir veiksmingai jį ginčyti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai taikė Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktį, nes iš esmės pripažino, kad vien VSD nurodyta bendra kontražvalgybinė rizika, siejama su ankstesnėmis apeliantės darbovietėmis Rusijos Federacijoje, yra pakankama išvadai, jog pati apeliantė kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. Byloje nėra nurodyta nei vieno konkretaus duomens, kad apeliantė būtų buvusi verbuota, palaikiusi ryšius su Rusijos žvalgybos ar saugumo tarnybomis, vykdžiusi kokias nors užduotis, turėjusi prieigą prie įslaptintos ar jautrios informacijos, slėpusi duomenis apie savo darbovietes ar pateikusi neteisingą informaciją. Pateikti išsilavinimo dokumentai rodo, kad ji įgijo tekintojos ir tekintojos-revolverininkės kvalifikaciją, o ne užėmė vadovaujančias, saugumo, administracines, projektavimo ar mokslines pareigas.
Šalies argumentai
Pareiškėjos prašyme buvo nurodytas konkretus buvimo laikotarpis – nuo 2026 m. sausio 26 d. iki 2026 m. balandžio 25 d. Teismas šią aplinkybę paminėjo, tačiau neįvertino jos reikšmės proporcingumo požiūriu. Be to, VSD išvadoje buvo rekomenduojama neišduoti apeliantei daugkartinės Šengeno C tipo vizos, nors iš bylos duomenų matyti, kad prašyta buvo vienkartinio atvykimo. Šis neatitikimas yra reikšmingas, nes jis rodo, kad rizikos vertinimas galėjo būti atliktas nepakankamai tiksliai pritaikant jį konkrečiam prašymui. Teismas į šį aspektą neatsakė ir nevertino, ar atsisakymas išduoti bet kokią vizą buvo būtinas būtent atsižvelgiant į prašytos vizos vienkartinį pobūdį. Teismas taip pat nepatikrino, ar institucijos svarstė mažiau ribojančias priemones. Nagrinėjamu atveju sprendimas atsisakyti išduoti vizą faktiškai lėmė sutuoktinių atskyrimą.
Žemesnės instancijos teismas
Sprendimas tiesiogiai paveikia pareiškėjos ir jos sutuoktinio, Lietuvos Respublikos piliečio, šeimos gyvenimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nuosekliai pripažįsta, kad migracijos srityje valstybės turi plačią diskreciją, tačiau ji turi būti derinama su EŽTK 8 straipsnyje saugoma teise į šeimos gyvenimo gerbimą. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė siekia atvykti pas sutuoktinį, o ne kitu tikslu. Teismas taip pat neįvertino, kad L. Š. gyvenimo centras objektyviai yra Lietuvoje. Byloje pateikti duomenys apie jo darbą Lietuvoje ir sveikatos istoriją, šios aplinkybės sustiprina šeimos gyvenimo Lietuvoje realumą ir parodo, jog reikalavimas šeimai gyventi kitur nėra neutralus ar lengvai įgyvendinamas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu, nes teismas neatsakė į esminius pareiškėjos argumentus, kurie turėjo tiesioginę reikšmę ginčijamo Sprendimo teisėtumo, pagrįstumo, individualumo ir proporcingumo vertinimui. Teismas neatsakė į pareiškėjos argumentą, kad VSD išvada grindžiama hipotetinėmis formuluotėmis, o ne konkrečiais duomenimis apie pareiškėjos ryšius su Rusijos žvalgybos ar saugumo tarnybomis. Tai buvo esminis argumentas, nes ginčas kilo būtent dėl to, ar abstrakti rizika gali būti prilyginta individualiai grėsmei. Teismas šio skirtumo neanalizavo. Teismas neįvertino pareiškėjos paaiškinimų apie faktinį jos darbo pobūdį. Teismas neįvertino pareiškėjos amžiaus, profesinio pasirengimo ir pareigų hierarchijos. Teismas neatsakė į argumentą dėl prašytos vizos pobūdžio. Teismas neatsakė į pareiškėjos argumentą dėl mažiau ribojančių priemonių. Teismas formaliai įvertino šeimos gyvenimo argumentą. Teismas neįvertino to, kad pareiškėja skundo padavimo metu nežinojo tikrųjų atsisakymo motyvų. Teismas neatsakė į pareiškėjos argumentą, kad byloje nėra duomenų apie jos teistumą, baudžiamąjį persekiojimą, ryšius su politinėmis, karinėmis ar saugumo struktūromis.
Teismas nepagrįstai pripažino, kad vėliau teisme pateikti atsakovo paaiškinimai patvirtina Sprendimo tinkamą motyvavimą. Vėlesnis motyvų pateikimas negali būti laikomas tinkamu administracinio sprendimo motyvavimo pareigos įvykdymu.
Atsiliepimas
Atsakovas URM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja teikdama prašymą gauti Šengeno vizą vykimo į Lietuvą tikslą nurodė tik „šeimos ar draugų lankymą“, taigi šeimos susijungimas ir jų šeimos gyvenimas Lietuvoje nebuvo deklaruojamu tikslu vykti į Lietuvą. Pareiškėja prašyme išduoti Šengeno vizą deklaravusi vykimo į Lietuvą tikslą „šeimos ar draugų lankymas“, o apeliaciniame skunde nurodydama, jog jos vykimo į Lietuvą faktinis tikslas buvo šeimos susijungimas ir jų šeimos gyvenimas Lietuvoje, parodo, kad pateikdama prašymą išduoti Šengeno vizą nuslėpė tikrąjį vykimo į Lietuvą tikslą, o ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas priimti sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai faktiškai ketinant vykti į Lietuvą šeimos susijungimo ir jų šeimos gyvenimo Lietuvoje tikslu, pareiškėja, būdama ne Lietuvoje, turėjo kreiptis ne į Ambasadą ar Konsulatą, o į Migracijos departamentą per išorės paslaugų teikėją.
Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomi LVAT praktikos pavyzdžiai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, be to, pareiškėja niekaip nurodomų LVAT nutarčių ir sprendimų faktinių aplinkybių nesusieja su nagrinėjamos bylos faktinėmis. Nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai atsižvelgė į LVAT 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą, arba, jeigu teismas manytų esant pagrindą, perduoti bylą nagrinėti iš naujo, užtikrinant realų individualų, proporcingą ir veiksmingą ginčijamo sprendimo teisėtumo patikrinimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Jo šeima šiuo metu vis dar faktiškai gyvena atskirai. Tai nėra tik nepatogumas. Tai kasdienė būsena, kai žmogus turi žmoną, bet negali su ja normaliai gyventi, negali planuoti šeimos, negali palaikyti įprasto sutuoktinių ryšio. Jam, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, tai reiškia, kad teisė kurti šeimą savo valstybėje tampa labai ribota. Dėl ginčijamo Sprendimo atsidūrė situacijoje, kurioje iš esmės turi rinktis tarp gyvenimo savo valstybėje ir gyvenimo su savo sutuoktine. Toks pasirinkimas Lietuvos piliečiui neturėtų būti sukuriamas lengvai, vien bendromis prielaidomis. Šeimos aplinkybės savaime nepanaikina saugumo klausimų, tačiau jos privalo turėti realų svorį vertinant proporcingumą.
Dėl ginčijamo Sprendimo jo sutuoktinė, norėdama išsaugoti jų santuoką, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik persikelti į (duomenys neskelbtini) sritį – artimiausią vietą, kurioje ji gali ilgesnį laiką būti. Dėl to jis, kaip Lietuvos pilietis, yra priverstas nuolat kirsti valstybės sieną ir vykti į Rusijos Federaciją, kad galėtų susitikti su žmona. Kiekviena tokia kelionė kelia realias grėsmes jo asmeninei saugai ir sveikatai, ypač atsižvelgiant į jo ligos istoriją.
Nagrinėjant bylą būtų realiai įvertinta ne tik abstrakti valstybės saugumo rizika, bet ir konkretus pareiškėjos asmuo, jos amžius, faktinės pareigos, šeiminis ryšys su Lietuvos Respublikos piliečiu, prašytos vizos pobūdis, jo kaip Lietuvos piliečio teisė gyventi šeimoje savo valstybėje ir tai, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjos ryšius su Rusijos žvalgybos ar saugumo tarnybomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ginčas byloje kilo dėl Ambasados 2026 m. vasario 9 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai Šengeno vizą, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti vizą.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, atitinkantį Vizų kodekso ir Aprašo normas; Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos individualią situaciją bei šeimines aplinkybes. Teismas, atsižvelgęs į aktualų ginčui teisinį reguliavimą bei VSD išvadą, sprendė, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, nustatančiu pareigą atsisakyti išduoti vizą asmeniui, kuris kelia grėsmę valstybės narės vidaus saugumui.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėja pažymi, kad jai buvo pateiktas standartinės formos sprendimas, kuriame nebuvo nurodyti detalesni sprendimo priėmimo motyvai, ir toks sprendimas apribojo pareiškėjos galimybę suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas. Realūs atsisakymo motyvai paaiškėjo tik vėliau – teismo proceso metu. Pareiškėjos teigimu, teismas neatsakė į esminius pareiškėjos argumentus, kurie turėjo tiesioginę reikšmę ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui. Teismas nepatikrino, ar VSD išvadoje nurodytos aplinkybės yra pakankamai individualizuotos pareiškėjos atžvilgiu; neatsakė, ar pareiškėjos buvusios žemesnės grandies techninės pareigos savaime gali pagrįsti išvadą dėl jos keliamos grėsmės; taip pat neatliko realaus pareiškėjos ir jos sutuoktinio šeimos gyvenimo bei proporcingumo vertinimo. Teismas neatsakė ir nevertino, ar atsisakymas išduoti vizą buvo būtinas būtent atsižvelgiant į prašytos vizos vienkartinį pobūdį.
Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą nagrinės apeliacine tvarka ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Pareiškėja (Rusijos Federacijos pilietė) 2025 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą ir visus vizos prašymo nagrinėjimui reikalaujamus dokumentus. Prašyme nurodė, jog yra ištekėjusi, kelionės tikslas – šeimos (vyro) ar draugų lankymas, laikotarpis, kuriam prašoma išduoti vizą – atvykti vieną kartą nuo 2026 m. sausio 26 d. iki 2026 m. balandžio 25 d. Prašyme pareiškėja taip pat nurodė, jog yra studentė bei dirba (duomenys neskelbtini).
Nagrinėjant prašymą išduoti Šengeno vizą, per N.VIS buvo vykdomos konsultacijos dėl vizos išdavimo su VSD, kuris (VSD) atsakydamas į konsultacijos prašymą nurodė, kad, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama Rusijos strateginės reikšmės sektoriuje – gamybos susivienijime (duomenys neskelbtini) bei Pramonės kompanijoje (duomenys neskelbtini) privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus C tipo Šengeno vizą, ji gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Atsižvelgdamas į visą anksčiau išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertinimu, pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaudamasis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi VSD rekomendavo neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Jeigu, URM įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsienietei neišduoti vizos, VSD siūlė prašyti Migracijos departamento įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.
Ambasados konsulinis pareigūnas N.VIS sistemoje priėmė Sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčio pagrindu. Sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą Ambasados konsulinis pareigūnas grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti VSD atsakyme (konsultacijoje).
Apie 2026 m. vasario 9 d. sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą pareiškėja buvo informuota standartinės formos pranešimu, dėl kurio ji pateikė skundą pirmosios instancijos teismui. Standartinėje pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formoje Ambasados konsulinis pareigūnas specialiu žymėjimu „kryželiu“ pažymėjo atsisakymo išduoti Šengeno vizą priežastį – viena ar kelios valstybės narės jus laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Standartinio pranešimo pabaigoje nurodyta valstybė narė, prieštaraujanti vizos išdavimui – Lietuva, o papildomų pastabų skiltyje pažymėta, kad remiantis Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos (Įstatymo 4 str. 4 d.) vertinimu pareiškėjos buvimas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, prie kurio, be kita ko, pridėjo N. VIS sprendimą, įrašytą Užsieniečių registro vizų modulyje.
Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą, dėl jo tą pačią dieną, t. y. 2026 m. vasario 9 d., priėmė du atskirus dokumentus: standartinės formos sprendimą (užpildydama standartinės formos pranešimą apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą pareiškėjai) ir N. VIS sprendimą, įrašytą Užsieniečių registro vizų modulyje. Nors standartinės formos sprendimo įžanginėje dalyje nėra nurodyta, kad N. VIS sprendimas (sprendimas su motyvais) yra jo sudėtinė dalis, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad abu dokumentai, pavadinti sprendimais, buvo priimti tą pačią dieną, jie priimti dėl to paties klausimo – pareiškėjos prašymo išduoti Šengeno vizą, daro išvadą, kad visi šie dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad standartinės formos sprendime ir N. VIS sprendime yra nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reguliavimas ir išdėstytas priimtas sprendimas, konstatuoja, kad Ambasados Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą yra motyvuotas.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjai iki kreipimosi į teismą dėl ginčijamo Ambasados Sprendimo panaikinimo buvo pateiktas susipažinti tik standartizuotos formos sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą. Sprendimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą su išsamiais tokio sprendimo priėmimo motyvais pareiškėjai buvo pateiktas tik inicijavus bylą teisme. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad vėlesnis motyvų pateikimas negali būti laikomas tinkamu administracinio sprendimo motyvavimo pareigos įvykdymu, teisėjų kolegija vadovaujasi aktualios teisės aiškinimu, pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025: viešojo administravimo subjektui priėmus administracinį sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir informavus apie jį suinteresuotą asmenį, pastarajam turi būti pateikti priimto administracinio sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente, taip įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Pažymėtina, kad teisme pareiškėjai jau buvo žinomos visos faktinės aplinkybės ir teisinis jų įvertinimas, lėmę jai nepalankaus atsakovo sprendimo priėmimą. Todėl pripažįstama, kad, pareiškėjai pateikus tik 2026 m. vasario 9 d. pranešimą apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą, kartu neteikiant motyvuoto 2026 m. vasario 9 d. sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą, nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teisės aiškinimo praktikos. Tačiau šios bylos kontekste svarbu yra tai, jog tai nesutrukdė pareiškėjai visa apimtimi įgyvendinti savo teisių, todėl konstatuotina, kad atsakovo veiksmai vertintini tik kaip formalus pažeidimas, nesukėlęs pareiškėjai neigiamų teisinių padarinių įgyvendinant jos teises. Atsižvelgus į šioje byloje susiklosčiusią individualią situaciją, kad pareiškėjai iš esmės buvo žinomi vientiso sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvai prieš jos skundo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismo žodiniame posėdyje, jog ji turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisminę gynybą, buvo apribota pareiškėjos galimybė suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas standartinės formos sprendimas. Pažymėtina, jog tokios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026, 2026 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-663-415/2026.
Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte nurodoma, kad trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tinkamos, jeigu jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.
Vizų kodekso 32 straipsnyje yra įtvirtinti atsisakymo išduoti vizas pagrindai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjai atsisakyta išduoti vizą vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, nustatančiu, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jeigu asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, kad rinkti informaciją dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui ir gautą informaciją įvertinti užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pagrindu ir tvarka yra kompetentingas tik VSD, neturi teisinio pagrindo vertinimams, kad Ambasada, gavusi VSD vertinimą, jog pareiškėja kelia grėsmę vidaus saugumui ir kad jai nerekomenduojama išduoti Šengeno C tipo vizos, nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai vizą. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD pateikta informacija buvo pakankamas ir teisės aktų reikalavimus atitinkantis pagrindas Sprendimui priimti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026; 2026 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-663-415/2026). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, jog lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026 ir kt.). Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, VSD pateikta informacija Ambasadai buvo pakankamu pagrindu atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, paneigiančių nustatytą aplinkybę, jog ji dirbo Rusijos strateginės reikšmės įmonėse. Taip pat pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jos akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai ar veikimą prieš tokią politiką, ir leistų paneigti jos keliamą grėsmę, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl ginčijamo Sprendimo nepagrįstumo atmetami kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstai apeliacinio skundo argumentus, kad Ambasada į Sprendimą formaliai perkėlė VSD išvadas, todėl Sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos individualią situaciją bei šeimines aplinkybes, taip pat atsižvelgus į prašytos vizos vienkartinį pobūdį.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad šioje byloje ginčijamas Sprendimas turėtų būti panaikintas dėl to, jog jis sukelia kliūtis pareiškėjai palaikyti ryšius su šeima – aplankyti sutuoktinį, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinio L. Š. gyvenimo centras Lietuvoje nepaneigia VSD išvados dėl galimos grėsmės Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. Pareiškėjos sutuoktinio sveikatos aplinkybės taip pat nėra tokios (kaip nurodė L. Š., šiuo metu jo būklė stabili), dėl kurių pareiškėjos asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti pripažįstamas svarbesniu už Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimo interesą. Byloje nėra duomenų, kad: pareiškėjos šeiminiai ryšiai negalėtų būti palaikomi kilmės valstybėje ar trečiojoje valstybėje; kad pareiškėjos sutuoktiniui uždrausta vykti į Rusiją, kur šiuo metu ir gyvena pareiškėja.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir priėmė sprendimą, kuris atitinka ABTĮ keliamus reikalavimus (ABTĮ 87 str.). Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.